1779 m. pirmą kartą išspausdintas Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas išmintingasis“ ligi šiol niekada nebuvo verstas į lietuvių kalbą. Kitados „Vagos“ išleistame G. E. Lessingo kūrinių tome buvo įdėti jo pjesių „Emilija Galoti“ ir „Mina fon Barnhelm“ bei estetikos studijos „Laokoonas“ vertimai, tačiau „Natanas“ – vienas svarbiausiųjų ne tik G. E. Lessingo, ne tik vokiečių, bet ir apskritai pasaulinės Švietimo amžiaus literatūros klasikos pavyzdžių – lietuviškai taip ir liko neprakalbintas. Vokiškai kalbančių kraštų mokyklose „Natanas išmintingasis“ ir dabar laikomas vienu pagrindinių tekstų, kuris iki mūsų laiko išsaugojo nepriekaištingą įtaigumą, ugdo religinę ir apskritai žmogiškąją toleranciją bei pakantumo kitam ir kitokiam jausmus. Dramos veiksmas vyksta Kryžiaus karų laikais Jeruzalėje, kuri tada buvo trijų didžiųjų pasaulio religijų – judaizmo, islamo ir krikščionybės – kruvinos sandūros vieta. Ne kitaip yra ir dabar, nuo tų laikų šiuo požiūriu ne itin toli pasistūmėta, taigi idėjinis G. E. Lessingo patosas, deja, išlieka aktualus ir šiandien.

                                                                                 VERTĖJAS

SALADINAS ir NATANAS.

SALADINAS. Na, žyde, eikš artyn! – Arčiau! Štai šičia!
Ir nebijok!
NATANAS. Lai bijos tavo priešai!
SALADINAS. Tai tu tas Natanas esi?
NATANAS. Esu.
SALADINAS. Išmintingasis Natanas?
NATANAS. O, ne.
SALADINAS. Išties! Ne pats juk pasivadinai taip,
Tauta juk taip vadina.
NATANAS. Gali būti;
Tauta!
SALADINAS. Bet tu juk nemanai, kad aš
Su panieka žiūriu į liaudies balsą? –
Aš jau seniai geidžiau susipažinti
Su žmogumi, kurį išmintinguoju
Vadina.
NATANAS. Netgi jei tik pašaipiai?
Jei liaudžiai „išmintingas“ reiškia lygiai
Tą patį kaip „gudrus“? Ir jei gudrus
Tik tas, kuris nutuokia, kas naudinga?
SALADINAS. Kas jam išties naudinga, tu manai?
NATANAS. Tada, žinia, didžiausias savanaudis
Pats protingiausias būtų. Ir gudruolio
Tuomet nebeatskirtum nuo išminčiaus.
SALADINAS. Kaip supratau, tu man įrodinėji,
Ką pats bandai paneigt. Kas iš tiesų
Naudinga žmogui – liaudis to nežino,
O tu žinai. Bent stengeis sužinoti;
Galvojai apie tai. Jau vien dėl to
Tave laikyti verta išmintingu.
NATANAS. Na, tokiu tai save kiekvienas laiko.
SALADINAS. Gal apsieikim šiuosyk be kuklumo!
Nemalonu jo nuolatos klausytis,
Kai norisi išgirsti blaivų protą.
(Pašoka)
Bet laikas imtis reikalo! Tačiau,
Prašyčiau, žyde, atvirai!
NATANAS. Sultone,
Aš trokštu tau pasitarnauti taip,
Kad likčiau vertas tavo partnerystės
Ir ateity.
SALADINAS. Pasitarnauti? Kuo?
NATANAS. Tu gausi visa, ką turiu geriausio;
Ir gausi viską už žemiausią kainą.
SALADINAS. Tu apie ką čia? Juk ne apie savo
Prekes?.. Su mano seseria derėkis
Ir mainikauk, kad nori. (Še, klausykis!) –
Su prekiju aš neturiu ką veikti.
NATANAS. Tai tu, be abejo, žinoti nori,
Gal aš kely ką nors iš tavo priešų,
Kurie ir vėl aplink sujudo, būsiu
Sutikęs ar išvydęs? Tiesą sakant...
SALADINAS. Ir tai nerūpi iš tavęs išgirsti.
Kiek man to reikia, aš jau prisiklausęs
Pakankamai. Žodžiu...
NATANAS. Paliepk, sultone.
SALADINAS. Man reikia, kad išaiškintum ką kita;
Visai ką kita. Jeigu jau esi
Toks išmintingas, tai sakyk galiausiai:
Kuris įstatymas, kuri tikyba
Atrodo tau pati priimtiniausia?
NATANAS. Sultone, aš juk žydas.
SALADINAS. Taip, o aš,
Aš – musulmonas. Dar yra krikščionys –
Treti tarp mūsų. Ir iš šių trijų
Religijų tiktai viena teisinga
Tegali būti. – Toks žmogus kaip tu
Nepasiliks juk ten, kur jį nusviedė
Atsitiktinė prigimtis, o jei
Ir pasiliks, tai tik kažką įžvelgęs,
Dėl to, kad renkas tai, kas jam geriausia.
Štai taip! Todėl norėčiau aš išgirsti
Tas tavo įžvalgas. Norėčiau sužinoti
Tas priežastis, kurioms sugromuliuoti
Pačiam man nuolatos pristinga laiko.
Padėk man suvokti pasirinkimą,
Kurį tos priežastys nulėmė, – aišku,
Tai liks tarp mūsų, – kad ir aš jomis
Galėčiau rinkdamasis pasiremti.
Ką? Tu stebies? Žiūri akis išplėtęs?
Galbūt tikrai aš pirmas tarp sultonų,
Kuriam toks įgeidis į galvą šovė;
Nors nemanau, kad jis sultono garbę
Labai jau žeminantis pasirodys.
Argi ne taip? Sakyk man pagaliau!
Kalbėk! – O gal tau reikia minutėlės,
Kad apgalvotum? Štai – tu ją turi.
(Ar ji ten klausos? Reikia pažiūrėti;
Norėčiau sužinoti, ką ji mano.)
Svarstyk! Svarstyk negaišęs! Aš netrukus
Sugrįšiu. (Išeina į gretimą kambarį, kur anksčiau nuėjo ir Zita)

 
NATANAS vienas
Hm! hm! – Keista! Ką tai reiškia?
Ką jis sumanė? Ko sultonas nori? –
Maniau, kad pinigų, o jam – tiesos
Prisireikė. Tiesos! Ir dar ne šiaip sau –
Grynais jam duok, o ar gali tu tiesą
Atkišti kaip monetą! Na jei dar
Senom monetomis, kurias pasverti
Gali, – tai dar suprasčiau! Betgi ne –
Duok jam naujom, nukaldintom spaudykloj,
Su įspaudu, pasakančiu jos vertę.
Kaip pinigo į kapšą neįkiši
Tiesos galvon. Tai kas iš mūsų žydas?
Jisai ar aš? – Palauk... O gal iš tos
Tiesos jam ne tiesa ir reikalinga?
Gal tos tiesos jam reikia tik kaip spąstų?
Nors ne, toks įtarimas irgi būtų
Per menkas. Ar per menkas? Kas didiesiems
Per menka? – Žinoma, aiškiau nebūna:
Įsiveržė nelauktas neprašytas!
Juk draugas, kai ateina, pasibeldžia. –
Aš privalau būt atsargus! Bet kaip?
Ką man daryti? Jeigu aš laikysiuos
Kaip užsispyręs žydas – bus nekas.
O jei išsižadėsiu judaizmo,
Tai dar prasčiau. Nes jei jau aš ne žydas,
Tai kas neleis paklausti, o kodėl
Tada ne musulmonas? – Būtent taip!
Štai išsigelbėjimas! Tiktai vaikui
Pakanka pasakos, kad jis nurimtų. –
Lai jis ateina. Lai tiktai ateina!

 
SALADINAS ir NATANAS

SALADINAS. (Ten nieko nėr!) – Tikiuos, kad ne per greit
Grįžau? Ar viską spėjai apgalvoti?
Na tai kalbėk! Čia niekas negirdės,
Jokia dvasia.
NATANAS. Tegu sau nors ir visas
Pasaulis klausos.
SALADINAS. Natanas toks tikras,
Kad jam nekyla netgi abejonės?
Puiku! Iš to išminčių atpažįstu!
Tiesos neslėpti, nevyniot į vatą!
Dėl jos bet kuo išdrįsti rizikuoti!
Turtu ir gyvastim! Krauju ir kūnu!
NATANAS. Jeigu to reikia ir jei tai naudinga.
SALADINAS. Taigi nuo šiol pelnytai ir teisėtai
Sultonui skirtu titulu galėsiu
Vadintis: „Tobulintojas pasaulio
Ir jo tvarkos“.
NATANAS. Taip, titulas šlovingas!
Tačiau prieš tai, kol atsakysiu, leisk man,
Sultone, tau papasakoti trumpą
Istorijėlę.
SALADINAS. Bet kodėl gi ne?
Ar aš kada nemėgau išklausyti
Trumpos istorijėlės, o dar ypač
Jeigu gerai paseksi.
NATANAS. Na, geriausias
Aš pasakorius niekad nebuvau.
SALADINAS. Ir vėl ta išdidi kuklybė? Nagi
Pradėk ir pasakok, negaišk.
NATANAS. Senais
Žilais laikais Rytų kraštuos gyveno
Žmogus, ir jis turėjo aukso žiedą,
Brangakmeniu papuoštą vertingiausiu,
Kadai iš mylimosios rankų gautą.
Žodžiu, tasai akmuo, tasai opalas,
Šimtais spalvų ir atspalvių spindėjo,
Be to, turėjo paslaptingą galią –
Kiekvienas, kas tikėdamas tą žiedą
Mūvėjo, buvo malonus ir Dievui,
Ir patrauklus žmonėms. Taigi nekeista,
Kad tas Rytų šalies žmogus to žiedo
Nenusiimdavo nuo piršto dieną naktį;
Be to, išreiškė valią, kad per amžius
Tas žiedas iš namų neiškeliautų.
Tik taip ir ne kitaip. Prieš mirtį žiedą
Jisai paliko mylimiausiam sūnui,
Tvirtai prisakęs, kad tasai ir vėlei
Jį perduotų vienam sūnų, kuris
Brangiausias būsiantis; taip nuolatos
Mieliausias, nesvarbu, kelintas gimęs,
Vien žiedo galių padedamas tvarkės
Namuos kaip kunigaikštis ir valdovas.
Girdi, sultone?
SALADINAS. Supratau. Toliau!
NATANAS. Taip šitas žiedas, iš sūnaus pas sūnų
Keliaudamas, galiausiai atiteko
Gimdytojui, auginusiam tris sūnus;
Kadangi visi trys jam buvo lygiai
Paklusnūs, tad visus jis ir vienodai
Mylėjo, negalėdamas išskirti.
Tik kartkartėm – silpnumo valandėlę, –
Kai dviese likdavo akis į akį,
Jam pasirodydavo, kad tai vienas,
Tai antras arba trečias lyg vertesnis
Tą žiedą gauti, ir, širdies gerumo
Užlietas, kiekvienam jų atskirai
Pasižadėjo žiedą dovanoti.
Žodžiu, kas padaryta – padaryta.
Bet, šiaip ar taip, atėjo laikas mirti,
Ir sunerimęs tėvas ėmė graužtis.
Apniko sielvartas, kad teks įskaudint
Du sūnus, kurie juo pasitikėjo,
Sulaužyt duotą žodį. – Kas daryti?
Jis pasiuntė slapta pas juvelyrą,
Kad tas, gerai į žiedą pažiūrėjęs,
Pagal jo pavyzdį nukaldintų du lygiai
Tokius pačius, kad nei jėgų, nei kaštų
Nepagailėtų ir žiedai naujieji
Nuo seno nė per plauką nesiskirtų.
Ir juvelyrui tai pavyko. Kai
Jisai visus tris žiedus atgabeno,
Pats tėvas tikrojo nuo padirbtųjų
Nepajėgė atskirt. Tada laimingas
Pasišaukė, kiekvieną atskirai,
Visus tris sūnus, kiekvienam iš jų
Palaimindamas įteikė po žiedą, –
Ir numirė. – Ar tu girdi, sultone?
SALADINAS (sutrikęs nusisuka nuo jo).
Girdžiu, girdžiu! Tik jau galėtum baigti
Tą pasaką. – Ar greit?
NATANAS.              Aš jau baigiau.
Kadangi kas toliau – savaime aišku.
Vos spėjo tėvas mirti, tuoj kiekvienas
Iš jų su žiedu rankoj pasirodė,
Tikėdamasis tapęs kunigaikščiu
Namuos. Tuoj pat tyrimai, ginčai, barniai,
Kivirčai ir dejonės. Viskas veltui –
Nieks neįrodys, kurio žiedas tikras;
(nutyla laukdamas sultono atsakymo)
Beveik taip pat, kaip mes dabar, – kuris
Tikėjimas tikrasis.
SALADINAS. Kaip? Tik tiek
Į klausimą gali tu atsakyti?
NATANAS. Deja, galiu tiktai atsiprašyti,
Jog negebu atskirti tų žiedų,
Kuriuos užsakęs tėvas ir norėjo,
Kad jų nebūtų galima atskirti.
SALADINAS. Žiedų! Nežaisk su manimi! Man regis,
Kad tos religijos, kurias minėjau,
Pakankamai skirtingos, kad atskirtum.
Netgi drabužiais, valgiais ir gėrimais!
NATANAS. Ir vien tik savo pagrindais niekuo.
Nes argi ne istorija jos grįstos?
Rašytine ar perduodama žodžiais!
O juk istorijos žodžiu privalom
Neabejodami pasitikėti?
Argi ne taip? O kuo mes abejojam
Mažiausiai? Ar ne artimais? Savaisiais?
Tais, kurių kraujas teka mūsų gyslom?
Tais, kurių meilė lydi nuo vaikystės?
Tais, kurie mūsų niekad neapgavo,
Nebent tai būtų darę mūsų labui? –
Ir kaip aš savo protėviais galėčiau
Mažiau tikėti negu tu savaisiais?
Ar atvirkščiai. – Kaip drįsčiau reikalauti,
Kad kaltintum melu senolius savo,
Ir pripažintum tik maniškių tiesą?
Ar atvirkščiai. Tas lygiai tinka ir
Krikščionims. Argi ne?
SALADINAS. (Vardan Aukštybių!
Tasai žmogus neklysta. Man derėtų
Pritilti.)
NATANAS. Leisk man vėl sugrįžt prie tų
Žiedų. Kaip jau minėjau: sūnūs skundės;
Ir visi trys teisėjui dievagojos,
Kiekvienas aiškindamas žiedą gavęs
Tiesiog iš tėvo rankos – kas teisybė! –
Ir kad seniai jam buvę pažadėta,
Jog žiedo teise jis galės naudotis –
Kas nemažiau tiesa! Kiekvienas teigė,
Jog tėvas negalėjęs jo apgauti,
Ir kad dėl to jis tokio gero tėvo
Net negalįs įtarti; ir veikiau
Turįs suabejoti savo broliais,
Kurie sumanę šią nešvarią klastą,
Nors šiaip iš jų lig šiol tiktai geriausio
Tikėjęsis; ir jis norįs klastūnus
Išaiškinti ir deramai nubausti.
SALADINAS. Na o teisėjas? Aš jau nekantrauju,
Ką tu teisėjui leisi pasakyti!
NATANAS. Teisėjas tarė: „Arba jūs tuoj pat
Man čia pristatot savo tėvą, arba
Šalin man iš akių. Nejau jūs manot,
Kad aš čia pasodintas mįslių spėti?
O gal jūs laukiat, kad tikrasis žiedas
Pats prasižiojęs viską mums išklotų? –
Bet ne! Palaukit! Juk esu girdėjęs
Apie to žiedo stebuklingą galią,
Kuri jį turintį padaro mielą,
Ir Dievui, ir žmonėms malonų. Tai
Išspręstų ginčą. Juk netikras žiedas
Neturi tokios galios! – Nagi, tai
Sakykite, kurį iš jūsų du
Kiti labiausiai myli? Na, kalbėkit!
Ko tylit? Tik viena kryptim – į jus –
Žiedai teveikia? Priešingon neveikia?
Kiekvienas tik save labiausiai mylit? –
Jeigu jau taip, tai visi trys jūs esat
Ir apgauti, ir apgavikai! Jūsų
Visų trijų žiedai nėra tikrieji.
Tikrasis žiedas gal seniai jau dingęs.
Ir tam, kad šitą netektį nuslėptų,
Kad jį pakeistų, tėvas vieno vietoj
Nukaldint liepė tris“.
SALADINAS. Puiku! Žavinga!
NATANAS. „Tai štai, – teisėjas tęsė, – jeigu jūs
Ne patarimo laukiat, o sprendimo –
Keliaukit sau! O mano patarimas
Jums būtų toks: yra taip, kaip yra,
Ir susitaikykit su tuo. Kiekvienas jūsų
Po žiedą turite, – tad ir tikėkit,
Kad jūsų žiedas ir yra tikrasis.
Kas šiandien pasakys, gal jūsų tėvas
Ilgiau tos vieno žiedo tironijos
Nebenorėjo kęsti namuose! Tik aišku,
Kad jus mylėjo visus tris, ir kad
Mylėjo neišskirdamas nė vieno, –
Tad ar galėjo du kitus nuskriausti,
Kad trečią pamalonintų? – Laisva
Nuo prietarų ir nepaperkama
Jo meilė tebūnie jums pavyzdys!
Kiekvienas stenkitės, kad jūsų žiedo
Akmens galia kas dieną vis stiprėtų!
O tam, kad ši galia vis augtų, būkit
Nuolankūs, taikūs, švelnūs, gailestingi,
Darykit gera ir tarnaukit Dievui
Ištikimai! Ir jei tada akmens
Galia jau jūsų provaikių vaikaičiams
Ims reikštis – štai tada aš ir kviečiu jus
Po šimto tūkstantmečių vėl sugrįžti.
Čia kitas jau sėdės – išmintingesnis
Nei aš – teisėjas; jis ir pasakys.
Keliaukit!“ – kukliai baigė savo kalbą
Teisėjas.
SALADINAS. Dieve! Dieve!
NATANAS. Saladinai,
Jei tu manaisi, jog esi tasai
Žadėtasis išmintingesnis vyras...
SALADINAS (puola prie jo, įsikimba už rankos ir
nepaleidžia jos iki pabaigos).
Aš dulkė? Niekas aš? O Dieve!
NATANAS. Kas tau,
Sultone?
SALADINAS. Natanai! Mieliausias! Tavo
Teisėjo skirtas tūkstantmečių šimtas
Dar nepraėjo. Ir teisėjo vietos
Esu nevertas. – Eik! Jau eik! Tačiau
Būk mano draugas.
NATANAS. Ir daugiau, sultone,
Man nieko neturėjai pasakyti?
SALADINAS. Ne, nieko.

Versta iš: Lessing G. E. NATHAN DER WEISE. 
Stuttgart: Philip Reclam jun. GmbH&Co., 2000

Iš vokiečių k. vertė ANTANAS A. JONYNAS