IX

       Trumpa vasara neatnešė nieko naujo: atplaukė keli laivai, pirmasis atgabeno per stebuklą išlikusių dviejų draugų ir žmonos laiškus, tačiau juose nebuvo gerosios naujienos, kurios taip laukė Publijus. Vis dar neprarasdamas vilties, poetas uoste pasitiko ir paskutinį laivą, tačiau vairininkas tik skėstelėjo rankomis. Nazonui valandėlę pasivaideno, kad Romos apskritai nėra, kad jis ją išgalvojo, sukūrė savo vaizduotėje, kad jis toks pat getas kaip ir visi šiame dievų pamirštame krašte. Arba kad jo gyvenimas šiltame Pietų krašte yra tik nemigos naktų vizija, gal net kliedėjimas ligos patale.
       Kadangi buvo visų pamirštas ir apleistas, gal net laukinis žmogus, vadinasi, galėjo daryti ką tik nori. Šaipydamasis iš savęs, jog tiek metų tuščiai šlovino Augustą, kažkokį neegzistuojantį stabą, nusprendė parašyti žiaurią parodiją ir iš jo išsityčioti. Suprato, kad tai negarbinga ir net smerktina, tačiau kas galėjo sulaikyti poetą, panūdusį pasakyti tiesą apie tiek daug laiko jį gniuždžiusį valdovą? Būna metas padlaižiauti ir būna metas sakyti tiesą, – Publijus prisiminė Rytų patarlę, kadaise girdėtą jaunystėje, keliaujant po Meonijos miestus. Tačiau kad skaitytojų nebūtų apkaltintas tiesmuku kerštu (kažin ar kas kada nors skaitys jo kūrinį?), veiksmą perkels į mistinius laikus, vietovė tebus senovės Trakijos miestas, kartu ir valstybė Abdera, jos valdovas vadinsis karaliumi, kaip buvo įprasta tuo metu ten gyvenusioms cikonų, bizaltų ir pistonų gentims. Ir tegu tą miestą valdo žiaurus karalius Chalas, ir tegu jis turi gražuolę dukterį Tuliją.
       Prasidėjus žiemos šalčiams, kai gatvės ištuštėja, nes miestelėnai užkuria ugnį ir užsidaro namuose, kai nurimsta žmonių ir gyvulių balsai, sniegas švelnina praeivių žingsnius, Publijus Nazonas palinko prie vaškuotos lentelės. Jau vedžiojo pirmuosius poemos žodžius, kai staiga Tomus užpuolė iš anapus užšalusio Istro atklydę sarmatai. Sakyti „staiga“ tikriausiai netinka, nes kiekvienais metais, atėjus žiemai, barbarai, nepaisydami jokių susitarimų, mėgindavo užimti Tomų tvirtovę. Teko mesti rašymo reikmenis ir, užsidėjus šalmą bei romėniškus šarvus, prisidengus skydu, prisijungti prie tvirtovės gynėjų. Nazonas, žinoma, nelipdavo ant sienos – koks iš jo karys? – bet jausdavo pareigą patarinėti šiek tiek graikiškai mokančiam polio valdytojui, mikliam prekeiviui, prieš kelerius metus apšovusiam tremtinį iš Romos. Jis, tiesą sakant, ignoruodavo karinę lotyno išmintį, nes buvo patyręs kovotojas praktikas, daug kartų apgynęs Tomus nuo užpuolėjų.
       Sarmatus atmušus ir nuvarius tolyn nuo miesto, sudeginus žuvusių karių lavonus ir nutilus moterų bei vaikų raudoms, didysis romėnų poetas vėl susirado rašymo reikmenis. Kelias dienas buvo sunku pamiršti barbarų antpuolį ir apsigyventi mitinių laikų Trakijos polyje Abderoje, kur jis, vaizduodamas atvykėlį, susipažins su čiabuvių papročiais, gyvenimo būdu, pradės stebėti karalių Chalą ir jo dukterį Tuliją, ims regzti šiurpų siužetą, kad išryškėtų valdovo žiaurumas ir beprotiška valdžios aistra.
       Veiksmas Abderoje klostysis daug anksčiau, nei ten gyveno garsus materialistas Demokritas, teigęs, kad žmogui svarbiausia teisinga sielos būsena – pusiausvyra ir rimtis, kuri pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų ir pagarba dvasinėms vertybėms; galbūt prieš kelis amžius abderietis filosofas sofistas Protagoras pasakė: kiekvieną dalyką galima suprasti dvejopai. Jau tuo metu Abdera buvo klestintis polis, nes jį valdė teisingas ir doras karalius Fajalas. Žmonės didžiavosi savo miestu, puoselėjo jį, aplink agorą statė naujus gyvenamuosius namus iš šlifuoto marmuro ir akmenų su erdviais atriumais, atvykėliams pirmiausia parodydavo Dzeuso šventyklą, kurios prieblandoje šniokštė vėjas, teškeno vanduo, kvepėjo žemė ir plaikstėsi ugnies liežuviai: vyriausiasis dievas buvo šlovinamas kaip audros ir visų stichijų valdovas. Karalius Fajalas gerbė poeziją, muziką, filosofiją, senuosius papročius, ypač apeigų karnavalus, kurių metu į gatves būdavo išvedami mokyti žirgai, – jie linksmai žvingaudavo ir šokdavo neprasčiau už žmones. Tiesą sakant, didžiausia Fajalo silpnybė ir buvo arklių dresavimas, šioje srityje jis buvo pasiekęs didelių laimėjimų: žirgai klausė jo nurodymų, mokėjo vaikščioti ant dviejų kojų, suktis ratu, stotis piestu, pagal muzikos taktą linguoti galvą, išdidžiai pakelti uodegą ir ja švaistytis, pašokti aukštyn ir spirti užpakalinėmis kojomis, priklaupti ir nulenkti galvą, paduoti priekinę dešinę koją pasisveikinimui. Be to, žvengimu gebėjo reikšti įvairias emocijas: džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir pyktį, alkį ir sotį, troškulį ir baimę, kovos ryžtą ir šeimininko netektį. Karaliaus numylėtinis buvo obuolmušis eržilas Farchalas, kuris dar mokėjo rodyti meilę, nuolankumą, susižavėjimą ir neapykantą. Farchalo arklidžių sienos buvo išpuoštos freskomis, pokaičio valandomis, kai jis ilsėdavosi, arklininkai jam grodavo Pano fleitomis arba siringėmis; per didžiąsias šventes jis būdavo nuvedamas į karaliaus rūmus, kur su kitais svečiais puotaudavo prie Fajalo stalo.
       Abderos valdovas turėjo du sūnus. Vyresnysis Hipijas domėjosi filosofija, jam priklauso posakis: „Įstatymas prievartauja žmogų ir priverčia daryti daugybę dalykų, kurie kertasi su jo prigimtimi“. Jaunėlis irgi žavėjosi žirgais, turbūt valdovo numylėtinio Farchalo garbei buvo pavadintas Chalu. Užmiesčio choruose jis pirmas pradėjo auginti ir kultūrinti vynuoges, vėliau į Abderą užklydus Bakcho garbintojams, iš jų išmoko spausti sultis ir gaminti vyną. Vienos medžioklės metu didžiulis šernas taip smarkiai sužalojo vyresnįjį sūnų Hipiją, kad šis pakeliui į Abderą mirė. Pikti liežuviai plakė, kad tai – jaunėlio Chalo darbas: jis neva užbūręs laukinį žvėrį ir, kai šis pasiekė ekstazę, įsakė pulti Hipiją ir mirtinai jį sudraskyti.
       Chalas nuo pat mažens augino ir dresavo baltą it jūros puta kumeliuką, kuris ilgainiui išaugo į galingą eržilą. Kartu su Gorgiju augo ir Chalo dukra Tulija. Be galo graži mergaitė, gležna tarsi lauko gėlė, labai mylėjo žirgą ir ilgėdavosi jo, kai tėvas išjodavo į mūšį. Chalas buvo drąsus ir narsus karys, priešai, vos tik išvydę baltakartį Gorgiją, bėgdavo iš kovos lauko. Tačiau jis buvo ir neapsakomai žiaurus: nukautą priešą sukapodavo į gabalus ir sušerdavo savo žirgui. Taip Gorgijas įprato prie žmogienos ir nieko kito nebeėsdavo. Tulija, pamačiusi kruvinus Gorgijo dantis, labai stebėdavosi, bet eržilas nė karto neišdavė jai savo paslapties. Mergaitė glostydavo jo kaklą, tapšnodavo per mentes, netgi pabučiuodavo švytinčią žvaigždę kaktoje, kalbėdavo daugybę meilių žodžių, tačiau Gorgijas tik prunkšdavo ir kraipydavo galvą.
       Retkarčiais Tulija, užšokusi ant Gorgijo, neskubėdama jodavo Abderos gatvėmis. Apstulbę miestelėnai žiūrėdavo į juodaplaukę blyškaus veido mergaitę ir baltą kaip sniegas žirgą – nieko gražesnio nebūdavo matę. Gorgijas grakščiai kilnodavo kojas, išdidžiai riesdavo kaklą, švaistydavo ilgą, beveik žemę siekiančią uodegą, jo galingas kūnas ritmingai judėdavo, protingos rudos akys spindėdavo džiaugsmu. Tulija visiems šypsodavosi, jos aštrūs keliukai išdykėliškai spausdavo žirgo šonus, o kai gracingai pakeldavo alkūnes, atrodydavo, kad plaukte plaukia oru. Negalėjai pasakyti, ką Chalas labiau myli – dukterį ar kovos draugą Gorgiją, kuris ne kartą gelbėjo jo gyvybę.
       Karalius Fajalas paseno, liovėsi kariauti, sėdėdavo savo rūmuose ir kasdien prie pietų stalo kviesdavosi vis dar jaunyste ir grožiu tvieskiantį Farchalą. Niekas nežinojo, apie ką juodu kalbėdavosi, tačiau mieste pasklido gandas, jog karalius ketina po savo mirties visą valdžią palikti ne vieninteliam sūnui, o eržilui Farchalui. Keisto karaliaus įgeidžio niekas negalėjo suprasti: kitų polių gyventojai juoku trūktų sužinoję, kad abderiečius valdo arklys. Todėl Chalui buvo visiškai nesunku su arklininkų pagalba nunuodyti karaliaus numylėtinį. Fajalas labai liūdėjo draugo ir pastatė jam pompastišką paminklą su puošniais Farchalo bareljefais.
       Chalas jam padovanojo savąjį Gorgiją, kad tėvas greičiau pamirštų obuolmušį. Fajalas iš pradžių nieko nenorėjo girdėti apie kitą žirgą, bet, pamatęs sūnaus baltakartį, leido jį nuvesti į Farchalo arklidę, kurios sienos buvo išpuoštos spalvingomis freskomis. Gorgijas, išgirdęs siringių garsus, piktai žvengdavo, jis reikalavo rankomis mušamų būgnų muzikos. Gal šie garsai jam primindavo pergalingus mūšius, kurių jis smarkiai pasigesdavo, nes Chalas nebeturėjo teisės joti Gorgijum į karą.
       Fajalas, atpratęs prie pietų stalo kalbėtis su žmonėmis, liepė atvesti į valgomąjį Gorgiją, kad galėtų jam pasiguosti savo senatve ir vienišumu. Tačiau baltaplaukis eržilas ignoruodavo karališkus valgius, nes didžiausias skanėstas jam jau seniai buvo žmogiena. Niekas negali pasakyti, kaip tai atsitiko, bet vieną dieną Gorgijas puolė karalių, sutrypė kojomis, suplėšė į gabalus ir ėmė godžiai šlamšti. Tarnai, išvydę tokį vaizdą, mirtinai išsigando. Jau buvo ketinta be gailesčio sudoroti žmogėdrą, tačiau jo ginti stojo pats Chalas, kuris paėmė polio valdžią ir pasiskelbė tironu. Niekas nedrįso prieštarauti valdovui, nors daugelis giežė dantį ant išpuikėlio Gorgijo – būtų mielai nulupę ir padžiovę jo baltą kailį, kuriame nebuvo nė vienos tamsios dėmelės.
       Tulija, tapusi tirono dukra, labai greitai subrendo, nes jautė didžiulį miestelėnų domėjimąsi ja bei aistringus jaunuolių žvilgsnius. Jau buvo ne mergaitė, o gražuolė mergina, gamtos apdovanota visomis moteriškomis grožybėmis. Tačiau keista, jos veidai parausdavo, širdis virpteldavo, kai prie tėvo stalo pamatydavo Gorgiją arba įslinkusi į arklides paglostydavo jo galingą kaklą. Žirgas juokaudamas gugendavo jai į ausį nevisiškai padorius žodžius, šie dar labiau įaistrindavo merginą. Tulija, nesuprasdama, kas jai darosi, puse lūpų prasitarė apie tai savo auklei Kintijai. Anoji dar pakurstė ugnį, nes papasakojo mitą apie Kretos karaliaus Mino žmoną Pasifaję, kuri įsimylėjo jautį ir pagimdė Minotaurą. Tulija pati sau prisiekė, kad niekada nesimylės su eržilu, tačiau, kaip dažnai būna, gana greitai viskas įvyko atvirkščiai. Vieną kartą, artėjant vidurdieniui, ji nutarė pasijodinėti su Gorgiju po Abderos apylinkes. Saulė, kildama į zenitą, taip kaitino, kad mergina pasuko į bukų giraitę, kur žinojo esant šaltinį. Kol priklaupusi gėrė, Gorgijas prislinko artyn ir aistringai suprunkštė jai į ausį. Atsigręžusi Tulija išvydo geismu plieskiančias žirgo akis. Ketino geriau šokti į šaltinį nei tapti Gorgijo mylimąja, tačiau šis, pirma nei mergina pasiryžo pulti į vėsų vandenį, tvirtai ją apkabino ir ėmė švelniomis prusnomis bučiuoti. Antgamtiška Gorgijo aistra nugalėjo nebepajėgiančią priešintis Tuliją, ir ji karštligiškai atsidavė gyvulio valiai.
       Iš pradžių meilužiai slėpė savo santykius, tačiau vis didėjanti aistra retkarčiais atimdavo jiems protą; tada net vidurdienį, tarnams užsnūdus popiečio miegu, Tulija pasirodydavo arklidėse ir tenkindavo savo iškrypėliškus geismus. Arba jodavo į bukų giraitę, į mėgstamą vietą prie šaltinio. Gorgijas nesiganydavo pievose, nes seniai buvo pamiršęs žolės skonį – Chalas paslapčiom jį šerdavo žmogiena. Bet apie tai žirgas merginai neprasitardavo, užtat karalaitė stebėdavosi, kad Gorgijas nemėgsta laigyti po lankas, nes jai kartkartėm kildavo ūpas pasimylėti pievoje tarp gėlių.
       Vėliau įsimylėjėliai taip suįžūlėjo, kad išdrįsdavo Chalui išvykus iš Abderos vartytis plačioje karališkoje jo lovoje. Tačiau net ir smagiausi dalykai galop rūgščiai atsirūgsta: tirono ausį pasiekė keisti gandai apie jo dukters ir arklio meilę, ir Chalas nusprendė patikrinti, kiek čia esama teisybės. Valdovas pasakė tarnams, jog išvyksta į mūšį, bet pats pasislėpė rūmuose ir ėmė laukti. Smarkiai nustebo pamatęs, kaip Tulija ir Gorgijas puotauja jo valgomajame, geria jo vyną, svaidosi nepadoriais žodžiais ir šaudo vienas į kitą geismo pritvinkusiomis akimis. Vėliau jie patraukė į karaliaus miegamąjį, kur Chalas juos užklupo didžiausios aistros akimirką. Gorgijas puolė ant kelių prieš tironą, išpažino savo kaltę, bet tuoj pat paprašė Tulijos rankos ir širdies. Karalius buvo apstulbintas tokio įžūlumo, pakvietė tarnus ir liepė jiems rimbais išvanoti savo numylėtiniui kailį, paskui užrakino nuošaliausiose arklidėse be jokių freskų, šalia dvokiančių kiaulidžių. Tulija buvo įkalinta viename rūmų kambaryje, kur turėjo atgailauti ir pamiršti antgamtišką meilę.
       Chalas liūdėjo vienukart praradęs ir dukrą, ir mylimiausią žirgą. Niekur nebeidavo iš rūmų, atsisakė kariauti ir gausinti savo turtus, žiauriai koneveikdavo tarnus ir pats vienas įjunko gerti vyną. Tulija liepsnojo neapykanta tėvui, kūrė keršto planus ir labai ilgėjosi numylėtinio. Gorgijas ilgai ignoravo žolę, reikalaudavo žmogienos, tačiau jos negaudamas, norom nenorom, turėjo susitaikyti su savo lemtimi. Jo plaukai paliovė žvilgėti, akys apmūsojo, nešukuojami karčiai susivėlė į kaltūną.
       Kartą karalius, manydamas, kad dukra jau pakankamai atgailavo ir sugrįžo į protą, užsuko į jos kambarį ketindamas duoti jai laisvę. Tačiau Tulija, vainodama tėvą negražiausiais žodžiais, puolė jį kumščiais. Tironas ėmė gintis, į jo pagiringą galvą šovė mintis, kad čia ne jo dukra, o kažkokia pykčiu liepsnojanti erinija. Tačiau juodos iš įniršio akys, paraudę skruostai, ilgi išsidraikę plaukai, apnuogintos krūtys, lanksčios it miško gyvatės rankos sukelia tironui geismą. Chalą ištinka nežabotas meilės priepuolis, liepsna nebetelpa vyro krūtinėje, jis griebia į glėbį Tuliją ir plėšia nuo jos stolą bei tuniką. Tuose kraštuose gyvenantys vyrai pasižymi prigimtiniu aistringumu ir yra linkę nedelsiant tenkinti savo geidulį. Tulija, supratusi, kas atsitiko tėvui, ima garsiai šaukti manydama, kad jam sugrįš nuovoka. Tačiau karalius nieko negirdi, jo veidas baisus, nes iškreiptas aistros, jis alsuoja vyno garais, rankos galėtų lankstyti geležį, ką kalbėti apie sukryžiuotas moters kojas. Šiurpu pagalvoti, kiek gūdžiausios tamsybės slypi žmogaus širdyje! Tiktai patenkinęs pirmapradį potraukį, Chalas supranta ką padaręs ir, slėpdamas iš gėdos akis, išbėga iš dukters kambario…
       Visą popietę tironas gėrė vyną, kaltino ir keikė save, o dar pikčiau Tuliją, kad jos kūnas gražus tarsi driadės ar najadės, toks viliojantis, jog gali sugundyti ne tik žirgą, bet ir tikrą tėvą. Ir tol kurstė ugnį krūtinėje, kol vėl įsiveržė į dukters kambarį ir į jos gležną kūną išliejo susikaupusį geismą.
       Daug kartų tironas tenkino vis įsiliepsnojančią aistrą iškvėpdamas ugnį ir vyno garus, išdegindamas merginos įsčias savo įkaitusia it lava sėkla. Jos įniršis ir neapykanta, gėda ir edipiškas potraukis susiliedavo į nenusakomą, neapibūdinamą jausmą: Tulija aštriais dantimis griebdavo tėvui už gerklės, raudavo plaukus, iki kraujo draskydavo krūtinę bei nugarą. Toks dukters šėlimas dar labiau žadindavo pamišėlišką karaliaus geismą. Nežinia, kuo tai būtų baigęsi – gal Chalo mirtimi Tulijos glėbyje, nes gamtos klaida versdavo juos abu susilieti į vieną kūną, į vienumą, kai vyro jėgos visiškai išsekdavo, o moters padvigubėdavo, bet tai jiems sukeldavo dar didesnę ekstazę; gal galutiniu jų sugyvulėjimu, virtimu arkliais, visišku žmogiškojo proto ir prado praradimu. Tačiau vieną dieną karalaitė pasisakė esanti nėščia. Chalas išsigando, kad miestelėnai sužinos, jog jis dukrą pavertė savo gulove: tai buvo vienas iš baisiausių nerašytuose genties įstatymuose nusikaltimų, už kurį galima bausti mirtimi. Prisaikdinęs merginą tylėti, karalius tą pačią dieną atvėrė jai kambario duris.
       Publijus Nazonas visiškai netyčia prisimena, jog panaši istorija nutiko Pigmalijono sūnui, Kipro karaliui Kinirui, ir jo dukrai Mirai, kuri užsiliepsnojo nuodėminga meile tėvui. Tad reikia siužetą pasukti kita kryptimi, kad neatrodytų, jog jis, galintis lygintis su Horacijumi ir Vergilijumi, aklai kopijuoja romėnų mitologiją, nes tatai bylotų apie jo bejėgiškumą ir išsekimą. Abderoje įvykiai turi klostytis kitaip. Tarkim, kad ir šitaip.
       Tulija, neilgai delsusi, skurdžiose arklidėse susirado numylėtinį Gorgiją ir apkabinusi jo kaklą graudžiai virkaudama prisipažino, kad laukianti nuo jo vaikelio. Eržilas apstulbo ir kartu apsidžiaugė, nes savo arkliška galva nieko apie tai nenutuokė, bet vis tiek ėmė klausinėti, kas gims – kumeliukas ar berniūkštis? Tulija gerai įsiminė Kintijos pasakotą mitą apie Pasifaję, pagimdžiusią Minotaurą, tačiau, galbūt jau turėdama keršto planą, pradėjo tvirtinti, kad jiems gims vaikelis, ne kumeliukas, nors ji po širdimi nešiojanti Gorgijo sėklą. Ir juodu, kartkartėm paslapčia susitikdami arklidėse, ėmė nekantriai laukti savo atžalos.
       Tironą Chalą sąžinė netrukus liovėsi graužusi: jis neturėjo sūnaus, tad dabar pradėjo tikėti, jog dukra pagimdys vaikaitį, kuris kada nors taps Abderos karaliumi. Tarnai, matydami pilnėjančią Tuliją, tik gūžčiojo pečiais – nejaugi ji pagimdys Gorgijo sūnų, Chaložirgą? Visa Abdera laukė vienokios ar kitokios atomazgos.

       X

       Atėjo pavasaris, ir Publijui Nazonui pabodo skaičiuoti pėdas, mąstyti apie trumpuosius ir ilguosius skiemenis, eilutės pabaigai ieškoti spondėjo arba katalektinio daktilio. Istru atsimušdamos viena į kitą ir garsiai pokšėdamos plaukė lytys, išsilaisvinusios iš ledo Ponto bangos puldinėjo krantą, nusėtą vandens nugludintais dailiais akmenimis. Publijus vėl dažnai vaikščiodavo palei jūrą ir stebeilydavo į vandenų platybes, laukdamas, kada horizonto gilumoje suplevėsuos burė ir pasirodys margašonis graikų laivas. Tačiau, dideliam jo nusivylimui, nė vienas vairininkas nieko iš ano pasaulio neperdavė, tarsi jo apskritai nebebūtų – vien tik vandenys, negyvenamos salos, saulės įkaitintos uolos ir nyki dangaus tuštybė, į kurią nežvelgia jokia žmogiška akis. Tarsi Roma su visa savo kultūra ir jos žmonėmis būtų nugrimzdusi į jūros gelmes, nelyg Atlantida, apie kurią kadaise rašė Platonas. Tarsi jis, Publijus, būtų vienintelis išlikęs žmogus, mokantis kalbėti ir rašyti lotyniškai. Arba atvirkščiai – tiems, kurie lepinasi saule ir Pietų vaisiais, džiaugiasi poezija, teatru, gladiatorių grumtynėmis, karnavalais, gyvena puikiuose rūmuose, pliuškenasi ir kaitinasi prašmatniose pirtyse, atrodo, kad Tomai prasmego Ponto Euksino jūroje arba buvo jos bangų nuplauti ir ten nebėra nė vieno žmogaus, juo labiau – romėno. Tad kam rašyti laiškus arba prisiminti, jog ten prieš daugelį metų buvo ištremtas didis poetas Publijus Nazonas?
       Iš tikrųjų net pats tremtinys nebesuskaičiuodavo, prieš kiek metų jis atvyko į šį nuošalų Šiaurės kraštą: prieš septynerius ar aštuonerius? Kartais imdavo vaidentis, kad čia visada gyveno, kad apie Romą, jos galybę, kultūrą, visiškai kitokius žmones jam pasakojo koks nors atvykėlis, atsibastėlis iš ano pasaulio, dykinėtojas. Arba kad tai – tik vizija, naktinis regėjimas tarp dviejų sapnų. O gal jis, Publijus, gyvena kitame amžiuje, ateityje, arba atvirkščiai – gilioje senovėje, kai dar niekas nieko nežino apie būsimąją Romą, jėgos ir kultūros simbolį?
       Vasarą galėjai lyginti su kraujo lašu, krintančiu į smėlį: vieną akimirką švysteli saulėje ir prapuola. Nieko kito nelieka, tik kuo sandariau užsidaryti duris, užžiebti žvakę, įsiklausyti į vėjo ūžavimą ir lietaus teškėjimą, kuris galiausiai virsta pūgos siautimu, ir palinkti prie lentelių. Publijus Nazonas taip ir daro. Jis vėl grįžta į mitinius laikus, į Abderą, tirono Chalo rūmus. Karalius nerimauja, Tulija kerštingai šypsosi, žirgas Gorgijas ruošiasi būti tėvu. Jis norėtų nutraukti grandinę, išspardyti gardo lentas ir užpulti valdovą, kuris taip negailestingai jį baudžia. Juk, šiaip ar taip, jis – Chalo žentas, po tirono mirties valdys Abderą su visais jos žmonėmis ir gyvuliais.
       Pagaliau Tulija pagimdo berniūkštį – rausvą, putlų, tačiau piktai susiraukusį ir visą laiką rėkiantį apie šio pasaulio netobulumą ir tarsi norintį pasakyti, kad jis yra neteisėtas ir atneš daug nelaimių. Motina čiūčiuoja kūdikį ir, kai niekas nemato, žnaibo jo švelnias papades bei klastingai juokiasi; Chalas, sutramdęs pražūtingą aistrą, džiaugiasi ir didžiuojasi savo sūnumi, kartu ir vaikaičiu; Gorgijas vis atkakliau reikalauja laisvės ir pripažinimo, atitinkamų titulų ir regalijų, abderiečiai miršta iš smalsumo negalėdami patikėti, kad Chaložirgas toks panašus į paprastą žmonių vaiką, ir paslapčiom spėlioja, ar kartais Tulija, būdama tokia aistringa viliokė, nesugundė kurio nors iš jų, apmulkindama gyvuliškai patiklų savo numylėtinį.
       Tačiau laikas ėjo, rodės, viskas nurimo, susikratė, stojosi į savo vietą. Berniūkštis, pavadintas Mermeru, augo, tįso, dažnai tylėdavo nepatikliai į visus žvelgdamas, tarsi nujausdamas savo lemtį. Tironas Chalas ėmė auginti kitą eržiliuką, juodą, su balta žvaigžde kaktoje, retkarčiais pasvajodamas, kad jo bičiulis susidraugaus su Mermeru ir nuskaidrins jo karališką vienatvę. Gorgijas nenoromis žlebeno žolę, iš pykčio kramtė ėdžias, ilgėjosi freskų ir būgnelių muzikos ir tik sykiais, kai jį aplankydavo mįslingai šypsodamasi Tulija, iš džiaugsmo šokinėdavo garde ir kanopomis spardydavo sienas.
       Vieną kartą valdovo dukra, visada paniekinamai žiūrėjusi į kulinarijos subtilybes, pasisiūlė tėvui pagaminti prašmatnius pietus, mat tądien buvo jų sūnaus gimtadienis. Chalas apsidžiaugė manydamas, kad galiausiai Tulija pamiršo skriaudą ir siūlo jo namams taiką bei ramybę. Karalaitė, kartu ir neoficiali karalienė, visą pusdienį triūsusi virtuvėje, atnešė į valdovo valgomąjį nematytą, neregėtą, tačiau be galo gardžiai kvepiantį mėsišką patiekalą, apkaišytą egzotiškomis Egipto žolėmis. Chalas, išgėręs didelę taurę vyno, smagiai patrynė rankas ir puikiai nusiteikęs sėdo prie pietų stalo. Patiekalo iš tiesų būta subtilaus skonio. „Pašauk Mermerą, – tarė karalius. – Pakviesk mūsų sūnų, Tulija. Juk šiandien jo gimimo diena.“ Bet tirono dukra atkakliai tyli ir tik žiūri pro langą. „Pakviesk Mermerą, – pakartojo Chalas. – Ar girdi?“ Ir tada Tulija atsisuko į tėvą, kartu į netikrą vyrą: jos pykčio ugnim liepsnojančios akys ir neapykantos iškreiptas veidas apstulbino karalių. „Tu jį ėdi, žmogėdra!“ – riktelėjo karalaitė. Tačiau ir dabar Abderos valdovas nieko nesuprato. Tada Tulija apvertė kraitę, iš kurios išsirito kruvina vaiko galva, čiupo ją ir įniršusi sviedė tėvui į veidą. Nors karalius buvo išgėręs tik vieną taurę vyno, ūmai jam apsvaigo smegeninė, jis prarado protą, svirduliuodamas stojosi ir apvertė stalą, kažką klaikiai sušuko, griebė išskėstais pirštais orą, sugargaliavo ir mirtinai išblyškęs griuvo ant grindų.
       Karalaitė piktdžiugiškai nusikvatojo ir nulėkė į arklidę. „Tėve, tau bus atkeršyta už mane!“ – šnibždėjo pati sau. O pamačiusi žirgą sušuko: „Gorgijau, Chalas suėdė mūsų sūnų!“ Ji atrakino grandines, žirgas išspardė gardo lentas ir atidundėjo į karaliaus rūmus. Pamatęs ant grindų besivoliojančią kruviną Mermero galvą, Gorgijas tiesiog pašėlo, puolė trypti ir plėšyti Abderos tironą, tą pat akimirką atsisakė vegetarizmo, šiurkščiu liežuviu paplakdamas lakė Chalo kraują, kramtė, žiaumojo ir rijo jo raumenis, gyslas, odą, kremzles ir vidurius. Tulija, atskubėjusi iš paskos, verksmais ir riksmais skatino savo numylėtinio žiaurumą, tad po valandėlės ant menės grindų mėtėsi tik blauzdikauliai ir keli stambesni kaulai. Kad ir kaip buvo įniršęs ir apkvaitęs nuo seniai ragauto kraujo ir žmogienos, Gorgijas ūmai parodė puikią nuovoką: jis lėtai atsigręžė ir baisiu žvilgsniu pervėrė karalaitę. „Jūs abu susimokėte prieš mane, – tarė jis, – ir suėdėte mano vaiką!“ Tulija pamanė, kad ir jos laukia išklypę arklio dantys, sunkios kanopos ir seilėtas liežuvis, kurį Gorgijas jų antgamtiškos meilės metu grūsdavo jai į burną, tad suklykusi šoko bėgti. Žirgas tuoj pat ją, dar nespėjusią perlėkti per karaliaus dvaro kiemą, pasivijo, tačiau jo keršto planas buvo kitoks: jis užsimetė Tuliją ant nugaros ir nušuoliavo į bukų giraitę, prie jų kadaise taip mėgstamo šaltinio. Drebančią ir virpančią iš baimės, kartu stingstančią iš siaubo stačia galva panardino į vėsią pražūtingą gelmę. Kiek kartų Tulija mėgino išnirti į paviršių, tiek kartų numylėtinis sunkia kanopa trenkė jai į galvą...
       Šlykščiai tave pavaizdavau, Augustai, pasakė Publijus Nazonas, baigęs rašyti ir atstūmęs nuo savęs lenteles; jis atsistojo ir šiek tiek patrypčiojo po trobą mankštindamas nuo ilgo sėdėjimo nutirpusias kojas. Kartu ir tavo vaikaitę Juliją, nes jūs abu to verti, juk dėl jūsų nežaboto gyvuliško geismingumo ir klastos aš atsidūriau čia, Abderoje. Ne, ne Abderoje, Tomuose, tuoj pat pasitaisė poetas. Abderą galima lyginti su Roma, su rūmais ant Palatino kalvos, kur taip aistringai žaidžiami iškrypėliškų geismų žaidimai. Naiviai jais susižavėjęs patenki į jų sūkurį ir atsiduri pasaulio pakraštyje, Tomuose... O paskui tave visi pamiršta. Be abejo, ir Julija, geismų priepuolio akimirką žadėdavusi amžiną ištikimybę. Viskas tuštybių tuštybė ir vėjų gaudymas laukuose, kaip pasakyta žydų išminties knygoje Kohelete, palingavo galvą didysis romėnų poetas.
       Tačiau rašydamas tuos metus nugyvenau kaip kuriantis žmogus. Nepasiduodantis. Ironizuojantis, smerkiantis, besityčiojantis, bet vis dėlto – kultūros žmogus.

       XI

       Publijus Nazonas nežinojo, kiek laiko dar liko iki pavasario. Kas gali pasakyti, koks dabar mėnuo – vasaris, kovas, balandis? Idos, kalendos, nonos? Būtų galima paklausti getų, bet tikriausiai ir jie nežino, nes, be abejo, laiką skaičiuoja savaip. Nejaugi jiems laikas slenka dar lėčiau? Gal jie apskritai jo neskaičiuoja, net neturi tokios sąvokos? Gal jiems egzistuoja tik vieni ir daug metų? Jeigu pasakyčiau, kad dabar yra 769 arba 770 metai nuo Romos įkūrimo, jie galbūt pažiūrėtų į mane kaip į pamišėlį.
       Vieną rytą Publijus išgirdo, kaip po kažkieno kojomis girgždėjęs sniegas nutilo jo kieme. Kas čia galėtų atsliūkinti? – pagalvojo poetas, juk niekam aš nereikalingas. Ne, tai ne vyras, tikriausiai moteris, nes žingsniai buvo lengvi. Tai būtų stebuklas, nes jokia moteris čia negali ateiti. Romėnas atsargiai pravėrė duris – kieme trypčiojo tamsiaveidis getų vaikėzas. „Ko reikia?“ – getiškai paklausė poetas. Vaikinukas, išgirdęs gimtąją kalbą, nudžiugo ir paskubom ėmė kažką aiškinti. Nazonas nesuprato ir paprašė dar sykį pakartoti ir kalbėti lėčiau. „Mokytis“, – išskiemenavo berniukas. „Mokytis? – nustebo romėnas. – Ko tu nori mokytis?“ – „Visko, – atsakė vaikas, – ko tu pats moki!“
       Vaikinukas Nazonui pasirodė esąs gana guvus. Jo rudos akys buvo žvitrios ir protingos. Panašus į mano šunelį Gajų Oktavijų, nelauktai poetui smigtelėjo keista mintis. „Kas tave siuntė?“ – pasidomėjo Publijus. „Motina, – atsakė berniūkštis. – Ji našlė. Mano tėvas žuvo kare su laukiniais.“ Laukiniais, niūriai šyptelėjo didysis romėnas. Mes čia visi laukiniai, barbarai, net nenutuokiantys, kad egzistuoja kitoks pasaulis. Bet šis vaikiščias, ko gero, nujaučia jį esant. Keista...
       Kelias savaites jie kankinosi, nes nesuprasdavo vienas kito: Publijus, nors gyveno Tomuose beveik dešimtmetį, vis dar nesuvokdavo getų mąstymo būdo. Abstrakcijos juos išskirdavo – tarsi dideli atstumai ar prasilenkiantis laikas. Kiekvienąsyk pradėdavo nuo konkretybių, tačiau poetas gana greitai nukrypdavo į poeziją, istoriją, architektūrą ir dailę. Iš pradžių mėgino kalbėti getiškai, bet netrukus romėnui imdavo stigti žodžių ir jis nejučiom panirdavo į gimtąją lotynų kalbą. Nors vaikinuko akys žvilgėdavo iš smalsumo, tačiau jis tikriausiai klaidžiodavo savo krašto išminties užkaboriuose nesugebėdamas pamatyti Pietų saulės, romėnių grožio, pastatų didingumo, freskų spalvų, drėgno marmuro žvilgėjimo, tiltų ir akvedukų, nesuvokdamas praeities ir karo žygių, dievų ir deivių aukštinimo, šventyklų paskirties, neperprasdamas filosofijos užmojo išaiškinti pirminį pasaulio pradą bei dėsnį, žmogaus prigimties ir jo gyvenimo tikslo mįslingumą.
       Tada Nazonui toptelėjo mintis, kad Helopą pirmiausia reikia tobulai išmokyti lotynų kalbos. Berniūkštį jis pavadino Helopu, nes getiškas jo vardas Hulkas poetui nieko nesakė. Ir čia Publijus pajuto turintis tikrą mokytojo talentą. „Helopai, tu šaunuolis! – džiūgaudavo poetas, įsitikinęs, kad vaikinukas ne tik kad nepamiršo vakar išmoktų dalykų, bet nesuprantamu būdu imdavo ir atspėdavo jam nežinomų žodžių reikšmes. – Jeigu darysi tokią pažangą, netrukus suvoksi poeziją, o tada iki filosofijos tik vienas kitas žingsnis!“
       Vasarą jie dažnai vaikščiodavo palei jūrą, berniūkštis svaidydavo akmenukus į bangas ir kartodavo lotyniškas sentencijas, šlifuodavo tarimą, mėgindavo įsivaizduoti gamtos ir žmogaus vienovę, istorijos ir dabarties sąsajas. Vakare, sutemus, Ponto pakrantėje juodu susikurdavo laužą, sėdėdavo ant įšilusių riedulių, Publijus pasakodavo apie kosmoso paslaptis, dangaus kūnus, besisukančius apie nejudamą centrą, apie keturis pagrindinius elementus, iš kurių randasi konkretūs daiktai. Jis vis tarsi nejučiom sugrįždavo prie sielų persikūnijimo, kartodavo Pitagoro teiginį, kad siela yra tikroji žmogaus esmė, mėgindavo paaiškinti Platono sielos sampratą, cituodavo jo posakį, kad siela labiausiai panaši į tai, kas dieviška, nemirtinga, tik mintimi suvokiama, visada vieninga ir pastovu. Helopui siela dažniausiai siedavosi su Roma, niekada neregėta, sunkiai įsivaizduojama, su jos menais, poezija ir muzika, o kūnas jam būdavo Tomai, čia pat esantys, matomi, sugriaunami, sudeginami, bet ir vėl atstatomi. Berniūkštis tikėjo, jog kada nors pamatys Romą – pasaulio sielą, nesunaikinamą, neišnykstančią, kaskart įgyjančią naują kūną, vis kitokį pavidalą, ir tada galutinai suvoks, kas yra nemirtinga žmogaus siela.
       Publijus Nazonas, niekada neturėjęs sūnaus, mintyse dažnai vadindavo Helopą savo vaiku arba vaikaičiu. Per tremties metus jis prarado viltį pamatyti savo giminės atžalas, tad getų berniūkštis jam tapo artimiausiu žmogumi. Aš perduosiu jam viską, ką turiu savyje geriausio, retkarčiais pagalvodavo didysis romėnų poetas, ir iš laukinio augalo išsiskleis sukultūrintas vaismedis: Helopas kada nors nuvyks į Romą ir taps didžiu vyru. Galbūt jis irgi bus poetas, draugaujantis su mūzomis, ypač su Erata ir Euterpe, arba filosofas, pratęsiantis Platono idėjų teoriją. Publijus vis dažniau pamiršdavo vienatvę, nes Helopas ir į jį dedamos viltys kartkartėm jam atstodavo aną, jau prarastą pasaulį. Tačiau tokiomis valandėlėmis Roma jam vėl būdavo tikrai esanti, nepramanyta, nesufantazuota, ne rytmečio sapno vaizdinys. Helopas ten išgarsės ir vėl visiems primins, kas buvo Publijus Nazonas! – svajodavo poetas. Romėnai pernelyg išlepę, pernelyg daug visko turi, kad suvoktų, ką prarado. Jie viskuo persisotinę, ir tik alkanas barbaras savo aštriu protu bei pirmapradžiu dorovingumu gali prikelti jų gyvenimo džiaugsmą bei atgaivinti senovę siekiančią jų išmintį.
       Tačiau būdavo akimirkų, kai Publijui neklystanti nuojauta pašnibždėdavo, kad viso to nebus, kad jo sukultūrintas Šiaurės augalas Pietuose neprigis, kad jis yra pernelyg liaunas ir silpnas, jog atlaikytų beaistrę inerciją ir menkai kintančių įsitikinimų svorį. Roma palaidos pasaulio kultūrą savo griuvėsiuose, liūdnai linguodavo galvą didysis romėnas. Viskas amžiams panirs į tamsą, šviesūs kultūros trupiniai atokiai vienas nuo kito blėsčios tarsi nakties žvaigždės danguje, tačiau ir jie bus praradę kūniškąjį tvirtumą, gyvastingumą, apaugę abstrakcijomis bei eiliniam protui sunkiai suvokiamomis idėjomis. Ir net laipsniškai šviesėjant, tamsa lūkuriuos čia pat, bet kada pasirengusi sugrįžti ir paskelbti kultūros saulėlydį. O kai prisimindavo savo pranašingus ateities regėjimus, jo veidas visiškai apsiblausdavo: žemėje vis daugės tremtinių, tautos maišysis tarsi daržovės, troškinamos katile, tad skausmo ir užmaršties gali tik daugėti.
       Prasidėjus žiemai, kai Istras tampa tiltu tarp abiejų Getijų ir Sarmatijos, keldami sniego sūkurius atidundėjo, atšūkčiojo, atšuoliavo barbarų pulkai. Šį kartą jų buvo ypač daug, jie grasino Tomams iš visų pusių, naktimis nuo jų stovyklų laužų būdavo šviesu netgi tvirtovėje. Valdytojas smarkiai sunerimo, jis reikalavo visus, gebančius rankoje laikyti ietį arba kardą, stoti į miesto gynybą, o tarp vietinių getų radosi tokių, kurie šnibždėdavosi tarpusavyje ir skleidė mintį, kad daug protingiau pasiduoti nei beprasmiškai žūti. Tokius žiauriai bausdavo, retkarčiais netgi mirtimi: bet koks maištas buvo baisesnis už barbarų ordas. Jų lavonus išmesdavo anapus sienos, kad priešai įsitikintų, jog Tomai vieningi, o išdavikai tik mirę gali jungtis prie jų.
       Vieną dieną Helopas viduryje pamokos pasakė Publijui, kad jis nebe vaikas ir kad jo pareiga – stoti į gynėjų gretas. „Tu nesimokei karo meno! – apstulbo poetas. – Tavo ranka per silpna, kad laikytų kardą! Tu žūsi nespėjęs nieko nuveikti!“ Tačiau vaikinukas, niekaip nenorėdamas sutikti su protingais argumentais, vis purtė galvą. „Mokytojau, – galiausiai prabilo jis, – tu visą laiką mokei mane mylėti tėvynę, sakei, kad Roma tapo tvirta tik todėl, kad jos dvasia buvo tvirta, kad ji niekada nebijojo kariauti, kentėti ir žūti vykdydama dievų valią. Ir kad Romą reikia mylėti labiau už savo gyvybę“. – „Bet juk tu getas, Helopai? – abejojo Publijus. – Visa tai turėsi daryti tapęs Romos piliečiu. O dabar turi mokytis“. – „Joks mokslas nepakeis tėvynės meilės! – staiga atkirto vaikinukas. – Tomus turi pasiekti kultūra, ateinanti iš Romos“.
       Ką aš padariau? – pagalvojo Nazonas. Laukiniam augalui parinkau ne tokį skiepūglį: kultūros idėjos atėmė iš jo tvirtumą ir dvasios pusiausvyrą. Helopas turėjo būti kultūringas getas, o pasidarė šiaudinis romėnas. Juk jo misija – priminti Romai didįjį poetą Publijų Nazoną, pražuvusį tremtyje, o jis užsimanė kariauti, tarsi būtų eilinis nemokytas barbaras.
       Kitą dieną Helopas nebeatėjo į pamokas. Publijus smarkiai supyko, nes žinojo, kur dingo vaikinukas: jis, be abejo, užsikorė ant kuorų. Koks, po galais, iš jo karys, jeigu jo galvoje skamba lotyniškas hegzametras, mintyse skleidžiasi Pietų krašto grožis, mirguliuoja portikai ir kolonos, arkos ir saulėje trykštantys fontanai, cirkas ir amfiteatras, freskos iš graikų ar romėnų mitologijos, jeigu jis šauksis ne savųjų, o Romos dievų pagalbos? Ką aš padariau? Tomai kada nors būtų turėję tvirtą, atkaklų karį. Kas dabar Helopas? Tuščiaviduris barbaras, kreivas romėno Publijaus Nazono atspindys. Ir aš, ir Tomai vienodai jį praradome. Paskiepijau laukinį augalą, bet nukirtau jo šaknis.
       Šį kartą klajoklių, apgulusių Tomus, karinė taktika buvo nesuprantama: jie vis siauresniu žiedu supo miestą, jų stovyklų laužai kasnakt vis artėjo, nuo sienų jau galėjai įžiūrėti barzdotus getų, sarmatų, gal net skitų veidus. Atrodė, kad jie diena iš dienos ruošiasi lemiamam antpuoliui. Tačiau nežinia, kodėl vis delsė. Gal laukė pastiprinimo? O gal tikėjo, kad polio gynėjai pritrūks maisto atsargų? Iš kur jiems žinoti, kad Tomai apsirūpinę iki pat pavasario? Tai jie, klajokliai, nieko nerasdami tuščioje stepėje, netrukus pradės badauti. Nebent mistų arkliena ir gertų ištirpdyto sniego vandenį.
       Po kelių dienų Nazono pyktis atlėgo ir jis pradėjo ilgėtis berniūkščio. Nė pats nepajusdavo, kaip imdavo pasakoti Romos didvyrių Scevolos, Koklito, Regulo istorijas, tarsi priešais jį sėdėtų ir įdėmiai klausytųsi Helopas. Tas vaikėzas – visa mano buvimo čia prasmė. Barbarų grynuolis su švelnia siela, galinčia skleistis nelyginant Pietų gėlė. Jis negali beprasmiškai žūti! Aš labai norėjau tokio sūnaus arba vaikaičio. Dievai nepagailėjo jam talento, kurį reikia rūpestingai saugoti. Į nieką nesudėjau tiek daug vilčių, kiek į šitą berniūkštį: pragaištinga tremtis mane gniuždo, jėgos senka, atmintis ima šlubuoti, aš vis tolstu nuo Romos kultūros, traukiuosi į save, tad beprotiškai noriu išauginti iš savęs šį daigą, kuris subręstų ir duotų puikius vaisius. Kai tik baigsis laukinių apsiaustis, aš pagal visus romėniškus papročius įsūnysiu Helopą!
       Tomai laukė antpuolio, o jo vis nebuvo. Priešai jau buvo priartėję per strėlės šūvį, getai, stovintys ant miesto sienų, siųsdavo prakeiksmus savo gentainiams, išdidžiai jodinėjantiems ant nebalnotų žirgų, šie atsakydavo baisingais grasinimais. Gal klajoklių vadas prarado ryžtą arba paprasčiausiai susirgo ir dabar vaduojasi mirtimi? – pradėjo spėlioti gynėjai. Gal grobikai pasitrauks be mūšio, tiesiog išnyks kaip sniegas ir ledas pavasarį?
       Galiausiai Publijaus Nazono kantrybė išseko: kad ir kiek jis lauktų, Helopas nenulips nuo Tomų sienos ir nebeateis klausytis jo samprotavimų apie Aristotelio požiūrį į daiktų esmę, tad, norom nenorom, pačiam mokytojui tenka užsimaukšlinti šalmą, užsidėti šarvus, imti į rankas ietį ir leistis ieškoti nepaklusnaus mokinio. Poetas virpančiomis kojomis užkopė ant sienos ir jam tuoj pat apsvaigo galva – gal nuo aukščio, o gal nuo priešų skruzdėlyno, kuris agresyviai knibždėjo, rodos, ne juokais ruošdamasis mūšiui. Kai kažkas, prabėgdamas pro šalį, šiurkščiai jį stumtelėjo, romėnas atgavo nuovoką ir ėmė klausinėti karių, kur galėtų būti Hulkas Helopas? „Eik ten! – pagaliau mostelėjo vienas. – Tavo vaikėzas mums tik kliudo.“ Kaip ir reikėjo tikėtis, Helopas stovėjo pavojingiausioje vietoje – ant šiaurinės sienos, priešais ją telkėsi pagrindinės priešų pajėgos. Rankose jis laikė graikišką skydą ir plačiaašmenį kardą. „Mokytojau! – pamatęs Publijų šūktelėjo. – Ir tu su mumis? Aš tavim didžiuojuosi. Vadinasi, tavo žodžiai nebuvo tušti!“ O dievai, pagalvojo Nazonas, ką aš padariau: jis prarado realybės pojūtį, net įsivaizduoja esąs senosios Romos didvyris ir kalba poezijos šablonais. O juk yra tik vaikas, vos nulaikąs sunkų skydą. „Eik namo! – šūktelėjo romėnas. – Čia tau ne vieta!“ – „Ne! – atkirto berniūkštis. – Negaliu ramiai žiūrėti, kaip žūsta mano broliai. Su jais turiu būti! Mes apginsime Tomus!“
       Tą valandėlę kažkoks barzdotais, laukinių žvėrių kailiais apsisiautęs barbaras, sėdėdamas ant žemaūgio arklio, pamatė taip nekenčiamą romėnišką šalmą ir žvilgančius šarvus, tad daugiau juokais, nes miesto puolimas dar nebuvo prasidėjęs, įtempė lanką ir paleido strėlę. Publijus, išgirdęs templės pliaukštelėjimą, akies kraštu pamatė atskriejančią strėlę ir riktelėjo Helopui: „Slėpkis!“ Tačiau, Nazono nuostabai, berniukas metė kardą bei skydą ir šoko mokytojo link. Vaiko akyse buvo siaubas, bet kartu ir beprotiškas ryžtas. Dar akimirka, ir barbaro strėlė pervėrė gležną jo kaklą. Romėnas verksmingai suriko ir griebė Helopą į glėbį. Ant jų tvirtai sugniaužtų rankų pliūptelėjo šviesiai raudonas kraujas. Keli getų kariai atsigręžė ir, regis, ketino ateiti į pagalbą, bet kaip tik tuo metu pasigirdo kovos šūksniai, žirgų prunkštimas, templių pliaukšėjimas bei iečių dunksėjimas į atstatytus skydus – prasidėjo galingas priešų antpuolis. Publijus, pamatęs, kad berniukas kažką šnibžda, pasilenkė prie jo. „Mokytojau, pasakyk, kad atlikau savo pareigą, kad ne veltui žūstu“, – reikalavo stingstančios vaiko lūpos. „Tau nereikėjo to daryti, sūnau“, – gręždamas akis į šalį, sumurmėjo Nazonas. Bet apsidžiaugė supratęs, kad Helopas jo nebeišgirdo: vaikas jau leidosi mirties laiptais į žaliuosius protėvių slėnius, skendinčius ūkuose. Pakopa po pakopos, retkarčiais iš skausmo kluptelėdamas. O ten, ramybės karalystėje, kur nėra nei karų, nei barbarų, nei šalčio, alkio, įkyraus rudens lietaus ar šlapdribos, jo, be abejo, jau laukė mūšyje kritęs jaunas tėvas, ištiesęs rankas, kad galėtų tvirtai suspausti glėbyje. Iš mokytojo glėbio tiesiai į tėvo glėbį – tokia turėtų būti meilės esmė.
       Kai Publijus miesto gatvėmis nešė ant pečių Helopą, pasigirdo moterų verksmai, tačiau nė viena iš jų nepriėjo artyn. Gal jos raudojo savo vyrų ar sūnų, žūstančių ant apsauginių miesto sienų. O kur mano sūnaus Helopo motina? – pagalvojo Nazonas. Argi ji neateis apverkti savo vaiko?
       Mūšis tęsėsi visą dieną ir visą naktį. Tik paryčiais antpuolis buvo atmuštas, plačiai atsivėrė visi polio vartai, pro kuriuos išsiveržė gynėjai ir, atkaklioje kovoje palaužę priešus, nusivijo juos iki pat Istro. Publijus kaip paguldė į savo guolį berniūkštį, taip ir sėdėjo prie jo neatsitraukdamas. Nors ir kentėdamas tremtį šiame atšiauriame užkampyje, mąstė poetas, nors ir niekindamas Romą, kad ji išvarė mane, atsižadėjo ir pamiršo, nors ir tyčiodamasis iš imperatoriaus Augusto, šlykščiai jį atvaizduodamas savo kūrinyje, vis dėlto mylėjau ir gerbiau savo tėvynę ir tą meilę bei pagarbą nejučiom perdaviau Helopui, kuris štai guli negyvas, nes besąlygiškai manimi patikėjo. Ar galiu pasakyti, kad klydau, kad neturėjau taip elgtis? Nežinau. Aš nieko daugiau savyje neturėjau, tik Romą. Kad ir kokia kvaila, nejautri ir paleistuvė ji būtų. Nieko daugiau neišsinešiau į tremtį, tik Romą, nes ji mane išmaitino savo syvais, nes iki kaulų smegenų esu jos vaikas. Ir nieko daugiau šiame pasaulio pakraštyje neįgijau. Nebent neapykantos, nusivylimo, vienatvės ir svetimumo bei abejonių savimi. Mokydamas šį vaiką, jaučiausi tarsi Polikletas ar Lisipas, rankomis minkantys molį ir kuriantys statulas. Turėjau rašyti arba mokyti, nes kitaip būčiau pavirtęs barbaru, savo tėvynės priešu.
       Kai Tomų gynėjai grįžo atgal, gatvės vėl prisipildė raudų, kurios užgožė pergalingus šūksnius: su laimėjimais galima apsiprasti, netektys visada prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Publijus Nazonas turėjo atsisveikinti su Helopu ir nešti jį į bendrą laidotuvių laužą už miesto ribų. Žuvusiųjų šį kartą buvo labai daug, juos apraudančių moterų ir vaikų – juoduojanti minia. Kai Helopą apglobė ugnis, poetas neišlaikė ir pravirko. Getai nustebę žiūrėjo į Publijų – turbūt pirmąkart matė raudantį romėną, kuris nesigėdijo savo ašarų. Romėnai negalėjo būti silpni. Ypač vyrai.
       Atokiau nuo laužo Nazonas pamatė Sibilę, Helopo motiną, kurios getiško vardo nemokėjo ištarti. Sausomis akimis ji žiūrėjo į ugnį, ryjančią jos vaiką, tačiau nedrįso prieiti artyn ir pravirkti, nes už ją tai darė atvykėlis svetimšalis, keistuolis romėnas.
       Naktį, kai didysis poetas būdravo vis prisimindamas berniuko žūtį, smegenyse krustelėjo ir staiga pašoko kraupi mintis: Helopas puolė pasitikti strėlės, kuri lėkė tiesiai į jį, Publijų! Jis pasiaukojo, kaip ir dera didvyriui, kad išgelbėtų mokytoją, svetimšalį, visiškai kitokios civilizacijos žmogų. Trapus, gležnas berniūkštis – o jėgų ir pasiryžimo turėjo nelyg didžiavyris. Nė akimirkos neabejojo! Kodėl? Argi nė kiek nemylėjo savęs, neturėjo ateities planų?
       Ir Nazoną užgriuvo nepakeliamos kaltės jausmas: dėl manęs žuvo niekuo dėtas vaikas. Protingas, guvus berniukas, turėjęs gyventi daugelį metų, mokytis, galbūt nukeliauti į Romą, pasinerti į jos kultūrą, naudotis jos laimėjimais, gal net prisidėti prie jos klestėjimo. Arba paprasčiausiai būti narsus karys, išmintingas tėvas, mylintis savo vaikus, globojantis našlaujančią motiną. O jis pasirinko aukos kelią. Ir dėl to kaltas ciniškas romėnas, senis, visko gyvenime matęs, ištvirkavęs su daugeliu moterų, garbėtroška, sugundęs imperatoriaus vaikaitę ir jos išduotas, išvytas iš tėvynės, bet vis tiek neatgailaujantis. Bet svarbiausia kalbantis ir mokantis to, kuo pats netiki: juk nebūtų net pagalvojęs, kad privalo aukotis dėl kažkokio getų vaikėzo. Labiausiai besirūpinąs, kad tik nebūtų pamirštas aname pasaulyje, nes mano daug ko ten pasiekęs. Senas griuvena, išpuikėlis, sergąs didybės manija, melagis ir apgavikas – štai kas aš esu! Galvažudys barbaras už mane geresnis ir dorovingesnis.
       Tuo metu Tomuose ėmė siausti speigai ir pūgos, vėjas staugdavo ir dieną, ir naktį, sniegas užvertė gatves ir trobas, storu sluoksniu užgulė stogus ir be gailesčio slėgė prie žemės. Publijus Nazonas nebesikeldavo iš lovos, nebeskirdavo dienos nuo nakties, nebeįžiebdavo žvakės. Niekindamas save ir tyčiodamasis iš užsilikusių minčių, jis traukėsi nuo pasaulio, vis giliau lindo į vienatvės ir totalaus atsitolinimo kiaukutą. Galiausiai jį užpuolė nemiga, galvos skausmai tapo nepakenčiami, akys raudonavo, perštėjo ir traiškanojo, sutriko virškinimas, netgi mintis apie maistą sukeldavo skrandžio spazmus, rankos ir kojos virpėjo, veidas išblyško ir tapo gelsvas it šviežias vaškas. Jis apšepo žila barzda, kuri žėlė kuokštais, nesveikai pageltonavę dantys ėmė klibėti, dar likę plaukai sulipo nuo prakaito, burna visą laiką džiūvo, suskeldėjęs liežuvis sunkiai vartėsi, plaučiai gargėjo ir švokštė, tarsi į juos būtų smegę aštrėjantys šonkauliai...

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1