b_145_221_16777215_00_txt_images_stories_kukulas_juodas.jpeg       Valdemaras Kukulas. JUDAS TAIPOGI DANGUJ. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 116 p.

       „Į poeziją, kaip ir į mirtį, reikia eiti lėtai ir labai iškilmingai“, – rašo Valdemaras Kukulas viename eilėraščių knygoje „Aštuoni gėli vakarai“ (1999). Lėtai ir iškilmingai patartina skaityti ir naująjį autoriaus rinkinį „Judas taipogi danguj“ (2005), tarsi ruošiantis senato posėdžiui, laidotuvių procesijai arba tyliai glūdint vienatvėje. Lėtai ir iškilmingai. Priešingu atveju, bus juntamas mirties, banalumo ir žodžių perteklius, prislėgs „nekrologai, užuojautos“, užplūs juoda depresija, nes ne taip paprasta perskaityti šitiek tekstų, skirtų mirčiai, jos provokacijai: „kaltas, be galo / Kaltas, kad gyvenu, kad gyvas“ (p. 11). Vis dėlto eilėraštis „Vaidoto Daunio kapas“ – vienas iš labiau pavykusių. V. Kukulo eilėraščiuose poetiškai sublimuota epitafinė kalba – kiek dramatiška, su tragišku liūdesiu ir filosofiniais būties apmąstymais, tačiau nesentimentali.

       Kai kuriuos tekstus galima ir sudainuoti (esama dainoms būdingų klišių), bet geriausia apie autorių ir jo knygą sukurti filmą: tarp susimąsčiusios V. Kukulo povyzos nuotraukoje ir knygos pavadinimo – „Judas taipogi danguj“ – skleidžiasi ištisas spektras asmeninės lyrinio herojaus teologijos:

Be teisės sugrįžti atgal. Visos kelionės 
Į dangų ar pragarą baigias vienodai – 
Be teisės sugrįžti atgal. Ir pusiaukelės 
Dar nieks nepriėjo... Nėra 
Pusiaukelės. Teologija rados 
Įrodyt, kad Judas taipogi danguj. 

 

 
(p. 5) 

      
       Tekstinis Judas ir potekstinis Orfėjas. Ši knyga puiki iliustracija seminarui – antikos ir Biblijos dialogas literatūroje. Juoda spalva kaip archetipinis įvaizdis gali reikšti chaosą, mirtį, pasąmonę, melancholiją. Tačiau juoda V. Kukulo tekstuose pirmiausia simbolizuoja pačią kalbą, tiksliau – raštą, apgaubtą viduramžių vienuolynų bibliotekų auros: „Grandinėm prirakintos juodos knygos / Prie bibliotekos sienų, pririšti / Lininiais pančiais užkeikti vienuoliai“ (p. 55). Rinkinio iliustracijos – ranka rašyti eilėraščiai – sumaniai iliustruoja tekstus ir liudija juodą rašymo darbą
.
       Pirmajame knygos tekste užuomina apie Judo buvimą danguje siejasi su priešpaskutiniu rinkinio eilėraščiu „Atgailos baladė“: „Kažkas mane klastoja, rašomą tamsoj, tyloj, gyvenime, mene. / Kieno gyvenimą aš gyvenu, už ką aš atgailauju? <...> Lyg ir gamtoj, bet už gamtos, lyg ir kalboj, bet skiemenys / Nubyra kaip šiaudai nuo rūbų džiūstančių“ (p. 110). Išėjimas už ar virš savęs suponuoja regimybę, įvairias kūrybos peripetijas – galimybę atsiriboti, sukurti atstumą tarp savęs-aš ir savęs-kito.

       Ne viename eilėraštyje autorius varijuoja žodžio tema, nes žodis yra pats Dievas, o subjektas gali su juo ir susitapatinti: „manė / Liečiantis raidę ar ženklą, o lietė / Mano atodūsį. To atodūsio vėją“ (p. 58). Kita vertus, rašto ženklu gali būti ir Judas (ar į jį įlindęs šėtonas), nes V. Kukulo teologijoje nėra skirtumo tarp dangaus ir pragaro arba tarp Hado ir Olimpo, tarp visko ir nieko. Daug būties ir veiksmo neigimo formų. Ištisa Jeano-Paulio Sartre'o filosofija. Ne veltui viename eilėraštyje, skirtame Danieliui Mušinskui, raginama: „Sartrą skaityt, vaikeli, / Reikia“ (p. 66). J.-P. Sartre'ui neigimas ir niekas buvo pati realiausia esatis, todėl kad „niekas“ reikalauja kūrybingumo. Niekis apeliuoja į sąmoningumą ir fiktyvią vaizduotę. Riba tarp nieko ir visko yra kintanti, netgi pats Dievo buvimas yra reliatyvus („Kaip miręs ežeras ar mirus upė, / Kuri net mirusiam Dievui nerūpi“, p. 19). Šios dvi egzistencijos priešpriešos iš esmės viena kitą sąlygoja:

Aš bijojau pabust. Mano sapną supranta daiktai, 
Mano miegą supranta jų sielos, ir veidą, ir kūną 
Jos naikina patirdamos – žvelk į mane, ar matai, 
Kad manęs jau nėra? Tokie gražūs tik 
                                 nesantys būna.

 

 
(p. 92)

      
       Nebūties estetika: nieko nėra paties savaime, buvimas įmanomas tik per santykį su kita ar kitokia esaties forma. „Tačiau manęs nėra. Arba esu visų gyvenimas, kurs žaidžia / Visais ir visada“ (p. 110). „Arba Dievo nėra, ar būtis yra mistinis Dievo kūnas“, – savo dienoraštyje rašo Alfonsas Nyka-Niliūnas. Artimumo šiam autoriui yra ir daugiau – abu kuria asmenines mitologijas ir teologijas, disponuoja kalba, gimties ir mirties sąvokomis: „Gimimas – savižudybė“ (p. 23). Paskutinis V. Kukulo knygos tekstas persmelktas narciziškumo: „Kada nors, kai manęs nebebus, / O trečiasis pasaulinis tęsis. / Juk ir jūsų nebus“ (p. 111). Atmetus visas filosofijas, subjektui pirštųsi pranašo, mesijo ar tiesiog egoisto etiketė. Bet geriau jį pavadinti Homeru. Kodėl? O todėl. Kas gi kitas parašytų tokią epopėją mirčiai...

       Visame rinkinyje išryškėja gana aiški vietos ir laiko apibrėžtis. Judas bando pateisinti savo egzistenciją rojuje, nors rojus tėra nuosava erdvė, ertmė – tuščia erčia: „nėra kaltų / Erčioj tos aikštės. Ir aš nekaltas“ (p. 36). Erčia yra uždara erdvė (žodis primena Juozo Apučio novelę „Erčia, kur gaivus vanduo“; apskritai V. Kukulo tekstuose nemažai intertekstų, parafrazių – aliuzijų į kitų autorių tekstus). Laikas teka tik atgal – rytojus jau išgyventas: „mūsų patirtam rytojuj mūs vaikai bus nelaimingi“ (p. 102). Dar galima paminėti atminties svarbą (su visomis rilkiškomis gijomis), iš kurios vėlgi pagal tą pačią J.-P. Sartre'o filosofiją kuriami sąmonės vaizdiniai.

       Ne viename eilėraštyje esama aprašymo, oratorinio deklaratyvumo, net avangardo bruožų, ekspresionistinės raiškos: „Išsižiojus burna, / Per kurią nematyti veido, iš siaubo / Rėkiančio“ (p. 82), nors ir kiek demonstratyvaus ir dirbtinio.

       Pastaruoju metu populiaru į knygas dėti visokius fragmentus, nebaigtus eilėraščius ar jų ciklus, ne išimtis ir V. Kukulas – „Nebaigtų ciklų fragmentai“ tarsi turėtų pateisinti šių tekstų egzistavimą. Tačiau eilėraštis turi būti stiprus pats vienas. Ciklui temą sugalvoti lengva, bet jį užbaigti ar bent išplėtoti ne vienam autoriui pritrūksta kantrybės, ir gal talento.

       Rinkinio viršelis juodas, nes „tiesa tik juoda / Šitoj žemėj tebūna“ (p. 37). Ką gi, knyga jau sulaukė Elenos Mezginaitės premijos. Matyt, ne veltui – velionė taip pat mėgo rašyti mirties eilėraščius. Madinga iš anksto pasirūpinti pora metrų žemės, pasirašyti epitafijas ir pasistatyti antkapius. Žinoma, knyga visuomet geriausias antkapis ne tik mirusiems, bet ir gyviesiems, nors ir nuolat mirštantiems.

       Pabaigai keletas loginių perliukų: „Nesu moteris, / Kuri gali ištikimybę matuoti atstumais <...>. Todėl / Esu vienas“ (p. 10); „Senatorius, / Įaugęs į tribūnos raudonmedį, bandė / Vaidinti raudonmedžio rievę“ (p. 72); „Slenka kelias į kapines. O pro galinį, pro mažąjį, ranką ištiesęs, gali pasiskinti agrastų“ (p. 89).