tekstai.lt

Kostas Ostrauskas. Cyrano de Bergerac praranda nosį (na ne visai) (2)

 

 

       CYRANO (šypteli). Gal kartais laiškelį Roksanai?..

       KRISTIJONAS. Atspėjai!

 

              Cyrano atsisuka į publiką

 

       CYRANO. Ar ne stebuklas? Atspėjau. (Kristijonui) Sakai, laiškelį?

       KRISTIJONAS. Taigi.

       CYRANO. Roksanai?

       KRISTIJONAS (nustebęs). O kaipgi.

       CYRANO. Pardon, maniau, gal jau kitą pamilai.

       KRISTIJONAS (įsižeidęs). Kitą? Gink Dieve! Roksana… tiktai Roksana…

       CYRANO (atsisukęs į publiką). Gaila, gaila.

       KRISTIJONAS. …amžinai. (Ranka „ant širdies“) Prisiekiu.

       MERGINA. Kokia ištikimybė.

       VAIKINAS. Per daug ištikima.

       KRISTIJONAS. Per amžių amžius.

       KITAS VAIKINAS. Per ilgai.

       KRISTIJONAS. Amžinuosius.

       CYRANO. Dar ilgesnė. Tuo labiau gaila.

 

              Cyrano vėl atsisuka į publiką

 

       CYRANO. Kaip jūs manot? Rašyt ar nerašyti?

       MERGINA. Susimildamas, rašyk.

       KITA MERGINA. Pasigailėk Kristijono.

       VAIKINAS. Nebūk durnas, – tegu pats rašo.

       TREČIA MERGINA. Turėk širdį, poete.

       KITAS VAIKINAS. Čia ne širdies, bet plunksnos reikia.

       CYRANO. O gal ir vienos, ir kitos?

 

              Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną

 

       CYRANO. Tai ką norėtum pasakyti?

       VAIKINAS. E, ir vėl praskydo.

       CYRANO (vaikinui). Monsieur, kai reikia, o tuo labiau būtina, galima ir praskysti. Nuosaikiai. (Kristijonui) Na?

       KRISTIJONAS. Ką norėčiau?..

 

              Kristijonas krapštosi pakaušį

 

       CYRANO (publikai). Nemanykit, kad nežinau. Neblogiau negu mūsų Romeo. Net pasigirsiu: kur kas geriau. Ir ne be pagrindo. Ak, Roksana, Roksana… (Kristijonui) Gal šį kartą kitaip?

       KRISTIJONAS. Turbūt užteks kaip paprastai.

       CYRANO (šypteli). Bet ne prastai?

       KRISTIJONAS. Žinoma.

       CYRANO. O gal šį sykį – nepaprastai?

       KRISTIJONAS. Būtų dar geriau.

       CYRANO. Puiku. Meilei negana tų pačių žodžių, – net ir jautriausių. Ji besotė. (Palūkėjęs) Bet gal čia žodis išvis bejėgis? Gal geriausia prabilt be žodžių? Tiktai tyla?

 

              Kristijonas suglumęs žiūri į Cyrano

 

       CYRANO (užsisvajojęs). Iškalbi tyla?

       KRISTIJONAS. Tačiau… tačiau kaip, poete, be žodžių laišką parašysi?

       CYRANO. Kaip? (Atsikvošėjęs) Taigi: kaip?

 

              Trumpa tyla

 

       VAIKINAS. O gal imk ir pabandyk? (Nusijuokia)

       CYRANO (vaikinui). Bandyti negana. Reik padaryti. O jeigu negali – nepradėk. (Kristijonui) Na, imk popierio ir plunksną. Tai kaip pradėsim?

       KRISTIJONAS. Kaip?

 

              Kristijonas susiima galvą, ilgai ilgai galvoja ir – sugalvoja

 

       KRISTIJONAS. „Myliu…“

       CYRANO. A, čia tai jau tikrai dar negirdėta.

       KRISTIJONAS. „…myliu karštai… karštai karščiausiai…“

       CYRANO. Gal šiek tiek vėsiau?

       KRISTIJONAS. Ne, ne – kaip ugnis…

       VAIKINAS. Tik jau nesupleškėk.

       KRISTIJONAS. …iki grabo lentos.

       CYRANO. Net iki tos lentos? (Nusijuokia) Dabar tai jau tikra poezija. Bravo! Tai gal manęs jau nebereikia?

       KRISTIJONAS. Gink Dieve! Ką šneki! Be tavęs – aš nė iš vietos.

 

              Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną, pasikrapšto nosį… Staiga – – –

 

       CYRANO. A! Dar viena idėja! Koks įkvėpimas! (Publikai) Nė kiek nemenkesnė už aną. Geniali genialiausia! O! Palaimintas žmogaus išradingumas! (Permeta Kristijonui per petį ranką, švelnių švelniausiai) Mon cher Christian…

       KRISTIJONAS (nustebęs). Taip pradėti laišką?..

       CYRANO. Neskubėk. (Palūkėjęs, pusbalsiu, trumpai drūtai) Nukirpk man nosį.

       KRISTIJONAS (atatupstas). Ką?..

       CYRANO. Nosį. Nukirpk man nosį.

 

              Merginos aikteli, vaikinai nusikvatoja

 

       VAIKINAS. Tikrai nebloga idėja.

       KITAS VAIKINAS. Iš tiesų geresnė už aną.

       KRISTIJONAS. Chevalier tikriausiai juokauja…

       CYRANO. Aš niekad nebuvau toks rimtas. Niekada.

       KRISTIJONAS. Tikrai?

       CYRANO. Tikrų tikriausiai.

 

              Trumpa tyla

 

       KRISTIJONAS. Nukirpti? Nosį? Ar Cyrano žino, ką šneka?

       CYRANO. Jis šneka, ką sako, sako, ką galvoja. Stebiuosi, kad ta mintis, – kartoju: tokia geniali! – anksčiau į galvą man neatėjo.

       KRISTIJONAS. Ak, Monsieur, kad ji tau niekad, niekad niekada…

       CYRANO. Tačiau geriau vėliau negu… etc. N’est-ce pas?

       KRISTIJONAS. Bet kodėl ją kirpti? Pourquoi?

       CYRANO. Kodėl? Žmogau, ar tu aklas? Pasižiūrėk. O jeigu nematai, apčiupinėk.

 

              Kristijonas traukiasi atbulas. Cyrano griebia jį už rankos ir perbraukia ja sau per nosį

 

       CYRANO. Štai kodėl.

 

              Tyla

 

       CYRANO. Aišku?

       KRISTIJONAS. Daugiau ar mažiau…

       CYRANO. Daugiau… ar mažiau?

       KRISTIJONAS. Na taip, netrumpa.

       CYRANO. Netrumpa?

       KRISTIJONAS (prispirtas). Žinoma, galėtų būt trumpesnė.

       CYRANO. Kur kas. Kaip tavo.

       KRISTIJONAS. Kaip mano?

       CYRANO (publikai). Tiktai pažvelkit į jo nosį.

       VAIKINAS. Nosis kaip nosis.

       CYRANO. Niekus šneki. Klasika.

 

              Kristijonas apsičiupinėja nosį

 

       CYRANO (Kristijonui). Tai kaip?

       KRISTIJONAS. Kas – kaip?

       CYRANO. Kirpsi?

       KRISTIJONAS. Imt… ir nukirpti? Nosį? Nei šis, nei tas. (Tartum radęs išeitį) Be to, aš ne kirpėjas.

       CYRANO. Žinoma, galima būtų ir nukirsti, tačiau kirpti, manyčiau, paprasčiau. O gal klystu? Gal kirsti tau patogiau?

 

              Tyla

 

       KRISTIJONAS. Nei kirpt, nei kirsti negaliu.

       CYRANO. Negali?

       KRISTIJONAS. Kas gi tai matė, – kokią nosį turim, tokia, taip sakant, ir snargliuojamės.

       VAIKINAS (kitam). Kristijonas, atrodo, iškalbingesnis, negu poetas sako.

       CYRANO. Pasitaiko vištai grūdas. Net ir gaidžiui. (Kristijonui) Nosis, gerbiamasai, ne tik snargliavimuisi.

       KRISTIJONAS. Šnekėk, ką nori, chevalier, o aš, kaip mane gyvą matai, – negaliu, ir tiek.

       CYRANO. Hm.

 

              Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną. Pagaliau atsisuka į publiką

 

       CYRANO. Kaip jums atrodo? Ar jis tikrai negali? Kas jam labiau rūpi: mano nosis ar Roksana? Pažiūrėsim. (Kristijonui) Sakai, negali? (Palūkėjęs) Ką gi, jeigu šitaip, aš tavo laiško Roksanai nerašysiu.

 

              Kristijonas net pabąla

 

       KRISTIJONAS. Cyrano…

       CYRANO. Nei šito, nei kito. Nė vieno. (Mirkteli publikai) Pats rašyk.

       KRISTIJONAS. …nebūk toksai negailestingas.

       MERGINA. Iš tiesų: poetas – ir toks žiaurus.

       KITA MERGINA. Toksai beširdis.

       CYRANO. Mademoiselle, ne kiekvienas poetas – tešla. (Kristijonui) Mano nosis – tavo laiškas. Quid pro quo.

       KRISTIJONAS. Pro ko?

       CYRANO. Arba – arba.

       KRISTIJONAS. Arba – arba?

       CYRANO. Ne kitaip.

       KRISTIJONAS. Kitos išeities nėra?

       CYRANO. Nėra ir nebus.

 

              Kristijonas stovi sutrikęs

 

       KRISTIJONAS. Kaip…

       CYRANO. Taip?

       KRISTIJONAS. …kaip aš…

       CYRANO. Ką?

       KRISTIJONAS. …kaip aš kirpsiutą tavo nosį?

       CYRANO. Žirklėm. Kaip kitaip.

       KRISTIJONAS. Žirklėm?

       CYRANO. O kuo kerpama?

 

              Tyla

 

       KRISTIJONAS. Visą?

       CYRANO. Eik jau, eik. Negi liksiu visai be nosies. (Publikai) Ką Roksana pasakytų išvydusi mane benosį. (Kristijonui) Sutrumpink, tiktai sutrumpink. Sakiau, – (dūręs pirštu į jo nosį), – kaip tavo.

 

              Kristijonas vėl apgrabalioja savo nosį

 

       CYRANO. Nei ilgesnė, nei trumpesnė.

       KRISTIJONAS. Nei trumpesnė, nei ilgesnė?

       CYRANO. Precisement.

       KRISTIJONAS (susirūpinęs). O jeigu nepataikysiu?

       CYRANO. Nė nebandyk!

 

              Kristijonas atsidūsta ir „griebiasi už šiaudo“

 

       KRISTIJONAS. Aš galiu tau plaukus nukirpti…

       CYRANO. Sakei, ne kirpėjas. Nosį!

       KRISTIJONAS. …jei nori – plikai.

       CYRANO (griausmingai). Nosį!

       KRISTIJONAS (pakėlęs akis „į dangų“). Ak, Roksana, Roksana… kad tu žinotum, kaip aš dėl tavęs įstrigau.

       CYRANO (publikai). Taigi, o jis, vargšas, nežino iš tiesų, kodėl įstrigo.

 

              Cyrano nusikvatoja ir paduoda Kristijonui žirkles

 

       CYRANO. Še.

 

              Kristijonas beviltiškai skėsteli rankomis ir persižegnoja

 

       KRISTIJONAS. Dieve man padėk.

       CYRANO. Courage, mon cher chevalier. Courage! (Suplojęs rankomis) Un – deux – trois! –

 

              Staiga aklina tamsa ir skausmingas čirkšt!

 

       MERGINOS. Aiiiii!.. Ajajaaaaaai!..

 

              Kelios merginos apalpsta. Ilga ilga tyla

 

 

       Nauja nosis

 

              Cyrano sėdi aprišta nosimi. Kristijonas žiūri į jį – ir į ją – susirūpinęs. Vaikinai atgaivina apalpusias merginas. Cyrano pradeda lėtai, atsargiai nusiimti nuo nosies tvarstį. Kristijonas dar labiau susirūpina

 

       CYRANO (nekantriai vienu mostu nulupęs tvarstį). Dar vienas voilà!

 

              Visi susiima už – savo – nosių

 

       CYRANO (Kristijonui). Veidrodį. Duok veidrodį.

 

              Kristijonas skubiai paduoda. Cyrano nuodugniai apžiūri nosį. Visuotinė įtampa. Pagaliau – – –

 

       CYRANO. Taip ir maniau. (Publikai) Ar nesakiau? Klasika! Tobula klasika!

       KRISTIJONAS. Ačiū Dievui.

       VAIKINAS. Nežinau, kiek ji tobula…

       KITAS VAIKINAS. …bet tikrai neblogai atrodo.

       MERGINA. Kaip nauja.

       CYRANO. Merci, mon cher Christian, merci beaucoup.

       KRISTIJONAS (atsidusęs). Nėr už ką.

       CYRANO. Nėra už ką? (Šypteli) Tikėk, esu kur kas labiau dėkingas, negu tau atrodo. (Nusilenkia) Iš pačių širdies gelmių.

       KRISTIJONAS. Džiaugiuosi.

       CYRANO (nusijuokia). Džiūgaute džiūgauk. (Publikai) Laikykis dabar, Roksana.

       KRISTIJONAS (nenugirdęs). Ką sakai?

       CYRANO. Giedu dabar hosana.

       MERGINOS IR VAIKINAI. Giedokime visi.

 

              Tyla

 

       CYRANO. Na tai tas laiškas…

       KRISTIJONAS. Taip, taip, laiškas.

 

              Kristijonas skubiai griebia popierio ir plunksną. Cyrano žiūri kažkur į tolį. Tolimą tolį. Pagaliau ima diktuoti

 

 

       CYRANO. „Roxane, ma chère, ma chérie…“

       KRISTIJONAS. Ak, poezija…

       CYRANO. Savaime suprantama.

       VAIKINAS. Tokia čia poezija. Tiek ir aš suprantu.

       KITAS VAIKINAS. Manai, jeigu supranti, tai ne poezija?

       KELIOS MERGINOS. Ša!

       CYRANO. „Mon trésor, mon amour…“

 

              Palengva temsta – lieka tik neryškūs Cyrano ir Kristijono siluetai

 

       CYRANO. „Oh! bien-aimée!..“

 

              Cyrano balsas tolsta ir nutolsta