Vienaip įsivaizdavome nepriklausomybę prieš dvi dešimtis metų, kitaip – stebuklingais ir vis labiau mitiniais 89-aisiais bei kiek vėliau. Dabar savo ankstesnes viltis galime palyginti su nepriklausomos vals-tybės tikrove. Gimusiems ir augusiems sovietinės okupacijos metais Lietuvos nepriklausomybė buvo atminties nuotrupų, tėvų ir artimųjų pašnabždų, istorinių priminimų dalykas. Tačiau ta atmintis padėjo išlaikyti savos valstybės pajautą ir neužmiršti, jog esame okupuota šalis.

       Atgimimo metais nepriklausomybės prisiminimas virto tautinės ir visuomeninės savikūros galia. Įsivaizdavome, kad kuriame savą nepriklausomą valstybę, laiduosiančią ir tautinio tapatumo, ir pilietinės visuomenės ugdymą. O sykiu ir – laisvą, nepriklausomą kiekvieno piliečio gyvenimą. Ėjome į Europą ir išgyvenome nepriklausomybės ir su ja susijusio valstybingumo bei suvereniteto kitimą. Nelyg nupuolė šventumo bei tautiškumo apžavai, ir nepriklausomybė tapo konkretesnė, atsirado įvairiausių priklausomybės ryšių su Vakarų pasauliu. Tad kiek (kiek?) sumenko ir valstybės savumo jausena, juolab nei kasdieniai daugelį žmonių kamuojantys nepritekliai, nei nesiliaujančios sumaištį sėti valdžios skandalų bangos nepadeda tos jausenos puoselėti. Remdamiesi nepriklausomybės metų patirtimi, kai kurie žmo-nės daro išvadą, jog nepriklausomybę, taip pat valstybės mechanizmą nusavino valdantysis, vis tų pačių lyderių ir jų parengtos pamainos atstovaujamas sluoksnis, panaudojantis jį ne visų piliečių, o savo gerovei kurti.

       Tad kam ir kokia nepriklausomybė?

       Toks klausimas, matyt, ir paskatino diskusijas apie tai, ar visi Lietuvos žmonės vertina nepriklausomybę ir kaip ją vertina. Vienos apklausos duomenimis, trečdalis apklaustųjų nepriklausomybės laikotarpį įvardijo kaip nesėkmingiausią, o kiek mažiau nei trečdalis sovietmetį – kaip sėkmingiausią.

       Paskubėta padaryti lyg ir akivaizdžią išvadą – trečdaliui Lietuvos žmonių nepriklausomybė nesanti didelė vertybė, o kitiems nepriklausomybės visiškai nesvarbi. Rėksmingos laikraščiuose pasirodžiusios antraštės tuoj pasklido kaimyninių šalių žiniasklaidoje, piešdamos nepriklausomybe nepatenkinto, vadinasi, nelabai patriotiško lietuvio paveikslą. Nejau taip ir yra, nejau iš tikrųjų manome, jog šalies nepriklausomybė jokia vertybė?

       Iš „nesėkmingumo“ ir nepriklausomybės siejimo galima padaryti tik vieną gana akivaizdžią ir solidesnių sociologinių tyrinėjimų patvirtintą išvadą – trečdalio ar kiek daugiau Lietuvos žmonių gyvenimas atkurtos nepriklausomybės metais labai pablogėjo. Anokia čia paslaptis, kad dalis Lietuvos žmonių verčiasi skurdžiai, o ne taip jau mažai gyvena už visų įsivaizduojamų skurdo ribų – juk vien pensininkų esama apie 900 tūkstančių. Tačiau jei paklaustume, kas pablogino jų gyvenimą, manau, kad jie imtų kalbėti ne apie nepriklausomybę, o apie valdžios nutolimą nuo žmonių, apie jų santaupas ar kolūkio turtą išvogusius ir dabar sėkmingai gyvenančius žmones.

       Klausimai, kur dalies žmonių gyvenimo pablogėjimas siejamas su nepriklausomybės verte, yra ydingi, nes taip savo gyvenimą nesėkmingu laikantiems žmonėms primetamas valstybinės nepriklausomybės neigimas. Jei ir yra neigiančiųjų nepriklausomybę kaip vertybę, tai tikrai ne trečdalis, o daug mažiau. Ne taip jau retai žmonės sąmoningai teigia priešingus nei mano dalykus, norėdami bent taip įgelti valdžiai ir jos kuriamam įvaizdžiui.

       Nemanyčiau, kad tas „primetimas“ – iš blogos valios. Panašios apklausos surenka įvairiausių „duomenų“, iš kurių daromos fantastiškiausios išvados. Esama ir išvadų apie nepaliaujamą žmonių gerovės kilimą. Tačiau galima įžvelgti tam tikrą bendresnę tendenciją – atsakomybę už varganą didelės dalies Lietuvos gyventojų padėtį užkrauti patiems žmonėms, jų „kaltumą“ paryškinant nelabai gražiu vertybiniu jų „paveikslu“.

       Politikai savo neatsakingumą, korupcinius skandalus, kasdienio gyvenimo nedemokratiškumą, teisėsaugos bei teisėtvarkos ydas dažnai teisina visuomenės pilietiškumo stoka, pilietinės visuomenės nebranda, demokratijos trūkumais, atsakomybę suversdami visuomenei, kitaip tariant – visiems nepolitikams. Šiuo atžvilgiu „kalčiausi“ pasirodo esą sunkiausiai besiverčiantys žmonės, kuriems išties rūpi ne demokratijos principai, o kasdienis duonos kąsnis, jų vaikų reikmės. Tačiau juk aišku, kad valstybės institucijų demokratizavimas, žmogaus teisių pirmumo institucijų atžvilgiu įtvirtinimas, europinė socialinė rūpyba yra ne tiek žmonių kiek politikų reikalas, nes jie leidžia įstatymus, kurie ir nulemia įvairiausius socialinius vyksmus. O nuo politinio, taip pat ir valdininkų elito veiklos bei elgesio priklauso kasdienio gyvenimo demokratiškumas, teisingumo principų gyvybingumas, socialinė visuomenės sanglauda.

       Atsakomybės dėl vargstančiųjų padėties politikai kratosi aiškindami, kad pastarieji nesugebėję pasinaudoti naujomis galimybėmis, jie įpratę prie valstybės globos ir pan. Šitaip kalbančius politikus linksta palaikyti ir akademinio elito atstovai, ypač politologai bei įvairių valstybinių institucijų ar pusiau valstybinių agentūrų nemažus turtus sukaupę ekonominės minties galiūnai. Tačiau nepaisoma keleto akivaizdžių dalykų.

       Prisiminkime kad ir pensininkus – jiems pensijos dydį nustato politikai, manantys, kad jos visiškai pakanka normaliai gyventi Lietuvos – Europos Sąjungos – piliečiui. Suprantama, į tokį priekaištą galima atsakyti labai paprastai – esą valstybė neturi pinigų daugiau mokėti. Nejaugi? Valstybė turėjo ir turi pinigų didesnėms pensijoms, nes jų dydis iš esmės priklauso nuo to, ką politikai laiko valstybiniais prioritetais. Keiskime prioritetų struktūrą – ir atsiras pinigų ne tik pensininkams, bet ir sveikatos apsaugai bei švietimui. Ir politikai, ir ekonomistai tai gerai žino. Palyginkime, kaip per pastaruosius kelerius metus padidėjo ministerijų valdininkų realūs atlyginimai ir kokios „stabilios“ išliko pensijos. O juk valdymo išlaidų didinimą buvo galima įstatymiškai susieti su pensijų didinimu. Pensijoms turėjo atitekti ir didoka privatizuojamo turto (daugiausia pensininkų sukurto) dalis. Bėda ta, kad pensijoms skiriami pinigai niekaip nepraturtina valdančiųjų sluoksnių, tad į pensijoms skiriamus pinigus ir žvelgiama kaip į neišvengiamą blogybę, kurią būtina minimizuoti.

       Ypač dėl savo „nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų“ kaltinami kaimo žmonės. Daugelio, vykdant žemės ūkio reformas, gyvenimas pablogėjo, be to, labai sumažėjo galimybių jų vaikams įgyti aukštąjį išsimokslinimą. Tačiau juk ne patys kaimo žmonės vykdė reformas, ne jie sugalvojo įvairiausius žemės grąžinimo bei žemės perkėlinėjimo įstatymus. Kodėl nė vieno reformatoriaus gyvenimas nepablogėjo? Gal todėl, kad reformos buvo vykdomos taip, kad nedidelė grupė žmonių labai greitai praturtėtų kitų sąskaita?

       Nepriklausomybės supratimas žmogaus sąmonėje siejasi su valstybingumo, suvereniteto, tautos išlikimo dalykais. Pastaruoju metu visų jų reikšmė blėsta. Tam įtaką daro globalizacijos bei europinės integracijos procesai. Nors daugelio mūsų sąmonė išsaugojo Atgimimo metais patirtą vienybę ir savo valstybės kūrimo džiaugsmą, tačiau šiuo metu jau aktualesnis yra ne nepriklausomos (neneigiant nepriklausomybės reikšmės), o ekonomiškai stiprios ir turtingos valstybės vaizdinys. Nepriklausomybė tampa nelyg savaime suprantamu, tad ir nebeaktualiu dalyku. Politikai apie tokią turtingą valstybę ir kalba, esą žmonės siekė nepriklausomybės tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Suprantama, tačiau ir teisingesnio bei doresnio. Tai buvo siejama ir su desovietizacijos įgyvendinimu, kuris taip ir nepasitvirtino. Juk ne prie Parlamento ar Baltijos kelyje stovėję žmonės iškėlė šūkį turtėti kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis, ne jie kūrė įstatymus, įteisinančius tokio turtėjimo principus. Tačiau jie taip pat turėjo prie tų principų prisitaikyti.

       Dabarties Vakarų pasaulis neigia absoliučias, nelygstamas, o pripažįsta sąlygiškas, santykines vertybes. Tad ir nepriklausomybė nebegali būti besąlygiška, nelygstama vertybė, apimanti visas kitas gyvenimiškas vertybes. Juolab kad nepriklausomybės ir su ja susijusio valstybingumo, suvereniteto, tautiškumo sąlygiškumas (nepaisant šių dalykų pasaulėžiūrinio, kultūrinio, galop psichologinio reikšmingumo) vis labiau ryškėjo vykdant stojimo į Europos Sąjungą sąlygas. Kita vertus, svarbiausia vertybe tampa pavienio žmogaus teisės, kurios iškeliamos virš valstybės – ne žmogus valstybei, o valstybė žmogui. Tiesa, toks supratimas dar toli gražu nėra išplitęs Lietuvoje, juolab tarp valdančiojo, vakarietiškojo demokratinio gyvenimo standartus žmonių sąmonėn turinčio diegti elito. Todėl nereikėtų pernelyg stebėtis, kad ir žmonių sąmonėje sumažėjo nepriklausomybės „svoris“ – ji tapo lyginama su kitomis gyvenimiškomis vertybėmis. Tad nereikėtų pagal paviršutiniškas apklausas marginalizuoti, nuvertinti dalį Lietuvos žmonių, taikant jiems iš Atgimimo metų „ištrauktą“ ir gerokai suidealintą vertybinę skalę.

       Tos vertybinės skalės idealumas ryškėja prisiminus kai kurias realijas. Juk gyvename sovietmečiu išugdyto nomenklatūrinio elito ir nomenklatūrinės vertybių sistemos, taip pat anais laikais susiklosčiusių grupinių santykių ir išsiugdytų sugyvenimo su valdžia strategijų valdomi. Kasdieniame gyvenime gausu iš sovietmečio paveldėtų praeities tinklų bei sienų. Vienas tokių tinklų – nuo visuomenės nuslėptos KGB bylos. Jos įslaptintos ne dėl kokios nors realios grėsmės visuomenės santarvei, o kad žmonės niekaip negalėtų atsikratyti įteisintos baimės ir negalėtų nutraukti ryšio su praeitimi. Tuo puikiausiai ir manipuliuoja valdantieji. Pastarieji jau nebijo jokių duomenų apie savo praeitį – juk KGB rezervas ar Aukštosios partinės mokyklos diplomas yra nelyg tinkamumo aukštoms pareigoms ženklas. Kitas toks ženklas – pasižymėjimas „prichvatizacijose“. KGB bylų atvėrimas ne paskatintų susipriešinimą, o tik leistų daliai žmonių pagaliau apsivalyti ir ištrūkti iš juos valdančio tinklo, kurį laiko baimės taikymo specialistai. Rašytojai šiuo atžvilgiu turėtų tarti paveikų ir svarų – apsivalymo šviesą ir asmeninio gyvenimo nepriklausomybę teigiantį žodį. Ypač tie rašytojai, kurie būrė žmones nepriklausomybės ateičiai.