Haroldo Pinterio paskaita dėl dramaturgo ligos 2005 gruodžio 7 d. iš Londono videokanalais perduota į Švedijos Stokholmo akademiją, kur jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

       Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius

 
       1958 metais aš rašiau taip:
       „Nėra didelio skirtumo tarp to, kas yra realu ir nerealu, nei tarp to, kas yra tikra ir kas – apgaulinga. Daiktas nebūtinai yra arba tikras, arba apgaulingas, jis vienu metu gali būti ir tikras, ir apgaulingas“.
       Aš manau, kad šie teiginiai dar turi prasmės ir dar tinka tikrovės tyrinėjimui mene. Taigi kaip rašytojas aš juos palaikau, bet kaip pilietis to daryti negaliu. Būdamas piliečiu, aš privalau klausti: Kas yra tiesa? Kas yra melas?
       Tiesa dramoje niekada nepagaunama. Tu niekada jos iki galo nesurandi, bet jos paieška intriguoja. Paieška yra kaip tik tai, kas skatina stengtis. Paieška yra tavo užduotis. Dažnai netikėtai aptinki tiesą tamsoje, susidurdamas su ja ar tik prabėgomis pamatydamas vaizdą ir pavidalą, kuris atrodo atitinkąs tiesą, ir dažnai nesupranti, kad tai padarei. Bet tikroji tiesa yra tokia, kad dramos mene niekad neįmanoma rasti vienos tiesos. Jų yra daug. Šios tiesos meta iššūkį viena kitai, nusisuka viena nuo kitos, viena kitą reflektuoja, ignoruoja, erzina ir yra aklos viena kitai. Kartais jautiesi savo rankose turįs lemiamą tiesą, bet ji praslysta pro tavo pirštus ir dingsta.
       Manęs dažnai klausia, kaip gimsta mano pjesės. Negaliu to atsakyti. Kaip ir negaliu apibendrinti savo pjesių, nebent pasakyti, kad taip jau jos nutiko. Kad yra tai, ką jos padarė.
       Dauguma pjesių yra pagimdytos teksto, žodžio ar vaizdo. Atsiradusį žodį tuoj pat seka vaizdas. Pateiksiu pavyzdžius dviejų tekstų, kurie visai netikėtai šovė man į galvą, o paskui juos sekė vaizdas, sekiau aš.
       Tos pjesės yra „Grįžimas namo“ ir „Seni laikai“. Pirmieji „Grįžimo namo“ žodžiai yra „Ką padarei su žirklėmis?“. Pirmasis „Senų laikų“ žodis yra „Tamsūs“.
       Abiem atvejais daugiau informacijos neturėjau.
       Pirmuoju atveju kažkas akivaizdžiai ieškojo žirklių ir reikalavo žinių apie jų buvimo vietą iš kažko kito, kurį įtarė galbūt jas pavogus. Bet aš kažkaip žinojau, kad asmeniui, į kurį kreiptasi, buvo nusispjaut į žirkles ar, tiesą sakant, ir patį klausėją.
       Žodis „tamsūs“ buvo pasirinktas aprašinėjant kažkieno plaukus – moters plaukus, – ir tai buvo atsakymas į klausimą. Kiekvienu atveju buvau priverstas šiuos motyvus gvildenti toliau. Tai vyko vizualiai, lėtai blykštant, pereinant iš šešėlio į šviesą.
       Pjesę visada pradedu įvardydamas veikėjus A, B ir C.
       Pjesėje, kuri tapo „Grįžimu namo“, pamačiau vyrą, įeinantį į atšiaurų kambarį ir klausiantį jaunesnio vyro, kuris sėdi ant šlykščios sofos ir skaito lenktynių laikraštį. Kažkaip įtariau, kad A yra tėvas, o B – jo sūnus, bet įsitikinęs nebuvau. Kad ir kaip būtų, šis santykis tuoj buvo pagrįstas, kai B (vėliau virsiantis Leniu) pasakė A (vėliau virsiančiam Maksu): „Tėti, ar neprieštarausi, jei pakeisiu temą? Noriu kai ko tavęs paklausti. Pietūs, kuriuos mes valgėme – kaip jie vadinosi? Kodėl nenusiperki šuns? Tu – šunų virėjas. Atvirai. Manai, kad gamini krūvai šunų“. Taigi, kai B pavadina A tėčiu, man pasirodė protinga tarti juos esant tėvu ir sūnumi. A taip pat buvo virėjas, ir jo patiekalai neatrodė nusipelnę geresnio vertinimo. Ar tai reiškė, kad ten nebuvo motinos? Nežinojau. Bet, kaip tuo momentu tariau, mūsų pradžia nežino pabaigos.
       „Tamsu.“ Didelis langas. Vakaro dangus. Vyras A (vėliau tapsiantis Diliu) ir moteris B (vėliau tapsianti Keite), sėdintys ir geriantys. „Apkūni ar liesa?“ – klausia vyras. Apie ką jie kalbasi? Bet tada pamatau prie lango stovinčią moterį C (vėliau tapsiančią Ana), kuri buvo kitaip apšviesta, atsukusi pirmiesiems nugarą, juodaplaukė.
       Tai keistas momentas, kada sukuriami iki tol neegzistavę personažai. Juos seka tai, kas neritminga, netikslu, net haliucinaciška, nors kartais visa tai gali užgriūti kaip nesustabdoma lavina. Autoriaus pozicija yra savotiška. Tam tikru atžvilgiu personažai jį pasitinka nelabai maloniai. Personažai autoriui priešinasi, su jais nelengva sugyventi, juos sunku įvardyti. Tu, žinoma, negali primesti jiems savo valios. Iki tam tikros ribos tu su jais žaidi niekad nesibaigiantį žaidimą – katę ir pelę, aklą vištą, slėpynes. Bet pagaliau supranti, kad savo rankose jau turi žmones iš kaulų ir mėsos, žmones valingus ir individualiai mąstančius, sutvertus iš komponentų, kurių negali pakeisti, manipuliuoti ar iškraipyti.
       Taigi meninė kalba yra labai neapibrėžtas sandoris, klampynė, batutas, užšalęs tvenkinys, kuris tavęs, autoriau, gali bet kada neišlaikyti ir įlūžti.
       Bet, kaip sakiau, tiesos paieškai galo nėra. Jos neįmanoma atidėti, nukelti. Ji turi būti įžvelgta dabar, šiuo momentu.
       Politinis teatras kelia visai kitokias problemas. Pamokslavimo reikia vengti visais įmanomais būdais. Svarbiausia čia objektyvumas. Veikėjams turi būti leista kvėpuoti savo pačių oru. Autorius ir jų negali riboti ir varžyti, kad patenkintų savo paties skonį, polinkius ar išankstines nuostatas. Jis turi būti pasiruošęs artėti prie jų iš skirtingų kampų, iš pilnatviškos ir neapgyvendintos perspektyvų srities, galbūt netikėtai ir atsitiktinai juos užklupti, bet, nepaisant to, suteikti jiems laisvę eiti, kur jie nori. Tai ne visada veiksminga. Ir politinė satyra, žinoma, šių principų nepažeidžia, iš tikrųjų veikia kaip tik priešingai, kaip jai ir pridera.
       Manau, kad savo pjesėje „Gimimo diena“, prieš galutinai sukaupdamas dėmesį į pavergimo aktą, tankiame galimybių miške leidau atsiskleisti visam galimybių diapazonui.
       „Kalnų kalba“ į tokį veiksmų diapazoną nepretenduoja. Ji lieka brutali, trumpa ir šlykšti. Bet pjesės kareiviai iš to gauna šiek tiek malonumo. Kartais užmirštama, kad kankintojus lengvai apima nuobodulys. Kad palaikytų dvasią, jiems reikia šiek tiek juoko. Tai, žinoma, patvirtino įvykių tėkmė Abu Ghraibe, Bagdade. „Kalnų kalba“ trunka tik dvidešimt minučių, bet ji galėtų tęstis ištisas valandas, ta pati atkarpa galėtų būti kartojama vis iš naujo, ištisas valandas.
       Kita vertus, spektaklis „Iš pelenų į pelenus“ man atrodo vykstąs po vandeniu. Skęstanti moteris, bangose šmėkšanti jos ranka, ji panyra ir išnyksta iš akiračio, siekia kitų, bet nieko neranda – nei virš vandens, nei po juo, – užčiuopia tik šešėlius, atspindžius, plūduriuoja; moteris – bejėgiškas kūnas skęstančiame kraštovaizdyje, moteris, nepajėgianti išvengti lemties, kuri, atrodė, buvo skirta tik kitiems.
       Bet jeigu mirė tie kiti, moteris taip pat privalo mirti.
       Politinė kalba, kurią vartoja politikai, į šią teritoriją užklysti nerizikuoja, kol dauguma politikų, kiek mums žinoma, yra susirūpinę ne tiesa, bet galia ir jos išsaugojimu. Šiai galiai palaikyti būtina, kad žmonės liktų nežinioje, kad jie gyventų nežinodami tiesos, netgi savo gyvenimo tiesos. Dėl to mus supa milžiniški apmušalai melo, kuriuo mes mintame.
       Kaip visi žino, invazija į Iraką buvo teisinama tuo, kad Sadamas Huseinas turi pavojingai daug masinio naikinimo ginklų, iš jų kai kuriuos galima paleisti per keturiasdešimt penkias minutes ir siaubingai viską nuniokoti. Mes buvome tuo įtikinti, bet tai nebuvo tiesa. Mums sakė, kad Irakas turi ryšių su Al Quaeda ir iš dalies yra atsakingas už žiaurumus Niujorke 2001 m. rugsėjo 11-ąją. Buvome tuo įtikinti, bet tai nebuvo tiesa. Mums sakė, kad Irakas grasina pasaulio saugumui. Buvome tuo įtikinti, bet tai nebuvo tiesa.
       Tiesa yra kažkas visiškai kita. Tiesa reiškia žinojimą to, kaip Jungtinės Valstijos supranta savo vaidmenį pasaulyje ir kokius būdus renkasi jam įgyvendinti.
       Bet, prieš grįždamas į dabartį, norėčiau pažvelgti į netolimą praeitį, t. y. į Jungtinių Valstijų užsienio politiką nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Manau, mums privalu šį laikotarpį apžvelgti kritišku, kad ir ribotu žvilgsniu, kuris yra visa, ką mums gali leisti šiandienos laikas.
       Visi žino, kas pokariniu laikotarpiu įvyko Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje: brutali sistema, plataus masto žiaurumai, negailestinga laisvos minties priespauda. Visa tai buvo apsčiai dokumentuota ir patikrinta.
       Bet aš šioje kalboje tvirtinu, kad to paties laikotarpio JAV nusikaltimai buvo registruojami paviršutiniškai, nesirūpinama juos dokumentuoti, žiniomis apie juos ir jų, kaip nusikaltimų, pripažinimu. Aš manau, kad į šias tiesas turi būti atkreiptas dėmesys, nes jos yra svarbiai susijusios su šiandienos pasaulio situacija. Jungtinės Valstijos, nors jas iki tam tikros ribos ir varžė Sovietų Sąjunga, savo veiksmais pasaulyje leido suprasti, kad jos suteikė sau carte blanche¹, kad galėtų daryti, ką nori.
       Iš tikrųjų tiesioginė invazija į suverenią šalį niekada nebuvo JAV priimtinas metodas. Apskritai joms labiausiai tiko tai, ką jos vadino „žemos įtampos konfliktais“. Žemos įtampos konfliktas reiškia, kad miršta tūkstančiai žmonių, bet miršta lėčiau nei numetus ant jų bombų krušą. Tu infekuoji šalies centrą, pasėji piktybinį auglį ir žiūri į plintančią gangreną. Kai masės pavergtos arba užmuštos (tai yra tas pats) – tau su savo draugais, armija ir didžiosiomis korporacijomis patogiai sėdint valdžios krėsluose, – tada išeini prieš kamerą ir pareiški, kad nugalėjo demokratija. Tokia buvo JAV užsienio politikos kasdienybė laikotarpiu, apie kurį kalbu.
       Įsidėmėtinas atvejis buvo Nikaragvos tragedija. Renkuosi jį kaip tinkamą pavyzdį, kaip Amerika suvokė ir dabar suvokia savo vaidmenį pasaulyje.
       Devintojo dešimtmečio pabaigoje dalyvavau JAV ambasados Londone susitikime.
       Jungtinių Valstijų kongresas rengėsi nuspręsti, ar suteikti daugiau pinigų kontroms, vykdantiems kampaniją prieš Nikaragvos valstybę. Buvau delegacijos narys, pasisakantis už Nikaragvą, bet svarbiausias joje buvo kunigas Johnas Metcalfas. JAV atstovaujančios pusės lyderis buvo Raymondas Seitzas (tada antras žmogus po ambasadoriaus, vėliau pats tapęs ambasadoriumi). Tėvas Metcalfas sakė: „Pone, aš globoju parapiją Nikaragvos šiaurėje. Mano parapijiečiai pastatė mokyklą, sveikatos ir kultūros centrą. Mes gyvenome ramiai. Prieš kelis mėnesius kontrų pajėgos atakavo parapiją. Jie viską sunaikino: mokyklą, sveikatos ir kultūros centrą. Jie prievartavo gailestingąsias seseles ir mokytojas, žudė daktarus pačiais brutaliausiais būdais. Jie elgėsi kaip laukiniai. Prašau pareikalauti, kad JAV vyriausybė anuliuotų paramą šiam sukrečiančio žiaurumo teroristų aktyvui“.
       Raymondas Seitzas pasižymėjo kaip protingas, atsakingas, labai gerą reputaciją ir didelę patirtį turintis žmogus. Diplomatiniai sluoksniai jį didžiai gerbė. Jis išklausė, padarė pauzę ir tada rimtai prabilo: „Tėve, leiskite jums šį tą pasakyti. Kare visada kenčia nekalti žmonės“. Po to buvo ledinė tyla. Mes nustebę žvelgėme į jį. Tačiau jis net nevirptelėjo.
       Nekalti žmonės iš tikrųjų visada kenčia.
       Galų gale kažkas pasakė: „Bet juk šiuo atveju „nekalti žmonės“ yra siaubingo barbarizmo, vieno iš daugelio subsidijuotų jūsų vyriausybės, aukos. Jei kongresas kontroms perleis daugiau pinigų, tokie žiaurumai tęsis toliau. Ar tai ne argumentas? Ar jūsų vyriausybė nekalta dėl žudymą ir destrukciją prieš suverenios valstybės gyventojus palaikančių aktų?“
       Seitzas buvo nesutrikdomas. „Aš nesutinku, kad pateikti faktai paremia jūsų tvirtinimus“, – pasakė jis.
       Mums paliekant ambasadą, JAV patarėjas man pasakė, kad mėgsta mano pjeses. Aš neatsakiau.
       Turiu jums priminti, kad tuomet prezidentas Reaganas padarė tokį pareiškimą: „Kontros yra moraliniai mūsų Tėvų kūrėjų atitikmenys“.
       Jungtinės Amerikos Valstijos daugiau nei keturiasdešimt metų rėmė brutalią Somozos diktatūrą Nikaragvoje. Nikaragvos liaudies kvapą gniaužianti revoliucija, kuriai vadovavo sandinistai, tą režimą nuvertė 1979 m.
       Sandinistai nebuvo tobuli. Jie arogantiškai vaidino teisuolius, ir jų politinė filosofija buvo ne be prieštaravimų. Bet jie visi buvo inteligentiški, protingi ir civilizuoti. Jie siekė sukurti stabilią, padorią pliuralistinę visuomenę. Buvo panaikinta mirties bausmė. Šimtai tūkstančių skurdo palaužtų valstiečių buvo išgelbėti nuo mirties. Daugiau nei šimtui tūkstančių šeimų buvo duota žemės. Pastatyta du tūkstančiai mokyklų. Gana įspūdinga švietimo kampanija smarkiai sumažino šalyje neraštingumą. Buvo įvestas nemokamas mokslas ir nemokamos sveikatos apsaugos paslaugos. Trečdaliu sumažėjo kūdikių mirtingumas, su šaknimis išrautas poliomielitas.
       Jungtinės Valstijos pavadino šiuos pasiekimus marksistų-leninistų ardomąja veikla. JAV vyriausybės požiūriu, buvo parodytas pavojingas pavyzdys. Jei Nikaragva galėjo įgyvendinti pagrindines socialinio ir ekonominio teisingumo normas, jeigu jai bus leidžiama kelti sveikatos apsaugos ir švietimo standartus, siekti socialinės santarvės ir nacionalinės savigarbos, kaimyninės šalys ims kelti tokius pačius klausimus ir daryti panašius darbus. Tuo metu, žinoma, buvo nuožmiai priešinamasi Salvadoro status quo.
       Anksčiau kalbėjau apie mus supančius „melo apmušalus“. Prezidentas Reaganas Nikaragvą viešai apibūdino kaip „totalitarinį požeminį kalėjimą“. Tai kaip tikrą ir pagrįstą komentarą perėmė žiniasklaida ir, aišku, britų vyriausybė. Bet iš tikrųjų apie baudžiamuosius sandinistų vyriausybės būrius nebuvo jokių duomenų. Nebuvo duomenų apie kankinimus. Nebuvo duomenų apie sistemos kurstomus ar oficialius karinius žiaurumus. Nebuvo nužudytas nė vienas Nikaragvos kunigas. Iš tikrųjų pačioje vyriausybėje buvo trys kunigai – du jėzuitai ir vienas marijonas. Totalitarizmo požemiai buvo – tiesa, už kitų durų – Salvadore ir Gvatemaloje. 1954 m. Jungtinės Valstijos nuvertė demokratiškai išrinktą Gvatemalos valdžią, ir apie du šimtus tūkstančių žmonių tapo laimėjusios karinės diktatūros aukomis.
       1989 m. Centrinės Amerikos San Salvadoro universitete Alcatlio režimo karinis batalionas, treniruotas Fort Benninge, JAV, žiauriai nužudė šešis pasaulyje ypač pasižymėjusius jėzuitus. Išsiskiriantis drąsa arkivyskupas Romero buvo nužudytas jam laikant mišias. Paskaičiuota, kad žuvo 75 000 žmonių. Kodėl juos nužudė? Nes jie tikėjo, kad įmanoma gyventi geriau ir kad būtina to siekti. Dėl šio tikėjimo jiems tuoj pat buvo suteikta komunistų etiketė. Jie mirė, nes išdrįso suabejoti status quo, tuo prigimtiniu ir nesibaigiančiu skurdo, ligų, pažeminimo ir priespaudos paveldu.
       Jungtinės Valstijos pagaliau nuvertė sandinistų valdžią. Smarki rezistencija truko kelerius metus, bet negailestingas ekonominis spaudimas ir trisdešimt tūkstančių mirčių pagaliau palaužė Nikaragvos žmonių dvasią. Jie buvo išvarginti ir vėlgi palaužti skurdo. Į šalį grįžo kazino. Panaikinta sveikatos apsauga ir nemokamas mokslas. Didysis verslas grįžo su kaupu. „Demokratija“ triumfavo.
       Bet ši „politika“ jokiu būdu neapsiriboja vien Centrine Amerika. Ji diriguojama visam pasauliui. Ji neturi pabaigos. Ir yra taip, lyg nieko nevyktų.
       Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos rėmė ir daugeliu atvejų paskatino visų dešiniųjų karinių diktatūrų atsiradimą pasaulyje. Turiu omenyje Indoneziją, Graikiją, Urugvajų, Braziliją, Paragvajų, Haitį, Turkiją, Filipinus, Gvatemalą, Salvadorą ir, žinoma, Čilę. Už košmarą, kurį Jungtinės Valstijos sukėlė 1973 m. Čilėje, niekada nebus galima nei atsiprašyti, nei už jį atleisti.
       Šiose šalyse mirė šimtai tūkstančių. Ar tikrai taip? Ir ar kaltė dėl jų visais atvejais priskirtina JAV užsienio politikai? Atsakymas yra – taip, visa tai įvyko, ir kaltė už tai tenka JAV užsienio politikai. Bet jūs to nesužinosite.
       Viso to nebuvo. Niekada nieko nenutiko. Net tada, kai atsitiko, vis tiek nieko neatsitiko. Tai nebuvo svarbu. Tai nebuvo įdomu. Jungtinių Valstijų nusikaltimai yra sistemingi, pastovūs, šlykštūs, negailestingi, bet apie juos beveik niekas nieko nežino. Čia reikia pripažinti Amerikos nuopelną. Ji, užsidėjusi universalų gėrį nešančios jėgos kaukę, ištobulino visiškai šaltą manipuliaciją valdžia visame pasaulyje. Tai – nuostabus, net šmaikštus, labai pavykęs hipnozės aktas.
       Aš jums sakau, kad Jungtinės Valstijos, be jokios abejonės, daro didžiausią gastrolių šou. Jos gali būti brutalios, abejingos, pilnos paniekos ir negailestingos, bet taip pat ir labai protingos. Kaip pirklys jos visomis išgalėmis siekia naudos vien tik sau, ir perkamiausia jų prekė yra savimeilė. Jos yra nugalėtojos. Paklausykite, kaip visi Amerikos prezidentai televizijoje taria žodžius „Amerikos žmonės“, kad ir tokiame sakinyje: „Sakau Amerikos žmonėms, kad laikas melstis ir ginti Amerikos žmonių teises, ir aš prašau Amerikos žmonių pasitikėti savo Prezidento veiksmais Amerikos žmonių naudai“.
       Tai sąmoju trykštanti gudrybė. Kalba panaudojama taip, kad būtų nuslopinta tiesa. Žodžiai „Amerikos žmonės“ yra išties malonus paglostymas. Tau nebūtina galvoti. Tik ištiesk nugarą, kad ji būtų glostoma. Glostymas gali uždusinti tavo intelektą ir tavo kritinius sugebėjimus, bet tai labai malonu. Tai, žinoma, nepritaikoma keturiasdešimčiai milijonų žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, ir dviem milijonams vyrų bei moterų, įkalintų begaliniame kalėjimų gulage, išsidriekusiame per visas JAV.
       JAV nebesuka galvos dėl mažos įtampos konfliktų. Jos nebemato prasmės nutylėti ar netgi būti nesąžiningos. Jos meta savo kortą ant stalo be jokios baimės ar pritarimo. Jos paprasčiausiai spjauna į Jungtines Tautas, tarptautinę teisę ar kritikų nepalankumą, kurį laiko bejėgišku ir nesvarbiu. Tai pat jos prisirišusios ant virvutės vedžiojasi mažą bliaunantį avinėlį – graudžią ir nerangią Didžiąją Britaniją.
       Kas nutiko mūsų moraliniam jautrumui? Ar mes jo kada nors turėjome? Ką šie žodžiai reiškia? Ar jie nurodo sąvoką, šiais laikais vartojamą labai retai, – sąžinę? Sąžinę, kuri verstų mus rūpintis ne vien savo reikalais, bet ir dalytis atsakomybe už kitų veiksmus? Ar visa tai mirė? Pasižiūrėkime į Guantanamo įlanką. Šimtai žmonių sulaikyti be kaltinimo daugiau nei trejus metus, be teisės skųstis ar bylos svarstymo, formaliai įkalinti amžinai. Ši totaliai neteisinė struktūra yra palaikoma nepaisant Ženevos konvencijos. Ji ne tik toleruojama, bet ją vargu ar apmąsto tai, kas vadinama „tarptautine bendruomene“. Tokį kriminalinį smurtą vykdo šalis, save vadinanti „laisvojo pasaulio lydere“. Ar mes galvojame apie Guantanamo įlankos gyventojus? Ką apie juos sako žiniasklaida? Jie išnyra atsitiktinai – mažame šeštojo puslapio straipsnelyje. Jie yra nuvežti į niekieno žemę, iš kurios jie išties gali niekad nesugrįžti. Dabar daugelis jų paskelbė bado streiką, juos maitina jėga, įskaitant gyventojus britus. Šiose prievartinio šėrimo procedūrose jokio delikatumo. Jokių raminamųjų ar anestetikų. Tik vamzdelis, smingantis tau į nosį ir į gerklę. Tu vemi krauju. Tai yra kankinimas. Ką apie tai pranešė britų užsienio reikalų ministras? Nieko. Ką apie tai pranešė britų premjeras? Nieko. Kodėl? Nes Jungtinės Valstijos pareiškė: mūsų elgesio Guantanamo įlankoje kritika laikoma nedraugiškumo aktu. Jūs arba su mumis, arba prieš mus. Taigi Blairas užsičiaupia.
       Invazija į Iraką buvo banditizmo aktas, akivaizdaus valstybinio terorizmo aktas, pademonstravęs absoliučią panieką tarptautinės teisės koncepcijoms. Invazija buvo savavališkas karinis veiksmas, kurį inspiravo daugiaaukščio melo serijos ir storžieviškas manipuliavimas žiniasklaida, taigi ir visuomene; aktas, skirtas Amerikos karinei ir ekonominei kontrolei Artimuosiuose Rytuose konsoliduoti, prisidengiant – kaip paskutine priemone, praradus visas kitas galimybes pasiteisinti – išvadavimu. Grėsmingas karinės jėgos įtvirtinimas pražudė ir suluošino tūkstančius nekaltų žmonių.
       Mes Irako žmonėms atnešėme kankinimus, kasetines bombas, urano panaudojimą, nesuskaičiuojamus atsitiktinio žudymo aktus, kančias, nuosmukį, mirtį ir vadiname tai „laisvės ir demokratijos nešimu į Artimuosius Rytus“.
       Kiek žmonių reikia užmušti tam, kad būtum kvalifikuojamas kaip masinis žudikas ir karinis nusikaltėlis? Šimtą tūkstančių? Tiek, manau, yra daugiau nei pakanka. Todėl būtų teisinga, kad Bushas su Blairu stotų prieš Tarptautinį karo nusikaltimų tribunolą. Bet Bushas yra gudrus. Jis neratifikavo sutarties dėl Tarptautinio karo nusikaltimų tribunolo. Taigi jei koks Amerikos karys ar politikas dėl viso to atsidurs teisiamųjų suole, Bushas pasiųs savo jūrų pėstininkus. Bet Tony Blairas tokią sutartį ratifikavo, todėl jį baudžiamojon atsakomybėn patraukti galima. Jei teismas susidomėtų, galime duoti jo adresą. Tai Londonas, Downing Streetas, numeris 10.
       Mirtis šiame kontekste nesvarbi. Tiek Bushas, tiek Blairas mirtį atideda tolimesniam svarstymui. Jau prieš prasidedant sukilimui Irake, amerikiečių bombos ir raketos nužudė mažiausiai šimtą tūkstančių irakiečių. Šie žmonės neturi reikšmės. Jų mirtys neegzistuoja. Jie – nematomi. Jų net neįtraukė į žuvusiųjų suvestines. „Mes neskaičiuojame kūnų“, – pareiškė amerikiečių generolas Tommy Franksas.
       Invazijos pradžioje britų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose atsirado nuotrauka, vaizduojanti Tony Blairą, kuris bučiuoja irakietį berniuką. Nuotrauka pavadinta „Dėkingas vaikas“. Po kelių dienų vidiniame puslapyje atsirado nuotrauka ir istorija kito keturmečio vaiko, kuris buvo be rankų. Jo šeimą nušlavė raketos. Jis vienintelis liko gyvas. „Kada atgausiu savo rankas?“ – klausė vaikas. Ta istorija buvo nesvarbi. Na, Tony Blairas nelaikė rankose nei to, nei kurio nors kito suluošinto vaikelio kūno, nei jokio kruvino lavono. Kraujas yra nešvarus. Jis suteršia tavo marškinius ir kaklaraištį, kai stengiesi nuoširdžiai kalbėti per televiziją.
       Du tūkstančiai mirusių amerikiečių jau yra keblumas. Jie nuleidžiami į kapus, kai būna tamsu. Tokios laidotuvės nekrinta į akis, yra nekenksmingos. Suluošintieji pūva lovose, kai kurie – visam likusiam gyvenimui. Taigi pūva ir mirę, ir suluošintieji, tik skirtinguose kapuose.
       Štai ištrauka iš Pablo Nerudos eilėraščio „Kai ką paaiškinu“:

      
       Tegu būna aišku, kad cituodamas Nerudos eilėraštį jokiu būdu respublikoniškos Ispanijos nelyginu su Sadamo Huseino Iraku. Cituoju Nerudą, nes niekur šiuolaikinėje poezijoje neskaičiau tokio galingo, įtraukiančio civilių bombardavimo aprašymo.
       Jau sakiau, kad Jungtinės Valstijos dabar yra visiškai atviros, mesdamos ant stalo savo kortas. Štai kur šuo pakastas. Oficialiai jos savo politiką deklaruoja kaip „pilnutinio spektro dominavimą“. Tai ne mano, tai jų sąvoka. „Pilnutinio spektro dominavimas“ reiškia žemės, jūros, oro, erdvės ir visų randamų išteklių valdymą.
       Jungtinės Valstijos dabar turi 702 karinius dalinius 132 pasaulio šalyse, – žinoma, su garbinga Švedijos išimtimi. Mes beveik nežinome, kaip jie į tas šalis nusigavo, bet jiems ten gerai.
       Jungtinės Valstijos turi 8000 aktyvių ir veiksmingų branduolinių galvučių. Du tūkstančiai jų yra visiškoje parengtyje ir gali būti paleistos po penkiolikos minučių nuo užduoties paskelbimo. Kuriamos naujos branduolinės galios sistemos, žinomos kaip bunkerių medžiotojai (bunker busters). Nuolatiniai amerikiečių partneriai britai ruošiasi pakeisti savo branduolines raketas Trident. Man įdomu, į ką jie taikosi. Į Osamą bin Ladeną? Į mane? Tave? Joną Jonaitį? Kiniją? Paryžių? Kas žino... Žinome tik tiek, kad ši infantili beprotybė – branduolinio ginklo turėjimas ir grasinimai jį panaudoti, – yra pati dabartinės Amerikos politinės filosofijos šerdis. Mes turime nepamiršti, kad Jungtinės Valstijos yra nuolatinėje karo padėtyje ir visiškai nesiruošia atsipalaiduoti.
       Daug tūkstančių, jei ne milijonų žmonių Jungtinėse Valstijose yra aiškiai nuvargę, susigėdę ir įsiutę dėl savo vyriausybės veiksmų, bet, kol padėtis tokia, jie nėra nuosekli politinė jėga – dar nėra. Bet nerimas, netikrumas ir baimė, kurią Jungtinėse Valstijose matome augančią diena iš dienos, nenyksta.
       Žinau, kad Prezidentas Bushas turi daug kompetentingų kalbų rašytojų, bet aš pasisiūlyčiau į tą tarnybą savanoriu. Aš parašyčiau trumpą pranešimą, kuriuo per televiziją jis galėtų kreiptis į tautą. Matau jį orų, rūpestingai sušukuotais plaukais, rimtą, triumfuojantį, nuoširdų, dažnai apgaulingą, kartais kreivai besišypsantį, keistai patrauklų, šeimininkišką.
       „Dievas yra geras. Dievas yra didis. Dievas geras. Mano Dievas yra geras. Bin Ladeno Dievas blogas. Sadamo Dievas buvo blogas, nepaisant to, kad jis Jo neturėjo. Jis buvo barbaras. Mes nesame barbarai. Mes nekapojame žmonėms galvų. Mes tikime laisve. Ir Dievas ja tiki. Aš nesu barbaras. Aš esu demokratiškai išrinktas laisvę mylinčios demokratijos lyderis. Mes esame gailestinga visuomenė. Mes gailestingai suteikiame mirtį elektros kėdėje ir mirtina injekcija. Mes didi tauta. Aš nesu diktatorius. Jis yra. Aš nesu barbaras. Jis yra. Jis tikrai yra. Jie visi yra. Aš turiu moralinį autoritetą. Matote šį kumštį? Tai mano moralinis autoritetas. Ir neužmirškite to.“
       Rašytojo gyvenimas yra labai trapus, beveik apnuogintas veiksmas. Neturime dėl to inkšti. Rašytojas pasirenka ir lieka ištikimas savo pasirinkimui. Bet tiesa ir tai, kad esi atviras visiems skersvėjams, o kai kurie jų iš tikro lediniai. Tu esi pats sau vienas ir išsiskiriantis. Neturi nei prieglobsčio, nei apsaugos – nebent mokėtum meluoti, – o jau tada, žinoma, mokėtum susikurti sau apsaugą ir, galima numanyti, taptum politiku.
       Šį vakarą keletą kartų paminėjau mirtį. Dabar pacituosiu savo paties eilėraštį „Mirtis“.

      
      Žiūrėdami į veidrodį manome, kad atvaizdas, žvelgiantis į mus, yra tikslus. Bet pajudėk milimetrą, ir jis pasikeis. Iš tikrųjų mes matome begalinę atspindžių virtinę. Bet kartais rašytojas privalo sudaužyti veidrodį, – nes iš kitos veidrodžio pusės į mus žvelgia tiesa.
       Tikiu, kad, nepaisant visų mus supančių siaubingų keistenybių, nepalaužiamas, nenukrypstantis, stiprus intelektualinis ryžtas mums visiems kaip piliečiams reiškia svarbiausią įsipareigojimą – mūsų gyvenimo ir visuomenės realios tiesos suvokimą. Jis faktiškai būtinas.
       Jei mūsų politinė vizija tokio ryžto neįkūnija, netenkame vilties išsaugoti to, ką jau esame beveik praradę – žmogišką išdidumą.

       ___________
 
       ¹ Veiksmų laisvę (pranc.).
       ² Vertė V. Karalius.