K u p r e l i s

       Jau kuris laikas žinoma, kad Knutas Hamsunas turi įprotį retkarčiais paskelbti savo nuomonę įvairiais klausimais miestelio, šalia kurio jis gyvena, laikraštyje. Prieš daugelį metų šiame miestelyje prisiekusiųjų teismas teisė merginą, nužudžiusią savo kūdikį. Ji buvo nuteista kalėti. Veikiai po to laikraštyje pasirodė Hamsuno laiškas. Jis rašo paliksiąs miestą, kuris kūdikį nužudžiusiai motinai neskiria aukščiausios bausmės – jei ne kartuvių, tai bent kalėjimo iki gyvos galvos. Po kelerių metų pasirodė „Žemės palaiminimas“: ten pasakojama tarnaitės istorija, kuri padaro tokį patį nusikaltimą, nubaudžiama tokia pačia bausme ir, kaip aiškiai suvokia skaitytojas, tikrai neužsitarnavo sunkesnės.
       Kafkos svarstymai, po jo mirties surinkti knygoje „Kinų sienos statyba“, skatina prisiminti šį įvykį. Mat vos tik šis tomelis pasirodė, tuojau atsirado Kafkos interpretatorių, kurie susitelkė ties šių refleksijų aiškinimu, ignoruodami tikruosius jo veikalus. Yra du būdai iš esmės prasilenkti su Kafkos raštų prasme. Pirmasis yra gamtinė, antrasis – antgamtinė interpretacija; abi jos – psichoanalitinė ir teologinė – iš esmės prašauna pro šalį. Pirmajai atstovauja Hellmuthas Kaiseris; antrajai – nemažai autorių, pavyzdžiui, H. J. Schoepsas¹⁴. , Bernhardas Rangas, Groethuysenas¹⁵. Prie jų priskirtinas ir Willy Haasas¹⁶, nors platesniame kontekste, su kuriuo dar susidursime, jis yra pastebėjęs svarbių dalykų. Tačiau tai neapsaugojo jo nuo bendros Kafkos raštų interpretacijos pagal teorinį šabloną. „Didžiame romane „Pilis“, – rašo W. Haasas apie Kafką, – jis pavaizdavo aukštesnę jėgą, malonės sritį; o žemesnė, teismo ir prakeikimo, sfera vaizduojama tokiame pat didžiame romane „Procesas“. Tarp jų esanti žemė... žemiška lemtis ir dideli jos reikalavimai labai stilizuotai perteikiami trečiame romane „Amerika“. Pirmąjį šios interpretacijos trečdalį jau nuo Brodo laikų galima laikyti bendra Kafkos interpretacijų nuosavybe. Šitaip rašo, pavyzdžiui, Bernhardas Rangas: „Jeigu pilį traktuosime kaip malonės sostą, tai, teologiškai kalbant, kaip tik šios bergždžios pastangos ir bandymai reiškia, kad Dievo malonės žmonės negali gauti panorėję ar valingai jos siekdami. Bruzdėjimas ir nekantrumas tik sukliudo ir sutrikdo iškilnią dievišką ramybę“. Ši interpretacija yra patogi; ir kuo plačiau ji užsimoja, tuo aiškiau matyti, kad ji niekuo nepagrįsta. Turbūt aiškiausiai tatai matyti iš Willio Haaso pareiškimo: „Kafkos ištakos <...> yra Kierkegaard'as ir Pascalis, jį galima pavadinti vieninteliu tikruoju Kierkegaard'o ir Pascalio anūku. Visiems trims būdingas nepaprastai rūstus religinis leitmotyvas: žmogaus neteisumas Dievo akyse“. Kafkos „viršutinis pasaulis, vadinamoji „pilis“, pilnas nematomų, pedantiškų, mįslingų ir gašlių tarnautojų, jo keistas dangus su žmonėmis žaidžia šiurpius žaidimus <...>; o vis dėlto žmogus yra smarkiai neteisus net ir prieš šį Dievą“. Palyginti su Anzelmo Kenterberiečio¹⁷ mokymu apie išteisinimą, ši teologija yra atsilikusi barbariška spekuliacija, kuri, be kita ko, nesuderinama su Kafkos tekstais. „Argi pavienis tarnautojas, – rašoma toje pačioje „Pilyje“, – gali atleisti? Geriausiu atveju tatai galėtų būti visų tarnautojų reikalas, tačiau jie tikriausiai neatleidžia, tik teisia.“ Šis kelias greitai baigiasi aklaviete. „Visa tai, – sako Denis'as de Rougemont'as¹⁸, – nėra vargana Dievo neturinčio žmogaus padėtis, bet vargana padėtis žmogaus, turinčio Dievą, kurio jis nepažįsta, nes nepažįsta Kristaus.“
       Lengviau daryti spekuliatyvias išvadas iš Kafkos po mirties paliktų pastabų rinktinės nei pagrįsti bent vieną iš jo apsakymuose ir romanuose pasirodančių motyvų. Tačiau tik jie kiek nušviečia Kafkos kūrybą sukėlusias priešistorines galias, kurias lygiai taip pat teisėtai galėtume traktuoti kaip tebeveikiančias šiais laikais. Kas gali pasakyti, kokiais vardais jos pasirodė pačiam Kafkai? Tikra tik viena – jis nesuvokė, nepažinojo jų. Veidrodyje, kurį priešistorinis pasaulis prieš jį laikė kaltės pavidalu, jis išvydo ateitį kaip teismą. Bet koks jis – Paskutinis? Ar jame teisėjas netaps kaltinamuoju? Ar ne pats teismas yra bausmė? Į šiuos klausimus Kafka neatsakė. Ar jis ko nors tikėjosi iš teismo? O gal jam labiau rūpėjo jį sustabdyti? Jo istorijose epo menas atgauna Šecherezados pasakojimų paskirtį: atidėti ateitį. „Procese“ vilkinimas yra kaltinamųjų viltis, – jei tik procesas palengva nevirstų nuosprendžiu. Ir pačiam patriarchui vilkinimas naudingas, net jei dėl to jis turėtų atsisakyti savo vietos tradicijoje. „Galėčiau įsivaizduoti kitą Abraomą – be abejo, jis nebūtų patriarchas, netgi ne prekiautojas senais drabužiais – kuris būtų pasiruošęs įvykdyti reikalavimą paaukoti sūnų paslaugiai kaip kelneris, bet niekad neišpildytų pažado, nes negalėtų palikti namų, nes jis nepakeičiamas, nes be jo neapsieis namų ūkis, nes jo namas nebaigtas tvarkyti, o nepabaigęs, neturėdamas užnugario, jis negali išvykti, šitai suvokė ir Biblija, nes joje sakoma: „Jis sutvarkė savo namus“.
       Šis Abraomas pasirodo „paslaugus kaip kelneris“. Kai kuriuos dalykus Kafka suvokdavo tik išreikštus gestais. Šis jo nesuprastas gestas parabolėse sukuria miglotą vietą. Iš jos atsiranda Kafkos kūryba. Visiems žinoma, kaip ji buvo slepiama. Jo testamentas liepia ją sunaikinti. Šis testamentas, kurio apeiti negali nė vienas Kafkos tyrinėtojas, sako, kad autorius nebuvo patenkintas savo veikalais; kad jo pastangos jam rodėsi nesėkmingos; kad jis priskyrė save tiems, kuriems nepavyko. Nepavyko didis jo bandymas literatūrą paversti mokymu, paversti parabole ir grąžinti jai patvarumą ir neišvaizdumą – proto akivaizdoje tai vieninteliai jai priderantys bruožai. Joks rašytojas taip griežtai nesilaikė įsakymo „Nekursi sau atvaizdo“.
       „Lyg ši gėda turėtų jį pergyventi“, – šiais žodžiais baigiasi „Procesas“. Gėda, atitinkanti „pirmykštį jausmo grynumą“, yra stipriausias Kafkos gestas. Gėda, intymi žmogaus reakcija, drauge turi ir visuomeninių pretenzijų. Gėda yra ne tik kitų gėda, bet ir gėda dėl jų. Taip Kafkos gėda nėra asmeniškesnė nei ją valdantis gyvenimas ir mąstymas, apie kuriuos jis pasakė: „Jis gyvena ne dėl savo asmeninio gyvenimo ir mąsto ne dėl asmeninio mąstymo. Jis gyvena ir mąsto tarsi verčiamas nematomos šeimos... Dėl šios šeimos jis negali būti atleistas“. Mes nežinome, kokie žmonės ir žvėrys sudaro šią šeimą. Aišku tik tiek, kad ji verčia Kafką rašymu išjudinti kosminę erą. Šios šeimos liepiamas jis ritina istorijos įvykių rąstą kaip Sizifas akmenį. Kartais atsitinka taip, kad į šviesą patenka apatinė rąsto pusė. Į ją žiūrėti nemalonu, tačiau Kafka gali ištverti šį vaizdą. „Tikėti progresu, nereiškia tikėti, kad jis jau pasiektas. Tai nebūtų tikėjimas.“ Kafka nemanė, kad jo gyvenimo epocha progresyvesnė už priešistorinį pasaulį. Jo romanų veiksmo vieta – pelkės. Jo veikaluose kūrinija yra raidos pakopoje, kurią Bachofenas pavadino heteriška. Tai, kad ši pakopa yra užmiršta, dar nereiškia, kad dabartyje jos nėra: ji gyvuoja kaip tik todėl, kad yra užmiršta. Ją apčiuopia patirtis, gilesnė už eilinio žmogaus patyrimą. „Turiu patirtį, – rašoma viename ankstyviausių Kafkos užrašų, – ir nejuokaudamas sakau, kad tai yra jūros liga ant tvirtos žemės.“ Ne veltui pirmasis „Apmąstymas“ vyksta supantis. Kafka nepavargdamas kalba apie nepastovią patirčių prigimtį. Kiekviena patirtis pasiduoda, susimaišo su priešinga patirtimi. „Tai atsitiko vasarą, – prasideda „Beldimas į rūmų vartus“, – karštą dieną. Keliaudamas namo su seserimi, aš ėjau pro dvaro vartus. Nežinau, ar ji pabeldė į vartus išdykaudama, ar dėl išsiblaškymo, ar tik pagrūmojo kumščiu ir visai nepabeldė.“ Ši trečioje vietoje paminėta galimybė nušviečia iš pažiūros visai nekaltas dvi pirmąsias kita šviesa. Iš tokių patirčių durpyno išdygsta Kafkos moterų paveikslai. Jos yra pelkių padarai kaip Lenė, išskečianti „dešinės rankos didįjį ir bevardį pirštą; jungiamoji odelė beveik siekė viršutinius trumpų pirštų narelius“. – „Gražūs laikai, – prisimena ankstesnį gyvenimą dviprasmiškoji Fryda. – O tu manęs niekad neklausei apie mano praeitį“. Tatai veda į tamsią gelmę: ten vyksta poravimasis, o šio akto „netvarkingas gašlumas“, – kalbant Bachofeno¹⁹ žodžiais, – nepakenčia tyrų dangiškos šviesos galių ir patvirtina Arnobijaus²⁰ vartojamą pavadinimą luteae voluptates*.

       Iš šios perspektyvos galime suvokti Kafkos kaip pasakotojo techniką. Kai kiti romano personažai turi K. ką nors pasakyti, jie – nors tai būtų patys svarbiausi, patys netikėčiausi dalykai – sako tai tarp kitko, tarsi jis iš esmės viską jau seniai žinotų; tarsi tai nebūtų jokia naujiena, o herojus tik būtų diskretiškai paragintas prisiminti tai, ką pamiršo. Šia prasme W. Haasas gerai suprato „Proceso“ vyksmą teigdamas, jog „šio proceso objektas, tikrasis šios neįtikėtinos knygos herojus yra užmarštis <...>, kurios <...> svarbiausia ypatybė yra ta, kad ji pamiršta pati save <...>“. Šiuo kaltinamojo personažu ji iš tikrųjų tapo nebylia, bet nepaprasto intensyvumo figūra. Beveik neabejotina, kad „šis paslaptingas centras <...> kyla iš žydų religijos“. „Atminimas kaip pamaldumas čia atlieka gana paslaptingą vaidmenį. Net ne vienas <...>, o svarbiausias Jehovos bruožas yra tas, kad jis tiksliai prisimena „ligi trečios ir ketvirtos“, net ligi „šimtosios kartos“; švenčiausias <...> ritualo <...> veiksmas yra nuodėmių ištrynimas iš atminties knygos.“
       Tai, kas užmiršta, niekad nėra vien tik individualūs dalykai. Šitai supratę mes atsiduriame prieš dar vieną Kafkos kūrybos slenkstį. Kiekviena užmarštis susimaišo su pirmykščio pasaulio užmarštimi, užmezga nesuskaičiuojamus, neaiškius, nepastovius ryšius ir gimdo vis naujas išgamas. Užmarštis yra rezervuaras, iš kurio į Kafkos istorijas veržiasi nesibaigiantis tarpinis pasaulis. „Pasaulio pilnatvė čia yra vienintelė realybė. Tam, kad gautų vietą ir buvimo teisę, kiekviena dvasia turi būti daiktiška, konkreti... Dvasinis pradas, kiek jis dar apskritai reikšmingas, tampa šmėkla. O šmėklos tampa individualiais asmenimis, turinčiais vardus, kurie itin glaudžiai susiję su garbintojų vardais. <...> Pasaulio pilnatvė nedvejojant dar papildoma gausybe šmėklų <...>, šmėklų spūstis sparčiai didėja <...>, prie senų prisideda naujos, visos turinčios savo vardus.“ Čia kalbama ne apie Kafką, bet apie Kiniją. Taip Franzas Rosenzweigas „Išganymo žvaigždėje“ aprašo protėvių kultą Kinijoje. Jų pasaulis Kafkai buvo neįžvelgiamas kaip ir svarbių faktų pasaulis. Akivaizdu, kad jis – kaip ir toteminiai pirmykščių žmonių stulpai – vedė jį prie žvėrių. Beje, ne tik Kafkai žvėrys yra užmirštų dalykų saugyklos. Giliaminčiame Tiecko „Šviesiaplaukiame Ekberte“²¹ pamirštas šunelio vardas – Štromianas – yra mįslingos kaltės šifras. Tad galima suprasti, kodėl Kafkai niekad nepabosdavo tarp žvėrių nuklausyti pamirštus dalykus. Jie greičiausiai nėra tikslas; tačiau be jų negalima apsieiti. Prisiminkime kad ir „Bado meistrą“, kuris „griežtai imant, yra tik kliūtis kelyje į žvėryną“. Argi „Olos“ ir „Didžiojo kurmio“ gyvūnai rausdamiesi negalvoja? Antra vertus, šis mąstymas yra labai pakrikęs. Neryžtingai jis peršoka nuo vieno rūpesčio prie kito, siurbteli kiekvienos baimės ir iš nevilties tampa lengvabūdišku. Todėl Kafkos veikaluose esama ir peteliškių; prasikaltęs „medžiotojas Grakchas“, nepripažinęs savo kaltės, „virto peteliške“. „Nesijuokite, – sako medžiotojas Grakchas.“ Viena aišku: iš visų Kafkos padarų žvėrys turi daugiausia progų pamąstyti. Tai, kas teisei yra korupcija, jų mąstymui yra baimė. Ji sugadina procesą, bet vis dėlto yra vienintelė viltis. O kadangi toji visiškai užmiršta, svetima šalis yra mūsų kūnas – savas kūnas, – tai suprantama, kodėl iš vidaus besiveržiantį kosulį Kafka pavadino „žvėrimi“. Jis buvo didelės bandos priešakinis žvalgas.
       Keisčiausias mišrūnas, kurį Kafkos kūryboje pradėjo pirmykštis pasaulis ir kaltė, yra Odradekas. „Iš pradžių jis atrodo kaip plokščia žvaigždės formos siūlų ritė, ir iš tikrųjų atrodo, kad jį apsiviję siūlai; žinoma, tai gali būti tik suplyšinėję, seni, vienas su kitu susipainioję ir susimazgę įvairiausių rūšių ir spalvų siūlai. Tačiau jis yra ne vien ritė, bet ir iš žvaigždės vidurio išdygstantis mažas skersinis, ir prie jo dešiniajame kampe prisijungiantis dar vienas pagalėlis. Šiuo pagalėliu iš vienos pusės, ir vienu iš žvaigždės spindulių – iš kitos, jis gali stovėti nelyginant ant dviejų kojų.“ Odradekas „pakaitomis tūno palėpėje, laiptinėje, koridoriuose, priemenėje“. Jis teikia pirmenybę toms pačioms vietoms kaip ir kaltę tiriantis teismas. Palėpėse laikomi nereikalingi, pamiršti daiktai. Galbūt būtinybė stoti prieš teismą sukelia panašų jausmą kaip artinimasis prie ilgus metus neatvertų skrynių palėpėje. Šį darbą mielai atidėtume gyvenimo pabaigai; taip mano K., kad jo gynybinį raštą tinka „nagrinėti išėjus į pensiją, kad būtų kuo užimti apvaikėjusį protą“.
       Odradekas yra forma, kurią įgauna pamiršti daiktai. Jie deformuojasi. Deformuotas yra „namų šeimininko rūpestis“ (niekas nežino, koks jis), deformuotas vabalas (visi puikiai žino, kad jis yra Gregoras Zamza), deformuotas yra didelis žvėris, pusiau ėriukas, pusiau katė – jam „mėsininko peilis būtų išsigelbėjimas“. Tačiau Kafkos figūros ilga personažų virtine yra susietos su deformacijos provaizdžiu – kupriumi. Kafkos apsakymuose joks gestas nepasitaiko dažniau nei žemai galvą ant krūtinės nulenkiančio vyro gestas: tai teismo ponų nuovargis, viešbučio durininkų triukšmas, žemos lankytojui galerijos lubos. „Pataisos darbų kolonijoje“ viršininkai turi senovišką mašiną, kuri ant prasikaltėlio nugaros įrašo puošnias raides tol didindama skausmą ir dailindama ornamentus, kol kaltojo nugara praregi ir pati įskaito raštą – iš raidžių sudėtą jo nežinomos kaltės vardą. Taigi kaip tik nugara įpareigota ją perskaityti. Kafka tai jautė visą laiką. Jaunystės laikų dienoraščio pastaba: „Kad būčiau kiek galima sunkesnis, – o tai, mano manymu, padeda užmigti, – aš sukryžiavau rankas, delnus padėjau ant pečių ir gulėjau tarsi amunicija apsikrovęs kareivis“. Akivaizdu, kad sunkumo jausmas atsiranda kartu su miegančiojo užmarštimi. Liaudies dainoje „Kuprelis“ simboliškai kalbama apie tą patį. Šis žmogelis yra deformuoto gyvenimo kalinys; jis išnyks, kai ateis Mesijas, apie kurį didis rabinas yra pasakęs, jog jis nekeisiąs pasaulio jėga, tik vos vos jį pataisysiąs.
       „Einu į kamarėlę / Pakloti sau lovelės; / Stovi ten kuprelis, / Raitosi iš juoko.“ Tai Odradeko juokas, apie kurį sakoma: „Jis skamba maždaug taip, kaip kritusių lapų šlamesys“. „Kai klaupiuosi ant suolelio / Sukalbėti maldą; / Stovi ten kuprelis / ir užveda kalbą. / Būki geras, vaike mielas, / melskis ir už kuprelio sielą!“ Taip baigiasi liaudies daina. Savo gelmėje Kafka užčiuopia pagrindą, kurio jam neparodo nei „mitinė nuojauta“, nei „egzistencinė teologija“. Tai ir vokiečių, ir žydų liaudies tradicijų pagrindas. Nors mes nežinome, ar Kafka meldėsi, vis dėlto jam buvo itin būdinga tai, ką Malebranche'as²² vadina „įgimta sielos malda“ – dėmesys. Kaip šventieji į savo maldas, taip ir jis į šį dėmesį įtraukė visą kūriniją.


       S a n č a s   P a n s a

       Pasakojama, kad šabui baigiantis viename chasidų kaime, prastoje užeigoje, sėdėję žydai. Visi buvę vietiniai, išskyrus vieną, kurio niekas nepažinojęs – labai vargingo, apiplyšusio žmogaus, tupinčio tamsioje kertėje. Jie šnekėjosi apie šį bei tą, ir vienas jų paklausė, ko jie panorėtų, jei noras būtų išpildytas. Vienas prašė pinigų, kitas žento, trečias naujo darbastalio ir taip toliau. Visiems pasisakius, liko tik elgeta tamsiame kampe. Nenoriai ir dvejodamas jis atsakė klausėjams: „Norėčiau būti galingas karalius, viešpatauti tolimoje šalyje, naktį gulėti ir miegoti savo rūmuose, kai sieną peržengtų priešas ir dar prieš išauštant raiteliai pasiektų mano pilį – niekas nesipriešintų, ir pažadintas iš miego, išsigandęs, nebeturėdamas laiko net apsirengti, vienmarškinis turėčiau sprukti per kalnus ir slėnius, girias ir kalvynus, be poilsio, dieną ir naktį persekiojamas, kol išsigelbėjęs atsidurčiau ant suolo jūsų kampe. To aš norėčiau“. Nieko nesuprasdami, žydai susižvalgė. „Ir ką tu iš to gautum?“ – paklausė kažkas. „Marškinius“, – atsakė jis.
       Ši istorija veda mus į Kafkos pasaulio gelmę. Niekas nesako, kad deformacijos, kurių ištaisyti kada nors ateis Mesijas, veikia tik mūsų erdvėje; jos, be jokios abejonės, yra ir mūsų laiko deformacijos. Kafka tikrai apie tai pagalvojo ir todėl taip tvirtai į senelio lūpas „Artimiausiame kaime“ įdėjo šiuos žodžius: „Gyvenimas yra stulbinamai trumpas. Mano atmintyje jis taip susitraukia, kad aš, pavyzdžiui, beveik nesuvokiu, kaip jaunuolis gali ryžtis joti į artimiausią kaimą nesibaimindamas, kad, jau nekalbant apie nelaimingus atsitikimus, įprasto, laimingo gyvenimo laiko neužteks netgi vienai tokiai kelionei“. Elgeta yra šio senelio brolis – ir „įprastame, laimingame“ gyvenime jis neturi laiko net norėti, o neįprastame, nelaimingame gyvenime – savo bėgimo istorijoje – išsivaduoja iš šio noro ir paverčia jį tikrove.
       Tarp Kafkos padarų yra viena giminė, kuri į gyvenimo trumpumą atsižvelgia labai keistu būdu. Ji kilusi iš „miesto Pietuose <...>, apie kurį <...> sakoma: „Ten yra žmonių! Tik pagalvokite, jie nemiega!“ – „O kodėl?“ – „Nes jie nepavargsta“. – „O kodėl?“ – „Nes jie yra kvailiai“. – „Ar kvailiai nepavargsta?“ – „Kaipgi kvailiai galėtų pavargti!“ Matome, kad kvailiai giminingi niekad nepavargstantiems parankiniams. Bet ši giminė dar didesnė: apie parankinių veidus retkarčiais būdavo sakoma, jog jie panašūs „į suaugusiųjų, galbūt net studentų“ veidus. Iš tikrųjų studentai Kafkos kūriniuose pasirodo keisčiausiose vietose. „Bet kada gi jūs miegate?“ – paklausė Karlas ir nustebęs pasižiūrėjo į jį. „Ak, miegas! – tarė studentas. – Išsimiegosiu, kai baigsiu studijas.“ Prisiminkime vaikus: kaip nenoromis jie eina į lovą. Juk kol miegos, gali atsitikti koks nors jiems rūpimas dalykas. „Nepamiršk geriausio!“ – byloja senas posakis, ,,kurį žinome iš neaiškios senų pasakojimų virtinės, bet, galimas daiktas, jo nerasime nė viename iš tų pasakojimų“. Užmarštis visada ištinka geriausius dalykus, kadangi ji paliečia išganymo galimybę. „Noras man padėti, – ironiškai sako vietos nerandanti medžiotojo Grakcho šmėkla, – yra liga ir ji turi būti gydoma lovoje.“ Studijuodami studentai budi, ir galbūt didžiausias studijų privalumas yra tas, kad išlaiko juos budrius. Bado meistras badauja, durininkas tyli, o studentai budi. Taip slaptai veikia didieji askezės dėsniai.
       Studijos yra askezės viršūnė. Jas Kafka pagarbiai iškelia į šviesą iš pradingusių paauglystės metų. „Visai kaip Karlas – kada tai buvo – sėdėdavo namie prie tėvų stalo ir spręsdavo uždavinius, o tėvas skaitydavo laikraštį arba tvarkydavo vienos draugijos buhalteriją ir korespondenciją, mama tuo tarpu siūdavo, aukštai keldama traukiamą siūlą. Kad netrukdytų tėvui, Karlas būdavo pasidėjęs ant stalo tiktai sąsiuvinį ir rašymo priemones, o reikalingas knygas išsidėstęs kairėje ir dešinėje ant krėslų. Kaip tylu ten būdavo! Kaip retai kambarin užsukdavo svetimi žmonės!“ Galbūt šios studijos buvo nieko vertos. Bet jos artimos tam Niekui, kuris Kažką paverčia naudingu dalyku, būtent – Dao. Jam įkandin seka Kafkos noras „nepaprastai tvarkinga ir įgudusia ranka sukalti stalą ir tuo pat metu nedaryti nieko, bet ne taip, kad būtų galima sakyti: „Jam kalimas yra niekas“, – tačiau – „jam kalimas yra tikras kalimas ir sykiu niekas“; tuo būdu kalimas bus dar drąsesnis, ryžtingesnis, dar tikresnis, ir jei nori, dar beprotiškesnis“. Šis pasiryžimas, net fanatizmas, būdingas studijuojantiems studentams. Keistesnių dalykų nebebūna: raštininkai, studentai dūsta; jie skuba iš visų jėgų. „Dažnai valdininkas diktuoja taip tyliai, kad raštininkas sėdėdamas jo nebegirdi, todėl turi vis pašokti, suvokti tai, kas diktuojama, greitai vėl atsisėsti ir užrašyti, tada vėl pašokti ir t. t. Kaip visa tai keista! Beveik nesuvokiama.“ Suprantamiau galbūt pasidaro tada, kai pagalvojame apie gamtos teatro aktorius. Jie turi žaibiškai prisitaikyti prie skirto vaidmens. Ir kitais aspektais jie panašūs į tuos uolius personažus. Jiems „kalimas“ iš tikrųjų yra „tikras kalimas ir sykiu niekas“, – jei tai įeina į jų vaidmenį. Jie studijuoja savo vaidmenį; tasai, kuris pamirštų bent vieną žodį ar gestą, būtų blogas aktorius. Oklahomos trupės nariams vaidmuo – jų ankstesnis gyvenimas. Todėl tai yra „gamtos“ teatras. Jo aktoriai yra išganyti; studentas – dar ne. Naktį Karlas tyliai stebi, kaip šis balkone skaito savo knygą, „varto lapus, kartais pasižiūrėdamas į kitą knygą, žaibiškai ją nutverdamas ir dažnai kažką žymėdamasis sąsiuvinyje, neįtikėtinai žemai prie jo palenkdamas galvą“.
       Šį gestą Kafka kartoja nepavargdamas; tačiau visą laiką jį lydi nuostaba. K. pagrįstai lyginamas su Šveiku; vieną stebina viskas, kitą – niekas. Didžiausio žmonių susvetimėjimo, neregimų – vienintelių jiems likusių – ryšių epochoje buvo išrastas filmas ir gramofonas. Filme žmogus neatpažįsta savo eisenos, gramofono įraše – savo balso. Tai įrodyta eksperimentais. Tiriamojo padėtis šiuose eksperimentuose yra Kafkos padėtis. Ji paskatina jį studijuoti: gal dar suras savo egzistencijos fragmentus, susijusius su jo vaidmeniu. Tuomet jis atgautų prarastus savo gestus lyg Pėteris Šlemilis parduotą šešėlį. Jis suprastų juos, bet kokios tai didžiulės pastangos! Mat nuo užmaršties pučia uraganinis vėjas, o studijos – tai jojimas priešais jį. Taip elgeta ant krosnies suolelio joja atgal į savo praeitį, sprunkančio karaliaus personaže įžvelgdamas save patį. Vienam jojimui per trumpas gyvenimas atitinka šį visą gyvenimą trunkantį jojimą, „<...> kol pamestum pentinus, nes nebuvo jokių pentinų, kol paleistum vadeles, nes nebuvo jokių vadelių, ir vos tik prieš save išvystum kraštą tartum gražiai nupjautą pievelę, dingtų arklio kaklas ir galva“. Taip išsipildo svajonė apie palaimintą raitelį. Jis šuoliuoja į praeitį, nebe našta savo ristūnui: ši kelionė tuščia ir džiugi. Tačiau prakeiktas raitelis yra prikaustytas prie savo kuino dėl kelionės tikslo, nors šis ir būtų pats artimiausias: anglių rūsys. Prakeiktas ir jo gyvulys; prakeikti abudu. „Raitas ant kibiro, rankomis įsikibęs rankenos, pačių paprasčiausių kamanų, sunkiai leidžiuosi laiptais; bet apačioje mano kubilas pakyla, puikiai, nuostabiai; gražiau nesistoja net varovo vytele paraginti ant žemės gulintys kupranugariai.“ Joks vaizdas nėra beviltiškesnis nei „ledkalnių sritys“, kuriose amžiams pasiklysta jojikas ant kubilo. Iš „žemiausių mirties sričių“ pučia jam palankus vėjas – tas pats, kuris Kafkos kūriniuose dažnai pučia nuo priešistorinio pasaulio, kuris varo ir medžiotojo Grakcho eldiją. „Visi, – sako Plutarchas, – ir graikai, ir barbarai misterijomis ir atnašavimais moko, <...> kad yra du ypatingi pradai, dvi priešiškos jėgos: viena rodo dešinėn ir veda tiesiai, kita – apylankomis, ir galų gale atveda atgal.“ Grįžimas yra egzistenciją raštu paverčiančio mokslo kryptis. Jo specialistas yra tasai Bucefalas, „naujas advokatas“, sugrįžtantis be galingojo Aleksandro, o tai reiškia – be priekin besiveržiančio užkariautojo. „Jis laisvas, jam šonų nespaudžia raitelio šlaunys; prie tylios lempos, toli nuo Aleksandro kautynių triukšmo skaito jis ir varto senųjų mūsų knygų lapus.“ Prieš kiek laiko šią istoriją pabandė interpretuoti Werneris Kraftas. Atidžiai išnagrinėjęs kiekvieną teksto detalę, interpretatorius pažymi: „Literatūroje nerasime kitos tokios galingos, esmingos ir visa apimančios mito kritikos“. Jo nuomone, Kafkai neprireikia žodžio „teisingumas“; tačiau mito kritika grindžiama kaip tik teisingumu. Nuėjus taip toli, atsiranda pavojus čia sustoti ir prasilenkti su Kafkos požiūriu. Ar iš tikrųjų teisingumo labui teisę galima mobilizuoti prieš mitą? Ne, teisininkas Bucefalas lieka ištikimas savajai kilmei. Tik atrodo, kad jis nebepraktikuoja, – tai, Kafkos nuomone, Bucefalui ir advokatūrai yra naujovė. Teisė, kuri nebepraktikuojama, o tik studijuojama, yra vartai į teisingumą.
       Teisingumo vartai yra studijos. Tačiau Kafka joms nedrįsta pažadėti to, ką tradicija žada Toros studijoms. Jo pagalbininkai yra zakristijonai be maldos namų, jo studentai – mokiniai, praradę Raštą. Niekas nekviečia jų į „tuščią džiugią kelionę“. Tačiau Kafka rado savosios kelionės dėsnį: bent jau vieną vienintelį kartą jam pasisekė priderinti visą gyvenimą ieškotą epiškai lėtą eiseną prie kvapą gniaužiančio kelionės greičio. Tą jis patikėjo vienam tekstui, kuris yra tobuliausias jo kūrinys ne vien todėl, kad yra kito kūrinio interpretacija.
       „Per netrumpą laiką, parašęs galybę romanų apie riterius ir plėšikus, Sančas Pansa sugebėjo (tuo jis, beje, niekad nesigyrė) nuo savęs taip nuvyti savo demoną, kuriam jis vėliau davė Don Kichoto vardą, kad tasai, praradęs pusiausvyrą, atlikdavo beprotiškiausius dalykus, bet kadangi trūkdavo konkretaus objekto, kuris turėjo būti pats Sančas Pansa, jie niekam nepadarydavo žalos. Veikiausiai dėl tam tikro atsakomybės jausmo Sančas Pansa, laisvas žmogus, šaltakraujiškai lydėjo Don Kichotą visuose jo žygiuose, ir ligi gyvenimo galo iš to turėjo didelę ir naudingą pramogą.“
       Sančas Pansa, garbingas kvailys ir nerangus pagalbininkas, išsiuntė savo raitelį į priekį. Bucefalas savąjį pergyveno. Ir nebe taip svarbu – žmogus ar arklys, – jei tik nugaros nebeslegia našta.

       1934

       ____________________

       ¹ Grigorijus Potiomkinas (1739–1791) – rusų politikas ir diplomatas, imperatorienės Jekaterinos favoritas.
       ² Georgas Lukacsas (1885–1971) – vengrų filosofas ir literatūros teoretikas, rašęs vokiškai.
       ³ Hermannas Cohenas (1842–1918) – vokiečių filosofas, Marburgo mokyklos atstovas, savo darbuose jungęs neokantinę filosofiją ir judaistinę teologiją.
       ⁴ Maxas Brodas (1884–1968) – austrų rašytojas, F. Kafkos bičiulis ir patikėtinis.
       ⁵ Katė-avis, Odradekas – F. Kafkos novelių „Mišrūnas“ ir „Namų šeimininko rūpestis“ personažai.
       ⁶ Robertas Walseris (1878–1956) – šveicarų prozininkas.
       ⁷ Benjaminas, kaip ir kiti to meto F. Kafkos tyrinėtojai, manė, kad „Amerika“ – paskutinis jo romanas. Iš tikrųjų tai yra pirmasis iš trijų F. Kafkos romanų, nebaigtas.
       ⁸ Franzas Rosenzweigas (1886–1923) – žydų teologas ir religijos filosofas. „Išganymo žvaigždė“ („Stern der Erlösung“, 1921) – svarbiausias jo veikalas, padaręs didelės įtakos visai Benjamino kartai.
       ⁹ Werneris Kraftas (1896–1991) – vokiečių poetas, eseistas ir romanistas, Benjamino bičiulis.
       ¹⁰ El Greco (1548?–1614) – ispanų Baroko tapytojas.
       ¹¹ Hagada – neteisinė žydų Talmudo dalis: pasakojimai, legendos, patarlės, pamokslai. Halacha – teisinė Talmudo dalis, judaizmo nuostatai ir taisyklės, kurių nėra Biblijoje.
       ¹² Levas Iljičius Mečnikovas (1838–1888) – rusų istorikas, geografas ir antropologas, knygos „Civilizacija ir didžiosios istorinės upės“ („Les grandes Fleuves et les civilisations“, 1889) autorius.
       ¹³ Soma Morgensternas ( 1896–1976) – žydų kilmės vokiečių žurnalistas ir romanistas. 
       ¹⁴ Hansas Joachimas Schoepsas (1909–1980) – vokiečių istorikas ir religijotyrininkas.
       ¹⁵ Bernhardas Groethusenas (1880–1946) – vokiečių kultūros istorikas.
       ¹⁶ Willy Haasas (1891–1973) – vokiečių publicistas, eseistas, leidėjas.
       ¹⁷ Šv. Anzelmas Kenterberietis (1033–1109) – filosofas, scholastikos pradininkas.
       ¹⁸ Denis'as de Rougemont'as (1906–1985) – šveicarų filosofas ir eseistas, rašęs prancūziškai.
       ¹⁹ Johannas Jakobas Bachofenas (1815–1887) – šveicarų teisės profesorius ir istorikas. Žymiausias jo veikalas – „Matriarchatas“ („Das Mutterrecht“, 1861).
       ²⁰ Arnobijus (IV a. po Kr.) – ankstyvosios krikščionybės teologas.
       * Purvini geismai (lot.).
       ²¹ Ludwigas Tieckas (1773–1853) – vokiečių romantizmo rašytojas, kritikas ir vertėjas. „Šviesiaplaukis Ekbertas“ – jo 1797 m. parašyta novelė.
       ²² Nicolas de Malebranche'as (1638–1715) – prancūzų filosofas.