Lietuviškos spaudos draudimo metu savo kūrybos kelią pradėjo daugelis XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių rašytojų. Tokia buvo ir pirmojo lietuvių istorinio romano autoriaus, rašytojo ir publicisto Vinco Pietario kūrybos pradžia.

       V. Pietaris, kaip nedaugelis kitų jo meto lietuvių inteligentų, niekada nesigėdijo savo lietuviškos valstietiškos kilmės ir nekeliaklupsčiavo svetimai kalbai ir kultūrai. Dar vaikystėje, 1864 m. mokydamasis Marijampolės apskrities mokykloje, susidraugavo su jaunesnės klasės mokiniu Petru Kriaučiūnu. Laisvesniu laiku jiedu, suradę nuošalesnę vietą, pasikalbėdavo lietuviškai, nors tuomet mokykloje buvo griežtai draudžiama, net svarstė lietuviškos gramatikos parašymo galimybes. Jų bičiulystė tęsėsi visus mokslo metus.

       1865-aisiais V. Pietaris Marijampolės apskrities mokyklą baigė. Gimnazijos čia tuo metu dar nebuvo. Paskutinę dieną mokykloje jis aprašo taip:

       „Buvo tai 29 diena birželio, buvo tai petrinių diena 1865 metų. Aš pabaigiau Senpilės klases ir ketinau važiuoti namon ir, atsisveikindamas su Kriaučiūnu, ryžausi pakalbėti su juoju truputį atviriau apie Lietuvą, lietuvius ir lietuvystę. Man jis nurodė vaikiščiu mislijančiu ir panašiu ant manęs. Pašnekis mudviejų buvo neilgas, nes abudu rengėmės namo, bet abudu susišnekėjome budinti lietuvius ir neduoti jųjų versti į lenkus. Taip susitarę pasiskyrėme ant ilgo“.

       Taigi dar būdamas paauglys V. Pietaris apsisprendė darbuotis Lietuvos ir lietuvių labui.

       Tuo metu lietuvių tautai grėsė išnykimas. Po 1863 m. sukilimo prasidėjo juodžiausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Dėl sukilimo Lietuva neteko didelės dalies savo dar nenutautėjusios bajorijos, negausios inteligentijos. Šviesiausi, energingiausi, išsilavinę žmonės žuvo arba numalšinus sukilimą buvo išsiųsti į Sibiro rūdynus, arba emigravo į užsienį. Užguitą, dažniausiai beraštį valstietį caro valdžia siekė surusinti, įbrukti stačiatikių tikėjimą. 1864 m. uždrausta lietuviška spauda. Tačiau 1866 m. išėjo caro valdžios administracinis potvarkis, kuris nors ir nurodė Marijampolės gimnazijoje visus dalykus dėstyti rusiškai, bet leido norintiems fakultatyvo tvarka įvesti lietuvių kalbos mokymą.

       Po spaudos uždraudimo V. Pietaris išvyko mokytis į Suvalkų gimnaziją, kur viešpatavo lenkiška dvasia. „Tarp savo bendrų vienos klasės lietuvių aš neradau nė vieno, su kuriuo būčiau galėjęs pasišnekėti ir mislimis pasidalinti. Kiekvienas buvo apsvaigintas lenkyste“, – atsiminimuose rašo V. Pietaris. Čia jis savo patriotizmą ugdė skaitydamas T. Narbuto istorinius veikalus apie Lietuvos istoriją, be to, su bendramoksliu Petru Markūza rinko tautosaką.

       Baigęs Suvalkų gimnaziją, V. Pietaris 1870 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Universitete studijuojantys studentai lietuviai jungėsi į bendraminčių būrelį. „Mes visi lietuviai pradėjome susieiti ant lietuviškos arbatos, susiėję ir pasišnekėdavome lietuviškai po senovei, ir daineles padainuodavome“, – rašo V. Pietaris. Anot jo, būrelio nariai laikė save susipratusiais lietuviais, pasirengusiais darbuotis Lietuvos labui. Sunešę turimas lietuviškas knygas pas vieną studentą jie įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę, kurioje buvo A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatika, K. Donelaičio „Metai“ ir kitos knygos. Būrelio nariai, siekdami pasipriešinti lietuviškos spaudos draudimui, nutarė lietuviškai parašyti ir įvairiuose Rusijos miestuose išleisti po brošiūrą ir tuo įrodyti, kad lietuviškos spaudos draudimas yra neveiksnus ir neturi juridinės galios. V. Pietaris pradėjo versti I. Liskovskio „Tris pamokslus apie gaspadorystę“.

       1873 m. rudenį V. Pietaris susipažino su įstojusiu į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą Jonu Basanavičiumi. Netrukus jiedu susibičiuliavo. Apie vieną jų susitikimą V. Pietaris rašo: „Ilgai mudu, likę du vienu, užsisėdėjome mano vargingam, gelsvu popierium išmuštame kambarėlyje. Mušė ir dvyliktą, ir pirmą valandą nakties, o mudu dar vis kuždenomės. Ne sykį po tų gadynių tas gelsvas kambarėlis matė mudu, besikalbančiu arba besėdinčiu ir taip beniūniuojančiu tolimoje šalyje dainas lietuviškos dirvos…

       Metai lėkė, mudu brendome. <…> Ranka į ranką, širdis į širdį ėjom ilgą amžių mudu…“

       Tuo metu lietuviai, baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, Lietuvoje galėjo gauti valdišką tarnybą tik perėję į stačiatikių tikėjimą ir sukūrę rusišką šeimą, kitaip tariant, įrodę savo ištikimybę carui ir jo valdžiai. Todėl daugelis patriotiškai mąstančių, norinčių gyventi Lietuvoje ir darbuotis jos labui jaunuolių rinkosi kunigo, kartais teisininko arba gydytojo profesiją – su pastarosiomis Lietuvoje galėjo verstis privačia praktika. V. Pietaris, baigęs universitetą, mokytojo darbą galėjo gauti tik Rusijoje, bet ne Lietuvoje. Todėl jis universiteto Medicinos fakultete nusprendė įsigyti gydytojo profesiją. Į Medicinos fakultetą perėjo ir J. Basanavičius. Su juo V. Pietaris „visą laiką intymiškiausiai sėbravo“. „Ryšys, kurs mus vienijo, buvo iš didesnės dalies lietuvystė. Pasakos iš praeities mūsų tautos, svajonės apie jos šiosdieninius reikalus ir jos likimą – buvo tai kasdieninė tema mūsų pasikalbėjimų, ne kartą – karštų disputų“, – prisimena V. Pietaris.

       Gavęs gydytojo diplomą, jis pradėjo dirbti Novgorodo srities Demiansko apskrities gydytoju, ir ryšys su lietuviais laikinai nutrūko. Jam teko daug važinėti po didžiulę apskritį. Grįžęs namo, jis užsirašydavo patirtus įspūdžius. Čia jis parašė apybraižą apie Demiansko apskritį – „Šiaurinės ežios mūsų tautos ir mūsų kunigaikštystės senovėje“.

       O jo bičiulis J. Basanavičius, su kuriuo V. Pietaris susižinodavo laiškais, priverstas įsikurti Bulgarijoje, ruošė dirvą „Aušrai“. 1883 m. V. Pietaris iš J. Basanavičiaus paštu gavo pirmąjį „Aušros“ numerį. 1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, išspausdinta V. Pietario rašyta A. Kirkoro knygos apie Lietuvą recenzija. Tačiau netrukus V. Pietario ir J. Basanavičiaus susirašinėjimui iškilo kliūčių. V. Pietaris iš Demiansko persikėlė į kitą, tolimesnį miestą – Ustiužną. Jis primygtinai kvietė J. Basanavičių atvažiuoti pas jį. „Labai ir labai reiktų mudviem pasimatyt ir pasišnekėt. Ir apie „Aušrą“, ir apie kitus dalykus, ir ant galo pasimatyt, pasišnekėt kaip senovės pažįstamiem sėbram. Jeigu būsi Lietuvoj neužilgo, tai aš prašyčia Tave atvažiuot į Ustiužną pas mane. Šitas pasimatymas yra labai reikalingas“, – rašo V. Pietaris 1884 m. vasario 28 laiške. Jis prašo studijų draugo atsiųsti užsienyje leidžiamų lietuviškų laikraščių ir knygų, rūpinasi „Aušros“ likimu.

       Per J. Basanavičių V. Pietaris bando užmegzti ryšį su draudžiamos lietuviškos spaudos leidėjais užsienyje. Būdamas atsargus, jis teiraujasi, ar J. Basanavičius nežino Prūsijoje tokio žmogaus, kuris galėtų kaupti visus išeinančius lietuviškus leidinius. Vieną egzempliorių reikėtų palikti pas tą žmogų, o antrą „ant rizikos“ jam per sieną siųsti paštu. „Katras numeris prašoktų per rubežių - tas ateitų, katras nespėtų, katras užkliūtų – to ir negailėtų, ba da vis antras liktų“, – rašo jis. Siuntinių su lietuviškais laikraščiais ir knygomis V. Pietaris gaudavo ir tiesiai iš J. Basanavičiaus. Viename siuntinyje V. Pietaris rado naują, tik pradėtą leisti žurnalą „Varpas“.

       1889 m. į Ustiužną buvo ištremtas poetas, kritikas ir publicistas Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas, 1860-1938). Jis nuo 1884 m. bendradarbiavo „Aušroje“, buvo išleidęs poezijos rinkinį „Dainų skrynelė“. Tai buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo kelias kalbas, domėjosi literatūra, filosofija. Jis palaikė ryšius su lietuvių draudžiamos spaudos leidėjais ir platintojais, turėjo daug draugų ir bendraminčių Lietuvoje. Ustiužnoje A. Dambrauskas-Jakštas greitai susipažino su apskrities gydytoju V. Pietariu ir susibičiuliavo. Klausydamasis jo vaizdingų pasakojimų apie tėviškę, mokslo metus, gimtojo krašto nutikimus, A. Jakštas paskatino V. Pietarį imtis plunksnos. „Pietaris pasakodavo gyvai, dailia lietuvių kalba, papuošta senoviškais tikrai lietuviškais, bet man negirdėtais žodžiais“, – prisimena A. Jakštas. Jis skatino V. Pietarį rašyti draudžiamai lietuviškai spaudai, tačiau šis būgštavo, sakydamas, kad nė vienos savo „ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosna, nes, rašto paslapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų ne tik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti neturįs teisės“. Tada A. Jakštas pasisiūlė jo kūrybą perrašinėti pats, originalą grąžinti autoriui, o siųsti nuorašus, pasirašytus slapyvardžiu. V. Pietaris su šituo sutiko, tik manė, jog rankraščius siųsti reikia ne iš Ustiužnos, o iš tolimesnių miestų – Rybinsko, Jaroslavlio. Taip V. Pietaris pradėjo rašyti straipsnius, apsakymus draudžiamai lietuviškai spaudai, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais, dažniausiai – Savasis. Šiais metais atsinaujino V. Pietario susirašinėjimas ir su J. Basanavičiumi.

       1891 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ per kelis numerius buvo atspausdintas V. Pietario straipsnis „Siberija ir jos kaliniai“ (Nr. 1-6). Šiuo straipsniu prasidėjo V. Pietario publicistikos ir beletristikos skelbimas. Tais pačiais metais „Ūkininkas“ išspausdino straipsnį „Pirma ir dabar. Trumpa bet akyva šneka“ (Nr. 9); „Varpas“ – „Senovės pinigai ir jų vardai pas rusus ir lietuvius. Archeologiški-filologiški tyrinėjimai Pruso“ (Nr. 11-12); leidinys „Ūkiškasis kalendorius ant meto 1892“ – „Kas mus aršiausiai žudo“. Nuo šiol minėtuose ir kituose leidiniuose kasmet pasirodydavo po kelis V. Pietario straipsnius. Jo kūryba įvairiuose laikraščiuose buvo spausdinama iki pat mirties, o kai kurie kūriniai – ir po jos.

       A. Jakštas Ustiužnoje nuolat gaudavo lietuviškos spaudos. „Laikraščių naujus numerius su Pietario raštais įteikdavau autoriui… Perskaitęs juos, jis nudžiugdavo, pamatęs, kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose Lietuvos kampuose. Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, carizmo necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą. Taigi tos kontrabandos pagavęs, Pietaris vėl imdavosi plunksnos ir rašydavo naujų vaizdelių ir pasakojimų, kurie man vėl tekdavo perrašinėti“, – prisimena A. Jakštas.

       A. Dambrausko-Jakšto tremties laikui pasibaigus, jis 1894 m. iš Ustiužnos išvyko. Toliau rūpintis savo kūrinių siuntinėjimu redakcijoms reikėjo pačiam V. Pietariui. Kaip prisiminė duktė Antanina, kai kada „rankraštis būdavo rūpestingai įpakuojamas ir įdedamas į baltos duonos kepaliuko vidų arba į šventinį pyragą ir buvo siunčiamas kaip skanėstų siuntinėlis į Kauną A. Dambrauskui“, kuris rankraščius persiųsdavo toliau.

       V. Pietaris matė, kad slapta jo gaunama lietuviška spauda nuolat tobulėja, gausėja autorių. Tačiau laikraščių ir jų autorių kalba buvo labai nevienoda. V. Kudirka „Varpe“ 1889 m. kėlė problemą, kad kiekvienas autorius rašo pagal savo „gramatiką“. V. Pietaris apie tai parašė straipsnį – „Valymas ir teršimas mūsų kalbos“ („Varpas“, 1882, Nr. 4-5).

       Atostogų metu V. Pietaris keletą kartų buvo atvykęs į Lietuvą. Būdamas gimtinėje skaitė brolio Kazimiero ir pažangesnių kaimynų, per knygnešį J. Kačergių gaunamą draudžiamą lietuvišką spaudą. XIX a. pabaigoje V. Pietariui gimtinėje lietuviškų laikraščių parūpindavo ir jo sūnėnas, vyresnio brolio sūnus Kazys Pietaris (1880-1916), tuomet platinęs draudžiamą spaudą.

       XIX a. pabaigoje Lietuvoje vėl sustiprėjo carinės valdžios represijos, nelegalios lietuviškos spaudos leidėjų ir platintojų persekiojimas. Šiuo laikotarpiu V. Pietaris parašė straipsnį „Padėjimas mūsų tautos XIX amžiuje“. Jame teigiama, kad „kraujais aptaškyta tysojo pradžioje XIX amžiaus Lietuva ir draskė jąją, kas tik norėjo“. Autorius smerkia nutautėjusią Lietuvos bajoriją, kunigų pastangas lenkinti lietuvius per bažnyčią. Pasak jo, paskutinieji tikri tautos didvyriai „paguldė galvas, o tie ką liko, tai buvo ar išgamos bajorai, ar prasti žmonės, miegantieji sakytum. Ne! Nemiegantieji, bet baisiai suvaržyti“. V. Pietaris čia aptaria S. Daukanto, M. Valančiaus kultūrinę veiklą, nagrinėja 1831 ir 1863 m. sukilimų priežastis ir padarinius, lietuviškos spaudos uždraudimą. „Miegančią Lietuvą Muravjovas kirto rimbu, kad net kraujas tiško, ir toji pradėjo busti iš miego.“ Toliau jis rašo: „Galas XIX amžiaus ir pradžia XX sutinka mus, kaipo tautą, galutinai nuvargintą – sunkiame padėjime, bet vis daug geresniame, kaip buvo pradžioje XIX amžiaus <…>. Metas nuo metų viltys mūsų nesimažina, bet augte auga. Ir kas linksmina kiekvieną, tai šitai: jog mes norime mažai, bet drūčiai! Mes neskrajojame ieškodami plačios tėviškės „nuo jūros iki jūrai“, mes ieškome tiktai tiesų, prigulinčių kiekvienam gyvam žmogui. Tame mes turime teisybę akivaizdoje viso svieto ir visų mūsų priešų, tikimės tas tiesas atgauti, užlaikyti ir iš jų naudotis, ar su valia ir noru mūsų priešų, ar be jų valios ir noro – vis tiek!“ V. Pietaris skatina žmones nesėdėti rankas sudėjus, kovoti už savo teises, sakydamas, kad ir mums jos priklauso lygiai kaip ir kitiems. Jis skatina nebijoti ateities, nors ir pripažįsta, „kad ateitis tamsi! Bet nuo mūsų pačių priguli ją šviesią padaryti!“

       Šis straipsnis – ne tik lietuvių padėties XIX a. istorinė apžvalga, bet ir programa prasidedančiam XX amžiui.

       V. Pietaris visad domėjosi Lietuvos ir lietuvių tautos istorija, jautė istorinių straipsnių trūkumą draudžiamoje lietuviškoje spaudoje. Skaitydamas kaimynų rašytus metraščius, istorinius veikalus, V. Pietaris matė, kaip juose lietuviai dažniausiai niekinami, šmeižiami. „Vokiečių raštuose mes perdėm randame vieną užmanymą: papiešti kuo bjauriausią lietuvių paveikslą.“ Laiške sūnėnui K. Pietariui jis rašo, kad yra perskaitęs daugybę istorinių veikalų. „Būdamas gimnazijoje skaičiau lenkiškas, paskui skaičiau rusiškas, lotyniškas, vokiškų truputį <…> ir visame mačiau tik vieną melą, apgavimą, prapultį dėl mūsų žmonių ir viso kampo.“ Laiške A. Jakštui nurodo, kad skaitydamas P. Dusburgiečio kroniką piktinęsis, – ir ten istorija iškraipyta. „Kitaip ir negalėjo būti, – samprotauja jis. – Nei jie mūsų istorijos nežino, nei būdo nesupranta… nei teisybę rašyti nori…“ V. Pietaris apgailestauja, kad tarp lietuvių neatsiranda rašytojų, kurie norėtų pasinaudoti turtinga savo tėvynės istorija. „Tegul sau per nepratimą prie rašymo ir sykį, ir antrą nepasisektų, bet jau, trečią kartą rašant, vis tik rastųsi vietos… ir labai geros, o ant galo, į kokį penktą sykį rašant, išeitų ar šis, ar tas. Žinomas dalykas, jog dėl tokio darbo reikia ir atsidėjimo, ir visa ko, ko pas mus neatsiranda.“

       V. Pietaris, bendradarbiaudamas draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, savo kūryba troško žadinti amžininkų, lietuvių skaitytojų savigarbos jausmą, pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą dvasiniu, kultūriniu ir pagaliau materialiniu atgimimu. 1900-ųjų vasarą, važinėdamas po Ustiužnos apskritį, Jis mintyse pradėjo kurti būsimo istorinio lietuvių romano vaizdus. Vieną vakarą, sugrįžęs nuo ligonio, ant tuščio popieriaus lapo parašė:

       „Lietuviai XII šimtmetyje. Istorinė apysaka.

       Apie mūsų praeitį seniai-proseniai beveik jokių žinių neužlaikė. <…> Nemanau čia rašyti istorinės monografijos. Pasiryžau čia pabrėžti mūsų praeities paveikslėlį, kaip ta praeitis atrodo mano vaidentuvėje. Galbūt, jog čia rasis ir tūli istorijos faktai klaidingai paduoti; galbūt, jog rasis nemažai ir kitų netobulumų, bet tai jau kitas dalykas. Čia ne istorija, tiktai apysaka, istorijos pagrindu parašyta. Jeigu ji negera, negerai parašyta, susimildami, parašykite geriau! <…> Ne tame svarbumas, jog mano darbas niekam nevertas, tiktai tame, jog nėra kam dirbti“.

       Taip prasideda pirmojo lietuviško istorinio romano prakalba. V. Pietario rašomame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė.

       1901-1902 m. V. Pietaris daugiausia dirbo prie rašomo romano. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija. Atitrūkdamas nuo romano jis rašė ir publicistinius straipsnius, juos spausdino draudžiama lietuviška spauda. 1901 m. „Žinyčioje“ pasirodė jo recenzija „Istoriška verčia istoriško Sienkevičiaus romano „Krzy?acy“ (Nr. 3); 1902 m. ten pat („Žinyčioje“) – „Prasmė ir gražumas dainų“ (Nr. 3-4), „Seniausios žinios. Kionig – kunigas. Trakų vaivadystė. Apie Samogitos prasmę ir gražumą dainų“ (Nr. 4-5); „Tėvynės sarge“ spausdinama jo apybraiža „Iš kelionės“ (Nr. 7-8A, 10-11B).

       V. Pietaris, būdamas tik penkiasdešimt dvejų metų, 1902 m. mirė, taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Žmona Marija po jo mirties visus likusius lietuviškus V. Pietario rankraščius perdavė tuo metu Peterburge gyvenusiam A. Dambrauskui-Jakštui. Tarp jų – ir romano „Algimantas“ rankraštį. Neskelbtus V. Pietario rašinius A. Dambrauskas ir toliau siuntinėjo įvairiems draudžiamos lietuviškos spaudos leidiniams.

       Prieš 100 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandore (Pensilvanijos valstija), dviem nedidelėmis knygelėmis kaip žurnalas „Dirva-Žinynas“ išėjo A. Miluko suredaguotos V. Pietario romano „Algimantas, arba Lietuviai XII šimtmetyje. Istoriška apysaka“ pirmos dalys. Romaną pirmieji perskaitė išeiviai. Po keleto mėnesių, jau po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, romanas paplito Lietuvoje. 1905-1906 m. ten pat buvo išleistos dar trys dalys – visas romanas.
       Tarp draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbių V. Pietaris užima svarbią vietą.

„Turėdami prieš akis visus Vinco Pietario raštus, matome, kad jis yra ne tik „Aušros“ patriotinio idealizmo, bet taip pat ir „Varpo“ pozityvizmo atstovas. Smulkieji jo apsakymėliai <…> ir daugelis šiaip jau straipsnių kelia ir nagrinėja visai konkrečius, aktualius to laiko gyvenimo reikalus. Pietaris buvo ištikimas tos gadynės idealistinių ir realistinių idėjų reiškėjas“ (V. Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. T. 1, K., 1936). Jo publicistiniai ir beletristiniai kūriniai skatino skaitytojus dirbti, veikti, neprarasti vilties atgauti visas žmogaus ir piliečio teises ir laisves, sukurti savo nepriklausomą demokratinę valstybę.

       V. Pietario viltys ir siekiai Lietuvoje išsipildė 1918-1920 metais, praėjus šešiolikai metų po rašytojo mirties.