b_146_233_16777215_00_txt_images_stories_venclova_kitaip.jpeg       Tomas Venclova. Kitaip. Poezijos vertimų rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 439 p.

       Tomo Venclovos vertimus tvirtai įsiminė kelios skaitytojų kartos. Živilė Pipinytė tuos vertimus yra pavadinusi „pačia tikriausia disidentine veikla“, nes jie kūrė „nepriklausomą intelektinę perspektyvą“ ir galų gale vertė ieškoti savilaidos leidinių. Valentinas Sventickas T. Venclovos vertimų knygos viršelyje kaip „gaivaus vėjo šuorą“ prisimena antologiją „XX a. Vakarų poetai“, kurioje buvo išspausdinta nemažai ir šio poeto vertimų. Aš pati nuo vidurinės mokyklos laikų (mūsų mokykloje buvo toks užsienio literatūros fakultatyvas) geriausiai esu įsiminusi T. Venclovos verstą Rainerį Maria Rilke: „Einu per daugiaveidę įvairybę“, „Tu netikėki knygomis...“.

       Bandyti savo, kaip vertėjo, jėgas poetas pradėjo anksti ir anaiptol ne nuo paprastų tekstų. Jis prisimena paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse išvertęs V. Majakovskio „Debesį su kelnėmis“, nors iš dabartinės perspektyvos žiūrėdamas ir džiaugiasi, kad tas vertimas dingo. Rimtas vertėjo darbas pradėtas jau baigus Universitetą, o kelias į šią asmeninę antologiją buvo ilgas. 1972 m. „Vagos“ leidykla atsisakė vertimų knygą išleisti, motyvuodama tuo, kad jai netinka sudarymo principas bei autorių atranka. Matyt, pasaulio poezijos vaizdas, iškylantis iš T. Venclovos vertimų, pasirodė esantis pernelyg modernus ir griaunantis socialistinio realizmo tvirtovę. 1979 m. Čikagoje išleista T. Venclovos vertimų knyga „Balsai“ buvo palydėta vertėjo žodžių „skiriu Lietuvai“, tačiau savaime aišku, kad nedaug tos knygos egzempliorių anais laikais Lietuvą tepasiekė. Antologijos „Kitaip“ labai reikėjo, nes T. Venclovos atlikti iškiliausių pasaulio poetų (Saint-John Perse, Robert Frost, Ezra Pound, Oscar Milosz, Anna Achmatova, Osip Mandelštam, Wisława Szymborska, Federico Garcķa Lorca ir kt.) kūrinių vertimai seniai yra pripažinti ir tapę lietuvių vertimo klasikiniais pavyzdžiais. Čia būtina pridurti, kad išeivijoje ne kartą dėl vertimų kritikuotas poetas dar 1981 m. žurnalo „Aidai“ 6 numeryje yra išsamiai išdėstęs savo poziciją: esama dviejų vertimo mokyklų – „rytietiškosios“ ir „vakarietiškosios“, ir „nedera vertinti „rytietiškosios“ mokyklos darbo pagal „vakarietiškosios“ mokyklos kriterijus (ir atvirkščiai). Abi mokyklos turi skirtingų taisyklių ir siekia skirtingų efektų“. Toliau straipsnyje T. Venclova aiškina, kad Vakaruose „apsiribojama įvaizdžių, prasminių konfigūracijų lygmeniu. Atsiranda pažodiniai ar beveik pažodiniai vertimai“. Tačiau eilėraščio struktūrą kuria ne vienas kuris nors jo lygmuo, bet įvairių lygmenų – ritminio, garsinio, morfologinio, sintaksinio, strofinio, kompozicinio, prasminių konfigūracijų ir kt. – tarpusavio sąveika. „Rytietiškoji“ vertimo mokykla – kartais gerokai rizikuodama – bando <...> kažkaip atkurti tų lygmenų sąveiką, kurioje slypi eilėraščio gyvybė“. Būtent „rytietiškosios“ mokyklos principų antologijoje nuosekliai laikomasi.

       Trys T. Venclovos vertimų knygos („Vagai“ nereikalinga pasirodžiusi „Choras. Iš pasaulio poezijos“, Čikagoje išleista „Balsai“ ir šiemetinė „Kitaip“) turiniu anaiptol nesutampa, nors tų pačių tekstų daug, tačiau vertimai šlifuoti. Lyginant su pirmuoju rankraščiu, krinta į akis ir tai, kad atsirado daug daugiau amerikiečių, vokiečių, lenkų poetų. Anksčiau nebuvo ir Josifo Brodskio ar Jacques'o Prévert'o, du pastarieji, be abejo, nelygiaverčiai T. Venclovos sąmonėje: „Prévert kūrė anarchišką, kiek sentimentalią, prancūzų jaunimo pamėgtą dainuojamąją poeziją, eksperimentinius eilėraščius, koliažus“ – tai citata iš labai trumpo prancūzų poeto pristatymo, iš kurio galima numanyti, kodėl T. Venclova šį poetą tikriausiai nelabai mėgsta ir kodėl jis išvertė tik vieną eilėraštį. Paprastai epitetai „anarchiškas“, „sentimentalus“ jam asocijuojasi su nelabai gera poezija. J. Brodskiui skirtas vertėjo tekstas žymiai ilgesnis, ir tai visai natūralu. T. Venclova kalba ir apie lietuviškuosius rusų poeto kontekstus, o tai, pristatinėdamas autorius, jis daro nuolat, jei tik įmanoma. Žavi vertėjo sugebėjimas perteikti savo požiūrį ir kartu kondensuotą informaciją viena elegantiška fraze: „Beveik susitapatinęs su Petrapiliu – klasikinės architektūros ir niūraus klimato miestu – Brodskis į jį niekada nebegrįžo: mirė Niujorke ir buvo palaidotas Venecijoje, šalia nemėgiamo Ezros Poundo“. T. Venclova, beje, išvertė dvi dalis iš E. Poundo ciklo „Cantos“.

       Antologijoje pats T. Venclova pristatinėja visus savo išverstus poetus. Jis tai daro irgi kiek „kitaip“ nei kiti ir jau kitaip nei pats kadaise, dar gyvendamas Lietuvoje. Gal kartais ir norėtųsi akademiškesnio pristatymo, bet nieko nepadarysi: jei pritrūks faktinės informacijos, teks atsiversti enciklopediją. T. Venclova pasirinko labai suasmenintą poetų pristatymo būdą: keliais štrichais apibūdinamas išverstas autorius, tada jau kalbama apie vertimo istoriją, kartais vertėjo pažintis su poetu. T. Venclova užfiksuoja ir tai, kas dar Lietuvoje yra vieną ar kitą poetą vertęs, bet labai korektiškai, nė vieno blogo žodžio nepasakydamas net apie akivaizdžiai nevykusius vertimus. Tačiau jis išpažįsta savąsias „nuodėmes“, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Ch. Baudelaire'o eilėraščių vertimus: „Vienoje Kelionės eilutėje neišlaikyta cezūra: tai padariau siekdamas toje vietoje prasminio efekto“.

       Dar neatsivertus knygos galima numanyti, kad „kitaip“, reiškia tiesiog „kita kalba“, suprask, vertimai. „Vertėjo pratarmėje“ T. Venclova nurodo, kad pavadinimas paimtas iš F. G. Lorcos eilėraščio ir turi dvi prasmes: „Pirma, vertimai neišvengiamai yra kitokie negu originalai, antra, jų poetika skiriasi nuo mano paties poetikos“. Pats eilėraščio vertimas siūlo dar vieną prasmę – tai tiesiog poezija, kaip tik poeto pasaulio suvokimo savitumas ypač akcentuotas:

Prie lauko laužas it įširdęs elnias
ragų vainiką į žvaigždes iškėlė –
ir lygumos lyg apmirė. Tik vėjas
vingiuotą pėdsaką palieka smėly.

Katės akis, laukinė ir geltona,
sustingdė kristalinį rūko skliautą.
Aš, rodos, pro šakas brendu apsvaigęs,
o šakos brenda per negyvą srautą.

Iš priedainio vėl priedainis užgimsta
šalia pasaulio, vientiso ir dyko,
ir ertmėje tarp vakaro ir nendrių
toks keistas mano vardas – Federico.

      
       Kaip dažnai atsitinka išėjus panašiai knygai, pagalvoji: o galėjo šalia būti ir tekstai originalo kalba, bet, deja, deja... Labai mažai kas moka visas septynias kalbas, iš kurių versta, bet visada smagu palyginti vertimą ir originalą kad ir ta viena kalba, kurią tikrai moki, o dažnai ir ta, kurią tik šiek tiek bandei perprasti. Deja, ir V. Sventickas tame jau minėtame viršelyje atsidūsta: „Kodėl šiandieninėje mūsų šalelėje į antologinius leidinius žiūrima atsainiai, suprasti beveik neįmanoma. Ir kas iš to, jei suprasi? Geriau vis tiek siūlyti“. Galima daryti išvadą, kad leidykla antologijų ar apskritai poezijos vertimų leidybą laiko savo kultūrine misija, bet pridėjus originalus jau ir taip solidi knyga pastorėtų dvigubai, ir ta kilni misija leidyklai turbūt irgi dvigubai (jei ir šiek tiek mažiau, tai vis tiek stipriai) pabrangtų. Kaip kultūrinę misiją savo vertimus dar anais laikais suvokė ir T. Venclova: „To lietuviškai dar nėra, bet tai turi būti lietuviškai“.

       Vertimai, beje, sensta greičiau nei originali poezija, dar ir todėl klasikiniai kūriniai yra verčiami ne vieną kartą (be to, aišku, vertėjui kartais norisi susigrumti, išbandyti jėgas verčiant jau verstą gerą kūrinį). Nežinau, kada konkrečiai T. Venclova išvertė B. Pasternako „Hamletą“. Tarp 1965 m. „Pergalėje“ išspausdintų rusų poeto eilėraščių vertimų jo nebuvo ir negalėjo būti, nes ir 1982 m. Maskvoje išleistame B. Pasternako prozos rinkinio „Воздушные пути“ įžanginiame straipsnyje D. Lichačiovas cituoja šį sovietinei cenzūrai labai neįtikusį eilėraštį, bet be paskutinės, pačios „blogiausios“ strofos. T. Venclovos išverstas „Hamletas“ pasirodė „Balsuose“ 1979 m. Tai jau ne pirmas šio eilėraščio vertimas į lietuvių kalbą. Pirmasis, Algimanto Mackaus, pasirašiusio Jonu Žemėnu, išspausdintas „Margutyje“ 1961 m. Vertimas buvo nelabai sklandus, bet ir nebeviltiškas, atsiradęs dėl vertėjo intencijos paminėti B. Pasternako mirtį. „Margutyje“ publikuotas amerikiečių žurnalistės straipsnis apie rusų poetą, perspausdintas vienas H. Radausko vertimas. A. Mackus, šiaip jau beveik nieko nevertęs, suprato eilėraščio „Hamletas“ reikšmę ir atliko tą darbą pats. Po T. Venclovos vertimo pasirodė dar keli lietuviški „Hamletai“ (A. Tyruolio, A. Mikutos, S. Gedos), tačiau jie pirmiesiems dviem neprilygo. T. Venclova kol kas tobuliausiai lietuviškai perteikė B. Pasternako eilėraščiui būdingą penkiapėdžio chorėjo skambesį:

Гул затих. Я вышел на подмостки.
Прислонясь к дверному косяку,
Я ловлю в далеком отголоске,
Что случится на моем веку.

Štai, aš čia. Aš išėjau į sceną.
Stoviu, pasirėmęs į duris,
Ir aidais atsimuša nuo sienų
Ta drama, niūri ir nemari.

      
       Beje, vertimo eilutėse girdėti pirmojo B. Pasternako „Hamleto“ varianto atgarsis „Вот я весь. Я вышел на подмостки“. Manau, kad T. Venclovos, puikiai išmanančio rusų literatūrą, vertime tai nėra atsitiktinis dalykas: tikriausiai ieškant lietuviško pirmosios eilutės varianto geriausias pasirodė kažkada paties poeto bandytas. A. Nyka-Niliūnas turbūt iš esmės nepriimdamas „rytietiškosios“ vertimo mokyklos, priekaištauja T. Venclovai ir dėl šio teksto: „Kažin ar Pasternakas sutiktų, kad jo eilutė „Gyventi – tai ne per lauką pereiti“ taptų „Netuščiai klajojau. Gyvenau“. Tiesą sakant, manau, kad B. Pasternakas neprieštarautų jau vien todėl, kad jis pats labai daug vertė ir versdamas vadovavosi tais pačiais principais kaip T. Venclova. Frazeologizmo pažodžiui neišversi, nors šiuo atveju vertėjo pasirinktas variantas, be abejo, yra kategoriškesnis, labiau akcentuojantis savojo gyvenimo teisumą, nei parašyta paties B. Pasternako.

       T. Venclova nevertė kai kurių savo paties poezijai svarbių B. Pasternako eilėraščių – bet iš tikrųjų jam turbūt svarbi visa šio poeto, kaip ir O. Mandelštamo ir dar daugelio kitų, kūryba. Tačiau labai svarbų ir jam, ir J. Brodskiui W. H. Audeno eilėraštį jis vis dėlto išvertė. Turiu galvoje „1939, rugsėjo 1“. Citata iš šio eilėraščio „...a low dishonest decade...“ buvo virtusi T. Venclovos eilėraščio „Pestelio gatvė“ epigrafu. Pestelio gatvėje, tuometiniame Leningrade, gyveno J. Brodskis, taigi eilėraštis netiesiogiai dedikuotas jam. Epigrafas šiuo atveju svarbus ir pats savaime, ir tai, kad šie žodžiai – abiejų poetų mėgto W. H. Audeno. Dar kartą šį W. H. Audeno eilėraštį T. Venclova prisiminė savajame „Anno Domini 2002“. Du poetai tame pačiame vyno rūsyje mąsto apie savo laikų pasaulį, tik W. H. Audenas apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, o T. Venclova – apie gyvenimą po didžiųjų teroro aktų JAV. Galima manyti, kad savotiška W. H. Audeno eilėraščio pavadinimo parafrazė yra jau pats T. Venclovos eilėraščio pavadinimas, o penktoje strofoje jis cituoja W. H. Audeną, jį logiškai pratęsdamas. Eilėraštyje „1939, rugsėjo 1“ sakoma: „The unmentionable odour of death / Offends the September night“, T. Venclovos eilėraščio tekste: „Mirties neišsakomas tvaikas / įžeidžia juodą rugsėjį, spalį, lapkritį, gruodį – / toliau skaičiuoti neverta“. Jau ne cituodamas savajame, bet versdamas W. H. Audeno tekstą (nors greičiausiai pirmiau vertė, o paskui citavo), T. Venclova tiksliai pakartoja: „Mirties neišsakomas tvaikas / Įžeidžia juodą rugsėjį“. Citata buvo tiksli ir ji vienodai gerai atpažįstama lyginant T. Venclovos eilėraštį tiek su anglišku W. H. Audeno tekstu, tiek su jo vertimu.

       Vertimų antologiją „Kitaip“ galima skaityti visaip, pavyzdžiui, pasirenkant tik vieną ar kitą skaitytojui įdomų poetą ar kokios nors šalies poeziją. Su antologijomis turbūt taip dažniausiai ir atsitinka. Galima skaityti ir nuosekliai: visus poetus ir visus jų pristatymus. Tada, be pažinties su poezija, daug įdomaus sužinosi apie pačius poetus, apie lietuvių vertimus ir perskaitysi dar vieną labai savotišką T. Venclovos autobiografiją.