Violeta Kelertienė. KITA VERTUS… – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – 310 p.
Parašiau antraštinį sakinį be klaustuko ir tik paskui jį padėjau. Turėdamas galvoje visus mūsų literatūrologus, tikrai nedrįsčiau atsisakyti tokio ženklo. Kita vertus, rašiau šią recenziją apie vienos literatūrologės knygą, tad tik užbaigęs ją ir galėčiau apsispręsti: palikti ar nubraukti klaustuką antraštėje.
Iš pradžių – ne apie tai. Jau įpratom skaityti svetimom kalbom, bet vis dar laukiam kitomis kalbomis rašančių lietuvių autorių knygų lietuviškojo leidimo. Kodėl turėtume nelaukti? Juk globalizacijos iššūkių akivaizdoje tebekovojame už lietuvių kalbos prioritetus, tautinį lituanistikos identitetą. Už teisę jį tapatinti su lietuvių kalba. Arba – už laimę neprastas knygas skaityti lietuviškai, kai knygynuose vis aukštesnė nelietuviškų literatūrologinių veikalų stirta.
Štai ir įvyko: ,,Baltos lankos“ išleido Violetos Kelertienės ,,Kita vertus...“. Ilinojaus universiteto (Čikaga) Lituanistikos katedros profesorė V. Kelertienė rašo ir skelbia straipsnius ne vien angliškai, – periodinėje spaudoje jos tekstus dažnai skaitome ir lietuvių kalba, tačiau trečdalį šios knygos straipsnių (arba beveik pusę jos teksto) sudaro vertimai (ačiū profesionaliai padirbėjusiems vertėjams – Daliai Cidzikaitei, Almantui Samalavičiui ir Rimui Žilinskui). Į vieną daiktą sudėti per du dešimtmečius parašyti, įvairiomis progomis ir margoje spaudoje išblaškyti straipsniai, dažniausiai – apie lietuvių prozą ir jos kritiką.
Knygą palydi įvadinis Sauliaus Žuko žodis ,,Intriguojanti literatūros kritikos knyga“.
Kuo ar kaip ,,intriguojanti“?
Leidėjo (matyt, ir semiotiko) akimis, autorės gebėjimu rašyti mums (lietuviams) ir jiems (visiems kitiems, ne lietuviams, arba skaitytojams nei apie Lietuvą, nei apie jos literatūrą nedaug arba beveik nieko neišmanantiems). Dar – autorės profesionalumu (pvz., ,,geras pasakojimo technikų teorijų išmanymas“), ,,stambiosiomis knygos temomis“ – feministine ir postkolonialistine kritika. S. Žukas prisipažįsta: perskaitęs knygą, jis ėmęs geriau suvokti ne tik V. Kelertienės pastangas kalbėti apie lietuvių literatūrą iš postkolonializmo teorijos pozicijų, bet ir ,,sąmoningumo dozės“ vaidmenį kritikoje (p. 10–11). Iškalbingas literatūrologo prisipažinimas, ir jis tikrai turėtų intriguoti kiekvieną, kuris nesijaučia esąs paskutinė instancija literatūros kritikų sinode.
Sąmoningumo dozė, žinoma, lemia mąstymo originalumą, ji apskritai visada nepakartojamai individuali. Tad ir šitos knygos skaitytojas yra (bus) verčiamas į intrigos (literatūros mąstymo) lygtį įsirašyti savuosius iksus ir ygrekus. Apie vieną kitą jų toliau ir bus kalbama.
Pirmas (ir gal vienintelis) manasis kaip recenzento klausimas ar skeptiška mintis: ar jie, tie į knygą atrinkti straipsniai, visi jau ir lietuviškai pasipuošę, būtini kaimynai? Ką kiekvienam jų suteikia toji kaimynystė, moksliškai tariant, tos vienos (ir naujos) struktūros matmenys? Viena (tegu ir lietuvių) kalba vargu ar svarbiausias toks matmuo. Ar ši knyga ir būtų tas atvejis, kai, perfrazuojant pačią autorę, tegu ,,ne visi yra greimai, ir ne visi sukuria savo mokyklą“, bet esama literatūrologinio teksto rakto, kurį turi tik viena V. Kelertienė, ir tik ji juo ką nors atrakina, savitai analizuoja, pasiūlo tinkamiausią analizės metodą?
Knygą sudaro trys skyriai: ,,Feminizmo daigai lietuvių literatūroje“, ,,Apie rašytojų kūrinius“ ir ,,Literatūros kritikos klausimais“.
Intrigos beieškantis skaitytojas nesunkiai įspės, kas jo laukia skyriuje apie moterų literatūrą (gal bus girdėjęs, kad knygos autorė ir Ilona Maziliauskienė jau prieš ketvirtį amžiaus svarstė moters vietą ir vaidmenį XX a. lietuvių prozoje ir ,,rengė“ po Nepriklausomybės atkūrimo kilusią jaunesnės feminisčių kartos bangą Lietuvoje), tačiau lengvai įspėjami dalykai vargu ar tampa tikrąja intrigos ašimi. Parodžiusi feministinio požiūrio prasmingumą, V. Kelertienė, mano nuomone, yra paradoksaliai ,,vyriška“, t. y. nesuabsoliutina šio požiūrio vietos ir vaidmens literatūros teorijų kontekstuose. Taigi ,,šviečia“, bet ne ,,degina“. Prie Žemaitės ar Šatrijos Raganos glaudžiasi A. Vienuolio ,,paskenduolės“ fenomenas, tarpsta Bitės Vilimaitės ar Vidmantės Jasukaitytės ieškojimai, klasikinės feminizmo opozicijos pripažįstamos, bet visada einama (siekiama) toliau. Prabylama apie feminizmo veidus ir etapus, kurie bent jau neleidžia šios teorijos nublokšti neomarksizmo ar postmodernizmo vėjams.
Kitose knygos dalyse literatūrologinio mąstymo intriga stiprėja, minties provokacijos daugėja. Ten esama daug dalykų, kuriuos skaitytojas pats turi pasirinkti iš atskirų straipsnių, juos lyg siūlus ,,apmesti“ ir ,,atausti“. (Pripratusiems prie žaidimų „klasėmis“ galima būtų pasiūlyti pradėti skaityti ne nuo pirmo knygos puslapio, o nuo, tarkim, paskutinio skyriaus priešpaskutinio straipsnio.) Straipsniai papildo vienas kitą, pradeda provokuoti pamatines mąstymo apie literatūrą galias.
Štai antrame skyriuje autorė įsikuria tarp jau S. Žuko nurodytų skirtingų lietuvių literatūros skaitytojų kategorijų: lietuvių ir nelietuvių. Tačiau abiem grupėms, sakyčiau, tai net naudinga. Šiame skyriuje beveik nelikę tekstų, kurie skirti tik išeiviams lietuviams (tokiu galėčiau vadinti tik straipsnį apie M. Katiliškio romaną ,,Miškais ateina ruduo“). Skyriaus diachroniniai poliai: studija ,,Įvadas knygai Come into My Time“ (skirta nelietuviams) ir pora straipsnių apie R. Gavelio prozą. Kas primiršo, turėtų prisiminti, kad Come into My Time yra V. Kelertienės pastangomis į anglų kalbą išverstų lietuvių novelistikos ir apysakų rinkinys, kurį 1992 m. išleido Ilinojaus universiteto leidykla. Net po keturiolikos metų neturime įspūdingesnio leidinio, pristatančio Vakarams mažąją sovietinę lietuvių prozą. R. Gavelio kūrybą (nenustebkime) lietuvių literatūros tyrinėtojams V. Kelertienė siūlo ,,atrasti“ ir tą veiksmą vadina žodžiu be jokių kabučių. Ar bent nutuokiate, ponai iš Lietuvos, kad pražiopsojote R. Gavelį?
Tiek rinkinys Come into My Time, tiek R. Gavelio trilogija apie Vilnių nėra naujausioji mūsų proza. Tai – iki Nepriklausomybės ir tuoj po jos atkūrimo parašyti kūriniai. Svarstant apie R. Gavelį, atsiranda ir jau minėta ,,postkolonijinė“ literatūros analizė (,,Ričardo Gavelio postkolonijinis žmogus“). Ta pati, kuri Lietuvoje daug kam tebėra neaiški, nereikalinga. Ne V. Kelertienė sugalvojo šią teoriją, bet ji pasiūlo ja remtis ir šitaip atranda įdomių, netikėtų dalykų lietuvių literatūroje. Beje, tikrai skaudžiai provokuojamų klausimų (p. 210–211).
Trečias skyrius leidžia aiškiau įsivaizduoti, kodėl ir kaip literatūros tyrinėtojos ir kritikės žvilgsnis krypsta į R. Gavelio ar kitų (jos pasirenkamų) autorių kūrybą, kodėl jai šauna į galvą ir jau neapleidžia mintis apie tebesitęsiančią literatūros kritikos krizę Lietuvoje. Tiesa, ir čia esama duoklės skaitytojui, kuris negyveno sovietinėje ar postsovietinėje Lietuvoje: vienas (ankstyvesnis) straipsnis aiškina, kaip nacio įvaizdis literatūroje tapo naujų meninių ieškojimų galimybe, o kitas (visai neseniai parašytas) – kaip sovietiniais metais atrodė cenzūros apėjimo formos. Tačiau ir tuose nelietuviams skirtuose svarstymuose atsiveria tai, ko tarsi ir nebuvo (o iš tikrųjų liko ,,išstumta“, suspenduota, paslėpta) rašant feminizmo, postkolonializmo ir kitomis temomis. Labiau aiškėja, kodėl šiandien sunku (ir net beprasmiška) rašyti Lietuvoje tautinės literatūros istoriją, kas yra atsitikę literatūros teorijoje, kritikoje, ir t. t.
Recenzentui, pasiūliusiam skaityti šią knygą ,,su intriga“, nederėtų atidengti visų jos autorės ,,kortų“, tad tik kai kurias (reikalingas šios recenzijos intrigai) jis ir ,,tepažymi“, kiekvienam palikdamas laisvę sugrįžti prie tų pačių dalykų.
Pavyzdžiui, straipsnyje ,,Lengvai pučia keturi vėjai lietuvių literatūrologijoje“ (jis parašytas prieš dešimtmetį) autorė labai žaismingai (ne dažname knygos tekste tokios žaismės tiek daug esama) ir analitiškai kalba apie postsovietinės literatūros analizės bėdas. Teorines ir praktines. O jos ir šiandien beveik tos pačios. (Nes, matyt, ir šiandien nepučia ,,keturi vėjai“ lietuvių literatūros savivokos pasaulyje.) Tačiau tai bėdos mūsų pačių, – Lietuvoje gyvenančių, universitetų literatūros katedrose, institutuose susibūrusių ir neišsivaikščiojusių, bet tebemąstančių ir teberašančių taip, kad nauja literatūrologija tebestovi ,,prie slenksčio“. Bandymai ,,įsikibti“ į vieną kurią ,,strategijų“ (sutikome šiuo terminu pakeisti ,,metodologiją“ ar ,,metateoriją“), be abejonės, nėra tas pat, kaip pasirengimas derinti įvairias ,,strategijas“, individualus, bet motyvuotas literatūros metakalbos kūrimas. Ir... jos vartojimas.
Estetinio daugybingumo, daugiakalbiškumo, pliuralizmo, reliatyvizmo, postmodernizmo arba kitaip vadinamos situacijos sąlygomis raktas literatūros kūriniui atrakinti yra panašus jei ne į laivo šturvalą pučiant visiems keturiems vėjams, tai bent į vaikišką (kelių?.. tūkstančių dalių) dėlionę, kuri, beje, neturi atitikmens tikrovėje, o tik remiasi mūsų pačių literatūrine patirtim. Didžiuotis, kad tokios patirties mažoka, kad jos visai nėra, arba kad joje nėra vietos teoriniams procesams, būtų apmaudi klaida. Skaitydamas ,,Kita vertus...“ pripažįsti, kad literatūros mokslas egzistuoja, jis išlieka net tada, kai jo, atrodo, jau ir nebelieka. Jis tampa efektyviausių ikišiolinių ieškojimų pėdsakais, jų punktyrais, ateities nuojautomis, drąsa kūrinius savaip vertinti.
V. Kelertienės knyga tai sako ir padeda suprasti, ir Lietuvoje tai tebėra labai aktualu.
Taigi knyga vykusiai įsiterpia į nedrąsius lietuvių ginčus apie literatūrologinio mąstymo strategijas. Ir istorinė (pvz., ,,Literatūros lankų“), ir dabartinė (ypač ,,rakinant“ R. Gavelio tekstus) literatūros kritikos metakalba V. Kelertienei neatrodo scholastinė ar neįveikiama problema. Atvirkščiai, pačiai literatūrologei tokios metakalbos netrūksta. Bent ji visada turi konkretų metodą ir apgina jo vaidmenį. Taiko labai įvairius literatūros skaitymo patirties modelius. Tokia literatūros samprata prieš nieką nekeliaklupsčiauja. Ji – savarankiška, kiek tik jai įmanoma. Kartais analizei tinka tik labai vykęs, ,,geras“ kūrinys, kartais reikalingas (arba bent tinka) apyprastis ar net visai prastas: praktinei kritikai, rašo autorė, savaip naudingi ir blogi veikalai (p. 267). Kartais labai tinka senovinis turinio ir formos ,,atitikimo“ principas, bet kitu atveju jis gali nutempti prie negyvų literatūros krantų. Kartais populiarioji (,,bestselerinė“) literatūra gali būti analizuojama iš literatūros pozicijų, nors vis vien išlieka rūpestis, teigia autorė, skirti bestselerius kaip neliteratūrą nuo būsimos klasikos, kuri neabejotinai yra literatūra. Brėžti ribą tarp aukštos ir žemos prabos kūrybos. Analizuoti literatūrą, o ne nurodinėti, kokia ji turi būti.
Dabar jau galėčiau baigti užrašyti šitos recenzijos pavadinimą. Be jokių išlygų reikia braukti tą mano laikinai paliktąjį klausiamąjį ženklą, kai skaitome V. Kelertienės ,,Kita vertus...“ Kol žymiausiuose pasaulio universitetuose lietuvių greimai vėl sukurs ar įsteigs savas literatūrologines mokyklas, džiugu sveikinti vienišus literatūros piligrimus, parvežančius mums sveikos literatūrinės išminties. Ji tikrai iš mūsų ateities.