Edwardas Balcerzanas, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto polonistikos profesorius, 1990 m. pradėjo rinkti medžiagą savo knygai apie Wisławą Szymborską. Jis kreipėsi į poetę, perspėdamas, kad neieško jokių paslapčių iš jos privataus gyvenimo, – norėtų sužinoti tik faktus. Kuo labiau profesorius mėgino iškvosti poetę, tuo mažiau ji buvo kalbi, kol galiausiai pareiškė: „Kadangi skaitėte mano eilėraščius, tai puikiai žinote mano nuostatą dėl tokių klausimų“. Nors ir daug konkrečios informacijos E. Balcerzanas išpešė iš W. Szymborskos, bet knygos taip ir neišleido. Vėliau jis pasakė, kad tas, kas perskaitys eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“, neras ramybės:

      
       Poetė, gavusi Nobelio premiją, apipulta žurnalistų pasakė, kad nesupranta žmonių, viską apie save išsipasakojančių: „Nežinau, kokie vidiniai ištekliai jiems lieka. Juk reikia ką nors pasilikti tik sau“.
       Urszula Kozioł, poetė iš Vroclavo, W. Szymborskos bičiulė, yra sakiusi, kad jų pašnekesiai dažnai prasidėdavo sakiniu: „O dabar aš tau papasakosiu visą savo gyvenimą“. Tai buvo toks abiejų mėgstamas juokelis, nerašytas susitarimas, kad jų draugystė nėra grindžiama abipusiais išsipasakojimais.
       Jeigu priklausytų nuo W. Szymborskos, lig šiol nežinotume, nei kad ji gimė 1923 m. liepos 2 d., nei kur. Gimimo vieta nėra visai aiški: gimimo liudijime figūruoja Bninas. Bet pati poetė, remdamasi šeimos perduota informacija, nurodo, kad gimė Kurniko miestelyje. Kadangi Bninas šiandien jau priklauso Kurnikui (pagal administracinį žemėlapį), tai ginčytis lyg ir nebeliko dėl ko.
       W. Szymborska – Wincento Szymborskio ir Annos Marios Rottermundaitės dukra. Tėvas Zakopanėje apsigyveno XIX a. pabaigoje, o 1904 m. pradėjo tvarkyti Władisławui Zamoyskiui priklausančias Zakopanės valdas. Nobelio premijos paskyrimo dieną, 1996 m. spalio 3-iąją, W. Szymborska kaip tik buvo Zakopanėje, kuri jai yra labai svarbi.
       Bet grįžkime prie jos šaknų. W. Szymborskis (g. 1870 m.) vedė poetės motiną Pirmojo pasaulinio karo metu. Savo laiške grafo W. Zamoyskio patikėtiniui, informuodamas apie vėjo išvartytus medžius, apie jų gabenimą į lentpjūvę ir kitas problemas, užsimena ir apie asmeninį gyvenimą: „Turbūt dėl visų šių bėdų pamečiau galvą ir… vedžiau. Jeigu dar lig šiol, Ponas Daktare, apie tai negirdėjote, tai prašau dabar stebėtis. O buvo taip. Prasidėjus invazijai, pas mus pasislėpė kunigo Kazimierzo Liubomirskio raštinė, kurioje dirbo kilminga panelė Anna Rottermundaitė. Kadangi merginai atrodė, kad po karo vyrų neliks, nutarė ištekėti už vyresnio, kad tik sena merga nebūtų. O ko nori moteris, to nori ir Dievas, taigi 1917 m. vasario 17 d. vedžiau ją. Kraičio, žinoma, neėmiau…“
       Jai buvo dvidešimt aštuoneri metai, jam – keturiasdešimt septyneri. Vestuvės vyko pas jaunosios dėdę, kunigą Maurycijų Rottermundą Šafliaruose. Dar tais pačiais metais gruodžio 24 d. jiems gimė dukra Maria Nawojka, o po šešerių metų, kai jie persikėlė į Kurniką, – Wisława. Jos krikšto mama buvo Julia Zaleska, Namų ruošos mokyklos moterims vedėja. Šią mokyklą įsteigė pats W. Zamoyskis. Paauglystės metais Wisława važinėjo atostogauti pas savo motinos dėdę kunigą į Šafliarus, kur susitikinėjo su kitais giminaičiais. Tarp jų buvo ir Andrzejo Rottermundo, Karalių rūmų Varšuvoje direktoriaus tėvas, kuris tyrinėjo savo giminės genealogiją ir ieškodamas protėvių „prisikasė“ iki XVI amžiaus.
       Wisławos mama Anna buvo geležinkelio konduktoriaus dukra, kurios senelis, Varšuvos kunigaikštystės karininkas, kovojo 1831 m. sukilime. Antonis Szymborskis, poetės tėvo senelis, taip pat dalyvavo šiame sukilime. Jis žuvo mūšyje prie Grochovo, taip ir neišvydęs savo vėliau gimusio sūnaus Antonio, Szymborskos senelio. Šis, sulaukęs vos septyniolikos metų, pabėgo iš namų, dalyvavo Tautų pavasario kovose, o paskui bastėsi po pasaulį: buvo Turkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Grįžo į Lenkiją dalyvauti 1863 m. sausio sukilime. Jam žlugus, buvo suimtas ir pasodintas į Varšuvos citadelę – joje kalėjo dvejus su puse metų.
       Švenčiant šimtąsias sukilimo metines, leidinyje „Życie literackie“ (Literatūrinis gyvenimas“) buvo išspausdinti A. Szymborskio dienoraščių fragmentai, nurodant, kad jie paimti iš privataus archyvo. W. Szymborska tada nepaskelbė, kad tai jos archyvai, kad ji pati pasiūlė savo senelio dienoraščius spaudai. Ji yra užsiminusi, kad turinti ir senelės dienoraščius: „Rašė juos būdama šešiolikos, sąžiningai prisipažįstu, aš jos amžiaus taip aiškiai ir be jokių pretenzijų nebūčiau sugebėjusi rašyti“.
       Būdama ketverių rašytoja pirmą kartą išgirdo Marijos Konopnickos (apie tai W. Szymborska papasakos po keturiasdešimties metų rašydama apie jos poeziją) pasaką „Apie nykštukus ir našlaitę Marysią“ ir visą gyvenimą ją laikė jausmingumo ir šmaikštumo šedevru. Dar viena didelė jos vaikystės meilė, išlikusi visam gyvenimui, – tai Ernsto Teodoro Amadejaus Hoffmano „Spragtukas“. W. Szymborska yra sakiusi, kad vaikystėje buvo laiminga, nes jos tėvai jai skaitė fėjų pasakas, ypač ji mėgo klausytis M. Konopnickos bei Hanso Kristiano Anderseno kūrinių. Pastarasis ją stebino tuo, „kad turėjo drąsos rašyti pasakas su liūdnomis pabaigomis“. Labiausiai, ko gero, įsidėmėjo pasaką apie užburtą kunigaikštį, nes kas gi kitas galėjo taip paveikti, kad vieną gražią dieną ši mergaičiukė puolė bučiuoti su „bevaisiu heroizmu“ darželyje sugautas varles.
       Rašytoja prisipažįsta buvusi baisi „teroristė“ – visus namiškius nuolatos versdavo skaityti jai knygas. O kai pati išmoko skaityti, dar vienas autorius pelnė jos didelę simpatiją – Jules Verne'as. Šio rašytojo fantazijos, anot poetės, niekada nesensta. Ji lig šiol atsimena jo knygas: „Iliustracijose, kurios labai tiksliai atspindi J. Verne'o pasakojimą, viskas yra dryžuota: dryžuota žemė, dryžuotas mėnulis, dryžuota jūra ir padebesiais skrendančių laivų burės, net Šiaurės ašigalyje esančio ugnikalnio atradėjo ausinės yra dryžuotos. Kai mokykloje sužinojau, kad tenai nėra jokio ugnikalnio, buvau labai pasipiktinusi. Man ši informacija nepatiko“.
       Šita vaikystės meilė dryžuotoms iliustracijoms atsispindi eilėraštyje „Galimybės“:

      
       Gal aštuonerių, gal devynerių W. Szymborska perskaito kažkokį šiurpų romaną. Jo pavadinimo neprisimena, nes buvo be viršelių – kelių kartų jaunų panelių skaitytas suskaitytas, net ir titulinio puslapio netekęs, bet rašytoja puikiai prisimena tą jaudulį, su kuriuo rijo knygą, ir neviltį, kad knyga pasibaigė. Tada ji nusprendė parašyti savo romaną: „Energingai ėmiausi darbo, nusmailinau pieštuką ir atsiverčiau švarų sąsiuvinį. Dėl pagrindinės veikėjos vardo nereikėjo sukti galvos, jį jau turėjau. Kažkokiame leidinyje buvau mačiusi paveikslėlį su įsimylėjėlių porele rožių krūmo fone. Po juo užrašas: „Idilė sode“. Maniau, kad Idilė yra merginos vardas, todėl mano romano pirmasis sakinys buvo toks: „Nuo ankstyvo saulėtekio Rusvaakė Idilė žvelgė į horizontą, iš kur artėjo laiškanešys ir nešė jai sužadėtinio laišką…“ Paskui prasidėjo labai gyvas veiksmas. Kažkas paslapčiomis priartėjo prie Idilės iš už nugaros ir bjauri letena sunkiai nusileido jai ant peties. Čia, deja, dėl neaiškių priežasčių tekstas nutrūksta. Na ir jau niekad nesužinosiu, kas nutiko toliau“.
       Tai vienas iš nedaugelio W. Szymborskos atsiminimų apie vaikystę, bet ne vienintelis. Rašydama apie Romano Brandstaetterio knygą „Aš esu žydas iš Vestuvių“, ji prisiminė žydaitę Pepą Singer, Bronovicų karčemos savininko dukrą. Pepa dirbo sesele, ir mažoji Wisława įsiminė, kad į jų namus suleisti sergančiai mamai vaistų ateidavo „kaulėta, nedidukė moteris, su ant nosies styrančiais akiniais, asketiškai glotniai sušukuotais žilstelėjusiais plaukais“. Ji nemėgo šitos viešnios, nes seselė klausinėdavo apie mokyklą ir pamokas. „Buvau tokio amžiaus, kai tokie klausimai yra nepakenčiami, todėl ne vieną kartą Pepos apsilankymų laiką praleisdavau patalpose, kur buvo galima užsikabinti duris kabliuku iš vidaus. Šiandien man nesmagu dėl tokio elgesio ir jaučiu didelį, nors ir labai pavėluotą norą atsakyti į visus ponios Pepos klausimus. Netgi į pačius sunkiausius – kiek bus septyni kart aštuoni ir kada buvo mūšis prie Chocimo.“
       Kiek tuomet Wisławai buvo metų? Ne mažiau nei devyneri (nes jau gyveno Krokuvoje) ir ne daugiau nei trylika (nes dar buvo gyvas tėvas, jis mirė 1936 m.).
       Būsimosios poetės gimimo metais W. Szymborskis tapo Kurniko žemių administratoriumi ir ten su žmona bei dukromis persikėlė. 1924 m. W. Zamoyskis mirė, o W. Szymborskis, nors dar pačiame jėgų žydėjime, išėjo į pensiją ir penkeriems metams persikėlė gyventi į Torunę. Čia W. Szymborska pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o nuo 1932 m. mokslus tęsė jau Krokuvoje, kur persikėlė šeima. 1935 m. įstojo į Krokuvos seselių uršuliečių gimnaziją. Karo metais slapta šioje gimnazijoje tęsė mokslus ir 1941 m. išlaikė brandos egzaminus.
       Prisimindama mokyklos suolą, W. Szymborska prisipažįsta, kad ne itin stropiai klausydavosi mokytojų ir, užuot galvojusi apie pirmuonius, ypač apie klumpelę, mąstė visai apie ką kitą: „Man ji atrodė nuobodybė, kurią nežinia kodėl turėčiau piešti sąsiuvinyje. Tada jos dauginimosi būdas man dar neatrodė stulbinantis. Dauginasi, ir tegul sau. Tuomet galvoje sukosi kur kas įdomesnis ir neįspėjamas klausimas: ar pavyks man su drauge Małgosia S. prasmukti į kino teatrą „Uciecha“ ir pamatyti draudžiamą „pojūčių ir pareigų dramą“. Klumpelė tik daug vėliau pareikalavo jai priklausančios vietos mano vaizduotėje“.
       Kino teatras „Uciecha“ iki šiol tebėra prieš Uršuliečių gimnaziją. O Małgosia Stanisławska, su kuria W. Szymborska, draugių ir namiškių vadinama Ichna, sėdėjo viename suole – Jano Stanisławskio (didžiojo anglų–lenkų žodyno kūrėjas) dukra. „Mes labai daug plepėdavome, todėl dažnai mus persodindavo. Buvom pamišusios dėl kino. Pirmasis filmas, kuris mums sukėlė euforiją, buvo „Kongresas šoka“. Apie jų meilę kinui pasakoja kita mokyklos draugė, aktorė, Krokuvos teatro mokyklos profesorė, Danuta Michałowska: „Ichna su Małgosia klasėje buvo labiausiai pašėlusios. Persirenginėdavo suaugusiųjų drabužiais ir eidavo žiūrėti filmų, į kuriuos jų amžiaus panelių neįleisdavo“.
       Taigi mažosios panelės lėkė žiūrėti filmų su Greta Garbo, Marlena Dietrich, žiūrėjo „Maroką“, „Žydrąjį angelą“, bet nepavyko prasmukti į „Matą Harį“. Joms buvo po dešimt dvylika metų, bet jos jau žinojo, kad filmai kuriami filmavimo studijose ir kad aktorės paprastai turi pseudonimus: Małgosia buvo Diana Valjean, o Ichna – Trina Ponton. Trina paprastai ištekėdavo už pono de Wallon, kitaip tariant už Danutos Michałowskos, kuriai visada atitekdavo vyriški vaidmenys. Melodramos, romansai, meilės trikampiai – visos aukštųjų sluoksnių gyvenimo peripetijos, pačių mergaičių parašyti scenarijai, improvizuoti dialogai. Kad nereikėtų rūpintis scenografijos elementais, buvo renkamasi tam tikros vietos: Jordano parkas, Kosciuškos kalnelis, Vavelio kiemas. Kai dėl blogo oro negalėjo šiose „scenose“ vaidinti, aktorės rinkdavosi netoli Vavelio esančiame Stanisławskių bute arba Szymborskių – Radvilų gatvėje. Draugės atsimena, kad tai buvo tipiški inteligentų žemvaldžių namai. Dideli kambariai, aukštos lubos, seni baldai, kilimai.
       Kartą su klase W. Szymborska aplankė antialkoholinę parodą. Šį įvykį poetė prisimins rašydama apie Irenos Landau knygą „Statistinis lenkas“, nes kaip tik tada ji pirmą kartą susidūrė su pačia statistika. „Ten buvo kažkokios diagramos ir skaičiai, kurių, be abejo, neprisimenu. Bet puikiai prisimenu ryškaus spalvoto gipso girtuoklio kepenų maketą. Visi grūdomės prie tų kepenų. Dar labiau mums rūpėjo lenta, kurioje kas dvi minutes įsižiebdavo raudona lemputė. Po ja užrašas tvirtino, kad kas dvi minutes pasaulyje nuo alkoholio miršta žmogus. Mums atėmė žadą. Viena iš mūsų, toji, kur jau turėjo laikroduką, įdėmiai sekė, ar lemputė tikrai mirksi kas dvi minutes. Tinkamiausiai toje situacijoje laikėsi Zosė W., – ji persižegnojo ir pradėjo kalbėti „Amžiną atilsį“. Niekada daugiau statistika nesukėlė man tokių stiprių išgyvenimų kaip tąkart.“
       W. Szymborskos eilėraščiuose nuolatos išnyra statistika. Kad ir šitaip:

      
       W. Szymborskos bičiulė, poetė Barbara Czałczyńska, atsimena, kad atėjusi į leidinio „Życie literackie“ redakciją, rado Wisławą skaitančią „Statistinį metraštį“. Barbaros nuostaba Wisławai pasirodė keista: „Viską reikia peržvelgti“, – pasakiusi ji.
       – Mūsų keliai išsiskyrė, kai pradėjome mokytis skirtingose gimnazijose, – prisimena Małgorzata Szerchowa. – Tačiau vėl susitikome okupacijos metais. Tėvas turėjo daug mokinių, o jo anglų kalbos vadovėlis buvo visiškai suskaitytas. Todėl suradęs pažįstamą leidėją parengė naują „First steps in English“ ir, žinodamas, kad Ichna gražiai piešia, paprašė jos vadovėlį iliustruoti.
       Tai buvo ne vienintelė W. Szymborskos iliustruota knyga. Ji iliustravo Adamo Włodeko 1948 m. išleistą knygą vaikams „Batuotas Mruczekas“ bei savo eilėraštį „Beždžionė“.
       Małgorzata atsimena, kad 1943 m. W. Szymborska, nenorėdama būti išvežta darbams į Vokietiją, pradėjo dirbti tarnautoja geležinkelio stotyje. Tiek Małgorzata, tiek Danuta karo metais užsukdavo pas Szymborskius pasisiūdinti batų. Wisławos sesuo Nawoja kartu su vyru duoną užsidirbdavo siūdami batus. Štai „Pagiriamasis žodis sesei“ iš rinkinio „Didžiulis skaičius“:

      
       Vis dėlto apie karo laikotarpį W. Szymborska nedaug yra prasitarusi. Švedų televizijos Larso Helandero filme ji sako: „Kai prasidėjo karas, supratau, kad kažkas pasibaigė ir kad jau niekada nebus taip, kaip buvo. Mane buvo apėmęs keistas jausmas, kurio nesugebu pati sau paaiškinti, gal ir sugebu, bet tai jau priklauso sričiai, kurios nesuvokiu. Pro antro aukšto langą mačiau, kaip per Mažąją aikštę važiavo valstiečių vežimai. Kiekviename gulėjo sužeistas, sutvarstytas kareivis, per bintus sunkėsi kraujas. Kažkas manyje tarė: aha, ir vėl. Man buvo septyniolika metų, tačiau manyje kalbėjo kažkas, kas jau daug kartų buvo matęs tokius vaizdus“.
       Nedaug yra W. Szymborskos eilėraščių, atspindinčių tas karo dienas. Tada ji rašė dainas ir apsakymus. Kai kas dar atsimena ir Wisławos linksmas, nuotaikingas daineles ir ją pačią šalia fortepijonu grojančio būsimojo Nacionalinės filharmonijos direktoriaus Witoldo Rowickio, bet ji, kaip visada, yra linkusi nieko neatsiminti.
       Ką šiandien mėgsta veikti W. Szymborska? Vis dar žavisi Jano Vermeerio tapyba, kartais nueina į operą, nepakenčia žaisti Monopolio, dievina Michelį Montaigne'į, Jonathaną Swiftą ir Thomą Manną, mielai žiūri „siaubiakus“, visada aplanko archeologinius muziejus, nesupranta, kad kas nors gali nežinoti Charles'o Dickenso „Pickwiko klubo“, žavisi Šerloku Holmsu, o jos mylimiausias režisierius – Federico Fellinis. Klausosi visų pirma Ellos Fitzgerald: „Ellos dainavimas mane sutaiko su gyvenimu ir tiesiog guodžia. To negalėčiau pasakyti nei apie vieną kitą dainininkę. Ji man yra pati geriausia, ir abejoju, ar suspėsiu pakeisti savo nuomonę“.
       Gamta W. Szymborskai labai svarbi. Nuo 1972 m. poetė dažnai atostogas praleisdavo miškuose stovinčiame vasarnamyje su savo draugu Korneliu Filipowicziumi. Jai patinka grybauti ir meškerioti. Mėgsta kates, šunis, paukščius. Dažnai iškylauja už miesto, nuošaliose gamtos kampeliuose ir ten, kur apsistoja, maždaug dviejų šimtų metrų spinduliu surenka šiukšles, už tai „gamta jai atsimoka akiai maloniais vaizdais“.
       Jos skaitoma lektūra anaiptol neapsiriboja vien beletristika. Baigusi kokį nors vidinį monologą su malonumu perskaito knygą, norėdama sužinoti, kaip čiaudėja drambliai arba kaip skaičiuojamos šimtakojo kojos.
       W. Szymborska – viena iš feminizmo pradininkių Lenkijoje. Ji diskretiškai ir su humoru, bet visada ir visur gina moteris, jas užjaučia, žavisi jomis, pateikia jų nuomonę. Nepraleidžia nė vienos progos nepriminusi apie gėdingą istorijos dėmę – faktą, kad moterys šimtmečius negalėjo spręsti savo likimo, kad buvo ne savo valia ištekinamos už vyrų. Tačiau apie vyrus ji rašo be feministėms būdingo atšiaurumo, bet daug ką įžvelgia.
       Feljetone apie G. G. Casanovos „Atsiminimus“ ji atkreipia dėmesį į keistą dalyką: nė viena šio garsiausio pasaulyje suvedžiotojo meilužė nemėgino jo sulaikyti ar susigrąžinti. „Keista. Kas antras Kowalskis savo kailiu patiria, koks kryžiaus kelias laukia norinčio pradingti meilužio. O Casanova krovėsi savo mantą be didelių trukdymų, kai kurios mylimosios net jam padėdavo. Ar jos buvo nusivylusios? Ar jis joms nusibodo? Ar įgriso? Štai šiais pamąstymais noriu priminti, kad šiemet yra Tarptautiniai moterų metai.“
       1945 m. W. Szymborska pradėjo studijuoti polonistiką, po metų – sociologiją, bet studijas metė, nes privalėjo uždarbiauti rašydama straipsnius į kultūrinius leidinius. Nuo 1953 iki 1968 m. buvo Krokuvoje einančio savaitraščio „Życie literackie“ poezijos skyriaus vedėja. Leidinyje 1967–1981 m. ji skelbė feljetonų ciklą „Daugiau nei privaloma literatūra“, vėliau juos spausdino leidiniuose „Pismo“, „Odra“, o nuo 1993 m. – dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. W. Szymborska yra stulbinanti skaitytoja. Nėra temų, kurios jai būtų svetimos. Ji gali skaityti kalendorius, gali domėtis, kaip muzika veikia gyvūnus arba narstyti šumerų istoriją. Tačiau iš tikrųjų jos stichija – poezija, beje, tą pasako ir jos pasirenkama literatūra, ir visiškai netikėtas, originalus jos pasaulėvaizdis.
       W. Szymborska plunksnos mylėtojams rašė šmaikščius, ironiškus, linksmus atsakymus. Poetė rašo, kad kalendorius su korektūros klaidomis, „kuriame viena savaitė turėtų du šeštadienius, lyrine jėga pralenktų mums atsiųstą eilėraštį...“ Arba kandžioji W. Szymborska atsiskleidžia ir šitaip: „Jūsų poezijos pasaulyje auga tik rožės, o ant neįvardytų šakų tupi lakštingalos. Dar yra bičių, beje, parašytų su ū. Gervės neminėsime, nes ji styro virš statybų. Taigi – pasaulis skurdus, neįdomus. Veltui ieškotume tokių žavių augalėlių kaip pievų pašiaušėlis, veronika, dėmėtoji mauda, gyslotis. Nėra jūsų poezijos pasaulyje ir nuostabių paukščių, pavyzdžiui, tokių kaip rožinė girnovė, juodkrūtis bėgikas, tukanas. O kur nesuskaičiuojama galybė vabzdžių su visus pranokstančiu jonvabaliu?“
       Tokius žaidimus poetė mėgsta – išvardijimai būdingi ir jos poezijai. Ji ne kartą yra apgailestavusi, kad Jano Sokołowskio knyga „Lenkijos paukščiai“ niekaip neatsispindi poetų veikaluose.
       W. Szymborska nuolatos buvo skatinama rašyti ir „poezija užsidirbdavo“ dar neidama į mokyklą: „Visada rašinėjau kažkokius eilėraštukus. Už pirmuosius netgi esu pinigų gavusi. Rašydavau juos namuose, ir jeigu kuris nors patikdavo mano tėvui, – kad patiktų, turėjo būti šmaikštus, be jokių lyriškų išsiliejimų, – jis išsitraukdavo piniginę ir sumokėdavo. Gal kokius 20 grašių, dabar jau neprisimenu. Taigi poezija užsidirbinėjau iš pat pradžių, nuo kokių penkerių metų“.
       W. Szymborskos pirmieji eilėraščiai nebuvo itin sėkmingi. Pirmą kartą jos pavardė buvo išspausdinta 1945 kovo 14 dieną Krokuvos leidinyje „Walka“ („Kova“), dienraščio „Dziennik Polski“ priede po eilėraščiu „Ieškau žodžio“. Adamas Włodekas, tuometinis „Walkos“ redaktorius, vėliau išleistuose prisiminimuose apie W. Szymborskos debiutą rašo: „Jos eilėraščiuose nebuvo nieko nepaprasto, priešingai – jie buvo silpni. Tokie silpni, kad negalėjome nė vieno jų spausdinti. Negalėjome susisiekti su autore, nes ji pasirodė redakcijoje tik tą vieną vienintelį kartą, kai juos atnešė, adreso mums nepaliko“. Tačiau vienas iš redaktorių, matyt, juose kažką vis dėlto įžvelgė, o kai jam buvo pasakyta, kad „šitos pradedančiosios rimuotojos eilėraščiai yra kaip kaspinuočiai“, jis pasiūlė šį tą iškirpti, šį tą sutrumpinti, išspausdinti bent fragmentą. Taip ir buvo padaryta. Iš du puslapius užimančio eilėraščio „Kažkokie“ atsirado perpus sutrumpėjęs „Ieškau žodžio“. Jam pasirodžius, autorė atėjo į redakciją. „Ar vis dėlto už tą eilėraštį išmokėsite man honorarą?“ – paklausė ji.
       Po mėnesio pasirodė antras jos eilėraštis, kuris po dvidešimties metų pradės jos „Rinktinę“, nes, anot autorės, atlaikė laiko išbandymus.

      
       W. Szymborska – daugelio premijų laureatė, tarp jų – Jurzykowskio Fondo premija (Niujorkas, 1972), „Solidarumo“ kultūros premija (1987), J. W. Geothe's premija (Frankfurtas prie Maino, 1991), J. G. Herderio premija (Viena, 1995). Tačiau tik Nobelio premija, nepaisant didelių poetės pastangų, kad viskas liktų po senovei, privertė ją šiek tiek pakeisti nusistovėjusį gyvenimo būdą. Bet įpročiai ir nuostatos nepakito. W. Szymborska bičiuliams ir pažįstamiems rašo laiškus ant savo pačios darytų koliažų, humoristinių atvirukų, puikiai atspindinčių ironišką jos stilių. Su artimaisiais žaidžia visokius išgalvotus žaidimus, drauge kuria šmaikščius proginius eilėraštukus. Taigi šių privačių žaidimų jau nebuvo galima nuslėpti ir jie išplito įvairiuose Krokuvos pobūviuose ar šventėse. 2003 m. visa tai atsirado knygos pavidalu: „Eilėraštukai dideliems vaikams su autorės aplikacijomis“.
       Pirmasis jos parengtas eilėraščių rinkinys niekada nepasirodė – jis neatitiko 1949 m. literatų suvažiavime Ščecine literatūrai iškeltų reikalavimų. Rinkinys „Todėl gyvename“, pasirodęs 1952 m., pažymėtas stalininio laiko ženklais. Užtenka paskaityti eilėraščių pavadinimus: „Jaunimui, statančiam Naująją Hutą“, „Sveikinant socialistinio miesto statybas“, „Mūsų darbininkas kalba apie imperialistus“, „Leninas“, „Senos darbininkės prisiminimai prie liaudies konstitucijos lopšio“. Panašios temos vyrauja ir antrame rinkinyje „Sau uždavinėjami klausimai“ (1954). Taigi W. Szymborskos karo ir gedulo poezija labai greitai prisitaikė prie naujosios kartos, kuri mąstė pagal socialistinio realizmo direktyvas. Dalis šios kartos, išgyvenusios karo beprasmybę, stengėsi kuo labiau nutolti nuo mirties ir pralaimėto Varšuvos sukilimo, stengėsi kurti „naują žmogų“ ir „naują pasaulį“.
       Apskritai geresnio pasaulio kūrimas kėlė grėsmę pasauliui. Vėliau W. Szymborska pasakys, kad iš pradžių ji mylėjo žmoniją. Šis šūkis – mylėti žmoniją – suklaidino daugybę žmonių. Nes tai buvo dvidešimto amžiaus vidurio politinių sistemų fasadas. Poetė vėliau suvokė, kad mylėti reikia ne žmoniją, o žmogų. Mylėti, tai reiškia apskritai jį pastebėti, jausti tai, ką jis jaučia. Tik taip asmenį galima atskirti nuo abstrakčios žmonijos sąvokos.
       Beveik keturiasdešimt metų W. Szymborska pokario laikotarpio neminėjo. Literatūros kritikas Tadeuszas Nyczekas iš Krokuvos rašė: „Szymborksa tyli. Nesiaiškina, neatsikerta, negula kryžiumi, neatsiprašo. Galbūt priėjo išvados, kad blogų arba kvailų žodžių negalima ištrinti kitais žodžiais ar gestais. Ką ji galėtų spręsti apie literatūrą, apie jos trapią esmę, jeigu pripažintų, kad taip lengva išbraukyti parašytus žodžius? Skriaudos, jeigu buvo padarytos, liks skriaudomis, ir tik nuskriaustasis gali atleisti arba ne. Jeigu ir galima ką nors pataisyti, tai tik kitais, geresniais darbais. Szymborska jau niekada daugiau nekinkė poezijos į jokias kovas“.
       Tik 1991 m., gavusi prestižinę J. W. Goethe's premiją, Frankfurte sakydama kalbą ji užsiminė: „Tikrovė kartais pasireiškia taip chaotiškai ir taip siaubingai nesuprantamai, kad norėtųsi joje atrasti kokią nors pastovesnę tvarką, suskirstyti ją į tai, kas yra svarbu ir kas – nesvarbu, kas yra nauja, o kas pasenę, kas trukdo, ir kas padeda. Tai pavojinga pagunda, nes tada dažnai tarp pasaulio ir pažangos įsiterpia kokia nors teorija, kokia nors ideologija, pažadanti viską sutvarkyti ir paaiškinti. Yra tokių mūsų rašytojų, kurie sugebėjo atsilaikyti šiai pagundai, jie pakluso savo nuojautai ir sąžinei, bet ne tarpininkams. Aš, deja, pasidaviau šiai pagundai, – apie tai byloja mano du pirmieji eilėraščių rinkiniai“.
       Tais pačiais metais interviu leidiniui „Tygodnik literacki“ ji pridurs: „Priklausiau kartai, kuri tikėjo. Aš patikėjau. Atlikau savo „eiliavimo užduotis“ įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai. Tai pati blogiausia mano gyvenimo patirtis“.
       Esminiai W. Szymborskos poetikos bruožai išryškėjo tik 1957 m. išleistame rinkinyje „Šaukiant Yeti“. Tai, ko gero, ir yra jos tikrasis debiutas, kuriuo poetė pavergė skaitytojų širdis. Nuo to laiko kiekvienoje poetės knygoje atsirasdavo bent po vieną jau prieš tai išgarsėjusį eilėraštį. „Šaukiant Yeti“ tokių buvo nemažai: „Iš neįvykusio žygio į Himalajus“, „Niekas nenutinka du kartus“, „Atlantida“, „Dvi Bruegelio beždžionės“. Žinoma, tas eilėraščių populiarumas keitėsi, todėl sąrašas visada yra atviras, tačiau, tarkim, iš rinkinio „Druska“ (1962) visi poezijos skaitytojai žino „Pašnekesį su akmeniu“ ir „Herakleito upėje“. Čia yra ir vienas gražiausių lenkų kalba parašytų meilės eilėraščių „Babelio bokšte“. Jame girdime mitinių vyro ir moters prieš šimtmečius tartus balsus, eilėraštis prasideda šitaip:

      
       Iš rinkinio „Šimtas paguodų“ (1967) dažnai cituojamas eilėraštis „Rašymo džiaugsmas“:

      
       Jis baigiasi garsiuoju rašymo, literatūros apibūdinimu:

      
       Czesławas Miłoszas Nobelio premijos įteikimo proga 1996 m. rašė: „Szymborska nebūtų didelių abejonių laikotarpio poetė, jeigu neieškotų išsigelbėjimo kūryboje. Mirtingosios rankos kerštas jos kūryboje pasirodo įvairiomis formomis, taip pat ir saviironiško žaidimo“.
       „Šaukiant Yeti“ – nepaprastas rinkinys. Skaitytojus stebino jau vien pavadinimas, nes kreipiamasi į kažką, kas yra nei žmogus, nei žvėris. Ši paslaptinga figūra tuomet buvo populiaresnė nei šiandien, bet perkelta į poezijos knygą tapo vienu pasaulio, atsivėrusio po 1956-ųjų, simboliu. Į literatūrą atėjo asmeniškumas, privatumas, avangardas, – socialistinis realizmas subyrėjo užleisdamas vietą vaizduotei. W. Szymborskos poezija tuomet nepranyko tarp visų naujų to meto eilėraščių, buvo priimta su didžiuliu entuziazmu. Štai kaip kreipiamasi į sniego žmogų eilėraštyje „Iš neįvykusio žygio į Himalajus“:

      
       Kiekvienas to meto jaunas žmogus mintinai mokėjo šį paskutinį posmą arba bent jau dvi pirmąsias eilutes. Patrauklus jiems buvo W. Szymborskos humoro jausmas, nors iš tikrųjų eilėraštyje išsakytas ironiškas požiūris į žmogų, bandantį rasti dialogą su nepažįstamomis kultūromis.
       Vis dėlto nuo to laiko, kai pasirodė „Šaukiant Yeti“, iki šiol populiariausias yra eilėraštis „Nieko du kartus“:

     
       Jis baigiasi:

      
       Šie du posmai irgi priklausė pažangaus jaunimo repertuarui. Įspūdį darė pagrindinė šio filosofinio eilėraščio mintis, bet ypač visus žavėjo paskutinėje eilutėje slypintis W. Szymborskai būdingas paradoksas. Išsireiškimas „skirtingi esame labai / tarsi du skaidraus vandens lašai“ lenkų kalboje jau tapo tradicinis. Šiam eilėraščiui Andrzejus Mundkowskis sukūrė muziką, jis tapo Lucijos Prus atliekamu septinto dešimtmečio šlageriu. Dešimtame dešimtmetyje jis ir vėl pasidarė populiarus, – dabar jį dainavo Kora (muzika Marko Jackowskio).
       Dvidešimto amžiaus viduryje lenkų poezijai toną davė žymūs lenkų poetai filosofai: Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Bieńkowskis, Wisława Szymborska, Zbigniewas Herbertas, Mironas Białoszewskis, Edwardas Stachura, Janas Twardowskis. Poezija, kitaip nei filosofija, neprivalo kurti bendrų filosofinių sistemų. Niekas to ir nesitiki. Tačiau ji privalo turėti šifrą, būdingą tiktai vienam poetui, privalo taip, o ne kitaip atspindėti pasaulį. W. Szymborska tai sugeba, jos poezija išsiskiria savo paprastomis formuluotėmis, sugulančiomis į daugelį skirtingų lygmenų. Anot jos, žmogus nuo amžių buvo filosofinė būtybė. Štai eilėraštis „Šimtas paguodų“ iš tokio paties pavadinimo knygos (1967):

      
       Šiame eilėraštyje sutelkti visi W. Szymborskos kūrybos pagrindiniai bruožai. Žmogus – autentiška būtybė iš amžių glūdumos arba iš mūsų dienų. Vienas iš daugelio, apibendrintas žmogus, bet turintis savą istoriją. Ir visada jam būdingas koks nors vienas dalykas – toga arba megztinis, arba jis eina tiltu senovės japonų raižinyje. Šioje erdvėje visai paprasta sutikti neandertalietį ir XXI a. gyventoją. Ir visai nesvarbu, aprašomas jis pirmuoju, antruoju ar trečiuoju asmeniu, bet visada per ironišką nuotolį. Poetės humoro jausmas netgi patiems svarbiausiems klausimams suteikia nepakartojamo kolorito.
       Istorija šioje poezijoje – tai ne faktų seka, o tik mūsų atminties raktas mitams atverti. Konkretūs įvykiai beveik neegzistuoja. Tačiau poezijoje išryškėja koks nors aiškus istorijos fragmentas. Kodėl išryškėja? Nes mes, pažinimo troškulio vedini, susikaupę jo ieškome. Suvokimas, pasaulio interpretavimas gali prasidėti nuo kiekvieno daikto, kiekvieną akimirką. Eilėraštis „Stebuklų turgus“ iš knygos „Žmonės ant tilto“ (1986):

      
       W. Szymborskos žmogus – asmuo, sugebantis stebėtis pasauliu. Ir visai nesvarbu, koks jo išsilavinimas, kokiai civilizacijai priklauso, kada gyvena. Poetę stebina pati būtis, su kuria ji norėtų užmegzti kontaktą, bent jau uždavinėdama paradoksalius klausimus. Ji teigia, kad patys paprasčiausi dalykai ne visada yra suprantami, išslysta iš pažinimo ribų. Ši filosofija atsispindi ir eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“ iš knygos „Druska“ (1962):

      
       Deja, akmuo, nors ir daug kartų prašomas, neįsileidžia viešnios. Jis lieka užsidaręs, nepažintas, nors ir stengėsi palaikyti šiokį tokį pokalbį. Galų gale jis pasako dvi uždarumo priežastis. Kultūros dalyvis negali suprasti gamtos. Ir beldžiančiajai neužtenka vien vaizduotės, kad būtų įleista vidun. Dažnai šio eilėraščio akmuo yra interpretuojamas kaip paprastas daiktas, bet, žinant W. Szymborskos mąstymo stilių, čia greičiau kalbama apie akimirkos, kuri yra žmogaus gyvenimas, susidūrimą su ilgu natūralios gamtos egzistavimu – apie neįmanomą jų susikalbėjimą. Tačiau W. Szymborska nebūtų W. Szymborska, jeigu eilėraščio nebaigtų ironiškai. Šeštą kartą pasibeldus, pateikiama antra priežastis:

      
Visgi išskirtinis vaidmuo jos kūryboje tenka ne akmenims, bet gyvūnams. Ir gyvūnų kančių priežastis dažnai yra žmogus. Regint tokią neteisybę, būti žmogumi poetei gėda. Poetė susitapatina su kitais žemės gyventojais, evoliucijos dalyviais. Ji jaučiasi dar turinti savyje kažkokią priešistorės dalelę, o visą žemės istoriją su mitais, gyvūnais ir augalais kadaise turėjo, bet ta bendrystė kažin kur pradingo:

      
       Dėl nesuvokiamo atsitiktinumo ji negimė:

      
       Poetė dažnai sugretina mūsų egzistavimą su kitų gyvų būtybių pasauliu ir tai jai leidžia aiškiau nusakyti buvimo žmogumi atsakomybę ir pareigas. Viena jų – turėti sąžinę, kurios neturi gyvūnai.
       W. Szymborska yra greičiau „gudri“ ar tiesiog išmintinga negu naivi (prieš dvidešimt metų ji rašė: „Geriau gudrus nei per daug patiklus gerumas“). Ji šio to išmoko iš pirmųjų idėjinių pralaimėjimų, ypač iš karo ir pokario. Ji pasirinko Ezopo kelią, aliuzinius „darželius“, bet ne Lenkijos ar Niurnbergo tribunolus, priminimą, bet ne Paskutinį teismą, užkaborių, bet ne viršūnių tyrinėjimą, jai rūpi paribiai, bet ne „pagrindinės žmonijos problemos“. Ji neslepia, kad jai patinka žvelgti „iš apačios“ negu kad „iš viršaus“. Jai rūpi atskirumas, bet ne globalumas, „vabzdžių, bet ne žvaigždžių laikas“, neįgalumas, bet ne Absoliutas, „chaoso, bet ne tvarkos pragaras“. Moralizuoti, doktrinomis taisyti pasaulį, stvarstyti Viešpatį Dievą už kojų – tai ne jos specialybė. Jai beveik nepastebimai pavyksta pačiupinėti žmogiškųjų problemų esmę… neriant vąšeliu.
       Kasdieniškumas, pasikartojimai, paprasti dalykai ribotuose gyvenimuose, nepaprastai siauroje erdvėje, kurioje namai yra visatos centras – visa tai mums įgimta. Kosminė perspektyva, apie kurią, kaip teigia religija, filosofija, fizika ir poezija, turime galimybę mąstyti, nekeičia mūsų kasdieninių įpročių. Esame neįtikėtinai prisirišę prie žemės ir gyvenimo, metafiziškai nejautrūs, mums trūksta vaizduotės. Nes ir kam mums, šliaužiojančioms būtybėms, turinčioms ritualus ir savą rutiną, ta Dieviškoji perspektyva, B. Pascalio le vertige, galvos skausmas, kurį mums taip norėtų sukelti žmonijos genijai?
       Ne kasdien pakylame iki būties aukštumų, ne dažnai jas ir prisimename. Kol mūsų nesučiumpa mirtis (ji, beje, jau nieko žmogaus neišmoko, nes ateina pavėlavusi visą gyvenimą), kol nesupurto kokia nors tragedija, nepagydoma liga, katastrofa ar artimieji nepatenka į avariją, gyvename lyg niekur nieko, tarp kasdieninių rūpesčių, paprastų dalykų ir mažų džiaugsmų. Dėl to, priešingai nei didieji moralistai, W. Szymborska nesielvartauja, nes ji gerai žino, kad, anot A. Camus, „žmonės visada yra tokie patys, ir tame slypi jų jėga ir jų nekaltumas“.
       Tačiau šios poetės paprastumas yra tariamas. Ji visada svarsto pagrindinius egzistencinius klausimus, analizuoja esmines žmonijos ir epochos problemas, bet tą daro mažais žingsneliais, sutelktai ir nepastebimai. Ji niekada neina paskubomis, per pagrindines duris ar skambant varpams, su iš anksto paruoštomis tezėmis, įpakuotomis taip, kad atrodytų kaip pranašystės.
       Neieškokime svarbių išvadų – jos W. Szymborskos poezijoje gali būti tik numanomos, tariamos, nekonkrečios, nes dar iki galo nepatikrintos gyvenimu, todėl tarsi sulaikytos, atidėtos. Atrodo, kad autorė visada bando nuo jų išsisukti. Didieji klausimai niekada nekeliami tiesmukai, vis lyg tarp kitko užsimenama, bet atsakymams paliekama tuščia tyli erdvė, ir jokio stipraus finalo. Iš pirmo žvilgsnio tokius nebaigtus žaidimus ir rezultatą, lygų nuliui, norėtųsi įvardyti kaip jos eilėraščių silpną vietą, bet geriau įsiskaičius suvoki, kad čia ir slypi autorės pasaulėjauta.
       Sakoma, kad W. Szymborskos yra išspausdinti tik 252 eilėraščiai, vieniems metams tenka keturi penki. Ji iš pirmųjų dviejų savo knygų išsižadėjo dvidešimt penkių tekstų, keleto ir iš vėlesnių. W. Szymborskos devizas: maximum prasmės – minimum teksto.
       Paprastai labai laukiama naujos W. Szymborskos knygos, spėliojama tema ir tonas, tačiau paskutinio jos rinkinio – „Dvitaškio“ (2005) – laukta visai trumpai – tik trejus metus ir porą mėnesių. Tai dar vienas žaidimas su pasauliu, „klaustukų dėliojimas“, kur atsakymuose svarbu palikti vietos po dvitaškio.

       Pagal lenkų spaudą parengė Birutė Jonuškaitė