Šiemet nežymios leidyklos išleistas Tomo Arūno Rudoko poezijos rinkinys „Vėjo brolis“, neturintis nei anotacijos, nei turinio, tik trijų skyrių žymes, yra, rodos, septinta autoriaus lyrikos knyga. Skaičiavimas gali būti ir netikslus, nes dabartinėje vadinamojoje informacinėje visuomenėje neįmanoma vienoje vietoje rasti visų bibliografijos duomenų. Knyga stamboka, eilėraščiai datuojami nuo 1988 iki 2002 metų. Poetas ir prozininkas, pirmuoju eilėraščių rinkiniu debiutavęs 1986-aisiais, savo kartai puikiai žinomas – pagarsėjęs produktyvumu (pvz., per vieną naktį parašyta knyga „Naktis be taisyklių“, 1997), bohemišku gyvenimo būdu (autoriui dažnai lipinama etiketė „skandalingas“, o „Lietuvių literatūros enciklopedijos“ internetinėje versijoje yra prierašas „nuteistas“, tačiau nei vienoje laikmenos versijoje nerasime giminystės ryšių paminėjimo su neseniai mirusiu poetu ir vertėju Vytautu Rudoku).

       Jaunesniajai kartai T. A. Rudoko poezija gali pasirodyti kiek netikėta, dar tebeturinti senas širviškos poezijos tradicijas, primenanti bitnikus ir dabar jau egzotiškus gėlių vaikų laikus. Autoriaus tekstuose šmėsteli garsios anuometinės poetų dainininkų pavardės: Allenas Ginsbergas ar Jimis Morrisonas. Eilėraštis „Vėjo brolis“, davęs pavadinimą ir visam rinkiniui, dedikuotas Dinui Moriarčiui (Dean Moriarty) – pagrindiniam Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ („On the Road“) personažui, gimusiam kelyje, sėdėjusiam kalėjime, jautusiam azartą kelionei, svaigalams ir moterims. T. A. Rudoko eilėraštyje „Paskutinis bitlas“ išsakoma tokios būsenos kelyje ideologija bei mirties refleksija, nors kelias poeto kūryboje veikiau reiškia tam tikrą būties formą arba judesį savyje:

      
Mirties kvapas su bravūriškais, kiek lengvabūdiškais akcentais vyrauja ne viename eilėraštyje, anot to paties J. Morrisono, ateitis yra nežinoma, o pabaiga visada šalia. Ankstesni T. A. Rudoko eilėraščiai turi jugendo stiliaus bruožų. Vienuose tekstuose mirties variacijomis tiesiog sužaidžiama: „...Ateinu vieną rytą / Į tave ir randu / Aš save nužudytą / Tarp alyvos žiedų...“ (p. 97), kituose išsakoma savita mirties filosofija, pvz., eilėraštyje „Mergaitei, dingusiai be žinios“ (p. 117) arba viename įtaigiausių eilėraščių, šios knygos kone centriniame tekste „Valkata“. Jeigu prisiminsime hipių laikus, lyrinis subjektas užima savotišką maištaujančiojo poziciją. Tačiau tai nėra maištas tiesiogine prasme, o veikiau siekis apkvaitusios laisvės, bohemiškas gyvenimo būdas ir kalbėjimas (rašymas) iš esmės apie nieką. Visą T. A. Rudoko poeziją galima pavadinti bohemiška, o moto išskirti šias eilutes: „Mes sėdėjome po medžiu, / Gėrėme raudoną vyną / Ir kalbėjome apie nieką“ (p. 126). Eilėraščių forma ne be trūkumų, temos senos kaip ir pats gyvenimas, bet kai kurie tekstai tiesiog sukrečia nuogo rašymo specifika: „<...> mirdamas / Norėčiau aptaškyti sperma mylimosios lūpas, / Tegu po mano mirties užgimsta / Nors vienas laisvas vaikas“ (p. 28).

       Didžioji dalis eilėraščių, ypač su ankstesnėmis datomis, yra rimuoti, juose dominuoja meilės tema. Galbūt T. A. Rudoko poezija yra paskutinioji gryna meilės lyrika, parašyta „iš širdies“, linkstanti į sentimentalumą, netgi banalumą, klišes ir tų pačių įvaizdžių kartojimą. Kita vertus, toji lyrika rašyta tais laikais, kai vynas, žvaigždės, lakštingala, ruduo, sniegas, lietus, meilė ir mirtis gal dar nebuvo nuvalkioti ir turėjo herojišką prasmę. Kai kurie tekstai yra lengvi kupletai, tinkantys įvairioms progoms (išsiskyrimo, atleidimo ir pan.), pavyzdžiui, sveikinimų koncertui... Į rinkinį įtraukta „poema ant sienos“ „Vaivorykštė virš pragaro“ yra klausimų ir atsakymų – pažinimo, šviesos ir gyvybės savyje paieška, primenanti mačerniškas vizijas, tačiau neturinti originalesnės raiškos formos. Kartais per netikėtus palyginimus a la banalybėms sumaniai suteikiami nauji niuansai: „teka drumzlinas alus, / Kaip Temzė, pasakytų anglas“ (p. 23). Su radauskišku artistiškumu („Brūkšt! – ir lieka drobėj randas, / O už drobės – snobai ir kvailiai...“, p. 34), paryžietišku ir vilnietišku (miestišku) kvapu esama gražių ir stilingų minčių pasažų, net jeigu jie parašyti tik dėl rimo:

      
       T. A. Rudoko lyrinis herojus save įvardija ne širvišku beržu, bet vienišu kiru – romantišku lietuvišku hipiu, turinčiu ne tik majakovskiško, bet ir mūsų avangardistų šarmo: „Aš esu karalius džinsų, / Tiesiog lietuviškas bernas“ (p. 153). Šis „bernas“, rašantis laiškus princesėms, turi ir trečiojo brolio poeto – juokdario, kario, girtuoklio, valkatos – akivaizdų sindromą („Ruduo – karalius, aš – satyras, / O visos nimfos man – kū-kū!!!“, p. 218). Vėjo topas, kurį iškelia ir knygos pavadinimas, yra aliuzijos į vėjavaikiškumą – vienišą gyvenimą ant asfalto, be vietos (namų) ir pastovios mylimosios. Dėl to ir eilėraščiuose vieta dažniausiai ne konkreti, o abstrakti, su rilkiška kritimo į visatos kūną simbolika – blaškymasis vėjuje, sėdėjimas po medžiu, cigaretė balkone ir pan.:

      
       Eilėraštis „Ars poetica“ pradedamas poezijos ir gyvenimo santykio atskleidimu: „Rašau taip pat, kaip gyvenu / Ir gyvenu taip, kaip rašau“ (p. 179). Jaučiasi tokio rašymo spontaniškumas, būdingas bitnikų kartos literatūrai, alogiški nukrypimai (pvz., „marmuro almėjimas alėjoj“, p. 133), netikslus rimas dėl kirčio, minčių nesuvaldymai ir pasikartojimai. Visa tai sukelia neapšlifuoto, bet autentiško ir sąžiningo teksto įspūdį, rašymą gyvenimu tiesiogine šių žodžių prasme – esama keletas eilėraščių, datuotų 2002-aisiais Kybartuose: „Ant tualeto sienų – / Gražuolės nuogos. / Tualete tu vienas / Kaip pirmas spuogas“ (p. 204).

       Nerimuotuose tekstuose daugiau proziško siužetiškumo, pavadinti juos poezija leidžia netikėtas pagrindinės minties vingis ar šuolis. Pavyzdžiui, vieni geriausių eilėraščių „Poeto angelas“, „Kaip tapti poetu“ ir kt. yra savirefleksiški, parašyti iš poeto, save traktuojančio kaip išskirtinės prigimties žmogaus, gyvenimo. Priklausomai nuo nuotaikos, kuri T. A. Rudoko eilėraščiuose yra gan svarbi, autorius supoetina ar tiesiog užrašinėja įvairius apmąstymus, pavyzdžiui, feministės rastų puikaus peno savo įtūžiui eilėraštyje „Moterys visada palieka“ (p. 136), kuriame moterys apibrėžiamos kaip paviršutinės būtybės, norinčios mylėti, būti mylimos ir gražios, tačiau nieko nežinančios, nenorinčios žinoti ir visada paliekančios. Tiesa, autorius apsidraudžia – neva „niekingoji vyrų giminė“ be tokių moterų išnyktų nuo žemės paviršiaus, tačiau vienišystės tema, ypač T. A. Rudoko pamėgtu rudens metu, rinkinyje yra lyg koks neatsiejamas poeto įvaizdis.

       Knygoje eilėraščiai išdėstyti ne chronologine tvarka, todėl sunku ką nors pasakyti apie meninę brandą. Autorius, rodos, teksto formai ir nuosekliam turiniui mažai skiria dėmesio, nors esama ir nepriekaištingų eilėraščių, retkarčiais tarsi atsitiktinai švysteli rafinuotas bilingvistinis intarpas ar kokia intertekstinė nuotrupa (pvz., eil. „Susitiksime Niujorke!“). Temos taip pat nelabai keičiasi, tik įgyjama daugiau kitoniškos gyvenimo patirties, anot lyrinio herojaus, „maitinantis ryžiais ir auginant intelektą“.