W a l t e r i s   B e n j a m i n a s   (1892–1940) – literatūros kritikas, teoretikas, eseistas ir vertėjas, viena žymiausių ir tragiškiausių pirmosios XX a. pusės Vokietijos literatūros figūrų. Spausdinama esė parašyta dešimtųjų Franzo Kafkos mirties metinių proga ir yra viena pirmųjų Prahos prozininko visuminių interpretacijų. Panašiai kaip Czesławas Miłoszas „Ulro žemėje“, tekste apie F. Kafką Benjaminas įspūdingai jungia sociologinę analizę ir religinius apmąstymus. Esė apie kritikui labai artimą rašytoją daugeliu požiūrių galima skaityti kaip jo paties manifestą.

       W. Benjamino rinktines esė „Nušvitimai“ netrukus išleis „Vagos“ leidykla, remiama Atviros Lietuvos fondo.


Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus


       P o t i o m k i n a s

       Pasakojama, kad Potiomkinas1 kentėjęs nuo sunkių, beveik reguliariai pasikartojančių depresijos priepuolių, per kuriuos niekas negalėdavęs prie jo prisiartinti: įeiti į jo kambarį būdavo griežčiausiai uždrausta. Dvare apie šį negalavimą nebūdavo kalbama, ypač žinant, jog kiekviena užuomina apie tai galėjo užtraukti imperatorienės Jekaterinos nemalonę. Viena kanclerio depresija truko neįprastai ilgai. Jos padariniai buvo rimti: kanceliarijoje kaupėsi krūvos bylų, kurias Potiomkinas turėjo pasirašyti ir kurias sutvarkyti reikalavo carienė. Aukštieji valdininkai nebežinojo, ko griebtis. Tuo metu į kanclerio rūmų prieškambarį, kur, kaip įprasta, aimanuodami ir skųsdamiesi sėdėjo valstybės tarėjai, atsitiktinai pateko nežymus raštininkėlis Šuvalkinas. „Kas atsitiko, Jūsų Ekscelencijos? Kuo galėčiau Jūsų Ekscelencijoms patarnauti?“ – paslaugiai paklausė Šuvalkinas. Tarėjai jam viską paaiškino ir apgailestavo, jog negali pasinaudoti jo paslaugomis. „Jei bėda tik tokia, ponai, – pasakė Šuvalkinas, – prašom duoti man bylas.“ Neturėdami ko prarasti, tarėjai padarė, ko jis prašė, ir Šuvalkinas su bylomis po pažastimi galerijomis ir koridoriais patraukė Potiomkino miegamojo link. Nesibelsdamas, netgi nestabtelėdamas jis spustelėjo durų rankeną. Kambarys buvo neužrakintas. Nudryžusiu chalatu apsisiautęs Potiomkinas prieblandoje sėdėjo ant lovos kramtydamas nagus. Šuvalkinas priėjo prie rašomojo stalo, rašalinėje pamirkė plunksną ir netaręs nė žodžio įbruko ją Potiomkinui į ranką, o pirmą pasitaikiusią bylą padėjo ant kelių. Abejingai pažvelgęs į įsibrovėlį, Potiomkinas tarsi miegodamas suraitė parašą, paskui antrą, ir taip visus. Kai tik Potiomkinas padėjo paskutinį parašą, Šuvalkinas negaišdamas laiko pasikišo bylas po pažastimi ir pasišalino iš kambario. Pergalingai mojuodamas bylomis jis įžengė į prieškambarį. Tarėjai prišoko prie jo, išplėšė iš rankų popierius ir sulaikę kvapą palinko ties jais. Niekas neištarė nė žodžio; visas būrelis sustingo. Šuvalkinas vėl priėjo arčiau, vėl mandagiai paklausė, dėl ko ponai taip suglumo. Tada jo žvilgsnis nukrypo į parašą. Viena byla po kitos buvo pasirašytos: Šuvalkinas, Šuvalkinas, Šuvalkinas...
       Ši istorija yra tarsi heroldas, prieš du šimtmečius skelbiantis Kafkos pasirodymą. Joje tvyranti mįslė yra Kafkos mįslė. Kanceliarijų ir kontorų, sudvisusių, tamsių ir nušiurusių kambarių pasaulis yra Kafkos pasaulis. Paslaugusis Šuvalkinas, kuris į viską žiūri taip lengvabūdiškai, bet galiausiai lieka tuščiomis rankomis, yra Kafkos K. O apsnūdęs ir neprižiūrimas Potiomkinas, vegetuojantis nuošaliame, uždraustame įeiti kambaryje, yra protėvis tų valdžios turėtojų, kurie Kafkos romanuose kaip teisėjai gyvena palėpėse ar kaip sekretoriai – pilyse. Nepaisant aukštos pozicijos, jie visuomet yra puolę arba smunkantys žmonės, ir todėl su visa savo galia staiga gali pasirodyti netgi pačių žemiausių sluoksnių atstovų – durininkų ir sukriošusių tarnautojų – pavidalu. Kodėl jie vegetuoja? Galbūt jie yra žemės rutulį ant savo sprando laikiusių atlantų palikuonys? Galbūt todėl galvą jie „nuleidę taip žemai ant krūtinės, kad vos matyti akys“, kaip Pilies kaštelionas portrete ar Klamas, kai jis lieka vienas? Tačiau jie laiko ne žemės rutulį; ir patys kasdieniškiausi dalykai čia yra svarūs: „Jo nuovargis buvo gladiatoriaus nuovargis po kovos, jo darbas – išbaltintas kontoros kampelis“.
Georgas Lukacsas2 kartą pasakė, jog šiais laikais, norint padaryti padorų stalą, reikia turėti architektūrinį Michelangelo talentą. Kaip Lukacsas mąsto istorinėmis epochomis, taip Kafka – kosminėmis eromis. Baltindamasis, net ir pačiais nežymiausiais judesiais, žmogus išjudina kosminę erą. Kafkos personažai dažnai ir dėl neaiškių priežasčių ploja rankomis. Tačiau sykį probėgšmais paminima, jog jų rankos „iš tikrųjų yra garo kūjai“.
       Mes sutinkame šiuos valdovus nuolatos lėtai judančius, smunkančius ar kylančius. Bet šiurpiausi jie tada, kai pakyla iš paties nuopuolio dugno: iš tėvijos. Sūnus ramina abejingą, nukriošusį tėvą, kurį ką tik rūpestingai paguldė lovon: „– Tik jau nesirūpink, aš gerai tave aptaisiau.
       – Ne! – suriko tėvas, nė nesulaukęs atsakymo pabaigos, atmetė anklodę su tokia jėga, kad toji, pakilusi aukštyn, akimirką visai išsiskleidė, ir atsistojo stačias lovoje. Tik viena ranka šiek tiek laikėsi už lubų. – Tu norėjai mane aptaisyti, nenaudėli, bet tau nepasisekė. Ir nors mano jėgos jau baigiasi, bet tau dar užteks, užteks per akis. <...> Tačiau tėvas kiaurai permato sūnų, šito jo, ačiū Dievui, mokyti nereikia. <...> Ir visiškai nieko neįsitvėręs ėmė kilnoti kojas, spindėte spindėdamas iš pasitenkinimo, kad buvo toks įžvalgus. <...> Vadinasi, dabar tu žinai, kad buvo dar ir be tavęs, ligi šiol tik apie save žinojai!.. Iš esmės tu buvai nekaltas kūdikis, bet dar veikiau tu buvai velniškas žmogus!“ Tėvas, nusimetęs slegiančią antklodę, kartu nusimeta ir kosminę naštą. Norėdamas, kad senovinis tėvo ir sūnaus santykis vėl atgytų ir vėl turėtų padarinių, jis privalo išjudinti kosminę erą. Tačiau kokius padarinius tai turi! Tėvas pasmerkia sūnų mirti – nusiskandinti. Tėvas yra baudėjas. Yra daug nuorodų, kad valdininkų ir tėvų pasaulis Kafkai yra vienas ir tas pats. Šis panašumas tėvams garbės nedaro; jie pasižymi nuosmukiu, abejingumu, purvinumu. Tėvo uniforma nusėta dėmėmis; jo apatiniai nešvarūs. Purvas yra valdininkų gyvenimo stichija. „Ji negalėjo suprasti, kam apskritai egzistavo priėmimo valandos“. – „Tam, kad išsipurvintų paradiniai laiptai“, – į jos klausimą greičiausiai supykęs sykį atsakė tarnautojas, tačiau jai tai pasirodė labai prasmingas atsakymas. Nešvarumas yra toks svarbus valdininkų atributas, kad juos beveik galima laikyti milžiniškais parazitais. Šitai, žinoma, pasakytina ne apie ekonomikos sritį, bet apie proto ir žmoniškumo galias, kuriomis ši šutvė minta. Keistose Kafkos šeimose tėvas gyvena sūnaus gyvenimu, guli ant jo tarsi didžiulis parazitas. Jis minta ne tik sūnaus jėgomis, bet ir jo teise egzistuoti. Tėvas, kuris yra baudėjas, kartu yra ir kaltintojas. Nuodėmė, kuria jis kaltina sūnų, atrodo esanti gimtosios nuodėmės atmaina. Kafkiškas šios nuodėmės apibrėžimas niekam kitam netinka labiau nei sūnui: “Gimtoji nuodėmė, žmogaus seniai padarytas nusižengimas, – tai jo nuolatos kartojamas priekaištas, jog jis yra neteisybės – šios nuodėmės – auka“. Ką gi kaltina sūnus dėl šios paveldimos nuodėmės – nuodėmės, radusios paveldėtoją, – jei ne tėvą? Tad nusidėjėlis yra sūnus. Tačiau iš Kafkos apbrėžimo negalima daryti išvados, kad kaltinimas yra nuodėmingas dėl to, jog klaidingas. Kafka niekur neteigia, kad kaltinama neteisingai. Čia turimas omenyje nesibaigiantis procesas, ir jokia byla nepasirodo blogesnėje šviesoje nei ta, dėl kurios tėvas pasinaudoja valdininkų, teismo kanceliarijų tarnautojų solidarumu. Begalinis korumpuotumas nėra blogiausias jų bruožas; jų prigimtis tokia, kad tai yra vienintelė viltis, kurią jų akivaizdoje gali turėti žmogiškumas. Žinoma, teismuose esama įstatymų kodeksų, tačiau žmonės negali jų pamatyti. „Šiems teismams būdinga, kad nuteisiami ne tik nekalti, bet ir nieko nežinantys žmonės“, – spėlioja K. Įstatymai ir nustatytos normos lieka priešistoriniai, nerašyti. Žmogus, pats to nežinodamas, gali juos pažeisti ir nusidėti. Tačiau kad ir kaip žiauriai nuodėmė paliečia nieko nenujaučiančius, įstatymo požiūriu jos atsiradimas nėra atsitiktinumas, bet lemtis, čia atskleidžianti savo dviprasmiškumą.
Jau Hermannas Cohenas3, probėgšmais aptardamas senąją likimo sampratą, priėjo, anot jo paties, prie „neišvengiamos įžvalgos“: „Patys likimo dėsniai sąlygoja jų peržengimą, atsimetimą“. Tas pats galioja ir teisingumo organams, teisiantiems K. Mes nusikeliame dar gerokai prieš dvylika Įstatymo lentelių, į pirmykščius laikus, kai viena iš pirmųjų pergalių prieš šiuos laikus buvo rašyti įstatymai. Nors įstatymai čia ir surašyti į knygas, jie yra slapti; jais remdamasis pirmykštis pasaulis dar beatodairiškiau rodo savo valdžią.
       Padėtis kontoroje ir šeimoje Kafkos kūriniuose daugeliu aspektų susijusios. Pilies papėdės kaime žinoma tai paaiškinanti patarlė. „– Čia paplitęs galbūt ir tau žinomas posakis: žinybų sprendimai drovūs kaip jaunos panelės“. – „Taikliai pastebėta, – tarė K. – <...> Taikliai pastebėta, ko gero, sprendimai turi ir daugiau bendrų bruožų su jaunomis panelėmis“. Pats žymiausias iš jų turbūt yra pasiruošimas viskam atsiduoti – tos drovios panelės, kurias K. sutinka „Pilyje“ ir „Procese“, atsiduoda paleistuvystei šeimos rate, nelyginant lovoje. Jis sutinka jas kiekviename žingsnyje; tai, kas atsitinka paskiau, nesukelia jam jokių rūpesčių, kaip, pavyzdžiui, suviliojus padavėją. „Juodu apglėbė vienas kitą, smulkus merginos kūnas degte degė K. rankose, pagauti kažkokio proto aptemimo, iš kurio K. visąlaik tuščiai mėgino išsivaduoti, juodu pasirito kelis žingsnius tolyn, dusliai atsidaužė į Klamo duris ir liko taip begulį alaus balutėse ir šiaip visokiam purve, kuriuo buvo apėjusios grindys. Ten prabėgo ištisos valandos, <...> K. visąlaik jautėsi taip, lyg būtų pasiklydęs arba atsidūręs tokiam tolimam svetimam krašte, kur net ore nėra nė kruopelės gimtinės oro, kur nuo svetimumo tariesi uždusiąs ir kur, pašėlusių to krašto vilionių traukiamas, vis tiek nieko nebegali padaryti, tik eini dar toliau, dar toliau klysti.“ Mes dar išgirsime apie šitą tolimą kraštą. Pažymėtina, jog šios laisvo elgesio moterys niekados nebūna gražios. Kafkos pasaulyje grožis pasirodo tik pačiose paslaptingiausiose vietose: pavyzdžiui, tarp kaltinamųjų. „Tai keistas, tam tikra prasme ypatingas gamtos reiškinys <...>, ir gražina juos ne kaltė <...>, ir ne būsima bausmė jau dabar prideda jiems grožio <...>, matyt, to grožio paslaptis glūdi jiems patiems iškeltame procese, kuris kažkaip atsispindi jų išvaizdoje.“
       Iš „Proceso“ galima daryti išvadą, kad bylos paprastai nesuteikia kaltinamiesiems jokios vilties, net ir tada, kai jie gali tikėtis išteisinimo. Galbūt šis beviltiškumas jiems, vieninteliems iš Kafkos padarų, ir suteikia grožio.
Tai labai gerai atitinka Maxo Brodo4 užfiksuotą pokalbio fragmentą. „Prisimenu, – rašo jis, – vieną pokalbį su Kafka, prasidėjusį nuo dabartinės Europos ir žmonijos nuosmukio.“ – „Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę.“ Man tai priminė gnostišką pasaulėžiūrą: Dievas kaip blogasis demiurgas, pasaulis – jo nuopuolis.“ – „O ne, – tarė jis. – Mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena“. – „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ – Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums“. Šie žodžiai nutiesia tiltą į keisčiausius Kafkos personažus – vienintelius, ištrūkusius iš šeimos prieglobsčio. Jiems galbūt yra vilties. Tai ne gyvūnai, net ne mišrūnai ar fantastiniai gyviai, kaip katė-avis ar Odradekas5; šie dar gyvena šeimos apžavų rate. Neatsitiktinai Gregoras Zamza pabunda tėvų namuose, pavirtęs vabalu, neatsitiktinai tas keistas gyvūnas – pusiau kačiukas, pusiau ėriukas – paveldėtas iš tėvo, neatsitiktinai Odradeku rūpinasi šeimos galva. Tačiau „parankiniai“ iš tiesų yra anapus šio rato.
       Parankiniai priklauso personažų grupei, kuri pasirodo visuose Kafkos veikaluose. Šiai genčiai priklauso ir apgavikas, demaskuojamas „Apmąstyme“, ir studentas, naktį pasirodantis balkone šalia Karlo Rosmano, taip pat ir kvailiai, gyvenantys viename Pietų mieste ir niekad nepavargstantys.
Sutemos, kuriose jie egzistuoja, primena mirgančią šviesą, kurioje pasirodo Roberto Walserio6 – romano „Pagalbininkas“, labai mėgto Kafkos, autoriaus – trumpų apsakymų personažai. Indiškose legendose egzistuoja gandharvai, nebaigti, dar ne visai materializavęsi padarai, būtybės miglos stadijoje. Kafkos parankiniai priskirtini šiai rūšiai; visoms kitoms veikėjų kategorijoms jie nei priklauso, nei yra svetimi: jie yra tarp jų kursuojantys pasiuntiniai. Anot Kafkos, jie panašūs į Barnabą, kuris yra pasiuntinys. Jie dar ne visiškai išsiropštę iš gamtos įsčių ir todėl „įsitaisė kertėje ant grindų, pasitiesę du senus sijonus. <...> buvo galima suprasti, kad juodu garbės reikalu laiko <...> užimti kuo mažiau vietos, šiam tikslui jie iš tiesų visąlaik kuždėdamiesi ir kikendami mėgino ir šį, ir tą, kryžiavo rankas ir kojas, tūpėsi drauge į krūvą, prieblandoje jų kampe buvo matyti tik didžiulis gniutulas“. Jiems ir panašiems į juos nebaigtiesiems bei negrabiesiems dar yra vilties.
       Tai, kas švelniai ir neįpareigojamai apsireiškia šių pasiuntinių veiksmais, yra slegiantis ir nykus įstatymas visiems kitiems padarams. Nė vienas jų neturi nuolatinės savo vietos, tikro, nesupainiojamo pavidalo: visi jie kyla arba leidžiasi, visi supanašėję su savo priešu arba kaimynu, visi išeikvoję jiems skirtą laiką ir vis dar nebrandūs, visiškai išsekę ir vis tiek tebestovintys pačioje ilgos egzistencijos pradžioje. Čia negalima kalbėti apie struktūras ir hierarchijas. Tokią interpretaciją siūlantis mito pasaulis yra nepalyginti jaunesnis nei Kafkos pasaulis, kurį mitas pažadėjo išganyti. Jei ką nors žinome, tai štai ką: Kafka nepasidavė mito vilionėms. Antrasis Odisėjas, jis atrėmė jas „į tolį nukreiptu žvilgsniu“, ir „sirenos pranyko už jo pasiryžimo sienos, ir kaip tik tada, kai buvo arčiausiai prie jų, jis jų nepastebėjo“. Tarp tolimų Kafkos protėvių, žydo ir kino (su jais mes dar susidursime), nevalia pamiršti ir šio graiko. Odisėjas stovi ant slenksčio, skiriančio mitą ir pasaką. Protas ir klasta įterpė į mitą gudrybių; jo valdžia nebėra neįveikiama. Pasaka yra sakmė apie pergalę prieš mitą. Kafka, ėmęsis legendų, rašė ne ką kita, kaip pasakas dialektikams. Jose jis paliko mažų gudrybių; jis traktavo jas kaip įrodymą, „kad net ir nepakankamos, netgi vaikiškos priemonės gali pasitarnauti išganymui“. Šiais žodžiais jis pradeda savo apsakymą „Sirenų tyla“. Čia sirenos tyli; jos turi „dar baisesnį ginklą už giesmę – <...> jų tylą“. Šį ginklą jos pavartojo susidūrusios su Odisėju. Tačiau jis, pasakoja Kafka, „buvo toks buklus, toks senas lapinas, kad jo proto perregėti neįstengė net ir pati likimo deivė. Galbūt jis, nors žmogaus protui tai nebesuvokiama, iš tikrųjų pastebėjo, kad sirenos tyli“, ir iškėlė „tariamąjį dainavimą tarsi skydą prieš jas ir dievus“.
       Kafkos sirenos tyli. Galbūt ir todėl, kad Kafkai muzika bei giesmė yra išsigelbėjimo išraiška ar bent jau užstatas. Užstatas vilties, ateinančios iš to mažo, sykiu nebaigto ir kasdieniško, guodžiančio ir kvailo tarpinio pasaulio, kuris yra pagalbininkų namai. Kafka yra tarsi jaunuolis, panoręs išmokti bijoti. Jis pateko į Potiomkino rūmus ir galiausiai rūsio plyšyje sutiko Josefiną, tą dainuojančią pelę, kurios giesmę jis aprašo taip: „Joje esama šiek tiek varganos trumpos vaikystės, šiek tiek prarastos, niekada nebepasikartosiančios laimės, tačiau ir šiek tiek tikro nūdienio gyvenimo, jo menko, nesuprantamo ir vis dėlto egzistuojančio ir nepaaiškinamo žvalumo“.


       V a i k y s t ė s   n u o t r a u k a

       Kafkos vaikystės nuotraukoje „varginga trumpa vaikystė“ tapo kaip reta jaudinančiu vaizdu. Ji atsirado vienoje tų devynioliktojo amžiaus ateljė, kurios savo draperijomis ir palmėmis, gobelenais ir molbertais dviprasmiškai įsiterpia tarp kankinimų kameros ir sosto salės. Maždaug šešerių metų vaikas, apvilktas ankšta, apkarstyta galionais, beveik žeminančia vaikiška eilute, nupaveiksluotas lyg ir kokiame žiemos sode. Fone styro palmių šakos. Ir tarytum tyčia, kad šie veliūriniai tropikai būtų dar troškesni ir slopesni, modelis kairėje rankoje laiko per didelę plačiakraštę skrybėlę, kokią nešioja ispanai. Neapsakomai liūdnos akys stebi joms skirtą kraštovaizdį, o didelė ausis klausosi jo garsų.
       Karštas „noras tapti indėnu“ kartą buvo numalšinęs šį didelį liūdesį: „Jeigu būtum indėnas, visados pasiruošęs, ir šuoliuodamas ant žirgo, pasilenkęs, kaskart lengvai sudrebėtum virš drebančios žemės, kol pamestum pentinus, nes nebuvo jokių pentinų, kol paleistum vadeles, nes nebuvo jokių vadelių, ir vos tik prieš save išvystum kraštą, tartum gražiai nupjautą pievelę, dingtų arklio kaklas ir galva“. Daug ką slepia šis noras. Jo išsipildymas, randamas Amerikoje, atskleidžia jo paslaptį. Kad „Amerika“ nėra paprastas atvejis, matyti iš herojaus vardo. Ankstesniuose romanuose autorius kreipėsi į save tiktai sumurmėtu inicialu, o Naujajame pasaulyje jis atgimsta visu vardu. Jis atgimsta Oklahomos gamtos teatre. Ties vienu gatvės kampu Karlas pamatė plakatą su tokiu užrašu: „Kleitono lenktynių aikštėje šiandien nuo šešių valandų ryto iki vidurnakčio bus renkamas personalas Oklahomos teatrui! Didysis Oklahomos teatras kviečia jus! Kviečia tik šiandien, tik kartą! Kas dabar praleis progą, praleis ją amžiams! Kas galvoja apie savo ateitį, turi būti su mumis! Mums tinka kiekvienas! Kas nori būti menininkas, teateinie! Mūsų teatras toks, kur tinka kiekvienas, kiekvienam atsiras vieta! Kas nusprendė būti su mumis, tą mes sveikiname jau dabar! Bet skubėkite, kad ligi vidurnakčio spėtumėte. Dvyliktą valandą viskas bus užrakinta ir daugiau nebeatidaryta. Tebus prakeiktas tas, kuris mumis netiki! Pirmyn į Kleitoną!“
Šio skelbimo skaitytojas yra Karlas Rosmanas, trečiasis ir laimingesnis K., Kafkos romanų herojaus, įsikūnijimas7. Laimė laukia jo Oklahomos gamtos teatre, kuris yra tikras hipodromas, lygiai kaip „nelaimingumo jausmas“ jį kadaise buvo apėmęs ant siauro kambarinio kilimėlio, kuriuo jis bėgo „tarsi hipodrome“. Nuo to laiko, kai Kafka parašė „Pasvarstymus žokėjams“, ir „naujas advokatas“, „aukštai kilnodamas kulšis, marmure aidinčiais žingsniais“ kopė aukštyn teismo laiptais, o „vaikai vieškelyje“ sukryžiavę rankas bėgo plačiais šuoliais, Kafkai pažįstama ši figūra, ir išties net Karlas Rosmanas, išsiblaškęs „dėl savo mieguistumo“, gali padaryti „neretai per aukštus, atimančius laiką ir nereikalingus šuolius“. Todėl tik hipodrome gali išsipildyti jo troškimai.
       Šis hipodromas kartu yra ir teatras, ir tai užmena mįslę. Tačiau kažkas sieja mįslingą vietą ir visiškai nemįslingą, perregimą ir skaidrią Karlo Rosmano figūrą.
Karlas yra perregimas, skaidrus, beveik be charakterio tuo požiūriu, pagal kurį Franzas Rosenzweigas8 savo „Išganymo žvaigždėje“ teigia, jog Kinijoje dvasingas žmogus „beveik neturi charakterio; išminčiaus samprata, kurios klasikinis <...> įsikūnijimas yra Konfucijus, nutrina visus galimus būdo ypatumus; jis yra išties be charakterio, tai yra vidutinybė. <...> Kiną apibūdina ne charakteris, o kas kita – pirmykštis jausmo grynumas“. Kad ir kokiom sąvokom tai formuluotum – galbūt šis jausmo grynumas yra itin subtilios gestų elgesio svarstyklės – šiaip ar taip, Oklahomos gamtos teatras nurodo kinišką teatrą, kuris yra gestų teatras. Viena svarbiausių šio gamtos teatro funkcijų yra išskaidyti įvykį į gestų komponentus. Iš tiesų galima žengti dar toliau ir pasakyti, kad daugelis trumpesnių Kafkos studijų ir apsakymų paaiškėja tik tuomet, kai į juos žiūrime kaip į Oklahomos gamtos teatro bylas. Tik tada aiškiai suvoksime, kad visa Kafkos kūryba yra kodeksas gestų, kurie pačiam autoriui neturi jokios išankstinės, apibrėžtos simbolinės prasmės; jos veikiau prašoma vis kitų gestų kontekstų paieškomis ir vis kitokiu jų sugrupavimu. Teatras yra tinkama vieta tokiems manevrams. Nepublikuotame „Brolžudystės“ komentare Werneris Kraftas9 įžvalgiai pažymėjo, kad šio nedidelio apsakymo veiksmas yra sceninis. „Žaidimas tuoj prasidės; jo pradžią išties paskelbia varpas. Visa tai įvyksta pačiu natūraliausiu būdu – kai Vesė išeina iš namo, kuriame įsikūręs jo biuras. Tas durų varpelio skimbtelėjimas, – pabrėžia autorius, – buvo per garsus durų varpeliui; jis kilo į dangų ir skambėjo visame mieste.“ Kaip šitas per garsus į dangų pakilęs durų varpelio skambesys, taip ir Kafkos veikėjų gestai išsiveržia iš įprastinės aplinkos ir patenka į platesnes erdves. Kuo brandžiau Kafka rašė, tuo dažniau jis atsisakydavo priderinti šiuos gestus prie įprastinių situacijų, paaiškinti juos. „Keistas įprotis, – sakoma „Metamorfozėje“, – atsisėsti ant pulto ir iš aukščiau kalbėtis su tarnautoju, o tas turi prie jo prisikišti, nes neprigirdi.“ „Procesas“ tokius paaiškinimus jau palieka nuošaly. „Ties pirmu suolu“, priešpaskutiniame romano skyriuje, K. sustoja, „tačiau kunigui tas atstumas pasirodė dar per didelis, ir jis, ištiesęs ranką, ryžtingai parodė smiliumi į vietą prie pat sakyklos; K. įvykdė ir šį paliepimą; stovėdamas toje vietoje, jis turėjo gerokai atlošti galvą, kad matytų kunigą“.
       Maxas Brodas pasakė: „Jam svarbių faktų pasaulis buvo nenumatomas“; be abejo, nenumatomiausias faktas yra gestas. Kiekvienas gestas yra įvykis, galima sakyti – drama. Scena, kurioje vaidinama ši drama, yra pasaulio teatras, o jos fonas – dangus. Kita vertus, dangus yra tiktai fonas; ištirti jo dėsningumus reikštų įrėminti tapytą scenos foną ir pakabinti jį paveikslų galerijoje.
Kaip El Greco10, Kafka kiekvienu judesiu praplėšia dangų; ir kaip šventajam ekspresionistų patronui Greco, jam judesys lieka lemiamas dalykas, veiksmo centras. Išgirdę beldimąsi į dvaro vartus, žmonės susigūžia iš baimės. Taip kinų aktorius pavaizduotų baimę, bet niekas nekrūpteltų. Kitoje vietoje truputį vaidina ir pats K. Beveik to nesuvokdamas, jis „lėtai ir atsargiai užvertęs akis <...> nežiūrėdamas paėmė nuo stalo vieną popierių, pasidėjo ant delno ir, pamažėle stodamasis, pakėlė lapą besikalbantiems vyriškiams prie akių. Tuo metu jis apie nieką konkrečiai negalvojo, viską darė tik vedamas jausmo, kad šitaip turėtų elgtis, kai kada nors bus baigęs savo didįjį prašymą, kuris turės jį galutinai išteisinti“. Šis gyvūniškas gestas yra ir nepaprastai mįslingas, ir visiškai paprastas. Ko gero, galima skaityti Kafkos istorijas apie gyvūnus ir nesuprasti, kad čia kalbama ne apie žmones. O kai užtinki padaro – beždžionės, šuns ar kurmio – vardą, tai išsigandęs suvoki, kad esi labai toli nuo žmonių žemyno. Bet tatai visad yra Kafka; jis pašalina tradicines žmogiškų gestų atramas ir turi peno begaliniams apmąstymams.
       Keista, bet apmąstymai yra begaliniai ir tada, kai išeities taškas – alegorinės Kafkos istorijos. Prisiminkime kad ir parabolę „Prieš Įstatymą“. Skaitytojas, perskaitęs ją „Kaimo gydytojuje“, galbūt rado vieną kitą miglotą vietą. Tačiau ar jis būtų sugalvojęs nesibaigiančią svarstymų virtinę, kuri Kafkai kyla iš šio palyginimo? Ją išdėsto kunigas „Procese“ – ir dar tokioje tinkamoje vietoje, jog galima spėti, kad visas romanas yra ne kas kita, kaip išskleista parabolė. Tačiau žodis „išskleista“ (entfaltet) yra dviprasmis. Išsiskleidžia ne tik pumpurai – išskleidžiamas ir lygiu lapu virsta popierinis laivelis, kurį lankstyti mokomi vaikai. Parabolė iš tikrųjų „išskleidžiama“ antruoju būdu: skaitytojas su malonumu stebi, kaip ji išsilygina, kaip jos prasmė išsitiesia ant delno. Tačiau Kafkos parabolės išsiskleidžia kaip žiedai. Todėl jų vaisiai panašūs į poeziją.
Prie to prisideda ir faktas, kad jo kūriniai tik iš dalies įsiterpia į Vakarų prozinių formų tradiciją ir su doktrina sutinka panašiai kaip hagada su halacha11. Jie nėra palyginimai ir nenori būti priimti kaip savarankiški tekstai; jie sukurti cituoti, perpasakoti. Tačiau ar mes žinome doktriną, kurią perteikia Kafkos palyginimai ir aiškina K. gestai bei gyvūnų judesiai? Ji neegzistuoja; geriausiu atveju mes galime pasakyti, kad tas ar kitas dalykas yra aliuzija į ją. Kafka gal būtų pasakęs, kad tai yra jos liekanos; bet mes lygiai taip pat galime sakyti, kad tai yra pirmieji naujo mokymo ženklai. Šiaip ar taip, kalbama apie žmonių bendruomenės gyvenimo ir darbo organizacijos klausimą. Juo šis klausimas Kafkai darėsi nesuprantamesnis, tuo labiau jis juo domėjosi. Garsiajame Erfurto pašnekesyje su Goethe Napoleonas politiką iškėlė į fatumo vietą; o Kafka galėjo apibrėžti likimą kaip organizaciją (vartodamas įvairius šio žodžio variantus). Organizacija jam yra ne tik didžiulės „Proceso“ ir „Pilies“ valdininkų hierarchijos, bet ir sunkūs, gigantiški statybos projektai – garbingas jų pirmavaizdis išnagrinėtas novelėje „Kinų sienos statyba“. „Siena turėjo ginti šalį ištisus šimtmečius; todėl būtina darbo sąlyga buvo rūpestingiausia statyba – visų laikų ir tautų statybos meno panaudojimas, nuolat gyvas asmeninės statybininkų atsakomybės jausmas. Paprastesniems darbams galėjo būti įdarbinti padieniai darbininkai iš liaudies: vyrai, moterys, vaikai, visi, pasisiūlę už tinkamą užmokestį; tačiau jau keturių padienių darbininkų vadovas turėjo būti sumanus, statybos mokslus išėjęs žmogus. <...> Mes – čia aš kalbu daugelio vardu – tik skrupulingai išnagrinėję vyresnybės nurodymus pažinome patys save ir supratome, kad be vyresnybės nei išmoktų dalykų, nei mūsų sveiko proto nepakaktų šioms kuklioms pareigoms, kurios yra tik maža didžios visumos dalelė.“ Ši organizacija panaši į fatumą. Mečnikovas12 garsioje savo knygoje „Civilizacija ir didžiosios istorinės upės“ apmetęs jos schemą, vartoja žodžius, kurie galėtų būti ir Kafkos. „Beveik neginčytina, kad Jangdzės kanalai ir Geltonosios upės dambos, – rašo jis, – yra vykusiai organizuoto <...> ištisų kartų darbo rezultatas. <...> Menkiausias griovio kasėjų neatidumas, mažiausias aplaidumas, bendrą vandens turtą saugančio žmogaus ar žmonių grupės elgesys tokiomis neįprastomis sąlygomis tampa socialinio blogio ir didelių visuomeninių nelaimių šaltiniu. Taigi grasindama mirtimi, upė maitintoja reikalauja glaudaus ir ilgalaikio solidarumo tų gyventojų masių, kurios dažnai būna viena kitai svetimos ar net priešiškos; ji nuteisia kiekvieną tokiems darbams, kurių visuotinė nauda atsiskleidžia tik ilgainiui ir kurių tikslo paprastas žmogus labai dažnai nesupranta.“
       Kafka norėjo būti priskiriamas prie paprastų žmonių. Sulig kiekvienu žingsniu jis atsidurdavo prie supratimo ribos ir mėgo prie jos atvesti kitus. Kartais atrodo, jog jis kartu su Dostojevskio Didžiuoju Inkvizitoriumi galėtų pasakyti: „Prieš save matome paslaptį, kurios negalime suprasti. Kaip tik todėl, kad ji yra mįslė, mes turėjome teisę ją skelbti, mokyti žmones, kad svarbiausia yra ne laisvė ir net ne meilė, bet mįslė, paslaptis, misterija, kuriai jie turi paklusti – nesusimąstydami ir netgi prieš savo sąžinę“. Kafka ne visada išvengė misticizmo pagundų. Jo dienoraštyje yra įrašas apie susitikimą su Rudolfu Steineriu, tačiau jame, bent jau tokiu pavidalu, kokiu jis paskelbtas, Kafkos nuomonė apie Steinerį neatsiskleidžia. Ar jis vengė ją pareikšti? Kafkos elgesys su savo tekstais nepaneigia tokios galimybės. Kafka turėjo retą gebėjimą kurti paraboles. Tačiau jų niekad neišsemia paaiškinimai, veikiau atvirkščiai – jis ėmėsi visų galimų priemonių prieš jo tekstų interpretaciją. Jų vidun reikia brautis atsargiai, apdairiai, su nepasitikėjimu. Reikia nepamiršti jo savito skaitymo būdo, kurį atskleidžia minėtų parabolių interpretacija. Prisimintinas ir jo testamentas. Įsigilinus į aplinkybes, paliepimas sunaikinti literatūrinį palikimą yra lygiai taip nepagrįstas, lygiai taip pat rūpestingai svarstytinas kaip ir Įstatymo durininko atsakymai. Galbūt Kafka, kuris kiekvieną savo gyvenimo dieną susidurdavo su nesuprantamais poelgiais ir neaiškiais pranešimais, mirdamas norėjo bent jau savajai aplinkai atsilyginti ta pačia valiuta.
       Kafkos pasaulis yra pasaulinis teatras. Todėl žmogus šiam rašytojui nuo pat pradžių yra scenoje. To patvirtinimas: į Oklahomos gamtos teatrą priimamas kiekvienas. Neįmanoma suprasti, pagal kokius kriterijus. Aktoriniai gabumai, apie kuriuos pirmiausia pagalvotume, atrodo esą visiškai nesvarbūs. Galima pasakyti ir taip: iš kandidatų nereikalaujama nieko kito, tik vaidinti save. Čia atmetama galimybė, kad prireikus jie iš tikrųjų galėtų būti tie, kuo dedasi. Su šiais vaidmenimis personažai bando patekti į Oklahomos gamtos teatrą, lygiai kaip šeši Pirandello herojai bando surasti autorių. Visiems jiems teatras yra paskutinis prieglobstis. Išganymas yra ne premija už gyvenimą, bet paskutinis prieglobstis žmogui, kuriam, kaip sako Kafka, kelią užstoja „jo paties kakta“. Teatro dėsnį paslapčia išreiškia vienas novelės „Pranešimas akademijai“ sakinys: „Aš mėgdžiojau, nes ieškojau išeities, vien tik todėl“. Į proceso pabaigą K., atrodo, pradeda nujausti šiuos dalykus. Jis staiga atsisuka į abu jo paimti atėjusius ponus su cilindrais ir paklausia: „Kokiame teatre tamstos vaidinate?“ – „Teatre?“ – paklausė vienas ponas kito, lyg prašydamas jį pritarimo, ir jo lūpų kampučiai krustelėjo. Antrasis ėmė vaipytis it nebylys, kovojantis su savo neklusniu organizmu“. Jie neatsako į klausimą, tačiau esama nuorodų, kad jis pataikė į tikslą.
       Už ilgo suolo, padengto balta staltiese, pavalgydinami visi, kurie nuo šiol priklauso Oklahomos gamtos teatrui. „Visi buvo laimingi ir susijaudinę.“ Šventės proga statistai vaidina angelus. Jie stovi ant plevėsuojančiais apdarais uždengtų aukštų postamentų su laiptais iš vidinės pusės. Tai kaimo bažnyčios atlaidų rekvizitas. O gal tai vaikų šventės rekvizitas, nes suvaržyto ir iščiustyto berniuko, apie kurį kalbėjome, žvilgsnis tapo ne toks liūdnas? Jei ne surišti sparnai, šie angelai galbūt būtų tikri. Kafkos veikaluose esama jų pirmtakų. Jiems priklauso impresarijus, kuris užlipa iki bagažo tinklelio, paglosto „pirmojo sielvarto“ apimtą trapecijos artistą ir priglaudžia jo veidą prie savojo, „ir jį užlieja trapecijos artisto ašaros“. Kitas yra angelas sargas ar policininkas, kuris po „brolžudystės“ pasirūpina žudiku Šmaru, atsargiai išvesdamas jį „prie policininko peties prispausta burna“. Paskutinis Kafkos romanas baigiasi kaimiškomis Oklahomos ceremonijomis.
„Kafkos kūriniuose, – sakė Soma Morgensternas13, – viešpatauja kaimo oras, kaip ir aplink visus didžiuosius religijų įkūrėjus.“ Čia derėtų prisiminti Laozi pamaldumo apibrėžimą, juo labiau kad „Artimiausiame kaime“ Kafka pateikė tobuliausią jo parafrazę: „Kaimyniniai kraštai gali būti matomi, ir gali girdėtis vištų kudakavimas ir šunų lojimas. Tačiau nugyvenę ilgą amžių žmonės miršta nepabuvę tuose kraštuose“. Taip teigė Laozi. Kafka irgi kūrė paraboles, bet jis nebuvo religijos įkūrėjas.
       Pagalvokime apie kaimą, plytintį prie Pilies kalno, kur taip mįslingai ir netikėtai patvirtinamas K. paskyrimas matininku. Palydimajame šio romano žodyje Brodas minėjo, kad aprašydamas tą pilies kaimą Kafka vaizdavosi tikrą gyvenvietę Ciūrau Rūdiniuose kalnuose. Tačiau jame mes galime atpažinti ir kitą kaimą – kaimą Talmudo legendoje, kurią pasakoja rabinas, atsakydamas į klausimą, kodėl žydai ruošia šventinę vakarienę penktadieniais. Legendoje pasakojama apie vieną princesę, vargusią tremtyje, toli nuo savo kraštiečių, kaime, kurio kalbos ji nesuprato. Vieną dieną princesė gavo laišką: sužadėtinis jos nepamiršo, jis susiruošė ir dabar keliauja pas ją. Sužadėtinis, sako rabinas, yra Mesijas, princesė – siela, o kaimas, į kurį ji ištremta, yra kūnas. Kadangi kaime jos kalbos nemoka, ji negali kitaip paskelbti savo džiaugsmo, kaip tik šventiška vakariene. Šis Talmudo kaimas yra pačiame Kafkos pasaulio centre. Kaip K. gyvena Pilies kaime, taip dabartinis žmogus gyvena savo kūne; kūnas jam nepaklūsta, priešinasi. Gali atsitikti, kad vieną rytą žmogus pabus ir pamatys, kad virto parazitu. Svetima šalis – jo paties šalis – tapo jo šeimininku. Šio kaimo oras sūkuriavo apie Kafką, ir todėl jis nesusigundė tapti religijos įkūrėju. Šiam kaimui priklauso ir kiaulidė, iš kurios kaimo gydytojui išvedami arkliai, ir tvankus galinis kambarys, kuriame priešais alaus bokalą sėdi Klamas su Virdžinijos cigaru burnoje, ir rūmų vartai – pasibeldimas į juos atneša pražūtį. Šio kaimo atmosfera užteršta nesubrendusiais ir pernokusiais elementais, sugedusiu jų mišiniu. Kafka kasdien turėjo juo kvėpuoti. Jis nebuvo aiškiaregys, nebuvo religijos įkūrėjas. Tai kaip jis ištvėrė tokiame ore?

 

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1