Almis Grybauskas. APŽVALGOS SPIRALĖ. – Vilnius: Homo liber, 2006. – 240 p.
Mąstymas apie kokį nors dalyką visuomet prasideda iš tam tikro taško, nuo jo tiesiasi skirtingos, viena kitai oponuojančios arba, priešingai, viena kitą papildančios, peršviečiančios minties perspektyvos. Mąstymas apie knygą taip pat turi savo pradžią. Almio Grybausko, poeto, atstovaujančio pirmajai 1950-ųjų kartos bangai ir minimo kartu su G. Patacku, V. Kukulu, V. Rubavičiumi, K. Plateliu, O. Baliukonyte, rinktinė „Apžvalgos spiralė“ sudaryta, kaip teigiama jos anotacijoje, iš anksčiau išleistų poezijos knygų „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Mugė“ (1988) ir eilėraščių, nepatekusių į rinkinius. Skaitydama bandžiau atrasti tą pradžios tašką, kuris formuotų galvojimo apie šią rinktinę kryptį. Eidama nuo teksto prie teksto vis ieškojau pasikartojančių, dėsningų vaizdinių, motyvų ar temų, kurios besiskleisdamos skirtinguose tekstuose sujungtų juos į darnią visumą. Šį tekstų „apvaikščiojimą“ itin sunkino temų ir motyvų gausa. Kartais itin tankus A. Grybausko eilėraščių audinys sunkiai vėrėsi, kartu lyg ir siūlydamas kelias skirtingas jo iškodavimo galimybes. Vis dėlto jau pirmasis knygos perskaitymas leido daryti prielaidą, kad vienu svarbiausiu tos ieškomos kalbėjimo pradžios tašku, epicentru, apie kurį susitelkia visi kiti įvaizdžiai, galėtų būti eilėraščiuose iškylanti žodžio tema. Šios problemos svarbą A. Grybausko poezijoje „Poezijos pavasaryje'80“ aktualizavo Vytautas Rubavičius, teigdamas, kad šio autoriaus kūryboje „galima pastebėti du gana skirtingus jo (žodžio – E. J.) suvokimus. „Erdvėje“ žodis yra atskira būties forma: jis apčiuopiamas, apie jį galima kalbėti ir kaip apie gyvastį, ir kaip apie daiktą. „Ir laiko“ dalyje mąstoma jau ne tik apie žodį, kiek apskritai apie kalbą, kuri įgauna istoriškumo dimensiją – tampa žmogiškosios istorijos sergėtoja“. Išsakyta mintis iš tiesų atveria vieną mąstymo apie žodžio funkcionavimą A. Grybausko poezijoje perspektyvą. Tačiau dar kartą ir dar kartą atsigręžus į poetinius tekstus, sekant atrasto epicentro sklaidos trajektoriją, ryškėjo dar viena žodžio skleidimosi eilėraščiuose forma, skaidrėjo nuojauta, kokios problematikos horizonte aiškiausiai veriasi skirtingos, paradoksaliai apibūdinamos, bet galbūt dėl to ir suartėjančios žodžio bei kalbos prasmės.
Tų prasmių sutelktimi, savotišku A. Grybausko rinktinės moto galėtų būti trumpas eilėraštis iš ciklo „Atpažinimai“: „Medis / mirkstantis / vėjų akvariume / mielas kalbėtojas / – Velniop eilėdarą! / o tu galėtum taip – / saulę lietų / apglėbt lig žemės / šlamėt eilėraščiu?“ (p. 216). Šiuo, maištingą keturvėjininkų semantiką parafrazuojančiu, klausimu iškeliama tema, kuri skleidžiasi daugelyje rinktinės eilėraščių. Tai santykio tarp žodžio ir pasaulio, tarp realios tikrovės ir meninės kūrybos dilema, kuri tekstuose, pritraukiant skirtingus kontekstus, varijuojant laiko ir erdvės dimensijomis, tarsi įgyja vis kitokių prasminių atspalvių ir niuansų. Tačiau problematikos esmė, jos kvintesencija, regis, lieka nepakitusi: egzistuoja tikrovė, kuri patenka į reginčios sąmonės akiratį. Tos tikrovės bei ją apimančios sąmonės jungtis esti pirmiau nei ištartas ar užrašytas žodis. Būtent šios triados – pasaulio, jį suvokiančios sąmonės ir žodžio – ryšiai esti pagrindinė rinktinės problematika. Profesorė V. Daujotytė knygoje „Kas tu esi, eilėrašti?“ taip pat yra pažymėjusi jos sklaidą A. Grybausko tekstuose. Literatūrologė akcentuoja baimę sukeliantį bandymą aprašyti pasaulį. Šią baimę ir nepasitikėjimą aprašymo galia V. Daujotytė interpretuoja taip: „Aprašymu ne tik nepasitikima, jo bijoma: „Kaip nuo aprašymų tave apsaugoti?“ Pasaulis platesnis ir gilesnis už žodžius, einančius paskui jį pažįstančią ir kuriančią mintį“. Literatūrologės mintis beveik sutampa su žymaus prancūzų filosofo P. Ricoeuro ištartimi apie kalbos ir užkalbinio pasaulio santykį: „Kadangi pirmiausia yra kažkas, ką norime pasakyti, kadangi turime patirtį, kurią reikia iškelti į kalbą, kalba yra ne vien tik nukreipta į idealias reikšmes, bet ir nurodo tai, kas yra“. Atrodo, kad A. Grybauskas pajuto šią filosofinę problemą ir poetiškai ją realizavo. Kalbos ir užkalbinės tikrovės santykio problema iš tiesų labai svarbi filosofinei minčiai. Dėl abiejų šio santykio sandų pirmumo teisės buvo nemažai svarstoma ir polemizuojama. Jei A. Grybausko poeziją analizuotume pagal tų filosofinių disputų kontekstą, atrodytų, kad autorius palaiko pasaulio, tikrovės pirmumo prieš kalbą idėją. Tai iš tiesų ryšku jo kūryboje. Eilėraščių lyrinis subjektas čia persmelktas nuolatinio jutimo, kad esti tikrovė, kuri egzistuoja pirmiau nei kalba, kad ji įsilieja į kalbą transformuotu pavidalu. Tas išsiliejimas kalboje vyksta keliais etapais: realaus pasaulio vaizdus sugauna stebinti juos sąmonė. Paskui ji formuoja naują pasaulį, kuris atsiveria kalboje: „Šitas miškas išaugo iš manęs. / Tarytum balsas išsiliejo ežeras. / O išmone lapijos ir vandens, / paveikslą renesansiškai nudažiusi“ (p. 10). Poetinis subjektas šiame eilėraštyje pasirodo kaip jungtis, mediumas tarp realaus pasaulio ir to, kurį sukuria vaizduotė: „Nesvarbu – baugins, o gal graudens / melsva akis, apsėmusi pasaulį, – / aš peizaže kaip jungianti grandis“ (p. 10). Žodis A. Grybausko poezijoje skleidžiasi dviem ryškiais pavidalais: kaip vidinė ir kaip užrašyta ar balsu išsakyta kalba. Vidinis žodis suvokiamas kaip tikrumo, autentiškumo ženklas, kaip tai, kas turi galios išlikti: „Išlieka žvilgsniai, mostai, lūpų kvapas, / lietaus garsai, neonas ant asfalto. / Dar kartais žodžiai – netarti negrabūs, / tačiau tikri ir tylūs, / kaip alsavimas“ (p. 20).
Išorinė kalba, poetinis žodis, o plačiau – visa meninė kūryba, dialektiškai sujungia savyje saugos galimybę ir trapumą, gyvastingumą ir sąstingį, tiesą ir melą. Štai eilėraštyje „Senos fotografijos“ nuotraukos sugrąžina subjektui vaikystės laiką, tame laike matytus veidus. Viena vertus, jos turi galią nematoma paversti matoma. Nuotrauka, fotografija, atvaizdas kartais tampa savęs ieškojimo, atpažinimo simboliu. Tokiu pavidalu ji iškyla eilėraštyje „Emigrantai“: „Ieškodami panašumo savyje, žiūrime į tavo nuotraukas, tėvyne“ (p. 106). Tačiau, kita vertus, atvaizdas suvokiamas ir kaip netvarus darinys, graužiamas laiko erozijos ir nykstantis. Jis tik iškelia matytus veidus iš praeities laiko, tačiau realaus kontakto su jais nepadeda užmegzti. Tikrovėje subjektas lieka vienas: „Sugūra grafikai, gradacijos, / išgraužia rūdys grakščią grafiką. / Ir sėdi vienas. Kur gudravimai? / Ak, tos juokingos fotografijos...“ (p. 40). Ne viename eilėraštyje žodis nusakomas netvarumo metafora. Ir vis dėlto kartais jis šmėsteli tekstuose kaip vienintelis, žmogaus egzistenciją patvirtinantis ženklas: „Gal tie žodžiai gatvėj lig šiol / tarp garų kamuoliukų supasi / kaip vienintelis netvarus / naktin išėjusio pėdsakas“ (p. 198). Rašanti ranka lyg ir gali sustabdyti laiką. Tačiau sustabdyta minutė perkeičia žmogų ir jo likimą: „Taikli minutė... / Drebanti ranka / jos trasą perkerta ir kelią jai užstoja, / kad ji nedingtų, kad pavirstų žodžiais, / pakeisdama likimą ir mane“ (p. 117). Esti rinktinėje eilėraščių, kuriuose rašymas pasirodo kaip savęs atvėrimas, išsisakymas: „Nors tu rašai. Rašai širdim, rašai, / krauju ir pojūčiais visais“ (p. 80). Tačiau ši atvertis skleidžiasi ir negatyviu pavidalu: žodžiai apiplėšia ir nusekina sielą: „Paklaustas vėl nežinočiau / kas tai yra laikas / tik jaučiu kaip nusenka / siela išsiliedama į žodžius“ (p. 158). Kūrėjas aiškiai suvokia, kad lieka tiek daug, ko negalima išsakyti kalba: „Lieka nebūtis ir begalybė lieka / nepaliestos, ir tavo lūpos blėsta, / kol jas (dažnai) užspaudžia neviltis“ (p. 80).
Vidinis regėjimas, kuris neretai kyla stebint išorinio pasaulio daiktus, ryškiausiai skleidžiasi ilguosiuose, griežtos eilėdaros nesuvaržytuose eilėraščiuose. Čia pro skaitytojo akis praslenka keisti sniegu padengtų dykumų ir jomis keliaujančių kupranugarių peizažai, šikšnosparniai ir arkangelai, šėtono vabalėliai, preparuojamos varlės, tarakonai ir pelės. Erdvė ir laikas tokiuose tekstuose praranda bet kokius kontūrus. „Odėje vazai“ vaizdai tekėte teka perteklingu srautu. Tas tekėjimas esti toks intensyvus, jog atrodo, kad visi tie slenkantys vaizdai, figūros, laiko ir erdvės susipynimai juda ne tolygia linija, o tarsi sukdamiesi spirale: vieni vaizdai nutolsta, priartinami kiti, tačiau net ir nutolusieji vis tiek yra sugrąžinami į skaitytojo akiratį. Galbūt dėl tokio vaizdų komponavimo tie ilgieji tekstai paaiškina mįslingąjį rinktinės pavadinimą: „Apžvalgos spiralė“. Daiktai patenka į reginčio juos subjekto sąmonę be jokių paaiškinimų, be bandymų interpretuoti. Toks santykis su daiktais suvokiamas kaip vienintelė galimybė prie jų priartėti. Jis artimas tam santykiui, kuriuo kitame tekste nusakomas eilėraščio ir jį skaitančiojo ryšys. Gilusis eilėraščio suvokimas čia kyla ne iš interpretacijos, bet iš emocionalaus meilės santykio, kuris esti tarp žmonių: „Jei tiktai nori prasiskverbt vidun mylėt eilėraštį kaip žmogų“ (p. 56). Perteklingas ir klampus kalbėjimas tarsi paslepia to, ką norima išsakyti, prasmę: ji tik vos numanoma iš eilėraščių paviršiaus. Atrodo, kad ir pats poetas jaučia, jog, pasiduodamas laisvam, sugestyviam, rimo nesuvaržytam kalbėjimui, jis itin sutankina savo tekstus ir paslepia jų giliąsias prasmes. Vienintelė galimybė jas atskleisti – pajusti prasmių ir ritmo dermę: „Negali pabaigos apčiuopt nes bepradis valkus pavidalas / tik akimirką pasirodė ir jo pėdsakai tirpsta / kitos miglos pakrašty / Miglos pakrašty / kitos miglos pakrašty nuolatinėj klasifikacijoje / veik vienodai skambančių įvykių sekoje panašių pulsavimų / lieka griebtis lengvos apgaulės negiliu mintijimo / įlinkiu sutapatint ritmą ir prasmę“ (p. 174). Tačiau ir ilguosiuose eilėraščiuose, ten, kur jų prasmė dažnai panardinama sudėtingame, sunkiame, dėl to net ir erzinančiame kalbėjime, kartkartėm galima įžvelgti žodžio motyvą, kurį regiu kaip vieną svarbiausių A. Grybausko rinktinėje. Štai pirmame ciklo „Atpažinimas“ eilėraštyje „Įmanomo gyvenimo apmatai“ dar kartą atsiskleidžia užrašyto, spausdinto žodžio perkeičianti, transformuojanti žmogiškąją būtį galia, išryškėja poeto mąstymo apie žodį paradoksalumas. Čia žodis sujungia galima su negalimu. Žodyje poetas regi besiskleidžiančius du žmogaus gyvenimo užrašymo būdus. Viena vertus, žodis išreiškia dar didesnę tiesą nei ta, kuri esti tikrovėje, kita vertus, buvimas, suvokiamas kaip nedaloma duotybė, žodyje atsiveria tik kaip nuojauta: „Kaip verčias už langų / gyvybės puslapiai / Kaip jie pakeičia mus / spausdintuos puslapiuose Jungia / negalimą su galimu ir tiesą / su didesne tiesa / su nepadalomo buvimo nuojauta“ (p. 211).
Užtemdytos prasmės tekstai sudaro tik vieną A. Grybausko rinktinės dalį. Esama čia ir tokių eilėraščių, kurie veriasi lengvais potėpiais, itin sutelktu ir kondensuotu vaizdu. Tokie eilėraščiai tiek savo forma, tiek turiniu priartėja prie japoniškų haiku poetikos: „Nuo stogų – / nuo skardinių miesto blakstienų / šluosto ašaras vėjas. / Voro tinkle / lyg taikikly – / vėstanti saulės širdis. / Žvirbliai – natos / laidų penklinėj. / Vystančio rudenio muzika. / Nuo medžio prie medžio / geltonas fakelas. / Voverė uždegė mišką. / Nukritusių lapų nuotaika. / Tuščias dangus priartėjo. / Žengi šiugždančiu kilimu / tarsi medžio viršūnėmis“ (p. 15). Tokių skaidrių, lengvumu ir transcendentine nuojauta persmelktų tekstų daugiausia cikle „Mėnesiena“. Čia itin ryškiai – ir turinio, ir formos atžvilgiu – skleidžiasi tylos izotopija. Teksto tankis, kuris išryškėja ilguosiuose rinktinės eilėraščiuose, išretėja, dėl to vaizdai, peizažai, jo detalės – visa tai, ką fiksuoja subjekto sąmonė, – pasidaro skaidrūs. Praretėjęs teksto audinys priartina vaizdus, išplečia erdvę, pristabdo minties tekėjimą. Ir pats laikas šio ciklo eilėraščiuose atrodo sulėtėjęs, vis sustojantis ir įstringantis tarp realybės ir sapno erdvės, persmelktas nakties, mėnesienos išspinduliuotos tylos. Tyla šio ciklo eilėraščiuose yra toji grandis, kuri sujungia šiapusinę ir anapusinę plotmes. Tylos apgaubtos atliepia ir peizažo, dažniausiai žiemiškojo, detalės. Užpustytų laukų vaizdas šliejasi prie tylos potyrio, jį tik dar labiau išryškindamas ir pagilindamas: „Užpustyti laukai / ligi geluonies mėnulio / Nereikalinga daina / apie neseniai išėjusius / nes jie su mumis / šįvakar visi prie židinio / kaip ir kasmet / Tyla / Tolimos žvaigždės spigina“ (p. 206).
Pasirinktas skaitymo epicentras – žodžio figūra, jos santykis su realybe ir pasaulio pirmumo prieš kalbą aktualizavimas – ne vienintelis galimas. Dėmesio centrą lemia skaitytojo pasirinkimas. Tai lyg privilegija, kurią vis dėlto lydi aštri nuojauta, atliepianti vieną svarbiausių A. Grybausko poezijoje besiskleidžiančių nuostatų: lieka tiek daug nepasakyta ir neatverta. Šis suvokimas leidžia skaitančiajam dar kartą sugrįžti prie A. Grybausko poezijos ir kartu su lyriniu subjektu ištarti: „Tu – genijus, ir tu – kvailys įtūžęs prie tuščio lapo, kur visi kampai pilni neišrašytų galimybių“ (p. 80).