Sapnavau skaudulį, iškilusį man tarpumentėje. Pajutau skausmą, apčiuopiau jį girinio obuoliuko dydžio, jį skaudėjo, jis tvinkčiojo kaip pūlinys kojos pėdoje, perdurtoje surūdijusia vinimi ar su neištraukta rakštimi vaikystėje. Negalėjau niekaip jo pamatyti, apžiūrėti ir suprasti, kodėl jis iškilo, tad staipiausi prieš veidrodį atsisukęs į jį nugara, gręžiodamas galvą ir pykdamas dėl trumpo, rodos, paprastiems norams nepaklūstančio kaklo; lyg šunytis be balso inkšdamas kasiausi, draskiau nagais tai, ko nemačiau. Nuo gremžimo po panagėmis atsirado kraujo, o skausmas tik padidėjo, ir aš, laikydamas rankoje nusivilktus marškinius, išbėgau lauk. Pirmojo sutikto kaimyno, atrodo, tai būta Liudo, seno mano bičiulio Z. sūnaus, ėmiau prašyti, kad pasakytų, kas ten, ant mano nugaros, kur aš nematau. Liudas paėmė iš manęs marškinius, jais nušluostė krauju ir pūliais ištepliotą odą ir tik po ilgoko apžiūrinėjimo, nustebęs, matyt, dėl mano išvaizdos ir prašymo, ištarė:
       – Nežinau. Bet tai – ne skaudulys.
       Man prireikė jo kaip ir maldauti, kad ką nors pridurtų. Atrodžiau, matyt, labai sutrikęs.
       – Panašu į akį. Matau lyg jos obuolį, rainelę, vyzdį. Srūva kraujas, bet...
       Tada Arsė ir prižadino mane. Letenos grybštelėjimu ji užgavo iš skausmo tvinkčiojusią kūno vietą. Paskui kaip visada ėmė lyžčioti ranką. Buvo iš anksto dėkinga už viską, ką gero jai padarysiu. Pabudęs sapną kurį laiką prisiminiau, gal tebemačiau labai aiškiai; kai ką ir nauja; tik tada prisiminiau, kaip atsirado tasai skaudulys tarpumentėje. Juk jau vakar žaidėme su Džiugu piešimą. Jau vakar vakare aš nupiešiau skaudulį raudonu Džiugo flomasteriu, susukau jį vienu judesiu, panašiai dailininkai japonai plonyčiu teptuku per akimirką nutapo kokį pumpurą ar visatos šviesulį. Tačiau aš jį nupiešiau štai ant šitos lentos, iš kurios buvau sumanęs padirbti naują pasostę persenusiai virtuvės kėdutei.
       Mečiau braižyti kvadratėlius juodu staliaus pieštuku ant tos pačios lentos. Ant jos buvo jau trys aiškiai pažymėtos vietos, kur iškaltose skylėse turėtų tvirtai styroti restauruojamos kėdutės kojos. Ten, kur turėčiau žymėti ketvirtosios kojos vietą, raudonavo vakar susuktas japoniškas pumpuras. Raudonas. Jis buvo čia, ant lentos, o ne ant mano nugaros.
       Lioviausi meistravęs. Šventadienį nepritinka. Senovėje būtų sakyta: nuodėmė. Skaityti netraukia, bet rašyti juk galiu. Žurnalui „Vilnius“ esu prižadėjęs kelis sakinius apie jubiliejines Karaliaus Mindaugo karūnavimo iškilmes. 750 metų. Kam ir kas toji mūsų tautinė šventė užsieniečiams? Surezgiau porą sakinių. Rašyti, matyt, nesiseks. Nusipiešiau mažytį karalių Mindaugą. Nė kiek nepanašų į Regimanto Midvikio Lietuvos karalių, iškaltą iš akmens.
       Eugenijus, redaktorius, palauks, nusprendžiau ir užsirašiau popieriaus lape amplifikacijos antraštę: Akių apgaulė. Pirštai nevirpėjo, antraštė pranešė labai aiškų mano norą: netikiu tuo, ką mačiau sapne. Nesu nei Freudo, nei kurio nors jo pasekėjo fanas. Tačiau neneigiu, kad psichoanalitikai savo kalbėjimais kai ką nurodo, kažką su kažkuo susieja, šį bei tą padeda suprasti. Mano sapnas, be abejonės, nurodė į pradėtą skaityti knygą apie Kafką, bet jis nurodė ir į kažką iš mano pasaulio, ko aš dar nežinau.
       Taip, man buvo aišku, kad jau rašysiu, tiktai ne „Vilniaus“ redaktoriui pasižadėtą esė, o kitą tekstą. Bet ir tada užuot rašęs ėmiau piešti senas taburetes, kurioms atėjo metas atjaunėti. Buvau įsipareigojęs jas restauruoti.
       Po pusryčių Džiugas atėmė iš manęs pieštuką.
       Tą vasarą Džiugas ėjo jau šeštuosius metus ir labai troško būti vyresnis už brolį; juodu skyrė ketveri; kad metai lėktų greičiau, jaunėlis su manimi susitarė švęsti gimtadienius kas mėnesį. Idėja su ironija buvo pakuždėta vyresniojo, Fredo, o iš tikrųjų jo (mūsų) nusižiūrėta iš švedų rašytojo knygelės apie išmintingą katiną Findusą. Idėja buvo puiki, bet amžius, pasirodo, yra priklausomas tik pats nuo savęs. Jis buvo vidinis ir įsikišti į jį buvo ne taip jau paprasta. Nuo pavasario atšventėme jau net tris Džiugo gimtadienius, bet metai nepasikeitė. Tebebuvo penkeri, na, tebeėjo šešti, ir tiek. Gal kas savaitę turėtume uždegti jubiliejines žvakutes, gal kasdien mudviem reikėtų ne pusryčiauti, o švęsti gimtadienius? Fredas griauna visas mudviejų viltis; švęskit, šaiposi, nors ir kas valandą, aš liksiu vyresnis.
       Štai ir šį sekmadienį: smagiausia, kai vyresnysis brolis su savo draugais dingsta paupyje, stato sau „inkilą“ gluosnyje, o mudviem niekas netrukdo piešti, patiems obliuoti ar kalti lentas.
       Tačiau šiandien – sekmadienis, lentų mudu, matyt, neobliuosime ir nekalsime. O ir Džiugas man nelabai rūpi. Ką aš vakar nupiešiau ant lentos raudonu flomasteriu? Tikrai ne savo ligą. Esu sveikas, bent jau tarpumentėje nėra nei skaudulio, nei žaizdos. Tereikia susigaudyti, kas vyksta manojoje dvasioje kaip alchemikų „hermetiškai uždarytame inde“. Televizoriaus beveik nežiūrėdavau, telefonas buvo išjungtas, be pašnekesių su vaikaičiais derėjo prisiminti skaitytas knygas.
       Taip ant stalo atsirado jau ne sykį vartytos iliustruotos knygos suaugusiems ir vaikams.
       Atsiverčiau įpusėtą skaityti Darylo Sharpo knygą apie Kafką Nematomas varnas. Nebuvo abejonės, kad ji galėjo kelti sumaištį manajame „inde“. Studijos autorius – iš Toronto, meno magistro mokslus baigęs Ciūriche. Parašyta pagal C. G. Jungą, psichoanalizės maras, matyt, tebesiaučia Amerikoje. Baigdamas skaityti skyrių, užtikau jame narpliojamą antrąjį Kafkos sapną... apie ištinusį skruostą. 1922 metų kovo 22–23 savo dienoraščiuose Kafka įrašė: Po pietų. Sapnas apie tynį ant skruosto. Nuolat virpuliuojanti riba tarp kasdienybės ir kur kas labiau realiu atrodančio siaubo.
       Prisiminiau, kad apie pirmąjį (panašų) sapną buvau perskaitęs vakar, kai pats dar nebuvau sapnavęs apie skaudulį. Darėsi aišku, kad psichoanalitikas ir menų magistras Sharpas atkapstė daug, gal net viską, ką tik buvo galima rasti: ir 1911 metais Kafkos susapnuotą aklą berniuką su akiniais, ir rašytojo „animą“, atpažintą iš berniuko ir jo motinos akinių asociacijos, ir dar vieną (vaikystės) sapną apie Buridano asilą – nuorodą į chtoniškąjį rašytojo šešėlį („varną“), lydėjusį jį iki mirties. Kalbant apie tą varną reikėtų kai ką perrašyti iš „Dienoraščių“ (1921, spalio 17): Aš netikiu, kad tarytum yra žmonių, kurių vidinė būsena panaši į manąją, nors ir galiu įsivaizduoti tokius žmones, tačiau netgi įsivaizduoti negalėčiau, kad apie jų galvas, kaip apie manąją, visą laiką lakiotų nematomas varnas. Sharpo knyga iliustruota paties Kafkos piešiniais. Jie suklasifikuoti ir interpretuoti. Einama prie išvadų: tik 1922 metais, nelikus ir dvejų metų iki Kafkos mirties, XX amžiaus filosofinio romano kūrėjas atsisveikinęs su savo vaikiškomis iliuzijomis. Ką reiškia toks analitiko džiūgavimas, kad tik porą metų Kafka tebuvo, reikėtų sakyti, suaugęs vyras? Argi rašytojas neturi teisės mirti kartu su savo vaikiškomis svajonėmis? Nematomasis varnas suka ratus gal ne apie savo auką, o kūrėją? Paskutinis įrašas Kafkos dienoraštyje skirtas rašymui: Vis labiau bijau rašyti. Tai suprantama. Kiekvienas žodis, kurį pakiša dvasių ranka – tasai rankos mostas yra joms būdingas judesys, – tampa ietimi, sviesta į kalbantįjį. Jungo sekėjo (Sharpo) komentaras: tyli neviltis ir baimė dėl kiekvieno žodžio – „tėvo pasaulio“, logoso asimiliacija, ietis – „negatyvioji intuicija“, iš dalies – paranoja. Kafka, rašo Sharpas, prieš jį puolančias neviltis ir baimes turėjo tik dvi vieno ginklo rūšis: rašymą ir viltį ką nors parašyti.
       Ar to nematyti iš piešinių dienoraštyje?
       Rašytojo dienoraštis nėra jo knyga. (Neturėtų tokia būti; rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, o išleisdamas knygą pavadino dienoraščiu? Kas yra Jono Meko Nervuoti dienoraščiai? Ką viešuose dienoraščiuose rašo Sigitas Geda?)
       O rašytojų piešiniai savaime yra dienoraštis, sunkiausiai sufalsifikuojamas. Gal todėl autorius mėgsta žodžio kaukę.
       Knygos dažnai iliustruojamos, tačiau patys autoriai retai kišasi į šį darbą. Kartais jie tai daro profesionaliai, taip, kaip moka Jurga Ivanauskaitė, Jolita Skablauskaitė ar Leonardas Gutauskas. Juk jie – ir rašytojai, ir dailininkai. Jeigu tapytojas Antanas Martinaitis būtų gyvas sulaukęs pirmos savo eilėraščių knygos, gal ją būtų iliustravęs, savo paties pieštu viršeliu apvilkęs. Bet dailininko talentas ir profesionalumas rašytojui juk nėra, bent neturėtų būti svarbiausias dalykas. Amplifikacijai, kurią dabar rašau, reikia vaizdo, bet aš jo nemoku nupiešti ir nepiešiu, jis turėtų atsirasti iš žodžių ar per žodžius, kuriuos užrašiau; vaizdas turėtų gimti po to, kai žodžiai ima vienas kitą keisti, rezonuoti, kai jie patys pradeda ką nors sakyti apie save.
       Paradoksalu, bet ar tasai vaizdas negalėtų būti nežodinis?
       Matyt, galėtų.
       Štai Mažojo princo autoriaus piešiniai: smauglys, prarijęs dramblį (skrybėlė), ir kiti. Jie ne tik papildo, bet ir išbando tekstą. Priverčia keisti žodžių reikšmes. Piešinys varžosi su pasaulio daiktų įvardijimu žodžiais. Labai dažnai Kafka nerasdavo žodžių ir vietoj jų piešdavo keistas figūras. Ir Geda publikuotų dienoraščių plyšiuose prikaišioja personažų ir kitokių piešinių. Rusų istorikas Borisas Ilizarovas suskaičiavo net penkis šimtus Josifo Stalino ranka pieštų figūrų (karikatūrų?), kurias gensekas nupiešė per politinio biuro posėdžius; gal ne vien per posėdžius, – sakoma, kad jis piešdavo skaitydamas ir knygas, ir dokumentus, net tuos, kurie būdavo atnešti jam pasirašyti.
       Komiksai, į kuriuos vis dažniau verčiamos pasaulio pasakos ir nuotykių literatūra, net Fiodoro Dostojevskio romanai, kai kam gali atstoti visus klasikos tekstus. O kiek filmų, sukurtų pagal knygas, kurių žiūrovai neskaitė.
       Visai aišku, kodėl mėgstame vaizduoti pasaulį jo linijomis ir spalvomis. Vaizdas yra akių kalba. Tikra. Juk akį sunku apgauti. O jeigu pati akis mus apgaudinėja? Kaip tai atsitinka? Ar iš viso atsitinka? Tas, kuris nešioja akinius, visada yra patyręs, kas yra nematomas pasaulis. Kaip keičiasi tai ir taip.
       Ludwigas Vittgensteinas Filosofiniuose tyrinėjimuose (aš juos skaitau su studentais, bet vakar juos atsiverčiau ir su Džiugu) aprašo galvą, kurią jis neva paėmęs iš Jastrovo veikalo Faktas ir parabolė, o savo pastabose pavadino A-Z galva. Ją galima matyti, anot filosofo, ir kaip ančiuko, ir kaip zuikio galvą. Iš tikrųjų tą patį piešinį (arba vaizdą) galima matyti labai skirtingai. Žymiojo kalbos žaidimų tyrinėtojo akimis, mūsų kalbos tipai gimsta, sensta ir miršta panašiai kaip mes, žmonės.
       Džiugas moka piešti, bent jau jo piešiniai darželyje, kurį jis lanko, gerai vertinami, jie giriami ir viešai pripažįstami: ant jų surašomi kalėdiniai ir velykiniai „gandriukų“ pasveikinimai tėveliams ir net darželio vedėjai.
       Vakar vakare, pabėgęs iš lovos į balkoną, jis nupiešė Mėnulį.
       Džiugo Mėnulis buvo panašus į besišypsantį žmogaus veidą, tik apverstą. Akys – du mažyčiai juodi taškeliai. Nosis – šauktukas, apačioj visai suplonėjęs. Lūpų kampučiai ne kyla, o svyra, mėnulio šypsena atrodo liūdna. Pasakiau, kad vaikystėje piešdavau kitokį mėnulį – kaip pjautuvą.
       Džiugas pasakė, kad nežino, kas yra pjautuvas. Iš tikrųjų. Aš iki soties atsižūrėjau juo Sovietų Sąjungos herbe. Kai nupiešiau savo vaikystės Mėnulį, Džiugas jame ilgai „ieškojo“ savojo. Nepatenkintas tuo, ką mato, manajame Mėnulyje įpjovė platesnę burną ir paryškino antakį.
       – Jau, – pagaliau nušvito Džiugo akys, – toks pat. Turime du mėnulius.
       Mudu pasvarstėme, ar gali būti du mėnuliai. Sutarėme, kad gali. Iš balkono mudu matėme tik vieną – žemai virš pušų anapus upės spindintį geltonį.
       – Neisiu miegoti, kol nepatekės abu, – pareiškė Džiugas.
       Ilgai aiškinau, kodėl tą patį vakarą tame pačiame danguje mudu niekada negalime pamatyti dviejų mėnulių.
       – Dangus dviejų neturi, – apibendrino pašnekovas.
       Jis sutiko eiti į lovą, kai nupiešime bent tuziną mėnulių, vis kitokių. Viename jų (manajame) atsirado net kalnai ir slėniai. Ant aukščiausio kalno Džiugas iškėlė trispalvę.
       Popieriuje galėjome turėti mėnulių kiek norime. Bet mudviem užteko tuzino. Gal kiek daugiau, nes juk atsivertėme ir kitą lapo pusę ir joje nupiešėme dar porą didesnių ir tiek pat mažesnių mėnulių. Kai pakilome nuo stalo, iš tolo piešiniai priminė dvi poras akių. Be veidų. Visi mėnuliai – poromis. Lyg akys. Ar galime matyti tokias akis?
       – Aš niekada nesu buvęs Mėnuliu, todėl negaliu jo nupiešti, – atsiduso Džiugas. – Bet jo akis – galiu. Juk aš pats turiu akis. Ar turiu, seneli?
       – Turi, – pritariau. – Tiktai jas reikėtų labai saugoti. Kad neišsidurtum. Kad neapaktum. Kad nereikėtų akinių. Su jais nėra patogu gyventi.
       – Man patinka akiniai.
       – Tada gerai. Galėsi nešioti. Ne tik aš, daug kas nešioja. Tačiau tu turi išmokti matyti ne vien tai, ką akiniai padeda matyti.
       – Ką?
       – Viską. Juk mudu to mokėmės. Mokėmės pamatyti Mėnulį, kuris panašus į žmogaus veidą, pjautuvą, lėkštę, kamuolį, Žemę. Juk sakiau, kad ir Žemė tokia pat apvali kaip ir Mėnulis. Tam reikia vaizduotės. Turi išmokti įsivaizduoti nematomas Mėnulio puses. Reikia įsivaizduoti, kad mudu nupiešėme tuziną mėnulių, kurių danguje nėra, bet jie gali būti kaip nors kitaip. Galima piešti ir ką kita.
       Taip kalbėjomės sekmadienio išvakarėse.
       Šiandien nuo knygų lentynos nusikėliau Antoine'ą de Saint-Exupéry.
       – Štai knygoje Mažasis princas nupiešta skrybėlė. Po ja kažkas yra. Įsižiūrėk ir pasakyk, ką slepia skrybėlė.
       Džiugas išvardijo skrybėlės slėpinius: pistoletą, sviedinį, obuolį.
       Apie smauglį jis pats nepagalvojo, išgirdęs apie jį iš manęs – nesistebėjo. Juk tai – paprasta. Gal, pasiūliau, pažaiskim. Apvožkim skrybėle dramblį. Kodėl gi ne? Pirmyn. Vienas sugalvoja, ką paslėpus, kitas – spėja. Paskui – atvirkščiai. Kurį laiką Džiugui patiko šis žaidimas, o aš sumaniau jį šiek tiek pakeisti. Atverčiau kitą knygą, suradau joje ir parodžiau jam A-Z galvą iš Jastrovo ar Vittgensteino veikalo. Kas čia? Ančiuką jis pamatė išsyk, zuikį – vėliau, mano pamokytas.
       – Kaip sustabdyti? – susimąstė Džiugas. – Kodėl to, ką matau, negaliu sustabdyti? Norėčiau – visam laikui.
       Buvau maloniai sutrikęs. Sužavėtas. Aš irgi nežinojau! Labai norėjau Džiugui išaiškinti, kaip jis galėtų visąlaik matyti ir ančiuką, ir zuikį. Tiktai – kokiu būdu?
       A-Z galva Džiugui priminė jo žaislų krepšyje laikomą seną (mano) šratinuką, kurį puošė šviesiaplaukės panelės paveikslas; panelė pasirodydavo čia su suknele, čia nuoga – kaip pažiūrėsi; jos kūno padėtis ir drabužiai buvo taip susieti, kad rašant blondinė visada atrodė padoriai – vilkėjo kojas iki pėdų pridengiančia suknele. Džiugas tuoj surado tą šratinuką ir mudu pažaidėme su juo. Šratinukas dirbo kaip dvejetainė skaičiavimo mašina: galima³ tik viena atsakymo (O arba 1) alternatyva. Dvejetainė sistema. Blondinė viena, bet arba nuoga, arba su suknele. Prastas žaidimas, juk aš nenorėčiau, kad vaikaitis galvotų kaip kompiuteris!
       Piešinys iš Mažojo princo yra geresnė mokykla – be jokių alternatyvių šviesos tamsos efektų. Beveik ideali savarankiško matymo (ir mąstymo) priemonė. Ryžausi žengti toliau: Džiugai, pasakiau, nieko tau nebeaiškinsiu.
       Džiugas suglumo.
       Juk jis manė, kad aš, senelis, viską žinau ir galiu jam paaiškinti. Ne, pasakiau, pats užsidėk kokius nori akinius. Žiūrėk. Po skrybėle ne visada yra tai, kas atrodo esąs. Jam, Džiugui, reikės augti ir mokytis. Sunkiausia bus suprasti, kad visi mokytojo senelio komentarai tėra spąstai. Kiekvienas žodis turėtų būti skaidrus lyg stiklas, anapus kurio – jo paties, Džiugo, piešiniai, jo vaizdiniai.
       Pietus mudu suvalgėme greitomis ir paprastus – išsitirpinome puodelyje vištienos buljono miltelių, pasišildėme keptuvėje medžiotojų dešrelių. Nepamiršome „inkilo“ statytojų: dešrelių nunešėme į paupį Fredui. Šis buvo linkęs geriau badmiriaut nei priimti iš jaunėlio brolio sumuštinį su paskrudinta dešrele. Įkalbėjome. Džiugui net buvo leista įsiropšti į „inkilą“ ir patupėti jame. Aišku, labai trumpai. Tuojau buvo išprašytas lauk. Manęs nesiliovė stebinęs tas nesibaigiantis brolių karas: vyresniojo baimė prisirišti prie jaunesniojo ir prarasti savo laisvę, jaunesniojo įtikėjimas, kad jis yra vyresnis, ryžtas įveikti užtvaras, kurias statė brolių amžiaus skirtumas.
       Ir štai po pietų, galbūt tada, kai jo mama ir močiutė sielvartingai trypinėjo prie išniekinto giminės kapo, Džiugą pasodinau prie labai sunkiai suvokiamo piešinio. Vietoje Mažojo princo pakišau jam knygos puslapį su Kafkos laišku Milenai ir jį paaiškinančiu piešiniu. Šeštadienio vakare, kai Džiugas jau buvo pripiešęs tiek mėnulių, kad sutiko migti, lovoje buvau atsivertęs tą knygą. Skaitytojui, matyt, reikėtų žinoti man parūpusį tekstą:
       Prie šito laiško pridedu piešinį, kad tu galėtum įsivaizduoti kai kuriuos mano „užsiėmimus“. Stovi keturi stulpai. Per abu vidurinius stulpus perkišti du ta~šai, prie kurių pririšamos „nusikaltėlio“ rankos; per abu kraštinius stulpus iškišti tašai, prie kurių tvirtinamos kojos. Šitaip pririšus žmogų, tašai lėtai skečiami, kol žmogus perplėšiamas per pusę.
       Nieko sau – inkvizitorių užsiėmimų naktį vaizdelis. Skaityti baisu. Negaliu patikėti, kad Kafka – tarp tų keturių stulpų. Kažkas ne taip. Žydams, kaip jau prisiminta, neturėtų būti takoskyros tarp Dangaus ir Žemės. Žmogaus paskirtis yra susieti tuos pasaulius, transcendentalią žemišką prigimtį, ir pasaulį, kuriame jis ir Dievas yra visiškai tapatūs. Pagal Torą, jos įstatymus ir apreiškimo tiesas gyvendamas žydas realizuoja transcendentalųjį tikslą. Kiek leidžia jėgos, Dievo ir jo paties sukurta tikrovė, jis aukština Dievą ir save. Kalba ir komunikacijos priemonės šio tikslo atžvilgiu yra tik dalis dieviškosios žmogaus sielos dovanų: minties, kalbos ir veiksmo. Proto ir jausmų dieviškieji drabužiai.
       Taigi vidinis regėjimas man nieko naujo neatvėrė. Perskaičiau, bet nieko nepamačiau. Skaitydamas Kafką visada atsitrenki į sieną. Apsisuki, grįžti, vėl – siena. Labirintas be išėjimo. Gal Džiugas, pagalvojau, turėtų viską pamatyti, o ne perskaityti. Kol žmogus dar nemoka skaityti, parašytas tekstas yra tinkamiausias neįmanomo dialogo mokytojas. Užuominų, aiškinimų, paslapčių labirintas.
       Vakare skaitydamas Kafkos laiško žodžius prisiminiau Algirdo Landsbergio „kantatą miško brolių atminimui“ – Penkis stulpus aikštėje, Antano Škėmos Pabudimą, J. P. Sartre'o Nešvarias rankas. Į galvą lindo ir kitos politizuotos, prisipažinsiu, šiurpokos literatūrinės aliuzijos. Grįžtant prie kabalos: baimė – visų 365 Toros draudimų motyvacija, kiti 248 priesakai yra meilės šaltiniai. Aritmetika čia painiai įsiterpia į tikėjimą, nes siela padalyta į 613 dalių, kurios atstovauja susumuotiems kaulams ir kraujo indams. Prisiminiau kabinetus, kurių spintose anapus stiklo mačiau pastatytas žmonių kaukoles, ir galėčiau prisiekti, kad prie tokių kabinetų interjero reikia priprasti. Tik po kurio laiko imi nebejausti baimės ar nemalonaus jausmo. Be abejonės, aš nežinau, ar tarp Kafkos namų apyvokos daiktų galima buvo rasti vaizdinių priemonių, susijusių su žmogaus kankinimo ar jo kūno dalijimu tarp Dangaus ir Žemės.
       O Džiugui (jis jau sėdi prie atverstos knygos) Kafkos piešinys nesukelia jokios baimės. Žmogus voras, štai kas pirmiausia atėjo jam į galvą. Pasufleruoju, ką matau ir svarstau aš. Aha, gali būti, sutinka Džiugas. Perpus plėšiamas žmogus jam nekraupus. Televizija ir internetas, video- žaidimai pripratino jį prie daug šiurpesnių vaizdų. Brolis kartais jam leidžia pastovėti šalia, kai žaidžia itin pamėgtą karinį šou Desperados: Wanted Dead or Alive. Piešinyje netgi nematyti kraujo ir kitokių mirties realybės ženklų. Mirties kalba visad nuoga. Mirštančiojo ant Kafkos kryžiaus vaizdas yra geometrinis, pernelyg abstraktus, tad nejaudina mūsų, juo labiau – vaikų. Milenai piešinys buvo autoriaus paaiškintas. Tai – Lozoriaus kryžius, Šv. Antano ramentų kryžius, maro krucifiksas. Kryžius yra toks pat visumos ženklas kaip ir mandala. Kaip kryžius yra žemiškojo pasaulio simbolis, taip simboliškas yra prikaltasis ar pririštasis prie jo žmogus, negalintis iš šio pasaulio pabėgti į dangiškąjį, prie kurio jis taip pat prikaltas ar pririštas. Psichoanalitikai mano, kad išeitis – vienintelė ir labai paprasta: išsigelbėti nuo kryžiaus galima tik pripažinus ir suvokus konfliktą, plėšiantį žmogų perpus. Kitaip sakant, čia visai kas kita nei svastika, crux gammata. Kafkai, savo namus laikiusiam kalėjimu, kryžiaus simbolika sutapo su jo baime gyventi vienam, be tėvų saugos. Man, Severo zapadnyj kraj palikuoniui, buvo girdėtas kalėjimo Sankt Peterburge pavadinimas Kresty. Nietzsche abejojo, ar vertybė, dėl kurios tu aukoji savo gyvybę, keičiasi. Kas iš to, kad kažkas numirė dėl tavęs ant kryžiaus? Argi kryžius – argumentas, klausė Nietzsche. Kraujas – labai nepatikimas liudytojas, jo nereikėtų vadinti tiesa. Taip buvo. Dabar – daug netikro kraujo. Simuliakrų bangos nuplauna tikro kankinių kraujo pėdsakus. Wanted Dead or Alive.
       Džiugui nieko neaiškinu, nors – galėčiau. Su juo gana lengva kalbėtis: jis neapsimeta esąs išmintingesnis, negu yra iš tikrųjų. Jis man – ištikimas pašnekovas vien dėl manosios laikysenos: aš pripažįstu, kad jis nėra jaunesnis už brolį, bent jau gali kada nors tapti tokiu. Nejaunesnis už savo vyresnįjį brolį. Bet ir ne dvynys, yra pasiryžęs ginti mane nuo priešų, visų pirma – nuo Fredo. Taigi man Džiugas nemeluoja, piešinys jam iš tikrųjų, matyt, nekelia baimės: jis supranta šito Kafkos piešinio sąlygiškumą, beje, nė kiek ne mažesnį ar didesnį už Lemtono slibino sąlygiškumą. Knygos dailininkas viršelyje pakartojo pusiau plėšiamo žmogaus kūno motyvą ir išdrįso nupiešti net nematomąjį juodą varną, skraidantį apie Kafkos, berymančio ties knyga, galvą. Varnas buvo panašus į primityvizmą iliustruojantį piešinį: platūs ir ilgi lyg sklandytuvo sparnai, mažytė galvutė su pražiotu snapu. Varną nuo Kafkos galvos skyrė saulėgrąžą primenanti jos aura. Plaštakos rankų, grandinėmis prirakintų, matyt, ir prie dangaus, ir prie žemės, dengė Kafkos akis. Anonimo dailininko grafikos darbas buvo juodai baltas, profesionalus ir jame galėjai rasti viską, ką knyga pasakojo apie konfliktą ir transformaciją vieno rašytojo gyvenime. Bet ir grafika skleidė ženklus, kurie nepriklausė nei Kafkai, nei knygos autoriui Sharpui, nei jos iliustratoriui. Bent jau mudu su Džiugu galėjome juos suprasti ir aiškinti kaip norėjome. Be abejonės, neturėjome jokios vilties, kad Kafka ar Sharpas patvirtintų arba paneigtų mudviejų įžvalgas.
       Nebuvau nusiteikęs Džiugui ką nors daugiau patarinėti. Suaugusiųjų pasaulis yra užrakintas nuo jų pačių, kodėl vaikai turėtų jį atrakinti? Ką jie veiktų jame? Aš pats turėčiau susidoroti su savo konfliktais, išsiaiškinti, ką galėtų reikšti sapnas apie niežtintį girinį obuoliuką, kaimynui Liudui panašų į žmogaus akį.
       – Važiuokim apžiūrėti Kepaliušių piliakalnio, – pasiūliau vaikaičiui.
       – Kas yra „kepaliušiai“?
       – Skrybėlės. Matyt, piliakalnis yra panašus į žmogaus galvą su skrybėle.
       – O po ja – smauglys, – prisiminė Džiugas piešinėlį iš Mažojo princo. – Arba – žmogus voras. Jis – kalėjime, bet jis visada pabėga. Ar ant piliakalnio tebėra pilis?
       – Ne. Šalimais jau pastatyti namai. Buvo kolūkis. Visas kaimas.
       – O požemiai?
       – Nežinau. Tikriausiai nėra ir požemių. Jie juk užgriūva.
       Planas aplankyti piliakalnį greitai buvo atmestas: Džiugas buvo linkęs ne keliauti ten, kur nieko įdomaus nepamatytų, o piešti, ką pradėjęs ir ką galėjo vaizduotis kaip nori. Be abejonės, teisingas pasirinkimas. Aš pamėginau rašyti – tęsti amplifikaciją. Juk turėjau išsiaiškinti, ką sapnavau, kai Arsė mane pažadino. Sėdėjau prie rašomosios mašinėlės neprisiliesdamas prie jos klavišų, klausydamasis besišnekančiųjų kaimynystėje (sodo nameliai – labai arti vienas kito) balsų, vis atsigręždamas į langą, kai gatvele pravažiuodavo automobilis. Garsai tarytum palaidodavo daiktus, kurie tuos garsus sukeldavo.
       – Man reikia veidrodžio, – prikibo Džiugas, – pastatyk priešais mane didelį veidrodį.
       – Kam?
       – Aš noriu matyti save, kai piešiu. Matyti, ką piešiu.
       – O ką tu dabar pieši?
       – Juk žinai. Ukvį. Kurį sapnavau. Jis buvo žalias ir pririštas kaip ir tasai žmogus, kurį tu man parodei.
       Veidrodį surasti nebuvo sunku. Senų į rūsį buvau atvežęs ne vieną. Atnešiau ir pastačiau ant stalo priešais Džiugą, kadaise vonioje Vilniuje kabėjusį ovalinį veidrodį. Prireikė jį paramstyti knygomis ir dėžutėmis nuo žaislų, kad stovėtų taip, kaip Džiugas įsigeidė.
       Vėliau neiškenčiau nepasmalsavęs: palikęs rašomąją mašinėlę ir beveik tuščią popieriaus lapą, įkišau galvą į kambarį, kur sėdėjo vaikaitis. Jis piešė. Iš žalsvų taškų ir rutulėlių jis sudėliojo labai tikrovišką šuns piešinį. Anūkas piešė ant plono permatomo lapo, kurį jis priklijavo prie veidrodžio. Jame mačiau ant grindų tupinčią Arsę. Taip Džiugas rado būdą, kaip nukopijuoti vaizdą. Prisiminiau, kad vaikystėje ir aš gudraudavau: knygos lapą su prie jo prispaustu popieriumi dėdavau ant lango stiklo ir kopijuodavau stirnas, vilkus, meškas, ką panorėjęs. Mintis apie veidrodį man nebuvo kilusi. Prisiminęs, ką apie veidrodį ir jo vietą vaiko pasaulyje yra rašęs psichoanalitikas Jacques'as Lacanas, pagalvojau, kad Džiugas yra sėkmingai įveikęs visus išbandymus su savuoju atvaizdu. Nuo savęs kaip visumos jis drąsiai perėjo prie šuns tapatybės. Šuo, kuris Džiugą žino, turėtų virsti Džiugu, kuris žino šunį. Ar kitaip, bet panašiai, kaip aiškina prarastosios kartos rašytojų mokytoja. Kuo čia dėtas Kafkos piešinys, be abejonės, neaišku. Tačiau matyti pririštą šunį, sutikite, yra gyvenimiškiau ar įprasčiau negu matyti pririštą žmogų.
       Nusprendžiau netrukdyti.
       Veikiai, tačiau jau pavakare, Džiugo piešinys buvo baigtas.
       Jis pats atnešė jį man į antrą aukštą, kur tebesėdėjau prie retkarčiais tesutarškančios rašomosios mašinėlės. Piešinys buvo įdėtas į dėžutę nuo šokoladinių saldainių „Kaukė“.
       Džiugas atvožė dėžutę, iš vidaus ji buvo išklota sidabrine folija ir, ištraukęs savo piešinį, padavė man:
       – Paskui vėl įdėk į dėžutę. Ji – veidrodinė, bet – be langų. Aklam šuniui smagiau būti tamsoje. Pasižadėk, kad įdėsi…
       – Pasižadu, – atsakiau.
       Auksiniame piešinio dugne mačiau kažką iš šešėlių teatro.
       Štai ir įrodymas, pagalvojau, kad Džiugas viską gali, kad jo taškai ir rutulėliai nėra chaotiškas pasaulis. Veidrodis jį sutvarkė. Kaip įmanoma imituoti kito žmogaus veidą nematant savo paties veido veidrodyje? Reikia turėti vidinį vaizdinį ir pasakyti: matau! Matau jį. Reikia patikėti, kad matai. Tai – visiškai ne žalsvi flomasterio nosies pėdsakai popieriaus lape. Džiugas atrado tai, ką kiti (vyresni?) buvo ne sykį atradę. Jis buvo pasiuntinys, su lapu popieriaus atėjęs pranešti man, kad buvo ir tebėra tvarka, vienovė, tapatybė, vadinkim, kaip patinka. Visų pirma – jo būsena. Akimirka, kuri trunka amžinybę. Yra tokia genealogijoje. Geologijoje. Gnoseologijoje. Istorijoje. Literatūroje. Mene. Visur, kur tik ieškai ryšio tarp prigimties, atminties, sąmoningumo ir to, kas dažniausiai įvardijama tapatybe. Tačiau tapatybė yra nepažįstama, kai sąmonė klausinėja, kas ji.
       Džiugas nupiešė Ukvį – veidrodinį Arsės atvaizdą.
       Jis tarsi iliustravo Vittgensteino triušio ir antino piešinių tapatybę. Arba tezę apie figūros F dviprasmiškumo fenomeną (figūra F gali būti suvokta ir kaip raidė f, ir kaip jos veidrodinis atspindys). Gal tai – spontaniškas bandymas pabėgti iš uždaros sistemos, kuriai gresia netvarka. Entropija, anot fizikų. Viduramžiais bėgantieji nuo entropijos bent sykį per metus nereikalingus senus daiktus išmėtydavo pro langus į gatves. Ir šiandien nuo netvarkos mus gelbsti Kariotiškių ir kiti sąvartynai.
       Džiugo šuo buvo žalsvas šuns prie veidrodžio dupletas; taškai ir rutuliukai jungėsi į vaizdo kontūrus, panašius ir nepanašius į šuns pavidalą. Žodžiais galėčiau tai pailiustruoti vienu būdu – daug kartų parašydamas tą patį žodį: šuošuošuošuošuošuošuošuo. Padėjau tašką (be aiškios būtinybės šitoje vietoje) kaip ir Džiugas, matyt, piešiny sugrįždamas prie pirmųjų taškų ar rutuliukų. Kiekvienas jų buvo pavienis, atskiras lyg senovinis pasaulio atomas, kiekvienas jų glaudėsi prie savojo (veidrodžio), ir šuo atrodė atsidūręs tarytum kaleidoskopinėje n veidrodžių karalystėje, ir toje karalystėje net A. Einsteinas neturėtų ką pasakyti apie jos laiką ir erdvę. Bent jau aš tos erdvės negalėjau pavadinti nei iškreivinta, nei kontinualia, o ir laikas besidauginančių veidrodžių karalystėje buvo sustabdytas, nes piešiny kitoks jis ir negali būti; be abejonės, tai buvo Džiugo laikas, užsispyręs vaikaitis pasiekė savo tikslą – nupiešė susapnuotą šunį, ir aš galėjau tik pasidžiaugti, jog nupiešė. Pasižiūrėjau į laikrodį: jis rodė septintą. Saulė jau ritosi visai vakarop, o termometras tebegąsdino fizikų išpranašauta entropijos arba šiluminės mirties grėsme – pavėsyje laikėsi dvidešimt aštuoni ar devyni laipsniai pagal Celsijų.
       Šuo atrodė gana tikroviškas. Negalėjau suvokti, kodėl kažką kitą, ne šunį, primenantis padaras būtų pats tikriausias šuo. Netgi veidrodinis jo dvilypumas – dvi galvos, du kūnai, dvi nukirstos uodegos – jam tiko. Jis buvo informatyvus pagal Einsteiną: mačiau ir jaunesnį, ir vyresnį Ukvį, mačiau paliegusį, iš skausmo į žemę besirausiantį, ir šūvio išgąsdintą, per gyvatvorę šokantį. Šuolis po mirties; jis sunkiai įsivaizduojamas, stačiai neįtikėtinas, gal ir sukelia sujudinto, neryškaus fotokadro įspūdį. Prisiminiau Ukvio nuotrauką sode su manimi ir Violeta. Nuotraukoje Ukvis tupi tarp mudviejų lyg koks gauruotas meškinas, be akių, snukio ir kojų ryškių kontūrų. Impresionistinis eskizas.
       Svarbiausia piešinyje buvo ne veidrodžio dėsniams paklūstantys taškai ir rutuliukai. Į tas vietas, kur turėjo būti Ukvio akys, Džiugas suvarė durklus. Mačiau jų rankenas, kurios galėjo atrodyti ir kaip šuns ausys, veidrodiškai (?) perlūžusios ir nulinkusios, erdelterjerų veislės šuns ausys.
       Aš krūptelėjau, nes išgirdau Džiugą lyg ir besiteisinantį:
       – Juk tu sakei: jis buvo aklas.
       Taip, sakiau. Ukvis iš tikrųjų buvo apakęs. Tiktai niekas jam akių neišdūrė. Jis apako nuo ligos. Jį pražudė erkė, jos įkandimo komplikacijos, o gal dar ir persirgtas šunų maras. Žvilgtelėjęs į Sharpo knygelės iliustraciją viršelyje supratau, kad Džiugas kaip durklų piešėjas nėra originalus: dailininkas, pridengęs Kafkos akis jo rankų plaštakomis, grandinių, kuriomis žmogus buvo pririštas tarp dangaus ir žemės, kablius buvo užkabinęs už ant plaštakų nupieštų akių. Pastarosios buvo su ilgomis ryškiomis blakstienomis. Tokias blakstienas galėjau matyti ir kaip dvi erkes, kurios plonomis kojomis rėpliojo Ukvio akių link.
       Dabar aš prisiminiau, ką buvau pamiršęs iš paryčiu susapnuotojo sapno.
       Pirma nei Arsei uždėjo man ant peties leteną ir pažadino mane, aš ieškojau flomasterio, kad pasižymėčiau man reikalingas vietas lentoje, paskui staiga pamačiau rankoje laikąs ne Džiugo flomasterį, o peilį ar durklą. Ir juo aš žymėjausi lentoje vietą, kur turėčiau išgręžti skylę taburetės kojai. Tai, kad rankoje laikiau ne flomasterį, o peilį, galėjo reikšti manyje pabudusį agresyvumą. Ką aš ketinau sunaikinti? Ak, taip, man prireikė gintis nuo skausmo tarpumentėje, buvau pasiruošęs bet ką nudurti, papjauti, kad tiktai išnyktų mane kankinęs skausmas. Gremždamas nagais nugaros odą, draskydamas tą japonišką purpurinį pumpurą, aš stvėriau ne flomasterį, o durklą, užsimojau ir smeigiau. Į ką?
       Nesu savo gyvenime nei veršio papjovęs, nei kiaulės nudūręs, nei vištai nukirtęs galvos, tačiau dabar supratau, ką jaučia laikantysis rankoje peilį, kai šisai sminga ne į medį ar velėną (esu juk meistravęs namų ūkyje ir – kaip melioratorius – pjaustęs ką tik iškastų kanalų šlaitams apvelėnuoti paruoštas velėnas), bet lyg ir į gyvą būtybę. Nežinojau, kas ji tokia. Ji virpėjo iš skausmo, kurį iš pradžių palaikiau savu. Ne, skaudėjo ne man. Aš tik draskiau iki kraujo odą, imitavau skaudamą vietą.
       Simuliavau skausmą.
       Tačiau skausmas negali būti simuliakras. Skausmas gal yra tikrovės testas. Tik atrodo, kad tau vienam yra blogai, kad skauda tik tau.
       Man buvo labai svarbu suvokti, kam aš sukėliau skausmą, kurį jaučiau kaip savąjį. Deja, Džiugo piešinio sukeltos asociacijos nebuvo visagalės.
       Iš sapno nieko daugiau neprisiminiau, bet ir tai, ką prisiminiau, visiškai pakeitė mano požiūrį į galimybę nupiešti sapną. Pasirodo, galima. Tiktai pamatyti šį piešinį piešėjui sunkiau negu kitam. Juk Džiugui neatrodė, kad jis nupiešė kažką išskirtinio. Jam pavyko, kaip jis prisipažino, žiūrint į Arsę veidrodyje nupiešti Ukvį, kurio gyvo jis niekad nebuvo matęs, tačiau pats nieko naujo piešinyje neišvydo. Mes matome vien tai, ką sugebame įsivaizduoti, ką jau žinome. Tai tik aš sureikšminau Džiugo piešinį, susiejau jį su savuoju sapnu, racionalizavau sapno aiškinimą. Dėl savų konfliktų ir jų transformacijų pajutau veidrodinius Kafkos juodojo varno atspindžius ne tik Džiugo piešinyje, bet ir šalia savęs. Tik politikai sendami augina tuščių ambicijų erškėtį. Bet aš gal gyvenu ir nesusimąstau, kas manyje (kaip Džiugo piešinyje) sujungia taškus ir rutuliukus. Kaip ant rašomojo stalo padėti, vienas su kitu, atrodo, niekuo nesusiję daiktai, tokie kaip knygos, pieštukai, sąvaržėlės, centai, žirklės, žemėlapiai, disketės, kasetės, dievai žino kas, yra greta vienas kito. Aš matau juos šalia, regiu jų kompoziciją ir sutinku su jos būtinybe. Visiškai atsitiktine ir alogiška. Seniai nebeverkšlenu dėl to, kad kuris nors iš draugų manęs nesupranta arba aš nesuprantu jų. Pasaulio reiškiniai lyg liepsnojantis ratas rieda tiek per dangų, tiek per žemę – jam lemta sujungti visa, kas nesujungiama.
       Chtoniškasis šešėlis, karštą vasaros dieną ištrūkęs iš Ukvio kapo prie gyvatvorės, iš po skėčio nuo saulės, kurį atstojo netoliese auganti obelis, buvo kažkoks netikras. Netikrumo šešėliui suteikė krikštas – lenta, parsivežta iš Neringos, ištraukta iš filmavimo prie Negyvosios kopos dekoracijų atliekų, trissyk perskilusi, ir leliją, ir moters torsą primenanti eglinė lenta su įrėžtomis vardo raidėmis Zelda PAAP, Unser Lieben Mutter, 1679. Gal šventvagystė įbesti šią lentą prie Ukvio kojūgalio. Bet aš jau įbedžiau, nes gal neišmaniau, kur tąjį suvenyrą iš Neringos padėti. Ant Negyvosios kopos lyg miražas iš smėlio bangos kilo geltonai žydinti gėlė. Smėliaskėlė. Vėjas siūravo ją, liauną ir vienišą. Čia, sode, tą vienišą laukinę gėlę pakeitė aibė visokiausių gėlių gėlyčių, kurias sėja ir sodina Violeta.
       Vis dėlto chtoniškasis šešėlis negalėtų būti tik simuliakras. Jame, kaip ir manajame skausme, glūdi kažkas nesugriaunamo, vienintelio, kaip ir žalsvajame Džiugo šuns piešiny, kurį aš pripažinau vykusiu.
       Žemė – ne tik moteriškasis pradas ar visų mūsų hermetiškoji vaza, gilusis pasąmonės indas; ji visur grėsminga savo kvietimu judėti: iš jos kyla ne tik jūros vandenis primenančios smėlio bangos Neringoje, ne tik suartos vagos, kuriose vėliau plauks rugiai, kviečiai ar avižos, iš jos virsta net karščiausią dieną vėsūs šešėliai; tai ji šiandien pakvietė dvi mano šeimos moteris ieškoti protėvių Urbanavičių kapų, pasimelsti už juos bažnytėlėje ant Gramančios kranto, ir veikiausiai jos sugrįš pilnos vilties, kad yra jų tapatybė. Su protėviais, tėvais, savimi.
       Jodvi sugrįžo vidurnaktį. Temperatūra vis dar buvo ta pati, pagal antrąjį dinamikos, entropijos, dėsnį. Džiugas su Fredu jau miegojo. Mes, vyrai, buvome pabaigę visus to šventadienio darbus, galimus ir negalimus. Buvo jau nupieštas susapnuotas Ukvis, sapne pervėręs skausmas nugaroje buvo interpretuotas pagal psichoanalitikų schemas, namas medyje („inkilas“) – pastatytas. Keliauninkės viena per kitą pasakojo man apie Pagramantį, jo parapijos kleboną, šv. Mišias už Sungailiškių dvarą ir jo žmones, špitolę ir mokyklą, pastatytas bajoro Jono Urbanavičiaus, į kurio kapą niekieno (tai yra manųjų moterų) neatsiklausus buvo perlaidotas bevardis (laidotuvininkai neišdrįso iškalti ar kitaip užrašyti ant kryžiaus jo vardo ir pavardės) tremtinys ir banditas, ir aš neturėjau kaip įsiterpti į jų šventę su savuoju sekmadieniu „Atgajoje“.
       Moterys buvo dėmesingos ir man, tačiau ir vėl – tik prisimindamos kelionę į protėvių šalį. Netoli Urbanavičių kapavietės Pagramantyje jos mačiusios Onos Martinkienės antkapį, ir jodviem kilusi mintis, kad mano ir jų proseneliai yra kilę iš gretimų apylinkių. Kol kas neturėjau įrodymų, kad Ona Martinkienė, palaidota Pagramantyje, priklauso mano genealoginiam medžiui, bet negalėjau atmesti galimybės, jog ir šiuo atveju pasaulio kompozicija yra man nematoma tvarka. Ne prastesnė ar menkesnė negu Džiugo žalsvieji taškai ir rutuliukai Ukvio – Arsės piešinyje. Mano bendrapavardė moteris, kaip ir šioje amplifikacijoje plėtojamos dvilypės fabulos ar lygiagretaus siužeto variacijos, yra savo vietoje. Mano svarstymai, kas aš esu, kodėl man lemta vienaip ar kitaip mąstyti ir elgtis, nieko nereiškia, kai aš ką nors darau. Kas aš esu tada? Gali išsiaiškinti kilmę, žinoti visus savo protėvius, gyvenusius prieš du šimtus ar daugiau metų, gali nusipiešti savo genealoginį medį ir pakabinti ant sienos herbus, tačiau dirbdamas esi lyg toji Kafkos esė aprašyta pelė, besidžiaugianti tarpsienių erdve, kuri veda į kampą su spąstais ir šalia jų tykančia kate, ji pelei pasiūlo gelbėtis – pakeisti judėjimo kryptį ir tuoj su apetitu praryja bėgančiąją nuo to, kas yra jinai pati. Rašydamas ar piešdamas tikrai nežinai, kas esi.
       Esi. Galbūt XVII a. prie Kuršmarių gyvenusi Zelda PAAP, kurios krikšto kinematografinių dekoracijų simuliakrą XX a. pabaigoje kažkas parsivežė į sodą prie Neries ir įbedė prie nušauto erdelterjero, kilusio iš Anglijos, kapo. Esi gal ne juodas, o žalsvas taškas ar rutulėlis vaikaičio susapnuotame pasaulyje ar jo piešinyje. Esi daug ką apie save žinąs, mąstantis ir suvokiantis, bet visada keičiantis judėjimo kryptį, kai jau esi arti arti savęs.
       Ieškai ne ten, todėl ir nerandi. Esi aklas, nes nuolat išsiduri akis. Jos tau nereikalingos, nes be jų aiškiau matai.
       Ką matai?
       Kokiomis akimis? Kur jos, anot antikos ir mūsų dienų filosofų?
       Ar bereikia jų, jeigu matai ir be jų?
       Kai vediesi aklą šunį arba šuo veda aklą žmogų, – ką reiškia tokia vedlystė?
       Kodėl Kafka regėjo nematomą juodąjį varną be sparnų sklandantį aplink jo galvą? Ar tas varnas nuo šakos to paties medžio, iš kurio Edgarui Poe kažkas sakė: Nevermore?
       Buvo jau pirmadienis, po vidunakčio. Vaikaičiai kietai miegojo, o Arsė snūduriavo prie mano kojų, prasimerkdama ir pakeldama į mane rudas akis, susirankiodama nubyrančius, kai atsilauždavau džiovinto varškės sūrio, ant grindų visus trupinius. Prie stalo buvo dalijamasi kelionės įspūdžiais; aš vis dar išgirsdavau ką nors nauja, pavyzdžiui, kad Sungailiškių dvaro žemėse buvo įkurtas Kirovo kolchozas (beje, kurį laiką taip vadinosi ir manųjų Jerubiškių kaime buvęs kolchozas), kad tebegyva Anelė ir jos sesuo, tarnavusios poniai dvare prieš karą, kad tebestovi XIX a. statyta parapinė mokykla, o labiausiai jausmai užvirė, kai pradėjome svarstyti, pakęsti ar nepakęsti kapo išniekinimą. Nemačiau išeities. Perlaidotą žmogų, kad ir kas jis būtų buvęs, žmoniškumas reikalavo palikti ramybėje.
       Tačiau manyje juk nesroveno tos, išniekintos, giminės kraujas.
       Norėdamas sušvelninti klausimą, nukreipti dėmesį, atnešiau parodyti Džiugo nupieštą Ukvį – Arsę. Pamėginau paaiškinti, ką mudu su vaikaičiu padarėme per visą ilgą sekmadienį. Pasakiau, kad Džiugo piešinys panašus į regėjimą, kurį būtų galima palyginti su jų giminės kilmingojo aristokrato Gordono iš Anglijos portretu. Turėjau galvoje, kad nupiešti prieš kelis amžius į Lietuvą atklydusį ir nei fotografijos, nei portreto vaikaičiams nepalikusį protėvį ar jam prisistatyti yra nelengva. Džiugo senelė ir mama nesutiko. Labai įsižeidė, nes mano kalba joms pasirodė kaip įrodinėjimas, kad žalsvoji pabaisa yra ir šuns, ir jų protėvio iš Anglijos portretas. Taip jos iškreipė Džiugo susirastąjį veidrodžių principą, apie kurį negalėjau nutylėti ir anūko nepagirti.
       Tačiau, jos nesuprato, ką Džiugui pavyko padaryti: materializuoti savo vaizdinį, kuriam gyvuoti tik dingstį, o ne priežastį suteikė mitas apie buvusį mūsų šeimos narį Ukvį. Moterims žaliasis padaras veidrodžių pasaulyje atrodė lyg šmėkla ir visai nepanašus į šunį. Mūsų šunį.
       Aš nesiginčijau. Mano patirtis nėra visas pasaulis. Nėra netgi jodviejų bajoriškų giminių – Stulpinų ir Bazarų – šakos. Perskilusi pušinė lenta, kino filmo Moteris ir keturi jos vyrai dekoracijų simuliakras, pseudokrikštas su įrėžtu Zeldos PAAP vardu prie Ukvio kapo – ne visai tas pat, kas Liubicz ar Nieczuja herbai prie perlaidoto maišelio kaulų iš gulago.
       Nunešiau dėžutę nuo saldainių „Kaukė“ su susapnuoto šuns paveikslu atgal prie Džiugo lovos ir padėjau tarp jo žaislų. Gertruda Stein, be abejonės, teisi: šedevrų pasaulyje nėra daug, ir su tuo reikėtų sutikti kalbant ne tik apie literatūrą. Užverčiau de Saint-Exupéry, Kafkos, Vittgensteino, Sharpo ir kitas dieną sklaidytas vaikiškas ir nevaikiškas knygas. Nukišau jas į atokesnį lentynos galą. Nesu žmogus be savybių, esu senex, senis, turėčiau laikytis jam būdingų ar bent psichoanalitikų jam priskiriamų savybių. Ramiai aiškintis, viską pasverti, nieko nesmerkti. Niekuo nesistebėti. Žinoti ir tylėti.
       Pamėginau taip elgtis. Prikalbinau moteris eiti miegoti ir pats atsiguliau, prieš užmigdamas vėl prisiminiau sapne sutiktą sodo kaimyną Liudą ir vėl aiškiai, lyg čia pat kambaryje ištartus, išgirdau jo žodžius: Panašu į akį. Matau lyg jos obuolį, rainelę, vyzdį... Užmigęs gal nieko nesapnavau. Pabudau jausdamas atsėlinantį mėšlungį, kuris retsykiais kamuodavo. Mano pastangos ištiesti kairę koją ir glostant plaštaka ją atpalaiduoti buvo bevaisės. Raumenys sukietėjo, pasijutau visiškai bejėgis, tvilkomas skausmo rykšte, nežinojau, nei kiek laiko mane ji kamuos, nei kokiu būdu ji atitols. O ji nutvilkė ir antrą, dešinę koją, ši irgi sustiro lyg kumpa, sausa medžio šaka, ir nedrįsau jos net žnaibyti ar braukyti. Norėjau tik dejuoti, cypti ar kitaip pripažinti savo pavaldumą fiziologijai ir nežinomybei. Sukandęs dantis laukiau mėšlungio pabaigos. Miegojo abu vaikaičiai. Gal vėl ką sapnavo, nes Džiugas pro miegus kalbėjo nerišlia, man nesuprantama kalba. Pajutusi, kad mane ištiko bėda, priėjo Arsė. Palaižė iš po antklodės iškištą pėdą, tačiau šuns liežuvis kėlė tik dar didesnį skausmą, ir aš nuvijau šalin vienintelę savo gelbėtoją.
       Mėšlungis nėra mirtinas, jis iš tikrųjų po kiek laiko baigėsi. Palaima vaikščioti basam grindimis juntant, kad kojos tavęs klauso, arba – per jas atgauni ryšį su pasauliu. Esi jo dalis, mažytė, bet gyva. Gali vėl užmigti. Tarytum nieko nejausti. Nutrinti ribas piešiniuose apie realybę, sapnus ir ką tik nori.
       Apie tai, kas atsitiko kitame kambaryje atsigulusiai žmonai, sužinojau tik ryte.
       Naktį Violeta praleido sėdėdama ir verkdama iš skausmo. Kai pašaukė mane ir aš užlipau laiptais į žmonos miegamąjį, ji pasitiko baisiu prisipažinimu:
       – Aš išsidūriau akį.
       Ji sėdomis gūžėsi lovoje, nė nežiūrėjo į mane, nes negalėjo manęs matyti: dešiniąją akį ji slėpė po nosine, o kairiąją buvo užmerkusi.
       Be abejonės aš nieko nesupratau ne supratau kaip dažniausiai būna pažodžiui nežinojau ką sakyti tik galvojau kaip ir bėda skausmas vienas nevaikšto skausmasskausmasskausmas jis iš veidrodinės dėžutės nuo dviejų kryžių grandinių tarp dangaus, ir žemės, jis, neregys, skaudulys kurio, nėra, Dievo žvakės liepsna liūdesys ir kvailos mintys sekmadienį nesimeldžiant dėmesio, veidrodis akis piešinys amžinas vaikas toli grubi siela nežino yra akių apgaulė nebūti kuo esi „Atgaja“.

       2003–2004 m.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1