V l a d i m i r a s  K a i j a k a s  (g. 1935 m.) – vienas ryškiausių ir savičiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, dvidešimt septynių romanų, apysakų ir apsakymų knygų autorius. Kūrybinio kelio pradžioje išgarsėjo detektyvine proza. Jo kriminalinis romanas „Direktoriaus uola“ ir apysaka „Brigitos stebuklas“ 1974 m. pasirodė ir lietuviškai (vertė I. Dovydėnienė), apsakymai buvo publikuoti šiuolaikinių latvių apsakymų rinkinyje „Žaliosios iliuzijų burės“ ir vertimų almanache „Atodangos“. Praėjusio šimtmečio paskutiniais dešimtmečiais sukurti apsakymų rinkiniai „Visų rožių rožė“ (1987), „Senis“ (1992), „Kaukių teatras“ (2001), romanas „Šmėklos“ (1993) su fantastikos, hiperbolizavimo elementais yra savitas reiškinys latvių literatūroje, turįs nemažai sąsajų su magiškojo realizmo poetika. Pastaruoju metu V. Kaijakas kuria buitinius romanus.


       Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

 
       Agnesė jau snūduriuodama išgirdo skimbčiojant stiklus. Iš pradžių pagalvojo, kad dzinksi langai, ir išsigando. Bet tuojau atsitokėjo: jų butas trečiame aukšte ir įsilaužti niekas negalėtų. Moteris nusiramino ir būtų užmigusi, bet stiklai vėl suskambėjo. Garsai sklido iš gretimo kambario.
       Agnesė Apsė atsikėlė ir prisėlino prie durų, už kurių ką tik dzinksėjo stiklai. Nors ir labai atsargiai ji žengė, bet parketas po kojomis girgždėjo ir traškėjo. Širdžiai garsiai plakant ji apčiuopė rankeną. Girgždėdamos prasivėrė durys, ir gatvės žibintų šviesoje, kuri sodriai liejosi per plonas užuolaidas, ji galėjo aiškiai matyti, kad kambaryje nieko nėra. Jeigu Agnesė Apsė savo bute būtų išvydusi šmėklą ar vagį, ji nebūtų tiek išsigandusi. Garsai buvo tokie aiškūs, jog ji nėmaž neabejojo – troboje kažkas turi būti. Buto šeimininkė, stovėdama prie pravertų durų, pasilenkė ir žvilgtelėjo, ar kas nors nesislepia po stalu. Bet ir tenai nieko nebuvo. Ji kaip kvaištelėjusi stovėjo prie pravertų durų ir žiūrėjo į beveik apšviestą kambarį, kuriame prieš valandėlę suskambėjo stiklai.
       Agnesė įsidrąsino ir patikrino abu langus. Jie buvo tvirtai uždaryti. Prielaidai, kad į kambarį įskrido šikšnosparnis ir atsimušė į šviestuvą, nebuvo jokio pagrindo. Apšviestoje gatvėje nesimatė nė vieno praeivio.
       Ji energingai apsisuko, nes pasirodė, jog už jos nugaros kažkas stovi, tačiau ir vėl – ten nieko nebuvo.
       Durys į koridorių buvo uždarytos. Vis dėlto ji šūktelėjo:
       – Ei, seni, ar tu čia brazdėjai?
       Atsakymo neišgirdo, tik ji pajuto, kaip šaltis perėjo per nugarą.
       Agnesė greitai sugrįžo į miegamąjį ir norėjo užrakinti duris, bet neturėjo rakto. Nugara atsirėmusi į uždarytas duris, sugrabaliojo elektros mygtuką, ir kambarį užliejo ryški šviesa. Agnesė atsisėdo ant lovos krašto, apmąstė apie tai, kas ką tik įvyko. Nesijautė saugi: rodės, kad durys į gretimą kambarį tuojau prasivers ir kažkas nematomas, nesuprantamas ir svetimas įeis į vidų.
       Agnesė atsikėlė ir duris užrėmė tualeto spintele, tačiau ji neatrodė pakankamai sunki. Prie durų sukrovė ir kėdes. Triumo ji nepajėgė pajudinti, o kitokių lengvai stumdomų baldų kambaryje nebuvo.
       Ji vėl prisėdo, žiūrėjo į duris ir juto, kad miegas nugintas ilgam. Agnesė prisiminė, bent jai taip atrodė, jog ir anksčiau kelias naktis per nuomigį girdėjo skimbčiojant stiklus. Tačiau rytais garsus pamiršdavo.
       Ar dabar nereikėtų nueiti į vyro miegamąjį ir pakalbėti su seniu? Kai Apsių pora sulaukė garbaus amžiaus, jie pradėjo miegoti kiekvienas savo kambary. Senis prieš porą metų persikėlė į buvusį vaikų kambarį: abi dukros buvo suaugusios, ištekėjusios ir išėjusios gyventi pas vyrus. Seniesiems Apsėms liko trijų kambarių butas – kiekvienam savas miegamasis ir trečias kambarys, kur jie susitikdavo, žiūrėdavo televizorių, persimesdavo vienu kitu žodeliu. Nuo tada, kai kiekvienas miegojo savo kambary, beveik neliko apie ką kalbėti.
       Agnė ilgai dvejojo, ar budinti senį. Ką jam pasakys? Jeigu prašneks, kad kitame kambaryje skimbčioja stiklai, jis nusijuoks ir patars jai, senai kvaišei, išgert valerijonų. Gal ir supyks, jog dėl niekų pažadino. Tačiau Agnesė negalėjo nusiraminti, jai vis atrodė, kad durys į gretimą kambarį tuojau atsidarys ir pas ją įeis paslaptingasis skimbčiotojas. Agnesė atsistojo, įsispyrė į šlepetes ir nusėlino žadinti vyro.
       Per svetainę, kur skimbčiojo stiklai, neįsidrąsino eiti – Agnesė pravėrė koridoriaus duris ir apgraibomis prislinko prie vyro kambario durų.
       Kambaryje dvokė rūkalais, senis pūkštė ir knarkė – tai irgi buvo viena iš priežasčių, kodėl žmona nebenorėjo su juo miegoti vienoje lovoje.
       Agnesė pastovėjo, pamindžikavo, paskui pašaukė:
       – Ei, seni, pabusk! Na kam aš sakau! – Ji pasilenkė, tamsoje užčiuopė vyro šoną. – Tai aš, Agnė. Ar girdi?
       Vyras liovėsi burbuliavęs, žmonai atrodė, – pabudo. Ir ji pradėjo pasakoti, kad svetainėje girdėjo skimbčiojant stiklus, bet ten nieko nėra. Jai baisu.
       – Kas galėtų būti tas paslaptingasis skimbčiotojas? – paklausė ji.
       – Šnorchas, – atrėžė vyras.
       Žmona pamanė, kad ne taip išgirdo, dar kartą paklausė:
       – Ką tu pasakei? Šnorchas?
       – Na taip, Šnorchas! – Senis buvo piktas ir apsivertė ant kito šono. – Eik miegoti! – paliepė.
       Agnesė dar kartą pabaksnojo vyrą rizikuodama jį supykdyti ir paklausė:
       – Jeigu tu žinai, pasakyk, kas yra tas Šnorchas?
       – A... Na tas, kuris gyvena tarp butelių, – burbtelėjo vyras ir vėl užknarkė.
       Agnesė prisiminė, kad senoviškoje komodoje jie buvo įsirengę mažytį barą. Jame laikė įvairių gėrimų butelius, bet jiedu retai į barą pažvelgdavo, nes nei vienas, nei kitas be priežasties alkoholio nevartojo, tik per šeimos šventes. Dabar Agnesė suvokė, kad skimbčiojimas sklido iš baro, o skimbčiotojas buvo kažkoks Šnorchas. Senis apie Šnorchą, matyt, ši bei tą žinojo. Tačiau kodėl Agnesei apie jį nieko nesakė? Ji dar kartą palietė vyro alkūnę, bet senis jos ranką atstūmė ir supyko:
       – Velniai griebtų, leisk miegoti! Sena ožka, man rytoj į darbą reikia eiti!
       Pastarieji žodžiai ją šiek tiek nuramino. Jeigu jau senis žino, kas yra tas skimbčiotojas, tai šis negalėtų būti pavojingas.
       Agnesė apgraibomis sugrįžo į savo kambarį. Valandėlę dvejojo: šviesą užgesinti ar ne. Palindusi po antklode klausėsi, bet nieko neišgirdo. Bute buvo tylu. Ir gatve nevažiavo nei automobiliai, nei troleibusai. Ji nė akimirkai nenuleido akių nuo durų, prie kurių buvo sukrovusi baldus. Gretimame kambaryje taip pat buvo tylu. Vien tik laikrodis ant sienos tiksėjo ir išmušė antrą valandą. Reikėjo miegoti, bet akys buvo atmerktos. Ji galvojo apie Šnorchą. Kaip šis paslaptingas ir nepažįstamas padaras sugebėjo jų bute įsikurti? Išeidama į darbą ar į svečius, ji visada rūpestingai užrakindavo abi durų spynas. Kaip Šnorchas pateko į jų butą? Ir kodėl senis, jeigu apie Šnorcho buvimą žinojo, jai apie tai nepasakė? Na taip, senis buvo keistas. Į žmonos klausimus atsakinėdavo piktai ir trumpai. Jis niekur nesivalkiojo, vakarais po darbo laiku grįždavo namo, pavalgydavo, žiūrėdavo televizorių, tik parūkyti išeidavo į laiptinę. Bet duris dažnai palikdavo praviras. Taigi taip senis ir bus Šnorchą įleidęs į butą. Be to, dažnai jis palypėdavo aukštyn pusę aukšto ir, prisėdęs ant suolelio, rūkydavo prie lango. Ak tu, prakeiktas seni, negali iki soties prisirūkyti darbe! Kaip tą Šnorchą dabar išvaryti iš buto? Jeigu gyvena tarp butelių, labai didelis jis negalėtų būti. Galbūt mažas kaip pelė? Bet toks nepajėgtų pajudinti butelių. Gal kaip jūros kiaulytė arba triušis? O gal kaip vėžlys? Nežinau kodėl, bet atrodo, kad Šnorchas galėtų panėšėti į vėžlį. Būtų net įdomu, jeigu namuose gyventų toks gražus, švarus Šnorchiukas; ateitų draugės ir pavydėtų, klaustų: kur tu, Agne, tokį gavai? O ji paslaptingai tylėtų ir šypsotųsi. Kai draugės sprogtų iš pavydo, ji pakuždėtų: gavau per pažintis. Būtų gražu, bet pati dar nenutuokia, kaip Šnorchas atrodo. Gal jis bjaurus? Toks kaip žiurkė. O siaube! Agnesė negali nė pažiūrėti į žiurkę. Kartą ji buvo nuvažiavusi į kaimą pas giminaitę, gulėjo klėtyje ir jos veidu perbėgo žiurkė...
       Agnė susitvardė nesurikusi, tarsi dabar žiurkė būtų norėjusi perbėgti jai veidu, ir pakišo galvą po antklode. Būtų siaubinga, jeigu Šnorchas naktimis ropštųsi į lovą ir būtų panašus į žiurkę. Rytoj būtinai reikės paklausti senio, kaip Šnorchas atrodo. Jeigu bjaurus, Agnė gainios jį tol, kol tas išgama dings iš buto.
       Ėmė pilti karštis, ir Agnesė iš lėto pakėlė antklodę, įsiklausė. Nieko nebuvo girdėti. Gal atsikelti, nueiti į kambarį ir apžiūrėti Šnorchą? Būtų aišku, kaip jai rytoj elgtis. Jeigu Šnorchas nepasirodytų, galėtų pati praverti baro dureles ir pažiūrėti, kaip jis tupi tarp butelių. O jeigu puls? Tiesiog keista, kad vyras gali būti toks paslaptingas, nė žmonai nepapasakoja, kas jų bute vyksta. To ji taip nepaliks! Tegul senis vienąkart pajunta, kas yra tikrasis buto šeimininkas!
       Agnesė Apsė neramiai miegojo: kartkartėmis pašokdavo, jai pasirodydavo, kad kažkas ją čiupinėja, prie jos glaudžiasi, tyko. Paskui jai ant krūtinės užšoka didelė rupūžė, į ją žvelgia geltonomis akimis pražiojusi burną ir judina pagurklį. Kai ji sunkiai pakelia ranką, kad nustumtų rupūžę, ši keistai šleptelėdama nukrinta ant grindų, bet štai nuo palubės šviestuvo ant jos leidžiasi skraidantis vėžlys...
       Rytą, kai reikėjo keltis, nelabieji paliko Agnesę ramybėje ir ji nugrimzdo į gilų miegą, atsibudo tik gerai įdienojus. Būtų miegojusi ir ilgiau, bet per miegą jautė, kad į akis tvieskia kažkokia galinga, vis ryškėjanti šviesa. Vieną akimirką jai pasirodė, kad kilo gaisras, nes iš tikrųjų, kai ji išgąstingai pramerkė akis, šviesa apakino. Ir tik paskui suprato, kad į veidą šviečia saulė, kuri buvo pakilusi jau taip aukštai, kad ją buvo galima matyti viršum namo, esančio kitoje gatvės pusėje.
       Pirma mintis buvo apie senį: ar jis irgi tebeguli? Jam jau seniai reikėjo būti darbe. Agnesė pašoko ir nubėgo pažiūrėti. Senis buvo išėjęs. Ir ji nuleido rankas. Ji visada pirma atsikeldavo, paruošdavo pusryčius, pažadindavo vyrą ir vaikus, juos pamaitindavo ir išlydėdavo, ir tik paskui pati išskubėdavo į įstaigą, kurioje dirbo beveik visus savo darbo metus. Kai dukros ištekėjo, tvarka liko ta pati. Ji vis vien keldavosi pirma ir rūpestingai išleisdavo vyrą. Betgi šįryt senis išėjo nevalgęs. Šiek tiek suskaudo širdį. Nejaugi senis ją per nieką laiko! Juk galėjo pažadinti, bet ne. Išdidus ir pasipūtęs kaip koks senas kalakutas. Pats įleido į namus nelabąjį, kuris jai visą naktį neleido miegoti, o rytą, matyt, tyčia išėjo nevalgęs. Agnesė jautėsi pažeminta ir įskaudinta. Taip jos gyvenime atsitiko pirmą kartą. Kaip dabar vyrui reikės pasiteisinti, ką sakyti, kai jis vakare pareis namo? Na, ką pasakyti, ji sugalvos, taip niekada nėra buvę, kad jai pritrūktų žodžių. Jei neatsiras žodžių, vyrui primins senas nuodėmes. Ir vis dėlto blogai, kad ji pramiegojo kaip kokia lengvabūdė ir nepareiginga panelė. Gėda! Senis, ko gero, šaipysis. Tai skaudino Agnesę. Ji niekada negalėdavo pakęsti, kai senis iš jos šaipydavosi. Galbūt apšauks miegale, o gal pasakys, kad ji sendama kuoktelėjo ir įsivaizduoja esanti princesė, kuriai kavą reikia į lovą atnešti; jeigu nereikėtų skubėti į darbą, jis atneštų...
       Agnesė krimtosi, kad vyras išėjo nevalgęs. Kaip tvarkingai žmonai tai iškęsti! Žinoma, pats senis kaltas, bet pramiegoti jai nereikėjo. Iš graužaties ir pati nebenorėjo valgyti. Ji grįžo į miegamąjį, klodama lovą žvilgčiojo į užbarikaduotas duris ir smulkmeniškai prisiminė praėjusios nakties įvykius. Ką dabar daryti? Norėjosi eiti ir pažiūrėti, kaip tas Šnorchas atrodo. Bet bijojo. Tiesa, jau nebe taip kaip naktį. Agnesė atsargiai sustatė baldus į savo vietas, pravėrė duris ir pro plyšį pažvelgė į kitą kambarį. Ne, negalėjo įtarti, kad čia būtų buvęs Šnorchas, ir baro durelės uždarytos. Į galvą toptelėjo: gal senis ją apgaudinėja ir jokio čia Šnorcho nėra? Tačiau kas gi praėjusią naktį skimbčiojo buteliais? Nors ir kaip Agnesė norėjo atidaryti barą, bet pritrūko drąsos. Tai padarys, kai namie bus senis, šiaip ar taip, vyras.
       Jau nebebuvo kada galvoti, reikėjo skubėti į darbą, nes ir taip vėluos bent dvi valandas. Kad tik viršininkas nebūtų jos pasigedęs! Agnesė Apsė buvo pareiginga tarnautoja ir sąžiningai atlikdavo užduotis. Jai nebuvo galima prikišti nei lengvabūdiškumo, nei paviršutiniško požiūrio į darbą. Todėl jos portretas ne kartą puošė garbės lentą.
       Užrakinusi abi durų spynas, Agnesė Apsė skubiai lipo laiptais žemyn bijodama, kad tik jos nepastebėtų smalsios ir plepios kaimynės, nepradėtų klausinėti, kodėl ji ne darbe. Reikėtų ilgai aiškinti ir ji dar daugiau pavėluotų.
       Agnesė skubėjo nudelbusi galvą. Širdy jautėsi taip, tarsi būtų padariusi ką nors bloga. Lengviau atsikvėpė, kai susmuko ant troleibuso sėdynės. Bent tiek gerai, kad buvo vietos atsisėsti. Galėjo šiek tiek susikaupti. Ir vis dėlto – ką ji pasakys, kai darbo draugės arba (neduok Dieve!) viršininkas paklaus, kas šiandien jai sutrukdė laiku ateiti į darbą.
       Blogos nuojautos išsipildė. Kai tik Agnesė pravėrė įstaigos duris, susitiko su didžiausia darbovietės plepute Marga, kuri, nutaisiusi nustebusį veidą, iškart puolė prie jos.
       – O, brangioji, kas tau nutiko? Viršininkas tavęs ieškojo, apvaikščiojau visus kabinetus, tavęs neradau.
       Agnesė norėjo tuojau bėgti pas viršininką ir atsiprašyti, bet Marga ją sulaikė:
       – Nereikia! Velta nuėjo. Mes pasakėme, kad netikėtai pas tave vyro brolis iš Australijos atskrido ir tu, jo belaukdama, oro uoste užtrukai.
       – Bet aš jokio vyro brolio Australijoje neturiu, – atsakė Agnesė ir pasijuto nejaukiai.
       – Na ir kas. Sugalvok pasakėlę, ką jis, tavo vyro brolis, pasakojo, jeigu viršininkas paklaus! Galbūt jis tave kokiai dienai išleis iš darbo.
       Įėjusi į savo darbo kambarį, Agnesė stengėsi elgtis taip, kad nekristų į akis Zigai, kuri tuo metu buvo viena. Tačiau Ziga lyg naivi mergaitė pliaukštelėjo delnais ir sušuko:
       – Tai tu, Agne? Tikrai? Kaip gražu! Mes jau pradėjome baimintis, ar tau kas nors neatsitiko.
       Agnesė atsakė, kad nieko nenutiko, ištraukė rašomojo stalo stalčius ir pasilenkė paimti reikalingų segtuvų. Juos perkilnojo, pavartė rankose, negalėjo prisiminti, ką vakar darė ir ką šiandien reikia daryti. Visada žinodavo. Ne veltui ją laikė gera darbuotoja, kuria remdavosi, tikėdavo ir kurios nuomonės paisydavo. Tai teikdavo jai ramybę, sutvirtindavo jos laikyseną ir pasitikėjimą. Tačiau šįryt Agnesė Apsė jautėsi keistai sujaudinta, nesugebėjo susikaupti, susitvardyti. Sėdėjo prie rašomojo stalo ir laukė sugrįžtančios Veltos. Kodėl viršininkui taip jos prireikė, kodėl jis negalėjo bent pusvalandį palaukti Agnesės ir skubiai Veltą iškvietė? Velta – tarsi draugė, tarsi pusiau draugė – geras žmogus, bet kad eitų pas viršininką Agnės reikalais... Ką ji jam pasakys? Ką atsakys, jeigu viršininkas ko nors paklaus? Aišku, nieko konkretaus. Kas nepažįsta Veltos! Žybsės akimis, meiliai šypsosis – taip, tai ji geba, todėl ją kviečia į rautus ir susibėgimus, vardadienius ir suomiškas pirtis, kur reikia truputį paflirtuoti, pajuokauti, taip, ten Velta svarbi. Dar jauna, nieko neprikiši. Bet ten, kur būtinos smegenys, suvokimas, vadovybė kviečia Agnesę, rimtą, nesikarščiuojančią moterį, kuri savo ilgokame gyvenime patyrė ir šilto, ir šalto, tad šiandien į pasaulį gali žvelgti santūriomis ir nuovokiomis akimis, – žmonės ją gerbia ir vertina.
       Ziga, jauniausia, švelni, tyli ir paklusni darbo draugė, ji tebebuvo baltas lapas, kuris taps toks, į kokias rankas pateks. Su ja lengva ir malonu kartu būti, pašnekėti, pačiauškėti, paplepėti, bet ji būna rimta ir neišsigąsta sprendžiant svarbius darbo reikalus, tik tokių sprendimų teisės niekas jai nesuteikia. Kitaip sakant, Ziga – daug žadanti darbuotoja, tik jos visapusiškumas ir talentas dar nėra patikrinti praktikoje.
       Marga nė kiek ne jaunesnė už Agnesę. Ji čia dirba jau daug metų. Ji yra tas žmogus, kuris įstaigos, rajono ir net miesto naujienas žino geriau negu centrinių laikraščių redaktoriai, partijos sekretoriai. Ir darbe, rodos, jai nėra paslapčių, Marga viską žino, supranta ir suvokia, visur gerai orientuojasi, tačiau jos žiniomis kažkodėl niekas nepasitiki ir abejoja, nors dažniausiai Marga būna teisi.
       Agnesė, atrodė, ramiai sėdėjo prie stalo, ant kurio buvo sukrauta kontoros knygų šūsnis, gulėjo segtuvai su pranešimais, ataskaitomis, pareiškimais ir visokiais kitokiais popieriais, kuriuose užrašytą informaciją retas mokėjo iššifruoti, žinoma, geriausiai tai padarydavo patyrusi, ilgiausiai čia dirbanti Agnesė Apsė. Ji buvo vienintelė, kuri prisiminė visus buvusius viršininkus ir visus buvusius vyriausiuosius. Vieni dirbo ilgiau, kiti – trumpiau, vieni gėdingai išėjo, kiti iškilo, buvo paaukštinti ir dabar yra taip aukštai, jog aukščiau nebegalima būti. Ir Agnesė žinojo, kad ji aukščiau jau nebepakils. Įgyti išsimokslinimą ir atitinkamas mokyklas baigti reikia jaunystėje. Ar tada turėjo tam laiko? Dukros buvo mažos, jas reikėjo vedžioti į vaikų darželius, o vėliau – taip, kas buvo vėliau? Sunku prisiminti. Buvo kaip buvo, dukros užaugo, ištekėjo. Ar ir jų gyvenimas praeis taip pat kaip motinos – taip greitai, kad nė nepajus, kad jau praėjo? Ir dabar, žiūrėk, ji viena, vienintelė sėdi prie apkrauto stalo ir nesusigaudo, kam šių popierių šūsnių reikia, kam jie skirti ir ką su jais daryti.
       Agnesė galvojo apie save, darbą ir senį, kuris šįryt išėjo nevalgęs, apie Šnorchą, kuris skimbčiojo buteliais, apie viską, kas su tuo susiję, ir nepastebėjo, kai sugrįžo Velta, pakviesta į kabinetą tuojau įėjo Marga. Abi draugės atsistojo abipus Agnesės ir į ją žiūrėjo. Priėjo ir Ziga. Marga, kuri buvo plepesnė ir žingeidesnė nei kitos, – iš tiesų ji buvo tokia smalsi, jog jeigu išvysdavo dvi čiauškančias moteris, dažnai perbėgdavo gatvę, kad slapčia prisėlintų ir pasiklausytų, ką jos viena kitai pasakoja, – nutraukė tylą ir paklausė:
       – Agne, kas tau yra? Tu sėdi tarsi mūsų nematytum.
       Agnesė Apsė nieko nesuprasdama žvelgė į savo bendradarbes, su kuriomis šiame kambaryje prasėdėjo daug metų ir manė apie jas žinanti viską, kaip ir draugės manė žinančios viską apie ją. Dabar Agnesė dėmesingai nužvelgė jas nuo galvos iki sijonų apačių. Ar ji gali, ar turi teisę joms savo paslaptį atskleisti. Agnesė giliai įkvėpė baimindamasi, ar draugės ja patikės. Dar kartą viską apgalvojusi, išrėžė:
       – Mūsų bute įsiveisė Šnorchas.
       – Ššš-norchas? – nustebusi paklausė Velta. Kai Agnesė galvos linktelėjimu tai patvirtino, Velta ėmė kamantinėti: – O kas tas Šnorchas? Kaip jis atrodo?
       Agnesė negalėjo paaiškinti. Velta ir Marta susižvalgė ir abi kartu paklausė:
       – Ar tu bent matei jį? Kas jis – žmogus, gyvūnas... ar baidyklė?
       – Aš nežinau, – atsakė Agnesė. – Jis gyvena tarp butelių, bet man nepasirodo.
       Velta ir Marga vėl reikšmingai susižvalgė ir paklausė:
       – O iš kur tu žinai, kad jis ten gyvena, jeigu nepasirodo?
       Agnesė suprato, kad buvo per daug atvira ir draugės palaikė ją kvaiša, kokia ji niekada (ačiū Dievui) nebuvo, tad dabar joms nedelsdama turėjo papasakoti apie praėjusios nakties įvykį. Norėdama atsigauti ir susikaupti, Agnesė pasakė, kad be kavos ji niekaip negalėsianti pasakoti, nes jaučiasi baisiai pavargusi. Ziga, kaip jauniausia, išbėgo kavai vandens. Marga suieškojo kavamalę, o Velta prie lango nurinko stalelį, ant kurio pastaruoju metu buvo sukrauti žurnalai ir laikraščiai.
       Kavą virė kampe ant spintelės. Ant stalelio išdėliojo puodukus, šaukštelius, patupdė cukrinę. Viskas buvo padaryta įprasta tvarka, suderintais judesiais, per ilgus metus šis ritualas buvo gerai nušlifuotas, kiekviena žinojo, kada ir ką daryti. Netrukus karštas gėrimas jau kvepėjo puodukuose, tad buvo galima paklausyti, kas iš tikrųjų Agnei nutiko. Moterys yra plepios tik todėl, kad negali iš širdies pasikalbėti su savo vyrais. Taip ir Agnesė Apsė, nieko neslėpdama ir neiškreipdama, labai nuoširdžiai ir atvirai papasakojo, ką išgyveno praėjusią naktį, kai išgirdo stiklų skimbčiojimą, išsigandusi užbarikadavo savo kambario duris ir ėjo žadinti vyro. Agnesė giliai įkvėpė oro ir trims moterims, kurios dėmesingai klausydamosios pasakojimo apie Šnorchą pamiršo kavą, tarė:
       – Jūs nepagalvokite, kad aš apkalbu savo vyrą, pačios žinote, aš su juo niekada skirtis neketinau, nors jis ir svetimus sijonus kilnojo.
       Dvi vyresnės klausytojos, kurios abi gyvenime buvo turėjusios ne po vieną vyrą, sutartinai atsakė, kad visiškai tiki tuo, ką Agnesė papasakojo.
       Ziga, jauniausia, kuri apie vyrus turėjo atskirą nuomonę, vyresnėms draugėms nenorėjo atsiskleisti. Zigos tylėjimą jos palaikė pritarimu. Agnesė drąsiai pasakė:
       – Galbūt senis Šnorchą tyčia atsivedė į namus. Kad mane gąsdintų.
       Dvi tylėjo, o Marga, apmąsčiusi tai, ką girdėjo, tarė:
       – Agne, nusiramink, tavo senis nekaltas, kad Šnorchas pas jus įsisuko.
       – Kodėl? – nesuprato Agnesė. – Kažkas įleido jį. Tu juk nepasakysi, kad aš pati įleidau.
       – Ne, tu – ne... Matai, kai aš viską nuodugniai pergalvojau, galiu padaryti išvadą, kad tas Šnorchas, ko gero, eina per sienas. Arba keliauja nuotėkų ir ventiliacijos vamzdžiais.
       Trys išgąstingų akių poros dar ryškiau sutviskėjo, kai Agnesė prakalbo:
       – Jūs žinote, aš turiu naują skalbyklę. Žentas nupirko. Zoluška. Todėl drabužius skalbiu pati. Namuose. Džiovinti išnešu į palėpę. Raktą paimu iš kiemsargės. Prieš porą dienų taip pat daug drabužių išskalbiau. Šįryt nuėjau patikrinti, ar išdžiūvo. Viešpatie! Paklodės suplėšytos, sumestos į krūvą ir kažkas ant jos gulėjęs.
       – O kodėl tu manai, kad ant paklodžių krūvos gulėjo Šnorchas? – paklausė Velta, kuri kartais taip pat palėpėje džiovina skalbinius.
       – Todėl, kad žmogus neplėšo paklodžių, jog ant jų pagulėtų. Be to, vienintelis palėpės raktas buvo pas mane. Todėl pro duris niekas negalėjo įeiti. Paklodes suplėšė kažkas, kas eina per sienas ir užrakintas duris.
       – O siaube! – sušuko Velta. – Jeigu man taip nutiks, aš pakeisiu butą. Juk negyvensi kartu su kažkokiu Šnorchu, apie kurį ničnieko nežinai.
       Ziga, visą laiką tylėjusi, gražiomis lūpomis šypsojusi, kažką prisiminė ir pradėjo pasakoti:
       – Paklausykite! Šįryt aš nuėjau į archyvą, ieškojau senų nuorašų, kad palyginčiau su naujais. Ilgai negalėjome jų surasti, radome netyčia ir visai ne ten, kur jie turėjo būti. Nuorašai suglamžyti, suplėšyti. Archyvo merginos dievagojosi, kad po darbo duris rūpestingai užrakina ir užplombuoja. Bet kažkas vis tiek buvo įėjęs vidun ir per naktį gulėjęs ant popierių. Tiesiog taip pat, kaip Agnės palėpėje.
       – Ir į archyvą galėjo būti atėjęs Šnorchas, – įtikinamai tarė Marga. – Apskritai pasaulyje dedasi tokie dalykai, tokie dalykai... – Jos akelės susiaurėjo, kai paslaptingai pažvelgė į bendradarbes. – Bet ką čia pasauly! Kokiam pasauly? Kalbėkim tik apie mūsų įstaigą. Kur, pavyzdžiui, dingo gaunamų raštų segtuvas ir registracijos knyga? Buvo, ir nebėra. Svetimi pas mus neateina. Gal jūs paėmėte? Ar aš paėmiau?
       Tai, ką pasakė Marga, buvo neginčijama tiesa: gaunamų raštų segtuvas ir registracijos knyga dingo pačiu keisčiausiu būdu kaip tik tada, kai reikėjo atsakyti į kelis pareiškimus, į kuriuos būtina atsakyti. Vadovybei buvo nelengva iš padėties išsisukti.
       Jos ilgai kalbėjo apie įvairius keistus įvykius, kurių negalėjo paaiškinti. Galbūt iš tiesų egzistuoja Šnorchas? Kažkas, ką žmogui protu sunku suprasti, prieš ką neįmanoma kovoti?
       Kol pokalbis prie kavos puoduko baigėsi, praėjo ir pietų laikas. Darbuotojos sugrįžo prie rašomųjų stalų tęsti pradėtų darbų, tačiau dirbti nesisekė, – pokalbis apie Šnorchą sujaudino, sudirgino nervus, ir moterys vis dažniau žvilgčiojo į laikrodėlius.
       Agnesė Apsė neprisimena, kodėl ėmė perkraustinėti savo rašomojo stalo stalčius. Nieko įdomaus juose nerado. Nusivylusi sudėjo segtuvus ir aplankalus atgal į stalčius griežta tvarka, kad ir dieną, ir naktį galėtų greitai surasti bet kurį dokumentą. Reikėjo eiti namo. Gal senis šiandien pareis anksčiau, juk išėjo nevalgęs, derėtų laiku paruošti vakarienę. Ne tik mintys apie senį – dar ir kažkoks naujas nepaaiškinamas jausmas traukė ją namo.
       Tarsi atspėjusios jos mintis, bendradarbės susižvalgė. Velta tarė:
       – Agne, esi įsitempusi, tau reikėtų greičiau eiti namo, mes čia pabūsim.
       Ir Agnesė išėjo. Skubėjo nerami ir gąsčiodama. Jai atrodė, kad ji lemtingai pavėluos, jeigu tuojau neatsidurs namuose.
       Prie buto durų ji uždususi sustojo, įkvėpė daugiau oro, paklibino rankeną. Durys buvo užrakintos, ir Agnei tarsi palengvėjo. Tačiau kai pagalvojo, kad jos bute už užrakintų durų gyvena padaras, apie kurį nieko nežino, Agnei vėl pasidarė baisu.
       Ji iš lėto, apsižvalgydama ir įdėmiai klausydamasi, įėjo į vidų. Niekas nekėlė įtarimo, kad ji čia būtų ne viena. Nebent dar būtų šmėklų ir vaiduoklių?
       Agnesė sutvarkė virtuvę. Paskui užkaitė sriubą ir laukė sugrįžtančio vyro. Bet buvo dar anksti, nes senio darbas pamaininis, greitai jis negalėjo pareiti. Ji sumažino dujų liepsną ir tyliai įsėlino į kambarį, kuriame apsigyveno Šnorchas. Tapo nejauku: kambaryje esi ne vienas, o to kito – nematai. Tačiau baimė jau nebuvo tokia didelė kaip naktį, Agnesė jau buvo susitaikiusi su mintim apie Šnorchą. Jeigu ji žinotų, ką jis valgo, galėtų pamaitinti. Ne, niekis, apie tai Agnesė pasikalbės su vyru. Tegul Šnorchas gyvena, tik tegul neskimbčioja buteliais. Agnesė prisiminė, kad į barą buvo įdėjusi šokolado dėžutę, kainavusią šešiolika rublių. Tegul tik pabando tas gyvulys šokoladą sugraužti! Dėžutę nupirko kuriai nors progai; gal reikės į svečius eiti, kieno nors jubiliejų švęsti. Gerai, kai dovana namie, po ranka. Mintys apie šokolado dėžutę Agnę sujaudino. Gal Šnorchas ir apsigyveno kaip tik todėl, kad bare buvo šokolado? Valgo jį naktį ir skimbčioja buteliais?
       Agnesė surado ilgą virvutę, vieną jos galą tvirtai pririšo prie baro durų rankenos, antrą laikė rankoje. Atsistojo toliau, už stalo, bet vis dar jautėsi nepakankamai saugi, todėl atidarė duris į savo miegamąjį, atsistojo už staktos ir, sulaikiusi kvapą, virvutę patraukė. Baro durelės atsidarė. Sulingavo buteliai, laimei, nė vienas neiškrito. Agnesė ilgai apžiūrinėjo tarpelius tarp butelių, bet nieko įtartino nepamatė. Saldainių dėžutė buvo nepaliesta. Tokie geri saldainiai! Ar jie Šnorchui nepatiko? Agnesė net įsižeidė, kad Šnorchas juos išbrokavo. Ji jau norėjo saldainių dėžutę padėti į vietą, bet nusprendė pasaugoti tokį brangų daiktą ir nusinešė į savo miegamąjį.
       Tuo metu išgirdo laukujų durų trinktelėjimą, žvilgtelėjo į laikrodį, taip, senis parėjo. Agnesė puolė prie baro, atrišo virvutę ir nubėgusi į vonią įmetė ją į skalbinių dėžę. Senis juoktųsi pamatęs, ką ji čia išdarinėja. Kitą pajuokti jis greitas.
       Agnesė nuskubėjo į virtuvę paduoti seniui valgyti. Kad ir kas atsitiktų, ji ruošėsi pirma pulti.
       Jau įpylė į lėkštes sriubos, bet senis nežinia kodėl vis dar kuitėsi savo kambaryje. Paskui vonios kambaryje ilgai plovėsi rankas ir kažką pats sau burbėjo. Kad tik nebūtų įmetęs, pagalvojo Agnesė. Bet taip negalėjo būti, nes senis nebuvo degtinės mėgėjas. Antraip nepareitų laiku namo.
       Kai tik senis įėjo į virtuvę, Agnesė paklausė:
       – Ko šiandien toks linksmas?
       – Dainuoju todėl, kad negirdėčiau, kaip mano pilvas gurgia.
       Taip Agnesė ir manė – senis primins pramiegojimą.
       – Nereikėjo įleisti į namus baidyklės! Aš visą naktį negalėjau akių sudėti, – atrėžė ji.
       – Tu nemiegojai todėl, nes pradėjai stumdyti baldus, matyt, sumanei kambarį naujaip pertvarkyti, – tarė senis ir pradėjo juoktis.
       Ko gero, jis šįryt buvo įėjęs į jos kambarį, matė užbarikaduotas duris ir dabar priminė, kai ji po dukrų ištekinimo pertvarkė butą ir jie pradėjo gulėti atskirai.
       Agnesė supyko.
       – Bet tu man pasakyk, kam tau jis reikalingas, tas Šnorchas!
       – Tegul gyvena! Tu juk norėjai katės.
       Tai buvo tiesa. Dukroms išėjus pas vyrus, ji liko namuose viena ir norėjo laikyti kokį nors gyvulėlį. Senis neleido. Nejaugi dabar jis persigalvojo?
       – O ką tas Šnorchas, pavyzdžiui, ėda? – jau nuolankiau paklausė Agnesė.
       – Jis neėda.
       Dabar Agnesei tapo aišku – senis ją kvailina. Nė viena gyva būtybė neėdusi ir nevalgiusi negyvena. Tuo momentu Agnė negalėjo sugalvoti nieko tokio, kad užgautų senio širdį, todėl apsisuko ir išėjo iš virtuvės. Kurį laiką su seniu nekalbės. Tegul supranta – su ja nevalia taip elgtis!
       Vakare, kai senis žiūrėjo televizorių, Agnesė pas jį neužėjo: sėdėjo ant plačios, gerai išlaikytos vestuvinės lovos krašto ir mezgė anūkams pirštinaites. Virbalai mirgėjo akyse, Agnesė negalėjo atsidžiaugti pirštinaičių gražumu. Po kurio laiko gretimame kambaryje televizorius nutilo; ji girdėjo, kaip senis nuėjo į savo kambarį. Negerai. Jam reikėjo ateiti pas ją ir susitaikyti. Bet senis to nepadarė. Kaip ji dabar turėjo elgtis?
       Valandėlę Agnesė dar mezgė, tačiau darbu nesidžiaugė. Reikėjo iš naujo pergalvoti, kodėl jie susiginčijo. Kodėl į senatvę abu tarsi susvetimėjo? Kodėl tapo nekalbūs ir šalti? Kokiu turtu jie galėjo dalytis? Kaltas, žinoma, senis ir jo Šnorchas, keista baidyklė, kurios niekas nematė.
       Agnesė sėdėjo ant kelių sudėjusi sunkias rankas. Galvojo apie savo gyvenimą, darbą, rūpesčius ir vaikus, kurie jau buvo dideli, bet susigraudinti nesugebėjo – ašaros iš akių kaip neriedėjo, taip neriedėjo. Kad ir ką dabar ji galvotų, jos gyvenimas nebuvo toks jau blogas. Gerai, eis miegoti, rytas gudresnis už vakarą. Iš tikrųjų, kai atsigulė į lovą, jai palengvėjo ir pašviesėjo. Rytoj ji susitaikys su seniu, abu vėl sėdės, žiūrės televizorių, šnekėsis apie šį bei tą, prisimins dukras, pasidžiaugs anūkais, kurie netoliese gyvena, gal ir į svečius nueis. Nėra ko pykti ant senio, toks jau jis – kartais tylus ir nekalbus, kartais paikai linksmas ir sąmojingas.
       Ir vienaip, ir kitaip apmąsčiusi savo gyvenimą, Agnesė užsnūdo, galbūt net šiek tiek pamiegojo, kol ją pažadino triukšmas, sklidęs iš gretimo kambario. Agnesė staiga atsisėdo lovoje. Tačiau aplinkui ir vėl buvo tylu, tik ausyse spengė ir širdis krūtinėje daužėsi. Ji laukė, norėjo, kad senis pirmas eitų pažiūrėti, kas ten dedasi. Bet jis nėjo. Galbūt už dvejų durų triukšmo negirdėjo?
       Agnesė uždegė šviesą ir priėjo prie durų. Pravėrė. Kambarį kaip ir praėjusią naktį apšvietė gatvės žibintai, patalpoj niekas nejudėjo, nelakiojo. Buvo tylu ir ramu. Tada Agnesė ir šiame kambaryje įjungė šviesą, bet vis tiek nieko neišvydo.
       Ji tyčia trankiai vaikščiojo, varstė duris ir pusbalsiu bumbėdama reiškė nepasitenkinimą savo vyru, kuris, įleidęs į butą baidyklę ar šmėklą, gyvenimą pavertė pragaru. Tačiau jos pastangos buvo bevaisės: kai ji sustojo prie vyro miegamojo durų, aiškiai išgirdo senį knarkiant.
       Iš pykčio ji pačiupo mėsai mušti plaktuką, pribėgo prie baro, atidarė dureles ir taip stumdė butelius, kad šie skambėjo, barškėjo, atrodė, kad suduš, tačiau baidyklė nepasirodė, matyt, ji kitur pasislėpė. Agnesė užlipo ant kėdės, bet ir ant spintos baidyklės nebuvo. Spintos durys buvo užrakintos, ten bjaurybė negalėjo įlįsti, nors jeigu tikėtum tuo, ką pasakojo moterys darbe...
       Agnesė plaktuku trinktelėjo į spintos duris ir sušuko:
       – Štiš!
       Įsiklausė. Neišgirdo jokio garso.
       Ji papurtė užuolaidas, pažiūrėjo už karnizo – nieko nepamatė. Eik ir gaudyk po visą butą! Galbūt dabar Šnorchas sėdi virtuvėje, galbūt kitame kambaryje. Ir, kaip tyčia, jų butas toks: du kambariai – pereinami. Tu pro vienas duris įeini, jis pro kitas išeina. Aišku, kad nepagausi. Bent senis ateitų į pagalbą. Bet ar jį naktį žadinsi? Viešpatie apsaugok! Reikia gultis ir laukti ryto. Nors širdis tokia nerami, tokia nerami. Ką tas baisybė per naktį iškrės? Tačiau kiaurą naktį nebudėsi kaip prie mirusiojo.
       Agnesė įsigąsdinusi atsigulė. Ir, o stebukle, tuojau užmigo – galbūt todėl, kad praėjusią naktį prastai miegojo.
       Rytą senis buvo neišsimiegojęs ir piktas. Kai tik žmona pravėrė burną, tuojau sušuko:
       – Palik mane ramybėje! Aš nepakęsiu, kad man ant sprando nuo pat ryto kas nors jotų!
       Jeigu senis taip šaukia, vadinasi, geriau jo neerzinti, Agnesės žodžių jis vis tiek neišgirs.
       Sunkia širdimi ji atėjo į darbą. Ten žmonės šiušėjo ir murmėjo, lakstė, rinkosi į būrelius – ir visi kalbėjo apie Šnorchą. Daugelis gana rimtai manė, kad Šnorchas ir jų butuose esąs įsikūręs, gali justi ir nuvokti, kaip jis slapta pluša. Agnesė Apsė nustebo. Ji tik vakar darbo draugėms papasakojo apie Šnorchą, o šiandien apie jį kalbėjo jau visas kolektyvas. Daugelis tvirtino, kad jie Šnorcho buvimą jutę jau seniai, tik apie tai nekalbėję. Keista, Agnesė tik prieš valandą norėjo ūdyti vyrą, kad išvytų Šnorchą iš namų, o dabar, kai daugelis ėmė savintis Šnorchą, Agnesė ėmė jo pavydėti. Ne, Šnorchas priklausė jai vienai, niekas kitas neturėjo teisės jo turėti. Jeigu vakar ji nebūtų pasakiusi, kad Šnorchas egzistuoja, šiandien niekas apie jį nė nežinotų.
       Kol Agnesė taip galvojo, kažkas pradėjo pasakoti, jog praėjusią naktį Šnorchas vėl sujaukė dokumentaciją ir dabar iškilo daug sunkumų. Popieriai esą išsiųsti į vieną miestą, o vagonai su medžiagomis – į kitą. Ir taip nutinka vien todėl, kad Šnorchas sujaukia popierius. Iš tikrųjų archyve vėl kažkas gulėjo. Kas kitas, jeigu ne Šnorchas? Šnorchas, kuris eina kiaurai sienas, užrakintas duris, keliauja nuotėkų ir ventiliacijos vamzdžiais.
       Agnesę Apsę iškvietė viršininkas. Agnesė susijaudino, manė, gal bars, kad vakar pavėlavo į darbą, bet viršininkas buvo labai malonus ir paprašė, jog ji nuoširdžiai viską apie Šnorchą papasakotų. Agnesė sutriko. Kaip ji viršininkui, protingam ir inteligentiškam vyrui, pasakos, kad jos bute lyg ir vaidenasi? Tačiau viršininkas primygtinai teigė, kad viskas, ką ji žinanti apie Šnorchą, yra esminga ir labai svarbu. Agnesė pasakojimą apie Šnorchą perpasakojo dar kartą. Viršininkas klausinėjo, tikslino, norėjo sužinoti smulkmenas. Ir Agnesė pasakojo. Nutylėjo tik tai, kad vienu metu norėjo, jog Šnorchas būtų mažas, švelnus ir meilus gyvūnėlis, kurio jai pavydėtų draugės. Šiuo momentu tai atskleisti atrodė netinkama.
       – Ar, jūsų manymu, Šnorchas galėjo įsikurti archyve, kur saugoma dokumentacija? – paklausė viršininkas.
       Agnesė pagalvojo ir tarė:
       – Taip. Sprendžiant iš jo veiksmų, varžtai ir spynos jam nėra kliūtys.
       – Ačiū! Jūs mums labai padėjote. Jums bus pareikšta padėka ir jus paaukštins darbe.
       Viršininkas atsistojo, paspaudė ranką ir palydėjo Agnesę Apsę iki durų. Ši nė nusistebėti nespėjo.
       Po pietų darbuotojus pakvietė į susirinkimą. Darbotvarkėje buvo įrašytas vienas punktas: Šnorchas ir kaip su juo kovoti.
       Pranešėjas kalbėjo apie pasiekimus, plano vykdymą ir veiksmų operatyvumą, apie rodiklius ir kokybę. Viskas būtų gerai, bet iškilo nauja problema – Šnorchas. ESM apie jį trūksta žinių, todėl jis esąs neapskaičiuojamas dydis, neprognozuojamas. Kaip ryškiausią pavyzdį pranešėjas papasakojo atsitikimą devynaukščiame name. Statybininkai visuose butuose įstatė duris, bet pamiršo pritvirtinti balkonus, nors projekte buvo numatyti. Naujakuriai iš bet kurio buto galėjo išeiti tiesiai... į lauką. Kokiu būdu Šnorchas gavo gerai įrengtą butą, niekas negalėjo paaiškinti, bet faktas yra faktas. Šnorchas sujaukė dokumentaciją ir statybininkams taip užtemdė akis, kad nė vienas jų nesuvokė, ką daro. Net priėmimo komisija, garbės žodis, nieko blogo nepastebėjo. O juk namą priiminėjo žmonės, kaip sakoma, su galvomis. Ir, matyt, su akimis.
       Paskui pranešėjas kalbėjo, kad nesėkmės darbe, ko gero, dar ilgai juos būtų varginusios ir padariusios labai daug blogybių, tačiau eruditė ir ilgametė pareiginga darbuotoja Agnesė Apsė netvarkos ir nesėkmių kaltininką išaiškino. Tai – Šnorchas, kuris, įeidamas pro užrakintas duris, sujaukdamas dokumentus, kelia chaosą ir netvarką. Prelegentas dar ilgai pasakojo apie Šnorchą, apie tai, kad šnorchizmo išdaigos plinta ir žmonės nežino, kaip su jomis kovoti. Tokiu būdu Šnorchas kuria objektyvius ir įvairius kitus sunkumus, trukdo vykdyti planą. Bet dabar tam bus padarytas galas. Kiekvienas atskirai ir visi kartu turi veikti suderintai, tikslingai ir taip toliau, kad Šnorchui gyvenimas taptų nepakeliamas ir šnorchizmas būtų su šaknimis išrautas.
       Klausydamasi pranešėjo žodžių, Agnesė Apsė lengviau atsikvėpė. Jeigu Šnorcho užmojai tokie dideli, vadinasi, jų bute jis ilgai neužtruks, artimiausiu metu iš jo išeis. Galbūt užeidinės tik pakeliui į kitas – svarbesnes – vietas, nes arti jų namų nėra didelių įmonių ir fabrikų. O gal Šnorchas suras kokią nors parduotuvę, buitinio aptarnavimo dirbtuvę arba namų valdybą. Arba išsikels kur nors toliau. Agnesei palengvėjo, ji pradėjo galvoti apie senį, kuris, matyt, buvo visiškai nekaltas, kad Šnorchas įsisuko į jų butą – netikėtai užklydo ir, kol suras geresnę vietą, jų bare įsitaisė. O su seniu reikės susitaikyti, nėra ko jam priekaištauti, tiek daug metų darniai nugyventa. Anksčiau reikėdavo truputį papriekaištauti, bet į tai nedera kreipti dėmesio. Senis, žinoma, užsispyręs ir atžarus, tačiau ir ji ne kokia lėtapėdė, todėl abu labu tokiu.
       Kai prasidėjo diskusijos, kaip reikia aktyviai kovoti su Šnorchu ir juo atsikratyti, Agnesė nepastebėta išėjo.
       Pakeliui apsipirko ir skubėjo namo. Tinklelyje nešėsi mėsos kepsniui ir kelis alaus butelius. Truputį dusdama lipo laiptais aukštyn. Širdyje buvo gera. Kad tik senis greičiau pareitų! Taip Agnesei visada nutikdavo. Kai vos tik pripažindavo savo kaltę, tuojau ieškodavo galimybės su seniu išsikalbėti, susitaikyti.
       Persirengusi, rūpestingai nusiplovusi rankas, Agnesė ėmė ruošti kepsnį, skuto bulves ir žvilgčiojo į laikrodį.
       Orkaitėje čirškėjo kepsnys, po butą pasklido gardūs kvapai. Senis, juos užuodęs, iškart atsileis, suminkštės kaip šampūnu nupraustas. O kai ji iš tinklelio išims alaus butelius, Agnesė seniui atrodys gražiausia pasauly moteris, net jeigu būtų pati bjauriausia ragana.
       Žvilgtelėjusi į laikrodį, Agnesė suprato, kad senis tuojau turėtų pareiti. Bet jis vis neparėjo. Ką tai galėtų reikšti? Kitomis dienomis šiuo metu jis jau seniai būdavo parėjęs. Agnesė neištraukė iš orkaitės kepsnio, jis neatšals, bet bulvės jau nebebus skanios. Kaip čia dabar? Ji taip ruošėsi susitaikyti, nes niekada neįstengdavo ilgai ant senio pykti. Nors jis šioks ir anoks, bet – savas. Per dvidešimt šešerius bendravimo metus tapo lyg ir jos pačios dalis. Agnesė apie savo senį galvojo švelniai, jo laukė, bet jis kaip negrįžo, taip negrįžo. Gal kas nors atsitiko? Telefono bute nebuvo, paskambinti į darbą negalėjo. Bėgti į telefono būdelę prie kitos gatvės kampo jai nesinorėjo: o jeigu jis tuo metu pareis ir jos namie neras? Ne, ne, Agnesė dar palauks. Juk niekur jis nepradings. Ir nepradingo.
       Senis ilgai rakino duris. Agnesė suprato: parėjo įkaušęs. Taip retai nutikdavo. Labai retai. Kodėl įkaušo kaip tik šį vakarą? Agnesė nusprendė būti atsargi, nepriekaištauti, palaukti, kol senis pats pradės kalbėti.
       Jis atsliūkino ir atsistojo virtuvės tarpdury. Agnesė suprato, kad jis yra gerokai apsvaigęs. Na tegul! Ji susivaldys, nieko nesakys. Senis pauostė orą ir truputį švepluodamas paklausė:
       – Cha! Ar kokią šventę rengiesi švęsti, kad taip kepi ir verdi?
       – Eik persirenk ir nusiprausk, paskui pasakysiu. Vonioje padėjau švarius marškinius.
       Senis ilgokai žvelgė į ją ir tyliai kikendamas išėjo. Agnesei buvo skaudu, kad senis elgiasi taip pajuokiamai, bet ji nusprendė nekreipti į tai dėmesio.
       Kol senis prausėsi, Agnesė padengė stalą. Padėjo naujas japoniškas lėkštes ir šeimos relikvijas – sidabrinius peilius bei šakutes.
       Pagaliau vilkdamas kojas ir kažką panosėje pukšėdamas senis atėjo. Jis toks visada, kai pasigeria, matyt, jaučiasi drąsesnis ir galingesnis nei kitais kartais. Išvydęs pripiltas stiklines alaus, nusijuokė:
       – Cha! Už ką mes gersim, a? Už Šnorchą? Gerai, tebūnie už Šnorchą!
       Agnesė gėrė alų žiūrėdama į senį. Iš jo akių spindėjimo suprato, kad kažką pikta galvoja. Ir nesuklydo. Kai tik padėjo stiklinę ant stalo, senis tarė:
       – Tai apkvailino tave, a?
       Agnesė dar nesuprato, ką jis norėjo pasakyti, bet kad leistųsi apkaltinama – ne jos būdui, todėl atrėžė:
       – Valdykis, seni! Šiandien mane paaukštino darbe. Kai ateis laikas iš darbo išeiti, aš tikriausiai gausiu maksimalią pensiją, o tu tokią kaip savo ausis tematysi.
       – Chi, chi... Ar Šnorchas tau padėjo?
       – Aš jį demaskavau.
       – Chi, chi... Ak, tu sena kvaiše! Geriau nebūtum liežuviu malusi!
       Agnesė pajuto, kaip jos ranka tarsi tirpsta, tarsi trūkčioja, lyg norėtų trenkti seniui per ausį, kad tas nesvaičiotų. Bet senis vėl pradėjo:
       – Pas mus šiandien irgi prasidėjo Šnorcho medžioklė. Iš aukščiau atėjo įsakymas demaskuoti ir nukenksminti Šnorchą, kuris trukdo dirbti. Statybininkai tai jau padarė, dabar kitų eilė. Staiga aš supratau, kad tu apie tą Šnorchą pripliauškei.
       – Seni!
       – O dabar aš tau pasakysiu: jokio Šnorcho nėra. Nėėėra!
       – Kaip – nėra? – Agnesei liežuvis prilipo prie gomurio. – O kodėl buteliai skimbčiojo?
       – A, matai, kaip yra: aš esu vedęs, o žmonos neturiu. Miegame kiekvienas savo kambary. Vakarais man būdavo nuobodu ir kartą aš pagalvojau, kam mums tas baras reikalingas... Kai buteliai šiek tiek paskimbčiojo, aš pasakiau: Šnorchas, vardas nei iš šio, nei iš to į galvą šovė. O tu iškart pradėjai pliaukšti...
       Kitą dieną Agnesė nuėjo į darbą anksčiau ir laukė, kol ateis kitos darbuotojos. Kai visos susirinko, ji, lyg pirmam šuoliui į vandenį įkvėpusi oro, išrėžė:
       – Mielosios, dabar jums pasakysiu tai, ką sužinojau – jokio Šnorcho nėra! Nėra, ir baigta.
       Draugės nepatikliai spoksojo į ją, susižvalgė, paskui viena jų tarė:
       – O kas dabar patikės tavo žodžiais? Visi žino, kad Šnorchas yra, ir baigta. Kur jis dingo, jeigu buvo? Pati pasakojai, jog tavo bute jis įsikūrė.
       Agnesė papasakojo, kaip tas Šnorchas iš tikrųjų atsirado, ir staiga suvokė, kad draugės ją pradeda laikyti kvaiša, kokia ji niekada nebuvo. Tai ją įžeidė. Galiausiai Agnesė supyko ir nuėjo pas viršininką. Jis, protingas žmogus, padės viską išsiaiškinti.
       Viršininkas iš pradžių buvo malonus, bet kai išgirdo, ką jo pavaldinė šneka, visiškai pasikeitė – tapo niūrus, net piktas ir nekalbus. Baigdamas pokalbį pasakė:
       – Tai, ką jūs tauškiate, yra grynos kvailystės. Ką sumanėte? Norite sužlugdyti reikšmingą kovą su Šnorchu?
       – Man senis sakė...
       Agnesei, matyt, nereikėjo apie senį išsitarti, nes viršininkas tapo dar niūresnis.
       – Mes jūsų vis dėlto negalėsime paaukštinti, – tarė jis. – Laikydamasi tokių pažiūrų vargu ar jūs galėsite įvykdyti naujus įpareigojimus, kuriuos iškėlė laikas.
       Reikia pasakyti, Agnesė Apsė per daug nesielvartavo. Vakarais ji vėl su savo seniu sėdi prie televizoriaus, apie šį bei tą pakalba, mezga. Paskui jie miega plačioje vestuvinėje lovoje, ir buteliai jų bare naktimis nebeskimbčioja. Kai senis pradeda knarkti, Agnesė pirštu perbraukia jam per kaklą, šis tarsi atsikrenkščia, pasisuka ant šono ir toliau miega. Galima pagalvoti, kad jie net laimingi.

       Versta iš:
       STĀSTI. Rīga: Liesma, 1981