1

       Snigo didžiuliais kąsniais, aš stovėjau prieš jį, susikūprinęs, spaudžiau rankomis prie smakro pakeltą apykaklę. Mano tėvas. Taip ir nesupratau, kas jis toks. Ir niekada nesuprasiu. Kas jis buvo, kas yra. Jo paslapties. Jis buvo, jis yra. Visas pasaulis jo pilnas.
       Tai keista girdėti: iš manęs, niekada apie jį, regis, negalvojusį. Kaip negalvojama apie orą, apie drabužius ant kūno: tiesiog einama per pūgą, kvėpuojama šaltu oru. Nors ne, netgi ne tai: tėvas nebuvo man gyvenimiškai svarbus. Dėl to retai jį prisimindavau. Jis ir nerašė man: kažkodėl. Nesurado, negalėjo rasti „reikiamo tono“. Mokyti – nesiryžo, į „draugus“ taikyti – tai buvo ne jam. Kokiu tonu galima rašyti savo sūnui? Nežinau.
       Kaip neįprasta: sūnus. Sūnus ir Tėvas. Tėvas ir Sūnus. Kodėl niekada nebuvau Sūnumi iš didžiosios raidės? O jis – mano Tėvu? Jokio Sūnaus savyje nejaučiau: net kreipdamasis į jį ragelyje „Tėte? Tu?“ – į tą žodį nieko neįdėdavau. Jis atsiliepdavo į „tėte“ – štai ir viskas. Tai buvo tik jo vardas: antrasis vardas. Tėtė. Tėtė Paša. Vardo „Pavelas“ kažkodėl niekada nemėgau, netiko man nei „Pavelas“, nei „Paša“: galbūt todėl, kad mane, dar mokykloje, vis skriausdavo vienas sadistas tokiu pat vardu. Paskui jį vienose muštynėse mirtinai subadė peiliu. Jį subadė, jo nebėra, o to, kad jis mane pažemino septintoje klasėje merginos, su kuria draugavau, akyse, – jam niekada neatleisiu. Nors apskritai myliu žmones ir esu pasirengęs viską atleisti. Bet šitam kažkodėl negaliu.
       „Tėtė“ – tai buvo vardas: vardas, ir tiek. Kai jis man duodavo pinigų, kai negrabiai gailėdavosi ir kartais taip pat negrabiai širsdavo, susierzindavo dėl manęs, – kaip jis man egzistuodavo? Jam puoselėdavau įvairius jausmus: jis buvo realybė, gyvenusi šalia manęs daugiau negu dvidešimt metų, ir negalėjau į ją nereaguoti, kažkaip į ją nežiūrėti. Jis egzistavo man, tėtė. Kaip kažkas savaime suprantama, kaip mano kūnas, nuo kurio niekur nepabėgsi, kaip tas namas, iš kurio niekur (kol neateis laikas) nedingsi. Bet apskritai... taip, apskritai juo bodėjausi. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Apskritai jis buvo tarsi nereikalingas: mano gyvenime. Nereikalingi buvo visi tie jausmai, kuriuos jam puoselėjau: tai nesuprantamą gailestį, tai susierzinimą, tai susitaikymą, tai gėdą. Gėdą dėl jo, dėl kai kurių jo charakterio bruožų. Taip, gyvenau tais jausmais, jie – kartu su kitais – mane užpildydavo. Bet kai išvažiavau į kitą miestą ir su jais atsisveikinau (nes realaus žmogaus jau nebebuvo šalia), su palengvėjimu atsidusau. Pats nežinau kodėl. Tėvas tarsi liovėsi man egzistavęs: ir aš apsidžiaugiau. Tai buvo jausmas, ne mintis. Protu suvokiau, kad „taip negalima“. Protas kalbėjo man apie neteisybę, nedėkingumą – ir tučtuojau žadino kaltės jausmą. Bet aš nieko negalėjau pakeisti. Papriekaištavęs sau, vėl lengvai alsavau: šalia nieko nebuvo. Man nereikėjo tėvo.
       Motina buvo visai kas kita. Ji buvo iš kitokiais matais matuojamos erdvės, iš kitos stichijos. Ji net kalbėdavo daugiau negu tėvas: ir net mokė. Bet aš tik šypsodavausi. Pavargdavau nuo motinos, bet ji manęs neatimdavo iš savęs paties. Jos nebijojau. Nebijojau jos žvilgsnio, jos priekaišto. Kaip galima buvo bijoti savo tėvo? Palikusio mane „pačiam sau“, nebaudžiančio, nesmerkiančio, amžinai gero linkinčio? Motina kalbėdavo, atvažiuodavo, jos buvo daug, ji buvo reali: žinojau, su kuo bendrauju. Bet tėvas, tas buvo toli: labai toli. Visada. Jis mylėjo mane? Jo meilė buvo kažkokia tyli: neegzistuojanti. Jis niekada „gyvai nesidomėjo“ mano reikalais. Taip, jis tikėjo manimi, tikėjo mano ateitimi. Jis buvo ramus dėl manęs! Ir žiūrėjo į mane, į mano gyvenimą iš tolo: iš savo kampelio. Tylėdamas: taip, kad aš nė nejaučiau to žvilgsnio. Bet kartais, nubudęs naktį, imdavau jį jausti, taip man atrodė. Ir darydavosi kažkodėl nejauku.
       Nors galbūt visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Galbūt – o kaip dažnai taip galvodavau! – tėvas buvo tas Paša inžinierius, mėgstantis alų ir gerą kompaniją, pavyzdingas šeimos žmogus ir šaunus vyrukas, toks, kokį jį visi pažinojo. Kartą, kai man buvo blogai ir kai pasirodė, kad turiu Tėvą, – parašiau jam laišką. Apie gyvenimą, apie save, apie jį. Man atrodė, kad man atsakys Tėvo balsas, išmintingas ir griežtas Tėvo balsas: juk kone pirmą kartą asmeniškai kreipiausi į jį, Sūnaus tonu. Aš turiu Tėvą – jis pritars ar pasmerks mane, patars, palaikys, suteiks vilties... Turiu dangų, virš galvos. Bet to nesulaukiau. Taip ir nežinau, ar jis gavo tą laišką. Laiškų rašyti tėvas nemėgo, o kalbėtis „aukštomis temomis“, apie gyvenimą, – nemokėjo, o ir, ko gero, laikė tokias kalbas nereikalingomis. Taip, sakiau sau, žinoma, mano tėvas visada buvo Paška, Paška, kuris mane pradėjo, maitino – paskui nuo manęs atsitolino, pasiliko savo gyvenime.
       Pradėjau mokytis kitame mieste ir ten vedžiau: ir taip pradėjome gyventi toli vienas nuo kito. Matėmės retai, dažniausiai susiskambindavome. „Kaip gyveni? Viskas gerai?“ Apie ką čia pasakosi? Išgirdau balsą – ir gana.
       Pastaraisiais metais jis pas mane nebeatvažiuodavo. Ne, mes nesusipykome, mes apskritai iki barnių niekada nebuvome priėję. Tiesiog „reikalai“ – ir jo, ir mano. Man šeima, du vaikai, jam – jis tada jau gyveno vienas, po mamos mirties – darbas, kuriam kažkodėl atiduodavo daugiau laiko negu jaunystėje. Jis visuomet buvo keistokas: darbas jį savaime domino. Dėl to jį mažai kas suprato: ir pažįstami, ir bendradarbiai, ir aš. „Jis – ką? Nesupranta, kiek jam moka? – ne kartą man sakė žmona, sužinojusi, kad eilinį kartą tėvas neatvažiuos pas mus. – Dėl tokių pinigų atsisakyti atostogų?“ – „Jis gauna neblogus pinigus“, – bandžiau užstoti tėvą. „Ką čia dabar šneki, Sergejau, – užsivesdavo Liusė. – Jis gauna neblogus pinigus už normalų darbą“. – „O anot tavęs, normalus darbas – tai nieko neveikimas?“ – „Sergejau, – Liusė prieidavo ir imdavo mane už rankos. – Tu juk pats viską supranti, kam ginčijiesi? Tu atbeldi savo valandas. Dėl atlyginimo. O tavo tėvas – neriasi iš kailio. Ir už tai turėtų gyventi kaip ministras“. – „Jis neblogai gyvena“. – „Serioža, kodėl tu, viską suprasdamas, dar ginčijiesi?“
       Ne, aš kaip tik nieko nesupratau. Nes ir aš, ir mano žmona, ir mano vaikai – buvom kitokie žmonės. Nenoriu pasakyti, kad mes taip jau nemėgome savo darbo: man patiko užsiimti šiltnamiais, inspektuoti, sekti temperatūros režimą. Mano žmonai patiko sukirpinėti drabužius siuvykloje. Bet tai buvo visai ne ta „meilė“: tai ir nebuvo meilė – tiesiog „patiko“. Tiesiog nebuvo kur dėtis, turėjome užsikabinti už ko nors gyvenime, ko nors išmokti, kur nors dirbti. Žmona išsimokė sukirpėja, aš – želdinių inžinieriumi. Ir jau sėdę, kaip dera, į savo šiltas vieteles, ėmėme dairytis: ir aptikome, negalėjome neaptikti daug tokių gerų pusių, kurių nebuvo kitose vietose. Tai ir reiškė – „patikti“, „mylėti savo darbą“. Patiko jaukumas žalumoje, kai už stiklo – sniegas (kas dar turi tokią vietelę?). Įsigilinimas į save, kai sukirpinėji: pabandytų į save įsigilinti ir nervų nesusigadinti mokytoja ar pardavėja! Taip, mes mylėjome savo darbą.
       Bet tėvas, jis buvo truputį... Ne, nenoriu pasakyti „trenktas“. Kiek pamenu – jis amžinai sėdi prie radijo schemos. Namie neveikia radijas, mirguliuoja televizorius, o jis užsiima nežinia kuo. Taip ir nesužinojau kuo. Nenutuokiau radiotechnikoje, elektronikoje, viskas joje man buvo svetima. Nesupratau, kaip galima mėgti tuos gelžgalius, ir čia įžvelgiau kažką net iškrypėliško: žmogus turi mylėti tai, kas gyva – gamtą, gyvūnus, žmones. Galbūt aš pavyduliavau? Galbūt. Laisvą laiką tėvas leisdavo laboratorijoje, darbe, arba namie su lituokliu. Ir tik kartais pakeldavo galvą ir kaltai šypsodavosi: „Nori ant keliukų, Serioža? Eikš“. Kartą supykęs net išmečiau jo mikroschemą į šiukšlių vamzdį, ir jis ilgai ir nesėkmingai jos ieškojo. O aš dar labiau – dėl to, ką padariau, – nemylėjau jo.
       Bet ne, ką čia šneku, slapta aš jį gerbiau. Jis buvo vyriškas: atsidavęs tikslui. Galbūt slapta jam to net pavydėjau. Mano aplinkoje daugiau tokių „fanatų“ nebuvo. Aš pats nežinojau, kas tai: turėti kažkokį tikslą, susijusį su tavo profesija, tikslą, kuris neturi nieko bendro su pinigais, užmokesčiu. Atrodė, kad jei tėvui nieko nebūtų mokėję, jis vis tiek būtų kažką litavęs. „Sau.“ Aš šito nesupratau. Nors, kartoju, kažkaip nenoromis šį jo bruožą gerbiau. Tai glūdėjo jame giliai.
       Sako, jis buvo aukščiausios klasės elektronikas. Būna tokių ir tarp eilinių. Paskutinės, pačios aukščiausios kvalifikacinės kategorijos. Niekas iš jo viršininkų tokios kategorijos neturėjo. Jis dirbo karinėje pramonėje, mano tėvas.
       Kartą kažkaip pastebėjau, kad laikas greitai bėga ir štai jau sueis dveji metai, kai mes nesimatėme. Vis atrodė, kad užtenka skambučių: jiems negailėjau pinigų. Retus pasimatymus kompensuodavau dažnesniais pokalbiais telefonu. Bet staiga pajutau: mums laikas susitikti. Gyvenimas lekia. Ir mano žmona, protinga moteris, tai pajuto. „Na kaip tu gali, – sakė ji man, kaip įprasta mosikuodama rankomis. – Tavo tikras tėvas. Dvejus metus nesimatyti“. – „Bet tu gi žinai, Liuse, – atsakydavau aš, taip pat iš įpročio gindamasis net kai sutikdavau su ja. – Planavome praėjusiais metais. Susirgo Tolikas“. – „Viskas. Skambink, – ji padėjo telefono aparatą man ant kelių. – Tegul atvažiuoja“. Surinkau numerį.
       – Tėte? Tu? – paklausiau kaip visada. – Kaip tau sekasi?
       – Normaliai, Serioža, – atsakė man žvalus pažįstamas balsas. – O kaip tavo šeima? Kaip tavo inkstai?
       – Irgi ačiū Dievui, klausyk, tėte, atvažiuok pas mus per Kalėdas. Mes jau per ilgai nesimatėme. Man net keista.
       – Serioža, negaliu.
       – Kodėl? Sergi?
       – Man viskas gerai, Sergejau.
       – Stenokardija?
       – Taip, truputį, – sutiko tėvas. – Gulėjau ligoninėje, dvi savaites.
       – Na matai. O tu sakai – „normaliai“. Kodėl nepranešei?
       – Menkniekis. Net ne priepuolis.
       – Kas tave lankė?
       – Taigi turiu čia draugų. Klausyk, Serioža.
       – Taip.
       – Aš ne dėl to negaliu atvažiuoti. Čia, matai, reikalai užsisuko. Ar seki politiką?
       – Truputį. O ką?
       – Aš juk pusiau kariškis – ir darbas slaptas. Tad niekaip negaliu, suprask. Neišleis. Niekas manęs nepakeis.
       – Gaila, – atsidusau.
       – Nedūsauk, būtinai susitiksim. Kitais metais.
       – Na gerai, – sutikau aš. – Bet tu man bent jau skambinsi? Dažnai.
       – Būtinai, Serioža. Ir žiūrėk – laikykis.
       – Laikausi.
       – Linkėjimai Liusei ir vaikučiams. Tolikui išsiųsiu radijo rinkinį, kurį žadėjau. Na viskas, bučiuoju.
       Jis padėjo ragelį. Tiesą sakant, man jo atvažiavimas buvo reikalingas, kad negraužtų sąžinė. Tai yra norėjau jį pamatyti – ką čia šneku: pasėdėtume, išgertume alaus. Paskui... būčiau palydėjęs jį į stotį, taip. Mes buvome svetimi žmonės, tai tiesa. Jis būtų paklausęs: „O kaip tavo darbo reikalai?“ O ką jam būčiau galėjęs atsakyti? Jis apie mano darbą neturėjo supratimo – vadinasi, ir ką nors pasakoti apie jį būtų buvę beprasmiška. Jis negyveno mano reikalais, mano gyvenimu (žmona dar šiek tiek gyveno) – kasdien, diena po dienos. Nes... Nes mes buvome toli vienas nuo kito. Kaip, beje, aš negyvenau jo reikalais, rūpesčiais: kaip galėjau jais gyventi? „Telefonu“, ar ką? Ne, jam siūliau – ir ne kartą – keltis pas mus gyventi, bet jis nenorėjo. Kažką kalbėjo apie naują projektą, apie darbą, kurį reikia pabaigti, atsiprašinėjo...
       Taigi jo atvažiavimas vargu ar būtų mus suartinęs. Tiesiog kažkas man galvoje sakė: „Na kaipgi šitaip – nesimatyti su tėvu dvejus metus, taip negalima, taip negalima, taip negalima“. Ir aš negalėjau nekreipti dėmesio į tą „kažką“: juolab, kai tie žodžiai nuskambėjo ne tik manyje, bet ir garsiai, iš mano žmonos lūpų. Žinojau, kad po mūsų susitikimo tas balsas nutils, kuriam laikui – ir man vėl niekas netrukdys gyventi. Bet kad nebūčiau įsivaizdavęs savo gyvenimo be to susitikimo, be savo tėvo – ne, nemeluosiu: to nebuvo. Aš puikiai apsiėjau be jo – mane supo pažįstami ir draugai, bendradarbiai, šeimos nariai. Jokio tėvo man nereikėjo. Tiesiog būčiau buvęs veidmainys, jei būčiau ėmęs tvirtinti, kad man trūko tėvo. Ne, to nebuvo. Dar studijų metais supratau, kad nejaučiu poreikio turėti tėvą (o kodėl?!). Gal tėvas tai jautė ir neskubėjo „važiuoti“...
       – Na ką jis pasakė? – Liusė pristojo prie manęs, kai tik padėjau telefoną ant grindų.
       – Jis-pa-sa-kė, – išskandavau skiemenimis, – kad-yra-ka-riš-kis.
       – Ką tai reiškia?
       – Nagi tai, kad jis paklūsta karinei disciplinai. Jis juk dirba karinėje gamykloje. Taigi, – sunkiai pakilau nuo kėdės. – Jis neatvažiuos Kalėdų, prašė atleisti. Strateginis užsakymas.
       – Vėl „didžioji politika“? – ironiškai palingavo galvą Liusė.
       – Tik įsivaizduok. Šiaip jam viskas O. K.
       Taigi užduotis atlikta. „Balsas“ kiek pritilo: na ką gi, garbės žodis, stosi prieš didžiąją politiką, ar ką? Juk neatvilksiu jo čionai jėga. Supratau, Liusė irgi pajuto tam tikrą palengvėjimą. Ji atsiduso ir nuėjo į virtuvę toliau kepti bulvių. Žinoma, galėjau pats nuvažiuoti. Ne, negalėjau – ką čia kalbu? Kas gi mane tokiam laikui būtų išleidęs? Vien kelionei, pirmyn ir atgal, sugaišiu keturias dienas. Nebent per kitas atostogas. Per kitas atostogas. Per kitas atostogas būtinai: jei jis vėl pradės apie didžiąją politiką postringauti.
       Taip prabėgo dar kone metai. Skambinėdavau tėvui, jis – tiesa, kur kas rečiau – man. Tai šis, tai tas, trumpai tariant – bendros frazės. Svarbiausia: balsas – vadinasi, gyvas. O dėl sveikatos – privertė tikėti jo patikinimais. Na nejaugi, jei būtų kas nors rimta, neprisipažintų? Vieninteliam sūnui.
       Artėjant vasarai paskambinau jam ir pakviečiau atvažiuoti. Ir ką gi: išgirdau tą patį atsakymą! Su nedidelėmis variacijomis. Pasirodė, jis apskritai su manimi kalbasi ne iš savo miesto, o iš užsienio, kur pervedė ir jo telefono numerį.
       – Bet kaip taip gali būti, tėte?
       Iš pradžių pamaniau, kad jis su manim pokštauja.
       – Nusiramink, girdi? – tėvo balsas skambėjo tvirtai. – Viskas labai paprasta: esame slaptame poligone. Girdi gausmą?
       – Taip, – atsakiau: iš tiesų ragelyje girdėjau kažkokį gausmą. – Projektas grandiozinis, – tėvo balse išgirdau susižavėjimo ir azarto gaideles: tarsi jam būtų buvę dvidešimt ar trisdešimt metų. – Iki kitų metų pabaigos norime jį pabaigti. Jau pusė kelio nueita.
       – Tėte, suprantu, – pasakiau. – Bet juk tu mus irgi turi, ar ne?
       – Viskas bus gerai, Serioža.
       – Mes juk tavęs laukiam.
       – Atvažiuosiu vėliau. Dabar niekaip negaliu.
       – Didžioji politika?
       – Taip, Serioža. Bet svarbiausia – sumanymas ir jo įgyvendinimas.
       – Tai tau taip svarbu?
       – Ir perduok linkėjimus mano anūkams. Aš juos labai myliu.
       Atrodė, jis mane blogai girdi. Kas, beje, ir nekeista, jei pagalvoji, kad jis Dievas žino kur užsienyje.
       – Bet, – pasakiau vaidindamas nuskriaustą, – bent jau galėsiu su tavimi palaikyti nuolatinį ryšį?
       – Bet kuriuo dienos ar nakties laiku. Tokia buvo mano dalyvavimo eksperimente sąlyga.
       – Tai nepavojinga, tėte?
       – Nė kiek. Aš juk ne su branduoliniu ginklu susijęs, tu gi žinai.
       – Na, saugok save.
       – Jūs irgi. Skambink.

       Tokios tokelės. Trečius metus negaliu susitikti su savo tėvu. Pokalbis, žinoma, kiek nuramino. Bet vis tiek liko kažkoks kartėlis. Tarsi tėvui, užsiėmusiam savo reikalais, savo profesija, būtų nusispjaut į mane, į mano gyvenimą, į mano sūniškus jausmus. Nors ar turiu teisę jį smerkti? Veikiau jis mane galėtų už daug ką pasmerkti. Bet juk nesmerkia. Taip, dabar negaliu pas jį nuvažiuoti, jis kažkur užsienyje, negali man net adreso pranešti. Bet kodėl taip lengvai atsidusau išgirdęs šitą naujieną: tarsi jis būtų man nuo pečių nuritinęs akmenį? O jei būčiau galėjęs nuvažiuoti? Ar būčiau nuvažiavęs? Manau, kad taip. „Manau“: va būtent. Neskubu, man kažkoks stresas (kodėl, tiesą sakant?). Aš taip gerai įaugau į savo kasdieninį gyvenimą-bėgiojimą: jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. O čia – mesk viską, važiuok. Noriu pamatyti tėvą, labai, netiesa, kad nenoriu: bet ir nepasakyčiau, kad manęs negąsdina ši kelionė. Man kažkodėl truputį baisu: truputį nesinori. O jei tik jis atvažiuotų pats!
       – Na ką?
       Liusė vėl stovi ir žiūri man į akis.
       – Vėl.
       – Didžioji politika?
       – Įsivaizduok, taip. Ir apskritai – jis dabar kažkur už spygliuotos vielos.
       – Apie ką čia kalbi? – ji išplečia dideles akis.
       – Nusiramink, kažkur užsienyje, kažkokiame poligone. Bandymai ten, visus metus.
       – Na suprantama.
       Šįkart Liusė kažkodėl pikta. Ji linksi galvą ir nueina. Mes abu dabar truputį pikti: galėtų pagaliau ir atvažiuoti, tėvas. Suprantame: darbas, savi interesai. Bet ar ne per ilgai jis nevažiuoja?
       – Na ką tu dabar, – sakau sustodamas virtuvės tarpduryje. – Jam tai svarbu. Pagaliau mums ką, reikalinga jo pagalba?
       – Apie ką tu čia? – pakelia galvą žmona.
       – Mes jį kviečiamės jo labui, ar ne? Norime jam padaryti malonumą?
       – Galbūt ir sau taip pat, – sako Liusė, plaudama lėkštes.
       – Taip, – sutinku, – ir sau. Bet mums ir taip gerai, ir taip mes jaukiai gyvename, ar ne? Esame laimingi ir be jo atvažiavimo? Mes juk visi drauge, o jis...
       – Ką tu nori pasakyti, nesuprantu.
       – Noriu pasakyti tik tiek, kad svarbiausia – tai jo, o ne mūsų gerovė, taip?
       – Na taip, – sutinka žmona.
       – Na o jam dabar geriausia – stirksoti poligone, nejau tai neaišku?
       – Na.
       – Na, vadinasi, atsižvelgiame į jo interesus: aukodami savo poreikį dar kartą atsipalaiduoti prie šventinio stalo.
       – Na mes ir taip atsipalaiduosime. Mes atsipalaiduojame kiekvieną savaitgalį. Nejaugi pamiršai, kad šeštadienį pas mus ateis Klava su Mitia?
       – Na matai, – sakau. – Mums gerai – ir jam ten gerai.
       – Na ir ką tu nori tuo pasakyti? – Liusė net pamiršta savo lėkštes. – Kur link tu suki, nesuprantu.
       – Niekur nesuku. Tik noriu pasakyti, kad nereikia iš to daryti tragedijos.
       – Gerai, – sako Liusė. – Tu viską gerai paaiškinai, bet nesusitikti su tėvu trejus metus – tai irgi nenormalu.
       – Bet jei...
       – Viskas, nenoriu iš naujo pradėt šnekos.
       Mano Liusės charakteris – tvirtas.
       – Manau, – sakau aš, – būna išimčių, būna rimtų kliūčių ir rimtų paaiškinimų. Darau viską, ką galiu. Bet jis juk, pati matai...
       – Gerai, Serioža, – Liusė suminkštėja, – nesikompleksuok. Iš tiesų – nedarykim problemų. Jei jam taip geriau – galime tik pasidžiaugti.
       – Tai yra ne pasidžiaugti, – pataisau ją, – o susitaikyti.
       – Taip, susitaikyti. O kurgi mūsų Tolikas?

       Nenoriu perpasakoti visų savo skambučių tėvui, kai jį kviečiausi, ir visų po jų sekusių pokalbių su žmona. Bet tik pasakysiu, kad jų buvo nemažai. Ir kaskart tėvas – tonu ir žodžiais – sugebėjo įtikinti mane. Tiksliau – jis pateikdavo faktus: ir tai įtikindavo. O kadangi kviesdavau arba pats siūlydavausi atvažiuoti maždaug kartą ar du per metus – tai kalbame apie metų metus.
       Taip, mūsų šeima gyveno savo gyvenimą: augo vaikai, Tolikas jau buvo paauglys, Valečka vijosi jį. Mes baigėme statyti sodo namelį: dviaukštį! Tai buvo mūsų „gyvenimo reikalas“. Galvojome palaipsniui buities centrą perkelti iš mūsų dviejų kambarių butelio – ten. Tai buvo šis tas. Šis tas šioje žemėje. Mane pakėlė į aukštesnes pareigas, o Liusė ėmė papildomai užsidirbinėti namuose, siuvimu. Ir automobilį nusipirkome, taip. Kad važinėtume į sodą.
       Kartą, tai buvo vėlyvą pavasarį, Liusė pribloškė mane keista fraze. Mes, pamenu, sėdėjome terasoje, savo sode – kaip tik šildė gegužės saulė – ir gėrėme arbatą. Aš, Liusė, Tolikas ir Valečka. Tolikas netrukus išėjo žaisti futbolo su vietiniais kaimo vaikinais, o Valečka – ji mūsų gudruolė – skaitė Lorencą, netoliese (nors aš maniau, kad tokias knygas jai skaityti ankstoka).
       – Klausyk, – pasakė man žmona, – man regis, tu apskritai neturi tėvo.
       – Apie ką tu čia? – atitraukiau puodelį nuo lūpų ir pastačiau ant lėkštutės.
       – Aš jo nemačiau devynerius metus. Devynerius metus.
       Tarsi man kas peiliu būtų dūręs į širdį. Stengiausi negalvoti apie skaičius. Kai manęs kas nors klausdavo apie tėvus, sakydavau, kad neseniai skambinau tėvui. Arba kad „šiandien turiu paskambinti tėvui“. Tai buvo tiesa. Mūsų ryšys nenutrūko. Bet aš visuomet bijojau šio klausimo: „Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu?“ Bijojau, kad kažkas manęs paklaus. Blogiausiu atveju... būčiau atsakęs: „Seniai jau. Žinai, tiek reikalų – ir jam, ir man“. Tai dar pusė bėdos. Bet įvardyti skaičių? Įvardyti skaičių – buvo negalima. Įvardytame skaičiuje šįkart slypėjo kažkas baisaus. Taip, baisaus. Negalėjau suprasti. Tiesiog tai kažkaip keistai skambėjo: „Nesimačiau su tėvu devynerius metus“. Nors viską buvo galima paaiškinti: pirmiausia nesuprantamu mano tėvo priešinimusi. Nors ne... išeidavo, kad ir ne tėvas trukdė: jis nuolat sakė, telefonu, kad nori mane pamatyti ir pasirengęs atvažiuoti arba priimti mane savo namuose. Tik va... vėl tas jo darbas, vėl viskas prieš jo ir mano valią. Eksperimentas užsitęsė, taip: niekas nesitikėjo. Bet tai jau paskutiniai metai, viskas jau eina prie pabaigos. Tiek laukėme – nejau pusė metų nebepalauksim? Juk esame suaugę žmonės? O paskui – kas svarbiausia? Mūsų susitikimai ar mūsų jausmai, mūsų norai matyti vienas kitą? O aš jutau tokį tėvo norą. Juk tai svarbiausia? Ne visada žmogus gali nugalėti aplinkybes. Bet svarbiausia – tas dar gyvas, nepastebimas artumas, tas vos jaučiamas, bet, pasirodo, esminis ryšys.
       Ir taip gyvenau laukdamas kitų metų. Negalvodamas apie skaičius. (Kaip negalėjau galvoti, konkrečiais skaičiais, apie savo amžių: nenorėjau tikėti.) Ačiū Dievui – beveik niekam nerūpėjo mano tėvas: ką tai galėjo dominti? Kas galėjo uždavinėti tokius klausimus: „Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu?“ Bet Liusė, ji galėjo. Ji žinojo. Tik ji galėjo įvardyti skaičių – ir taip „viską sugadinti“: ne sugadinti, ne. Tiesiog – perplėšti malonaus užsimiršimo, malonaus egzistavimo už laiko ribų skraistę. Egzistavimo, panašaus – kažkada domėjausi daile – į Gogeno čiabuvių egzistavimą. Taip, pamečiau skaičių: penkeri septyneri metai... Nenorėjau apie tai galvoti – apie skaičius, apie laiką. Buvo baisu apie tai galvoti.
       – Kas čia tau dabar užėjo?
       Tai viskas, ką galėjau atsakyti žmonai. Nors man, tiesą sakant, norėjosi jai kailį iškaršti už tokią frazę. Kam ji tai ištarė – „devyneri metai“? Kam įvardijo?
       – Aš jo jau nebeprisimenu visai, – pasakė žiūrėdama kažkur į šalį, taip nervingai, Liusė.
       – Bet kas tau? Nei iš šio, nei iš to...
       Tai buvo mano vyriškas elgsenos stereotipas: neparodydavau, kai ji mane užgaudavo, stengdavausi neparodyti. Tik ištiesindavau nugarą, pakeldavau pečius. Ji buvo moteris, turinti teisę nervintis, aš – vyras, uola, kuri reikalinga, kad į ją atsidaužtų ir išsikvėptų silpnesnės būtybės emocijų bangos.
       – Neabejoju – ir šiais metais jūs nesusitiksite.
       – Susitiksime kitais.
       Aš vis dar laikiausi.
       – Esi tuo tikras?
       – Jis žadėjo.
       – Tu juk pats netiki, – ji pažvelgė man į akis. – Pats save apgaudinėji. Dar negirdėjau, kad žmogų dešimt metų laikytų kažkokiame poligone. Gal jis kalėjime sėdi?
       – Ir aš su juo, kada panorėjęs, kalbuosi telefonu? – ironiškai nusišypsojau. – Neplepėk kvailysčių, Liuse. Ir iš kur ištraukei, kad jis ten dešimt metų sėdi? Jis dvejus metus gyveno namuose. Paskui vėl iškvietė.
       – Tai kodėl jūs nesusitikote?
       – Liuse, juk tu žinai, – stengiausi įtikinti ne ją, o save patį. – Patekau į ligoninę, juk negalėjau važiuoti ištiktas inkstų priepuolio.
       – Tu gulėjai tik tris mėnesius.
       – Tu teisi, – sutikau. – Bet paskui išvažiavai pas sergančią tetą.
       – Negalėjau nevažiuoti.
       – Aš ir nesmerkiu. Ir tėvas, beje, nesmerkia. Nei tavęs, nei manęs. Žinai, ką jis pasakė paskutinį kartą?
       – Ką?
       – „Svarbiausia, kad turime vienas kitą.“
       – T-turime! – kažkaip keistai ištarė žmona.
       – O ką – ne?
       – Jis jau kažkokia tuščia vieta.
       – Ką čia paistai? – mano kantrybė trūko.
       – Nagi jo išvis nėra!
       – Kaip – nėra? – įsistebeilijau į ją.
       – Nėra. Nėra. Kur jis? Kur? – ji apsižvalgė, tarsi būtų jo ieškojusi čia, prie mūsų namo. – Jo nėra, supranti?
       – Jis yra, – pasakiau susitvardydamas. – Jis yra, tiesiog negali atvažiuoti.
       – Devynerius metus?
       – Nejau taip nebūna?
       – Na žinai, – ji pakilo.
       Nežinau, kas jai įgėlė. Paaiškinti pokalbio pradžią, na ir visą pokalbį buvo neįmanoma. Tik supratau, kad jos moteriški nervai „užsivedė“ ir stengiausi skubiai sutvirtinti savo vyriškus „stabdžius“: nes mane irgi galėjo pradėti „nešti“. Ir tuomet, žinojau, – sunkus nesantaikos periodas. O man to nesinorėjo: ir taip gyvenimas sunkus, nervus reikia saugoti.
       – Ko tu užsivedi? – atsistojau ir priėjau prie jos: stengiausi išlaikyti „draugišką toną“. – Jis juk mano tėvas.
       – Va būtent, – pažvelgė ji į mane: rankos sudėtos ant krūtinės.
       – Nesuprantu.
       – Jei jis būtų mano tėvas – man būtų lengviau.
       – Bet kodėl?
       – Man gėda kam nors pasakyti, kad štai jau devyneri metai tu nesimatei su tėvu.
       – O tavęs kas nors to klausė?
       – Ne, – prisipažino žmona.
       – Va matai. Liuse, – paėmiau jos ranką. – Manai, man lengva? Bet ką daryti? Kaip tyčia, viskas taip susiklosto: jei ne viena, tai kita. Kiekvienais metais viliesi, tiki...
       – O gyvenimas praeina.
       – Taip, tu teisi.
       – Štai dabar paskambink ir pasakyk, kad kitą savaitę atvažiuosi.
       – Tu ką? – įsistebeilijau į ją. – Kaip galiu važiuoti kitą savaitę?
       – O kodėl ne?
       – Na... pirma, trečiame sektoriuje pratrūko vamzdis, sakiau tau. Žinai, kas ten dabar darosi? Kas mane išleis? O paskui – Valečka...
       – Ką – Valečka?
       – Na ji ir tas vaikinas...
       – Kuo čia dėtas tas?
       – Pažadėjau klasės auklėtojai, kad penktadienį ateisiu į tėvų susirinkimą.
       – Serioža, – ji pasisuko į mane visu kūnu. – Tu tai rimtai?
       – Ką?
       – Tu kokius dalykus gretini?
       – Apie ką tu?
       – Tu tėvo nematei devynerius metus. Ar tą suvoki?
       Ji taip ir pasakė: ne „supranti“, o „suvoki“.
       – Na.
       – Apie ką tu čia dabar kalbi? Apie kokius vamzdžius?
       – Bet juk manęs niekas neišleis! – įpuoliau kone į isteriją.
       – Te prasmenga skradžiai tas tavo darbas!
       – O ėsim – ką?!
       Elgiausi kaip kvailys, kaip idiotas, tai pripažįstu. Man kažkas užėjo. Bet jai irgi kažkokia širšė įgėlė.
       – Še, skambink.
       – Dabar?
       Ji atnešė į terasą telefono aparatą, įgrūdo man į rankas.
       – Aš negaliu, kitą savaitę. Turiu nusiteikti, Liuse.
       – Ilgai tu nusiteikinėji.
       – Liuse, tavo logika grynai moteriška. Negaliu tau amžinai aiškinti, kad esu pasirengęs važiuoti į pasaulio kraštą. Yra aplinkybės, Liuse. Su jomis negalima nesiskaityti.
       – Tu tiesiog niekšas.
       Netekau žado, garbės žodis. Aš apskritai iš jos niekada nebuvau girdėjęs tokių žodžių. Nebegalėjau jos atpažinti. Gerai, kad ji iškart po tų žodžių išėjo, o tai nežinau, kaip būčiau pasielgęs. Su telefonu rankose prisėdau ant šezlongo. Reikia nusiraminti. Reikia suimti save į rankas. Pasielgti vyriškai, kaip dera. Užgesinti isteriją (man norėjosi trenkti telefoną į žemę). Apskritai ji teisi, ar ne? Iš esmės? Pas savo motiną ji važinėja kas tris mėnesius. Jos sampratos labai aiškios. Visais atžvilgiais jai tinku, mūsų šeima puiki. O šis sunkumas – mums abiem. Dabar tai pasidarė aišku. Tuos žodžius ištarė spontaniškai: nes nenori apie mane blogai galvoti. Kaip tik dėl to ji juos ir ištarė: kad nenori manęs laikyti niekšu ir nori pastūmėti mane prie veiksmų, kurie įrodytų, kad nesu niekšas. Iš tiesų, kiek galima atidėlioti? Ko jai prišnekėjau – kokios čia priežastys? Juk labai panorėjus – tai netiesa, kad nebūčiau susitvarkęs dėl darbo. Kai reikėjo važiuoti verslo reikalais (vežiau Liusės pasiūtus sijonus tolimam užsakovui) – manęs darbe nebuvo keturias dienas. Išsisukau.
       Taigi pyktį greitai pakeitė kaltės jausmas. Taip, žinoma, dabar paskambinsiu tėvui, aptarsiu visas detales.
       Surinkau numerį. Ragelį pakėlė tučtuojau (matyt, tai buvo kažkoks telefono numeris tik ryšiui su manimi).
       – Sveikas, tėte.
       – Sveikas, Serioža.
       Man atlėgo širdis, kai tik išgirdau pažįstamą balsą.
       – Kaip gyvuoji?
       – Viskas gerai.
       – Tėte, kur tu?
       Tik dabar prisiminiau, kad jis – ne savo bute, o poligone, neaišku kur: kaip aš pas jį nuvažiuosiu?
       – Ten pat, Serioža. Baiginėjame tą eksperimentą.
       – Dar ilgai?
       – Daugiausia aštuonis mėnesius.
       – Tu tikras?
       – Na taip.
       – Tėte, mes turime susitikti.
       – Taip, Serioža, būtinai.
       – Tėte, ar žinai, kiek metų nesimatėme?
       – Taip, Serioža.
       – Jau devynerius metus. Įsivaizduoji?
       – Nejau?
       – Tėte, turiu tave pamatyti.
       – Bet svarbiausia – tu turi mane.
       – Žinoma. Tai – svarbiausia. Bet mes gyvename, kiekvienas savo reikalais. O gyvenimas praeina.
       – Po aštuonių mėnesių būsiu laisvas. Labai noriu tave pamatyti. Kaip tavo inkstai?
       – Dabar nevargina.
       – Kaip Liusė, vaikai?
       – Jie jau visai suaugę. Tu jų nepažinsi.
       – Tolikas gavo magnetofoną?
       – Taip, ačiū už dovaną. Norėčiau išvysti bent tavo braižą. Adresas užrašytas mašinėle.
       – Braižą? Juk žinai, nemoku rašyti laiškų. Pakentėk dar truputį. Susitiksim.
       – Aš niekaip negaliu pas tave atvažiuoti? Ar negali bent pasakyti, kokioje šalyje esi?
       – Serioža, atleisk, ne. Pasižadėjau. Tai labai slapta. Mums įvedė specialų ryšį su giminaičiais, tiesioginį. Kad tik niekas pas mus nevažinėtų.
       – Tai mes per palydovą kalbamės? Tu kur – Afrikoje?
       – Neklausinėk, Serioža. Labai tavęs ilgiuosi. Kaip sekasi naujose pareigose?
       – Pripratau. Na gerai, tėte. Aš tau dar kartą paskambinsiu šį mėnesį.
       – Okay. Laukiu. Žiūrėk, laikykis.
       Trumpi signalai.
       Atsilošiau šezlonge. Na ką galiu padaryti? Kuo nusikaltau?

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1