Lapkričio 23 dieną profesoriui Vytautui Kubiliui būtų suėję 80 metų. Šiai sukakčiai žmona literatūrologė Janina Žėkaitė parengė jo visą gyvenimą rašytus „Dienoraščius“, kurių pirmąjį tomą (1945–1977) šį rudenį išleidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Čia pateikiama ištrauka paimta iš kitąmet pasirodysiančio antro tomo (1978–2004). J. Žėkaitė publikaciją „Metams“ rengė vasaros pradžioje – šifravo sunkiai įskaitomą tekstą iš vyro užrašų knygelių ir parašė komentarus. Netikėtai jos netekome – liepos 27 dieną išėjo Anapilin, per pusantrų metų atlikusi didžiulį darbą – sutvarkiusi visą vyro dienoraštinį ir epistolinį palikimą.

Jūratė Sprindytė

       1998 m.

       V. 14
       Vokietijoj po karo iki pat 1980 m. užsiangažavimas buvo doro rašytojo ženklas, nes neutralumas atvedė į Hitlerio epochą. Statomos pjesės apie teisėjus, nacistus – teismas sau. Ateina politinio kronikinio teatro tema.
       Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
       Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.
       Vokietijoje atkuriant Bundesreichą dirbo nacizmo priešų komisija. 2 metus atrinkdavo karininkus, kad būtų išlaikytos demokratinės nuostatos.
       1990 m. paskaičiuota, kad grąžinti VDR gamybą į tinkamą lygį prireiks 10 metų, o aprūpinti butais pagal Vakarų standartus – 25 metų, ir tai kainuos bilijonai dolerių.

       V. 15
       Viskas patirta. Motinos slaugymas ir marinimas. Patirtas vaikų nedėkingumas. Patirtas nusivylimas savimi ir nuovargis. Tad gali išeiti be gailesčio. Jokių planų. Tik tuščias tempimas laiko.

       V. 16
       Tamošaičio straipsnis – kaip literato mokslas išeina iš savo orbitos, ieško mito – taip pagilino prasmes, susiejo kūrinį su giliu kontekstu. Mano kritika buvo perdėm literatūrinė, tokia dabar jau niekam nereikalinga.

       V. 29
       Pasakiau Sąjūdyje kalbą, kuri Andrelį stumia į nepatogią padėtį – apsispręsti dėl Vagnoriaus ir Landsbergio.
       Eina į dugną abu ir skandina konservatorių partiją. Savižudiškas veiksmas.
       Adamkus renkasi sau, kaip ir Brazauskas, tą patį – „Gyventi geriau“.
       Apėmęs nerimas – kas bus. Vagnorius elgiasi kaip autokratas, kitomis sąlygomis jis priešininkus sukištų į konclagerį. Tokia yra vienvaldiškos diktatūros logika.
       Nori pribaigti Landsbergį bet kuria kaina. Tai arba beprotybė, arba uždavinys pagal Terlecką.
       Norisi išsinerti iš tos partijos kuo greičiau.

       VI. 3
       Durnas tas įsiterpimas tarp dviejų besipešančių. Jiems tik juokas, o tu plėšaisi. Kokia buvo Landsbergio kalbos per televiziją prasmė? Kokia Vagnoriaus veiksmų prasmė?
       Kokia tavo darbų prasmė taip arti nebūties. Vakar ją pajutau – ir nebesinori ką beveikti, berašyti. Toks judėjimas tik iš inercijos.

       VI. 4
       Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

       VI. 11
       Magistrantų gyvenime R. Karmalavičius: iki 1990 m. Kubilius reiškė maždaug tą patį, ką ir Katilius, o po 1990 m. jo kaip ir nebėra kaip opozicinio autoriaus.
       Aš galvoju, kad dabar tik ir prasidėjo tikroji opozicija. Tada tu buvai su dauguma inteligentų – jos, kuri troško įkirsti valdžiai; dabar tu esi mažumoj prieš inteligentų daugumą, kuri lieka sovietiniame krante, kuri su nepasitikėjimu priima naują valstybę, kuri niekina tautines valstybes. Dabar būti opozicijoj daug sunkiau.
       Juk esi absoliučiai išstumtas iš literatūrinės spaudos. Niekas nebesišaukia. Ir niekam nebereikalingas.
       Bet yra ir kita pusė. Aš ginu tradicines vertybes, aš ginu literatūros įsipareigojimą, o dabar jokio įsipareigojimo ir jokių vertybių nebenorima. Todėl aš slenku, buvau priverstas judėti komparatyvumo link; skelbti judėjimą postmodernizmo link – negaliu, nes ten tuštuma, kuri negalės išlikti. Vis tiek likau užangažuotos literatūros gynėjas, todėl baigiau savo kritiką su visa užangažuotos literatūros epocha. Jau nepajėgiu priimti naujų sąvokų, mąstymo būdų, teorijų, tebesisuku istoriškumo lygtyje.
       Nenoriu žvilgtelėti ir į Aistį. Tai praeitos epochos darbas. Bet Institute guli jau 6 mėn. ir dar neatspausdintas.

       98. VI. 23
       Kapitalinis naujo buto [dviejų kambarių nusipirkto už santaupas] remontas. Kasdien lakstymas. Vėl viską iš naujo pradėti. O iš tiesų pabaiga. Tai labai aiškiai junti, atrinkinėdamas knygas VDU bibliotekai. Jų jau niekad neskaitysiu. Visas tas šlamštas, tarp kurio gyvenau, nuslenka nebūtin. Aš atiduodu tai griūčiai 2/3 savo bibliotekos ir 2/3 savo gyvenimo. Kaip beprasmiškai praleisto, išbarstyto. Dabar tik pabaigos jausena. Pasiruošimas išėjimui visais punktais. Tik neaišku, kodėl pačiam tiek vargo reikia įdėti, kad išeitum. Kiti gyvena ramiai ir jų išėjimas būna staigmena, o tu pats ruošiesi.
       Nereikalingumo jausena. Tai ir Institute jaučiu. Atidaviau perrašinėti Aistį, po pusės metų paaiškėjo, kad perrašyta tik 2 puslapiai, sunku įskaityti, perėmė Elvyra [kompiuterininkė]. Tai irgi santykis su atgyvenusiu, su išeinančiu.
       Aš pats sąmoningai iš visur traukiuosi, bet pajusti išstūmimo judesį nėra smagu.

       98. VII. 6
       Vėl esi vienišas, jauti priešiškumą, turi su tuo susitaikyti ir pabaigti savo kelią šalty ir kartumoj.
       Janės atsiribojimas. Kaip sunku ir nemalonu jai eiti su manim pas prezidentą. Jokio įsipareigojimo būti kartu. „Sakau – čia tavo problema!“ Tada apverčia, kad aš nenoriu jos imti. Sukuria įtampą, kur jos visai nereikia. Tai iš užslėpto priešiškumo, kuris yra alogizuotas ir nevaldomas. Taip ir tas Gedimino ordino įteikimas – be jokio džiaugsmo. Eini kaip nečėsėlis. Bet tai turi priimti ir suprasti, kad taip ir yra. Be sentimentų. Gal ir gerai. Visi ryšiai trūkinėja, jų nesumegsi¹.
       Viską baigiu. Turtas išdalintas. Keturi maišai visokių išrašų, vokelių, raštų suversta į šiukšlių sunkvežimį. Biblioteka atiduota VDU. Kelio pabaiga, pats tą pabaigą rūpinu.
       Laiškai atiduoti Institutui. Pasiliko tik Mamos laiškai ir dienoraštis. Bet ir tuos reiks sunaikint, kad neliktų pėdsako.
       Jokių reikšmingumo iliuzijų. Pabaigos nuotaika. Tik ją aš jausmingai dramatizuoju. Bet reikia apsiprasti.
       Išeinu, jausdamas ne tik vienišumą, bet ir savo paties skurdą – principų nebuvimą, aiškumo nebuvimą, žmogiškos šilumos nebuvimą. Todėl toks atstūmimas.
       Šis laikas įstūmė mane į nekūrybinę fazę. Esu pralaimėjimo, nevilties, nuovargio žmogus, o turėjau skelbti tikėjimą, angažavimąsi. Ir todėl išsiskyrė emocija ir mintis. Juk anuo laiku buvau daugiau neigėjas, o dabar teigėjas.

       VII. 7
       Prasidėjo juokinančio, linksminančio, dirginančio meno era. Buvom įpratę į skausmingai rimtą, prakilnią meno laikyseną, į jo paties aukštos misijos suvokimą, o dabar einama daug kur publikos linksminti; bet kokio angažavimo nykimas – tai gal ir gerai. Bet lieka beorė erdvė; ar bus sugestionuojamas fundamentalumas?

       VII. 13
       Po Druskininkų. Buvo ten gera, tik papjovė nemiga. O supratimas apie save kritiškas – jokių naujų drąsių idėjų, savarankiškų pamąstymų, tik sulesiojimas iš svetimų tekstų. Jokios vientisos koncepcijos ir jos plėtotės, jokio teorinio mąstymo pradmenų, tik esmi priplaktas prie istorinės situacijos ir jos komentavimo. Ir vis toks pat vienišumo jausmas.

       VIII. 5
       Daugiau mėnesio murdausi su butu. Pačiam reikėjo sunešti daiktus. Maniau, kad neišlaikysiu².
       Tuštumos jausmas. Ten nėra namų, o čia irgi gyveni tarsi svetimoje vietoje. Iš vienur išėjai, o kitur neatėjai. Ten irgi nebuvo draugų – Lankauskas ir Bražėnaitė nesisveikindavo. Dėl to gerai, kad išėjom. Ten buvo svetimi, bet čia vėlgi visiškai nepažįstami.
       Bet svarbiausia – išėjai iš vienos gyvenimo zonos, kuri turėjo inerciją, įpročius, ten apsiknisęs gyvenai. O dabar atsiduri paskutinėje juostoje – išmetei kelis maišus savo prirašytų popierių, 2/3 turimų knygų; tik dabar pajutai, kaip tai tuščia, bevertiška buvo; tiek metų ir tiek jėgų atiduota beprasmiškam užsiėmimui, kuris subliūško kaip ir visa Sąjunga. Ir aš likau aname krante, nepaisant desperatiškų pastangų. Jokio rimtesnio žinojimo, jokios srities, kurią tikrai išmanyčiau. Kiti įsitverė ir nuėjo, o aš taip ir likau tuštumoje. Ir tai leidžia pajusti ir kiti: po 6 mėn. perrašo kompiuteriu tik 2 pusl. ir grąžina – neįskaitoma. Niekam nebereikalinga tavo knyga. Dar į kitą kabinuosi, bet, matyt, tik tos tuštumos užmušimas.
       Ir dar Janės liga, bejėgiškumas³. Tokia finalo nuotaika, nors tą butą ištaisinėjame tarytum ilgam gyvenimui.

       VIII. 17
       Rašau dešimtą kartą apie Mickevičių ir romantizmą. Viskas žinoma ir išbelsta. Bet vis tiek slydimas paviršiumi. Pati metodika – apžvalginė. Nėra vieno konceptualinio sprendimo. Nėra sugebėjimo išvystyti vienos minties, o toks trupėjimas. Nėra įtempto lanko, o tik gatavų tezių suemocintas kartojimas. Kaip žiauriai braunasi klišės, trafaretai – jokio netikėtumo. Taip ir neatsiranda paprasto, natūralaus, neįtempto kalbėjimo.
       Absoliutus metodologinis primityvumas. Tik tematiniai aspektai, o ne kažkas esmingo, pačią literatūrą paliečiančio.
       Jie buvo teisūs – tai publicistinis rašymas ir kažkodėl toks skubus – tik atsikratyti.
       Tokios nuotaikos – mesti viską, nieko neberašyti, nes esi iš ano skaudaus laiko, be autentiško vidinio turinio; gali tik savo skurdą išsakyti, o ne kažką savita, svarbaus.
       Jei būčiau pasirinkęs kritišką mąstymą, gal ir turėčiau dar jėgų, nes tik abejonėm, nuovargiui, o ne tikėjimui ir pozityvumui esu linkęs. Bet šitame laike pasukau būtent ta kryptimi, todėl toks bejėgiškumas.
       Skaitinėjau Niliūno „Dienoraštį“. Tik jame ir suvoki visą savo ir čionykštės mūsų literatūros ubagiškumą. Aš esu to ubagiškumo mohikanas.

       IX. 5
       Skaitant Nykos Dienoraštį, apima begalinio savo varguoliškumo jutimas. Koks skurdus buvo laikas, kuriame gyvenome, koks liesas intelektualinis davinys mums teko, koks besparniškumas. Tokia gėda, kad esi išleidęs knygų – tai visa netikra, be gelmės ir savitumo.
       1) Viską varau į istoriją. Nesu žmogus, stovintis prieš būtį.
       2) Neturiu pulsuojančio savo intelektualinio gyvenimo.
       3) Visi rašymai – didesnis ar mažesnis prisitaikymas prie laiko.
       4) Mano vertinimai – ne originalūs, ne kategoriški, ne drąsūs, o tik atspindi bendrą opiniją. Tokia ir kritika, o mokslas – tai tik skaityto perpasakojimas, be savo generuojančių koncepcijų, be naujo egzistencinio suaktualinimo.
       Bet tęsti tokius savarankiškus uždarus pasaulius, kaip Nykos, čia neįmanoma.

       98. IX. 7
       Mano „Aistis“ – vargingas. Biografinės pasakėlės, o pati interpretacija nieko nepraskleidžia. Virtinės Aisčio citatų, nesukabintų naujos koncepcijos. Vakariečių citatos kaip razinos. Jokio konceptualaus mąstymo, jokio gilesnio įžvelgimo. Primityvus psichologinis komentaras. Iš tiesų pildosi žodžiai „Karalius nuogas“.
       Nėra savarankiškai spinduliuojančio kultūros klodo, nėra naujo mąstymo užuomazgų.

       IX. 9
       Su tuo vokietmečiu klimpstu į empiriką, į aprašinėjimą. Jokio aukštesnio horizonto, teorinės minties nebus. Tai Galinio kelias. Tikėjaus, kad einu aukštesne trasa, bet įsmukau į tą pačią.
       Kaip visa tai aprėpti, sisteminti?
       Baudžiauninko darbas – kuo toliau nuo tikrosios literatūros nueinu.

       IX. 10
       Taigi, esu paviršinis žmogus visom reakcijom, suvokimais, protavimu. Negaliu perimti ištisinės koncepcijos kaip savo mąstymo, tik referuoju, esu aprašinėtojas, cituotojas, tai todėl, kad nepajėgiu išgyventi stiprių įspūdžių, jiems atsiduoti.
       Neturiu spontaniškumo, jo energijos ir gelmės, o mano racionalizmas visai marginalus.
       Tai tokie nuosprendžiai sau – kvaila, kad tuo užsiimu ir toliau vis tiek rašau.

       IX. 22
       Skaitau „Kultūros barus“, „Židinį“. Visai kitos sąvokos, kitas mąstymas. Mano tebėra iš ano laiko – noras vaizdingai ir emocingai kalbėti.
       Dabar straipsnis yra pagrįstas teorinėmis kategorijomis, aiškiai formuluojamos koncepcijos, išvados; yra griežtai struktūralizuotas, toks aprioriškas, o aš rašydamas nežinau, kas bus. Jie yra jau apsisprendę, išsiaiškinę; griežta, tiksli disciplina. Bet literatūra išnyksta; ji kaip iliustracija tam tikroms koncepcijoms.

       X. 7
       Ta pati nykumos savijauta. Jokios atramos nei savyje, nei aplinkui. Pasibaigusio laiko savijauta. Esi svetimas, nereikalingas, taip ir likau anoje epochoje, kurią norėjau palaidoti, bet pats su ja ištirpstu. Ir Institute jaučiuosi vis labiau nereikalingas, svetimas. Tai grafomano savijauta – kai parašai, esi tuštumoje. Vyksta įdomiausi dalykai, bet tu jau nedalyvauji, jau nesugebi dalyvauti.
       Pinigų vėl yra, butas susitvarkė, bet Janė serga, nyksta. Gyvenimas baigiasi, ir nebeįdomu jį tęsti. Jokių projektų. Tik iš inercijos judėjimas.

       X. 10
       Kritika. Dabar ji parapijinė: aptarnauja savo bičiulius ir bendraminčius. Bičiuliška kritika.
       Sunku sudaryti visai literatūrai vertybinę nuostatą, bendrą meninę savimonę, ji skyla, byra. Vyksta staigi kaita visuose menuose. Šiukšlių išvežimo mašina parodų salėje. Tokių drastiškų pokyčių literatūra dar nepatyrė. Bet ir čia – detektyvų rašytojų sąjunga, kaimo rašytojų sąjunga, mėgėjų literatūra. Ta literatūra, esanti paribiuose, neatskiriama nuo meninės literatūros, nėra demarkacinių linijų, ta paribių literatūra lieka be dėmesio, tarsi tai nebūtų lietuviško žodžio sritis.
       Dailės kritika, teatro kritika brandesnė. Čia objektas yra tarptautinis ir čia pritaikyta bendri kriterijai. To nėra literatūroje, mes nežinome, kas vyksta buvusiose Varšuvos šalyse, mes matome tik Vakarus, iki kurių didelė distancija, todėl tas stiebimasis veda į mažakraujystę visą organizmą.
       Buvau Viktorijos [Daujotytės] rečitalyje. Visa Brazauskinė kompanija, kuriai aš absoliučiai svetimas, ir man ten nedera vaikščioti. Aš išmestas, svetimas, nėra prie ko prieiti, užmegzti pokalbių – aš jiems ideologas, o jie centristai, reliatyvistai, Landsbergio nekentėjai, laukia, kada mirs konservatoriai, tada jie krykštaus. Tokia linkme ir eina visas viešasis gyvenimas, nes už visas blogybes verčiama atsakomybė konservatoriams. Gal taip ir susidarys vieninga visuomenė, bet ji bus nepatriotinė.
       Gilus intelektualinis kultūros gyvenimas, literatūra jau nėra dominuojanti; ji nesugeba išlikti to proceso viršūnėje; tas procesas nesicementuoja, o skaidosi, teka, vinguriuoja.
       Nėra tikro rimtumo, sukrėtimo, spontaniško atsivėrimo esmėms, aukštos vidinės įtampos, nerandančios išeities, bet tikrai galingos įtampos; daug koketavimo, narcisizmo, žaidimo.
       Jaučiasi kritiko smalsumas naujovėms, atvirumas kaitai, išlaisvintas judrus žodis – tai dideli privalumai; mažiau dogmatinio literatūriškumo, normų taikymo. Literatūra praranda istoriografinę refleksiją. Jai neberūpi literatūros praeitis. Viskas tik šiandien.
       Literatūrai neberūpi meninio proceso hegemonas. Net dailininkai rašė eilėraščius. Dabar to nėra – semantika nebėra esminis dalykas.
       Keičiasi visuomenė – kiek puikios spalvingos spaudos; televizijos 18 kanalų, internetas; literatūra atsiduria kelintame plane.

       X. 11
       Janė sako, kad aš ant visų supykęs, įsižeidęs. Matyt, taip ir yra. Bet neturėčiau to parodyti. Savo sugįžimo, savo neapykantos ir paniekos sau pačiam, savo svetimumo aplinkai. Bet tikrai nebenoriu kur nors eiti, būti, ką nors reikšti. Bet tas susierzinimas neturėtų būti demonstruojamas.
       Džiaugiuosi, kad nebereikia rašyti apie dabartinę literatūrą.

       X. 19
       Kukulo išmislas, kad aš suredagavau Korsako dienoraštį. Ir šitos nesąmonės neįmanoma atšaukti. Nieko nepadėjo net kreipimasis į Etikos komisiją. Parašė apie Tave nesąmonę ir tu aiškinkis kaip teisiamasis⁴.
       Tai būtų dar nieko. Bet kaip aiškiai juntu iš to arogantiško elgesio, kad esu tos kartos atstumtas, svetimas, nereikalingas, paniekintas, kaip žiūri į mane be jokios pagarbos. Aš dabartiniam literatūriniam gyvenimui jau esu svetimas, nereikalingas, išėjęs iš tiražo. Taip ir yra. Tai dar viena proga tai pajausti. Ir be reikalo aš priešinuosi. Tai jau nepakeičiama.
       Tokia išėjimo savijauta. Išnyksi – ir niekam nerūpės. Kaip išnyko Samulionis, Lankutis. Toliau eis posėdžiavimai, toks mirties kasdieniškumas, eiliškumas. Aš tą dabar aiškiai jaučiu. Jokių reikšmingų planų, darbų prieš akis. Tik nereikalingumo, bejėgiškumo savijauta.

       X. 20
       Kažkas užgeso, siaubingai užgeso – ateitis, noras dirbti. Liko tik noras išnykti be garso ir pėdsako, pasitraukti.
       Tai todėl, kad anoji literatūra tarsi lietėsi prie bendrų pasaulio koncepcijų – socializmo, tikėjosi, nusivildavo, o dabar mes nublokšti į pakraštį, nemokam į kažką įsikabinti, pamėgdžiojimas buvusių manierų; aname pasauly regi nesą varžtų kažkur, bet ten gilesnis tradicijų alsavimas; ten išlikęs žmoniškumas; ta griūtis palietė pačią žmoniškumo esmę; kaip ir kolūkių stogai buvo kažkur nuplėšti.
       Dingsta etika социальной солидарности (T. Mann), užuojauta kaip tokia dingsta iš kūrinio.
       Netikėjimas menu, literatūra – štai ką dabar turime. Tokia yra jausena.

       X. 22
       Šimborska. Ji išlaikė poetinės paslapties jutimą. Jokių pozų, jokios erudicijos. Įsiskverbimo dovana – į akmenį. Ir toks savęs nureikšminimo gestas, susikaupimo gestas, lakoniškumas. Ir pats eilėraštis kaip kažkoks paveikslas, apmąstymų kūliavirstis, o ne peizažinis aprašinėjimas.
       Mūsų poezija – erudicinė, arba daiktiškai aprašomoji. Tik Kajokas artimesnis šiai krypčiai. Toks pašnekesys. Mūsų poezija vis dar pompastiška.
       Yra šiurpus Vietnamas ir šiurpi Vokietija. Moralumas, moralinė pozicija ir išgyvenimas supinta su ironija. Vaizdinė apimtis ir skvarbumas – apima visą epochą. Depoetizuotas regėjimas. Bet aiškiai sako – renkuosi.

       X. 26
       Jokiu būdu nedemonstruoti savo nuoskaudų. Tai juokingas aktas jaunosios kartos akyse. Esi nurašytas ir nespurdėk. Tuo labiau, kad ta nuoskauda pelnyta. Nebeišlaikai intelektualinių varžybų, nedalyvauji procese, tad nėra pagrindo reikšti kokias savas pretenzijas. Atsisveikinai savo knygoje ir nėra reikalo grįžti, būti ten kažkuo. Pasitraukti be durų trankymo, kurio vis vien niekas neišgirs. Juk ir dėl Korsako negaliu atstatyti teisingumo. Tai reikia priimti kaip išstūmimą iš žaidimo aikštės.
       Dabar reikšmingas dydis tik tas, kuris turi nesumaltą dvasinį potencialą, kažkokį tikėjimą, vientisumą. Bet tu tikrai to neturi, ir nėra ko bandyti kažką čia nuveikti. Vyksta įdomūs poetiniai, kritikos žaidimai – daug išmonės, grožio, sąmojo, jaunatviškumo; išsivadavimo, laisvo buvimo džiaugsmo be slegiančios rimties, skaudžios atsakomybės, be nuovargio. O svarbiausia – nebenorima matyti praeities; ji lieka anapus. Taip ir turi būti: prasideda viskas šia diena.

       X. 27
       Panieka praeičiai. Bet tai, kas vyksta šiandien, taip pat bus praeitis.

       XI. 4
       Išlieti savo vitalinę biologinę energiją be jokių vertybių, be jokios sublimacijos, žmogų išrauti iš kultūros ir moralės normų. Siautimas tos apatinės žmogaus dalies, libido triumfas. Bet ar tai yra tikra, ar tai tik dar viena estetinė, universali iliuzija, kaip ir socialinis klausimas. Kur pavyksta tai pakeisti estetiniu fenomenu, gerai. Bet dažnai lieka tik žalia medžiaga. Svarbiausia, kad visa tai išsineria iš tradicinių struktūrų ir formų; nebėra ribos tarp daikto ir kūrinio. Daiktas (šiukšlių sunkvežimis) eksponuojamas kaip kūrinys ir skaitomi rimčiausi traktatai. Lietuvių kultūros neatsparumas – štai kas gąsdina.
       1) Negalima užsidaryti.
       2) Negalima išsinerti iš savo krašto ir aplinkos.
       Į Angliją 1998 liepą atvyko 150 lietuvių ir tik 1 estas ieškoti geresnio gyvenimo.
       Ar dar yra, kas pritrauktų prie gimtojo krašto? Televizija, koncertai tokie pat kaip Vakaruose. Tad kam čia būti.

       XI. 19
       „Lietuvos aido“ žlugimas. Bene vienintelis laikraštis, kuriam rašiau. Stambios viršininkų vagystės. Bet iš esmės Vagnoriaus rūpestis – nuvalyti kelią „Lietuvos ryto“ monopoliui. Palikti dešiniuosius be balso. Sukurti beveidę informacinę laikraštiją, kuri neturi ideologijos. Tai, matyt, europietiškas standartas. Bet ten nėra tokio skaldymosi, nėra ėjimo iš okupacijos, nėra atsiskaitymo su okupacija. Plėtimas savo bazės, kuriai nereikia partiškumo, kuri nori gauti balsus iš visų sluoksnių, suvokimas, kad tautiškumas, praeities heroizmas jau masių nedomina.
       Nori sukurti visuomenę ant ekonominių interesų pagrindo, be vienijančios ideologijos, be konfliktų.
       Visa mūsų patriotinė retorika – nebereikalinga, ją reikia gėdingai slėpti.
       Nemaža jaunimo išauklėta banditiškai: 1) seksas 2) valgymas 3) duoti į snukį. Išlaisvinti instinktai, o kultūros apdaras suplonėjęs ir nutrauktas.
       Artėja kaip košmaras jubiliejus. Donato [Saukos] Aleliuja! ⁵ Tai kalba tarsi apie kažką kitą. Ji slegia savo rimtumu. Bet nėra kaip išvengti – norėjau pabūti nematomas, į skylutę įlindęs. Juk jaučiau tik neapykantą ir panieką sau, tik rezignaciją; tik skriaudos kompleksus – negi dabar tą viską sakysi.
       Dingo centrinė ideologija, kuri mus programavo. Įvyko fragmentacija – mes nebežinome esminio pasaulio žemėlapio, raidos plano; nuimti idealistinio pertvarkymo, utopiniai planai.
       Iš kitos pusės, anoji nepriklausomybė kaip idealas išseko. Ji buvo uždara, provinciška, o dabar vienai neįmanoma; globalinė ekonomika – viską apima ir išreiškia; viską sieja regioniniai procesai.

       XI. 19
       Dabar tik vertybiškai orientuotas intelektas, tik vertybinė sistema gali atsirinkti informacijos sraute: viskas teka, griūna, pasimesi, paskęsi; orientacijos kompasas turi šviesti rodykle.
       1) Ką veikti – kokie planai?
       2) Sunkus [neįsk. 1 žodis].
       Mūsų literatūros vertė ir grožis. Sunkūs ir nemobilūs mūsų instrumentai.
       Strateginiai tikslai – ko norisi, to užsidegimo, ir kaip atome vyksta vidinė reakcija.
       Literatūra atvirame pasaulyje; jaunieji suima tuos kontaktus; gali šaipytis, purkštauti, bet jie vyksta; Jakšto poezija.
       Tokia maišatis, toks nuopuolis, kad tik rankas nuleisti. Bejėgiškumas – stovėti, tyčiotis iš nevilties, spjaudytis; bet tai mūsų visuomenė, mes patys; niekas neateis ir stebuklingai nepakeis.
       Bet kai ima mokyti, apsimesti, kad žino, tai irgi nuobodu, įkyru. Gyvenimas eina kaip eina, demoralizacija gilėja.
       Didžiulis intelektinis potencialas – kaip jis išsireikš.
       Menotyrininkas turi įvairesnę sąvokų skalę, jie arčiau meno kaitos, sproginėjimų.
       Institute pragyventa be intrigų, apkalbų, pykčio. Buvo slėgimas, bet buvo ir tolerancijos. Gerai negalėjai jaustis, bet kitur buvo dar blogiau.
       Tolyn nuo istorizmo žengiama. Išeina tiek knygų – romanų, poezijos rinkinių – mes jų neabsorbuojame; draugai palydi draugą. Rašo žuvininkystės ūkių direktoriai, veterinarai.
       Reikia stipraus intelektualinio įsitikinimo, kad nepasiduotum srovei, eitum priešais; sprendimų jėgos, moralinio tvirtumo, drąsos, didesnės negu mirčiai; tada buvo aiškesnis būdas – nusistatymas – priešintis.
       Oponuoti laikui, visuomenei, literatūrai, aš oponavau tik buvusiam laikui, tai buvusiai visuomenei, kuri buvo pakankamai stipri.
       Bet visa tai jau praeitis.

       XI. 29
       Pasibaigė [70-ies metų jubiliejus]. Jau po triukšmo. Dabar esu jau peržengęs garso barjerą ir lekiu tiesiai į nebūtį be sustojimo.
       Pasakyta daug gražių žodžių, bet aš suvokiu, kad esu jau autsaideris, kad mano reikšmė jau nureikšminta, kad neturiu nei drąsos, nei noro vėl išeiti į ringą. Visa mano amunicija lieka vakarykštė, ji nebetinka naujiems žaidimams.
       Erzina chamiškas literatūrinės spaudos tonas – Kašausko kūrinys – š. Pažiūra į kritiką kaip į aptarnaujantį personalą, kuris atliko savo vaidmenį, ir eik šalin.
       Nuoskaudą tebejaučiu – nuo pirmųjų eilėraščių gyniau Vaičiūnaitę, apsaugos ratą jai išbrėžiau „Literatūros istorijoje“. Laksčiau dėl išvykos į JAV. O ji pasirašė kolektyvinį smerkimo raštą net nepaskaičiusi knygos.

       XII. 5
       Romantizmo konferencija. Karmalavičius išjuokia tautinius cepelinus ir tautinę giesmę – tai nėra lietuviški produktai. Atmeta tautiškumą pagal Š[liogerio] formulę: patriotai – idiotai. Romantizmą suveda į falinės kultūros vulkanišką išsiveržimą.
       Tai Brežnevo ideologijos tąsa. Tai amerikiečiai neleido vokiečiams po karo tautiškai mąstyti.
       Kokia studentija išeis po tokio auklėjimo.