N a u j a u s i o s   l i e t u v i ų   m o t e r ų   p r o z o s   t e n d e n c i j o s

 
       1992-aisiais Viktorija Daujotytė knygoje „Moters dalis ir dalia“ pažymėjo, kad Lietuvoje stiprėja moterų sukurta proza, kad apskritai lietuvių literatūros klasikos tradicijoje prozininkių daugiau nei poečių¹. Po dešimtmečio, apžvelgdama 2003 m. išleistas knygas, Solveiga Daugirdaitė iškėlė hipotezę, kad paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje konstatuotą lietuvių moterų prozos krizę pakeitė jei ne kokybinė bei kiekybinė persvara prieš poeziją, tai bent jau lygiųjų akimirka². Jos nuomone, toks lietuvių moterų kūrybos „suvešėjimas“ nėra atsitiktinis, o ženklina naują literatūros raidos tendenciją, kuri būdinga ir kitiems Rytų bei Vakarų Europos kraštams. Taigi kokia ši tendencija ir kas jai būdinga? Kokią ją matome Lietuvoje? Pateikti galutinių atsakymų į šiuos klausimus dabar dar nepavyks, tačiau galima bandyti įvardyti bent keletą naujausios moterų prozos bruožų ir mėginti juos aptarti.
       Nors bendra populiariausių lietuvių autorių knygų statistika nėra sudaryta, atskiri knygynai, leidyklos nurodo perkamiausias savo knygas. Tendencijas rodo ir skelbiamų konkursų laimėtojai – geriausia 2005 m. knyga skaitytojai išrinko Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovę“, o Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), remdamasi bibliotekų duomenimis, skaitomiausia rašytoja paskelbė Eleną de Strozzi (dar pretendavo Daiva Vaitkevičiūtė, J. Ivanauskaitė ir Galina Dauguvietytė). Interneto knygynas www.patogupirkti.lt platinamų knygų sąrašą skelbia pagal populiarumą, taigi jame atsiskleidžia per internetą knygas užsisakančių skaitytojų skonis. Apžvelgus šio knygyno Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriuje³ pristatomas moterų autorių prozos knygas, matyti, kad iš siūlomų populiariausios J. Ivanauskaitės knygos, aukštai pakilę ir žiniasklaidos reklamuoti ar žurnalistų dėmesio sulaukę kūriniai (Loretos Anilionytės, Ugnės Barauskaitės, Audronės Urbonaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės). Nors tarp sąrašo autorių esama ir akademinės literatūrologijos pripažintų prozininkių (Vidmantė Jasukaitytė, Bitė Vilimaitė, Birutė Jonuškaitė, Emilija Liegutė, Ema Mikulėnaitė, Astrida Petraitytė, Birutė Pūkelevičiūtė ir kt.), daug ir naujų vardų (kai kurie jų pasirodo su meninę kokybę patvirtinančiu „Pirmosios knygos“ ženklu) bei trivialiosios literatūros kūrėjų.
       Apskritai populiarioji proza šiuo metu yra aiškus „skaitančių vartotojų“ lektūros centras – jame puikuojasi pavardės, kurios, Jūratės Sprindytės žodžiais, „akademinės sferos žmonėms nėra maloniausios“⁴, o intelektualioji kūryba yra pasitraukusi į tokių skaitytojų domėjimosi periferiją. Tai nekeista atsimenant, kad, pasak Jeano Baudrillard'o, „nuo šiandien vienintelė tikra kultūrinė praktika – masinė, mūsų kultūra (nebėra jokio skirtumo) yra manipuliacinė, atsitiktinė, ženklų labirinto praktika, nebeturinti jokios prasmės“⁵. Vertybės, kuriomis disponuoja populiarioji kultūra, išsidėsčiusios „ne vertikalioje egzistencijos, o horizantalioje gyvenimo stiliaus plotmėje“⁶; kad kūrinys įgytų vertę vertybių ir estetikos požiūriu, būtina vertikalė⁷. Tačiau greičiausiai statistiniam knygų „vartotojui“ vertikalės nereikia. Jam reikalinga lengvai „suvartojama“, „vienkartinė“ knyga, kuri neturi užduoti per daug klausimų, bet, anot Dalios Zabielaitės⁸, privalo skaitytojo sąmonėje sužadinti primityvius smalsavimo, sensacijų troškulio antplūdžius ir taip jį pažadinti iš egzistencinio nuobodulio.
       Daug skaitomiausių lietuvių autorių knygų įvardijamos kaip romanai. Kad romano žanras Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, sparčiai ir gana netikėtai išpopuliarėjo, pastebima ir literatūrologų. Anot J. Sprindytės, svarbiausios romano „suklestėjimo“ priežastys yra tokios: 1) paties žanro, kaip išplėtotos istorijos, patrauklumas; 2) rinkos konjunktūra, skaitytojų lūkesčiai; 3) tarybinės okupacijos metais romanams taikyta griežta cenzūra, todėl Lietuvoje jų sukurta nedaug, tradicija menka, net palyginti su latvių ir estų literatūra. Todėl dabar romanas prasiveržia nebesuvaldoma jėga: „Neparašius romano gyventi gėda. Romanus rašo poetai, žurnalistai, muziejininkai, šoumenai, redaktoriai, scenaristai, buvę kaliniai ir t. t. <…> Tai smagus žaidimas – būti romano apsėstaisiais. Netenka abejoti – romanas Lietuvoje kelia infekcijos protrūkio įspūdį. Ir nepanašu, kad ši infekcija būtų išgydoma. Žodžiu, visiškas apsiromaninimas“⁹. Padėtis staiga apsivertė: XX a. pabaigoje, anot S. Daugirdaitės, „net tada, kai apimtimi ir struktūra kūrinys galėjo būti laikomas romanu, moterys laikėsi įsikibusios apysakos termino“¹⁰, o dabar tradicinius didelės apimties naratyvus keičia kartais ir apysakai neprilygstantys kūriniai, pavyzdžiui, fragmentiška, skaidyto siužeto Undinės Radzevičiūtės knyga „Strekaza“.
       Kas labiausiai krinta į akis skaitant, o kartais tik perverčiant naujausius lietuvių moterų sukurtus romanus? Pirmiausia – jie, ypač populiarieji, vis daugiau susiję su socialiniu kontekstu, t. y. veikėjai, veiksmas, siužetas įkurdinami mūsų gyvenamajame laike ir erdvėje (globalizacijos procesai priartina net tokias šalis kaip Indija ar Tibetas; kartais jos rodosi geriau pažįstamos nei, pavyzdžiui, tradicinė Lietuvos kaimo erdvė, kurios populiariojoje literatūroje beveik nebeliko¹¹). Antra, išleidžiama vis daugiau knygų, kuriose pateikiami pačios autorės (neva) patirti įvykiai. Iš internetinio knygyno pasiūlos matyti, kad dažniausiai tokios knygos susijusios su kelionėmis ar emigracija į kitas šalis, ten patiriamais meilės nuotykiais ir išbandymais (pavyzdžiui, Indrės Janušytės „Rožių sala“, Eglės Černiauskaitės „Visos Italijos dulkės“), arba su ypatingomis (moters) gyvenimo situacijomis (Ugnės Barauskaitės „Dešimt“ – nėštumas, Audronės Urbonaitės „Posūkyje – neišlėk“ – liga, Zitos Čepaitės „Neapšviestas kelio ruožas“ – kalinių likimai bei nelaiminga meilės istorija). Čia prisimintina S. Daugirdaitės mintis, kad moterų literatūros ima gausėti ir dėl to, jog „literatūra yra iš tų kultūros sričių, kur moterys gali reikštis laisviau – rašymui reikia gyvenimo patirties, kuri neįgyjama niekaip kitaip, tik gyvenant. Tiesa, popkultūros įtakos esama ir čia – leidyklai parankiausia reklamuoti romanistę, kuri būtų jauna, simpatiška ir debiutuojanti („literatūriškai nekalta“); tuo pat metu pageidautina įvairiapusės erotinės patirties aprašymo“¹².
       Įdomu, kad atsiranda ir vyrų kuriamos tokio tipo romanistikos – klaipėdiškis Linas Jegelevičius 2006 m. pristatė knygą „Nuogas prieš jus“, kuri, pabrėžė autorius, yra visiškai autobiografinė, atvira, todėl skandalinga – jaunas vyras aprašo ne tik savo darbą Amerikoje (kruizinis laivas, klubai), bet ir seksualinę orientaciją (gėjus) bei patirtis. L. Jegelevičius, dirbęs Lietuvoje žurnalistu, sako neišgalvojęs veikėjų, situacijų, pasakojęs viską taip kaip dienoraštyje, nepridengdamas apsauginiu fikcijos sluoksniu. Galbūt ši knyga bus naujas riboženklis, naujų tendencijų vyrų literatūroje pranašas?
       Taigi naujausios moterų prozos padėtis Lietuvoje įvairialypė: daugėja moterų kuriamos prozos, stiprėja jų kūrybos tradicija, tačiau kol kas dar nematyti, ar ir kokybės, ar tik kiekybės požiūriu. Be literatūrologijos pripažintų, vertinamų prozininkių, tokių kaip V. Jasukaitytė, B. Vilimaitė, be garsiausių populiariosios literatūros kūrėjų, pavyzdžiui, J. Ivanauskaitės, išleidžiama vis daugiau įvairių profesijų atstovių sukurtų knygų, kurios skaitytojų dėmesį dažniausiai pritraukia reklamos akcijomis ir skandalingomis temomis, autobiografiškumo, egzotiškų patirčių elementais. Tokios knygos vertinamos prieštaringai – kaip trivialioji literatūra praleidžiamos pro akis literatūros kritikų, tačiau mėgstamos skaitytojų daugumos; jų populiarumą gerokai padidina ir pasirinktas romano žanras, nors šie tekstai nuo meninės literatūros dažnai krypsta į publicistinio diskurso pusę, todėl literatūrologų vis dažniau įvardijami kaip „žurnalistiniai“.
       Tokio žurnalistinio romano žanro, įsikūrusio intelektualiosios ir trivialiosios literatūrų paribiuose, kur žodžio kokybės bei gylio svarba menksta, o siužeto, intrigos, pasakojimo – didėja, užuomazgų galima įžvelgti ankstesnėje J. Ivanauskaitės, Z. Čepaitės prozoje, o naujausiuose šių prozininkių romanuose ši tendencija ryški ir turinio (dėmesys sutelkiamas į tokias problemas kaip simuliakrinės tikrovės įtaka, medijų pasaulio diktatas žmogaus gyvenimui, ryškinami socialinės tikrovės skauduliai – moterų prostitucija, moterys kalėjime ir pan.), ir kalbos lygmeniu (publicistinis stilius ir jo klišės, žargono, šnekamosios kalbos intarpai, reklamos stilistika). Naujausi J. Ivanauskaitės romanai tiesiog konstruojami sekant žiniasklaidos aktualijas, gyvenant jų programuojamu ritmu. Juk, anot Regimanto Tamošaičio, žurnalistiniai romanai panašūs į didelį laikraštį, jie kuriami kaip paralelūs žiniasklaidos pasauliui, pulsuoja dienraščių ir televizijos aktualijomis¹³. Jie rašomi taikantis prie vartotojo, t. y. vidutinio pirkėjo skonio, kuris alksta „tikro“ gyvenimo. Santykis su tikrove juos iškelia iš meninės literatūros žanrų: tikrovė čia skleidžiasi ne poetinių, metafizinių transformacijų gelme, o plačiai apimančiais, fiziškai apčiuopiamais visuomenėje vykstančių procesų, dabarties papročių, madų, būsenų aprašymais. „Tam tikra žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laiko epistemologiją ir etiką. Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio momento laikiškumą. Viskas yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. <…> Žurnalistinė rega maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda vienodai. <…> Paradoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir nekantriai laukiam rytinės laidos“¹⁴. Pagal tokius principus sukurti romanai panašūs į populiarias televizijos pokalbių laidas ar moterų žurnaluose spausdinamas „nepakartojamas“ gyvenimo istorijas. Jie išplečia žurnalų siužetus ir kartu degraduoja romano žanrą. Pasak Frederico Jamesono, „visa šiuolaikinė mūsų visuomeninė sistema praranda gebėjimą grįžti į savo praeitį ir ima gyventi nuolatinėje dabartyje, nuolatinėje kaitoje“¹⁵, o žurnalistinis diskursas kaip tik ir ženklina dabarties tikrovę. Ši sąsaja dvikryptė: žurnalistika žvelgia į tikrovę, o tikrovė diktuoja žurnalistinius tekstus. Kad žurnalistiniai romanai – naujas reiškinys ne tik Lietuvos literatūriniam pasauliui, rodo D. Zabielaitės¹⁶ aptarta prancūzo Frederico Beigbederio kūryba.
       Žurnalistiniuose romanuose paprastai atkuriamas autoriui pažįstamas pasaulis „kaip asmeninės patirties faktas, dirbant radijo, TV, laikraščio redakcijoje, viešųjų ryšių tarnyboje, reklamos agentūroje ir pan. Tarsi rašytojas matytų: tekstą rašo pats gyvenimas, o aš tik užrašau“¹⁷. Kad iš tiesų neretai tokio žanro knygos rašomos žurnalistų ar reklamos, ryšių su visuomene specialistų¹⁸, rodo ir bendrieji polinkiai: U. Barauskaitė dirba radijo stotyje ir rašo moterų žurnalams, U. Radzevičiūtė dirba radijo stotyje, J. Ivanauskaitė rašo moterų žurnalams, A. Urbonaitė – dienraščio žurnalistė.
       Viena ryškiausių žurnalistinių romanų bei apskritai populiariosios prozos ypatybė – dėmesys kūnui, ypač seksologinis, kaip stiprėjanti tendencija išskirtas ir V. Daujotytės, S. Daugirdaitės. Pats savaime atvirumas kūnui literatūroje nėra nei smerktinas, nei pavojingas, tačiau tam, kad taptų vertingas, kūnas turi būti neatsietas nuo metafizikos, nuo bendrų žmogiškųjų klausimų plotmės. „Kūno kalba gali vystytis tik kūno ir dvasios-sielos, žmogaus ir pasaulio kūno sankirtose ir sankryžose“¹⁹, – teigia V. Daujotytė. J. Ivanauskaitės kūryba yra ta riba, nuo kurios kūniškos patirtys lietuvių literatūroje imtos vaizduoti vis atviriau. Naujausiuose šios prozininkės romanuose kūno taip pat labai daug, išviešinamos (gana drastiškai) seksualinio išnaudojimo temos („Placebe“ esama pedofilijos motyvo, „Miegančių drugelių tvirtovėje“ pasakojama apie lietuvių prostituciją užsienyje, kaip ir A. Urbonaitės knygoje iškyla tėvo ir dukters lytinių santykių tema), kalbama apie sunkias moterų ligas (gimdos vėžys), žiniasklaidos formuojamų kūno standartų poveikį moters tapatybei, neapsieinama be kūniškos sueities scenų. V. Daujotytė yra citavusi Jurijaus Lotmano mintį, kad laikas, kai seksas tampa itin ryškiu kultūros dėmesio objektu, yra susijęs su fiziologiniu sekso nuopuoliu, o ne jo klestėjimu, tada erotinių-seksualinių motyvų vidinė energija senka, erosas supaprastinamas iki technikos²⁰. Populiariojoje literatūroje gana dažnai atsispindi tokia seksualinė simbolika – spalvinga, bet bevertė.
       Įdomi ir A. Giddenso pastaba apie autobiografijos kaip autoterapijos svarbą potradicinėje visuomenėje, atskleidžianti dar vieną žurnalistinio žanro populiarumo aspektą. Pasak sociologo, psichoterapeutai moderniam žmogui, susiduriančiam su tapatybės problemomis, siūlo rašyti dienoraščius, plėtoti realias ar įsivaizduojamas autobiografijas: „Autobiografija, ypač suprantama plačiąja prasme kaip suinteresuoto individo sukurta – užrašyta arba ne – interpretacinė savo paties istorija iš tikrųjų yra asmens tapatumo moderniame socialiniame gyvenime šerdis“²¹. Rašydami žmonės išsipasakoja, išsilaisvina nuo vidinių įtampų, nerimo ir vienatvės, perkuria save, atsiveria; nykstant aukštosios ir žemosios kultūros, žanrų riboms, kai pasikeičia rinkos sąlygos, išrašytoms autobiografijoms paprasta tapti knygomis. Autobiografinės žurnalistinio romano ypatybės Regimanto Tamošaičio išskiriamos kaip itin patrauklios skaitytojams: „Tokie apsinuoginimai imponuoja, patraukia. Visa tai žmogiška, daugelio iškentėta. Personažai artimi mums, bet jie tipiški, sakyčiau, bendražmogiški – kaip kokios schemos. Tarytum kokie kaimynai, gyvenantys už tvoros: įdomu stebėti, kas su jais atsitinka, bet geriau juos stebėti iš tolo. <…> Lyg tikros biografijos, lyg meniškumo pretenzijos, – kažkoks žurnalistinis gaivalas“²². Drąsa apsinuoginti literatūrinėmis formomis, kaip pažymi R. Tamošaitis, itin būdinga šiuolaikinei lietuvių moterų prozai („mūsų šiandienos literatūroje jos dažnai yra kur kas drąsesnės nei vadinamoji stiprioji lytis. Jos nebijo apsinuoginti“²³). Ši tendencija greičiausiai susijusi ir su feministinių idėjų perpratimu, pragmatiškojo feminizmo²⁴ kontekstu, regimu nuo pirmųjų J. Ivanauskaitės, Z. Čepaitės knygų iki jauniausių autorių prozos (Gabrielės Klimaitės, Justinos Stučinskaitės).
       Kaip gana ryškų šių tendencijų įkūnijimą galima panagrinėti, pavyzdžiui, pirmąją U. Barauskaitės knygą „O rytoj vėl reikės gyventi“. Ji parašyta pirmuoju asmeniu, pasakotoja neprisistato, nei kuo ji vardu, nei kokio amžiaus yra ar kaip atrodo, tačiau visa tai aiškėja iš romano siužeto, ar tiksliau – patiriamų įvykių, būsenų, jausmų atpasakojimo. Pasakotoja – dvidešimt penkerių metų moteris, išsiskyrusi, dirbanti radijuje, vadinama Barauskaite, taigi turinti pagrindinius autorės bruožus²⁵. Tokia rašymo strategija primena Eglės Kačkutės nurodytą Vakarų Europos moterų rašytojų naudojamą autofikcijos žanrą, atveriantį netyrinėtų literatūrinių galimybių (autofikcija – tai kūriniai, kuriuose rašytojai skleidžiasi tikrąja savo tapatybe, tačiau juose esama ir prasimanytų elementų, trukdančių nustatyti tiesos ir fikcijos santykį²⁶). Suprantama, U. Barauskaitės pasirinkta „išsipasakojimo“ stilistika daro įtaką skaitytojams – visuomenei žinoma jauna moteris parašo knygą tarsi apie save, aplinką, draugus, pramogų verslo užkulisius, daugelis vardų bei faktų nepramanyti, tad kaipgi neperskaitysi?
       Dėl autorės pabrėžto autobiografiškumo (knygos viršelyje: „Kaip ir mano herojė, aš dirbu radijuje. Todėl šios istorijos tikrai galėjo nutikti man. Nors galėjo ir nenutikti. Arba nutikti ne man“) į romano pasakotoją galima žvelgti ne tiek kaip į fiktyvią, kiek kaip į tikrą moterį (tokią tikrą, kaip „moterų“ žurnaluose, televizijos laidose pasakojamų istorijų veikėjos), kuri reaguoja į supančią tikrovę, aktyviai veikia joje ir pati yra jos veikiama. Romanas parašytas elektroninių laiškų forma, ir tai yra pirmoji svarbi nuoroda į modernaus žmogaus tapatybę. Pasirinkta forma, pasak Nomedos Gaižiūtės, „tėra įmantresnė, modernesnė, „komerciškesnė“ įprasto dienoraščio forma“²⁷, kuri lietuvių literatūroje dar nebuvo išplėtota. Tačiau elektroniniai laiškai nurodo virtualią erdvę, kurioje pasakotoja bendrauja su dviem draugais Emiliu ir Kaminskaite (ryšys vienpusis; virtuali erdvė gana stipriai pakeičia gyvąjį ryšį) ir kur skleidžiasi pagrindinės romano temos (socialinės kritikos akcentai, tapatybės rūpesčiai, asmeninio gyvenimo analizė), aplinka (šiuolaikinis pasaulis), laikas (dabartis), kritiškas pasakotojos (autoriaus) žvilgsnis, būdingi žurnalistiniam romanui.
       Vienintelis romano pasakojimą telkiantis centras yra pati pasakotoja. S. Daugirdaitė yra pabrėžusi, kad „vieno centro nebuvimas galėtų būti moteriško rašymo bruožas: svarbūs yra žmogiškieji ryšiai, atmosfera, o ne rezultatas“²⁸. U. Barauskaitė rašo kaip tik taip – apie gyvenimą, kokį regi: darbą, padriką buitį keičia kavinės, barai, klubai, o į namus užsuka pažįstami, bendradarbiai, be to, daug bendraujama telefonu, trumposiomis žinutėmis, internetu. Gyvenimo paviršius iš pirmo žvilgsnio spalvingas, įdomus, bet įsižiūrėjus lyg ir truputėlį netikras – kaip ir pasakotojos balsas, sklindantis radijo bangomis. Paradoksalu tai, kad, būdama pasakojimo centras, veikėja nėra įcentrinta, ji išsibarsčiusi tarp daugybės žmonių, jausmų, įvykių. Asmeninio sutelktumo stoką čia lemia ne menka tapatybės refleksija – moteriai pirmiausia reikia ištrūkti iš socialinio savo gyvenimo voratinklio, susikurti savitą gyvenimo stilių; svarbiausia romano problema kyla iš Th. H. Erikseno pabrėžto „socialiai sėkmingų“ žmonių itin giliai patiriamo tuštumos jausmo, kylančio dėl aplinkos spaudimo prisitaikyti, perkūrinėti save.
       Pasakotoja kritiška ir pramogų pasaulio siūlomo gyvenimo stiliaus, ir savo tapatybės atžvilgiu. Ji bando objektyviai pažvelgti į save, stengiasi suprasti, kodėl yra tokia, kokia yra, kodėl priima tam tikrus sprendimus, vienaip ar kitaip elgiasi. Žvelgia į savo kūną bei vidų ir supranta, kad nėra natūraliai susiformavusi, nėra mokyta atskleisti savo prigimties, todėl siekia „nusipurtyti“ ribojančius vaidmenis (tai praktinė feministinių idėjų išraiška). Probleminei publicistikai artimų svarstymų apie stereotipų poveikį moters tapatybei šiame romane nėra gausu (daugiau antrame – „Dešimt“), bet jie itin aiškiai suformuluoti, išsakantys feministines, bet ne radikalias, nuostatas („Feminizmas nėra nusikaltimas, – sakė U. Barauskaitė, – feminizmas man – teisė būti moterimi ir mama“²⁹), kviečiantys pabandyti save suvokti pagal savo poreikius, o ne pagal tradicinės visuomenės lūkesčių kontekstą: „Dauguma moterų nėra mokomos būti asmenybėmis ir reiškinėti savo Aš. Jos nuo vaikystės mokomos paklusti. O reikėtų paklausti savęs štai taip: Kas aš? Kokie mano poreikiai? Ir kas juos tenkina?“ (p. 60). Moteris neturi tik tenkinti vyro reikmių ir „būti gera bei rūpestingai pasiaukojančia žmona“ (p. 61).
       Vienas garsiausių pragmatiškojo feminizmo pavyzdžių yra 1996 m. išleistas britės Helenos Fielding, televizijos žurnalistės, romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Tokio moters tipo kaip Bridžita Džouns, pasak kritikų, iki H. Fielding knygos literatūroje dar nebuvo: kovojančios su savo kūnu, skaičiuojančios kalorijas ir nesulauktus telefono skambučius, bijančios nėštumo dėl pakisiančių kūno formų, visais įmanomais būdais siekiančios karjeros, ir kartu nepaliaujamai ieškančios pono Teisingojo, to Vienintelio. Su „Bridžitos Džouns dienoraščiu“ pirmoji U. Barauskaitės knyga, išleista panašiu metu kaip ir H. Fielding romano vertimas į lietuvių kalbą, lyginta ir skaitytojų, ir kritikų. Pati U. Barauskaitė yra sakiusi, kad Bridžitą Džouns, kuri „geria, rūko, skaičiuoja kalorijas ir varvina seilę dėl seksualaus šikniaus“ laiko ne literatūros personažu, o bendriniu vardu, ženklinančiu tam tikrą socialinį šiuolaikinių moterų tipą³⁰. Pasak jos, tik panelei Džouns „dar baigėsi gerai, susirado advokatą“, o ji H. Fielding vietoje tokios (idealios) romano pabaigos nebūtų leidusi³¹. Ir neleido. Iš tikrųjų pagrindiniai romane „O rytoj vėl reikės gyventi“ užduodami klausimai yra kitokie nei britų rašytojos knygoje, bet sąsajų yra: U. Barauskaitės romano pasakotoja skaito „Bridžitos Džouns dienoraštį“ ir porą kartų imituoja jo stilių („Suvalgyta kaloringos mišrainės – daug (lygiai didelis bliūdas), negatyvių minčių – 0, surūkyta cigarečių – be saiko“ (p. 48); draugystės su Justu pradžia apmąstoma perėmus Bridžitos Džouns mąstymo logiką: „Jis iš karto nusipirko dantų šepetuką ir pasidėjo mano vonioje, supranti? Reiškia, nebijo įsipareigojimų, nebijo ilgų ir prasmingų santykių!“ (p. 48). Galima atsiminti S. Daugirdaitės mintį, kad „Fielding bus atradusi šiuolaikinei moteriai parankią dienoraštinę tragikomišką pasakojimo strategiją“³², nors apskritai U. Barauskaitė suka savo keliu ir jos pateikiama šiuolaikinės moters tapatybės, santykio su tikrove, gyvenimo stiliaus analizė yra gilesnė. Tai rodo ir skirtingi šių dviejų autorių sukurtų veikėjų likimai antrose knygose: kai Bridžita Džouns vis dar kovoja dėl savo Vienintelio, U. Barauskaitė (ir pasakotoja, ir autorė) ruošiasi motinystei.
       Kitą gana plačiai išgarsėjusią pastarųjų metų knygą – U. Radzevičiūtės „Strekaza“, kuri dėl savo apimties gali būti pristatoma kaip romanas „tik darant nuolaidą postmodernistiniam žanrų reliatyvumui“³³, taip pat galima pavadinti žurnalistine. Šią knygą S. Daugirdaitė, apžvelgdama 2003 m. literatūros naujienas³⁴, paminėjo kaip įdomiausią debiutą. Pasakojimas skaidomas trumpais sunumeruotais fragmentais. Jis primena įrašus pirmuoju asmeniu dienoraštyje ar užrašų knygelėje, arba kino kadrus, skubriu tempu keičiančius vienas kitą, pasakotojos žvilgsniui fiksuojant kasdienio gyvenimo detales – namai, televizoriaus ekranas, pokalbis su psichiatru, mamos skambučiai telefonu, susitikimai laiptinėje, komandiruotės Londone įspūdžiai, žaidimas su kaimynu Toporovu ir jo mirtis.
       Pasak Jolantos Paulauskaitės, ši knyga įdomi kaip „antropologinis vaizduojamos uždaros visuomenės pjūvis“³⁵. Žvelgiančioji – vieniša moteris, „tik dėl grožio trūkumo“ dirbanti radijuje, nes „jei ne išvaizda – dirbtų televizijoje“ (p. 9). Pasakotojos gyvenimo būdas panašus į pasakėčios laumžirgio (strekaza) būklę – gyventi šia diena, nekeliant jokių tikslų („Pzdc, – sako jam skruzdėlė, – tu neturi tikslų. Koks bus tavo gyvenimas ir kokia bus jo pabaiga?“, p. 51). Tačiau tokią programą nulėmė ne paviršutiniškas požiūris, o beprasmybės jausmas, nuovargis: „Aš esu velnio apsėstas ateivis, kuriam nuo gyvenimo žemėje labai bloga“ (p. 71). Autobiografiškumo motyvas, kaip ir U. Barauskaitės knygose, gana ryškus:

(p. 63)

      
       Numanomo autorės vardo Undinė pakeitimas Hidra žymi pasakotojos asmenybės ypatybes. Hidra – devyngalvė nuodinga Lernos pabaisa gyvatės liemeniu, taip vadinami ir plėšrūs duobagyviai. Be to, pasakotoją nuo vaikystės kamuoja, kaip ji pati sako, Matildos kompleksas. Matilda – tai nuostabaus grožio aktorė, „vaidinanti tik mylimų gražuolių vaidmenis be žodžių“, todėl namie tampanti „tikra barakuda, užnuodijusia gyvenimą pusei kvartalo“ (p. 48). Pasak psichiatro, Matildą „į agresiją stumia jos romantiški vaidmenys“ (p. 48). Verčiama tapatybę formuoti pagal gražuolės-mylimosios stereotipą, moteris pasielgia priešingai: prisiima pavojingos, plėšrios, kenkiančios, net kenčiančios moters vaidmenį. Jos diagnozė – mizantropija („Mizantropija – literatūros sąvoka ar medicinos? – klausiu psichiatro. – Literatūros, – sako jis“; „Vis dėlto mizantropija – liga. Nuo jos nemirštama, tačiau nuolat norima ką nors užmušti“, p. 16).
       U. Radzevičiūtės romano raiška kitokia nei U. Barauskaitės, bet jame moters lūpomis kalbama apie panašius dalykus – vienatvę, kūną, santykius su vyrais, tik nėra triukšmingo miesto pasaulio intervencijos: gyvenimo ritmas konstruojamas pagal namuose stebimo televizoriaus programas (perpasakojami filmų siužetai, žinių pranešimai, cituojami serialai³⁶, turbūt dažniausiai šioje knygoje kartojasi frazės „Įsijungiu televizorių“, „Perjungiu kanalą“; plg. J. Ivanauskaitės „Placebe“ pasakojimą – jį skaido ir jungia televizinis šūkis „Dabar – REKLAMA!“), pabrėžiamas susvetimėjimas (kaimynai vadinami pagal butų numerius, profesijas, tautybes; šiltas ir nuoširdus ryšys užsimezga tik su vienu). Kartojasi temos, pastabos apie moterų likimus („Dėl kepimo dienų ją prieš trisdešimt metų vedė vienas raudonveidis karininkas. O kai tik prieš penkiolika metų nustojau kepti, sako Nr. 10, paliko“, „šį kartą Nr. 10 kepa iš ilgesio. Seniai nebuvo atėjęs jos sūnus“, p. 18). Reaguojama į aktualias temas: perdėtą grožio kultą ir jo poveikį moterims („Ant laiptų sutinku veterinaro žmoną. Ant laiptų kas vakarą ji sprendžia tą pačią problemą – kaip atsikratyti svorio“, p. 19), motinystę („ – Vemi? – klausia manęs Nr. 10 <…>. – Ne, – sakau. – Ką nors suvalgei? – Dar ne, – sakau. – Ruošiesi turėti vaikų? Klausimas pakimba tarp balkonų“, p. 21), pirminės ir antrinės tikrovių susiliejimą („Valgyti prie televizoriaus pasidarė nebeįmanoma: nuolat pasakoja intymias smulkmenas apie naujausius lavonus arba rodo šikančius mažylius <…>. Gerai, kad televizija daugiakanalė. Gaila, kad gyvenimas vienakanalis“, p. 23–24), parazituojančią populiariąją kultūrą („Kartą skaičiau, kad filmus ir programas, skirtas intelektualų mažumai, specialiai rodo naktį. Kad kiti nesitraumuotų“, p. 38), vedybų problemas („Ištekėti – kaip ir patekti į dangų: arba išeina greitai ir savaime, arba reikia labai labai daug dirbti, – sakau. – Aš nesu darbo liaudis“, p. 72).
       Pasakotoja, kitaip nei U. Barauskaitės romanuose, nesileidžia į savo tapatybės formavimosi analizę. Jos pozicija: elgtis kitoniškai, nei tikimasi iš įprastą gyvenimo stilių pasirinkusių moterų, t. y. nebūti miela, žavia, švelnia būtybe, nors ir suvokiant, kad maištas beprasmis. Namo vežantis taksistas atrodo „visiškai nieko“, kaip tik todėl, kad yra „ne princas“ (p. 30); simpatija kaimynui Toporovui pajuntama dėl netipinio komplimento („ant jūsų labai gražiai juda drabužiai“, p. 28), akcentuojančio ne kūną, o pasirinktus drabužius, taigi moters skonį (pasakotoja atsako: „Pati apsirengiau“, p. 28). Prieš naktį, kad „būtų lengviau miegoti“, ji „užvalgo stipriau“ (p. 40), t. y. priešingai nei pataria moterims skirti žurnalai; teroristų lėktuvui įsirėžus į Niujorko dangoraižius, U. Barauskaitės moteris gailisi žmonių („Aš mačiau žmones, iššokusius pro langus ir lėtai lėtai krintančius žemyn – ar įsivaizdavot, kaip ilgai krinta žmogus iš keturiasdešimto aukšto?.. <…> Aš visada matau mažus dalykus“ („Dešimt“, p. 204), o U. Radzevičiūtės Hidra „norėtų pamatyti tai arabų akimis“ (p. 9) ir pan. Kandus, ciniškas, atviras pasakotojos balsas šiek tiek primena jaunos prozininkės G. Kazlauskaitės esė veikėją.
       Vis dėlto kažkur giliai po kandžiomis pasakotojos pastabomis juntamas tradicinių vertybių, prasmingo kasdienio gyvenimo ilgesys, išreiškiamas dviem užrašytais žodžiais MEILĖ ir MIRTIS („Ką rašyti? Kodėl svarbūs žodžiai taip kvailai skamba ir kodėl jų tik du“, p. 45) ir santykiu su Toporovu. Nuodais ir ugnimi besispjaudančios Hidros kūne tvinksi jautri, gal net kiek sentimentali moters širdis:

       Gatvėje kiekvienas užtrauktukas man primena skrodimo pjūvį, negaliu žiūrėti į neužtrauktus. Kartą priėjau prie vaiko ir pasakiau: užsitrauk užtrauktuką!!!
       Sušalsi.

(p. 85)

      
Skaitant U. Radzevičiūtės knygą galima prisiminti D. Zabielaitės mintis apie žurnalistinius F. Beigbederio romanus: tai veidrodis, gal kiek dirbtinokai ir paviršutiniškai atspindintis šių dienų žmogaus sąmonę ir „žaismingai perteikiantis tos sąmonės maištingą šaipymąsi iš nepakeliamo savo būties beprasmiškumo“³⁷. Pristatydama knygą, autorė irgi įvardija tokią būseną („Eta kniga pro bezischodnost'“), apimančią spaudžiant šiuolaikinio pasaulio rėmams. Šį jausmą tiksliai išreiškia ir visą knygą „atrakina“ priešpaskutinis pasakojimui svarbaus japoniško šaškių žaidimo „go“ ėjimas – perspėjimas prieš mirtį, vadinamas Atari: „Atari dažniausiai neturi išeities. Kai figūra patenka į Atari, ji dažniausiai miršta stovėdama“ (p. 43). „Atari“ – toks moters, savo tapatybę pakeitusios į Hidros įvaizdį, gyvenimo stiliaus šifras.
       Vis dėlto gero, net ir žurnalistinio romano kokteiliui suplakti neužtenka tik intriguojančio siužeto, dėmesio kūniškumui, tikrovės atspindžių, feministinių nuostatų – publicistiniu stiliumi parašytas tekstas taip pat turi būti kokybiškas. Nepaskaitomos knygos neišgelbės išmoningai parinktos sudedamosios dalys. Kad ir kaip, perfrazuojant V. Daujotytę, kintanti tikrovė keistų kalbėjimą ir rašymą, kad ir kaip kistų jos atspindys tekstuose, literatūros kūriniui svarbiausia, kad išliktų didžiausio būties rūpesčio ašis³⁸, o kalba neprarastų daugiasluoksniškumo. Žurnalistiniai romanai, kuriuose kalbos lygmuo akcentuojamas kiek kitokiu nei įprastai literatūroje lygiu (jei publicistikos, reklamos stilistika naudojama kūrybiškai, įdomiai), o egzistenciniai būties klausimai keičiami kasdienio gyvenimo aktualijomis bei socialine kritika, kaip tik dėl šių ypatybių gali būti įdomūs; kai kurie jų, nors yra plokšti, gali nebūti lėkšti.


       ___________________

 
       ¹ D a u j o t y t ė  V .  Moters dalis ir dalia. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 9.
       ² D a u g i r d a i t ė  S .  Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda? // Literatūra ir menas. – 2004. – Nr. 2993. – P. 22.
       ³ http://www.patogupirkti.lt/catalog/browse.asp?theme=T14&category=C1413, paskutinįkart duomenys tikslinti 2006 m. gegužės 18 d.
       ⁴ Šiandieninis lietuvių literatūros centras: kur jis? // Metai. – 2005. – Nr. 3. – P. 92.
       ⁵ B a u d r i l l a r d  J .  Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 78–79.
       ⁶ Visais laikais ir visose visuomenėse žmogus kasdieniame gyvenime rinkosi ir renkasi, ir iš esmės visos tradicijos yra galimi pasirinkimai tarp neapibrėžtai gausių galimų elgesio modelių. Tačiau gyvenimo stiliaus sąvoka, pasak Anthony Giddenso, svarbi bei komplikuota kaip tik potradicinėje visuomenėje, nes žmonės ne tik laikosi savo gyvenimo stilių – jie yra stipriai verčiami tai daryti. Paradoksalu, bet šiuolaikinis žmogus neturi kito pasirinkimo, tik rinktis. Tiksliau, anksčiau gyvenimo būdas persikeldavo iš kartos į kartą, dabar jis yra pasirenkamas individualiai ir tapo stiliumi.
       ⁷ S p r i n d y t ė  J .  Lošti iš romano // Metai. – 2004. – Nr. 8/9. – P. 106.
       ⁸ Z a b i e l a i t ė  D .  Nuo Prousto iki Beigbederio: Egzistencija romano tinkluose. – Vilnius: Aidai, 2006. – P. 189.
       ⁹ S p r i n d y t ė  J .  Lošti iš romano. – P. 98.
       ¹⁰ D a u g i r d a i t ė  S .  Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. Moteriškumo reprezentacija naujausioje lietuvių moterų prozoje. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000. – P. 85.
       ¹¹ Pasak sociologo A. Giddenso, vaizdai, transliuojami per televiziją, filmai, laikraščiai, žurnalai išreiškia iškūnijančias, globalizuojančias modernybės tendencijas ir yra įrankiai toms pačioms tendencijoms realizuoti. Į asmens kasdienę sąmonę įsiveržia tolimi įvykiai, ir tai yra vienas svarbiausių modernių laikų bruožų. Pavyzdys galėtų būti princesės Dianos ar popiežiaus Jono Pauliaus II mirtys, kurios tapo įvykiais daugeliui visame pasaulyje gyvenančių žmonių (tai atsispindi ir lietuvių literatūroje).
       ¹² D a u g i r d a i t ė  S .  Romano centre – keturiasdešimtmetė // Klėja. – 2003. – Nr. 6. Prieiga per internetą: http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=560, žiūrėta 2005 m. sausio 4 d.
       ¹³ T a m o š a i t i s  R .  Jurbarko forumo pamokos // Metai. – 2004. – Nr. 1. – P. 109.
       ¹⁴ S t e i n e r  G .  Tikrosios esatys. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 29.
       ¹⁵ J a m e s o n  F .  Kultūros posūkis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 35.
       ¹⁶ Z a b i e l a i t ė  D .  Nuo Prousto iki Beigbederio… – P. 178–198.
       ¹⁷ S p r i n d y t ė  J .  Lošti iš romano. – P. 104.
       ¹⁸ Anot Thomo Hyllando Erikseno, dažniausiai patiria stresą, yra nepatenkinti savimi, jaučia beprasmybę bei tuštumą tie, kurie yra „socialiai sėkmingi“, t. y. lydimi sėkmės, lankstūs, gebantys prisitaikyti, išprusę.
       ¹⁹ D a u j o t y t ė  V .  Parašyta moterų. – Vilnius: Alma littera, 2001. – P. 397
       ²⁰ D a u j o t y t ė  V .  Literatūros filosofija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – P. 137–138.
       ²¹ G i d d e n s  A .  Modernybė ir asmens tapatumas. – Vilnius: Pradai, 2000. – P. 102.
       ²² T a m o š a i t i s  R .  Perkantis žmogus // Metai. – 2005. – Nr. 11. – P. 152.
       ²³ T a m o š a i t i s  R .  Tamsiojo gyvenimo kronikos // Metai. – 2006. – Nr. 4. – P. 137.
       ²⁴ Pasak Aušros Jurgutienės, pragmatiškasis feminizmas – tai feministinės ideologijos, prasidėjusios nuo maištingų revoliucijų, padarinys: feministinė kritika įkvėpė literatūrą, kuri pagal gatavus vertybinius standartus nesunkiai projektuoja naują „išlaisvinto moteriškumo“ paradigmą, ir šiai parengė plačią moterų skaitytojų auditoriją, išugdytą pramogų verslo ir žurnalų.
       ²⁵ U. Barauskaitė: „Pamėginau sujungti pramogas ir literatūrą bei išsivaduoti iš stereotipiškų rėmų, kaimiškų tradicijų. Manau, galima apie rimtus dalykus kalbėti juokingai ir skaitytojui suteikti žiūrėjimo per rakto skylutę iliuziją. Dėl to ir herojei daviau savo pavardę. Tačiau tai labiau komerciniai, o ne literatūriniai dalykai“ (V a z b u t a i t ė  J .   Tau patinka būti moterimi? Interviu su Ugne Barauskaite // Moteris. – 2002. – Nr. 12. Prieiga per internetą: http:// www.moteris.lt/02dec/articles/aistros.htm, žiūrėta 2006 m. kovo 28 d.).
       ²⁶ K a č k u t ė  E .  Ar aktualus ir tebemoteriškas „moterų rašymas“ // Literatūra. – 2005. – Nr. 47(4) – P. 79–92.
       ²⁷ G a i ž i ū t ė  N .  Lietuviškoji Bridžita Džouns? // Elektroninis žurnalas Skaitymai. – 2003. http://humanitas.hmf.ktu.lt/literatura/lt.php/urnalas_skaitymai/archyvas/urnalas_skaitymai/  recenzijos/lietuvikoji_bridita_douns/88, žiūrėta 2004 m. rugsėjo 8 d.
       ²⁸ D a u g i r d a i t ė  S .  Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. – P. 117.
       ²⁹ P i l i p a u s k a i t ė  V .  Ugnės Barauskaitės romanas „Dešimt“: nejau vyrai ir moterys susitaikė? // Prieiga per internetą: http://humanitas.hmf.ktu.lt/literatura/lt.php/ kronika/naujienos/ ugns_barauskaits_romanas_deimt_nejau_vyrai_ir_moterys_susitaik/ 1757, žiūrėta 2006 m. balandžio 15 d.
       ³⁰ Ten pat.
       ³¹ R a d z e v i č i e n ė  L .  Laisva ant kasdienybės tigro // Laima. – 2005. – Nr. 4. – P. 18.
       ³² D a u g i r d a i t ė  S .  Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda? – P. 22.
       ³³ J o n u š y s  L .  Žiogo džiazas // Šiaurės Atėnai. – 2003. – Nr. 654. – P. 9.
       ³⁴ D a u g i r d a i t ė  S .  Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda? – P. 22.
       ³⁵ P a u l a u s k a i t ė  J .  „Strekaza“ prieš visuomenę // Literatūra ir menas. – 2003. – Nr. 2948. – P. 20.
       ³⁶ S. Daugirdaitė recenzuodama Z. Čepaitės „Moters istoriją“ pažymėjo, kad knygose perpasakojami muilo operų epizodai rodo, jog kasdienybės banalumas jau nebedangstomas – jis išlenda į pirmąjį romano planą ir pats diktuoja taisykles (D a u g i r d a i t ė  S .  Romano centre – keturiasdešimtmetė. – Ten pat.).
       ³⁷ Z a b i e l a i t ė  D .  Nuo Prousto iki Beigbederio... – P. 198.
       ³⁸ D a u j o t y t ė  V .  Parašyta moterų. – P. 391.