VIII. 29
       Kai būni vienas, tai ramus dėl savo likimo – kas bus tas. Bet suvažiuoja vaikai, pažiūri į nukamuotus tėvus ir tada apima vėl abejonės. Ar turi tu moralinę teisę pasmerkti juos vargui, žiauriam likimui, o gal ir išvežimui? Juk butas vėl išslydo iš rankų, o Mama visai begalė. Ir aš palieku ją mirčiai, nes ką galiu padėti. Ir padėtis gali blogėti vis labiau – kai nebebus pinigų.
       Ir čia labai paprastai viskas atsitinka. Atleido Jurašą iš vyr[iausiųjų] režisierių. Ir kas? Ir nieko. Jokio protesto. Ką kas gali padaryti. Juk kiekvienas dreba dėl savo likimo. Niekas nenori kišti pirštų ten, kur nereikia. Tai ir yra šito režimo išugdyta savybė – kolektyvizmo iširimas, kolosalus egoistinis susvetimėjimas.
       Manęs tik Saja pasiteiravo dėl likimo. O iš brolių rašytojų – daugiau niekas. Net elementaraus suinteresuotumo nėra. Tu esi raupsuotasis, ir kuo toliau nuo tavęs.
       Kažkokia nuojauta, kad turėsiu palikti tuos rašinėjimus ir išeiti. Dabar portretų nukabinimo era, ir mano portretas taip pat turėtų būti nukabintas. Ką po to veikti? Gąsdina tas iškritimas iš kultūros, iš literatūros. Bet turbūt neišvengiamas. Zinkaus nuosprendis per daug kategoriškas. Žmogui, kuriam svetimas marksizmas, kuris priešingas komunizmo idealams, kuris tarybinei santvarkai priešpriešina buržuazinę Lietuvą, negali būti suteiktas daktaro laipsnis.
       Tokiam žmogui, aišku, ne vieta ir Akademijoj. Jis turi būti išspirtas visam laikui.
       Reikia manyti, kad išvados, daromos dėl Kauno įvykių, palies ir mane.
       Žinoma, ir naivumas buvo begalinis. Ar gali prievartos sistema palikti meną be prievartavimo? Negali. Ta prievarta dangstoma visokiais žodžiais, mitais, bet tai esmės nekeičia. Todėl tie visi nesibaigiantys nutarimai, tas knygų uždraudimas.
       Jau dvi mano knygos guli. Rašyti trečią? Ar nepanašu į grafomaniją?

       72. IX.1
       Ko gali tikėtis, patekęs į prievartos kilpą? Ji smaugia vis stipriau. Nesimato jokios išeities ir prošvaistės. Tirštėjanti tamsa. Košmariškas absurdas. Tu įvarytas į kertę, kur belieka laukti finalinio švilpuko, ir būsi išmestas į gatvę.
       Ko gali tikėtis? Kokių pasikeitimų? Kokios jėgos stimuliuos šituos pakitimus?
       Lieka apeliuoti į teisingumo, doros, meno principus. Istorijoje buvo daug panašių naktų, bet teisūs likdavo ne budeliai, o aukos, teisūs likdavo tie, kurie kovojo dėl trupinėlio laisvės. Ir tie šiandieniniai spyriai, tas proletaro gyvenimas – niekai. Tai būtinybė. Bet kaip sulaukti to revanšo? Ar tu sulauksi? Greičiau – ne.
       O kiti rašo gana puikiai ir šitoje sistemoje, išsitenka, gyvena, alsuoja. Kodėl tau taip sunku? Argi tu jautiesi kokiu nors didvyriu?

       IX. 6
       Tu atlik numerį, būk herojus – mes pasigėrėsim, užjausim, mes suvoksime tave kaip didvyrį. O patys? Patys imsime premijas, rašysime, gausime gerus butus, rodysim, progai pasitaikius, narsumą.
       Tokia publika. Jurašas, talentingiausias režisierius, eina akmenų skaldyti, o ar pajudina kas nors pirštą jį gelbėti, užstoti, prašyti už jį? Net ir jo statyti autoriai – Saja, Grušas, Glinskis – tik galvom linkčioja.
       Čia ir yra visas didvyriško žesto šiurpumas. Jis dar kartą parodo prievartą, protestą prieš ją, bet ką jis duoda?
       O pagaliau – kam neaišku, kad menas gyvena prievartos letenoje? Ar reikalinga tam įrodyti dar papildomų aukų!

       1972. IX. 21
       Kokia gali būti moralė? Ji sugriaunama iš pagrindų. Iš pat mažens žmogiško elgesio padorumas jungiamas su politika ir nelieka jo nė ženklo. Todėl giliausia moralinė žmogaus krizė, abejingumas viskam, kas dedasi aplinkui, pasibaisėtinas susitaikymas su visokio masto niekšybėmis – tai šitos pakirstos moralės rezultatas.
       Išmesti savo klasės draugą iš komjaunimo, nes jis pasielgė blogai – neatsistojo per himną! Taip. Bet tegul baudžia valstybė. Kodėl klasės draugai turi būti budeliai?
       Ir visaip gąsdina, slegia, spaudžia, kad tik darytum kiaulystę. Politika yra virš visko, ir ji nepalieka jokio padorumo, jokio solidarumo. Yra tik viena triuškinanti prievarta.
       Tas pats rašytojų aplinkoje. Ar buvo kada toks abejingumas kits kito likimui? Toks užsidarymas savo kiautuose. Toks išgąstingas tylėjimas? Toks kolektyvinės atsakomybės už kultūrą išnykimas?
       Rašytojų moralė taipogi paliesta. Ir čia nebegali būti asmenybių, savarankiškų dydžių, tik „veikėjai“, kurie daugiau ar mažiau balansuoja ant konjunktūros liepto, kurie daro kas sau savo nedidelį biznelį.
       Tokios asmenybės kaip Boruta lieka kaip mitai, kaip legendos ir tai reikėtų parodyti. Tai kaip išnykusio įvairumo ir grožio, ir laisvės ženklai.
       Laisvo mąstymo, nors ir kalėjimu apmokamo, – fenomenas.

       1972. IX. 28
       Praėjo beveik pusmetis nervų tampymo, draskymosi, baimės. Tai paviršutinis buities klodas. Šitokie dalykai pas mus periodiškai kartojasi, ir tu negali pasiduoti jų išmušamas ir jiems eikvoti savo laiko. Tu turi eiti savo keliu negaišuodamas. Ir pakaks jau tų prisitaikymo kompromisų. Man jau koktu žiūrėti į save – aš jaučiuosi visas purvinas. Ir koktu pagalvoti, kad tektų rašyti kritikos straipsnį. Spauda bus užpildyta.
       Man rūpestis kitas. Aš, matyt, iš tiesų eklektiško proto, neturiu fundamentinio mąstymo ir pagrindinės krypties, kažkur murdausi paviršiuje, o ne gilumoje. Visa metodologija mano kažkokia suklijuota – nėra kažkokios esmės. Tai bėda.

       72. X. 12
       Vakar vėl desperacija.
Perskaičiau Areškos straipsnį „Nemune“, pereito rašytojų suvažiavimo medžiagą7. Didžiulė praraja, kuri skiria mane nuo dabartinio literatūrinio gyvenimo. Ji vis plečiasi, ir nėra jokių galimybių jos peržengti. Areškos tezė – visuomeninis būtinumas, o ne vidinis būtinumas lemia kūrybą. Ir pagal tą „visuomeninį būtinumą“ reikia rašytojui orientuotis, pagal jį – jį vertinti. Bet tai tik metafora, o iš tikrųjų prievarta. Ir aš negaliu stoti ton pusėn. Negaliu apsimesti, kad rašytojas nėra smaugiamas ir dar pats prisidėti prie jo smaugimo.
       Nuostabi psichika – nepastebėti žiauriausio tramdymo, rasti filosofinių formulių jam pateisinti, pervesti viską į kitokį lygį. Laimingi žmonės! Pagaliau tokia yra mūsų literatūrinio gyvenimo alternatyva. Bet aš jau negaliu užsimiršti. Aš negaliu prisidėti prie to smaugimo. Ir mano „Talento mįslės“ – natūrali visos mano jausenos išdava.

       72. X.16
       Vėl nervinis sukrėtimas. Bet apvaldžiau ir nusiraminau. Dabar mano vienintelis uždavinys – pakilti virš visos istorijos, nesijaudinti, nesijausti nelaimingu. Nes šio proceso tikslas – sutraiškyti. O tavo tikslas – išlikti. Tai ir laikykis.
       Areškos informacija. Pasitarimas. Rimkus, Matulis, Rektorius, Zabulis, Korsakas ir jis. Kaip likviduoti mano disertaciją. Korsakas išsižada. Jis neskaitęs. Pasitikėjęs Areška – jis ir šiandien rekomenduotų, nes darbas rimtas.
       Du variantai – Aukštojo mokslo ministerija atšaukia gynimą raštu. Universiteto Mokslinė taryba panaikina savo nutarimą, bet Rektorius dėl to abejoja.
       Matulis nenori šitos painios istorijos. Areška siūlo man pačiam atsiimti.
       Užteks. Atgailojimas neduoda jokių vaisių. Tik labiau puola. Tegul springsta ta disertacija. Įdomu pažiūrėti. Tegul suka galvą. O man nėra ko jaudintis. Absoliučiai turiu atmesti bet kokią išleidimo viltį. Ir eiti toliau.
       Užteks drebėti kaip kiškiui po lapu. Dabar aš turiu išlaikyti tik galvą ir širdį nuo įlaužimo.

       1972. X. 26
       Maža kultūrinė revoliucija. Lekia galvos, pradaužti pakaušiai. Nuolatiniai grasinimai. „Jei patys nesusitvarkysit, tai mes sutvarkysim“, – ir Baltakis imasi išganytojo vaidmens, tikisi išgelbėti lietuvių literatūrą. Gal ir gerai, kad tokių atsiranda.
       Aš turiu priprasti, pasak Borutos, prie atstumto ir ujamo rašytojo padėties. Prie to, kad išnykstu iš spaudos, kad darausi tuštuma. R. Pakalniškis klausia valdžios – ar pranešime galima mane minėti. Bus tokių, kurie lengvai prisitaikys prie naujo kultūrinio režimo, bet aš jau ne; galiu dėti pastangų tik kaip nors išlikti, bet jau ne vaidinti aktyvaus vaidmens.
       Pagaliau ne tai mane labai graužia. O primityvus galvojimas, netikrumas savimi. Kažkoks sustojimas. Ir negalėjimas persiimti šiuolaikiniu mąstymo būdu. Kažkoks eklektiškas mąstymo būdas. Slegia tas šlykštus dviveidiškumas – istorijoje rašai vienaip, o sau – kitaip. Tai gėda ir baisu.

       1972. XI. 2
       Grįžau iš Maskvos. Jausmas – tarytum stovėtum didžiulės bangos akivaizdoje, kuri tuoj ims ir užlies. Sutriuškinimo jausmas. Visi principai ir siekimai, kuriais iki tol buvo remtasi, atrodo sumalti ir beviltiški: 1) nacionalinio savarankiškumo ir savitumo idėja, 2) frondavimo valdžiai, 3) literatūros savarankiškumo.
       Man pasirodė, kad mes stovim sukišę galvas į smėlį, bijom apsidairyti. Mes esam nasruose, kurie užsičiaups tuoj pat. Mes esam režime, iš kurio negalima ištrūkti. Ir, matyt, prasidės toks traiškymas, kad mes neturėsim kur pasidėti.
       Dabar viena giesmė – tautų draugystė, literatūrų susiliejimas. Yra viena išeitis – 1) giedoti šitą giesmę kartu su visais ir daryti kažkokį mažytį kultūrinį darbą, 2) išeiti su frondistinėmis idėjomis ir žūti.
       Nacionalinis-kultūrinis renesansas TSRS – vienas iš didžiausių gąsdinančių pavojų. Ir ta giesmelė gali užliūliuoti, kai frondavimas kelia pyktį ir įtarimą.
       Faktiškai tie broliai kritikai eina garbingą sargybą TSRS tautų literatūriniame gyvenime – atidžiai sekdami, vertindami, vairuodami. Ir tam jie pašaukti. Mes jau nebereikalingi. Juk mes nesugebam atlikti panašių funkcijų: 1) per daug įsikniaubę tik į savo darželį, 2) mes neskaitom TSRS tautų literatūrų, nors jos įdomios, 3) mes esame europocentristai (pikta Ščerbinos pastaba apie tai).
       Pagaliau mes trokštam literatūrinės disciplinos, įvairių literatūrinių terminų, kai kritika turi būti politikuojanti.
       Ir dabar prasikaltusios tautos padėtį gali išpirkti tik politikuojantys rašytojai ir politikuojantys kritikai.
       Aš nebetinku šiam uždaviniui. Jaučiuosi prakišęs savo žaidimą. Be to, moraliniai principai man neleidžia laisvai judėti. Tad galiu eiti į dugną.
       Nors visur graibstausi už krūmų kaip skęstantysis. Ir į tą konferenciją važiavau norėdamas priminti, kad aš dar nežuvęs. Buvau sujaudintas tų žmonių gerumo, jų noro man padėti, jų užuojautos ir to begalinio susitrukdymo. Nikol.[neįsk.] aš jaučiuosi begaliniai skolnas. Daug vilčių, bet aš jų negaliu priimti. Geriau į kitą variantą – kad gali patekti į TSKP nutarimą ir tada savaime viskas baigsis.
       Ir važiuodamas namo aš daviau žodį – nebevažiuoti, nebelįsti – kaip bus, taip bus. Ir atrodė, tokia palaima numirti savo krašte, savo namuose, o ne tame baisiame ir svetimame katile.
       Keturios dienos prašvilptos vėjais. Sužinota, kad plaukei ant skiedros, kurią užliejo banga, kad visi galbūt į dugną, kad visas ligšiolinis literatūros depolitizavimosi ir žmogėjimo kursas atsimušė į sieną.

       72. XI. 3
       Man reikia vyriškumo, vyriškumo! Aš turiu galutinai išmesti disertaciją iš galvos ir neturėti jokių vilčių. Tik šitaip galėsiu ramiai egzistuoti. O aš vis statau vilčių pilis ir griebiuosi už šiaudo. Lomidzės pažadai apsvarstyti artimiausiame posėdy, Knipovič ir Sofijos [neįsk.] intervencijos nieko nereiškia. Būk blaivus ir aiškiai suprask! Korsakas vakar aiškiai pasakė – buvo nusiųstas raštas paties aukščiausio lygio Jeliutinui, kad sulaikytų eigą, iki ateis recenzija iš respublikos.
       Taigi nėra ką daryti. Tegul vyksta, kas vyksta. O tau pačiam nėra ko puldinėti, tikėtis ar nusiminti. Tu žinok, kad nėra ir nebus. Ir vienintelė teigiama išeitis – išlikti darbe. Tai ir viskas. Šis praradimas – dėsningas, kai perbėgėliai užgriūna mūsų mokslus, kai artėja didžiulė banga.
       Tai šito proceso dalis. Ir tau reikia pakelti stoiškai ir narsiai!!!

       72. XI. 9
       Atslūgo ta įtampa po Maskvos. Sakau – na ir nusispjauk atsigavęs į tą disertaciją! Na ir liaukis drebėjęs! Na ir išsivaduok iš tų pinklių. Svarbiausia – nesijausti pačiam pažemintam ir nelaimingam.
       Reikia numesti tuos nešvarius marškinius.
       Bėdos kitos: kažkokių vidinių perspektyvų nebėra, nieko prieš save nematau; einu per tą patį lauką, kur jau daug kartų vaikščiojau – ir nieko nematau naujo, nieko nežinau. Kažkoks primityvumas begalinis. Ir nežinia, ką toliau reikės daryti. Rašau Borutą, ir vėl abejoju, ar tą pasirinkau – jau ta lyrika per daug retoriška, angažuota, ir tai nusibodo. Tai senas etapas.

       1972. XI. 23
       Nuėjau vis dėlto pas Bieliauską, nors sakiau – neisiu. Bet ką gali daryti dėl buto – kiek turi žemintis, o viskas veltui. Šnekėjo 45 minutes: 1) kokia bloga ekonominė TSRS padėtis šiuo metu, 2) kokia susidarė moralė – duoti geriausius butus tiems, kurie ir taip turi gerus, 3) nežino, kiek gaus butų iš M. [Ministrų] tarybos. Išvada tokia: 1) gal neverta išstoti iš kooperatyvo, turėsi nors senatvėj gerą butą, 2) Jums buvo duotas Borutos butas, 3) yra 4 rašytojai, kurie visai neturi butų – kaip mes pačiam duosim.
       Visos tos šnekos rezultatas – šnipštas.
       „Mes jau buvom baigę tą istoriją,. Draugai su pačiu kalbėjo, ir kad ji prasidėjo iš naujo – tai jau ne mūsų valia. Ta istorija išsisprendžia ne per mėnesius, o per kelis metus, bet priklauso, kaip pats elgiesi, ir t. t.“.
       Taigi buvai šuns vietoje ir likai. Nieko nauja.

       XII. 1
       Vakar šnekėjau su Baltakiu. Tai vėl kita logika ir teisi, savo požiūriu. Jis laiko, kad aš padariau didžiausią kvailystę su „Talento mįslėmis“, spausdindamas jau pasikeitus laikui. Audrą sukėlė užuominos į gyvuosius, kaip ir Mikelinsko užuominos į Zimaną.
       Redaktorių pasitarime Maskvoje aiškiai buvo pasakyta – metai buvo duoti persiorientuoti. Dabar bus imamasi griežtų priemonių. Kritikas – partijos pagalbininkas. Tokia funkcija, ir prašau ją vykdyti.
       Norint išsaugoti tai, kas užkariauta, reikia vengti ekscesų. Žodžiu, stovėti ant to paties žemės gabalėlio, niekur nepajudant. Bet ar tai įmanoma!
       Barkauskas irgi kabo ant plauko, kiti vyrai taip pat. Dabar vėl už gerą laikoma iniciatyva pergraužti kitam gerklę.
       Taigi tokia padėtis. Baigėsi liberalizmo laikas, prasideda griežto režimo metas.

       1972. XII. 1
       Tarybų valdžia nuolat patenka į konfliktą su didžiaisiais savo meto menininkais. Ir nuolat šį konfliktą pralaimi. Iš pradžių menininkai – S. Jeseninas, V. Majakovskis, M. Bulgakovas, O. Mandelštamas, A. Platonovas, S. Prokofjevas, B. Sruoga – tampa šio konflikto aukomis. Bet po mirties pakyla laimėtojais.
       1956 m. buvo iškilmingai atsisakyta komandavimo menui. Bet N. Chruščiovas išplūdo M. Šostakovičių ir nuvarė į kapus B. Pasternaką. Tad jau negalima visko suversti „asmenybės kultui“. Matyt, socializmo sistemoje iš esmės ydingai nusistatytas santykis tarp valstybės ir meno.
       Valstybė turi puikius tobulo gyvenimo projektus, kuriuos sunku realizuoti. O jai norisi matyti mene jau įgyvendintų projektų atspindžius. Kai menas atveria realybę tokią, kokia ji yra, valstybė imasi slopinimo funkcijų, kaip jai ir privalu.

       1972. XII. 2
       Moralinė vertybė yra nepriklausomas nuo aplinkybių dydis. Nebūtų jokių pastovesnių vertybių, jei jas lemtų tik aplinkybės.
       Kai iškilo dilema – laikytis „kategoriško imperatyvo“ ar tęsti literatūrinius žaidimus, aš pasirinkau literatūrinių žaidimų tęsinį. Tokį sprendimą galima pateisinti tik istorinio būtinumo, bet ne moralinės vertybės aspektu.
       „Tegul mane sukapotų, bet aš nebūčiau atsiprašinėjęs“, – pasakė P. Širvys.

       1972. XII. 15
       Draskantys konfliktai atslūgo. Atrodo, kad gali ir prie gėdos priprasti. Ją ypač pamiršti, kai vėl atsistoji ant žarijų ir vėl, atrodo, lėksi skradžiais.
       Viskas neaišku. Jokio sprendimo nėra. Tik palengva nukabinėjami portretai – iš „Kultūros barų“ redkolegijos išsviestas. Institute laukia grūmojantys pamokslai.
       O aš rašau. Trečią knygą, kurią nežinau kur dėsiu. Tai tikrai grafomanija. Žmogus nebegali kasdien nerašyti, nes jis taip rašo gal 10 metų. Kai nerašo, sutrinka pusiausvyra, fiziologija. Gal reiktų kur nors gilintis, specializuotis, užuot gadinus popierių. Bet kas pradėta, reikia tęsti. Miškinis sako, kad tai 10–15 metų, nes kol sustos tokios valstybės ratai, praeis dar 3 metai. O dabar tik įsivažiavimo pradžia. Ir daug sunkių metų prieš akis. Rašymas – vienintelė paguoda, nors gal ir beprasmiška.
       Įgriso jau man tas balansavimas, tas drebėjimas, ta padėties kaita. Viena diena: Lomidzė stos už mane visom keturiom. Kita diena, Radaitis: būk ramus, Kubiliaus disertaciją galutinai palaidojom. Trečia diena, Ada: per tave visus tik nuiminėja, o tu sau sėdi – juk Čekiui ir Bieliauskui taip pat tave prikišo.
       Ir taip turi egzistuoti. Turi rašyti. Nors aišku, kad nebėra jokių perspektyvų, kad aš dar pakliūsiu į partinio suvažiavimo kaltinamąjį aktą. Viskas be perspektyvos. Bet kažką turi daryti. Kažkuo turi užpildyti savo egzistenciją, kad nebūtų taip tuščia.
       Tad ir nenori kažko – nors reiktų skaityti filosofus ir atrasti tvirtesnius pagrindus.

       1972. XII. 20
       Ataskaitinis susirinkimas. Lankutis pamokslauja, bet švelniai, sumini padirbtus darbus. Bet tas nieko nepadeda. A. Vanagas, partorgas:
       – Institutas turėjo ideologiškai patikimos įstaigos reputaciją. Dabar šis vardas prarastas. Dabar kalbama, kad tai klaidingų idėjų inkubatorius. Mes jau pernai sakėm, kad padėtis keičiasi, kad reikia susiorientuoti, o jūs nepaklausėt. Tokio akibrokšto, kaip „Talento mįslės“, Institutas nepatyrė per visą savo egzistenciją. Ir jei nebus ideologiškai teisingai, visas moksliškumas eina niekais. Istorija dar nesibaigė, ir visi sunkumai prieš akis.
       K. Korsakas:
       – Disertaciją Leidykla išbraukė iš planų dėl ideologinio klaidingumo. Jos eiga sulaikyta. Draugai paprastai kelia klausimą: kur tikrasis jų veidas – Instituto darbuose ar savo. Partija mums skiria lėšas, kad dirbtumėm jai reikalingus darbus. Aš per sektoriaus vadovą dariau sugestijas, kad reikia reabilituotis, reikia kažką rašyti. Nesuprantu, ko laukiama.
       Taigi vėl stovi ant vibruojančios platformos. Vėl matyti visos padėties netikrumas. Ir aiškėja visai reali perspektyva – išlėkti iš Instituto. Pasirodo, visose instancijose skamba mano istorija. Ir „sunkiausi dalykai“ prieš akis.
       Išvados:
       1) Mažiau galvoti apie save.
       2) Jokių pastangų reabilituotis. Aš jau parodžiau gerą valią, bet ji nebuvo priimta; ji panaudota tik morališkai kompromituoti. Tad ir dabar siekiama to paties – galutinai sukompromituoti, o tada išmesti iš barščių.
       3) Ideologinio ir psichologinio teroro taktika. Ilgai ištempta istorija, kuri turi nualinti asmenybę, palaužti jos sveikatą ir moralę.
       4) Jokių perspektyvų nėra. Tu esi odiozinė figūra, priešas, ir nesistenk įtikti.
       5) Visa laimė, kad pradėjau rašyti – tai atitraukia mintis nuo šitos netikrumo situacijos.
       6) Dabar svarbiausia neįsileisti to sąmyšio į vidų, neatiduoti nervų, nepasiduoti gąsdinimams ir nesiklausyti – kas ir kaip. Dirbk, ką gali, ir viskas.
       7) Dabar artimiausias tikslas – parašyti apie Borutą, būtų gerai, jei tai pavyktų padaryti esant Institute.

 
       1973. I. 10
       Nauji metai. Tie buvo sunkūs, o ką šitie duos. Zinkus vis teberašo memorandumą. Į Varšuvos kongresą brošiūra vis nespausdinama. Portretai nukabinti iš „Kultūros barų“ ir „Versmių“. Matyt, eis tolyn tas izoliavimas, išstūmimas. Nesulaikomai eis.
       Gynimas – komedija. Jokios Mokslinės tarybos neturi juridinės galios. Viską sprendžia Vakas. Universitetų teisės taip susiaurintos, kaip niekada. Taigi visas žaidimas vyks tik per Vaką.
       Bet mano istorija – menkutė, niekinga savo kompromisais. Jurašo istorija eina į finalą, kuris bus kraupus. Jis, kaip ir jo tėvai, žiūri į kapo duobę.
       Tai tikro talento likimas. Jis turi žūti, nes negali prisitaikyti. Vidinis balsas jį šaukia ten, kur jis negali praeiti, ir todėl toks likimas.
       Lieka – psichiatrinė arba lageris. Užmušti gal neužmuš. Bet priimti atgal į teatrą nėra galimybių. Vyr. režisierių uždaryti į lagerį – taip pat neišeina. Kol kas paliktas be duonos, nes Valaitis, davęs jam darbą, atleistas.

       73. I. 21
       Svarbiausia, matyt, nemąstyti, kam tu rašai, kas bus iš tos rašliavos, kokia tų darbų prasmė ir nauda. Gaminu 3 savo rašliavos tomą. Ir nėra jokios perspektyvos artimiausiais metais. Reikia ypatingo lūžio, kad paveiktų tas idėjas.
       Lankutis leidžia savo dramaturgiją. Ir jo taktika geresnė – neišlįsti, nesudegti, būti centre, bet ne apsikiaulinti, turėti pasitikėjimo. Bet aš negalėjau priimti tos pusiausvyros taktikos, tos grakščios ekvilibristikos. Tai, ką aš turiu, neišvengiama mano būdo ir norų, ir pastangų pasekmė.
       Turi spręstis pranešimo Varšuvos kongresui likimas. Reikia jau spausdinti. Pasaulinis slavistų komitetas Paryžiuje išleido dienotvarkę su mūsų pranešimu. „Bet kol nebaigtas disertacijos recenzavimas, nejuda ir šis klausimas“, – K. Korsakas.
Bet dabar reikia spręsti, o spręs aukščiausios galvos, matyt, Barkauskas ir kt.8. Pati akademija bejėgė. Ir štai toks mažytis vabalėlis kaip aš šitiek malamas toje galingoje mašinoje, šitaip ilgai negali manęs sutraiškyti ir išmesti.
       Man ima atsibosti visas tas literatūrinis žaidimas, tas drebėjimas – kaip visa bus, su neapykanta žiūriu į viską.

       73. II. 8
       Pamažu įprantu ir į kartuves. Įpranti į gyvenimą nestabiliose aplinkybėse. Kažkoks miesčioniškas įprotis gyventi tvirtoje padėty, su aiškia perspektyva. Dabar to nebus.
Partija pervedė mane į „priešų“ kategoriją, o su jais nesiskaitoma9. Kuo labiau juos trypi, tuo geriau, tuo labiau įsiteiki aukštesniems viešpačiams. O šitoj situacijoj būtinai reikalingi buvo „priešai“, kuriuos galima būtų murkdyti. Juk su 10–17 metų Kauno chuliganais neves viešos diskusijos.
       Taigi viskas aišku, tik reikia gyventi tolyn. Dabar džiaugiuosi, kad prastumiu dieną ramiai, be naujų informacijų, be Korsako iškvietimo. Jis išvažiavo į Maskvą, sesijon, tad kelios dienos bus ramios. O kas toliau – matysiu. Man jau netenka susidaryti jokios programos, nes esu bebalsis, atimtos visos galimybės. Per visas tas dienas rašiau, nors tiek nepasidaviau.
       Bet lakstau iš ryto ir miegu. Tai neblogi rezultatai. Panikos nėra.

       73. II. 20
       Vakar sužinojau, kad Ambrasas išmetė mane iš Borutos „Raštų“ redkolegijos. Tai po paskutinio posėdžio, kur jis nerado jokių protingų argumentų atremti mano gynybai. Buvo pasiruošęs išmesti pačius geriausius dalykus – „Svečiuose pas Čiurl[ionį]“, „Pypkių mainai“ pagal taisykles – kliudomi žydai ir lenkai. Tad ieško dabar paklusnios redkolegijos.
       Porą valandų buvo nemalonu. Bet aš jau taip pripratau, kad viskas greitai praeina, tiek praradimų, kad šis paskutinis dingimas iš leidyklos nė kiek giliau nesujaudino.
       Tik aišku, kad Borutą rašau į tuštumą. Tik aišku, kad „mieli Bičiuliai“ yra sukūrę apie mane baisų mitą valdžios akyse.
       Kartais užeina apatija – viską mesti, išvažiuoti kur kaiman ir gyventi be tų gėdingų pastangų išlikti, be tos baimės, svyravimų. Išsivaduoti galutinai. Nes nesimato jokios perspektyvos. Bet tai dezertyravimas. Būki, kol tave galutinai sutriuškins. Dabar eina kalba tik apie egzistavimą – ar šen, ar ten, tu privalai gyventi. Tai tavo įprasta gyvenimo forma, ji objektyviai gal niekam nebenaudinga, bet tu rašai – gyveni po senovei. Toks susigūžusio gyvenimas.

       III. 2
       Priespaudą dar galėtum pakelti ir bausmes, jei nebūtum priverstas žemintis. Dabar vėl iškils pasirinkimas – atsiimti disertaciją. Korsakas, grįžęs iš Maskvos, vėl pradės spaudimą. Atsiimti būtų protingiausia – vis tiek jau viskas žuvę. Nėra nė mažiausio šanso. Tokiu būdu tik bus išgelbėtos tarybos ir išvengta triukšmo. Ir galėsi sau patylomis krapštytis. Tokia viena perspektyva.
       O kita. Jau kartą tave pažemino ir sukompromitavo. Tad dabar antrą kartą tai padarys. „Jis atsiėmė“ – atseit mes niekuo dėti. Be to, kol tu esi reikalingas kaip modelis, tol tave daužys, kad ir kaip tu besisuktum ir ką darytum. Atsiėmimas dar neišvaduos tavęs nuo galimų represijų. Tik tu įsirašai dar vieną gėdą į savo autobiografiją ir nebegalėsi niekad parašyti: „Apgyniau daktaro disertaciją“.
       Jei jau lemta išeiti, tai reikia išeiti su dūmų šleifu; mat visi smulkūs apskaičiavimai neduoda jokios naudos. Bet tam reikia narsos.

       73. III. 8
       Situacijos apmąstymas. Aną šeštadienį Galinis sutiko rektorių teatre – kodėl neateina Kubilius pasikalbėti, reikėtų atsiimti, nes paskui nebebus galima ginti ta pačia tema. Galinis man nieko nepasakė, o pranešė direktoriui. Eilinė maža šunybė. Tiek to.
       Atsiėmimas reiškia ne tik pažeminimą ir apsijuokimą. Daugiau niekad tu nepraeisi su ta disertacija. Tai yra tik šunelio viliojimas kąsneliais – sa, sa, o tik tu prieisi, ir narvas užsitrenks. Barjerai bus tokie sudaryti, kad niekad neperžengsi, kaip kupranugaris pro adatos skylutę. Kadangi, šiaip ar taip, jau yra žlugusi disertacija, tai tegul ją pražudo savo rankomis.
       Antras argumentas. Gelbėti Tarybas. Bet tas, kas darė šį aktą, žinojo, kad kerta ne vien man, o visai filologijai. Toks strateginis uždavinys. Ir jis nedingsta – ar aš atsiimu, ar neatsiimu. Be to, tegul lieka ir moralė. Kai tave muša, visi stovi laimingi, tarytum tai jų neliestų, nusiplovę rankas, pasiskubinę pareikšti savo alibi. Dabar tegul pajunta, kad vieno mušimas liečia ne tik jį vieną, o ir visus.

       73. III. 26
       Šeštadienį buvo mano disertacijos „uždūšinės“ – metinės. Išvakarėse Korsakas pranešė, kad: 1) išsiųsta Zinkaus recenzija, 2) Niunka kritikavo mane ir disertaciją sesijos metu, 3) kad blogai išnaudojau laukimo periodą, 4) kad jam buvo netikėtas toks posūkis, atrodė, kad vietoj bus sutvarkyta, 5) kad reikėjo man pačiam atsiimti disertaciją, gal ir dabar ne vėlu.
       Buvo šioks toks nervų suvėlimas. Jausena, kaip Sajos banginio pilve – tai suspaudžia, tai paleidžia. Ir tas nevienodumas labiausiai žlugdo – čia gal ir speciali apdorojimo, ilgo griovimo metodika.
       Padėtis, žinoma, smarkiai keičiasi, ir aš vėl atsiduriu tuštumoj, vėl reali galimybė – lėkti iš Instituto.
       Kokios išvados? Nėra ko beveikti ir besitikėti. Visos pastangos išlikti, atsiprašyti ir įsiteikti nedavė jokių rezultatų. Tad reikia ramiai pasitikti savo likimą su visais praradimais, dėl to nesigąsdinant ir nesiblaškant.
       1. Valdžiai reikėjo tokio tipo klaidų ir nusikaltimų, ir tave sukišo į šį tipą, sumodeliavo, atmesdama visa kita, kas tau netiko.
       Taip buvo padaryta su Achmatova ir su Korsaku. Ir jų nuopelnų tarybų valdžiai niekas nežiūrėjo. Politinė situacija reikalavo tam tikro smūgio, ir jis buvo tvotas. Tokia yra metodika.
       2. Tuščios pastangos išsiveržti iš to modelio. Kaip tu besiverši, vis vien tu esi suprojektuotas, tu nesi pats kaip toks, kaip toks tu nerūpi, tu esi tam tikrų tendencijų simbolis, ir kol reikalinga kova su šitom tendencijom, tol tave laikys šitame modelyje. Zoščenka kaip bandė išsiveržti, o nepavyko.
       Ir dabar apie mane leidžia gandus: 1) kad iš universiteto buvo išmestas už nacionalistinę veiklą, 2) kad vaikštau į kažkokius sambūrius ir skaitau kažkokius rankraščius. Kai reikėjo priimti į redakciją, tai šitai nefigūravo, o dabar reikalinga – tai ir pateikta iš naujo. Tokie gandai morališkai pateisina jų pačių akyse represijas.
       Rektorius buvo gavęs iš Vako pasiūlymą atsiimti disertaciją. Jis neatsiėmė – laikas dirba Kubiliaus naudai.
       Tad nėra ir man ko galvoti. Negaliu aš išjuokti visų draugų oponentų ir Mokslinių tarybų. Pagaliau tegul būna vienas gražus pavyzdys – ką reiškia dirbti kritiku. Nors tai nieko nejaudina, bet svarbu, kad tu liaujiesi šliaužioti, drebėti.
       Taigi – direktyva ta pati: rašyk toliau, nors ir nėra vilties išspausdinti, rašyk ir skubėk, nes Institute gali pusmetį tebūti. Jei nutars, kad tu esi nuodingas ir žaloji visus, tave išmes, kaip tu besiraitytum.

       1973. III. 27
       Vėl taikoma žudymo metodika kaip konclagery. Ši metodika arba užmuša žmogų, arba morališkai jį sutraiško, ir jis niekad jau nebepakils. Lieka griuvėsiai. Ištisus metus tave sukioja pamovę ant iešmo. Tai laiko ant ugnies, tai vėl atitraukia. Japonai stato bulvines čiučelas savo namuose ir ant jų išlieja savo pyktį. Dabar aš pastatytas čiučelos vietoj ir mane muša kiekvieno pykčio atveju.
       Niunka sesijoje pasakė: „Buvo kritikuotas centrinėje spaudoje ir partinių organizacijų, o Instituto vadovybė nepadarė jokių išvadų“. Tai aiškus atpildas už rūpinimąsi Lenkija. Matyt, personalinis Rimkaus kerštas. O gal šitoje pjesėje dalyvauja antrasis ir jis čia viską stumdo.
       Vakar buvo nemaloni diena. Pergyvenau už Korsaką, jam tiek nemalonumų, kurių nenusipelnė. Bet šiandien susimąsčiau – svarbu man išlikti, pereiti pragarą, ištesėti, atsiriboti morališkai ir nerviškai nuo šitos žudymo metodikos. Korsakas visada ras su kuo pasitarti. Mano represavimo klausimas jau dienotvarkėje. Bet išmetimą iš Instituto, aš tikiuosi, turės sankcionuoti Biuras. Taigi, jei nutars mesti, tai niekas neišgelbės, kad ir ką darytumei.
       Dabar prieš akis nuolat stovi Mikelinskas. Kaip pavyzdys – neišsigąsti, nesugniužti, išlikti nepriklausomam baisiose replėse. Jis sako: ir infarktas priklauso nuo žmogaus valios. Jei tu dėl to labai jaudinsies, drebėsi, tai būtinai gausi infarktą. Dabar mano uždavinys – negauti infarkto, pereiti šitais ašmenimis nesusižalojus. Bet taip sunku išvalyti sąmonę, atgauti kūrybinę pusiausvyrą, nusitverti analitinės minties, kai ją spaudžia toks svoris iš visų pusių, kai kasdien vis nauja informacija.
       Taigi mažas kamuoliukas, kurį visi stumdo lazdomis, varinėja kaip biliardo lentoje, o man reikia išlikti savo vietoje.
       Filosofija, filosofija – tik ji gali gelbėti. Kai viską pasveri gyvenimo ir mirties svarstyklėmis, ne taip jau baisu – viskas išsilygina.
Pagaliau ir aš, matyt, patirsiu tai, ką patyrė P. Čiurlys kitados per mano durną galvą10.

       1973. III. 28
       Dabar nepraeina savaitė be rimčiausių sukrėtimų. Jų tikslas – pakirsti, sugniuždyti.
       Aną penktadienį Daso [Donatas Sauka] misija – reikia atsiimti disertaciją. Buvo pas rektorių, taip atrodo nesuprantama, ko aš laukiu. Ir pats Dasas persiėmęs šiuo išganymu – vis tiek tu darei kompromisus, tai ko dabar užsikirtai; vis tiek tu esi nesudėtingas, priimi viską paprastai, tai ko čia spyriojies. Toks įvertinimas iš mylimo draugo pusės – gana malonus. Aš nesvyravau dėl to atsiėmimo, bet pasijutau smarkiai sumurdytas ir toks niekingas. Jei net draugams atrodo beprasmiškas tavo vidinis pasipriešinimas, tai kas belieka.
       Bet aišku man viena. Tu turi būti žmogumi bet kokiomis sąlygomis. Per daug prisikentėjau anąsyk, ėmęs šliaužioti, juo labiau, kad tai nieko nepadėjo. Atsiimti pačiam disertaciją, kaip čia visi šaukia suėję, – tai galutinis apsijuokimas, kurio negalima leisti. Reikia gyventi stačiau, nors tai ir neįmanoma. Pagaliau tegul likviduoja mane savo rankomis, kodėl aš turiu pats susinaikinti. Ir juk jie tai darys – toks planas, – ir išvengimo nebus.
       Naujas faktorius. Mokykloj atėjo du milicininkai, tardo Andrių – ką tu rengiesi sumušti. Po ilgų pastangų aš išaiškinu, kad buvo atėjęs prie mokyklos vaikinukas žalia kurtke, jam turėjo būti parodytas Andrius, kad jį sumuštų. Buvau Lenino rajono milicijos skyriuje – nieko nesako, neaiškina – na vis dėlto nesumušė, mes negalime visiems aiškinti. Taigi nieko nežinia. O pasklidęs gandas, kad rusų moksleivių slapta organizacija nutarė užmušti tokio nacionalisto, kaip Kubilius, sūnų. Tai gali būti paprasčiausias pagąsdinimas, psichologinis spaudimas, o gali būti rimta grėsmė. Kelios dienos nervinio drebulio. Janei nesakau.
       Šiandien Korsakas pasikvietė. Į Lenkiją mūsų neišleidžia. Dabar viskas priklauso nuo manęs, kaip aš elgsiuosi per būsimą susirinkimą. Kodėl aš nėjau pas Rektorių? Tai iššūkis. Gal protingiausia buvo atsiimti disertaciją. Červoncevas Maskvoje labai neigiamai mane charakterizavęs. Aš klausiu, ko iš manęs nori? Mano pozicijos. Reikia parašyti straipsnį apie talento užsiangažavimą. Dabar mano desperatiškas laukimas nieko neduosiąs. Gali viskas dar blogėti ir įgyti visai man nemalonių pasekmių.
       Taigi vėl naujas išbandymų laukas. Ir kad mano „Talento mįslių“ istorija anaiptol nebaigta, kaip ir disertacijos.


       ________________

 
       1 V. Kubilius kalbėjo LTSR Rašytojų sąjungos valdybos plenume, įvykusiame 1972 m. balandžio 25 d.
       2 Spauda Vytauto kalbą ne tiek perpasakojo, kiek citavo. Žinoma, tendencingai. „Viešai atsiprašau tų, kuriuos įžeidė mano netaktas ir neapgalvotas šmaikštavimas“, – pasitenkino beveik vienu sakiniu „Tiesa“ (1972 m., balandžio 29). „Literatūra ir menas“ supažindino su turiniu („Dar niekad nebuvo tiek daug reikalaujama ir tikimasi iš kritikos“), bet vis tiek koncentravosi į tiesioginę kalbą: „Aš, matyt, padariau klaidą, kūrybinės psichologijos faktus, surankiotus iš įvairių epochų ir įvairių literatūrų, išdėstydamas abstrahuotai, tarytum kažkokius amžinus ir nepavaldžius istorijos dėsnius. Nevykusiai pasirinkau aš poetinių metaforų, ekspresyvių kontrastų, šmaikščių pasakymų stilistiką. <…> Viešai atsiprašau tų, kuriuos įžeidė mano netaktas ir neapgalvotas šmaikštavimas“ (1972 m., gegužės 6).
       3 Jono Avyžiaus penkiasdešimtmetis iš tiesų švęstas daugiareikšmiškai: V. Radaičio ir K. Ambraso straipsniai „Literatūroje ir mene“, jubiliejinė konferencija respublikinėje bibliotekoje; Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojos L. Diržinskaitės žodis, LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus, LKP CK sekretoriaus A. Barkausko sveikinimai, perskaityti KP CK kultūros skyriaus vedėjo S. Šimkaus.
       4 1972 m. gegužės 12 d. Kaune susidegino Romas Kalanta, devyniolikametis.
       5 R. Kalantą laidoti buvo numatyta Kleboniškio kapinėse, bet Saugumas pagreitintai palaidojo Romainių. Žmones papiktino sauvalė. Jaunimas iš Vilijampolės patraukė į miesto centrą skanduodamas: „Laisvė Lietuvai!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva!“. Demonstravo dvi dienas. Iškviesti specialūs kariuomenės daliniai.
       6 1972 m. liepos 3 d. Lietuvos KP Centro Komiteto posėdyje CK sekretorius A. Barkauskas pagyrė rašytojus komunistus, „principingai“ kritikavusius straipsnį „Talento mįslės“, „kuriame subjektyvistiškai mistifikuojamas kūrybinis procesas ir neteisingai suabsoliutinami vidiniai meninės kūrybos dėsniai, atplėšiant juos nuo konkrečių socialinių reiškinių ir ideologinės kovos eigos. <…> Šis V. Kubiliaus straipsnis išreiškė anarchistinę kūrėjo sampratą, nes talentas, šio kritiko nuomone, yra gimęs pats sau ir negali niekam tarnauti. O reikalavimas tarnauti visuomeniniams idealams, esą, reiškiąs jo žlugimą ir varžymą. Vadovaujantis tokia subjektyvistine „metodologija“, objektyviai paėmus, siekiama sukompromituoti visos pokario metais atėjusios į mūsų literatūrą rašytojų kartos kūrybą, jos sukauptą patyrimą ir idėjinę ištikimybę socialistiniams idealams, o kartu ir pateisinti anarchizmo reiškinius“ („Literatūra ir menas“, 1972 m., liepos 8).
       7 Vitas Areška straipsnyje „Duona ar grožis?“ („Nemunas“, 1972, Nr. 9) teigė: „Nagrinėjant estetinę kokybę, kartais lieka nuošalyje pirminės literatūros pasikeitimo priežastys – socialinis visuomenės gyvenimas. Tokiu atveju dirbtinai sudaromas ir forsuojamas formos naujumo kriterijus, kuris dažnai taikomas, neatsižvelgiant į realias talento galimybes, meno ir tikrovės kaitos tempus. <…> Minėtų tendencijų sugestija, atrodo, yra paveikusi, pavyzdžiui, ir V. Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“ <…>. Be kūrėjo įsitikinimo, kad jo kūrinys reikalingas žmonėms, talentas bus ne „vienintelė meninės produkcijos aukso valiuta“, o negyvas, miręs kapitalas“.
       8 Į VII tarptautinį slavistų suvažiavimą, įvykusį 1973 m. rugpjūčio 21–27 d. Varšuvoje, važiavo kartu su K. Korsaku ir K. Nastopka. Anot K. Korsako, pagrindinė suvažiavimo tema – romantizmas slavų literatūrose; iš Pabaltijo buvęs vienintelis pranešimas – V. Kubiliaus ir K. Nastopkos „Lenkų romantizmas ir baltų literatūros“, su turiniu supažindinęs V. Kubilius; pranešimas išspausdintas rusų kalba 600 egz. tiražu suvažiavimo dalyviams (K. Korsakas, „Baltistika slavistų suvažiavime“, „Literatūra ir menas“, 1973 m., rugs. 15).
       9 Lietuvos KP CK sekretoriaus Antano Barkausko straipsnyje „Įkvėpimo šaltiniai“, „Literatūros ir meno“ persispausdintame (1973 m., sausio 27) iš „Sovetskaja kultura“, akcentuotos „ideologinių priešų viltys, sudėtos į „transformaciją“ ir eroziją, neva graužiančią tarybinę meninę inteligentiją“, būtinumas tas viltis atremti („mums reikia ne gintis, o pulti šioje kovoje“), kaip ir buvę padaryta su „Talento mįslėmis“. „Respublikos kūrybinių sąjungų valdybų plenumuose ir partiniuose susirinkimuose tokios tendencijos buvo vieningai pasmerktos kaip svetimos socialistinio realizmo menui. <…> Šis V. Kubiliaus straipsnis iš esmės pakartojo žinomą anarchistinę „kūrybinės asmenybės“ koncepciją. <…> Tokių straipsnių autoriai galop nusirita į „vieningojo srauto“ ir „menas menui“ pozicijas. <…> Netgi talentingas menininkas, o tuo labiau kritikas negali sėkmingai dirbti, jeigu jis nesugeba plačiai žvelgti į gyvenimą, giliai suprasti jo visumą. To mokė Leninas, šito reikalauja TSKP XXIV suvažiavimo nutarimai ir partijos CK nutarimai meno ir kritikos klausimais.“
       10 Meilė Lukšienė, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja 1951–1958 m., prisimena, kad katedra „gavo įsakymą (iš aukštesnės valdžios) patikrinti Čiurlio paskaitas su aiškia nuostata rasti priekabių“. Sudariusi komisiją (profesoriai V. Mykolaitis, K. Korsakas, ji pati), vildamasi apginti savo katedros narį. Deja! „Suėjome į gretimą auditoriją prie Kolonų salės. Čiurlys užlipo į katedrą, mes atsisėdome su studentais. Įtampa buvo didžiulė. Tema – „XIX amžiaus antros pusės rašytojai“. Prelegentui rankos dreba, veikiai ėmė pintis kalbos rišlumas, trūkinėti sakiniai. <…> Mes sėdime auditorijoje, dalis studentų su mumis išgyvena didžiausią įtampą, o dalelė, mes tą visi žinome, klapčiukų fiksuoja esamą padėtį ir mums užbėgtų už akių, jei norėtume ką nors padailinti ar nutylėti. Pagaliau dėstytojas nebeišlaiko, nutraukia paskaitą ir išeina nieko nepasakęs, neatsigręždamas (vakarop vis dėlto parsirado į namus gyvas)“ („Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra“, Vilnius, 2002, p. 33–34). 1951 m. rugpjūčio 26 d. atleistas iš dėstytojų „paties prašymu dėl sveikatos“ (ten pat, p. 296).

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1