Balzamuotojos

       1
       Antra budynių diena. Lauke – trisdešimties laipsnių karštis. Valdiškas pseudolotynišku pavadinimu „Aeterna“ vienaaukštis pastatas. Buvusio rusų severnyj gorodok teritorijoje. Aukšta pakyla, ąžuolą imituojančiais dažais nutepliotas karstas. Skurdus, tik iliuziškai primenantis prašmatnius dvarponių ar partijos lyderių karstus. Auksinė bronza, sidabrinė pudra. Laikina, akimirksniu nuo žemės drėgmės išnykstanti prabanga.
       Tik tokiam karstui užteko pinigų. Tėvas išėjo staiga, net nespėjęs ištarti s u d i e ...
       Liepos vakaro prieblanda. Apytuštė Antakalnio gatvė. Blausūs žibintai. Geltona mirkčiojanti, perspėjanti šviesoforo akis.
       Bet argi tėvas, šitiek metų pats vairavęs įvairius automobilius ir tik vos prieš kelis mėnesius pardavęs paskutinį žigulį, nes inspekcija uždraudė sėsti prie vairo – per silpnas regėjimas, apykurtė klausa, – argi šis pavargęs, Sibiro golgotas perėjęs vyras galėjo atkreipti dėmesį į vos berusenančią, trūkčiojančią šviesoforo akį? Ne. Tad ir žengė nuo šaligatvio krašto į lipnaus vėstančio asfalto tėkmę, tarsi į beveik jau užmiršto vaikystės dienų upelio srovę. Juk dar prieš kelerius metus kaip tik važiuojamoji gatvės dalis jam atrodė saugesnė už šaligatvį, kuriuo taip retai vaikščiodavo. Tad žengė lyg nuo upelio kranto, lyg basas į skaidrų Riešės vandenį. Net nepasukęs galvos įsitikinti, ar koks pusprotis nelekia akis išdegęs, o gal ir užsipylęs žlibes alumi ar stipresne migla. Net nepasuko galvos. Žengė drąsiai, pasitikėdamas. O tuo metu blyškus šešėlis pasiutusiu greičiu jau artėjo. Be įjungtų šviesų. Susiliejęs su asfalto pilkuma. Guminiai ratai. Tylus motoro urzgimas.
       Kas dabar galėtų pasakyti, kodėl jis stabtelėjo? Ką prisiminė? Ką buvo užmiršęs šiapus gatvės? Nusipirkti „Vakarines naujienas“? Kefyro? Dešrelių ar jaučio kanopų, iš kurių taip mėgo virti kažkokį viralą? Daug metų gyvenęs vienas, pasitraukęs nuo motinos despotizmo, prisiglaudęs Sibiro dienų bičiulio vieno kambario butelyje, už gėlėtos pertvaros pasistatęs sudedamąją lovelę, sakytum, sustojęs kelioms naktims Vokietijos ar Uralo kalnuos pakeliui į amžino įšalo žemę ar į dipukų stovyklą po karo.
       Stabtelėjo. Sekundės dalelytei sustabdė žingsnį. Gal pakelta koja net nebuvo nusileidus…
       Staigus smūgis. Žaibas iš liepos vakaro prieblandos, kai danguje nesimatė nė menkiausio debesėlio – visas oras ir kosmosas tirpo, lydėsi ir grimzdo į žmogaus širdyje susikaupusio ilgesio miglą. Stabtelėjo ir nė nepajuto, kaip aklas geležinis daiktas palietė kūną – smigo kaip vanago nagai į pilką laukų pelėną. Pelėnas taip pat nespėja pajusti, nors plėšrūno kirtis būna labai skaudus. Ir žaibo nepajunta jo nutrenktasis. Akimirksniu išsijungia šviesa, pilkas vakaras tampa juodžiausia pasaulio naktimi, jau prarijusia sąmonę ir širdį.
       Niekada anksčiau sūnus nebuvo atkreipęs dėmesio, kad tėvo galva panaši į romėnų biustų galvas – plikas kiaušas, švariai nuskustas smakras, kiek kumptelėjusi nosis, aukšta kakta, tarpuakyje dvi gilios raukšlės, kiek atsikišusi apatinė lūpa, tarytum miegantysis truputį bjaurėtųsi šio pasaulio menkyste, jo laikinumu, abejotinu gyvybingumu.
       Tik ant krūtinės sukryžiuotos rankos nepriklausė patricijų luomui. Per daug gilūs buvo darbo įspausti ženklai. Rankos atrodė nepriklausančios šiai išdidžiai galvai. Svetimos. Per klaidą atitekusios kaip tik šiam vyrui, o ne kokiam akmenskaldžiui ar mėšlavežiui. Nuo įvairių metalų oksidavimo neatplaunamai pajuodusios panagės, nors nagai apkirpti, apvalūs, pailgi. Tai šios rankos bedugnėje amžino įšalo žemėje kasė juodąją akmens anglį, krovė į geležinius surūdijusius ratukus, stūmė prieš įkalnę šachtos angos link. Tai jos daugelį metų lankstė žalvarį, varį ir geležį, kai iš veršiuko odos pagaminti daiktai prarado paklausą, o išdirbio norma „kombinate“ buvo vis keliama ir keliama, kad meistrui kapeikų užtektų tik vandeniui ir duonai, ir druskai. Nuo oksiduojamų vario, žalvario ir geležies strypų, juostelių, žvakidžių, kaukių ir kitokio miesčionims labai patinkančio šlamšto neatgremžiamai pajuodo panagės, pirštai iškrypo, pasidengė rusvai melsva oksidantų patina. Nors aukščiau riešų rankos išliko it marmurinės – baltos, galinčios priklausyti šiai patricijaus galvai.
       Tokios vienišos be darbo. Paklydusios. Nebežinančios, ko nusitverti. Jau pajutusios dalgės koto švelnumą, šilkinį, per amžius nugludintą medį. Negalinčios patikėti, kad mirtis tokia švelni, švelnesnė už motinos plaukus jaunystėje, kai vasaros vakarais užkopę į kalną sėdėdavo Trijų Kryžių papėdėje ir pirštai liesdavo vėjelio plaikstomą šilką.
       Rožinio grandinėle apvyniotos rankos. Surištos. Įkalintos motinos, sūnaus ir keleto artimesnių žmonių maldoje, kad jau niekada neišsprūstų, neatsiplėštų nuo medžio kryžmos, nuo mažo kryželio sidabro, nuo švento paveikslėlio popieriaus. Sunkios. Pavargusios. Iš melsvo laukų granito, išmarginto vos matomom gyslom, iškaltos. Staiga nubudusios jos galėtų trenkti kaip kūjis į trojkos vyriausiojo pakaušį, kad suplokštėtų, pavirstų keptuve, kurioje tiek dešimtmečių būdavo skrudinamos nekaltai nuteistųjų širdys.
       Bet nenubus. Netrenks. Nes širdis atleido net budeliams.
       Antra budynių diena. Po nakties nevėdinta patalpa jau skleidė salsvą, anapusinį kvapą. Ir muzika jau buvo šiuo kvapu persisunkus. Kiekviena Mocarto „Rekviem“ nata jau alsavo nebūtimi. Ir gėlių vainikai alsavo tuo pačiu senojo Egipto piramidžių kvapu. Lelijos. Tulpės. Baltos rožės ir chrizantemos. Sūnaus vaizduotė jau regėjo mirusiųjų balzamuotojo šuns Anubio profilį, palinkusį virš tėvo krūtinės.
       Štai tuomet jos ir  p a s i r o d ė . Pirmos. Dar nedrąsios. Tarsi per klaidą užklydusios į šią tvankią žemalubę mirties patalpą. Zyziančios taip jau tyliai, kad nėra visatoje tokio smuikelio, tokios kaimo griežynės, sugebančios skleisti tokius aukštus, aukštesnius už ultragarsinio povandeninio laivo siųstuvo garsus. Per aukštus, kad žmogaus širdis sugautų. Gręžiančius ausų būgnelius.
       Dar nedrąsios. Lyg svetimos. Netyčia pataikiusios įskristi pro pravertas patalpos duris. Kiek sutrikusios nuo tylos ir žmonių šnabždamų maldų. Tarsi mėgintų pasislėpti nuo budraus ir labai skvarbaus, ir reiklaus motinos žvilgsnio. Dar nematomos giminėms, bet tokios ryškios, stiklasparnės motinos ir sūnaus akims.
       Tačiau mirties alsavimas buvo toks patrauklus šių sparnuočių uoslei, kad jos, apsukusios keletą ratų, patupėjusios ant žemų, kalkėmis nuteptų lubų, ant kalkėjančių gėlių lapų ir žiedų, pagaliau  i š d r į s o.
       Matyt, ir tarp šių šėtono pasiuntinių yra sava hierarchija, nes iš pradžių ant kaktos nutūpė tik viena musė. Nutūpė, tarsi patikrino, ar žmogaus kakta jau visai atšalus, ir pakilo, apsivertė ore ir žemyn galva prilipo prie lubų tiesiai virš karsto.
       Šio manevro motina galbūt nė nepastebėjo, nes tuo metu nuleidus galvą klūpodama meldėsi ir blyškios ašaros sruvo jos skruostais.
       Nepastebėjo ir sūnus, nes jo žvilgsnis klaidžiojo pavargusiais melsvėjančiais pirštais, gelstančiais nagais, rožinio stikliukais, sidabrinio kryželio briaunomis, kuriomis it smulkūs voreliai ropojo žvakių šviesos atšvaitai.
       Bet musė neteko kantrybės – smigo žemyn ir įsisiurbė į lūpas. Į tą mirusio vyro kūno dalį, iš kurios, matyt, tikėjosi išgirsti nebylius atsisveikinimo skiemenis. Į tas pačias lūpas, į kurias paskutines gyvenimo vilties kibirkštėles buvo sutelkusi ir motina. Ko ji tikėjosi? Ko laukė melsdamasi? Gal jos širdyje tomis akimirkomis klaidžiojo keisti kažkada girdėtų pasakojimų ar pasakų fragmentai: „ir tuomet nabašninkas prabilo“, „staiga mirusysis atvėrė lūpas ir ištarė sudie“, „žiemos vėjas atplėšė langą, užgesino žvakes, ir tuomet nabašninkas atsisėdo, visi žmonės puolė prie durų, kai siela išskrido pro langą“? Kas žino, kodėl drąsus ir nuožmus pirmos musės nutūpimas ant velionio lūpų nepažadino motinos iš maldos užsimiršimo, tos nežemiškos būsenos, kai užmirštamas savas kūnas, jo poreikiai, buvę tokie išradingi, įkyrūs, nepripažinę jokios gaišaties. Kas žino, kodėl ji neatsistojo ir nepamėgino nosine nuvyti musės? Gal jos širdžiai tą valandėlę buvo saldi savigaila, savos vienatvės pasmerkimas, ir ji tiesiog mėgavosi savosios maldos atlaidumu – štai kokia esu gailestinga, meldžiuos už vyrą, kuris mane paliko prieš dvidešimt metų, paliko ir išėjo valkatauti, nors prižiūrėjau jį kaip vaiką, prie lovos padėdavau naktines šlepetes ir knygą galvūgalyje ant stalelio.
       Kas žino, gal ji – priešingai – klūpojo susikrimtus, kad tiek daug kartų, pati nesusivokdavusi dėl ko, nagais perrėždavo vėliau iš darbo parėjusio žmogaus veidą, įsistverdavo į silpnus jo plaukus it harpija į auką. Gal dėl tokių savo poelgių šią akimirką ji graužėsi, atgailavo, prašė velionio atleidimo. Kas žino?
       Bet sūnus, visą rytą stovėjęs prie karsto ir žvelgęs į nuovargio iškraipytus tėvo pirštus, prisiminęs, kaip kantriai jie mokė jo, dar pusbernio, rankas lenkti žalvario juostelę ar rankiniu grąžteliu gręžti skylutes varinės kaukės pakraščiuose, pirmas išvydo tą staiga nukritusį, žvakių liepsnoj mirksniui sutviskusį vabzdį. Tai jis pirmas pajuto – ne išgirdo, o pajuto – musės ir velionio lūpų slaptą begarsį šnabždesį, nelyg vabzdys būtų sparnuotas vagis, nusileidęs pagrobti patį paskutinį tėvo atodūsį, nors ir žinojo, jog atodūsių laikas pasibaigė skrodimo metu, užpakalinės kiaušo dalies atvėrimo akimirką.
       Anksčiau niekada nepatirtas jausmas ūžtelėjo į sūnaus širdį, sužeisdamas ją it širšės geluonis. Nebyliais skiemenimis sušnabždėjo: ar ne per anksti, šė to no pa siun ti ne?
       Atgniaužė pirštus ir sudrėkusia nosine mostelėjo virš velionio lūpų. Ne iš karto musė pakluso. O ne. Sekundės dalį dvejojo, tarytum negalėdama patikėti, jog čia susirinkę skausmo iškankinti žmonės ją pastebėjo. Bet to antro nosinės švystelėjimo pabūgo, atsiplėšė nuo lūpų ir nusklendė ant lubų, persivertė, sakytum, mažas mirties cirko akrobatas, nusprendęs truputėlį prajuokinti labai jau rimtus sėdinčiųjų ir klūpančiosios veidus.
       Sūnaus mostas neliko nepastebėtas. Motina, sunkiai ištiesdama klupsčius, pakilo, tarytum bekūnis begarsis šešėlis prislinko arčiau tėvo galvūgalio. Palietė rankas, pataisė rožinį, atitiesė pakrypusį šventą abrozdėlį, paglostė beplaukę patricijaus galvą ir sustingo. Budrioji sergėtoja, nesugebėjusi per daugybę metų pažinti laisvūniškos jo dvasios, nesugebėjusi ir nenorėjusi prisitaikyti prie jo keistybių, prie vėžiavimų naktimis, prie dažną sekmadienį nepaneigiamo jo noro užsimesti ant peties prieškarines „Nurmis“ pačiūžas ir išeiti į miesto čiuožyklą. Tuomet tesugebėdavo priekaištauti: ar tau ne gėda? tarp jaunų – senas plikas vyras? tarp mergų?
       Kaži ar dabar suvokė savo klaidas? Ar atgailavo? Ar prašė nebylaus atleidimo, nors pati niekada nebuvo atleidus nė mažiausios vyro klaidelės. Kaži, kaži? Gal tiesiog sustingo kaip sargė ant mirties slenksčio, kaip artimiausias žmogus. Vis dėlto – kaip artimiausias, ranka rankon, koja kojon perėjęs metų apkasus nuo Pirmosios Nepriklausomybės laikų, nuo mažo medinio, panašaus į varnėnų namelį, būsto Kauno Vilijampolės slėnyje, per karo griuvėsius, tamsias gatves, svetimus, metams nuomojamus kambarius su bendromis virtuvėmis – tai jose ji pramoko idiš ir lenkų, ir rusų kalbų – per tuos baugius, skurdžius ir svetimus t r i k a m p i u s   laiškus iš Sibiro, lyg per aštriabriaunes kliūtis, dvelkiančias tolimos, ledinės žemės šalčiu ir nežinomybe, per ilgą kelionę į senąjį prieškarinį namą Vilniuje, kuriame ir gimė vienintelis jų sūnus, nežinia, į ką toks atsidavęs keistuolis, niekada nesiveržęs į mokslus, tik naktų naktimis prilipęs prie paslaptingų knygų – ir ką jis jose rasdavo ir teberanda?
       Nežinia, apie ką ji tomis akimirkomis mąstė, laukdama nutūpiant musės. Musės kaip paprasto vabzdžio, kurį ji daugelį metų stengiasi sunaikinti, nes teršia langų, paveikslų stiklus, lenda į cukrų. Ji niekada neskyrė musės alkoholikės, – nors, be abejo, yra tekę ir jai stebėti ant stalo svirinėjančias, apvirtusias, zyziančias, ratu besisukančias girtas muses kokio baliuko vidurnaktį, amžinai nemiegančias girtuokles, – nuo musės mirusiojo balzamuotojos, nes nieko negirdėjo apie Egipto „Mirusiųjų knygą“, apie velionių palydovą šunį, vardu Anubis, buvo skaičiusi gal tik populiariuosius meilės ar siaubo romanus „Kaukolė žalsvam čemodane“ ar „Kurtizanės mirtis“.
       Stovi sustingus, pakreipus galvą kaip ištikimas šuo, išgirdęs šeimininko žodžius ir ne iš karto juos supratęs. Stovi, gal vis dar tikisi išgirsti tą skaudų paskutinį s u d i e.
       O musė balzamuotoja, pajutus, kad virš karsto niekas nejuda – visa sustingę, apkurtę, apakę – sminga žemyn ir…
       Ką gi ji viliasi atrasti? Ką stengiasi patikrinti? Metų raukšlių skaičių ant patricijaus kaktos ir aplink poakių maišelius? Tų griovelių gylį? Išmatuoti ir duoti ataskaitą Belzebubui? Kad toks ir toks, miręs 1997 metų liepos septintą, švento skaičiaus dieną, įsigijo du tūkstančius metų vagelių nuo pusės milimetro iki milimetro gylio lūpų kampučiuose? O gal jai įsakyta apskaičiuoti vyro galvos tūrį, kad pragaro smalaviriai pagamintų reikiamą kiekį tos dezinfekuojančios, rūdžių nebijančios balzamuojančios medžiagos? Bet iš kurgi šėtonas žino, kad šis žmogus keliaus į požemius, o ne į dangų, kur visai kiti balzamavimo įpročiai ir balzamavimo medžiaga gaminama iš ambrozijos, miros ir kvapniųjų aliejų? Iš kur toks nemandagus žinojimas? Juk musė iš nebylių velionio lūpų tikrai nesužinos, kuriuo taku vyrui lemta išeiti – aukštyn į žvaigždes ar žemyn į sieros klodais išklotus požemius? Vargu ar šis amžinu miegu miegantis vyras prasitars. Vargu. Nes ko jau ko, bet vilties jo širdy buvo tikrai daugiau nei anapusinės baimės.
       Stovi pakreipus galvelę ir meldžiasi. Melstis ji niekada neužmiršdavo. Galėjo užmiršti iš mokyklos sugrįžusiam sūnui paruošti pietus, bet pasimelst prieš miegą suklupus prie lovos ji niekada neužmiršo. Įgimtas pamaldumas. Nes ir tikėjimas įgimtas. Juk ne šiaip sau ji laiko pasiruošus suknią, su kuria būtinai ją privalo pašarvoti ir nuleisti į kapą. Ir batelius laiko paruoštus. Ir puikaus meistro itališką rožinį, ir abrozdėlį. Nes t i k i , k a d    p r i s i k e l s , tad norinti gražiai atrodyti Jėzaus akivaizdoje, kad Jis suprastų, jog ne merga iš gatvės ar ne šiukšliadėžių tikrintoja suklupo priešais Jį prie rojaus vartų.
       Pamaldžioji ištvirkėlė, galėjusi, vyrui išėjus į darbą, užsiversti bet ką – kaminkrėtį, stalių, tinkuotoją ar santechniką. Vilijampolės ir Vilniaus Marija Magdalietė. Matyt, vis dėlto suvokdavo savosios nuodėmės bjaurumą, dėl to taip nuoširdžiai ir melsdavosi. Ir dabar šalia tiek daug kartų apgauto raguoto patricijaus galvūgalio ji iš pačios širdies meldžiasi, nes kitaip tiesiog nemoka. Arba ištvirkauja, arba meldžia Dievo tuos ištvirkavimus išbraukti iš jos gyvenimo knygos. Tikėdama, jog malda gali išmelsti pasigailėjimą, ji judina lūpas, šnabždomis taria šventus žodžius, be kurių nemokėjo gyventi. O tėvas išgyveno aštuoniasdešimt penkerius metus be maldos, be kasvakarinių poterių. Besimeldžiančios, klūpančios motinos jis klausdavo: „Nejaugi tiki, kad Jis g i r d i ?“ Ji nieko neatsakydavo, nes bijodavo pertraukti maldą, ir tik baigusi apeigas, atsistojusi, ji ištardavo: „Ką tu supranti, valkata…“
       Stovi pakreipus galvą ir meldžiasi. O musė kruopščiai apžiūrinėja balzamavimo o b j e k t ą – nuo viršugalvio iki smakro apačios. Ir tik sūnui vėl mostelėjus nosine, musei suzvimbus, motina tarsi nubunda iš svaigaus maldos sapno ir taip pat nosine mojuoja, mojuoja virš vyro veido, kaip daktarai priešais staiga apakusio žmogaus akis mojuoja delnu norėdami įsitikinti, kad jis iš tikrųjų nemato. Ir tas jos mojavimas iškvėpinta nosinaite toks panašus į jūreivio sužadėtinės atsisveikinimą kokiame Klaipėdos ar Amsterdamo uoste: „Sudie, sudie, mylimasai, kaži ar besulauksiu sugrįžtančio…“
       Bet musė nebijo. Ji įsitikinus, jog niekas neturi teisės trukdyti jai atlikti šėtono pavestų pareigų. Be to, ji jau n e   v i e n a.
       Matyt, Belzebubas, Musių Valdovas, nusprendė, kad tokį stambų vyrą turi apžiūrėti ir išbalzamuoti kelios musės – vienai per sunki užduotis. Ir štai antroji jau tikrina pirštų vėsumą, vėsių kraujagyslių spalvą, nagų atšvaito vakarėjimą, temimą šį skaistų 1997 metų liepos rytą. Trečia apžiūri drabužius, ar tinkami peržengiant nebūties slenkstį.
       Tačiau prie lūpų musių daugiausia ir jos tokios atkaklios, kad sūnaus ir motinos mostai joms perniek – kruopščiai, dėmesingai stiklasparnės šėtono sugulovės tikrina žmogaus skruostikaulius, panosės ir lūpų linkius – ar pakankamai įdubo, kad būtų galima pradėti žmonėms nematomo balzamavimo procedūrą.
       Pagaliau ir giminės pastebi musių gausą. Kyla sumaištis. Kažkas mėgina uždaryti duris, tačiau kitas prieštarauja, jog per tvanku, o musėms kaip tik to ir reikia, tad durys lieka praviros. Be to, visiems aišku, kad ne pro duris įskrido šios velnio sėklos. Jos atsirado iš šėtono atodūsio, iš ugningo kvėptelėjimo, nuo kurio ūmai nuvyto tulpės, lelijos ir baltos rožės, ir chrizantemos, susisuko jų lapai, prigeso žvakių liepsnelės, žmonių kaktos išrasojo, ant viršutinių lūpų susikaupė prakaito lašai, tie budynių perlai, iš kurių niekas nesuvers nemirtingumo karolių.
       Daugelis pakyla, šnabždasi. Apie ką? – mintimis klausia sūnus. Ar apie metą užvožti dangtį, nes velionis jau skleidžia kvapą, juk tokia pragariškai tvanki ši liepos diena? Ar apie tai, kad šios patalpos savininkai nepasirūpino bent kiek žmoniškesne ventiliacija? Ar apie laikus, kai šarvodavo bažnyčioje, kur tokie aukšti, dangų parėmę skliautai, kur tvyro amžina vėsa ir angelai sparnais vėdina mirusiojo veidą? Apie ką jie visi kuždasi? Kokias nutylėtas paslaptis mėgina vienas kitam atverti? Žemiškąsias ar anapusines? Ką jie visi jaučia? Ko jie visi čia susirinko? Ar kad taip katalikų priimta? Ar dėl to, kad, be žmonos, su kuria daugelį metų nebegyveno, ir be sūnaus, šis vyras daugiau nieko neturėjo, tad ir tolimesni giminės tokią valandą atstoja pačius artimiausius žmones? Nejaugi jie šia nesąmone yra įtikėję? O gal čia tiesiog paprasčiausia vaidyba mirties akistatoj? Toks kluono teatras be dekoracijų? Juk teatras dabar – bemaž svarbiausia iš visų žmogaus gyvenimo formų: vaidina politikai, vaidina studentai, ypač studentės, dėstytojai taip pat ne be vaidybinio prado, vaidina prezidentas, jo padėjėjai kultūros reikalams, vaidina premjeras ir senoji partinė jo gvardija. Be vaidybos nebuvo palaidotas nė vienas bent kiek žymesnis veikėjas ar kultūros ambasadorius pedofilų sostinėse Vakarų Europoje ar už Atlanto.
       Taip, tai vaidyba. Jų veidai – be menkiausios praradimo ar skausmo žymės. Tik keletas vaikų, vis dar sėdinčių ir įsmeigusių akis į miegančio dėdės veidą ir rankas, tebelaukia stebuklo – jų mylimas, daug kartų saldainiais juos apdalijęs dėdė staiga atsisės, nukels kojas nuo šios aukštosios pasostės, nusiims nuo rankų rožinį, padės jį į to tamsaus luoto dugną, pakils ir pakvies visus į lauką, kur kvepia žolės, dangumi plaukia debesys, o daugelis vaikų – juk dabar atostogos – skuodžia dviračiais į Valakampius ar nuo Savanorių kalno žemyn prie Vilnios į Sereikiškių parką, nes šį vakarą čia prasidės karnavalas, gros muzika, bus linksma, šaudys raketos, švytės fejerverkai, saldainiai ir ledai bus dalijami už dyką, ir tėvai pames juos iš akių, kad jie galėtų daryti, kas tik jiems šaus į galvas… Tie vaikužėliai per prievartą atvežti, bet ne per prievartą stebi vyro akių vokus, lūpų išraišką ir rankas. Stebėjimas, tikintis stebuklo. Penkiamečiai, o gal ir ketverių dar neturintys du berniukai, labai tolimų giminių atžalos, kaip dabar madinga sakyti, nors jie nėra atžalos, o savarankiški, iš tikrųjų dar žemi medeliai su sava lemtimi ir būsimais vaisiais ant plačiai ryt poryt išsišakosiančių šakų.
       Ir, matyt, pajutę, jog prasidėjo užuojautos spektaklis, o velionis jau pritraukė muses, šarvojimo patalpos prižiūrėtojai priėjo prie motinos ir ilgokai šnabždėjo jai į ausį. Iš ūmai paplūdusių jos ašarų sūnus suprato – laikas užvožti karstą, artinasi vidudienis, ir per tokią tvanką…
       Motina atšlijo nuo prižiūrėtojo, pažvelgė į jo akis tarytum priekaištaudama už tokį skubėjimą ir pripuolė prie vyro. Užgulė krūtine jo kūną, prigludo lūpomis prie blyškių pirštų, dešine ranka glostė aukštą marmurinę kaktą, tyliai šnabždėdama šitiek metų kartotą vardą, maldavo jos nepalikti, nors buvo palikta prieš dvi dešimtis metų.
       Musės balzamuotojos, nesitikėjusios tokio staigaus situacijos pokyčio, sumišo, bloškėsi aukštyn, ėmė sukti ratus. Mažos stiklasparnės, atsiradusios iš šėtono alsavimo, iš jo žvilgsnio ugnies. Suko ratus laukdamos, kada gi pasibaigs šis šurmulys ir joms bus leista tęsti būtiną darbą, nes mirtis užpyks išvydus, jog jos pasišalino nebaigusios balzamavimo procedūros. Viena kita – nuožmesnė, drąsesnė – vėl smigo žemyn kaip karo metais vokiečių ar rusų naikintuvai – stačiu kampu žemėn, į velionio veidą, į tą marmuro kaukę. Tačiau ir vėl pabūgo, ir vėl kilo į palubę, atsitrenkdamos į kalkėmis nutepliotą plokštumą. Ir sūnus nesuprato, ar jos jau iš tikrųjų pabūgo ir norėtų ištrūkti, ar tik beldžia į lubas, prašydamos šėtono pagalbos, nes žmonių sumaištis nutraukė jų triūsą ir dabar nežinia, ką toliau daryti.
       Pagaliau kelios moterys juodomis skarelėmis priėjo prie motinos, palietė pirštais jos pečius, tuojau suėmė juos stipriau ir iš lėto, sustojus laikui ir sustojus suktis žemei, ir žvaigždynams sustingus, atitraukė gedinčiąją nuo karsto. Motina nė nemėgino priešintis, tiesiog pati neturėjo jėgų pasitraukti, tad dabar ėjo klusni kaip avelė, nuleidus akis ir vis dar pakreipus galvą. Pro tiulį jos veidas atrodė toks pat išbalęs, tarsi iškaltas iš marmuro. Du senovės Romos biustai. Tarp jų tik sūnaus atvaizdui neatsirado vietos.
       Dangtis nusileido be garso. Sūnus žiūrėjo į darbininkų rankas, kurios taip smagiai prisukinėjo medvaržčius, sakytum, tvirtino paprastos fanerinės dėžės dangtį, nes greitai atvažiuos furgonas ir krovinį teks pakrauti, – o kas toje dėžėje, jiems visiškai nerūpi, žmogus ten ar daiktas, koks nors žigulio motoras ar šlifavimo staklės…
       Ir tuomet sūnus pastebėjo, jog patalpoje nėra n ė    v i e n o s   m u s ė s. Išnyko. Prasmego skradžiai patalpos grindis. O gal pasislėpė nematomo Belzebubo, Musių Valdovo, ryklėj, kur jos tūnos, kol į šiuos graudžius namelius bus įneštas kitas žmogus ir vėl bus sustatyti vainikai, uždegtos žvakės, pasigirs tarsi iš sienų sklindanti ta pati Mocarto „Rekviem“ melodijos graudžioji dalis, o maldų žodžiai pakils į tvankią siauros patalpos erdvę. Tūnos ir lauks valandos, kai vėl bus išleistos, kad atliktų kruopštų balzamuotojų darbą. Tiesą sakant, suvaidintų senovės Egipto šarvojimo apeigas, o dar tikriau – atsisveikinimo sceną…
       Kad „Aeternos“ šarvojimo salėj buvo musės balzamuotojos, sūnus įsitikino kapinėse – čia j ų   n e b u v o. Vadinasi, jos liko ten, kur joms skirta tarnauti, o kapinėse – jau kitos musės, kiti stiklasparniai ir vienas kitas egzotiškų spalvų drugys. Kaip tik šios ryškios drugio spalvos ir teikė laidojimo apeigoms panašumo į senojo Egipto freskas. O dar kaip tyčia ant žvyru apipilto tako nutūpė kukutis, tas būdingiausias egiptietiškųjų paveikslų veikėjas, nes jis, anot senojo tikėjimo, suka lizdą maitos griaučiuose, vadinasi, turi tiesioginį ryšį su mirtimi. O juk mirtį ir garbino piramidžių statytojai, suvokę, koks trumpas yra žmogaus gyvenimas žemėje ir koks begalinis – anapus saulės slenksčio…
       Bet ar tik balzamuotojos? – klausė sūnaus mintys bestovint prie kapo duobės. Ar neskirtas joms ir kitas, slaptas, uždavinys – pagrobti paprasta akimi nematomą pro mirusiojo burną išskrendančią sielą? Tikriau – tą, vadinamą „aš“ siela, mąstymo, norėjimo, jutimo dvasią, gyvenančią ir po mirties? Vitalinės sielos, lokalizuotos kvėpavimo, širdyje, kepenyse, kraujuje, kauluose, net Belzebubo pasiuntinė nepagrobs, nes ji nugrimzta į kapą. Tačiau Ego sielą, tęsiančią išėjusiojo būtį aname pasaulyje, musė gali pagrobti ir nulakinti ne ten, kur likimo buvo jai skirta patekti.
       Sūnus, tikintis, jog egzistuoja ir Laisva siela, galinti atsiskirti nuo kūno sapne, vis dėlto nesutinka, kad siela pakaitomis persikūnija čia į žmones, čia į gyvūnus, taip pat į negyvus daiktus. Juk būtų gryna nesąmonė įsivaizduoti išėjusio tėvo sielą, įsikūnijusią, tarkim, į jo taip mėgtą vario kalinėjimui skirtą plaktuką ar į figūrų kontūrus įkertantį kaltelį. Tikint tokiu absurdu tektų šiuos tėvo brangintus daiktus padėti ant namuose įrengto altoriaus, smilkyti žoles ir garbinti…
       Tačiau pagrobti „aš“ sielą, ko gero, musė sugeba, nes ką gi ji dvi paras šarvojimo salėje veikė prigludus prie amžinu miegu miegančiojo lūpų? Aišku, kad l a u kė , kol pasirodys ištrūkti į laisvę ir amžinąjį gyvenimą trokštanti nematomoji siela. Ir niekas negalėtų patvirtint, kad musei nepasisekė – juk ji ir jos bendrininkės išnyko tą pačią akimirką, kai į karsto dangtį buvo įsuktas pirmas medvaržtis…
       Štai dėl tokių musės kiaulysčių – suprantama, ir dėl begalinio įkyrumo, smalsumo, kišimo straubliuko ten, kur jai nepriklauso, dėl ligų nešiojimo – jos ir naikinamos. Ir ši kova su Belzebubo ištvirkėle buvo, yra ir liks negailestinga iki paskutinės musės…

       Mintys padūkėlės ūmai sumišo ir nutrūko, kai tik kunigo žodžius, kurie sūnaus sąmonės taip ir nepasiekė, nutraukė kietų molio grumstų į karsto medį dundesiai – kaip dūriai į širdį, kaip išėjusiojo žingsnių aidai.
       O pušyje greta kapo burkavo du pilkieji karveliai, tie labai baikštūs, neprijaukinami, nežinia dėl kokios priežasties visai arti sūnaus galvos atskridę paukščiai, – ką gi jie šventu savo burkavimu norėjo pranešti? kokią paslaptį? kokį klausimą burkuodami jie pateikė sūnui? ir ar tik klausimą? juk gali būti, kad paukščiai išburkavo ir atsakymą. Tačiau, koks tai buvo klausimas? ir koks – atsakymas?