Meksikos rašytojas   J u a n a s    R u l f a s   (1917 (18?) – 1986) dar būdamas gyvas tapo legenda, nors išleido tik dvi knygas: 1953 m. novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ („El Llano en llamas“) ir 1955 m. romaną „Pedras Paramas“ („Pedro Paramo“). „Pedras Paramas“ – Lotynų Amerikos literatūros klasika; tai ne tik vienas XX a. pasaulinės literatūros šedevrų, bet ir viena įtakingiausių šio amžiaus knygų. Ji padarė didžiulę įtaką įžymiems Lotynų Amerikos autoriams – Gabrieliui Garciai Marquezui, Carlosui Fuentesui, Mario Vargas Llosai ir kt.

       „Pedras Paramas“ sulaužė realistinio Lotynų Amerikos romano tradiciją ir padėjo pamatus „magiškajam realizmui“. Pasakojime tikrovė neatskiriama nuo fantazijos, išlaikoma beveik detektyvinė tėvo ieškojimo intriga, skleidžiasi autentiška vieno žmogaus gyvenimo ir naujai atrastos keistų žmonių bendruomenės istorija. Tai – pribloškiantis siurrealistine dvasia parašytas kūrinys apie neįprastą savo šaknų ieškojimą.

       Už šį romaną 1970 m. autoriui buvo paskirta Meksikos Nacionalinė literatūros premija.


       Iš ispanų k. vertė Jurga Katkuvienė

 
       Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas, spustelėjau jai rankas. Ji buvo prie mirties ir aš būčiau jai pažadėjęs bet ką. „Būtinai jį aplankyk, – patarė ji. – Vieni jį vadina vienaip, kiti – kitaip. Aš esu tikra, kad jis norės su tavim susipažinti.“ Tuo metu negalėjau padaryti nieko kito, kaip tik pažadėti, kad išpildysiu jos norą. Nuolat šitai tvirtindamas, kartojau pažadą net po to, kai didelėmis pastangomis išlaisvinau savo rankas iš mirusių jos rankų.
       Dar anksčiau ji man pasakė:
       – Nieko jo neprašyk. Reikalauk to, kas priklauso mums. Ką privalėjo man duoti ir ko niekada nedavė… Tegu brangiai sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.
       – Gerai, motin.
       Tačiau aš nė negalvojau vykdyti savo pažado. Kol netrukus mane pradėjo lankyti sapnai ir savo sparnus išskleidė vaizduotė. Taip pamažu aplink viltį, kurios centre buvo senjoras Pedras Paramas, mano motinos vyras, pradėjau kurti naują pasaulį. Štai kodėl atvykau į Komalą.
       Buvo vasaros karštymetis, kai pučia karštas, supuvusių putoklių tvaiku užnuodytas rugpjūčio vėjas.
       Kelias kilo ir leidosi. „Jis kyla arba leidžiasi, priklausomai nuo to, atvykstama ar išvykstama. Tam, kuris išvyksta, – kyla; tam, kuris atvyksta, – leidžiasi.“
       – Kaip, sakot, vadinasi miestelis, kuris matyti apačioj?
       – Komala, senjore.
       – Ar jūs tikras, kad tai Komala?
       – Tikras, senjore.
       – O kodėl jis taip liūdnai atrodo?
       – Tokie laikai, senjore.
       Aš tikėjausi pamatyti motinos atsiminimų, jos atodūsių persunktos nostalgijos miestelį. Visą savo gyvenimą ji praleido dūsaudama dėl Komalos, dėl noro į ją sugrįžti. Bet ji niekada į ją nesugrįžo. Dabar aš vykstu vietoj jos. Į viską žiūriu jos akimis, nes ji man davė savo akis, kad matyčiau. „Tik perkirtus Los Kolimoteso perėją, atsiveria labai graži žalia, prinokusių kukurūzų geltonio nuspalvinta lyguma. Nuo tos vietos matosi Komala, baltai nudažanti žemę ir apšviečianti ją naktį.“ Jos balsas buvo paslaptingas, duslus, lyg ji kalbėtųsi pati su savimi… Mano motina.
       – Gal galėčiau sužinot, ko jūs vykstat į Komalą? – išgirdau manęs klausiant.
       – Vykstu susitikt su savo tėvu, – atsakiau.
       – A! – pratarė jis.
       Ir vėl nutilome.
       Mes leidomės pakalnėn klausydamiesi asilų risnojimo. Snaudulio išvargintos akys rugpjūčio karštymety.
       – Ištaisys jums tikrą šventę, – vėl išgirdau šalia manęs einančiojo balsą. – Jis bus laimingas pamatęs ką nors po tiekos metų, kai niekas čia nesilanko. – Paskui pridūrė: – Kad ir kas būtumėt, jis džiaugs jus pamatęs.
       Saulės atspindžiuose lyguma buvo panaši į skaidrią lagūną, kuri skendo migloje, pro kurią prasišvietė apniukęs horizontas. Už jos driekėsi kalnų linija. O už jos – tolių toliai.
       – Gal galėčiau paklaust, kaip atrodo jūsų tėvas?
       – Aš jo nepažįstu, – atsakiau jam. – Tik žinau, kad jis vardu Pedras Paramas.
       – Ak štai kaip!
       – Taip. Toks, sakė, jo vardas.
       Dar kartą iš varovo išgirdau „ak!“
       Sutikau jį Los Enkuentrose, kur kryžiavosi įvairiausi keliai. Aš ten laukiau, kol pagaliau pasirodė šis žmogus.
       – Kur jūs einat? – paklausiau jo.
       – Žemyn, senjore.
       – Ar žinot vietovę, vadinamą Komala?
       – Kaip tik ten ir einu.
       Ir aš patraukiau kartu su juo. Ėjau iš paskos, stengdamasis pataikyti į jo žingsnius, kol jis, atrodo, suprato, kad jį seku, ir sulėtino tempą. Paskui abu ėjome taip arti vienas kito, kad beveik lietėmės pečiais.
       – Aš taip pat esu Pedro Paramo sūnus, – pasakė jis.
       Kar kar kar per tuščią dangų kranksėdamas praskrido varnų~ būrys.
       Įveikę kalvas, mes leidomės vis žemiau. Kažkur aukštai palikome karštą vėją ir pamažu grimzdome į tikrą beorę kaitrą. Viskas aplinkui atrodė taip, lyg kažko lauktų.
       – Čia karšta, – pasakiau.
       – Taip, bet tai dar niekis, – atsakė anas. – Nurimkit. Kai nuvyksim į Komalą, bus dar karščiau. Miestelis stovi ant žemės žarijų, pačiuose Pragaro nasruose. Sakoma, kad ten mirę žmonės, patekę į Pragarą, sugrįžta pasiimti savo apkloto.
       – Ar jūs pažįstat Pedrą Paramą? – paklausiau jo.
       Aš išdrįsau paklausti, nes jo akyse pamačiau pasitikėjimo blyksnį.
       – Kas jis? – dar paklausiau.
       – Gyva pagieža, – atsakė jis.
       Ir be jokios priežasties pliaukštelėjo botagu asilams, nors šie, vedami besileidžiančio kelio, ramiai risnojo prieš mus.
       Jutau, kaip marškinių kišenėje saugomas motinos portretas kaitino širdį, ir atrodė, tarsi ir ji prakaituotų. Tai buvo sena, apgraužtais kraštais nuotrauka, bet vienintelė jos fotografija, kurią buvau matęs. Radau ją virtuvės spintoje, prikaistuvyje, pilname žolių: melisos lapų, Kastilijos gėlių, rūtos šakelių. Nuo to laiko ją nešiojuosi su savimi. Tai buvo vienintelė jos nuotrauka. Motina nemėgo fotografuotis. Sakydavo, kad nuotraukos naudojamos raganavimui. Panašu, kad taip ir buvo, nes jos atvaizdas buvo išvarpytas adatos dydžio skylutėmis, o ties širdim žiojėjo didžiulė skylė, kurioje puikiausiai galėjo tilpti didysis rankos pirštas.
       Štai šią nuotrauką nešuosi čionai tikėdamasis, kad ji padės tėvui mane atpažinti.
       – Žiūrėkit, – sako man varovas sustodamas.– Matote tą aukštumą, panašią į kiaulės pūslę? Už jos – Medija Luna. Dabar pasisukite čia. Matote tos kalvos kraštą? Gerai įsižiūrėkit. O dabar pasisukite į šią keterą. Ar matot kitą viršukalnę? Ji taip toli, kad jos beveik nematyti. Taigi visa tai nuo pradžios iki galo yra Medija Luna. Kaip sako žmonės, tai žemė, kurią galima aprėpti žvilgsniu. Ir kiekviena šios žemės pėda priklauso jam. Taip jau yra, kad motinos mus pagimdė ant demblio, nors buvome Pedro Paramo sūnūs. O juokingiausia, kad jis mus nunešė krikštyti. Ar ir jums taip atsitiko?
       – Neprisimenu.
       – Po velnių!
       – Ką sakot?
       – Kad jau atvykom, senjore.
       – Taip, jau matau. Kas čia atsitiko?
       – Pralėkė correcaminos, senjore. Taip vadina šiuos paukščius.
       – Ne, klausiau apie miestelį, kuris stovi toks vienišas, lyg būtų apleistas. Atrodo, kad niekas jame negyvena.
       – Taip ne atrodo, taip yra. Čia niekas negyvena.
       – O Pedras Paramas?
       – Pedras Paramas numirė prieš daugelį metų.

       Buvo dienos metas, kai visų kaimų gatvėse žaidžia vaikai, pripildydami popietę savo šūkavimais. Metas, kai net tamsios sienos atspindi geltoną saulės šviesą.
       Dar vakar tuo pačiu laiku šį vaizdą regėjau Sajuloje. Dar mačiau, kaip ramų orą skraidydami drumsčia balandžiai. Jie plakė sparnais, tarsi norėdami nusikratyti dienos. Balandžiai skraidžiojo aukštyn, žemyn palei čerpių stogus, o vaikų šūksmai plazdėjo ore ir atrodė, kad nusidažė mėlynai vakarėjančiame danguje.
       O dabar buvau čia, šiame tyliame miestelyje. Girdėjau savo žingsnius apvaliais akmenimis grįstoje gatvėje. Mano skardūs žingsniai, skambantys vakarėjančios saulės nudažytų sienų aidesy.
       Kaip tik šiuo paros metu ėjau pagrindine gatve. Žiūrėjau į tuščius namus, žole apaugusius tarpdurius. Kaip, anot to žmogaus, vadinasi šita žolė? „Kapitonienė, senjore. Tikras maras, kuris tik ir laukia, kad žmonės išeitų, ir ji galėtų užimti jų namus. Jūs pats pamatysit.“
       Kirsdamas gatvės kampą, pamačiau į skarą įsisupusią senjorą, kuri išnyko taip staiga, lyg jos nė nebūtų buvę. Žingsniavau toliau, spoksodamas į tuščias durų angas. Visai netikėtai priešais mane vėl išdygo moteris su skara.
       – Labas vakaras! – pasisveikino ji.
       Palydėjau ją žvilgsniu. Šūktelėjau jai:
       – Kur gyvena donja Eduviches?
       Ir ji parodė pirštu:
       – Tenai. Namas šalia tilto.
       Aš pastebėjau, kad ji kalbėjo žmogaus balsu, burna buvo pilna dantų ir jai kalbant judėjo liežuvis, o akys – tokios pačios kaip ir kitų žemėje gyvenančių žmonių.
       Jau buvo tamsu.
       Ji dar kartą palinkėjo man gero vakaro. Ir nors gatvėse nebuvo nei žaidžiančių vaikų, nei balandžių, nei mėlynų čerpių stogų, jaučiau, kad kaimas gyvas. O aš girdėjau tylą tik todėl, kad dar nebuvau prie jos pripratęs; gal dar todėl, kad mano galva buvo pilna triukšmo ir balsų.
       Taip, balsų. Ir čia, kur praretėjęs oras, balsai girdėjosi geriau. Jie tūnojo viens šalia kito tokie apsunkę. Prisiminiau, ką man sakė motina. „Tenai mane girdėsi geriau. Būsiu žymiai arčiau tavęs. Girdėsi mano prisiminimų balsą garsiau už mano mirties balsą, jeigu mirtis apskritai jį kada nors turėjo.“ Mano motina… Tokia gyva.
       Norėčiau jai pasakyti: „Tu apsirikai dėl vietos. Nurodei ne tą kryptį. Pasiuntei mane į „pasaulio kraštą“, į apleistą miestelį ieškoti to, kurio nėra“.
       Orientuodamasis pagal upės šniokštimą prie tilto radau namą. Pabeldžiau į duris, bet apsigavau. Mano ranka prasmego ore, ir atrodė, kad jas atidarė oras.
       Viduje stovėjo moteris. Ji pakvietė mane:
       – Įeikit.
       Ir aš įėjau.

       Pasilikau Komaloje. Varovas, kuris keliavo toliau, prieš mums išsiskiriant pasakė:
       – Aš keliauju toliau, ten, kur matosi kalvų sandūra. Tenai mano namai. Jeigu norėsit atvykti, visad būsit laukiamas. Dabar, jeigu norit čia pasilikt, taip ir padarykit; nieko neprarasit, jei apsižvalgysit miestelyje, gal dar sutiksit kokį gyvą čionykštį.
       Ir aš pasilikau. Dėl to ir atvykau.

       – Kur galėčiau gauti pastogę? – jau beveik šaukdamas paklausiau varovo.
       – Ieškokit donjos Eduviches, jeigu ji dar gyva. Pasakykit jai, kad aš jus siunčiau.
       – O kuo jūs vardu?
       – Abundijas, – atsakė jis. Bet pavardės jau neišgirdau.

       – Esu Eduviches Dijada. Užeikit.
       Atrodė, lyg ji būtų manęs laukusi. Viskas paruošta, kaip ji sakė, vesdamasi mane pro daugelį tamsių, iš pirmo žvilgsnio, rodės, tuščių kambarių. Bet ne, taip tik atrodė, nes kai pripratau prie tamsos ir siauro mus sekančio šviesos ruoželio, pamačiau iš abiejų pusių kylančius šešėlius ir supratau, kad žingsniuojame siauru, tarp ryšulių atsiveriančiu koridoriumi.
       – Kas čia? – paklausiau.
       – Visokie daiktai, – atsakė ji. – Šie namai pilni visokių daiktų. Žmonės, kurie išvyko, mano name paliko savo šlamštą, kad jį saugočiau. Tačiau nė vienas negrįžo jo pasiimt. Jums skirtas kambarys yra namo gale. Laikau jį visada sutvarkytą, tam atvejui, jeigu kas nors atvyktų. Taigi esate jos sūnus?
       – Kieno? – atsiliepiau.
       – Doloritos.
       – Taip. Bet kaip sužinojote?
       – Ji man pranešė, kad atvyksit. Būtent šiandien. Kad atvyksite šiandien.
       – Kas? Mano motina?
       – Taip. Ji.
       Aš nežinojau nė ką galvoti. Be ji man neleido apie tai pamąstyti:
       – Štai jūsų kambarys, – pasakė.
       Jame nebuvo jokių kitų durų, išskyrus tas, pro kurias įėjome. Ji uždegė žvakę, ir aš pamačiau, kad kambarys tuščias.
       – Čia nėra kur atsigulti, – pasakiau.
       – Dėl to nesirūpinkit. Jūs pavargęs po kelionės, o miegas yra pats geriausias čiužinys poilsiui. Jau rytoj paruošiu jums lovą. Kaip žinot, nelengva viens du ir viską sutvarkyti. Žmogui reikia pasiruošti, o jūsų motina mane perspėjo tik dabar.
       – Mano motina? – nustebau. – Mano motina jau mirusi.
       – Tai štai kodėl jos balsas skambėjo taip silpnai, lyg būtų turėjęs įveikti ilgą nuotolį iki čia. Dabar aš suprantu. Prieš kiek laiko ji mirė?
       – Prieš septynias dienas.
       – Vargšelė. Ji turėjo jaustis apleista. Mes viena kitai buvom pasižadėjusios numirti drauge. Kartu išeiti, kad viena kitą padrąsintume paskutinėje kelionėje, – jei prireiktų, jei iškiltų kokių sunkumų. Mes buvome geriausios draugės. Ji niekada apie mane nepasakojo?
       – Ne, niekada.
       – Man tai atrodo keista. Žinoma, tada buvome jaunutės. Ji buvo ką tik ištekėjusi. Bet mes labai mylėjom viena kitą. Tavo motina buvo tokia graži, tokia, na kaip čia pasakius, miela, kad ją mylėti buvo tiesiog malonu. Norėjosi ją mylėti. Taigi ji mane pralenkė, ar ne? Bet būk tikras, aš ją pasivysiu. Nors geriau už kitus suprantu, kaip toli nuo mūsų Dangus, bet aš žinau, kaip sutrumpinti kelius į jį. Svarbiausia yra numirti su Dievo pagalba tada, kai tu nori, o ne tada, kai Jis pašaukia. Arba, jei nori, – priversti Jį pašaukti pas save dar neatėjus laikui. Atleisk, kad tau tai pasakoju; sakau tai, nes laikau tave kaip ir savo sūnum. Taip, aš daug kartų kartojau: „Doloresos sūnus turėjo būti mano“. Vėliau paaiškinsiu kodėl. Dabar tik noriu pasakyt, kad pasivysiu tavo motiną viename iš amžinybės kelių.
       Aš pamaniau, kad ta moteris išprotėjusi. Paskui jau nieko nebemaniau. Tik jaučiau, kad esu tolimame pasaulyje ir leidausi į jį įtraukiamas. Pirmiausia pasidavė mano kūnas, kuris, regis, sugniužo: jis atleido savo pančius ir bet kas galėjo žaisti su juo kaip su kokiu skuduru.
       – Aš pavargęs, – pasakiau jai.
       – Prieš eidamas miegoti ką nors suvalgyk. Kokį kąsnelį. Nors ką.
       – Užkąsiu. Užkąsiu vėliau.

       Nuo stogų lašantis vanduo vidinio kiemo smėlyje formavo duobę. Pakšt pakšt ir dar kartą pakšt ant lauro lapo, kuris plazdėjo įstrigęs plytų įtrūkime. Audra jau buvo praūžusi. Tik kartkartėm lengvas vėjelis papurtydavo granato šakas, nuo kurių pliūpteldavo smarkus vandens gūsis, kuris spindinčiais lašais krisdavo ant žemės ir tuoj pat į ją susigerdavo. Vištos, kurios atrodė jau susispietusios miegoti, staiga suplakė sparnais ir išlėkė į kiemą paskubomis lesiodamos ir gaudydamos lietaus nuplautus sliekus. Išsisklaidžius debesims, saulė apšvietė akmenis, viską ryškiai nuspalvino, gėrė iš žemės vandenį, išdykavo su vėju suteikdama spindesį su juo žaidžiantiems lapams.
       – Ką taip ilgai veiki išvietėje, vaike?
       – Nieko, mama.
       – Jei dar ten būsi, atšliauš gyvatė ir tau įkąs.
       – Taip, mama.
       „Galvojau apie tave, Suzana. Apie žalias kalvas. Apie tai, kaip vėjui pučiant leisdavome aitvarus. Ten, apačioje, girdėdavome kunkuliuojantį kaimo šurmulį, o patys tuo metu būdavome virš jo, kalvos viršūnėje, ir vyniodavome vėjo plaikstomą kanapinę virvę. „Padėk man, Suzana.“ Ir mano rankas suspausdavo švelnios rankos. „Atleisk dar galelį virvės.“
       Vėjas mus prajuokindavo. Kai pro mūsų pirštus paskui vėją slysdavo virvė, kol galiausiai lengvai trakštelėdama nutrūkdavo, lyg ją sparnais būtų perkirtęs paukštis, tada mūsų žvilgsniai susidurdavo. O popierinis paukštis, vartaliodamasis ir tempdamas paskui save virvinę uodegą, krisdavo žemyn, kol pradingdavo žemės žalumoje.
       Tavo lūpos šlapios, lyg jas būtų bučiavusi rasa.“
       – Liepiau tau išeit iš išvietės, vaike.
       – Taip, mama. Jau einu.
       „Galvojau apie tave. Apie tai, kaip žiūrėdavai į mane savo akvamarino spalvos akimis.“
       Pakėlęs akis, jis pamatė duryse stovinčią motiną.
       – Kodėl taip ilgai neišeini? Ką čia veiki?
       – Galvoju.
       – Negali to daryti kitur? Nesveika ilgai kiurksoti išvietėje. Be to, turi kuo nors užsiimti. Kodėl neini pas senelę aižyti kukurūzų?
       – Jau einu, mama. Jau einu.

       – Senele, atėjau padėti jums aižyti kukurūzų.
       – Mes jau baigiam, bet tuoj gaminsim šokoladą. Kur buvai įlindęs? Ieškojome tavęs per visą audrą.
       – Buvau galiniam kieme.
       – Ir ką ten veikei? Meldeisi?
       – Ne, senele, tik žiūrėjau, kaip lyja.
       Senelė pažvelgė į jį pilkšvai gelsvomis akimis, kurios, rodės, kiaurai matė, kas dedasi žmogaus viduje.
       – Na eik valyti grūstuvės.
       „Už tūkstančio mylių, už visų debesų, toli, daug toliau už visko tu slepiesi, Suzana. Slepiesi Dievo didybėje, už jo dieviškos apvaizdos, kur negaliu tavęs nei paliesti, nei pamatyti, kur tavęs nepasiekia mano žodžiai.“
       – Senele, grūstuvė netinka, sulūžo jos grūstuvėlis.
       – Ta Mikaela tikriausiai juo trynė kukurūzų burbuoles. Ji niekaip neatsikrato šio blogo įpročio, bet dabar jau per vėlu – nebepataisysi.
       – Kodėl nenusiperkame kitos? Šita tokia sena, kad jau nebetinka naudoti.
       – Tu teisus, tačiau palaidojus tavo senelį ir atidavus dešimtinę, kurią mokame Bažnyčiai, mums neliko nei sentavo. Na gerai, ko nors atsisakysim ir nusipirksim naują grūstuvę. Būtų gerai, kad aplankytum donją Inesą Vijalpando ir paprašytum, kad parduotų mums ją skolon iki spalio. Užmokėsime už ją, kai nuimsim derlių.
       – Taip, senele.
       – Ir, kad nereikėtų eiti du kartus, paprašyk jos, jog paskolintų sijoklį ir žirkles. Tos žolės taip greitai auga, kad netrukus jose patys paskęsime. Jei turėčiau, kaip kadaise, didelius namus su dideliais daržais, nesiskųsčiau. Bet tavo senelis čionai atvykdamas prašovė pro šalį. Viskas Dievo valioj: niekas nevyksta pagal žmogaus norus. Pasakyk donjai Inesai, kad nuėmę derlių už viską sumokėsime.
       – Gerai, senele.
       Buvo kolibrių metas. Tarp nusvirusių jazmino žiedų girdėjosi jų sparnų dūzgesys.
       Jis stabtelėjo prie lentynėlės su Švenčiausiosios Širdies atvaizdu ir surado dvidešimt keturis sentavus. Keturis sentavus paliko, o dvidešimt paėmė.
       Prieš išeinant sustabdė motina:
       – Kur eini?
       – Pas donją Inesą Vijalpando pirkti naujos grūstuvės. Ta, kurią turėjom, sulūžo.
       – Paprašyk jos, kad duotų metrą juodos taftos, kaip ši, – ir padavė jam pavyzdį. – Tegu įrašo ją į mūsų sąskaitą.
       – Gerai, mama.
       – Grįždamas nupirk man aspirino. Koridoriaus vazone rasi pinigų.
       Ten jis rado vieną pesą. Paliko dvidešimt sentavų ir čiupo pesą.
       „Dabar liks pinigų ir kai kam kitam“, – pagalvojo jis.
       – Pedrai! – šaukė jį. – Pedrai!
       Bet jis jau negirdėjo. Buvo labai toli.

       Naktį vėl lijo. Jis ilgai klausėsi vandens barbenimo. Vėliau turbūt užmigo, nes atsibudęs girdėjo tik ramią dulksną. Lango stiklai buvo aprasoję, o kita jų puse plačiomis srovelėmis tarsi ašaros riedėjo lašai. „Žiūrėjau į srovenančius, žaibų nutviekstus lašus, ir kiekvienąkart, kai įkvėpdavau, iškvėpdavau, ir kiekvienąkart, kai pagalvodavau, galvodavau apie tave, Suzana.“
       Lietus virto lengvu vėjeliu. Jis išgirdo: „…nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą. Amen“. Žodžiai sklido iš namo vidaus, kur moterys baigė kalbėti rožančių. Jos pakilo, uždarė paukščius, užsklendė duris, užgesino šviesą.
       Liko tik nakties šviesa ir svirplių griežimą primenantis lietus.
       – Kodėl neatėjai kalbėti rožančiaus? Esame tavo velionio senelio minėjime*.
       Ant durų slenksčio su žvake rankoje stovėjo motina. Jos ilgas, išlinkęs šešėlis driekėsi iki lubų, o lubų sijos atkartojo jį suskaidydamos į atskirus lopinėlius.
       – Man liūdna, – tarė jis.
       Tada ji apsisuko. Užpūtė žvakę. Uždarė duris ir pradėjo raudoti. Jis dar ilgai girdėjo su lietaus garsais susimaišiusią jos raudą.
       Bažnyčios laikrodis mušė valandas vieną po kitos, vieną po kitos, tarytum laikas būtų susitraukęs.

       – Taigi aš vos netapau tavo motina. Ji niekada nieko apie tai nepasakojo?
       – Ne, pasakojo tik gerus dalykus. Apie jus sužinojau iš varovo, kuris mane čia atvedė, tokio Abundijo.
       – Geras žmogus tas Abundijas. Jis vis dar prisimena mane? Už kiekvieną keliautoją, kuriam parodydavo mano namus, aš jam sumokėdavau. Tai buvo naudinga mums abiem. Nelaimei, viskas pasikeitė, ir kai kaimui atėjo sunkūs laikai, mūsų jau niekas nebeaplanko. Taigi jis tau patarė mane susirasti?
       – Liepė jūsų ieškoti.
       – Galiu jam tik padėkot. Jis buvo geras ir labai malonus žmogus. Mums atnešdavo paštą. Pristatydavo jį net ir tada, kai apkurto. Atsimenu tą nelaimingą dieną, kai jam atsitiko ši nelaimė. Visi buvome sukrėsti, nes visi jį mylėjom. Jis mums atveždavo ir išveždavo laiškus. Pasakodavo, kaip žmonės gyvena kitoje pasaulio pusėje, o jiems turbūt pasakodavo, kaip sekasi mums. Buvo geras pasakotojas. Žinoma, po to, kas atsitiko, jau ne. Jis nustojo kalbėti. Sakė, kad nėra prasmės pasakoti to, ko negirdi, kas nebeturi skambesio, ko negali pajusti. Tai atsitiko, kai pro pat jo galvą pralėkė vienas iš tų sprogstamųjų užtaisų, kuriuos čia naudojam vandens gyvatėms išbaidyti. Nuo to laiko jis nebepasakė nė žodžio, nors nebuvo nebylys. Tačiau dėl to, kas atsitiko, jis nenustojo būti geras žmogus.
       – Tai, ką jam sakiau, girdėjo gerai.
       – Vadinasi, tai buvo ne jis. Be to, Abundijas jau miręs. Esu tikra, kad miręs. Dabar matai? Tai negalėjo būti jis.
       – Veikiausiai taip ir yra.
       – O dėl tavo motinos… Aš tau sakiau…
       Jos klausydamasis, stebėjau prieš mane kalbančią moterį. Pamaniau, kad gyvenimas jai turėjo būti nelengvas. Jos permatomas veidas atrodė lyg bekraujis, o rankos buvo suvytusios – suvytusios ir susiraukšlėjusios. Akyse – negyvas žvilgsnis. Ji dėvėjo labai seną baltą, kutais papuoštą drabužį, o ant kaklo, užvertas ant virvutės, kabėjo Švenčiausiosios Marijos Gynėjos medalikėlis su užrašu „Nusidėjėlių gynėja“.
       – Tas tipas, apie kurį kalbu, Medija Lunoj dirbo „išjodinėtoju“. Sakė, kad jo vardas Inosensijas Osorijas. Nors visi pažinojome jį Dagio pravarde, nes vikriai užšokęs ant arklio prie jo tarsi prilipdavo. Mano krikštatėvis Pedras sakė, kad kai reikėdavo sutramdyti kumeliukus, jis buvo nepamainomas. Tačiau jis turėjo ir kitą pašaukimą – buvo „kurstytojas“. Jis kurstydavo svajones. Štai kas iš tikrųjų jis buvo. Pagavo į savo tinklus ir tavo motiną, kaip ir daugelį kitų moterų. Tarp jų – ir mane. Kartą, kai blogai jaučiausi, jis atėjo ir pasakė: „Tuoj tave įtrinsiu, kad pasijustum geriau“. Gydydamas jis pradėdavo tave minkyti: iš pradžių trindavo tavo pirštų galiukus, tada delnus, paskui rankas ir galiausiai pereidavo prie kojų. Trindavo taip stipriai, kad netrukus tave imdavo krėsti karštis. Ir visą tą laiką, kol dirbdavo rankomis, pranašaudavo tavo ateitį. Jis įeidavo į transą, melsdamasis ir užkalbėdamas vartaliodavo akis ir apspjaudydavo tave kaip koks čigonas. Kartais likdavo nuogas, ir sakydavo, kad mes pačios to norėjom. Ir kartais jam pasisekdavo išgydyt. Jis šaudavo išsyk į tiek daug taikinių, kad kartais ir pataikydavo.
       Reikalas tas, kad kai tavo motina nuėjo pas Osoriją, jis pasakė, jog „šią naktį ji neturėtų susidėti su jokiu vyru, nes nepalankus mėnulis“.
       Doloresa sutrikusi atėjo pas mane ir pasakė, kad negali. Kad ji tiesiog negali šią naktį sugulti su Pedru Paramu. Tai buvo jų vestuvių naktis. Aš bandžiau ją įtikinti, kad netikėtų Osoriju, kuris buvo tik sukčius ir melagis.
       – Negaliu, – kartojo ji man. – Nueik tu už mane. Jis to nesupras.
       Aišku, aš buvau žymiai už ją jaunesnė. Ir truputį šviesesnė. Bet tamsoje to nematyti.
       – Taip negalima, Doloresa, eiti turi tu.
       – Padaryk man šią paslaugą. Aš neliksiu skolinga.
       Tuo laiku tavo motina buvo mergaičiukė nuolankiomis akimis. Jeigu tavo motina ir turėjo ką gražaus, tai – akis. Ir jos mokėjo įtikinti.
       – Nueik vietoj manęs, – prašė ji.
       Ir aš nuėjau.
       Man padėjo tamsa ir tai, ko tavo motina nežinojo, – kad man taip pat patiko Pedras Paramas.
       Aš su juo suguliau to norėdama, laiminga. Prisiglaudžiau prie jo kūno, tačiau nuvargintas dienos linksmybių jis visą naktį praknarkė. Tik įspraudė savo kojas tarp mano kojų, ir viskas.
       Prieš išauštant atsikėliau ir nuėjau pas Doloresą. Pasakiau jai:
       – Dabar eik tu. Išaušo nauja diena.
       – Ką jis tau padarė? – paklausė ji manęs.
       – Dar nežinau, – atsakiau jai.
       Kitais metais gimei tu, bet ne iš manęs, nors tik per plauką netapai mano sūnum.
       Galbūt motina tau to nepasakojo iš gėdos.
       „…Žalios lygumos. Pro vėjo šiurenamas varpas matyti kylantis ir besileidžiantis horizontas, sūkuringu lietumi vilnijantis vakaras. Žemės spalva, liucernos ir duonos kvapas. Varvančiu medum kvepiantis kaimas…“
       Ji visą laiką nekentė Pedro Paramo. „Dolorita! Ar jau liepėt paruošti man pusryčius?“ Tavo motina keldavosi prieš aušrą. Pakurdavo krosnį. Nuo ugnies kvapo atsibusdavo katinai. Ji plušo po namus sekiojama kačių būrio. „Donja Dolorita!“
       Kiek kartų tavo motina girdėjo taip šaukiant? „Donja Dolorita, jau atšalęs. Nebetinka.“ Kiek kartų? Ir nors buvo pratusi prie sunkumų, jos nuolankių akių žvilgsnis tapdavo atšiaurus.
       „…Nejusti nieko kito, tik apelsinmedžio žiedų skonį vasaros šilumoje.“
       Tada ji pradėjo dūsauti.
       – Kodėl jūs dūsaujat, Dolorita?
       Tą popietę aš buvau kartu su jais. Stovėjome lauko viduryje žiūrėdami į praskrendančių strazdų pulkus. Danguj sūpavosi vienišas peslys.
       – Kodėl dūsaujat, Dolorita?
       – Norėčiau būti peslys, tada galėčiau nuskristi ten, kur gyvena mano sesuo.
       – Tik to betrūko, donja Dolorita. Tučtuojau iškeliaujat pas savo seserį. Grįžtam namo ir galit susikraut savo lagaminus. Mano kantrybė trūko!
       Ir tavo motina išvyko.
       – Iki pasimatymo, donai Pedrai.
       – Sudie, Dolorita!
       Ji niekada nebegrįžo į Medija Luną. Po daugelio mėnesių pasiteiravau apie ją Pedro Paramo.
       – Savo seserį ji mylėjo labiau už mane. Tikriausiai tenai ji laiminga. Be to, ji man įgriso. Nė nemanau ką nors apie ją sužinoti, jeigu tau tai rūpi.
       – Bet kaip jie gyvens?
       – Tegu Dievas jais pasirūpina.
       „…Tegu brangiai jis sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.“
       Nuo to laiko iki šiol, kai ji pranešė, kad tu pas mane atvyksi, nieko daugiau apie ją negirdėjom.“
       – Per tą laiką daug kas atsitiko, – pasakiau jai. – Gyvenome Kolimoje, prisiglaudę pas tetą Gertrūdą, kuri tiesiai šviesiai tėkšdavo mums į akis, kad esame jai našta. Ir vis sakydavo mano motinai: „Kodėl negrįžti pas savo vyrą?“
       „Ar jis teiravosi apie mane? Nevažiuosiu, kol jis manęs nepakvies. Atvykau, nes norėjau tave pamatyt, nes tave mylėjau, štai kodėl atvykau.
       – Aš suprantu. Bet tau jau laikas išvykti.
       – Jei tai nuo manęs priklausytų.“
       Maniau, kad ta moteris mane girdi, bet pastebėjau, jog ji laikė pakreipusi galvą tarsi klausydamasi tolimo triukšmo. Paskui paklausė:
       – Kada eisi pailsėti?

       „Tą dieną, kai išėjai, supratau, kad daugiau tavęs nebepamatysiu. Ėjai popiečio saulės raudonai nuspalvinta, apšviesta kruvino saulėlydžio dangaus. Šypsojaisi. Apie paliekamą kaimą man dažnai sakydavai: „Myliu jį dėl tavęs, bet dėl visko kitko, netgi dėl to, kad jame gimiau, nekenčiu jo“. Pagalvojau: „Ji niekada nebesugrįš. Niekada“.
       – Ką čia veiki tokiu laiku? Ar tau nereikia dirbti?
       – Ne, senele. Rochelijas nori, kad prižiūrėčiau vaiką. Tai ir vaikštau paskui jį. Turiu tuo pat metu prižiūrėti: vaiką ir telegrafą, kol Rochelijas biliardinėje geria alų. O už tai jis man nieko nemoka.
       – Tu čia ne tam, kad uždirbtum pinigus, o tam, kad pasimokytum; kai jau šį tą žinosi, tada ir galėsi ko nors reikalauti. Dabar esi tik mokinys. Galbūt ryt ar poryt ir būsi viršininkas, bet tam reikia kantrybės, o dar labiau – nuolankumo. Jeigu liepia prižiūrėti vaiką, taip ir daryk, dėl Dievo meilės. Reikia su tuo susitaikyti.
       – Tegu kiti taikosi, senele, aš ne tam gimiau, kad paklusčiau.
       – Tu ir tie tavo prasimanymai! Jaučiu, kad tavęs laukia sunkus kelias, Pedrai Paramai.

       – Kas atsitiko, donja Eduviches?

       Ji papurtė galvą, lyg pabusdama iš sapno.
       – Tai Migelio Paramo žirgas, kuris šuoliuoja keliu į Medija Luną.
       – Vis dėlto kažkas gyvena Medija Lunoj?
       – Ne, ten niekas negyvena.
       – Tada?
       – Tai tik besiblaškantis žirgas. Jie buvo neišskiriami. Žirgas klaidžioja po apylinkes jo ieškodamas ir visada šiuo laiku sugrįžta. Ko gero, vargšelį graužia sąžinė. Net gyvūnai suvokia, kad padarė nusikaltimą, ar ne?
       – Nesuprantu. Ir negirdžiu jokio žirgo.
       – Negirdi?
       – Ne.
       – Vadinasi, tai mano šeštasis pojūtis. Dievo man duota dovana, o gal prakeikimas. Aš tik žinau, kiek dėl to kentėjau.
       Ji trumpam nutilo, o vėliau tęsė:
       – Viskas prasidėjo nuo Migelio Paramo. Tik aš viena žinojau, kas atsitiko tą naktį, kai jis mirė. Jau buvau atsigulus, kai išgirdau į Medija Luną parlekiantį žirgą. Nustebau, nes Migelis niekada negrįždavo tokiu laiku. Visada parjodavo su aušra. Jis jodavo pasikalbėti su savo sužadėtine į kaimą, kuris vadinasi Kontla ir yra gana toli nuo čia. Išjodavo anksti ir vėlai sugrįždavo. Bet tą naktį negrįžo… Ar dabar jį girdi? Aiškiai girdėti. Parjoja.
       – Aš nieko negirdžiu.
       – Vadinasi, tik aš girdžiu. Taigi, kaip tau pasakojau, jis negrįžo. Bet tai dar ne viskas. Nespėjo prajoti jo žirgas, kai išgirdau, kaip kažkas beldžia į mano langą. Pats spręsk, ar tai buvo tik mano vaizduotė. Tik žinau, kad kažkas mane privertė nueit ir pažiūrėt, kas ten. Ten buvo jis, Migelis Paramas. Nenustebau jį pamačius, kadangi buvo laikas, kai jis leisdavo naktis mano namuose, miegodamas su manim, kol sutiko tą mergaitę, kuri susuko jam protą.
       – Kas atsitiko? – paklausiau Migelio Paramo. – Ji tave pavarė?
       – Ne. Ji vis dar mane myli, – atsakė jis. – Bėda ta, kad aš negalėjau su ja susieiti. Neberadau kaimo. Buvo tirštas rūkas, o gal migla, pats nežinau kas, bet tikrai žinau, kad Kontlos daugiau nebėra. Nujojau ten, kur pagal mano apskaičiavimus ji turėtų būt, bet nieko neradau. Atėjau tau papasakot, nes tu mane suprasi. Jeigu kam nors kitam Komaloje apie tai prasitarčiau, pasakytų, kad išprotėjau, – daugelis visada manė, kad man galvoj maišos.
       – Ne, tu neišprotėjai, Migeli. Greičiausiai esi miręs. Prisimink, visi tau sakė, kad vieną dieną šis žirgas atneš tau mirtį. Prisimink, Migeli Paramai. Galbūt tu ir prikrėtei kokių nors kvailysčių, bet šįkart atsitiko visai kas kita.
       – Aš tik peršokau akmeninę užtvarą, kurią įsakė pastatyti mano tėvas. Priverčiau Koloradą ją peršokti, kad nedaryčiau tokio ilgo lanksto aplinkui, kaip kad reikėdavo daryt norint pasiekti kelią. Žinau, kad ją peršokau ir šuoliavau toliau. Bet, kaip sakiau, aplinkui nebuvo nieko daugiau – tik rūkas ir rūkas, ir rūkas.
       – Rytoj tavo tėvas palūš iš sielvarto, – tariau jam. – Man jo gaila. Dabar eik ir ilsėkis ramybėje, Migeli. Dėkoju, kad atėjai su manim atsisveikinti.
       Ir aš uždariau langą.
       Prieš auštant iš Medija Lunos atvyko rančos darbininkas ir pranešė:
       – Jus kviečia šeimininkas donas Pedras. Mirė jaunasis Migelis. Jis prašo pabūti drauge.
       – Jau žinau, – pasakiau jam. – Ar tavęs prašė, kad verktum?
       – Taip, donas Fulgoras liepė man, kad praneščiau tai verkdamas.
       – Gerai. Perduok donui Pedrui, kad ateisiu. Prieš kiek laiko jį parnešė?
       – Ne daugiau kaip prieš pusvalandį. Jei būtų parnešę anksčiau, gal dar būtų galėję išgelbėti. Nors, kaip sakė jį apžiūrėjęs daktaras, jis jau senokai miręs. Mes tai jau žinojome, nes Koloradas grįžo vienas ir taip blaškėsi, kad niekas negalėjo miegoti. Žinote, kaip jie – jis ir jo žirgas – viens kitą mylėjo, ir aš net manau, kad gyvūnas kenčia labiau už doną Pedrą. Jis nei ėda, nei miega, tik suka ir suka ratu. Lyg žinotų, suprantat? Lyg jį kas draskytų ir graužtų iš vidaus.
       – Neužmiršk išeidamas uždaryti durų.
       Ir rančos darbininkas iš Medija Lunos išėjo.
       – Ar kada nors girdėjai mirusiojo aimaną? – paklausė ji manęs.
       – Ne, donja Eduviches.
       – Tau pasisekė.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1