Kai „Pergalės“ mėnraštį Juozas Aputis perkrikštijo į „Metus“, pamenu, pasigirdo ir samprotavimų, o kuo gi buvo blogas senasis pavadinimas, esą žodis „Pergalė“ ir lietuviškas, o pats savaime lyg ir neturi to sovietinio atspalvio. Buvo juk ir Saulės, ir Žalgirio mūšiai, buvo ir žygiai iki Juodosios jūros, į Smolenską ir Maskvą, buvo Nepriklausomybės kovos – visokių pergalių buvo. Tad žodis neutralus, niekuo dėtas, svarbu leidinio turinys, tačiau buvo ir kalbama, kad su skaitytojo įpratimu skaityti „Pergales“ reikia skaitytis. Pavadinimas pasikeitė 1991 metais, taigi, jau gyvenant antruosius Nepriklausomybės metus, siekiant, kad ji taptų realia, o ne tik Kovo 11-osios Akte užrašyta pergale. Atšventėme Nepriklausomybės Akto penkiolikos metų jubiliejų, aikštėse jaunimas pasidainavo ir pasišoko ne blogiau kaip per Kalėdinių eglučių įžiebimus. Paryčiais miestų komunalininkai surinko stiklo šukes ir šiukšles, tad gyvenimas tęsiasi, plaukia vaga, kurios vingių ir trajektorijų niekas nežino ir nebesiryžta spėlioti.

       Šiemet kovo 11 dieną ištrūkau iš Vilniaus su draugais švęsti jubiliejų į Salaką. Oras puikus, reto grožio pakelės peizažai – kiek tik akys užmato – sidabru ar auksu blizguriuojantys į kalvas laukai, nelygu ar saulė už debesies, ar jau lenda pro kraštą. Žodžiu, Dievo parėdymu turėkite sau ir gražią saulėtą dieną. Pro apsupusias Uteną automobilių prekyvietes (kalbama, kad čia padėvėtų automobilių Meka visoje Rytų Europoje) įvažiuojame į Aukštaitijos sostinę. Keista, bet per visą miestą vos ant vieno kito namo matai iškeltą trispalvę, dažniausiai ant pastatų su valdiškomis ar komercinėmis iškabomis. „Jie kelia vėliavas, nes pagal įstatymą juos gali nubausti piniginėmis baudomis, – sako vairuodamas automobilį mano krikšto sūnus, teisės studentas. – O paprastas žmogus gali elgtis savo nuožiūra – kelti vėliavą arba nekelti.“ Mano galvoje vėl sukirba straipsnelio pradžios leitmotyvas – „Metai“ ar „Pergalė“? Jei tokį reginį imčiau aprašinėti „Pergalės“ žurnalui, ne vienas sakytų, kad rašau groteską, ironizuoju, ieškodamas neatitikimų ir nedermių, dėl pasišaipymo su paslėptu moralu. „Metai“ – visai kas kita. Prieš septyniolika metų, draugovininkų, milicininkų, KGB darbuotojų įsiūčiui, Vasario 16 naktį kaži koks „nacionalistas“, matyt, LRT darbuotojas, prikabino trispalvę ant šios įstaigos rūmų – forposte, kuris saugojo visuomenę nuo nacionalistinių išpuolių ir skleidė teisingiausias pasauly idėjas. Linksmas buvo pasityčiojimas ir iš tų uniformuotų vargšų, kurie rytą su apmokytais vilkšuniais šniukštinėjo ir uostinėjo rūmų koridorius, į juos neįsileisdami darbuotojų. Kiekvienas buvo įtariamasis. Tai istorija labiau tinkanti „Metams“. Per septyniolika metų išbluko Sąjūdžio laikų vėliavų spalvos, o lietūs ir vėjai jas gerokai pakedeno ir padraskė. Tokią vėliavą gali saugoti namie kaip relikviją iki kitos dainuojančios revoliucijos, bet kelti prie namo „gonkų“ ją šiandien nebetinka. Nauja trispalvė, sako, kainuoja apie 60 litų. Ir kas gi ryšis dabar tokioms nenumatytoms išlaidoms, kai nėra sutaupytų kojinėj pinigų nekompensuojamiesiems vaistams, švirkštams, tvarsliavai, gydytojui, gydymui ir laidotuvėms su šermenimis. Prieš septyniolika metų buvo – tad anokia čia ir „Pergalė“? Greičiau „Metai“ – laikas, savaip perstatęs ir pergrupavęs vertybes ir nuostatas. Jei norite, kad būtų juokingiau, – tai „Pergalė“. Įžvalgus buvo J. Aputis, nors kai apsuki klausimą dar ir trečiaip – išnyra vėl visai kitos mintys.

       Įvažiuojam į Salaką, prie kaimyno trobos pristatyta „mašinėlių“, kaip vaikystėj žemaičiai vadindavo lengvąsias, snieguotu keliu atklibinkščiuoja seniokas įraudusiu veidu, vilkintis nubrizgusiais avikailių puskailiniais, nebepamenu jo vardo – Petras ar Rapolas, sveikinasi ir kalba lyg su senu pažįstamu. Manau, apsipažinęs, bet ne, nori pabendraut su miesčioniu, ir tiek. Klausiu, kas čia pas kaimynus atsitikę, ir tik tada, vėl atsigręžęs į jų trobą, pamatau ant tako pabarstytų eglišakių. „Numirė, – sako, – tuoj išneš. Per šventes – trys duobės. Anam kaimo gale kaži kokia moterėlė, o už bažnyčios – dar vienas. Iškask tu per dieną kad gudrus tris duobes, kai tiek sniego ir toks įšalas... Jaunas buvo, – sako, – tik septyniasdešimt metų, tiesa, invalidas, prieglaudoj jau kelinti metai gyveno, bet palaidot giminės pasiėmė. Jei ne per brangios laidotuvės, tai dar ir apsimoka.“ Žodis po žodžio ir išsikalbėjo žmogus, kol iš namų išnešė karstą. „Grabas – ką grabas? – 350 litų, nu, vainikui, duobkasiams, bažnyčiai, gedulingai vakarienei – taupiai laidodamas trijų pensijų neišleisi.“ Tai jau „Pergalė“. Įsijungė žmogelis į laidotuvių procesiją ir nulingavo paskui katafalką giedodamas: „Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia“. Iš tikrųjų amžinoji šviesa nepripažįsta dienos ir nakties, nepripažįsta laiko, nebepripažįsta metų, nes tai yra kiekvieno mirtingojo pergalė prieš kasdienybę kokiuose nors rajono prieglaudos namuose, prieš nepagydomą ligą ir nepakeliamą skausmą. Sakytum, ne taip dar blogai surėdytas šis pasaulis, gailestinga ir sesuo Giltinė, jei pasigaili žmogaus, kuris nesikviečia daktaro su eutanazijos švirkštu. Šie žmonės gyvena ir nugyvena savo gyvenimus visai kitu ritmu, nei mes miestuose. Salako ir panašių į jį miestelių pašto niekad nėra pasiekę „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „7 meno dienos“, juose nėra interneto kavinės, nors kone kiekvienoje troboje yra keturi TV kanalai, per kuriuos prieš rinkimus žmogelis išgirsta nuostabių dalykų, lyg iš kokių vaikystėje girdėtų stebuklinių pasakų, kuriomis malonu patikėti. Tad suprantamas ir tas raudonveidžio žmogelio didelis noras išsipasakoti ir pasišnekėti su savaitgaliui atvažiavusiu miesčionim. Tik, gink Dieve, nepradėk jo mokyti, aiškinti jam savo tiesų ar moralizuoti, kas buvo daroma visą mūsų naujosios istorijos laikotarpį. Dėl to atotrūkis tarp vadinamųjų elito žmonių ir tų, kurie užpustytuose kaimuose ištisą pusmetį zuja tarp savo namų, daržinės, tvarto ir krautuvės, nenumaldomai plėtėsi ir gilėjo.

       Kaip tik tada, kai Lietuva, Latvija ir Estija rugpjūčio 23-iąją išėjo į Baltijos kelią, netyčia man nusišypsojo laimė nuvykti į Paryžių švęsti Prancūzijos didžiosios revoliucijos 200-ųjų metinių. Jaučiausi tos šventės ir daugybės konferencijų dalyvis, tačiau sykiu ir turistas, nes be galo norėjosi apžiūrėti, apvaikščioti ir patirti miesto, kuris nuo vaikystės man buvo mitas, dvasią. Ir kiekvieną mano turistavimo dieną viena iš būtinai aplankytinų maršruto vietų buvo Notre-Dame katedra. Užversdavau galvą į vitražus, prieš altorius klaupdavausi ir stodavau, kaip nuo vaikystės buvau išmokytas, paskui vėl sukdavau ratus aplink stacijas, ir staiga visai netikėtai išvydau neįprastą mums, lietuvių katalikams, vaizdą. Šoninėje koplyčioje vienas prieš kitą sėdi du žmonės ir šnekučiuojasi – kunigas ir solidaus amžiaus vyras. Vėliau vieno paryžiečio paklausiau, kas tai per ritualas. Sako: „Na, žmogus atlikinėjo išpažintį“. Ir tada aš perkandau psichoanalitikų atradimo prasmę, kad išpažinties esmė yra visai ne nuodėmės prisipažinimas, bijant atpildo, Dievo rūstybės ir Pragaro. Tai greičiau nuodėmingo, vargšo ar vienišo žmogaus poreikis ir galimybė išsikalbėti, išsipasakoti girdinčiam ir suprantančiam, beje, ir noras bei troškimas būti suprastam ir išklausytam. Tai ne kas kita kaip psichoterapija, kurios negausi šiandien niekur, pro jokį „viešojo diskurso“ kanalą. Iš šios tolimos digresijos grįžtu prie iškeltos temos. Tokio nuoširdaus pašnekesio stygius, kai nesi mokomas, kaip turėtum suprasti realybę, kaip turėtum elgtis per rinkimus, ir atvedė paprastą žmogų prie to, kad gražiai sulankstęs Sąjūdžio laikų vėliavą jis vėl pakišo į tą vietą, kur anų laikų trispalvė penkiasdešimt metų buvo paslėpta laukiant geresnių laikų. Metai padarė savo.

       Dar už kelių dienų su paliegusiu tėvu užpustytais keliais važiuoju į Mielitilčio kaimą maitinti mūsų bites. Kaimas tarp Ignalinos ir Visagino, sovietmečiu išdegęs, iš keturiolikos likę tik trys žiemomis negyvenamos, iki langų užpustytos trobos. Iš vienos pusės per kiemus teka Dysna, už tvartų – pušynas, už pušyno – pelkė, susijungianti su upe, visas miškas nusėtas XI a. pilkapiais ir pačiam smaigaly, kur upė susisiekia su pelke, – piliakalnis. Gali būti, kad tuomet čia Dauguva atplaukdavo vikingai, kuriems ši medinė pilis ir gyvenvietė buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Klausiau Alfredo Bumblausko, tačiau jis man apie šią vietovę tepasakė tiek, kad čia buvo gausiai apgyvendinta teritorija, degtiniai kapai, kurių didžioji dauguma „archeologų mėgėjų“, aukso ir senienų ieškotojų jau „iškasinėta“.

       Sniego tiek, kad automobiliu net neketink sukti į mišką. Sentikis Aleksandras pakinko į roges savo trimetę kumelę ir veja ją miško keliuku, šokinėdamas per nugriuvusius medžius porą kilometrų mūsų sodybos link. Tačiau pusiaukelėj stabteli, ir aš netikiu savo akimis – skersai miško plačiausia, gal penkiasdešimties metrų pločio, proskyna, į stirtas sukrauti plastikiniai vamzdžiai ir tolumoj didžiuliai rūkstantys kelmų laužai. Sako: „Va, matot, kaip viskas greitai keičiasi, – tiesia dujotiekį vos ne per jūsų kiemą ir maudyklę“. Iš tikrųjų tiesia. Suprantu, kad ne haliucinacija. „Pergalė“.

       Klausiu: „O kieno buvo miškas?“ – „Na, miško nespėjo savininkui grąžinti, išvežė visą miškovežiais“.

       Gal prieš dvidešimt metų, pamenu, kai Vilniuje Tilto gatvėje mėgino kaži kokie partiniai savivaldybės gudragalviai nugriauti namą ir pasistatyti sau „kitokį“, Marcelijus Martinaitis atsistojo po ekskavatoriaus kaušu. Jis parodė pilietinį sąmoningumą ir valią pasipriešinti nomenklatūros savivalei. Tada valdžia tokio žmogaus kaip Martinaitis dar bijojo, ir Tilto gatvė buvo išsaugota. Dabar, kai po penkiolikos Nepriklausomybės metų per pilkapius, upelius ir senąsias baltų gyvenvietes neaišku kokios bendrovės varo dujų trasas, istoriniuose piliakalnių landšaftuose planuoja sąvartynus, nelabai beliko, kas po ekskavatoriaus kaušu atsistotų. O jei ir atsistotų, ar pasikeistų kas nors?.. Kas tai? „Pergalė“ ar „Metai“ po penkiolikos Nepriklausomybės metų? Per tuos metus siekėme ir pasiekėme keliamų valstybei tikslų, tapome Europos bendrijos ir NATO nariai, tačiau per tą patį laiką išsiugdėme ir naująją nomenklatūrą – godžią ir cinišką, kuri niekados neatsisės kaip tas Notre-Dame kunigas su paprastu žmogumi vienas prieš kitą pasišnekėti apie jo nelaimes, nusivylimus, paklydimus ir skausmą.

       Kiekvienas futbolo komandos vartininkas tyliai džiaugiasi, kai kamuolys išspiriamas į užribį kuo toliau nuo jo vartų, jis nesąmoningai trina pirštinėmis, kai neštuvais už aikštės ribų išnešamas mušantis įvarčius puolėjas, tačiau ateina diena, kai jis savo sportinius batelius ir marškinėlius pakabina ant kablio, ir jam truputį gėda dėl to savo tylaus džiaugsmo, nes jis nebuvo iki galo kilnus ir garbingas sportininkas. Tai tik šio rašinėlio pabaigos metafora, jungianti savin kelias prasmines dimensijas – pergalės, metų ir užribio, – vietos, kurioje anksčiau ar vėliau atsidursime neiškėlę nei baltos, nei trispalvės vėliavos. Prieglaudos, kapai, Airija, Anglija – vis besiplečiantis užribis.

       Salako kapinėse, matau iš tolo, žybsi saulėje viena po kitos kastuvų geležtės, praskrenda šarkų būrys sidabriniais sparnais, puslankiu sustojęs žmonių būrelis dar sugieda porą giesmių ir „Lietuva brangi“, paskui sėda į mašinas, užveda variklius, ir šarkos visu būriu pakyla nuo laidų, apsuka kelis ratus ir nuskrenda.