Prieš uždangą ateina Cyrano de Bergerac muškietininko apranga – apsiaustas, skrybėlė su plunksna etc. Prie šono – špaga

       CYRANO. Mesdames et Messieurs. (Nusilenkia gracingai) Cyrano de Bergerac. Chevalier, poetas. O gal atvirkščiai? Pirma – poetas? (Palūkėjęs) Tikriausiai girdėjote mano istoriją.

       VAIKINAS IŠ PUBLIKOS. Kokią istoriją?

       CYRANO (nustebęs). Negirdėjot?

       MERGINA IŠ PUBLIKOS. Girdėjom…

       KITA MERGINA. …kur negirdėsim.

       CYRANO. Puiku. Tačiau girdėjote netiesą.

       DAR KITA MERGINA. Nejaugi?

       CYRANO. Tikėkite. Tad paklausykit. Kas negirdėjo, išgirs dabar, o kurie esate girdėję, girdėsit tokią, kokia ji buvo iš tiesų. (Ranka ant kaktos, „dramatiškai“) Ah! quelle histoire curieuse!

              Cyrano žiūri kažkur į tolį

       CYRANO. Taigi, poetas, chevalier… – (atsidūsta) – et un martyr d’amour. Taip, ir meilės kankinys.

       VAIKINAS. Et, kas dėl tos meilės nesikankina…

       KITAS VAIKINAS. …ir nusikankina.

       MERGINA. Nejaugi meilė neverta kančios? CYRANO. Net ir tokios kaip mano?

       KITA MERGINA. O kokia jau ta tavo kančia?

       DAR KITA MERGINA. Kuo ji ypatinga?

       CYRANO. Tragiška, bet taipgi ir juokinga.

       VAIKINAS. Ir viena?..

       KITAS VAIKINAS. …ir kita?

              Cyrano išsitraukia špagą ir įremia į grindis

       CYRANO. Ir tragedija, ir komedija. Tragikomedija? (Iškilmingai) Mesdames, Messieurs. Mano istorijos pradžia.

              Įkiša špagą į makštis ir nueina už uždangos

       N o s i s

              Pakyla uždanga

       CYRANO. Pradžių pradžia – nosis. Taip, mano nosis. Tikriausiai ją pastebėjot. O kas, sakykit, gali nepastebėti? Nebent tik aklas.

              Cyrano atsisuka profiliu – iš vieno šono…

       CYRANO. Voilà!

              …ir iš kito

       CYRANO. O čia kitas voilà!

              Ilga kaip špaga,

              riesta kaip špyga

Gana?

              Publika nusikvatoja. Ant sienos nusidriekia didžiulis Cyrano nosies profilio siluetas

       CYRANO. Un chef-d’oeuvre. N’ect ce pas?

       MERGINA. Kas?

       CYRANO. Šedevras.

       VAIKINAS. Tenka pripažinti.

       CYRANO (nusijuokia). Ir man taip atrodo. Taigi, šedevras. Ir katastrofa. Tragedija. Nosis – mano likimas. Pabandykit, gerbiamieji, tokia nosim savo damą apkabint ir pabučiuoti.

       KITAS VAIKINAS. Damą reikia ne nosim, o rankom stvert į glėbį.

              Cyrano perveria vaikiną žvilgsniu tartum špaga

       CYRANO. Juokdarys?

       MERGINA. Nelabai juokingas.

       CYRANO. Merci, Mademoiselle. („Dramatiškai“) Mon Dieu! Ta mano nosis… Viena tokia, vienintelė.

       VAIKINAS. Na, na – nei viena…

       KITAS VAIKINAS. …nei vienintelė.

       CYRANO. Ar esama kitos?

       VAIKINAS. O kaipgi.

       KITAS VAIKINAS. Ir dar kokios!

       TREČIAS VAIKINAS. Nejaugi negirdėjai apie Pinokio nosį?

       CYRANO. Pardon?

       VAIKINAS. Pinokio.

       KITAS VAIKINAS. Tai bent nosis!

       MERGINA. Tačiau Pinokio ilga…

       KITA MERGINA. …ir vis ilgėja…

       TREČIA MERGINA. …tiktai kai jis meluoja.

       VAIKINAS. Dėl to ir gerbiamo poeto netrumpa?

       CYRANO. Kitas juokdarys?

              Griebiasi už špagos, atrodo, šoks nuo scenos į publiką, tačiau susilaiko

       CYRANO. E, ne tokiems snargliams mano ištikimoji špaga. (Palūkėjęs) Ą-propos, ar girdėjot, kad mano nosis visada visur ateina bent pusvalandžiu anksčiau negu aš?

              Publika nusikvatoja. Cyrano susimąsto

       CYRANO. Gal geriau visai be nosies?

       MERGINA. Na jau, na jau…

       CYRANO. Per vėlu. (Atsidusęs) Ak, Roksana, Roksana…

       R o k s a n a

              Sėdi Roksana. Rankoje – laiškas

       CYRANO (balsas iš tolo). Štai mano meilė nemari –

                                   Roksana. Taip arti ir taip toli.

                                   Ta mano nosis kaip tvora.

                                   O ant jos vartų – spyna.

Baigia, skaisčioji, skaityti meilės laišką

       ROKSANA. „…Plus tu merends

                     de coeur, plus j’en ai!..“

       VAIKINAS. Nieko nesuprantu.

       ROKSANA. „…Pour souffrir,

                     puisqu’il m’en faut un autre,

                     Si vous gardez mon coeur,

                            envoyez-moi le vôtre!“

       KITAS VAIKINAS. Abrakadabra.

       MERGINA. Vis tiek žavu.

       KITA MERGINA. Kiekvienas meilės laiškas žavus…

       TREČIA MERGINA. …net jeigu ir nieko nesupranti.

       VAIKINAS (nusijuokia). Ypač prancūziškas.

       KITAS VAIKINAS. Be abejo.

       CYRANO (balsas arčiau). Jau paskutinį tašką girdžiu.

       ROKSANA. „Ton Christian –

                     maintenant et toujours.“

              Roksana priglaudžia laišką prie krūtinės

       CYRANO (balsas dar arčiau). Štai ir tas taškas.

              Roksana nueina. Ateina Cyrano

       CYRANO. Taigi, Kristijonas. O kaip jūs manot, kas tą jautrią gromatą suraitė?

       MERGINA. Taip pat girdėjom.

       CYRANO. Verta pakartoti. Kristijonas? Cha! Nekrėskite juokų. Mūsų Romeo – baslys. Raštingas ir – beraštis. „Mama mala, tėtė aria…“ išstenėt valioja, o toliau – nė krust. Iš kur tada tas iškalbus, netgi eilėm išklotas laiškas?

       KITA MERGINA. Žinom, jau žinom.

       CYRANO. Puiku, džiaugiuosi. Tačau kantrybės, Mademoiselle, prašau kantrybės. Kartoju, tai tik pradžia. Pradžių pradžia, o kai kas jos, sakot, net nesate girdėję. Taigi iš kur tas laiškas išraiškus? (Ateina į priekį ir permeta akimis publiką) Mesdames et Messieurs, leiskite prisipažinti. (Dūręs nykščiu sau į krūtinę) Štai jo autorius kuklusis.

       VAIKINAS. Ką?

       CYRANO. Mano lanksčioji plunksna.

       KITAS VAIKINAS. Nejaugi?

       CYRANO. Ji, ne kas kitas, pliekia ištikimai Kristijono laiškus Roksanai.

       TREČIAS VAIKINAS. Tikrai?

       CYRANO. Kiekvieną ir visus.

              Tyla

       MERGINA. Girdėta ar negirdėta, – kas per pasiaukojimas.

       KITA MERGINA. Kokia auka!

       CYRANO (skėsteli rankomis). Negi paliksi beraštį be žado.

       VAIKINAS. Auka? Kvailystė.

       CYRANO. Kvailystė? O kaip aš išreikšiu savo jausmus Roksanai? Jausmus tyriausius ir skaisčiausius.

       KITAS VAIKINAS (kumštelėjęs dar kitam į pašonę, pusbalsiu). Taigi, pačius skaisčiausius.

       MERGINA. Nagi imk, Monsieur, ir tiesiai pasakyk, ką jauti ir nori pasakyti.

       KITA MERGINA. Gal dar priklaupk ant kelio.

       CYRANO. Atsiklaupčiau ant abiejų, – bet kad ji tik Kristijoną temato ir tegirdi. (Atsidūsta) Ak, nosis, prakeikta mano nosis…

       VAIKINAS. Ir ji nežino?

       CYRANO (nusikvatoja karčiai). Kas? Nosis?

       VAIKINAS. Roksana, Monsieur, Roksana.

       CYRANO. Nė nenutuokia. (Vėl atsidūsta) Deja.

       KITAS VAIKINAS. Sakai, nė nesuuodžia?

       TREČIAS VAIKINAS. Matyt, prasta nosis.

              Abu nusikvatoja

       CYRANO. Messieurs, arba valdykite liežuvį, – (stvėręs už špagos), – arba… (švysteli špaga) Roksanos garbę, tad ir nosį, aš ginsiu iki nukritimo. (Atrodo, vėl šoks nuo scenos į publiką)

       VAIKINAS (išsigandęs). Tikiu, tikiu…

       MERGINA (vaikinui). Štai, Jurgi, kur riteris…

       KITA MERGINA. …ir džentelmenas.

       CYRANO. Dar sykį – dėkoju, Mesdemoiselles.

       VAIKINAS (kitam, į ausį). Tik ar ne per dažnai jis švaistosi špaga.

              Cyrano žiūri į juodu. Pagaliau įkiša špagą į makštis

       CYRANO. Bien. Atleidžiu. Riteris – ne tik špaga, bet ir širdis.

              Tyla

       CYRANO. Bet kaip ilgai ji gali šitaipos kraujuoti – ypačiai poeto? – tariu aš sau ir klausiu jūsų, gerbiamosios ir gerbiamieji.

       VAIKINAS. Geras klausimas.

       MERGINA. Ką čia ir klausti…

       KITA MERGINA. …ir ką čia bekalbėti.

       CYRANO. Taigi. Gana! (Patetiškai)

                            Pabusk, poete,

              Ir griebk likimą už nasrų –

              Likimą rūstų, negailestingą, –

              Tau riterio narsos tikrai

                            nestinga.

(Suglūma) Gal ir nestinga, bet kas tada?

              Tyla. Kažkas nusikvatoja

       CYRANO (staiga). Ė, nebūk mėmė, mon cher chevalier! Čia ne poezijos, o prozos reikia!

       VAIKINAS. A, čia jau kita šneka.

       CYRANO. Griebk savo ilganosę, o ne likimą už pakarpos!

       KITAS VAIKINAS. Seniai reikėjo taip sakyti.

       CYRANO. Griebk? (Susimąsto) Tačiau kaip griebti?

       TREČIAS VAIKINAS. Taigi tik ką pats sakei: už pakarpos.

       CYRANO. Už pakarpos?

              Ilga tyla

       CYRANO. Ah! (Bakstelėjęs pirštu į kaktą) Une idée! Nuostabių nuostabiausia idėja! (Publikai) Žirkles! Duokite man žirkles!

       VAIKINAS. Žirkles?

       KITAS VAIKINAS. O ką tu su jom veiksi?

       CYRANO. Čirkšt! – ir nosis kaip žmogaus.

       MERGINA. Vajėėėzau!..

       CYRANO. Žirkles! – sakau.

              Atbėga prie scenos vaikinas ir paduoda Cyrano žirkles

       CYRANO. Merci.

              Cyrano nusišnypščia, apžergia žirklėmis nosį, užsimerkia…

       KELIOS MERGINOS. Ak!..

              Staiga pasigirsta balsas

       KRISTIJONAS. Cyrano!..

              Cyrano suklūsta

       CYRANO. Na ir pataikė. (Padeda žirkles) Tik jo betrūko.

              Atbėga Kristijonas, atsisuka į publiką ir trinkteli kulnais

       CYRANO (publikai). Christian de Neuvillette. Kristijonas. Roksanos mylimasis.

       K r i s t i j o n a s

       KRISTIJONAS (uždusęs). Ačiū Dievui…

       CYRANO. Už ką?

       KRISTIJONAS. Kaip čia dabar pasakius…

       CYRANO. Gal vis dėlto imk ir pasakyk – vienaip ar kitaip.

       KRISTIJONAS. Buvau išsigandęs…

       CYRANO. Ko?

       KRISTIJONAS. …sakau, gal tavęs nerasiu…

       CYRANO. O kur aš dingsiu?

       KRISTIJONAS. Nežinau. Kur nors kitur.

       CYRANO. Kitur? O, aš esu visur.

       KRISTIJONAS. Visur?

       CYRANO. Kaip matai. (Nusijuokia)

              Tyla

       CYRANO (šypsodamasis žvilgtelėjęs į publiką). Tai ką pasakysi?

       KRISTIJONAS (nedrąsiai). Chevalier…

       CYRANO. Taip?

       KRISTIJONAS. …mon cher chevalier…

       CYRANO. Net „mon cher“?

       KRISTIJONAS. …poete…

       CYRANO (publikai). Ką gi, esu ir poetas.

       KRISTIJONAS. …gal galėtum…

       CYRANO. Šį tą galiu, daug ko negaliu.

       KRISTIJONAS. …man vėl…

       CYRANO. Vėl – ką?

              Kristijonas ieško žodžio