Jos buvo išrankios: po ilgų ieškojimų apsistojo nuošalioje senamiesčio kavinukėje „Alsa“. Viduje keletas kvadratinių staliukų, žiogakojų krėslų ir vienintelis medinis – apskritas – stalelis prie lango. Jeigu šis būdavo užimtas, už plastikinių kerėplų ponios nesėsdavo. Į tuklumą linkusiam barmenui Vosyliui abi viešnios krito į akį. Pastebėjęs, kad jiedvi užsuka kas antrą trečiadienį, ant apskrito staliuko padėdavo lentelę „Rezervuota“. Ne dėl arbatpinigių: nuo tų moterų kavinėje pasklisdavo rožių, žydinčio sausmedžio ir migdolų kvapai. Abi elegantiškos, skoningai pasipuošusios. Viena šviesiais, išpurentais, o kita – nulupto juodalksnio spalvos, bangomis ant pečių krintančiais plaukais. Šviesioji – romi, stambėlesnio sudėjimo, kita – gražuolė, dailesnio veiduko, aukšta, liekna it nendrė. Baltaplaukė – blyškaus veido. Abi nenusakomo amžiaus. Jeigu Vosyliui tektų rinktis, nežinotų kurią. Aplink šmirinėjant jam pasisekė nugirsti vardus: Kornelija, o kita, smulkesnioji, išmintingo veido, plačiakaktė, aukštyn į dešinę suversta plaukų ševeliūra – Sandra. Ją Vosylius praminė Rude, o pilnesnio kūno – Šviese. Jis iš tolo gėrėdavosi jų santūriais judesiais – kaip grakščiai išsineria iš paltų ir skraisčių, drabužius pasveria ant krėslo atlošo arba pagarbiai kabina ant gembės. Prisėdusios ant žioginių krėslelių grakščiai užmeta koją ant kojos taip, kad kelius žaibiškai apdengtų lengvos sijonų ar suknelių klostės. Pastalės šešėlyje matyti tik tobulai nutekinti, žiburiuojantys aukštakulniai. Nerūko. Užsisakiusios po taurę „Marlot“ vyno ar „Sudano rožių“ arbatos su pyragėliu, prasėdi valandą, dvi. Kalbasi be perstojo, pašnabždomis. Kai kada jų veidai būna liūdni, – abi tyli ir žvelgia į gatvėje gelstančio kaštono lapus, o akyse sužiba ašaros. Jas nusišluosčiusios gėlėtom nosinaitėm, viena kitai paspaudžia rankas, nusišypso ir vėl ūturiuoja. O kitąsyk – linksmos, valiūkiškos, nerūpestingos kvatoklės, ilgais pirštais tiesiog žaidžia šakutėmis smaigstydamos „žuvų pirštelius“, švelniai apgaubusios delnais kiloja arbatos puodelius. „Jis tik mano šoferis! Šoferis!..“ – springdama iš juoko klega Šviesė.
       Barmenui smalsu išgirsti moterų paslaptis. Jis mėgina dažniau prieiti ir pasiteirauti, ar nenorėtų dar arbatos puodelio, o gal atnešt ko nors rimtesnio? Uždega žvakelę. Pasiūlo meniu. Jos atsisako. Pamaitina akvariume žuvytes. Vosyliui pasiseka nugirsti vieną kitą žodelį. Kai taurės vyno išsenka, Šviesė iš rankinuko išsitraukia mažutį it muilo plytelę mobilųjį telefoną ir surenka numerį. Po keliolikos minučių gatvelėje priešais kavinės langą sustoja japoniška „Toyota“. Abi damos pakyla ir, palikusios arbatpinigių, atsisveikina.
       Nerangus, tuktelėjęs barmenas Vosylius, kadaise šokęs kordebalete, nežinia kaip įsitaisęs „Alsoj“, dažnai ketina pulti prie paltų ir damas aprengti, bet nesuspėja.
       Kartą, kai kavinukė buvo pustuštė, jis išsmuko ant laiptelių parūkyti. Staiga suklūsta – girdi ponių kalbas. Mat stalelį nuo jo ausies skiria tik plona dekoratyvinė siena.
       – Tu šiandien geriau atrodai, – žavisi Šviesė. – Sumažėjo svoris?
       – Galiu pasidžiaugti: per vasarą – tris kilogramus, – džiūgauja Rudė.
       – Puiku! Viskas į gerą. Paklausei mano patarimo – nepagailėjai „babcių“.
       – Geriau neprimink. Toji „ciocėnienė“ – musė cėcė, o ne gydytoja. Ryklys. Ji mane nori pribaigti – dabar „chemą“ tvarko. O kaip laikosi tavo šoferis – nereikalauja skyrybų?
       – Pamėgintų! Niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad aš… anksčiau negu uošvienė. Dvidešimt metų vyresnė. Po vestuvių nė karto neapsilankė. Pagimdžiau ir užauginau jai du anūkus, o lig šiol manęs nepripažįsta marčia! Aš tyčia gyvensiu – viską padarysiu, kad ji anksčiau…
       – Bijok Dievo, nuodėmę darai.
       – Nieko, paskutinį patepimą gavau… Anąkart įslenka į palatą jaunas kunigėlis, nedrąsutis, baugštus, maniau, dvasią pakels. Dvasnelė mikt mikt: ponia, žinokit, su tokia liga kartais ir nepasveikstama. Jeigu tektų atsidurti t e n ,  perduokite nuo manęs amžiną atilsį mamutei linkėjimus! Cha cha, aš gi jos nepažįstu, ten tų mamučių – milijonai! Sako, iš karto pamatysite – aš paprašysiu, kad pasitiktų.
       – Taip ir pasakė?
       – Davė išrišimą, palaimino, patepė, keliauk, sako, sesele, namo, namo… Nė velnio, aš – į kurortus. Lepinausi porą savaičių. Po taurę vyno, kas vakarą – į šokius. Romanas!
       – Romanas?! Rimtai? Padūkėlė… Po paskutinio patepimo?!
       – Na ir kas – romanas geriau už patepimą.
       – Gražus?
       – Pienės pūkas, burinėlis. Mano sūnus galėtų būti. Vakarais nyku. O ten – liuks salė, parketas blizga. Muzika iki išnaktų. Pasipustau, veido griovius užglaistau, žandus pasirausvinu, papurinu peruką ir – su klipatomis į „tancplac“. O ką – aš dar galiu! Deja, sienas ramsto tik pliktelėję pirdžiai. Šliaužioja kelios poros. Žiū, išnyra aukštas, tiesus, lieknas – angelas be sparnų, ir – tiesiai prie manęs. O, kaip mudu plukdėme valsus, argentinietišką tango. Pasaka. Technikos magistrantas prisvilo kaip žvynas. Nežinau, ką ir daryt – šokdina ir šokdina. Man kvapo pritrūksta. O jis net palydėti siūlosi. Ką gi, išeinam į parką. Pasliūkinėjam, pasėdinėjam ant suoliukų susiėmę už pirščiukų. Alma upokšnis. Liamūr! Aš jam pažeriu Aleksandriškio. Ištirpsta vaikas: į glėbį puola, papuko graibstosi… Oi ne, vyruti, pasodinau į vietą.
       „Jūs tokia… neregėta! Taip nuostabiai šokate – ansamblietė!“
       „Aš? Cha cha, balerina – Pliseckajos pusseserė.“
       Tiki viskuo.
       „Nuvesčiau į pasaulio kraštą. Aš palydėsiu jus.“
       „Nėra kur – čia pat namai. O miegam kambary po dvi.“
       „Gaila. Ateikite rytoj į kultūrkę. Aš pirmąkart – šitaip. Mačiau ne sykį praeinančią pro mūsų kontoros langą. Šitokia mergina ir vaikšto sau viena!“
       „Aš dvidešimt penkeri metai ne mergina, vaikeliuk. Laikas čiūčia liūlia! Atia!“
       „Kada pusryčiaujat? Už kurio stalo?“
       „Neskaičiavau. Baigiasi kelialapis.“
       „O Dieve! Pratęskite. Padėsiu. Žiemos sezonas – galima…“
       „Užteks. Labanakt, sūnaituk. Ačiū. Buvo smagu.“
       „Paskambinkit, duosiu kortelę. Aš čia – praktikoj. Tik dėl jūsų – į diskoteką.“
       „Man jau nieko nereikia.“
       „Bet man… reikia. Surasiu pasaulio krašte.“
       „Nerasite – išskrendu greit į mėnulį.“
       „Nejuokaukit.“
       „Labanakt.“
       – Jo akys išsipūtė, burnytė prasižiojo – papkį kišk, kad nepravirktų.
       – Ir viskas? Argi tai romanas? – nusivilia Sandra.
       – Susirado valgyklą. Įgriūva nešinas gėle, mėlynių krepšeliu. Įžūlus tipas. Nežinau, kur akis kišt. „Duok adresą – kitaip neišsiskirsim. Aš negaliu be jūsų.“ O varge, vaikeli, sakau, ar tu žinai, kiek man metų? Jis netiki. Tu gi vienmetis su mano dukra Ugne. „Jūs visos meluojate.“ Aš gi sergu nepagydoma liga. „Apsimetat – visos gražuolės taip dumia akis.“ Laimė, mano šoferis atvažiavo diena anksčiau…
       Tuo metu į kavinę atsliūkina nepelningi sėdėtojai – liaudies teatro artistas ir bepinigis lėtapėdis poeta. Jų tik ir trūko, širsta Vosylius. Iš anksto žinodamas jų meniu, pritvenkia alaus ir paruošia pakepintos duonos su česnaku. Vosylius eina prie akvariumo pamaitinti žuvyčių, gal išgirs moterų pokalbio tęsinį, deja:
       – …kokios spalvos suknelė geriausiai tiktų? O gal – kostiumėlis? – spigindama tamsiomis mėlynėmis į draugę teiraujasi Šviesė.
       – Hmmm, ilga suknia – nuobodoka, geriau kostiumėlis, tas – su apvadėliais, rimtesnės spalvos. Svarbu, kad būtų suderinta, estetiška ir rimta.
       – O jeigu bajoriškai, kaip Barbora Radvilaitė – bordo spalvos kepuraite su kutu, kokarda, žalsvu šaliu, skraiste ant pečių, daniškais bačiukais?
       – Ne, jokiu būdu. Tamsiai žydra arba kaštoninės spalvos suknia plačiomis klostėmis, balta apykaklaitė, ant kaklo jokių papuošalų, jokių kryželių ir – bekulniai.
       – Ne ne, bateliai – paskutinės mados, pabrėžiantys kelties išlinkimą.
       – Tavo reikalas.
       – Ir tavo. O kaip tu pageidautum?
       – Bateliai – be kulniukų. Tamsūs tonai: juodas ilgas sijonas, rubino ar melchioro spalvos žvyreliais nusėtas švarkutis, perregimas violetinis šalikėlis, rankose – Aušros Vartų paveiksliukas.
       – O lūpos? Kokia spalva tiktų? Violetinė ar gyvastinga – aviečių… Šypsotis ar atrodyti rimtai, o gal paniekinamai kelti nosį į padebesius?
       – Nesąmonė.
       – Vis tiek tu aprengsi. Maniškiai nusigąs, sutriks ir nežinos, ką daryti. Jie – minkštainiai. Aš būtinai paliksiu Ugnei tavo telefono numerį. Tik tavimi pasitikiu. O, jau atšliaužė mudviejų karieta!
       Ponios, mandagiai linktelėjusios Vosyliui, ant lėkštės pažėrusios gausių arbatpinigių, išskuba. Vosyliaus kūną nuo jų kalbų krečia šiurpas.

       Iš laukų ir girių, iš debesuoto dangaus į miesto gatveles ir skverus pro namų fasadus, tarpuvartes ir arkas smelkiasi ruduo. Veltui kiekvieną trečiadienį Vosylius ant medinio stalelio prie lango dėlioja lentelę „Rezervuota“ – ponių nė kvapo. Nuo kaštono ant grindinio nuplazda paskutiniai lapai. Prasiaučia žiema, nužydi kaštonas.
       Rudeniop gelstant lapams trečiadienio popietę tarpdury sušmėžuoja Sandra su aukštu barzdotu vyriškiu už parankės. Laimė, staliukas prie lango tuščias. „Čia mudvi sėdėdavom…“ – nugirsta Vosylius. Abu rimti ir susikrimtę. Vyriškis užsisako stipresnio gėrimo, salotų ir paprašo peleninės, o Sandra – to paties „Marlot“ vyno ir „Sudano rožių“ arbatos. Vosylius nesiryžta pasiteirauti: o kur Šviesė? Sandra atrodo labiau pablyškusi ir dar lieknesnė, bet tai jai tinka, dvasingas veidas įgijo Modiljani pieštų moterų stilių. Kol Vosylius paruošia užkandį ir gėrimus, jiedu spėja įsikalbėti. Sandra šneka apygarsiai, nes vyriškis akivaizdžiai apykurtis. Vosylius su padėklu rankose priartėjęs prie jų išgirsta:
       – …nekaltojo burinėlio būta – oho! Sanatorijoj iškniso adresą ir vėlų vakarą mieste į jos namus įgriuvo su rožių puokšte. „Ar čia gyvena Kornelija?“ – „Čia“, – tarpdury nustebusi pasitiko Ugnė. „Aš būtinai turiu su ja susitikti.“ O ji tuo metu – ligoninėj, ruošiama devintai operacijai. Įsivaizduoji, ryžosi kepenis pjaustyti, visi gūžčiojo pečiais – gal iš keršto pergyventi uošvę? Dukra, matyt, pasakė, kur mama. Jis išnaktom, net nepasibeldęs, įsiveržė į palatą septintam aukšte. O ji, ką tik nusipraususi, taisosi guolį. Visos grožybės nupustytos – pašėtra! Vyrukas, amo netekęs, su rožių kupeta vienutės tarpdury kažką mėmlioja. O ji kad suriks – oho, tik ji taip ir gali: „Dink iš mano akių, paršeli, su tuo darželiu, čiuožk namo!“ Rožių kupeta nukrito ant grindų linoleumo, o „paršelis“ – atatupstas atatupstas, vos neišgriovęs lašelinės, smuko į koridorių ieškoti lifto…
       – Gaila, pavėluotai gavome žinią.
       – Labai apmaudu ir liūdna. Netesėjau pažado – neaprengiau. Likimas… O tokį atsisveikinimo vakarą man surengė – atsimeni jos dovanas?..
       Kitų metų rudenį į „Alsą“ užsuko tas pats barzdotas aukštas vyras. Jis vilkėjo tamsia eilute ir lietpalčiu. Prisėdęs už apskrito medinio stalelio gėrė kavą su brendžiu, be perstojo rūkė delnu glostydamas greta stovintį tuščią krėslą, skausmingu žvilgsniu įsistebeilijęs į Sandros plaukų spalvą primenančius kaštono lapus už lango. Žiūrėjo įsitempęs, tarsi vildamasis, kad dar ateis vėluojantis brangus žmogus.