– Jau dešimtmetį gyveni toli nuo Lietuvos ir dirbi kūrybinį darbą kitų kultūrų ir kalbų apsuptyje. Kokią įtaką ši aplinka daro Tavo, kaip vertėjo, kasdienybei?

       – Kokios nors ypatingos įtakos tikrai nejaučiu. Čia, Toronte, sėdėdamas prie savo kompiuterio, nesijaučiu esąs toli nuo Lietuvos, nes Lietuva yra manyje. Kaip ir visi Lietuvoje kas dieną žiūriu „Panoramą“, TV3, LNK, kitų televizijų laidas, klausausi Lietuvos radijo, skaitau spaudą, kalbu lietuviškai, prireikus galiu labai greitai susisiekti su norimais žmonėmis elektroniniu paštu. Žodžiu, mano kultūrinei aplinkai netrūksta lietuviškumo, Lietuvos dvasios. Diduma kanadiečių panašiai jaučiasi, nes visi čia – emigrantai, ateiviai. Tikrieji šalies gyventojai galbūt išsaugojo savo identitetą tiktai vadinamajame Nunavute, bet ir ten viešpatauja tie patys įstatymai, tie patys ateivių gyvenimo dėsniai. Naujieji emigrantai irgi stengiasi pritapti prie anglakalbės aplinkos, nes anglų kalba visoje Kanadoje, išskyrus nebent Kvebeką, – pagrindinė valstybinė kalba, be jos – nė žingsnio. Įvairių tautų atstovai stengiasi iš mažens pripratinti savo vaikus prie aplinkos ir netgi šeimoje kalba angliškai, pamažu pamiršdami savo gimtąją kalbą.
       Šiame kultūrų katile kiekviena tauta vis dėlto kruopščiai puoselėja savo paveldą, savo tradicijomis, papročiais, savito mąstymo formomis praturtindama Kanados multikultūrinę erdvę. Šiuo atžvilgiu Kanada ryškiai skiriasi nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, kur viskas suniveliuota, sulyginta, kad neliktų jokio kitatautiškumo požymio, nors JAV irgi skelbiasi puoselėjančios kitų kultūrų savitumą.
       Tiesa, dar prieš dvidešimt metų Kanadoje viešpatavo vadinamoji WASP doktrina – Speak White – kalbėk kaip baltasis, kitaip sakant, angliškai. Anglakalbiai, net gatvėje išgirdę kalbant ne angliškai, pareikalaudavo kalbėti valstybine kalba. Netgi prieš kelerius metus, man su vienu pažįstamu kalbant prancūziškai, prie mūsų prikibo kažkokia atgyvena ir pareiškė, kad čia kalbama tik angliškai. Į pastabą, jog Kanadoje yra dvi valstybinės kalbos, nesureagavo. Beje, dabar tokių praeities reliktų pasitaiko nebent Kvebeko provincijoje, bet, užkalbinti prancūziškai, fanatikai apsiriboja agresyviu atsakymu: „I don't speak French“ ir pataria mokytis anglų kalbos.
       Prisilietimas prie kitų kultūrų – pernelyg skambūs žodžiai, bet vis dėlto bendravimas su kitų tautų žmonėmis padeda giliau, įvairiapusiškiau suvokti pasaulį, jo daugialypiškumą ne tik dvasine prasme, bet ir praktiškai, kasdien susiduriant su įvairių tautų pasaulėjauta. Nors dabar verčiu daugiausia iš anglų kalbos, tačiau kone kiekvienas autorius – išskyrus Margaret Atwood ir Marie-Claire Blais – atstovauja skirtingai etninei bendruomenei.

       – Kokiomis pažintimis anapus Atlanto prasiplėtė Tavo kūrybinių interesų ratas?

       – Atvykęs į Kanadą kur kas geriau susipažinau su šios šalies istorija, kultūra, literatūra. Apskritai sovietmečiu apie Kanadą Lietuvoje mažai žinojome. Pirmoji artima pažintis su Kanados literatūra įvyko tą patį rudenį renginyje „Word on the Street“, kai Queen gatvėje sumarguoja visų Toronto leidyklų, kūrybinių organizacijų, žiniasklaidos centrų palapinės ir stendai. Po mėnesio atsivėrė nauji akiračiai Prancūzų knygų mugėje didžiuosiuose Toronto konferencijų rūmuose, kur teko susipažinti su Kvebeko literatais, tarti žodį vertėjų konferencijoje, o Kanados literatūros vertėjų asociacijos Senora Presidenta Beatriz Zeller man iškart pasiūlė užpildyti anketą ir tapti asociacijos nariu.
       Pati pirmoji kūrybinė pažintis užsimezgė su rašytoju Michaelu Ondaatje, kai „Tyto albos“ leidykla pasiūlė išversti jo romaną „Anglas ligonis“, kurio ištrauką buvau pateikęs „Literatūrai ir menui“. Leidykla man davė „carte blanche“, turėjau surasti autorių ir susitarti su juo dėl knygos vertimo. Kaip tik tuo metu drauge su filmo statytojais jis klajojo po pasaulį. Man su juo susisiekti geranoriškai padėjo poetas ir vertėjas Antonio Mazza, o M. Ondaatje pasirodė toks taurus ir altruistiškas, jog sutiko perleisti knygos leidimo lietuvių kalba teises be jokio atlygio.
       Verčiant M.-C. Blais romano „Geismai“ ilgų ilgiausius markesiškus sakinius, nusidriekiančius per kelis puslapius, kilo itin daug klausimų. Tuo metu autorė rašė romano antrąją dalį, gyveno netoli Floridos esančioje saloje. Gavau pakvietimą atvykti ir išsiaiškinti visas sudėtingas vietas. Deja, susitikti teko tik Toronte, per Tarptautinį autorių festivalį, o į visus mane dominusius klausimus autorė mielai atsakė raštu.
       Būta ir daugiau įdomių susitikimų su kitais autoriais, tačiau svarbiausios kūrybinės pažintys – pačios knygos. Prisimenu, 1994 m. rudenį Knygų mugės metu kreipiausi į savo kolegę, vertėją iš anglų į prancūzų kalbą, Christine Klein-Lataud, prašydamas nurodyti vieną kitą įdomesnį Kvebeko rašytoją. Keistai pasižiūrėjusi į mane, ji nuvedė prie leidyklos „Boréal“ stendo ir paprašė Monique Proulx knygos „Le Sexe des Etoiles“, pelniusios šalies valstybinę premiją. Vėliau, po ketverių metų, ji man priminė tą atvejį ir paklausė, ar dabar aš negalėčiau jai pasiūlyti kokių nors autorių. Pasirodė, jog kai kurie mano minimi rašytojai jai suvis negirdėti. Vadinasi, ne veltui praleidau tiek laiko bibliotekose ieškodamas knygų ir jas skaitydamas.
       Kanados literatūra kur kas įvairesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lietuvoje su ja tik prasideda tikroji pažintis, todėl kartais vienas kitas autorius gali ir nuvilti. Kaip ir visur vyrauja dvi tendencijos: viena, ne pati stipriausia, tiesiogiai priklauso nuo rinkos paklausos, kita – turi visuotinės literatūros ambicijų. Peržvelgdamas geriausiai įvertintus praėjusių metų romanus, manau, jog diduma jų – gana vidutiniški, tačiau vienas parašytas indėno, kitas – kitos etninės bendruomenės atstovo, trečias – feministės, alsuojančios atvira neapykanta vyrams. Atrodo, jog atranka nėra tokia jau nekalta, komercinę pusę čia galbūt nusveria vadinamoji „politically correct“.
       Beje, Kanadoje vis dar viešpatauja protekcionistinė politika, todėl įsileidžiama kaip galima mažiau užsienio literatūros, verčiama daugiausia pačios Kanados literatūra iš prancūzų į anglų arba iš anglų į prancūzų kalbą, dažniausiai tik tie kūriniai, kurie pelnė valstybines premijas. Tad gyvenimas Kanados vertėjams anaiptol ne toks saldus kaip jų kolegoms Lietuvoje.

       – Grįžkime prie pradžių pradžios. Kas nulėmė, kad panorai tapti vertėju?

       – Skaitytojas buvau nuo mažens. Vaikystėje gelbėjau lietuviškas knygas nuo rusų majoro, knygomis kūrenusio krosnį. Deja, gana greitai teko pereiti prie lenkų, rusų, o vėliau prancūzų kalbos – tiek nedaug būta verstinės literatūros. Galimas daiktas, tai paskatino pasirinkti prancūzų kalbos studijas. Pirmieji mano vertimai pasirodė „Jaunimo gretose“, kur tuo metu literatūrą kuravo M. Martinaitis, ir „Literatūroje ir mene“. Tačiau tikroji „krikštamotė“ buvo Rožė Jankevičiūtė, pripažinusi mano bandomąjį darbą „Vagos“ leidykloje ir padėjusi suvokti vertimo meno abėcėlę, kai įteikiau Antoine'o de Saint-Exupéry „Karo lakūno“ vertimą. Dirbdamas drauge su redaktore pajutau tikrąjį vertimo skonį, kuris ir nulėmė kelio pasirinkimą.

       – Dirbai su iškiliais „Vagos“ leidyklos vertėjais ir redaktoriais Dominyku Urbu, Juozu Naujokaičiu, Vytautu Petrausku, Vytautu Visocku. Kokias pamokas patyrei bendraudamas su jais?

       – „Vagos“ leidykloje pasisekė: verstinės literatūros redakcijos vedėja, vertėja iš švedų kalbos Eugenija Stravinskienė mane iškart pasodino į „išminties kambarį“, kur sėdėjo tokie leidyklos „stulpai“ kaip R. Jankevičiūtė, Vytautas Petrauskas, Adomas Druktenis. Darbo atmosfera buvo nepaprastai kūrybinga: būdavo aptariami menkiausi redaguojamų knygų stiliaus ir prasmės niuansai, straipsniai meninio vertimo klausimais (daugiausia, aišku, spausdinti Rusijos laikraščiuose ar žurnaluose, nes Lietuvoje vyravo štilis), leidžiamasi į vaisingas diskusijas. Kartais į kambarį įsiverždavo Dominykas Urbas, labiausiai žavėjęs kalbos vaizdingumu ir dėl to kartais spaudoje pakritikuojamas, jis užliedavo srautą žodingų prisiminimų iš kaimo žmonių išminties.
       Šiek tiek išsigandau, kai mano išverstą E. Zola romaną „Žlugimas“ redaguoti ėmėsi D. Urbas. Dirbo jis namie, todėl pirmosiomis dienomis pasipylė skambučiai – dėl pavadinimo. Žodis débacle turi gana platų semantinį lauką, tad pirmiausia redaktorius vietoj „Žlugimo“ pasiūlė „Krušną“ ir dar keletą skambių vaizdingų žodžių. Paskiau vyko „posėdžiai“ D. Urbo darbo kambaryje, ir užtrukdavo jie porą valandų. Apie mano vertimą kalbėdavome kuo mažiausiai, bet užtat išklausiau visą kalbos ir vertimo meno paskaitų kursą, kuris vėliau labai pravertė.
       V. Petrauskas, prityręs „Dekamerono“ redaktorius, redagavo mano verstas „Renesanso noveles“. Kritiškai žiūrėdamas į D. Urbo teiginius, V. Petrauskas reikalaudavo „griežtai laikytis originalo ir nenuklysti į lankas beieškant vaizdingesnio žodelio“. Man regis, jis turėjo gana didelės įtakos Teodorui Četrauskui, irgi vertusiam iš vokiečių kalbos. Man asmeniškai didžiausią įspūdį darė J. Naujokaičio prancūzų literatūros vertimai (ypač Guy de Maupassant'o „Stipri kaip mirtis“ ir Bernardo Clavelio „Žiemos vaisiai“), kuriuos laikiau, laikau ir laikysiu sektiniausiu meninio vertimo pavyzdžiu. Mano įsitikinimu, kiekvienam prancūzų literatūros vertėjui patartina ir labai pravartu nuodugniai juos pastudijuoti.
       Su V. Visocku daugiausia siejo dalykiniai ryšiai, nes jis vertė iš čekų kalbos, kuria tuo metu mažiausiai domėjausi, be to, buvo leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir, „Vagos“ leidyklos įgaliotas, važinėdavo į Maskvą gauti leidimo lietuvių kalba užsienio rašytojų kūrybai leisti. Prisimenu vieną smagų nutikimą. Kadangi vienas mano mėgstamiausių buvo Juanas Carlosas Onetti, pasiūliau prašyti Maskvos leidimo išleisti jo trilogiją – Santa Marijos sagą (deja, ligi šiol dar nepasirodžiusią Lietuvoje). Laukiau jo sugrįžtant šiek tiek nerimaudamas – J. C. Onetti nebuvo Maskvos favoritų sąraše. Vis dėlto nerimas nebuvo be pagrindo – kai kitą dieną netikėtai susidūrėme leidyklos koridoriuje, V. Visockas pareiškė, jog ten, Maskvoje, mielai būtų davęs man į akį, nes maskvėnų retrogradų kompanija, vadovaudamasi kažkada leista literatūros enciklopedija, kur 90 proc. užsienio rašytojų buvo vadinami „sąmonės nuodytojais“ ir kitokiais gražiais epitetais, jį kone išvadino liaudies priešu ir vienu didžiausiu Sovietų Sąjungos kenkėju, kuris bando liaudžiai importuoti porciją opiumo. Laimė, Maskvoje buvo ir šviesių protų, vienas iš jų – ispanų ir Lotynų Amerikos literatūrų tyrinėtoja Inesa Terterian. Jos dėka sovietų imperijoje prabilo daug slopinamų balsų, taip pat ir J. C. Onetti.
       Kitas nuotykis – su Julio Cortįzaru. Kadangi J. Cortįzaras kaip ir Gabrielis Garc?a Mįrquezas buvo Fidelio Castro draugai, Sovietų sąjungoje leido jų knygas. Tačiau ne visas. J. Cortįzaro rekomenduodavo versti romaną „Laimėjimai“, tad V. Visockas man jį ir pasiūlė. Aš mielai sutikau ir buvau bepradedąs ieškoti originalo. Netrukus susitikau savo bičiulį poetą Almį Grybauską, didelį J. Cortįzaro gerbėją, ir jis patarė versti kitą jo romaną „Žaidžiame klases“, uždraustą sovietijoje. Kad romanas jau senokai slapta išverstas į rusų kalbą ir jį skaito Maskvos intelektualai, tuomet dar nežinojau. Laimė, Maskva jau buvo patvirtinusi leidyklos planą, kuriame buvo įrašytas romanas „Laimėjimai“, o Lietuvoje niekas dėl to nekvaršino sau galvos. „Žaidžiame klases“ originalą man atsiuntė ponia Ugnė Karvelis, rašytojo žmona, nes pats J. Cortįzaras tuo metu klaidžiojo kažkur Afrikoje.

       – Vertimo meno paslapčių pradėjai ieškoti versdamas iš prancūzų kalbos, turinčios didžiulius literatūros turtus, tačiau vėliau pasinėrei į kitų kalbų – ispanų, italų, lenkų – meninio žodžio gelmes. Kas lėmė – asmeninės kūrybinės ar leidyklų leidybinės programos?

       – Tiesą pasakius, veikiau leidyklų leidybinės. Tuo metu, nors ir kaip keista atrodytų šiandien, labai trūko vertėjų iš pagrindinių Europos kalbų, o prancūzų ir anglų kalbos specialistų buvo netgi per daug. Man seniai linko širdis prie kitų romanų kalbų – ispanų, italų, portugalų, o švedų kalbos padėjo mokytis Sovietų gynybos ministerija. Mokiausi ir arabų kalbos, tiesa, niekieno neskatinamas, nes mane pakerėjo jos muzikalumas – kas vakarą klausydavausi Kairo radijo (huna al-Kahira) poezijos laidų.
       Su tais literatūros lobiais susipažinau jau čia, Toronte, nes Lietuvoje prie jų prieiti buvo neįmanoma. Atsimenu, pirmą kartą atsidūręs Paryžiuje, spoksojau FNAC knygyne į gausybę prancūzų ir verstinės literatūros knygų lentynų. Deja, kišenėje turėjau tik tiek frankų, kiek užtektų nebent vienai pusbrangei knygai nusipirkti. Toronte iš karto tapau aktyviu skaitytoju, nes miesto bibliotekos sudarytos pagal bendruomenes, tad yra specializuotų italų, prancūzų, ispanų, estų, latvių, kinų ir kitų literatūrų bibliotekų. (Specializuotos lietuvių literatūros bibliotekos neteko matyti. Kažkas panašaus yra tik Toronto lietuvių namuose.) Knygų lietuvių kalba galima pasiskaityti nebent centrinėje bibliotekoje.
       Dabar mano vertimo planuose daugiausia Kanados rašytojų kūriniai. Yra ir pelniusių pasaulinę šlovę autorių, tokių kaip M. Atwood, M. Ondaatje, M.-C. Blais, Claude Mathieu, Stan Rogal, Timothy Findley.

       – Reikšmingiausią Tavo vertimų dalį sudaro pasaulinio garso Lotynų Amerikos prozininkai M. A. Asturias, G. G. Mįrquezas, J. Cortįzaras, A. Carpentier, M. de Unamuno, J. L. Borgesas. Kokių kūrybinių kančių patyrei versdamas šių autorių sudėtingos stilistikos, savitos pasaulėjautos kūrinius?

       – Kiekvienas iš minimų autorių labai savitas, reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Bene didžiausia mįslė man buvo G. G. Mįrquezo „Patriarcho ruduo“. Ištisą savaitę verčiau pirmąjį puslapį, vis negalėdamas išgauti tinkamo tono, perskaičiau viską, ką galėjau gauti apie autorių ir tą jo romaną, o tuomet nebuvo nei interneto, nei išėjimo į platesnį pasaulį. Ne veltui vėliau Maskvoje, atsitiktinai pakviestas į gana uždarą susitikimą su įžymiuoju rašytoju, išgirdau jo paties nuomonę apie savo kūrybą. Vertėjui iš Minsko pasigyrus, kad jis pirmasis Sovietų sąjungoje išvertė „Patriarcho rudenį“, G. G. Mįrquezas, nužvelgęs jį keistu žvilgsniu, pareiškė: „Šis romanas neišverčiamas, beje, kaip ir visi kiti mano kūriniai“. Tai buvo paskutinis Kolumbijos rašytojo apsilankymas Sovietų sąjungoje: iš patikimų šaltinių sužinojęs, kaip komunistinė cenzūra kastruoja jo romanus, jis išvis uždraudė juos versti į rusų kalbą.
       Nobelio premijos laureatas mėgo pozą – neišverčiamų kūrinių, kaip žinoma, nėra, juo labiau jog dabar lietuviškai jau turime J. Joyce'o „Ulisą“. Pats G. G. Mįrquezas yra pripažinęs, jog geriausias skaitytojas – tai vertėjas, sugebantis išgvildenti menkiausius verčiamo kūrinio niuansus.
       Adekvačiai išversti neįmanoma nebent Korano, nes Koranas – tai tiesioginė Dievo kalba, tik perteikta per Mahometą. Korano reikia klausytis, klausytis arabiškai, kad galėtum suvokti, kaip jo skaitymas veikia klausytojo psichiką, nes vien jau islamo tikėjimo išpažinimas: „La ilaha illa Llahu“ veikia sąmonę kitaip negu lietuviškas vertimas: „Nėra kito Dievo išskyrus Alachą“.
       Vis dėlto didžiausią malonumą man suteikė Miguelis de Cervantesas. Kai „Vagos“ leidykloje subrendo mintis leisti naują „Don Kichoto“ vertimą, V. Visockas paklausė, ar apsiimčiau užsiversti ant pečių tokį kalną. Mielai sutikau, nes tą svajonę puoselėjau jau seniai. Buvau skaitęs Pulgio Andriušio vertimą (redaguotą Aleksio Churgino), leistą prieš penkiasdešimt metų. Kadangi P. Andriušis 1945 m. pasitraukė į Vakarus, pakartotinai leidžiant „Don Kichotą“ sovietiniais metais netgi nebuvo nurodoma vertėjo pavardė, o redaktorius galiausiai taip suįžūlėjo, kad per teismą bandė pasisavinti vertėjo teises, pareikšdamas, jog pagrindinį darbą nuveikęs jis, o P. Andriušis tik daugmaž pateikęs vertimo juodraštį. Teismas, kad ir sovietinis, vis dėlto jam nepripažino tų teisių, o V. Visockas atkakliai laikėsi nuomonės, jog būtinas naujas vertimas.
       Pirma, vertimai sensta, nes kinta kalba, keičiasi požiūris į vertimą. P. Andriušio laikais buvo linkstama pažodžiui atkurti tekstą kita kalba, todėl lietuviškas tekstas – ypač Sančo Pansos monologai – atrodo grynas postmodernas, t. y. absoliučiai nesuprantamas vapėjimas žmogaus, kuriam pažeista psichika. Beje, šiuo metu tiek Vakarų Europoje, tiek Amerikoje vėl linkstama prie pažodinio vertimo.
       Antra, pagal klasikinį neigimo neigimo dėsnį kita vertėjų karta stengiasi atverti naujus kelius, paneigdama ankstesnių kartų sukauptą patirtį. Aišku, iniciatyvą parodė Naujasis kontinentas, kur, kaip tvirtinama, persikėlė visuotinės kultūros centras. Leidykla „Penguin/Allen Lane“, tiksliau, ponas Christopheris Prendergastas, šios leidyklos atsakingas asmuo, susimanė išleisti naują M. Prousto romanų ciklo „A la recherche du temps perdu“ vertimą. Kodėl? Girdi, ankstesnis, C. K. Scotto Moncrieffo „Remembrance of Things Past“, nebeatitinka naujųjų laikų vertimo reikalavimų, per daug išdailintas, per gražus ir t. t., todėl buvo pakeistas net angliškas pavadinimas, kuris dabar skamba taip: „In Search of Lost Time“. Taip, kaip reikia: pažodžiui. Kanados literatūrologų nuomone, eksperimento rezultatas apgailėtinas. Mat kiekvieną tomą vertė skirtingi vertėjai, nes kiekvieną tomą M. Proustas rašęs „skirtingu laiku ir skirtingu stiliumi“. Be to, pagal naujųjų laikų vertimo mokyklos reikalavimus buvo nutarta atsisakyti kultūrinės adaptacijos metodo ir versti „tekstą“, kad skaitytojas pajustų „originalo kalbos dvasią“, suprastų, jog kūrinys parašytas ne anglų, bet kitos tautos kalba. C. K. Scottas Moncrieffas (beje, to paties metodo mane mokė D. Urbas, R. Jankevičiūtė, V. Petrauskas), versdamas M. Proustą, tolydžio save klausdavo, kaip vienu ar kitu atveju būtų pasakęs M. Proustas, jeigu būtų rašęs angliškai, o kai kurie dabartiniai vertėjai visiškai nekvaršino sau dėl to galvos. Nenuostabu, kad Šiaurės Amerikoje kalbos nuovoką turintys skaitytojai trauko pečiais nesuvokdami, kodėl taip keistai skamba M. Proustas – gal ir prancūziškai jis taip savotiškai rašė?
       Taigi uždaras rato pavidalo procesas – gyvatė stengiasi įsikąsti uodegą.

       – Primindamas M. de Cervanteso „Don Kichoto“ vertimo istoriją, tarsi patvirtini rusų intelektualo P. Antokolskio mintį, kad vertimo amžius – dešimt metų. Lietuviškoji meninio vertimo praktika kol kas negali leisti tokio „malonumo“. Kol kas mūsų vertėjams ir leidėjams svarbesnis kitas uždavinys – kuo nuodugniau supažindinti su pačiais žymiausiais pasaulinio meninio žodžio pavyzdžiais. Vis dėlto žvilgtelėjęs atgal, prie kurių kūrinių norėtumei sugrįžti ir juos patobulinti, gal net pateikti naują vertimo variantą?

       – Kodėl negali? Štai visiškai neseniai pasirodė J. Kerouaco romano „Kelyje“ naujas I. Balčiūnienės vertimo variantas. Tiesa, skaičiau tik pirmąjį skyrių internete, tačiau puikiai prisimenu pirmąjį to vertimo variantą, išėjusį daugiau nei prieš trisdešimt metų. Per tuos metus praturtėjo vertėjos patirtis, technika, išraiškos priemonių bagažas.
       Nejučia iš savo redagavimo patirties prisimenu kuriozišką pakartotinio vertimo atvejį. Kartą man teko redaguoti naują, regis, A. Gerceno, vertimą. Ankstesnis buvo iš pokario laikų, tad „Vagos“ leidykla nutarė išleisti kokybiškesnį. Kokia neviltis apėmė, kai atsivertęs senąjį vertimą pamačiau, kad prie naujojo prisilietė nebent mašininkė, perrašydama senąjį iš knygos, o vertėjas prisilietė tik nešdamas rankraštį į leidyklą. Aišku, teko viską versti iš naujo. Vėliau V. Visockas, vertimų skyriaus kuratorius, man pasakė, jog vertėjas nusiskundė manimi – girdi, redaktorius sugadino jo vertimą. Juokiausi ir aš, juokėsi ir V. Visockas, bet tokie dalykai nebuvo kokia retenybė anais „geraisiais sovietiniais laikais“.
       Prozos vertimų variantai – pernelyg brangus dalykas, kartais gal ir nepateisinamas. Poetiniai tekstai – visai kas kita. Čia daugiau reiškiasi vertėjo individualybė, todėl labai įdomu peržvelgti įvairias to paties eilėraščio interpretacijas. Šioje srityje niekas neprilygsta rusų vertimo praktikai. Lietuvoje irgi pasitaiko tokių dalykų, tik nepalyginamai rečiau, o ir rezultatas ne itin džiuginantis. Ypač tais atvejais, kai poetas giriasi per dieną „padarąs“ tris šimtus eilučių. Net A. Churginas tuo nesigirdavo, nors jo „dienos norma“ būdavo ir didesnė. Jis buvo griežtai nusiteikęs prieš kitų poetų interpretacijas, ypač jeigu kas nors imdavosi jo paties verstų poetų. Prisimenu, kartą jis man porą valandų dėstė, koks juokingas yra Tomo Venclovos užmojis versti Ch. Beaudelaire'o „Kelionę“ . „Kam to reikia, jeigu jau yra toks puikus mano vertimas? Aš jam pasakiau: imkis kitų poetų, juk visa Vakarų Europos poezija šaukte šaukiasi lietuvių poetų dėmesio!“
       Kai kuriuos „trijų šimtų eilučių normos“ padarinius jau ištaisė Antanas A. Jonynas, o kas taisys kitus ir kitų poetų padarinius? Man kur kas arčiau širdies nedidelė poezijos vertimų rinktinė, kuri iš tiesų verta to vardo, nes aišku, jog vertėjas prisilietė tik prie dvasiškai artimų poetų.

       – Ar atsisakei kada versti vieną ar kitą leidyklų pasiūlytą autoriaus kūrinį, kurio meninė stilistika ar turinio forma neatitiko Tavo vidinės nuostatos?

       – Tokių atvejų man beveik nepasitaikė, nes paprastai verčiu savo paties pasirinktus kūrinius. Nemeilės nusipelnė nebent J.-J. Rousseau „Julija, arba Naujoji Eloiza“, kurią man pasiūlė užbaigti versti, nes susirgo vertėja. Man rodos, tai ypač pajuto mano redaktorius Juozas Naujokaitis, pridėjęs ranką prie mano „kūrybos“. Aš nesu iš tų, kurie sugeba mėgaudamiesi įkūnyti savo nemeilę. Kartą, pamatęs, jog vienas mano kolega išvertė autorių, kurio jis nekenčia visa širdimi, nustebęs paklausiau, kas jį paskatino imtis tos knygos. Jis atsakė: „Neapykanta. Aš taip nekenčiu to autoriaus, jog stengiausi iš paskutiniųjų kaip galima geriau jį išversti, kad lygiai taip pat jo imtų neapkęsti ir mano vertimo skaitytojai“. Vėliau, išgirdęs, jog kita leidykla ketina leisti to paties autoriaus kitą romaną, paskambinau savo kolegai ir paklausiau, ar jis nenorėtų dar kartą išlieti savo neapykantos. „Mielai! – sušuko jis. – Ačiū, bičiuli! Tuojau pat skambinu į leidyklą.“

       – Vertei ir poeziją. Turiu omeny Oskarą Milašių. Kodėl ėmeisi šio poeto kūrybos ir kokių kūrybinių impulsų suteikė prisilietimas prie tokių sudėtingų poetinių tekstų?

       – Tai buvo ypatingas atvejis. Tais niūriais draudimo laikais O. Milašius buvo persona non grata. Nežinau, kokiu būdu Vytautui Kubiliui pavyko jį reabilituoti ir pasiekti, kad būtų išleista jo poezijos rinktinė. Iš visų įmanomų vertėjų V. Kubilius atrinko mane, nors tam griežtai priešinosi A. Churginas. Noriu pabrėžti, jog tai buvo ne poetinis, bet filologinis vertimas – pagrindas poetams, nemokantiems prancūzų kalbos, pateikti poetinį variantą. Beje, knygai išėjus, susilaukiau nepelnytos kritikos, nes vertimas recenzentų buvo vertinamas kaip poetinis. V. Kubilius dėl to labai apmaudavo, o A. Churginas, tos recenzijos inspiratorius, džiūgavo ir skambino visais telefonais. Aišku, gal ir pasitaikė šiokių tokių riktų, bet „arklys ir keturiomis kojomis suklumpa“. Man šis darbas paliko neišdildomą įspūdį, vėliau pasimėgaudamas verčiau O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“.
       Beje, negaliu nepaminėti poeto Eugenijaus Matuzevičiaus, kuris dėjo visas pastangas, kad Lietuvoje būtų verčiama kaip galima daugiau geros užsienio literatūros, ir visokeriopai mane rėmė. Jis puoselėjo svajonę įkurti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą, kaip tik dabar išsipildžiusią, po ilgų vargų įsteigė pirmąjį vertimų almanachą „Atodangos“.

       – Prancūzišką motyvą norėčiau pratęsti T. Četrausko tekstu: „Valdas Petrauskas, nedaug ką už mane vyresnis prancūzistas, sinonimikos žinovas, kuriam kažkas buvo padaręs pastabą dėl skurdžios šiaurietiškos leksikos ir paskui jis tapo net pervirš žodingas, nes perskaitė visus esamus Didžiojo žodyno tomus ir iš pradžių nelabai galėjo suvaldyti to, ką buvo įsidėjęs į galvą“. Ką galėtum pridurti dėl gimtosios kalbos turtų perkėlimo į savo atmintį ir į kūrybinį darbą?

       – Man vertimas – magiška operacija, kone šventos apeigos. Tai sykiu ir kruopštus darbas, ir mokymasis, ir malonumas. Verčiu iš meilės, kiek įmanoma pasirinkdamas įdomius autorius. Tačiau meilė, kaip žinai, reikalauja pasiaukojimo, valios pastangų. Kartais man atrodo, kad ne vertėjas pasirenka knygą, o pati knyga – vertėją. Tad, norom nenorom, turi lygiuotis į autorių.
       Dėl „skurdžios šiaurietiškos leksikos“. Turbūt T. Četrauskas šiek tiek apsibrido žodžiuose, nes su šiaure neturiu nieko bendra, nebent porą metų mokytojavau netoli Kretingos, Darbėnų vidurinėje mokykloje. D. Urbas iš pradžių man sakydavo: „Miesčioniuks, ką toks gali išmanyti apie lietuvių kalbos lobius“. Tiesa, vėliau, redaguodamas mano verstą Andrzey Brychto „Iškyla: Auschwitz-Birkenau“, pagyrė mano žodingumą. Jau buvau pervaręs kelis Didžiojo žodyno tomus, pradėjęs sudarinėti sinonimų, vaizdingų posakių kartoteką.
       Vertėjas negali apsiriboti vien savo leksika. Verčiant kokią nors knygą, būtina ieškoti savotiško atitikmens gimtojoje literatūroje, kitaip svetimkalbis autorius pakibs beorėje erdvėje. Pavyzdžiui, versdamas ispanų pikareskinius romanus, iš naujo perskaičiau (pasak žymaus kalbininko ir vertėjo Aleksandro Žirgulio, „su pieštuku rankoje“) S. Daukantą, A. Baranauską, A. Vienuolį, V. Krėvę, Lazdynų Pelėdą ir daugelį kitų mūsų aukso fondo autorių. P. Cvirka, I. Šeinius, Žemaitė – mano gyvenimo palydovai. Iš Ramūno Klimo mokiausi sintaksės. Didžiuosius kalbų žodynus ragino skaityti Stendhalis, G. Flaubert'as. Šiaip ar taip, verčiama ne tuščioje vietoje, bet tam tikroje kultūrinėje terpėje, kuri turi susiklosčiusias tradicijas.
       Prityręs vertėjas visada ieško savo kultūros kloduose kokio nors pagrindo, į kurį galėtų atsiremti. Žaviuosi Vytauto Petrukaičio vertimais, nejučia pasiduodamas pagundai palyginti kai kurias vietas su originalu: ar iš tikrųjų autorius toks žodingas, toks stilistas, – ir niekad nenusiviliu. Gaila, paskutiniu metu iš interneto svetainių dingsta išleistų knygų ištraukos – pirmieji skyriai. Stengiuosi nepraleisti nė vieno, „su pieštuku – tiksliau, su pele rankoje“ iš Toronto sekdamas literatūros vertėjų darbą. Džiaugiuosi ir sielvartauju. Gaila, kad daugelis leidyklų atsisako redaktorių: dvi galvos – tai vis ne viena. Redaktorius kartais pagauna netyčia prasprūstančius riktus – šaukštą deguto, kuriuo taip mėgaujasi piktavaliai recenzentai, nekreipdami dėmesio į visumą.

       – Opi problema ne tik profesionalūs redaktoriai, bet ir tai, kad beveik nebeturime vertimų kritikos, taip pat publikacijų meninio vertimo teorijos klausimais. Geriausiu atveju kai kurios verstinės knygos Lietuvoje dabar tik trumpai anotuojamos perpasakojant fabulą, dažnai net nepaminint vertėjo. Kaip vertinami literatūros kritikai ir vertėjai Kanados literatūriniame gyvenime?

       – Kai kas tvirtina, jog grožinio vertimo teorija – fikcija, ji suvis nereikalinga. Bergždžia ginčyti tokius teiginius, nes vertimų teorijos stoka skaudžiai atsiliepia kokybei. Kažkur esu skaitęs V. Kukulo ironišką atsiliepimą, girdi, sovietmečiu buvusi netgi tokia grožinio vertimo teorija. Gaila, kad ji išnyko iš spaudos puslapių. Galimas daiktas, tai nulėmė sąlygos – geram straipsniui parašyti reikia laiko, o honoraras? Be Tavo minėtų anotacijų, kurios paprasčiausiai perrašomos iš knygos pabaigoje pateikto knygos turinio, kartais spaudoje pasirodo ir didesnis analitinis straipsnis, tačiau ne tik nepaminimas vertėjas, bet netgi neaišku, ar kalbama apie verstinę knygą, ar apie originalą.
       Kaip jau minėjau, čia leidyklos nelabai domisi vertimais. XIX a. viduryje, kai Kanada dar buvo Anglijos dominija, buvo priimta Kanados kultūros apsaugos doktrina, kurios tikslas – puoselėti ir ugdyti kultūros vertybes, apginti piliečius nuo Europoje viešpataujančio dorovinio pakrikimo, įrodyti, jog Kanada nė kiek neatsilieka nuo Europos savo kultūra ir intelekto potencialu. Kad ir kaip keista, Kanados muitinė iki šiol griežtai laikosi tos doktrinos. Pavyzdžiui, Albertos provincija neįsileidžia netgi kai kurių Anglijos autorių. Todėl verstinė literatūra sudaro gal tik vieną Kanados knygų fondo procentą. Vertimų kritikai vietos skiria nebent keli vertėjų asociacijų leidiniai. Deja, ir mūsų asociacijos renginiuose labai retai kalbama apie vertimus.
       Dėl vertėjo – kaip kūrėjo – statuso įtvirtinimo irgi vyksta ilgas pozicinis karas su Kanados menų taryba, kuri laikosi atgyvenusio požiūrio į vertėjus: girdi, vertėju gali būti kiekvienas, kas tik moka dvi kalbas. Šiaip ar taip, leidyklos naudojasi tik Kanados literatūros vertėjų asociacijos narių paslaugomis. Šiuo atžvilgiu viešpatauja griežtos taisyklės: visi profesionalai turi priklausyti atitinkamai organizacijai ir mokėti mokesčius. Tokia anarchija, kokia viešpatauja Lietuvoje, Kanadoje būtų nesuvokiama.

       – Prisipažinai, kad sudarinėjai sinonimų, vaizdingų posakių kartoteką. Kas paskatino parengti italų–lietuvių, ispanų–lietuvių, lietuvių–prancūzų kalbų žodynus? Kokių atsiliepimų esi sulaukęs apie šiuos didžiulės vertės darbus?

       – Tuo metu nebuvo vertėjams būtinų parankinių priemonių: nei vaizdingų posakių, nei sinonimų ar antonimų žodynų, nebuvo nei dvikalbių žodynų, išskyrus anglų ir vokiečių. Vienkalbių žodynų ar enciklopedijų irgi buvo neįmanoma įsigyti: cenzūra. Kai rengiau italų kalbos žodyną, verkiant reikėjo gerų žodynų – deja, turėjau tik XIX a. italų kalbos žodyną, įsigytą antikvariate. Pagaliau žmonos teta iš Hamburgo apsiėmė man parūpinti „Palazzi“, tačiau negalėjo siųsti tiesiai iš Vakarų Vokietijos: persiuntė per savo drezdeniškius draugus, kad būtų iš Demokratinės Vokietijos. Norėjau parengti didesnį, tikrai naudingą vertėjams ir tiems, kas mokosi italų kalbos. Deja, A. Druktenis, tuomet buvęs „Mokslo“ leidyklos Žodynų redakcijos vedėjas, pareiškė, jog „valdžia“ suteikia limitą tik 30 lankų, ir patarė kreiptis į Spaudos komiteto viršininką poetą J. Nekrošių. Deja, drg. J. Nekrošius mane apšaukė, kad ieškau „blato“, kad tokio popieriaus kiekio pakaktų „keliems puikiems mūsų rašytojų romanams“ išleisti, tad žodynas išėjo striukokas ir, negana to, mažu tiražu, kuris iškart dingo iš knygynų. Sudarydamas ispanų–lietuvių kalbų žodyną, turėjau prašyti „valdžios“ specialaus leidimo išskirtine tvarka įsigyti ispanų kalbos enciklopediją. Turėjau ir naivių vilčių išvykti į Italiją ar Ispaniją „kūrybinėn komandiruotėn“, tačiau mainais man buvo pasiūlyta „krauju pasirašyti sutartį su šėtonu“ – KGB: tik su tokia sąlyga galėjai išvykti. Teko prisipažinti, kad pajuokavau – nei aš noriu važiuoti į tuos kraštus, nei ką.
       Kokių nors oficialių atsiliepimų apie šiuos, kaip sakai, „didžiulės vertės darbus“ – kaip ir apie kitus savo darbus – nesu sulaukęs, nebent sovietmečiu penkiasdešimtmečio proga man buvo suteiktas kultūros darbuotojo vardas, bet jis dingo tamsioje praeityje. Esu susilaukęs Italijos ir Ispanijos kalbininkų ir literatūros mokslininkų susidomėjimo mano leksikografine ir kūrybine veikla, laiškų, ypač domimasi nemirtingojo „Don Kichoto“ vertimu ir stebimasi, kodėl Lietuvoje tas titaniškas, jų žodžiais tariant, darbas nėra deramai aptartas ir įvertintas. Lietuvoje, pasirodžius „Don Kichotui“, labai palankiai atsiliepė akademikas dr. V. Kubilius, rašytojai J. Kunčinas, R. Sadauskas, pastarasis „Literatūroje ir mene“ pareiškė: „Kiaulės būsime, jeigu neskirsime Nacionalinės premijos už tokį darbą“. „Tyto albos“ leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė siūlė Kultūros ministerijai šešiasdešimtmečio proga įvertinti mano įnašą į Lietuvos kultūrą, tačiau tuometis kultūros ministras S. Šaltenis atsakė, jog negavęs Rašytojų sąjungos valdybos pritarimo.

       – Norėčiau, kad šiek tiek atskleistumei kai kurias savo kūrybinės laboratorijos paslaptis. Kaip tu verti: ar rašai rašikliu, ar iškart renki kompiuteriu?

       – Rašikliu esu dirbęs tik prie pirmųjų dviejų vertimų, vėliau įsigijau iš Vytauto Martišiaus seną „Continental“. Be kompiuterio savęs neįsivaizduoju. Dabar turiu jau trečią – „Sony VAIO“. Pamenu, Paryžiuje vienas poetas man sakė, jog paryžiečiai vairuotojo stažą skaičiuoja ne metais, bet mašinomis. Paklaustas, ar ilgai mokėsi vairuoti Paryžiuje, atsakė: trečias automobilis, vadinasi, jau gera patirtis. Be kompiuterio ir interneto stačiai neįmanoma gerai dirbti. Versdamas paskutinę knygą M. Atwood „Oriksė ir Griežlys“, beveik neišnerdavau iš interneto – tiek pasitaikė mįslių ir galvosūkių. Antra vertus, esu labai dėkingas Lietuvių kalbos institutui – puikus puslapis. Ir daugeliui kitų kultūros įstaigų. Internetas – tiesiog lobis vertėjui: žodynai, žinynai, įvairios parankinės priemonės, visko neišvardysi. Stebiuosi, kad Lietuvos vertėjai, kiek pastebiu iš atsitiktinai pasitaikančių vertimų, ne per daugiausia juo naudojasi.

       – Kaip atsikratai nuovargio ir darbo monotonijos?

       – Versdamas. Prisėdęs prie kompiuterio, pamirštu „pilką kasdienybę“. Ir, savaime suprantama, Graeme Elmore Valdas, giminės atžala, kuris gyvena už dviejų šimtų metrų ir mielai ateitų aplankyti dieduko, jei galėtų vaikščioti vienas. Bet ilgai nereikės laukti.

       – Kuris metų laikas Kanadoje Tau kūrybingiausias?

       – Visi metų laikai kūrybingi. Žiemą – šalta arba žvarbu, nėra noro kišti nosies į lauką, vasarą – beprotiškai karšta, drėgna, smogas, juo labiau norisi įsijungti kondicionierių ir mėgautis palaima kambaryje arba nerti už kelių šimtų kilometrų nuo Toronto, pavasaris ir ruduo pralekia nepastebimai, jų lyg ir nebūna.

       – Ar nepasiilgsti Vilniaus?

       – Kurgi ne! Pirmaisiais metais, kai dirbdamas prancūzų kalbos dėstytoju skersai išilgai išvažinėjau visą Vakarų Torontą, matydavau labai daug vietų, kur jausdavausi tarytum atsidūręs Vilniuje: prie Žvėryno tilto, Centrinio pašto ir pan. Sutikdavau daug žmonių – V. Kubilių, J. Mikelinską, T. Četrauską – bet tai būdavo ne jie, o jų antrininkai. Dabar jau nebesutinku nieko, Torontas yra Torontas, jokių Vilniaus reminiscencijų. Atrodo, lyg būčiau čia gyvenęs dešimtis metų. Atokvėpio valandėlėmis kartais norisi atsidurti Pilies gatvėje, išgerti kavos. J. Kunčinas sakydavo: „Susitiksime Pilies gatvėje!“ Deja, 1998 metais susitikome paskutinį kartą.

       – Kokį vertimą trukdžiau savo „kamantinėjimu“?

       – Mano minėtą – M. Atwood „Oriksė ir Griežlys“. Beje, vienas pačių sudėtingiausių vertimų (taip dažniausiai atrodo, kai kiti „sudėtingiausi“ jau praeityje). Tai ištisi metai kruopštaus darbo, nuolatinės konsultacijos, naršymas po įvairias svetaines ieškant reikalingų duomenų, – be interneto tikrai nebūčiau išvertęs. Dabar jau skaitau „popierinį variantą“, nes popieriuje vis dėlto geriau matyti.