Įprasta sakyti, jog kartais iš toliau geriau matyti nei iš arčiau. Nežinau, kiek fizikinės tiesos yra tokiame pasakyme, bet psichologinė ir filosofinė tokio pasakymo tiesa – akivaizdi. O jos pagrindą sudaro kontrastas, iš kurio kyla visos prasmės. Turiu galvoje tai, kad nuotolis, atstumas padeda pastebėti kontrastą, kurio gali ir neįžvelgti, kai esi pernelyg arti stebimo dalyko.

       Fizinis atstumas tarp Vilniaus ir Briuselio šiandien – labai nedidelis, vos kelios valandos skrydžio. Tačiau kur kas didesnis dvasinis atstumas. Štai apie jį, dvasinį atstumą, ir norėčiau pasidalyti su Jumis keliais samprotavimais. Kitaip tariant, pasidalyti mintimis apie tai, ką, kaip man atrodo, derėtų daryti, kad tas dvasinis nuotolis bent jau nedidėtų, o geriau – mažėtų. Kad Lietuva nevirstų, jeigu dar nevirto, savotiška dvasios provincija, Europos dvasios provincija.

       Kai kalbu apie dvasią, žinoma, turiu galvoje kur kas konkretesnį dalyką nei Lietuvoje neseniai atrastas fenomenas, pavadintas Konstitucijos dvasia. Kalbėdamas apie dvasią turiu galvoje visų pirma tam tikrą visuomenės, tautos intelekto būvį, kurį lemia švietimo, mokslo, apskritai kultūros padėtis ir ypač valstybės galias turinčiųjų požiūris į švietimą, mokslą, kultūrą.

       Plačiąja ir tikrąja prasme kultūra apima ir mokslą, ir švietimą – kaip mūsų buvimo ir veikimo šiame pasaulyje būdą, kaip gyvenimo kultūrą. Tačiau kultūros atskyrimas nuo mokslo ir švietimo yra įsitvirtinęs mūsų sąmonėje kaip dogma, esą kultūra – tai išimtinai menų sfera. Ši kultūros atskirtis nuo švietimo ir mokslo valstybės valdymo struktūroje yra įgavusi net biurokratinį atskirų ministerijų pavidalą. Nors iš tikrųjų kultūros turinys yra vienas – žmogaus akiratis, jo dvasios pasaulis, jo gyvenimo kultūra, apimanti žinias ir nuomones, ir gebėjimą kurti, t. y. tai, ką graikai kadaise vadino išsilavinimu. Ir didžiavosi ne savo tautybe, o išsilavinimu, nes išsilavinimas, jų manymu, suteikdavęs tautybei turinį. Kaip sakė vienas filosofas: esu graikas ne todėl, kad esu kilęs iš graikų, ne todėl, kad mano tėvai graikai, o todėl, kad esu išsilavinęs.

       Išsilavinimas kaip graikiškumo sinonimas ir šiandien išlieka nepamainomas tautiškumo idealas. Tačiau ar nebūtų keista šiandien išgirsti Lietuvoje: esu lietuvis ne todėl, kad mano tėvai – lietuviai, bet todėl, kad esu išsilavinęs. Esu lietuvis todėl, kad sąmoningai puoselėju savo dvasią kaip tautos dvasios dalį. Todėl, kad sąmoningai lavinu savo dvasią, ją turtinu ir žinau, kad šitaip turtinu tautos dvasią. O jeigu taip, jei mano kultūra, mano gyvenimo kultūra yra mano kaip individo orumo pagrindas, tuomet ir tautos kultūra, jos gyvenimo kultūra yra tautos orumo pamatas.

       Atkreipkime dėmesį į svarbią aplinkybę: šitoks tautiškumo supratimas yra platesnis už etninį, jis peržengia arba, kaip pasakytų filosofai, transcenduoja etninį supratimą: galiu būti lietuvis, nebūdamas etninis lietuvis, jei ir tik jei mano dvasia yra lietuvių tautos dvasios dalis; lygiai taip neetninis prancūzas yra prancūzas, jei ir tik jei jo dvasia yra to, ką prancūzai vadina esprit français, dalis.

       Kad individo ar tautos kultūra skleistųsi kaip individo ar tautos dvasia, turi būti patenkintos iš esmės dvi sąlygos. Pirma: kultūros atvirumas. Tik atvira kultūra, prieinama kitam ir kitiems, kitoms kultūroms, gali turtinti kitas kultūras ir pati turtėti susitikdama su kitomis. Tik šitaip, atsiverdama kitoms kultūroms, kontrastuodama su kitomis kultūromis, gali būti identifikuota ir savoji. Tik skirtybėse išryškėja, atsiskleidžia tapatumas. Uždara kultūra yra kultūros mirtis. Uždara kultūra yra ne gyvenimo, o mirties kultūra – nesvarbu, ar kalbėtume apie individo ar apie tautos kultūrą, apie individo ar apie tautos dvasią.

       Šią atvirumo sąlygą garantuoja pati kultūros, t. y. menų, mokslų, švietimo prigimtis. Jų uždarumas būtų jų mirtis. Šviesa, kuri nešviečia, kuri nesklinda, yra tamsa. Nežinau, ar tai teisinga fizine prasme, tačiau tikiu, jog tai teisinga metafiziniu požiūriu. Tai – teisinga ir kalbant apie politinį šių dienų gyvenimą, apie jo kultūrą.

       Šiandien jau sakome, kad esame ne tik lietuviai, bet lietuviai europiečiai. Ir todėl, jeigu norime būti nuoseklūs, turime europietiškumui pritaikyti tai, ką taikėme ir lietuviškumui: esame lietuviai europiečiai ne todėl, kad kilę iš lietuvių europiečių, bet todėl, kad esame europietiškai išsilavinę, turime europietišką akiratį, esame dalis Europos dvasios, kuri ne tik apima ir toleruoja, bet ir puoselėja Europos kultūrų įvairovę, ir kaip tik todėl, Jacko Delorso žodžiais, yra apibrėžiama kaip Europos dvasia. Išsaugoti, puoselėti ir turtinti Europos dvasią, kaip Europos kultūrą, yra pamatinis siekis, toli peržengiantis ekonominį ir politinį Europos vienijimąsi ir prieštaraujantis Europos vienodinimo projektui.

       Tai jau antroji sąlyga, lemianti individo ir tautos kultūros sklaidą: politinių institucijų, arba, trumpiau tariant, valdžios ir kultūros, t. y. valdžios ir menų, mokslo, švietimo, santykis. Visa Europos istorija, o pastaraisiais dešimtmečiais Europos Sąjungos istorija liudija tai, jog šio santykio kokybė, jo turinys lemia visų Europos Sąjungos šalių kultūros padėtį. Iš čia ir esminiai Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kaip kultūrų bendruomenių skirtumai. Nors tiek Europoje, tiek Amerikoje – Amerikoje kur kas labiau nei Europoje – jau neįmanoma nuneigti liberalios rinkos įtakos – pozityvios ir negatyvios – kultūros gyvenimui ir gyvenimo kultūrai, tačiau esminis skirtumas tarp Europos ir Amerikos ne tik išlieka, bet ir pastebimai didėja. Europoje, skirtingai nei Amerikoje, kultūros politika visada buvo, yra ir, kaip patvirtina Europos Sąjungos patirtis, išliks neatskiriama valstybės politikos dalis, nacionalinio orumo pamatas, kad ir kieno vardu ir autoritetu – monarchijos, respublikos ar demokratijos – būtų skelbta toji politika, kad ir kokios – dešinės, kairės ar bet kurios kitos – pakraipos politiniai subjektai deklaruotų ir įgyvendintų šią politiką.

       Nacionalinė atsakomybė už kultūros padėtį kaip istorinė atsakomybė už tautos dvasios išsaugojimą ir jos puoselėjimą yra Europos dvasios dalis lygiai kaip nacionalinių kultūrų įvairovė, jos išsaugojimas ir puoselėjimas yra Europos Sąjungos projekto esmių esmė. Iš čia ir politinė bet kurios valdžios atsakomybė: ne kas kita, o kultūra lemia gyvenimo kultūrą, t. y. ūkio, politinių, teisinių ir socialinių santykių, saugumo, žmogaus teisių ir laisvių, tarpvalstybinių santykių, pagaliau žmogaus ir gamtos santykių kultūrą.

       Štai kodėl nuo antikos laikų Europos istorijoje, o dabar Europos Sąjungos istorijoje, politiko pripažinimą lėmė ir lemia ne jo pareigos, ne jo padėtis politinės valdžios piramidėje, o jo pripažinimas kultūros pasaulyje. Būti pripažintam kultūros pasaulyje reiškia aukščiausią politiko, kaip ir verslininko, pripažinimo laipsnį. Tol, kol gyva Europos dvasia, politikui ar verslininkui nebuvo, nėra ir niekada nebus aukštesnio pripažinimo nei būti pripažintam kultūros žmonių. Taigi kalbama apie pripažinimą ne už postą, ne už pareigas, ne už vietą tarp šio pasaulio galingųjų, bet už darbą, už nuopelnus tautos kultūrai, už rūpestį tautos dvasia, už konkretų įnašą į gyvenimo kultūrą. Už rūpestį ir įnašą ne kaip politiko ar verslininko malonę, bet kaip pareigą, kaip garbę tarnauti tautai ir galimybę patiems gyventi kultūros aplinkoje, kuriančioje visas kitas aplinkas.

       Kitas klausimas, – ar visada politikams reikia tokios aplinkos? Ar jie pajėgia suvokti jiems tenkančią atsakomybę už kultūros politiką kaip valstybės politikos pamatą? Į šį klausimą kiekviena Europos Sąjungos šalis šiandien atsako individualiai.

       Beje, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo kultūros žmonių – mokslininkų, menininkų, visų kultūros kūrėjų, jos darbininkų ir skleidėjų, nuo jų savimonės, nuo to, kaip jie suvokia savo padėtį visuomenėje – kaip valdžios pavaldiniai ar kaip jos ir tautos vedliai? Kuris – mokslininkas ar politikas – jaučiasi pamalonintas bendravimu vienas su kitu, ar tas ryšys yra abipusis – visa tai didžia dalimi lemia ir kultūros padėtį visuomenėje.

       Pastarųjų penkiolikos metų Lietuvos istorija, deja, patvirtina du nerimą keliančius faktus. Pirma, nepaisant susigrąžintos ne tik fizinės, bet ir dvasios laisvės, nepaisant tiek politikams, tiek kultūros žmonėms atsivėrusių Europos vartų, pačioje šalyje politinio elito, valdžios ir kultūros žmonių santykis išlieka neeuropietiškas, apverstas, iškreiptas kultūros pasaulio nenaudai tiek materialiu, tiek dvasiniu požiūriais.

       Fasadinis, nedalykiškas, nesusietas bendru rūpesčiu politikos elito ir kultūros žmonių bendravimas tik pabrėžia šio santykio nenatūralumą. Dar blogiau: šis iškreiptas santykis daugelį kultūros žmonių savaime vertė atsiriboti nuo politikų ir nuo jų demagogijos, o politikus – šlietis prie kaip niekad nūnai suvešėjusių kultūros surogatų, kurie šiandien jau beveik užpildė visą viešąją Lietuvos kultūros erdvę. Toks politikos ir kultūros pasaulio atitolimas, menkavertės, žemiausius poreikius tenkinančios pseudokultūros įsigalėjimas negalėjo atnešti nieko, išskyrus žalą gyvenimo kultūrai, tautos dvasiai. Nieko, išskyrus žalą, jis neatnešė ir Europos dvasiai.

       Kita vertus, jei nėra nacionalinės kultūros politikos, vieno ar kito kultūros žmogaus – mokslininko, menininko, švietėjo, ištisų kolektyvų ar kultūros institucijų kūrybinė europinė ar net pasaulinė sėkmė negali nei paveikti, nei tuo labiau sustabdyti bendro tautos dvasios nuosmukio. Tautai geriausiu atveju paliekama elito, jo žaidimų, dramų ir intrigų stebėtojos, žiūrovės ir drauge dvasinio irimo subjektės vieta. Todėl fizinį nykimą natūraliai papildo dvasinis. Prisiminę anksčiau išsakytą išsilavinimo kaip tautiškumo turinio metaforą, galime pagrįstai, remdamiesi aibe gyvenimo faktų, klausti, ar lietuvių tauta per pastaruosius penkiolika metų intelektualiai šviesėjo? Daugeliui – tarp jų ir man pačiam – susidaro priešingas, tautos tamsėjimo, vaizdas.

       Todėl nenustebčiau, jei jau ne tik eilinis, paprastas lietuvis, bet ir iškilus Seimo politikas, atsidūręs Atėnuose, pirmiausia juose ieškotų Akropolio, kuriame galėtų apsipirkti, pasimėgauti „Coca-Cola“ ar Čilės pica.

       Ar tai ir yra mūsų indėlis į Europos dvasią? Nacionalinės kultūros politikos rezultatas?

       Neminėsiu skaičių, kurie rodo, kaip dvasiškai atsiliekame nuo kitų Europos Sąjungos šalių, tarp jų – ir nuo naujųjų jos narių pagal investicijas, skiriamas kultūrai, t. y. mokslui, švietimui, tautai lavinti, bibliotekoms, kultūros įstaigoms, kiek jų jau praradome arba numarinome ir kas jas pakeitė, kam šiuo unikaliu, galimo pozityvaus lūžio tautos gyvenime metu valstybės politikai numatė skirti didžiausią Europos Sąjungos paramą.

       Jūs patys gerai žinote, kaip nunyko spausdintas žodis ir kaip žodžių ir vaizdų masė, sklindanti iš naujųjų kultūros židinių – radijo ir televizijos, – sėkmingai naikina paskutinius tautos smegenų vingius, o tokios veiklos vaisius rodo rinkimų į aukščiausius šalies politinius postus rezultatai.

       Pakaktų šia proga priminti tik vieną, vos prieš pusmetį pasirašytą memorandumą, kurį Prezidento rūmuose, šviečiant keliolikai televizijos kamerų, pasirašė visų šalies politinių partijų, tarp jų – ir šiandien Lietuvą valdančiosios koalicijos vadovai. Minėtieji politikai, remdamiesi Lisabonos strategija, privaloma visoms Europos Sąjungos šalims, labai konkrečiai įsipareigojo remti mokslą, tyrimus ir studijas, tačiau šio memorandumo ir jame surašytų valstybės įsipareigojimų naujoji Vyriausybės programa šiandien net nemini. Lygiai kaip ir prieš ketverius metus Seimo beveik vienbalsiai priimtas Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymas, kurį, kaip antikonstitucinį, atmetė žymusis Konstitucinis Teismas ir kuris jau šiandien būtų leidęs Lietuvai bent priartėti prie Lisabonos tikslų.

       Tačiau kitaip būti ir negalėjo. Kitaip ir nebus, kol šalį valdys politikai, intelektualiai nepasirengę šiam darbui, kol iškilūs akademikai, mokslininkai, profesoriai, kūrėjai taikstysis su apverstu politikos ir kultūros santykiu, kol kultūros žmonės patys nesiims atsakomybės už tautos dvasios likimą ne pareiškimais ir deklaracijomis, ne valdžios malonės prašymais, o apeliuodami į nacionalinę politinės valdžios atsakomybę tautai, kol patys neparengs ir nepateiks tautai ir politinei valdžiai visa apimančios, konkrečia analize, skaičiavimais ir prognozėmis paremtos tautos dvasinio atgimimo ir puoselėjimo programos, kuri apimtų visą Lietuvą, visus jos miestus, miestelius ir kaimus, visus Lietuvos kultūros židinius.

       Tokią programą turėtų inicijuoti ne kas kitas, o Lietuvos mokslų akademija, pasitelkus visus, kurie neabejingi tautos dvasios, Europos dvasios išlikimui šiame nuostabiame Europos kampelyje. Kitos ir geresnės progos, leidžiančios siekti Europos Sąjungos paramos, mes jau neturėsime. Kaip tik dabar išryškėja ir milžiniška politinės valdžios ir mūsų pačių atsakomybė. Pozityvus lūžis įvyks arba dabar, arba niekada. Jo neverta tikėtis, dešimčia procentų padidinus mokslininko ar mokytojo atlyginimą. Permainos galima laukti tik kruopščiai parengus ir pasiryžus įgyvendinti nevienadienę tautos dvasinio atgimimo programą.

       Tokia programa būtų ne tik alternatyva Vyriausybės teiktai, tačiau jokių vilčių nebepaliekančiai, greičiau į neviltį varančiai programai. Tokia programa būtų alternatyva tautos dvasios nunykimui. Alternatyva tamsai. Alternatyva mūsų dvasiniam išnykimui. Alternatyva, kuriai kitos alternatyvos nėra.