– Pradėti norisi nuo kalbos, nuo gyvo, gyvybingo kalbos jausmo, kuris yra pirmoji meninio teksto sąlyga. Jūsų poezijos kalba kasdienė, bet ne pilka, daiktiška, bet ne sudaiktėjusi, labai muzikali. Apie muzikos, dermės, skambėjimo svarbą tekstams esate rašęs ir savo esė. Kiek Jūs pats tikite kalbos ir būtent lietuvių kalbos burtų galia, su švelnia šypsena pristatyta romane „Erezija“: „<...> visiškai aišku, jog lituanų kalba, nors ir labai primityvi, labai veiksminga ir yra išlaikiusi senųjų burtų galias, kuo jaunų tautų kalbos negali pasigirti“?

       – Kalbos magija... Kaip galėčiau ja netikėti, jei net tokia jokių prietarų neturinti padermė kaip viešųjų ryšių technologai bei reklamos profesionalai ja tiki? Tinkamai parinktais žodžiais galima užkalbėti nuo gyvatės – arba paversti kokį niekšelį charizmatiniu lyderiu. Principas tas pats – tik anksčiau už Juodųjų technologijų“ naudojimą degino ant laužo.
       Tos pačios Juodosios technologijos“, beje, kuo gražiausiai taikomos ir literatūroje. Ir čia sėkmės formulė absoliučiai ta pati – kalbėti tik tai, ko iš tavęs tikisi publika. Reprodukuoti savo paties įvaizdį – ir, ginkdie, nekeisti nieko, net intonacijų. Kad publika nesutriktų – tai ją erzina.
       Apie kalbos muziką, apie patį jos skambesį būtų kita šneka. Vaikystėje turėjau mėgstamą žaidimą: tol kartoti vieną žodį, kol jis praras prasmę. Nusimes visas jam primestas reikšmes, visas apnašas ir stos prieš akis nuogas ir grynas. Iki švytėjimo. Iki šiol tą jausmą pamenu. Gražu ir baisu.
       Dabar galvoju – tai turbūt ir buvo pirmoji poetinė patirtis. Ir kažin ar ko nors gudriau per tuos nugyventus metus išmokau, nei tik šiek tiek amato. Dar, tiesa, sužinojau, tas mano žaidimas – visai ne žaidimas, bet labai rimta praktika, vardu meditacija.
       Lietuvių kalba, be abejo, mano didžioji numylėtinė. Nors turiu ir kitų mylimųjų – kalbų, kurių skambesys, pati vibracija man savaime graži. Magija veikia – nors nesupranti beveik nė žodžio. Mano ausin tokius kerus lieja portugalų (savo skambesiu, beje, paradoksaliai panaši į lietuvių), rumunų, Balkanų romų kalbos ir vienas Šiaurės Švedijos dialektas. Kodėl – nesiimčiau aiškinti. Tiesiog tai kalbos, kuriomis, jei, neduokdie, lietuvių kalbos nebūtų, galėčiau rašyti eilėraščius. Bent jau man taip atrodo.
       Nesu iš tų puošniakalbių, kurie kiekviena proga vis linkę pabrėžti – „gyvenu lietuvių kalboje“. Nors, atmetus visą tą saloninį aplombą, teisybės tame yra. Jei kas labai prispirtų, būčiau priverstas prisipažinti – taip, gyvenu mintimis, kurios kalba lietuviškai. O jei prispirtų dar labiau, pridurčiau: ir daugiau beveik niekur.

       – Esate minėjęs, kad save laikote ne ekstazių, susijusių su fantazija, bet intymumo, vaizduotės, kaip savotiško strategijos meno, patirties struktūrinimo ir sisteminimo galios, specialistu. Vienu iš rinkinio „Naujausiu laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ skyriaus epigrafu pasirinkote Bruno K. Öijerio citatą: „mano trintukas / prieš /jūsų tikrovę“. Trintuko metafora man atrodo tinkama, šmaikšti ir kiek netikėta, lyg panaikinanti, paneigianti minėtojo strategijos meno galimybę. Ar priešingai – ištrinti tam, kad būtų galima susisteminti, išgauti kuo grynesnius pavidalus, formas, mintis? Tarsi vaizduotė perimtų trintuko funkcijas?

       – Na, diversija taip pat yra strategijos meno rūšis – nors gal veikiau taktikos... Šiaip Jūs teisingai supratote. Tas Öijerio minimas trintukas, kurį turiu ir savo arsenale, visiškai nesikėsina į tikrovės pamatus. Atvirkščiai – jis trina netikrus dalykus, apsimetančius tikrais. Trina – imkim taip ir pavadinkim – masinę tikrovę, kuri kas akimirką audžiama iš konvencijų ir stereotipų, iš surogatų ir sirnuliakrų, iš truizmų ir banalybių. Trintukas, ištrinantis visus-iš-anksto-paruoštus-atsakymus. Ir vaikiškas žaidimas su žodžiu – taip pat, beje, trintukas. Tik nereikia vaitoti, kad trintukui pasidarbavus nieko nelieka. Gal iš pradžių taip ir atrodo – baugu ir tuščia, bet geriau įsižiūrėjus paaiškėja: ogi viskas savo vietose. Nė viena iš tiesų turėta vertybė iš jūsiškės sistemos neprapuolė.
       Rašytojai su trintukais: gražus įvaizdis. Gal tokie ir turėtų būti XXI a. rašytojai – ne su „laptopais“, ne su žąsies plunksnomis, bet su trintukais.
       Diversantai, kasnakt paslapčia pasilypėjantys ant parko suolelio ir trinantys neono kaligrafiją.

       – Esu girdėjusi sakant: klaipėdiškiai poetai, Gintaro Grajausko mokykla. Ar jaučiatės turįs savo mokinių, pasekėjų, buvęs ar esantis kieno nors mokytojas?

       – Mokinių ar mokytinių turįs nesijaučiu. O ir ko aš galėčiau išmokyti – kaip parašyti Grajausko eilėraštį?
       Sekėjų, regis, turiu – ir tikrai ne vien Klaipėdoje. Bet tai galbūt normalu – tokios jaunų žmonių treniruotės, ir tiek. Kažkas kažin kada rašė kaip S. Geda, kaip V. P. Bložė, kaip M. Martinaitis. Tai praeina, vienaip ar kitaip. Nors ne, meluoju – žinau žmonių, kurie visą gyvenimą rašo kaip Salomėja, ir nepraeina jiems nors tu ką.

       – Šį klausimą padiktavo Jūsų eilėraštis „Filatelija“: „dirbu redakcijoje / man siunčia eilėraščius / kuriuos turiu perskaityti // nori nenori, o pradėsi / rinkt pašto ženklus“. Jei neklystu, jau dešimt metu esate literatūrinių „Gintaro lašų“ sudarytojas, taigi su literatūra Jūsų gyvenimas susijęs keleriopais ryšiais: kuriate pats, skaitote kitų kūrybą, ją atrenkate „Gintaro lašams“. Kaip regite, vertinate lietuvių literatūrą kaip tik iš pastarosios pozicijos? Ar pasikeitė ji per šį dešimtmetį ir kokios būtų tos slinktys? Ar patiriate šiuolaikinės lietuvių literatūros skaitymo malonumą?

       – Oficiali pripažintų rašytojų kohorta per tą dešimtmetį neką tepasikeitė – gal tik gretos praretėjo. Tie patys vėliavnešiai, tie patys seržantai, tie patys ordinais vis pažvanginantys veteranai... Niekas čia pernelyg ir negalėjo pasikeisti – per trumpas laiko tarpas. Bene vienintelės naujovės – paraliteratūros srity. Kad ir tas prasidėjęs nebylus karas tarp didžiųjų leidyklų ir akademinių literatūrologų. Karas dėl įtakos zonų. Dėl teritorijų – kurias prarasti išties baugu, nes jos ne tik žymi prestižą, bet ir lemia duonos kąsnį. Kaip tas karas vyksta? Kaip ir visi šiuolaikiniai karai dėl rinkos. Vieni užsiiminėja totaline reklama, formuodami mitus apie „nuosavus“ autorius. Antrieji gi, pajutę slystant žemę iš po kojų, griebiasi desperatiškų žingsnių – imasi rengti knygų dešimtukus (kaip per MTV pasakytų – toplistus), nepamiršdami viešai paburnoti prieš vartotojišką visuomenę ir pražūtingąją popkultūrą. Dėl visa pikta dar ir apsidrausdami – leisdami skaitytojams pasirinkti tik iš nurodytų knygų sąrašo. Žodžiu, smaginasi visi kaip tik moka.
       Kas laimės? Niekas. O pralaimės kaip visada – „patrankų mėsa“. Autoriai.
       Kam lemta rašyti, tas rašys. Net ir eilėraščius – kad ir kaip visi aplinkui tikintų, jog knyga yra tokia prekių rūšis, ir tiek.
       Šiemet „Gintaro lašuose“ po ilgos pauzės paskelbėm jaunųjų kūrybos konkursą. Kažkada tokiame pačiame debiutavo ir laurus pelnė Gabrielė Klimaitė, tuo metu dar moksleivė. Prisipažinsiu – šįkart kiek baugoka buvo. Ir smalsu – kiek dar liko tų rašančiųjų, gal visi jau emigravę... Šį mėnesį konkursas oficialiai baigiasi, bet aš niekaip negaliu paskelbti tos pabaigos, nes guli dar krūva gerų tekstų. Tokių, kur nespausdint tiesiog ranka nekyla. Nors ir taip į naujausius numerius dėjau po kelias jaunųjų publikacijas, likusiuosius kiek paskriausdamas.
       Taigi, atrodo, viskas gerai su ta lietuvių literatūra ir skaitymo malonumais. Bent jau ateinančius dešimt metų.

       – Kokios yra Jūsų (sub)kultūrinės ištakos? Romane rašote apie žemaičius, poezijoje Klaipėdos krašto, pajūrio erdvė, rodos, tikrai labiau įskaitoma nei žemaitiškoji, nors pats esate gimęs Marijampolėje – ar kilmė turi kokios nors įtakos Jūsų kūrybai, o gal esate visiškai pajūrio žmogus? Ar Klaipėdos krašte, Jūsų nuomone, dar gyva lietuvininkų tradicija? Ar lietuvininkų dvasia veikia šiuolaikinius Klaipėdos menininkus, išnyra kokiais nors pavidalais vizualiuosiuose menuose, muzikos arba žodžio kūryboje? Gal ji jau sunyko, o jei ir pulsuoja, tai dirbtinai palaikoma?

       – Viskas labai paprasta: tėvas – žemaitis, mama – suvalkietė. Suvalkietiškas kandumas plius žemaitiška mažakalbystė. Jei dar pridūrus, kad tėvas – muzikos mokytojas, vėliau vargonų derintojas, mama – lietuvių kalbos mokytoja (beje, kurį laiką dėsčiusi lietuvių kalbą bei literatūrą anuometinio Kapsuko kalėjime – čia toks ekskursėlis specialiai „Erezijos“ tyrinėtojams), tai ir visai klinikinis atvejis išeina. Esu tiesiog genetiškai pasmerktas būti tuo, kas esu... Tiesa, dar būtina pridurti, jog laikau save klaipėdiškiu – čia gyvenu nuo septynerių metų, ir priemiesčio dykvietės ar gelžbetonio konstrukcijų gamyklos užkaboriai man labiau pažįstami dydžiai už vis dar įprastą (ir beveik privalomą) lietuvių rašytojui dirvonų romantiką. Yra taip, kaip yra. Kaip sakė vienas milijonierius iš vieno filmo – kiekvienas turi savo nuosavų trūkumų.
       Deja, apie gyvąsias lietuvininkų tradicijas neką tegalėčiau pasakyti. Be abejo, Klaipėdos atmosfera išskirtinė, jos nesupainiosi su jokiu kitu Lietuvos miestu. Ta kiek asketiška, kiek protestantiška dvasia – ganėtinai rūsti ir neiškart „įsileidžianti“, nepaisant naujųjų mitų apie atvirą ir „džiazuojantį“ miestą – man yra vienas iš neabejotinų jos privalumų. Tiesiog man tai tinka. Galimas dalykas, jog tas visa persmelkiantis dvelksmas ir yra Jūsų minima senoji lietuvininkų dvasia. Konkretesniais pavidalais ją aptikti būtų sunku: Klaipėda – atkilėlių miestas, tikrųjų klaipėdiškių likę vos vienas kitas. Kiek teko pažint – išdidūs, atkaklūs ir tvirti žmonės.

       – Vienas romano „Erezija“ veikėjų – filologas, rašytojas, tapęs samdomu žudiku, pasakoja: „Na taip, buvo laikas, kai galvojau, jog privalau rašyti. Ne būti rašytoju, o tiesiog rašyti; tai du skirtingi, jei ne radikaliai priešingi dalykai“. Jūsų poezijos pasaulį gaubusi taurios išminties aura romane transformuojama į ganėtinai skaudų ir kandų cinizmą. Cinizmo būta Jūsų esė, jo esti ir eilėraščiuose („liūdnas šuniukų gyvenimas, / o kad ir tavo ne ką linksmesnis, / bet atėjus laikui ir nemokėdamas / šoksi savo mirčiai, šoksi kaip geras“, eil. „Aš nešoku“), tačiau romane jis juntamai aštresnis, tarsi kylantis iš neišvengiamybės susitaikyti su visai nepoetiškai nusiteikusia visuomene, tirpstančio laiko, artėjančios mirties ir vis labiau ryškėjančio, vis daugiau apimančio daiktiškumo akivaizdoje. Ar perėjimas nuo tikro ir nuogo, kaip esate rašęs apie poeziją, kūrybos prie šiuolaikinio romano nežymi lengviausio ar patogiausio žingsnio, galimo apibūdinti kaip prisitaikymas prie rinkos?

       – Rašytojas, žudantis rašytoją... Bet pradėkim nuo vidurio – man tai atrodo svarbu. Kalbant apie „Ereziją“, mano giliu įsitikinimu, galima kalbėti apie ką tik nori, bet tik jau ne apie neišvengiamą susitaikymą su visuomene. Apie susitaikymą su Dievu, apie savojo menkumo išpažinimą – taip, tikriausiai galima. „Erezija“ kaip tik tokiu susitaikymu ir baigiasi.
       Labiausiai derėtų kalbėti ne apie susitaikymą, bet apie maištą. Bent jau aš pats apie tai kalbėčiau... Tiesą sakant, buvau gerokai priblokštas tokios gausybės pačių keisčiausių „Erezijos“ perskaitymo būdų ir akivaizdaus oficialios kritikos sutrikimo. Žinoma, interpretacijų skaičius begalinis, tačiau kai vienas kritikas priekaištauja už manieringumą, kitas – atvirkščiai – šiurpsta nuo vulgarumo, trečias įžvelgia ekshibicionizmą, o ketvirtas mato šiuolaikinę Jobo dramą... Primena seną anekdotą apie Petką su Capajevu, pirmąkart sutikusius kupranugarį.
       Ko gero, arčiausia tiesos buvo vienos kritikės frazė, įvardijanti tai, kas dalį literatūrinio pasaulio taip smarkiai suerzino – romane parodijuojamas ne tik rašytojo amatas, bet ir skaitymo visagalybė.
       Taip – „Erezija“ skaudi ir pikta knyga. Ironiška, autoironiška, sarkastiška. Dėl cinizmo – drįsčiau paabejoti. Manau, jo ten ne daugiau nei Jūsų pateiktoje oilėraščio citatoje.
       „Erezija“ yra savotiška „literatūros piliečio“ nepaklusnumo akcija. Knyga ne tiek apie lituanus ar mitinę Jeronimo Prahiškio kelionę po Lietuvą, kiek apie lietuvių rašytojus, kurie net ir rūstesniais metais sugebėję išsaugoti išdidumą, mokėję pasipriešinti, dabar verčiami maloniai šypsotis ir mokytis įtikti. Žūtbūt. Ir įtikėti – kad literatūrinė sėkmė iš tiesų ir yra parduotų knygų skaičius, dalyvavimas prestižinėje knygų mugėje ar inscenizacija Holivude, Tai apskritai dalykai, beveik nieko bendra neturintys su literatūra – žinau ir jaučiu tai dalyvaudamas bet kurioje knygų mugėje.
       Turbūt ne pro šalį būtų buvusi kokia platesnė aiškinamoji paantraštė – „socialinis kritinis protesto romanas“, ar kaip nors panašiai... Nors jei būtų mano valia, įvardyčiau „Ereziją“ nusižiūrėjęs į kokius britų „The Tiger Lillies“. Tiesiog – juodasis kabaretas. Yra toks sceninis muzikos žanras. Stilistiniu požiūriu būtų bene tiksliausias apibūdinimas.
       Šiaip jokių radikalių perversmų, lūžių anei pervartų mano literatūrinėje biografijoje kaip ir nenutiko: ir „Erezija“, ir visa, kas buvo prieš tai, tėra tas pats anksčiau minėtasis trintukas. Viskas, sakyčiau, nuoseklu ir logiška.

       – Beveik tuo pačiu metu pasirodė keli lietuvių autorių romanai, kuriuose atsigręžiama į lietuvių kilmės mitą bei istoriją. Jūsų nuomone, tai sutapimas, ar tam tikra tendencija? Galbūt tokia pastanga sukonstruoti (rekonstruoti, dekonstruoti) baltų (lietuvių) mitologiją, šiuolaikinio žmogaus akimis peržvelgti istorijos faktus kyla iš kokių nors vidinių kompleksų, susijusių su tautine tapatybe? Ar priešingai – tai sąmoningas noras grožinės kūrybos erdvėje pasišaipyti iš savęs ir savų mitų? Kiek ir kodėl Jums svarbus tautinės tapatybės klausimas, kurį užduodate poezijoje (pvz., „Eilėraštis apie lietuviškojo identiteto paieškas“) ir romane?

       – Be abejo, tendencijos esama. Pasirodo ne tik romanai, bet ir kultūrologinės studijos, straipsniai periodikoje. Matyt, tiesiog ateina metas permąstyti – ar iš tiesų viskas gerai su ta lietuviškąja tapatybe? Ar mums gana to XIX a. sutverto romantinio mito apie drovų civilizacijos nesugadintą galiūną – baltasermėgį artoją, tokį J. J. Rousseu „kilnaus laukinio“ kloną, ar mums reikia ko nors daugiau? Gal vis dėlto verta jį „sugadinti“ ir šiek tiek civilizuoti, kad netektų susidurti su bernelio dobilėlio mutantu, šarvuotu jokiomis haubicomis nepramušamu kaimiško tamsuoliškumo ir miesčioniško pasipūtimo lydiniu? Tokiu savimi patenkintu šaunuoliu iš Akropolio valsčiaus? Kažkurioje televizijos laidoje kalbino iš Lietuvos emigravusiuosius – kone kas antras atsakė, kad iš Lietuvos pabėgo ne tik dėl skurdo, bet ir dėl oro tvyrančio agresyvumo.
       Aišku, didžioji tautos dalis iki Paskutiniojo teismo dienos kuo ramiausiai pragyvens su Žalgiriu, milžinkapiais ir „nuo jūrų iki jūrų“. Be abejo, savąją istoriją gerbti ir išmanyti tiesiog privalu – būtų mano valia, Lietuvos istorijos pamokų skaičių mokyklose padvigubinčiau. Bet čia kalba ne apie pagarbą ir juo labiau ne apie išmanymą. Žinoma, gyventi su tokiu portatyviniu stereotipų rinkiniu gal ir patogiau, bet ar tik ne tas selektyvus praeities idealizavimas ir suponuoja jau tautiniu bruožu tampantį niurzgimą apie tai, kaip viskas anksčiau buvo puiku ir kaip dabar viskas nieko verta. Turim savo Valstybę – tai ir gyvenkim galų gale. Čia ir dabar. Nes jei ir toliau ta pačia gaida trauksim, tai tik klausimas, kada pradėsim choru giedot ditirambus didingai sovietinei praeičiai.
       Tai tiek apie tautinę tapatybę. Išmokti didžiuotis tuo, kas esi dabar – be jokių „bonusų“ iš milžinų protėvių. Su visais savo paties trūkumais ir privalumais. Ne pasipūtimas, o išdidumas. Tik toks mažytis niuansas.

       – Šis klausimas šiek tiek eretiškas, provokuojantis: ar gali poetas rašyti gerą prozą? Ar geras poetas gali būti ir geras prozininkas? Kiek tai priklauso nuo mąstymo struktūros?
       Beje, esate sakęs, kad eilėraščius rašote ranka, kad poeziją privalu užrašyti ranka. Taigi kokią įtaką rašymas ranka ar kompiuteriu turi kūrinio kalbai, jei turi?

       – Na, precedentų būta – ir ne vienas: J. L. Borgesas, V. Nabokovas... Rašytojų, pradėjusių poezija, o baigusių proza, apskritai ištisas legionas. Kaip baigsiu aš pats – nežinau. Esu užsispyręs, kaip dera žemaičiui, ir ginčininkas – kaip dera suvalkiečiui. Gal todėl, kai tik kas nors ima ir įvardija – aha, sugavau, jisai toks ir toks, taip ir užrašysim! – man kyla pasiutęs noras ką nors iškrėsti. Kol gyvas – esu visoks. Niekam nepatinka būti kolekciniu drugeliu, tupdomu ant smeigtuko.
       Kiek teko pačiam patirti – poetui rašyti prozą tikriausiai šiek tiek lengviau nei prozininkui poeziją. Bene sunkiausias dalykas – kažkokiu būdu perjungti jungiklį. Perorientuoti mąstymą. Nes jei to nepadarysi, tavo romanas pasibaigs maždaug ties septintu sakiniu. Įžvelgiu ir visokių potencialių komplikacijų: galimas daiktas, kad ten, kur aš, rašydamas prozą, matau metonimijas ir metaforas, etaloninis prozos skaitytojas (jei toks egzistuoja) matys vien tradicinį naratyvą – tokį, per kurį akimis bėgama, o ne glostoma. Ir dar tikriausiai įsižeis, jog tas naratyvas neguli sau ramiai, bet visaip trūkinėja ir šokčioja.
       Apie rašymus ranka ir kompiuteriu: nieko naujo pridurti negaliu – nebent tai, kad manoji profesinė liga, rodos, sunkėja. Netgi šitą interviu rašiau ranka – nors prie kompiuterio praleidžiu nemažai laiko ir tarp rašytojų, ko gero, galėčiau būti laikomas kompiuterių ekspertu... Kažkaip ne rašymui tas daiktas sutvertas, nors tu ką. Bet už tą malonumą rašyti ranka – braukyti, kraiglioti, paišyti snukučius ir pan., esu baudžiamas dvigubu darbu: paskui viską vis viena tenka surinkti kompiuteriu. Buvo didžiulis džiaugsmas, kai vieną tokį nemenkos apimties vertimą turėjau galimybę padiktuoti – prisikalbinau sekretoriumi vyriausią sūnų. Štai kai iš romanų rašymo imsiu ir praturtėsiu (čia turbūt reikia įterpti aiškinamąją nuorodą – „respondentas juokauja“), būtinai pasisamdysiu kokią mikliapirštę mašininkę...