Šie elektroniniai laiškai gimė iš šilto paežerės smėlio, iš suodino Vilniaus sniego, iš Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą, iš metų laikų ir mėnesių kaitos. Romantiška pastanga skeptiškais laikais. Bandymas kalbėti tolimai jai. Tolimajai. Bandymas patikėti tuo, ko nėra.
       Prasidėjo tada, kai Vilniuje spalio mėnesį skaičiau keletą paskaitų besitobulinantiems mokytojams, ypač mokytojoms (esu lietuvių literatūros dėstytojas, 38 m., seniai išsiskyręs), ir per baigiamąjį pobūvį susipažinau – tai juk nėra netikėta – su žavia mokytoja iš Kretingos (29 m., netekėjusi, vienas vaikas). Pažintis buvo aistringa, bet tik bučiniai, tik rankų šokis vienas kito aprengtais kūnais, žodžiai, kuriuos bučiniai užčiaupdavo ir nušluodavo, sušlemšdavo it vėjas spalio lapus. Apsikeitimas vizitinėmis kortelėmis. Bemat pirmas elektroninis laiškas. Ir jos atsakymas: ji nenorinti prisirišti, nenorinti įsipareigoti, nenorinti jokių daug žadančių santykių, nes jie atneša tik nusivylimą. Ir tada mano pasiūlymas, galop jos pritarimas: rašyti tik kartą per mėnesį ir palengva išsemti metų laikus. Taip pavyks išvengti internetinių jausmų perkaitimo. Aš pasišoviau aprašyti tik to mėnesio patirtis ir jo niuansus, kad viskas tvyrotų toje neaktualioje erdvėje, kurioje tarps ir mano santykiai su ja.
       Čia pateikiu tik savo laiškus, svetimų neskelbsiu.

       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: dviratis

       Tavo fizinis paveikslas blėsta atmintyje, kaip dyla spalio dienos. Lieka tik atvaizdo idėja, kaip sakytų filosofas, arba idealas, kaip gal manyčiau aš. Bergždžia bandyti jį ryškiai atkurti, tad mėginsiu įsivaizduoti, kaip atrodytų mudviejų bendri žingsniai. Ir kaip atrodo mėnesiai.
       Jau ilgai gyvenu Vilniuje, bet mano vieną dalį visada vilioja gyvenimas ramioje provincijoje, bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodo, kaip slenka po lėtais debesimis (turbūt pastebimesniais negu Vilniuje) eilinė diena.
       Spalis – mėnuo, atliepiantis mano melancholišką dvaselę, ją atkartojantis, todėl išeina sviestas sviestuotas, ir to jau per daug. Mėnuo, pareiškiantis, kas yra šaltis.
       Vaikystės epizodas mažame mieste – tokia pat stingiai, niūriai apsiniaukusi diena be lietaus kaip ir ankstesnės, tik su kandesne žvarba. Spalio pabaiga, ir medžiai jau beveik belapiai. Vaikišku dviračiu nuvažiavau pas draugą į kitą miesto galą, paskui važinėjomės stačia pakalne, aš pargriuvau, nusibrozdinau kelį ir skaudžiai susitrenkiau, užpakalinis dviračio ratas virš tysančio manęs abejingai tebesisuko, kaip pasityčiojimas, kaip šalto pasaulio tolesnė eiga; nenorėdamas keltis jaučiausi nepaguodžiamai vienišas ir neatšaukiamai pralaimėjęs, paskui vedžiausi dviratį namo, nes beveik negalėjau lankstyti skaudamo kelio, kaupėsi ankstyvos pavakarės sutemos ir smelkėsi dar didesnė žvarba, ir man buvo nepaguodžiamai šalta, nes atrodė, kad tas šaltis niekada nebeapleis…
       Bet mano Vilnius, civilizacijos didmiestis, globia mane savo šiluma, beveik neigiančia metų laikus. Ir aš regiu žvarbią temstančią pavakarę, gatvę miesto centre ir mudu, neriančius į kažkokią kavinę, kur bus šilta ir jauku ir kur mudu susėsim priešais vienas kitą ir tarsim. Ir kas gi tars pirmus žodžius? Taip, tai bus padavėja (niekada ne mes patys) – ji prieis ir sakys:
       – Jūsų mėnesiai dar tik prasideda.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: kultūros namai

       Lapkritis – graudžios melancholijos mėnuo. Lapkričio vaizde man iškyla sovietinis mūras, kokie provincijos kultūros namai, vėliau virtę kuo nors kitu, išsidaliję į narvelius, užimtus versliukų; bet renginiai kokie nors vyksta – išeinantis žmonių būrys šnekučiuojasi vestibiulyje, kur betono grindys, kur aptrupėjusios rumbuoto tinko sienos, apšviestos blausia trečdalio degančių lempučių šviesa (lauke jau seniai tamsu, nors laikas nevėlus), dar tamsesnėje nišoje – drabužinė už aptrinto medinio barjero; jie velka iš ten savo tamsius paltus ir pigias striukes, šnekučiuojasi demonstruodami drungną žvalumą, galvodami apie šiltą namų virtuvę ir vakarienę, ir tai yra nykumos apoteozė.
       Bet raudonas it įkaitusi geležis, gražus lyg laukinis žiedas šiukšlyne, beviltiškas kaip lapkritis, tvyla tas jausmas. Jausmas jai. Štai žvelgi, vis žvairuoji į ją – o po jos nuskambėjusio juoko dar lieka šypsena (kerinti – kaip ji pažįstama, kokia vaizduotėje sava!), kuri paskui blėsta, virsta šypsenos lapkričiu, veide lieka atidi pašnekovui mina, paskui ji kažką sako pati, gestu nuo alkūnės iškėlusi ranką (žavi plaštaka – aitrinanti užuomina į viso kūno grožį), ir tada apsigręžęs išeini į žvarbų apmaudą: niekada, niekada nebus tavo, tavo – tik lapkritis…
       Taip, tu teisi, galbūt kartais lengviau atsiverti žmogui, su kuriuo neįpareigoja jokia bendra praeitis. Ir turbūt ateitis. Gal kartais lengviau atsiverti raštu negu žodžiu?
       Deja, tikrai artimų draugų nebeturiu. Tie draugai, su kuriais jaunystėje išsipasakodavom labai daug, dabar nutolo kaip jaunystė, tik į priešingą pusę. Gal todėl, kad visi esame giliau įsmigę į savo asmeninio gyvenimo ir gyvensenos vėžes. Jaunystėje buvom viskam atviri, neapsibrėžę, nesusisaistę, ieškantys ir besidalijantys tuomet dar stulbinamų atradimų įspūdžiais.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: kavinukė

       Kai ankstyva sausos gruodžio dienos pavakarė lengvai slys į nasrus užgulančiai nakties juodumai, mudu dar trauksim žvarbstančia, styrančių perkarusių medžių paženklinta gatve, neapibrėžiamame paribyje tarp mūsų miesto centro ir tolimesnių rajonų. Tada užeisime į nušepusio daugiabučio pirmame aukšte vitrina spindinčią kavinukę, o viduje aš atsisėsiu ant manieringos, paslaugiai išlankstytos presuotos medienos kėdės, o tu įsikursi minkštasuolyje prie lango, priešais mane.
       Jau prietemoje, sklaidomoje gailiai sušvitusių gatvės žibintų, matysiu, kaip anapus gatvelės į kažkokią krautuvėlę retkarčiais įsmunka pavieniai žmonės, daugiausia moterys. Paskui mudu eisim pas mane (namo?) ir kiekvienas atskirai (o gal kartu?) svarstysim, ar yra kokia nematoma bendra aura, sauganti nuo gruodžio gūdumos.

       Iš tikrųjų neketinu paprastai atmesti Tavo klausimų. Be abejo, pirmoji mane paveikusi Tavo trauka buvo Tavo išorinis žavesys. Tai banalu kaip dukart du. O paskui kažkas daugiau. Kas daugiau? Galiu bandyti svarstyti, kiek čia lemia seksualinė trauka, kiek įsivaizduotas sielų bendrumas. Nelabai ko verti tie bandymai, kaip ir mano mėginimas susivokti, kodėl jau, regis, išnyksta mano ryšys su Agne (minėjau Tau ją dar tada) – ar todėl, kad išseko seksualinio pažinimo laukas, ar kad nusitrynė sielas siejantys saitai?


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: Rusijos giluma

       Į Tavo pikantišką klausimą apie studentes galiu pasakyti, kad laikausi nenormalios taktikos. Jeigu jau rodau kokį nors akademinį palankumą, tai toms, kurios negražios. Šia nuostata bandau bent minimaliai pataisyti pasaulio disbalansą – nes gražios ir taip daug kur sulaukia palankumo, o negražioms jo trūksta.

       Sausis – baltosios mirties mėnuo. Žmogus nemiršta tik todėl, kad atsitveria nuo gamtos – būsto sienomis, ne vienu sluoksniu drabužių. Betrūksta skafandro – šitaip ir Marse būtų galima gyventi, ten, kur atmosfera žmogui gyventi visai netinkama. Bet namie jauku. Su sausiu sietina kambario jaukuma – tariamos svetainės, kurioje kūrenasi židinys. Jauku todėl, kad esi atsiskyręs nuo gamtos žudikės.
       Tavo mielas pasakymas, kad mano laiškai šilkiniai, gali turėti dvejopą prasmę.
       Aš pagalvojau, kad mūsų laiškuose ir santykiuose nieko nevyksta. Kažkur žudosi žmonės ir žudo kitus, kažkur gailaus muedzino balso sukviesta vyrų minia kaip vienas atsiklaupusi beldžia kakta į grindis, apimti ekstazės ir gyvenimo prasmės bei savo teisumo pajautos, o mes kalbam drungnai, ir Dievas mus išspjaus, ir mūsų džiūstančios iškamšėlės trūnys kur nors miške prie Žemaičių plento.
       Paskutiniai saulės spinduliai blausiai gula ant apipėduotos sniego marškos. Gatvė tarp standartinių daugiabučių namų, speigas, pusnys, dar nevėlu, bet jau sėlina prietema, tolumoje iš didžiulio kamino rūksta dūmai. Visa tai man kažkodėl primena Sibirą, nors jame nesu buvęs. Regiu didelį skurdų miestą Sibire ar kur europinėse Rusijos platybėse – pilką, standartizuotą, strazdanotą, nejaukų ir anoniminį.
       Bet kaip tik tarp tų betoninio stingulio vaizdų individualūs jausmai ir mintys sužėri ryškiausiai. Pilkumoje labiau nei kitur išryškėja asmeninės dramos, ilgesys, pilkas daugiabučių sienas beveik niekam nematomais spalvotais raštais išpiešiantis beviltiškas kažkokio uždaro inteligento (žinoma, tokio kaip aš) jausmas tokiai subtiliai vėjų fėjai kaip Tu… Arba: koks nors ezoterinis dvasingumo siekis – kai žinai, kad nesvarbu, kokioje nykioje virtuvėje galí sudėti sau ant kelių rankas delnais į viršų, sėdėti tiesus, užsimerkti, užversti akių obuolius aukštyn, skaičiuoti įkvėpimus, naikinti vaizdus…
       Tik tokiame neišvaizdžiame mieste, kur centre plyti didžiulė vėtrų šluojama aikštė su Lenino paminklu viduryje, kur, be vieno kito užsilikusio seno pastato, be vienos kitos cerkvės, vienintelis grožis tėra laukinė gamta paupyje, palikta ne iš rūpesčio, o iš aplaidumo, atvašynai ir piktžolės, – gal tik tokioje dykroje gali žydėti netrikdomas dvasinis gyvenimas.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: snaigės

       Po atolydžių jau pradžiūvęs, sausas besniegis vasaris, nulio laipsnių žvarba, vakaras svečiuose – didelė blausiai apšviesta svetainė pirmame aukšte kažkur Algirdo gatvėje. Kai aš čia su Agne, kai vakaras melancholiškas, kai viena pora šoka, o anapus lango iškilmingai leidžiasi snaigių procesija, ir ten pat, gelsvai žibintų apšviestoje gatvėje, nedrąsiai atsispindime mes, prie ilgo stalo, nutolstančio beveik iki namo kitapus, atsispindime sėdintys ir vieniša šokėjų pora.
       Kada ateina ta akimirka, kai pajunti, jog jausmai ima tirpti? Permaina įslenka nepastebimai, ir pirmieji ženklai būna slopūs. Jos užkrečiamas juokas nebetenka galios užkrėsti, maloniai stebinęs būdingas kaprizas lovoje palengva ima tik erzinti, miela balso gaida virsta tolimu savo aidu ir nebesuvirpina mano jausmų stygų iš tos man svetimėjančios savo erdvės, kurioje aidi.
       Kai mudu su Agne išeinam, jau nebesninga, automobilių ratai spaudžia juodas vėžes puriame ploname sniege, bet paskui, ties Karoliniškėmis, vėjas žeria snaigių saujas tiesiai į priekinį stiklą, „Gracijos juokas toks užkrečiamas“, – sako Agnė apie šeimininkę. „Taip, – sakau aš, – taip, bet ne visada“, – ir stengiuosi praryti gumulą gerklėj it sniego gniūžtę.

       Suprantu Tavo nerimą, o kartu jis man kiek ir malonus, nes rodo, kad man nesi abejinga. O aš juk nieko konkretaus nesiūlau – tiktai kliautis vaizduote, tik siuntinėti žodžius. Garbė internetui. Juk mudu nerašytumėm laiškų tušinuku ant popieriaus, neklijuotumėm erotiškai liežuviu patepę voko, neneštumėm jo kišti į pašto dėžės makštį.
       Kartais vasarį dvelkteli toks vilgšnas atodrėkio gūsis, kuriame jau pasijunta pavasario virsmas, – sovietų laikais tai būdavo apie vasario 16-ąją.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: grikių košė

       Kovas – drovios vilties mėnuo. Tirpsta, drėksta, brinksta. Pamažėle bunda gamtos kvapai. Viltis blausi – nepatikėtum šiuo pažadu, jeigu patirtis nerodytų, kad tai, kas mirė, vis dėlto iš tiesų atgims.
       Kovo 12-oji. Mes dažnai minim pirmąjį sniegą, bet neminim pirmojo lietaus. Po šios stingdančios žiemos tądien pirmą kartą lijo. Pabusdamas iš pradžių tik pasąmonėje suvokiau, kad tas monotoniškas, neįkyrus, mielai atpažįstamas garsas yra jau labai seniai negirdėtas. Lietus. Tai nėra ošimas į langą, nes lango lašai nepasiekia, o tik dažnas lašnojimas nuo stogo atbrailų, kažkokia esatis. Kėliausi pusę aštuonių ir viriau grikių košę, užsigėriau žaliąja arbata. Paskui lovoje dar skaičiau žurnalą, ir išverstas George'o Steinerio straipsnis apie Bergsoną, jo žodžiai apie tai, kad Bergsonui artimiausias filosofas buvo Plotinas, bet jis skyrėsi nuo Plotino tuo, kad jam tobulybė buvo ne būklė, o dinamizmas, nuolatinis judėjimas, ir tolesnis aiškinimas apie mistikos įsileidimą į filosofiją, – visa tai dygo šiltos lovos ir tebelikusio grikių skonio lysvėje ir virto jaukumo apoteoze. Tai priminė rudenį, kai per atkaklias darganas jaukiai įsėlina namų jaukuma, nes vasarą dažniausiai norisi atidaryti langus, norisi eiti į lauką, o rudenį prasideda tas laikotarpis, kai gamtos pasaulis iš žmogaus atimamas, ir mes jaukiai atsitveriame namų židinio šilumoje.
       Ar aš tada pagalvojau, kad visa tai būtų dar jaukiau su tavim? Kad rytą pabudęs lovoje rasčiau tave, apkabinčiau? Ne, pagalvojau, į savo vaizduotę pasikviečiau tik tiek:
       Gal sėdėsim virtuvėje, kur būna gurkšnojamas raudonasis vynas, kur įjungtas radijas iš pradžių dudens žinias ir reklamas, o paskui dainuos „Emmanuelle“, pažįstamą jau nuo vaikystės, ir vėlų kovo vakarą bus jauku kaip prasidedant pavasario dienai, kaip prasidedant gyvenimo pavasariui, kaip ištrūkstant iš buto ir klaidžiojant po miestą dar nė neįtariant, kiek kartų gyvenime tave pasivys vėlų vakarą prie raudonojo vyno virtuvėje dainuojama „Emmanuelle“.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: 313

       Vakaras, galvoje jaukiasi šios dienos paskaitos studentams, šurmulys, skambančių lėkščių akompanuojami pietūs valgykloje su kolega, pavakarė namie, radijo ir televizijos žinios, vangus, nes kiek nusibodęs, politinių batalijų aršumas, apyblaivis dangus, blankios mintys apie galimai labai ryškų kitą pasaulį, įsivaizduojamą gyvenimą su tavimi.
       Yra toks Kelių direkcijos tinklalapis, kur patogiai pateikiami atstumai tarp miestų. Mus skiria 313 – tiek yra kilometrų nuo Kretingos iki Vilniaus. Kad ir ką Tu galvotum, aš visada įsivaizduosiu tai kaip skaičių, kuris mus išskyrė.

       Prisiminimas iš studentavimo laikų. Maloniai drungnas balandžio rytas. Švelniai apniukęs dangus lietaus nežada. Aš einu į parduotuvę nusipirkti ko nors pusryčiams. Paskaitas universitete šiandien praleisiu, o laikai – sovietų. Kaštonais apsodintoje gatvėje po bemiegės nakties mane apėmęs svaigulys, nerealumo jausmas, ką tik baigus per naktį skaityti kseroksu atšviestą Nabokovo „Dovaną“ rusiškai. Reikėjo skubėti, nes tą lapų šūsnį šiandien jau reikia grąžinti. Kažkodėl ypač meiliai sąmonėje įstrigęs pirmos pastraipos (prieškarinis) „traktorius su užpakalinių ratų hipertrofija ir perdėm atvira anatomija“. Kažkokia svaigiai vilgšna balandžio gaiva. Rašytojo dovanota širdies atgaiva.
       Ir šiandien tokia pat diena kaip ta – apimta dangaus stingulio ir ramybės: visatos variklis, staiga susimąstęs, tarytum stabtelėjo savo lėtoje eigoje. Pilkšvas debesynas tvyro virš mūsų sustingęs, nežadantis nei saulės spindulio, nei lietaus, kaip yra buvę spalį.
       Kai oras nuščiuvęs ir gal tik pajūryje dvelkia, o visame krašte, nuo pat Kretingos iki Vilniaus, oras sustingęs po nejudančiu balzganu dangum, tačiau dvaselėje vėjuota.
       Tikiuosi, kad pavyks susitikti Kaune.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: pienės

       Manyje šiandien nieko nevyksta. Sieloje nesigrumia vidinės jėgos, nebent protarpiais – tarp darbštumo ir tinginystės. Malonu prisiminti kelionę. Kaunas Tau tinka. Prie veido, figūros… Vilnius, žinoma, irgi.

       Gegužė kelia ankstesnių gegužių nostalgiją. Staiga suvešėjusios ūksmės, švagždanti lapija, pabudusios pievos ir ievos svaigina kvapais. Šalia jų mano gyvenimo kasdienybė ima atrodyti bekvapė. Lankos geltonuoja nuo pienių. Kaip kiaušinio trynys. Atrodo, kad kažkokia dievybė išsivirė milžinišką kiaušinį, baltymą pasiėmė dieviškoms salotoms, o trynį ištrupino po laukus.
       Diena bus apsiniaukusi, prorečiais vėjuota, bet nešalta; vėjo gūsiai kvapais intymiai kuždės neskaisčius pavasario vylius. Mudu atsisėsim prie medinių rudų stalų, jau išneštų į senamiesčio kiemą, blankiai pažįstamas padavėjas atneš du meniu storais viršeliais, užsisakę gėrimų (man alaus, tau vermuto su greipfrutų sultimis) paklausime padavėjo, ką pasiūlytų užkąsti, ir jis, kiek padvejojęs, pasakys:
       – Turim dangiškų salotų su virto kiaušinio baltymu. Jos pavasariškai kelia ūpą, petražolių žaluma žadina viltį, kad jausmas truks ilgiau negu trylika mėnesių.
       Kodėl būtent trylika?


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: nepažįstamųjų pokalbis

       Tarpsta ilgas šviesus birželio vakaras. Tokiais vakarais laukuose vėstančios erdvės darosi svetingai pralaidžios garsams. Kaime ausį pasiekia ganykloje perkeliamos karvės grandinės žlegsėjimas ir netgi pieno čiurkšlių pliūpsniai į metalinį kibirą. Vaikystėje viešint pas senelę prasimušdavo už trijų kilometrų plentu lekiančių automobilių geležinis gausmas. Jis užgimdavo iš niekur, iš laukų tylos, kildavo iki diskretiško apogėjaus, paskui silpdavo ir nugrimzdavo į tą pačią rūko laukiančią laukų tylą.
       Bet čia yra Vilnius, ir dar štai šviesų vakarą aš sėdžiu miegamojo rajono kavinės lauko terasoje, tolimesni garsai gožiami slopios artimos kakofonijos, nuzulintos muzikos akordų; už plynos žolėtos aikštės automobiliai gatve slenka beveik be garso. Už poros tuščių staliukų sėdi dvi merginos, ir viena nusijuokia nuostabą, apstulbimą reiškiančiu juoku ir vėl sako skambiu balsu: „Ne, negaliu. Betgi neįmanoma!“ Violetinė palaidinė, juoda vešli šukuosena, putli figūra, po dešimties metų bus storulė. Šaligatviu praeina žilas stamantrus vyriškis, pavadį tempiantis jo taksas be įniršio, netgi gana vangiai, trumpai aploja sunkiu Maximos krepšiu nešiną tuklią moterį (ta brunetė prie staliuko tokia bus po dvidešimties metų). Jau tuoj dešimt, o dar šviesu, menkai debesuotas dangus lėtai pilkėja. Juodaplaukė vėl taip pat sutilindžiuoja juoko varpeliais, skambiu nuostabos balsu: „Ne, nu negaliu patikėti. Taigi tragikomedija! Šitaip tik filmuose būna!“ Aš baigiu taurę vyno ir išeinu, taip niekada ir nesužinosiantis tos keistos istorijos, to neįtikėtino vingio žmogiškojoje komedijoje. Tragikomedijoje.

       Grįždamas į savąjį viengungio būstą matau mus abu neįtikėtinoje ateityje. Vėstantį birželio vakarą mudu einam pasivaikščioti, šaligatvio atkarpoje palei blokinį namą mus užlieja žydinčių alyvų kvapas. Tu nėščia jau aštuntą mėnesį. Ką reiškia ta koreliacija, ta jungtis tarp šėlstančios ekstazės, kurią mudu patyrėme (ar tikrai abu patyrėme? o koks šis klausimas efemeriškas, kai viskas tėra vaizduotėje, kai iš tiesų juk mano sperma neatsidūrė tavyje), ir naujos gyvybės gimimo? Dygus klausimas.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: paežerė

       Liepos apoteozė yra paežerė. Yra alksniai, šaknis suleidę į ežero drėgmę. Yra basas ėjimas žole, yra dumblas ežere prie pat kranto, o gal ir smėlis, yra panirimas į vandenį, kuris iš pat pradžių atrodo šaltas, atrodo lyg rūstus kūniško malonumo krikštijimas, lyg gelianti rykštė. Yra gulėjimas ant patiesalo žolėje po saulės spindulija. Yra paežerės bažnytkaimio krautuvėlė – alus iš šaldomų spintų, silkė iš kibiro.
       Yra ir didmiesčio liepos tuštuma, neišvykimas atostogauti, gretimose statybose žaidžiantys vaikai, kažkieno vangiai nešami plastikiniai alaus buteliai krepšyje, ištuštėjusios dulkinos erdvės, tyla. Suzmekęs savyje liepos vidurdienis, saulėtas ir podraug vėjuotas, su smėlio šuorais nuo statybvietės, kai nėra ką veikti ir dvaselėje tuščia ir šalta – kaip dvasiūkštėje pedofilo, ką tik saugiai ištratinusio dešimtmetį tamsiame daugiaaukščio rūsy ir dabar besimarkstančio saulėje, nesuprantančio, ką jis čia turįs daryti šioje dulkinoje žemėje.

       Namie. Po savaitės poilsio Rytų Aukštaitijoje. Kur saulė droviai rausta leisdamasi į neišbraidytus miškus, melsvus anapus artimesnės, žalesnės miškų plotmės. Kur, kelias valandas uogaudamas mynęs samanas, per pačią kaitrą panyri nuo suklypusio lieptelio į vandenį, bet išlipus pirštai nuo uogų dar mėlyni. Kur pasaulis sustojęs.
       Pavakare buvo kamštis alpiame Vilniuje, prekybos centras, laiptinė. Kaip ir vaikystėje po vasaros atostogų grįžus iš kaimo, laiptinė pasitinka jaukiu miestietišku sterilumu, žmogaus būvio prisigėrusiu mūro ir medžio kvapu. Medžio – tai jau gilesnėje jaukumoje: savo buto, kuris laukia ir meiliai sutinka, stingus, nebylus, tarsi iš laimės žado netekęs šeimininką sutinkantis šuo.
       Taigi, Tolimoji, tada butas, rasotas alaus bokalas, vakaro žinios, tarsi patikinimas, kad pasaulis vis dar sukasi. Dabar, kai saulė rausdama jau nusileido į kitus miškus, kur išlydėjo kìtos Žvorūnės laumės, pasimėgavęs vienatve, pasikviečiu tą savasties dalį, savo dvaselę, kuri skrieja tris šimtus kilometrų iki Tavęs.
       Tavo abejonės dėl mano gyvenimo būdo suprantamos ir pripažįstamos. Kažką reikia keisti – tikriausiai save, jeigu tai apskritai įmanoma.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: sekmadienis

       O ir tada buvo rugpjūtis, bet ne toks, o maloningas, buvo sekmadienis, buvo pirmasis rūkas, tingiai sklaidęsis iki pusiaudienio, buvo trumpa kelionė su tėvais ir senele iš kaimo į miestelį, miglas praskaidrinanti bažnyčia, o paskui šurmulingas, balsų ir paršų žviegimo kupinas turgus, tada žalias medinis giminių namelis už tvoros, per kurią sveriasi tamsiom uogom aplipusios vyšnių šakos, stovi juoda „Emka“ su priekaba, verda ankstyvosios bulvės, rūgsta agurkai, yra tyliai, nejuntamai gera…
       Taip, Tu teoriškai teisi – teorija slepiasi Kretingos klevuose ir beržuose, aikštėse ir žiemos sode, kuris yra upelio slėnyje (taip, esu ten probėgšmais užskridęs – ne tik iš Tavo pasakojimo žinau), – ten visos šakos byloja: stabilumas. Nenutrūkstama kartų kaita, mėnulio fazių, mėnesių eiga. Gamtos prievolė man imti sau ką nors gražaus į porą ir nebekeliauti nuo žavių susitikimų iki skaudžių išsiskyrimų.
       Bet turbūt ne, ne laikas tai daryti, nes štai skrieja ta mano dvaselės dalis, ta jausmo mintis, ir kažkur pusiaukelėje iki Tavęs, kur ties Ariogala nuščiuvusioje naktyje nuo Žemaičių plento it telegrafo zvimbesys atsklinda eismo gausmas, – mudviejų mintys susitinka, susilieja į vieną kibirkštį, kurios niekas nepastebi nei neišgirsta. Netgi mudu.


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: naujas butas

       Rugsėjis – blėstančios šviesos mėnuo. Popietė, gaili saulė kukliai nuliejusi asfaltą ir mano vairuojamo automobilio kapotą. Važiuodamas pro daugiabutį namą pamiškėje prisiminiau, kad vienas draugas pasakojo čia ketinęs pirkti butą. Ir bemat susvajojau, kad ten butą pirksime mudu. Nekilnojamojo turto agentė – gana patraukli, jos moterišką žavesį, mėlynais džinsais ir mėlynu megztiniu glaudžiai aptemptą ryškią figūrą, guvų veidą, jos erotiškumą, fantazuotiną romantišką polėkį kompromituoja dalykinis profesionalumas, nuo jos dvelkiantis sterilus merkantilizmo kvapas. Ji energingai vardys buto privalumus. Čia ramu, gatvelė tyki, grynas oras. Miškas čia pat, o už miško – ežeras. Kartu ir didmiestis, ir kurortas, – sakys agentė. Už tokius pinigus nieko geresnio negausit.
       Bet tuomet paukštis prie pat lango praplasnos, pames iš sparno švytinčią plunksnelę, ją vėjas pro orlaidę įneš į kambarį, pasivaidens, kad mus užlieja kitokia šviesa.
       – Spalio vakarais, kai kurortiniai malonumai nuvytę, – staiga aiškins mudviem agentė, – jūs ramiai ruošitės miegui, lėtai grimsite į jį po ramybės apklotu, o naktį sapnuose jus aplankys miško fėja Žvorūnė; jūsų sielas per mišką ji skraidins prie ežero, pas Vandenų Siuvėją…


       Nuo: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Kam: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
       Tema: spalis

       Spalis – mėnuo, pareiškiantis, kas yra šaltis. Ir dabar Tu atvažiuoji į Vilnių ir su manim susitiksi. Ir nežinia, kuo tai baigsis. Rašau tai dabar, kai Tu (tikiuosi) esi jau kelionėje.
       Šią žvarbią valandą man atrodo, kad jeigu aš dabar mirčiau, tai pagal fantastišką metempsichozės dėsnį persikūnyčiau į kokį naujagimį ir po kokių dvidešimties ar trisdešimties metų tarp milijardų ašarų pakalnės linksmuolių ir varguolių išvysčiau tave, dar tolimesnę negu dabar, senstelėjusią, kiūtinančią Kretingos prieblandoje su kažkokiu sunkiu nešuliu. Aš, atvykęs iš tolimos šalies, jaunas, norėčiau tarti tau kažką, kaip savo ekserotinei motinai, bet nemokėčiau Tavo krašto kalbos, ir mano žodžiai įstrigtų gerklėje, nes burna būtų pilna pajūrio smėlio. Tik mudviejų mintys akimirką susilietų į vieną blausią kibirkštį, kurios niekas nepastebės nei neišgirs. Netgi mudu.

       Pro langą gatvė: slenka automobilių kolonos, ir kiekvienas kur nors nuvažiuos, į savo uostą, savo garažą, jaukų, bet trapų prieglobstį. Vėjas pažeme šluoja pirmuosius geltonus lapus. Žmonės slankioja Vilniaus dugnu su neregimomis rūpesčių ir džiaugsmų kupromis. Kažin kur ūkia kažką pasaulyje suartinantys traukiniai su gailiai pilkėjančiu vaizdu pro langą. Žemaičių plentu į abi puses zuja aibė lengvųjų automobilių, sunkių autobusų. Betgi vienas vogčia artėja prie manęs.
       Ir tada galbūt, nors ir menkai tikėtina, susilies su Tavimi tas mano dvaselės nunertas efemeriškas audinys iš šilto paežerės smėlio, iš suodino Vilniaus sniego, iš Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą, iš metų laikų ir mėnesių kaitos.