b_145_213_16777215_00_txt_images_stories_sambals.jpeg       SAMBALSIAI: STUDIJOS, ESĖ, POKALBIS. Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui / Sudarė A. Birgerė, D. Čiočytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. – 634 p.

       Straipsnių rinktinė poetišku pavadinimu „Sambalsiai“ skirta profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės jubiliejinei sukakčiai paminėti – tai kūrybinė kolegų, studentų, mokslo bendrakeleivių dovana, sudaryta Aistės Birgerės ir Dalios Čiočytės. Šioje knygoje profesorės vardas skamba ne vien dedikacijoje – jos balso aidas girdimas visame rinkinyje, kurio straipsniuose šių dienų humanistai pagal knygos idėją atsiliepia į jiems aktualias Profesorės idėjas. V. Daujotytės-Pakerienės mąstymo laukas aprėpia kone visą humanistikos sritį, jos intelektualinio rūpesčio centre per mokslinės veiklos dešimtmečius yra atsidūrę literatūros ir filosofijos, teologijos, lingvistikos, kitų meno šakų jungtys, įvairūs literatūros mokslo, kritikos, literatūros tyrinėjimų klausimai. Todėl knygos straipsnių, sudarančių solidų daugiau kaip 600 puslapių turinį, tematika ir jos bendraautorių ratas labai platus, apimantis dabartinius ir buvusius Profesorės doktorantus, bendradarbius, skirtingų kartų iškilias kultūros asmenybes.

       Straipsniai suskirstyti į šešias dalis, žyminčias skirtingus teminius aspektus, santykio su literatūra rakursus. „Literatūros ir filosofijos akiračiuose“ Tomas Sodeika praskleidžia filosofinio mąstymo prasmės šydą, kalbėdamas apie Immanuelio Kanto antropologijos logiką, apibrėžti filosofinę literatūros sampratą bando Vytautas Martinkus, antikinę literatūros teorijų ir metodų kilmės versiją, naujai žvelgdamas į Aristotelio poetiką, pateikia Vigmantas Butkus, filosofijos tradicijos tema, įtraukdami lietuvių filosofijos klasikus Juozą Girnių, Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, mąsto Gediminas Mikelaitis ir Arūnas Sverdiolas. Antrojo skyriaus pavadinimas „Kalbos būtis“ koduoja „kalbiškąjį“ literatūros aspektą, santykį tarp sakymo ir pasakymo, ar net mistiško kalbos „pasisakymo“, kuris varijuojamas Arvydo Šliogerio („Niekis ir kalba“), Giedrės Šmitienės („Kalbėjimas girdint“) ir Marcelijaus Martinaičio („Prilenktas prie žodžio“) straipsniuose. Polifonišką sąskambį su ilgamečiu V. Daujotytės-Pakerienės mąstymo būdu kuria knygos dalis „Fenomenologijos etiudai“ – fenomenologų Daliaus Jonkaus, Jurgos Jonutytės, Gintarės Bernotienės ir Aušros Jurgutienės straipsniuose mąstoma dialogo su literatūros kūriniu, fenomenologinės žiūros ir asmeninės žmogiškosios patirties sąsajų tema. Literatūros ir kultūros jungties problematika skleidžiama skyriuje „Literatūra kultūros kontekste“, kur svarią vietą užima Donato Saukos, Brigitos Speičytės (naujai apmąstomas XIX a. vidurio lietuvių literatūrinis romantizmas), Mindaugo Kvietkausko (aprėpiamas XX a. pradžios skirtingų Vilniaus literatūrų – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, rusų – polilogas), Aušros Martišiūtės ir Marijaus Šidlausko darbai apie esmingą literatūros ir jos buvimo lauko – kultūros persiliejimą. Knygos dalyje „Moterų rašymo savastis“ sutelkiamas kalbėjimas apie žymių lietuvių literatūros moterų – Žemaitės (A. Birgerė), Šatrijos Raganos (Adomas Butrimas), Janinos Degutytės (Ona Narbutienė) – kūrybą, atveriantis iki šiol po paslapties šydu buvusius rašytojų biografinius epizodus, iškeliamas moteriškojo rašymo (Solveiga Daugirdaitė), aprėpiančio ir „moteriškosios“ esmės, motinystės, reiškimąsi kūriniuose, aspektas (Elena Bukelienė). Paskutiniame „Literatūros religinių erdvių“ skyriuje Gintaras Beresnevičius, remdamasis išlikusių tekstų duomenimis, rekonstruoja baltų kultūroje veikiančią sacrum/profanum skirtį, kunigas Vaclovas Aliulis literatūros tyrinėjimų kontekste aktualizuoja liturginių tekstų matmenį, Dalia Jakaitė ir Dalia Čiočytė mąsto apie literatūros teologijos galimybes ir iššūkius.

       Peržvelgus turinį rodosi akivaizdu, kad pernelyg keblu ir rizikinga yra kalbėti apie knygą, labai pranokstančią recenzentės kompetencijos ribas. Ir tikriausiai beprasmiškai atrodytų bandymas referuoti gausias šio studijų rinkinio mintis apie literatūrą – kaip ją suvokia literatūrologai, filosofai, kultūrologai, menotyrininkai, religijotyrininkai, todėl pasitenkinama šiuo fragmentišku aptarimu, pasistengiant bent trumpai paminėti knygos bendraautorius.

       Ieškant asmeninio santykio su „Sambalsiais“, lieka vienintelis įmanomas kelias – kalbėjimas, kylantis iš naivios nuostabos, nuo a priori žinojimo išlaisvintas žvilgsnis, dialogas, kurį siūlo trečiasis knygos paantraštės dėmuo „pokalbis“, žymintis, mano įsitikinimu, vertingiausią knygos dalį. Taigi norėčiau užimti klausančiosios poziciją – juk dialogas vyksta vienu metu kalbant tik vienam, kitam paliekama džiaugsminga galimybė suklusti.

       „Pokalbis“ – taip, pagal knygos paantraštę vadinsiu jos dalį „Patirties profiliai“ – čia savo studentų M. Kvietkausko, B. Speičytės, G. Šmitienės ir literatūrologės A. Birgerės yra kalbinama leidinio „kaltininkė“, profesorė V. Daujotytė-Pakerienė. „Pokalbio“ pratarmėje apsibrėžtas siekis ir būsimo dialogo struktūra – aptarti profesorės knygas, jų pagrindines mintis, fiksuoti juose suformuluotą literatūros tyrinėjimų viziją, pasirodo esąs iliuzija. Mat dialogas, jei jis gyvas, o ne simuliuotas, negali būti suvaržomas iš anksto nustatytomis temomis. Pats pokalbis pirminį sumanymą kalbėti apie knygas reformavo į kalbėjimą apie tų knygų radimąsi – minties blykstelėjimo, pirminio impulso, sąmonės įvykio refleksiją. Pokalbis apie savo kalbėjimą (jei tą kalbėjimą vadintumėm tradiciškai, tai būtų „mokslinio intereso“, „mokslinės minties“ genezė) leidžia apžvelgti jo kaitą, aptarti ją kaip harmoningą visumą. Kalba modeliuoja patirtį, registruoja, suklasifikuoja ir sutvarko sąmonės įvykius taip kurdama naują būtį, kalbinę tikrovę, kuri matoma „Patirties profiliuose“ ir kuri esmingai skiriasi nuo tos kūrybos visumos, kurią ji pati kalbiškai aprėpia. Kalbėdama apie savo knygas prof. V. Daujotytė-Pakerienė išsitaria: „Aš neprisimenu, ką ten parašiau, nes, kaip jums sakiau, neskaitau savo knygų. Tik manyje liko žinojimas, kad aš ten gerai supratau“ (p. 447); „Apie visas savo knygas galvoju, kad jose, matyt, yra prieštaraujančių ar vienas kitą neigiančių dalykų. Bet bendrosios linijos, sąmonė, kuri mane kontroliuoja, turėtų išlaikyti vientisumą“ (p. 532).

       „Pokalbyje“ pagal jo iniciatorių planą iškyla prieštaringas siekis išlaikyti pusiausvyrą tarp „gyvo“, spontaniško kalbėjimo įspūdžio (tik įspūdžio, nes jau įvykęs, „užrašytas“ dialogas tampa savarankišku tekstu, nebepriklausančiu nuo pokalbio dalyvių intencijų) ir kiek įmanoma palengvinti kelią skaitytojui, dialogo kalbą redukuoti į tvarkingą ir struktūruotą teksto lygmenį. Todėl laužtiniuose skliaustuose „uždaromi“ prisimenančios sąmonės „paklydimai“, atminties ekskursai, nesusiję su apsibrėžta konkrečia pokalbio tema. Ilgos išnašos, vietomis užimančios daugiau puslapio erdvės nei pats tekstas, skirtos platesniam atskirų profesorės kūrinių, apie kuriuos yra kalbama ar užsimenama pokalbyje, aptarimui, įtraukiant literatūrinį, kultūrinį, socialinį kontekstą. Minėtos teksto konstravimo priemonės sugriauna savaiminę pokalbio tėkmės prigimtį, tačiau išryškina intertekstinį aspektą. Pokalbis apie tekstus – kūrybos ir gyvenimo – jau pats savaime yra intertekstuali mozaika, iškylanti klausančiojo ir klausiančiojo sąmonėje, o „skaitytojo“ (kurio vaidmenyje atsiduria viena knygos sudarytojų A. Birgerė) komentarai pagal intertekstualumo teorijos dėsnius suardo pirminį pasakojimo srautą ir padalija tekstą į atskirus semantinius vienetus, besitęsiančius į gelmę (šiuo atveju dialoge pasirodančios aliuzijos ir nuorodos yra įterptos konkrečios „skaitytojos“, tačiau be šių paraščių kiekvienas kitas pokalbio skaitytojas neišvengiamai išvys ir kitas, tik jam vienam matomas paraštes).

       Kalbėti apie pokalbį atrodo neįmanoma niekaip kitaip, o tik jo paties padiktuota kalba ir sąvokomis – į recenzijos tekstą atkakliai braunasi profesorės balsas ir jos į literatūros mokslo lauką įvesta kalba, jos „gaudesiai“, „atsivėrimai“, „įvykiai“. Tokį kalbos akibrokštą pateisina profesorė, kalbėdama apie lyrikai adekvačios kalbos ilgesį ir jos negalimumą: „Nekalbėti apie eilėraščius mes negalime, nes tai yra (kol yra) kalba, kuri reikalauja iš mūsų kalbos arba interpretacijos. Tačiau kiekviena jautresnė sąmonė yra skaudinama, gluminama, bauginama, kad kalbėjimas apie eilėraštį naikina eilėraštį“ (p. 532).

       Pokalbyje kalba patirtis (žr. „Patirties profiliai“), atidengdama, net apnuogindama asmeniškas, intymias biografijos detales („Atvažiavau į Universitetą, kaip čia pasakyti, labai įsimylėjus“). Tačiau ši pasakojama patirtis, bylodama apie pamatinius būties klausimus, įgyja estetinę galią ir suskamba kaip tekstas, meninis esė. Taip išvengiama banalumo, sentimentalios išpažinties pavojaus.

       Dialoge atsiskleidžia individualios patirties prasmingumo pojūtis: „Man buvo pusė metų, ir aš jau pasiryžau gyventi, o Salomėja (Salomėja Nėris – D. Š.) rengėsi išeiti. Dabar galvoju, kad tai buvo egzistencinis mūsų susitikimas. (Kai žiūriu į tai iš šono, matau, kaip perdėta. Bet taip buvo.)“ (p. 478); „Ar esate galvojusi apie autobiografiją? – Ne, ne… Aš jos negalėčiau parašyti sąžiningai. Ji būtų tokia lygi, morali, pavyzdinė. Esu sau gailestinga ir savo nuodėmių negalėčiau parodyti“ (p. 539). Galima numanyti, kad autobiografija čia minima įprastine savo reikšme, kaip gyvenimo faktų ir įvykių registras. Tačiau kas gi kita, jei ne tikrų tikriausia intelektualinė biografija atsiveria šiuose „Patirties profiliuose“? Pokalbyje išsikristalizuojanti intelektualinė biografija (lyg sekant V. Kavoliu) įgalina atskleisti literatūros mokslo vaizdą per konkrečios asmenybės intelektualinės minties vystymąsi; jo autoritetus, požiūrį į svarbiausias kultūrines atramas. Tai savo paties gyvenimo logiška rekonstrukcija, mentalinių įvykių atranka, organizuojant juos į vienprasmį procesą. Įdomus gali pasirodyti sugretinimas: A. J. Greimas, atsakydamas į V. Kavolio suformuluotus intelektualinės autobiografijos klausimus, kelia abejonę, ar įmanomas toks objektyvumas kalbant apie save, chirurginis intelektualinės individo teritorijos atskyrimas nuo jo pojūčių ir patirčių istorijos, nuo gyvenimą rikiuojančių būtinybių ir atsitiktinumų. Kalbinamos profesorės V. Daujotytės-Pakerienės sąmonėje ši jutiminė, proziška patirtis, apie kurią, kaip apie marginalinę, kalba A. J. Greimas, fenomenologiškai yra susiejama su intelektualine mintimi. Profesorė pasakoja, kaip baigėsi jos ketinimas stoti į agronomiją: „Einu ir matau: ištemptas per gatvę raudonas plakatas – „Žemaitės vidurinėje jaunųjų literatų konkursas“. Ir taip man suskaudo širdį, jau taip suskaudo, kad ligi šiol tai prisimenu“ (p. 426). Objektyvieji gyvenimo faktai vertinami iš likiminių pozicijų suvokiant, kad viskas, kas buvo ar įvyko vedė viena kryptimi. Piešiami ištisos kartos intelektualinių portretų eskizai (J. Lebedžio, D. Saukos, J. Degutytės ir kt.). Atsitiktinumai, kasdienybės detalės jungiamos į prasmių lauką, kuriame jos ima kalbėti kaip tikroji, lemtingoji patirtis. Šis ypatingas savo patirties mitologizavimas, reikšmių sutelkimas, tikrovės įreikšminimas ir kuria diskursą, nusipelnantį intelektualinės autobiografijos apibūdinimo.

       Knygoje, kurios siekiamybė yra dialogas arba tiksliau – polilogas (tekstai komunikuoja ne tik dialogiškai su skaitytoju, bet ir polilogiškai – vienas su kitu bendroje mąstymo „apie literatūrą ir...“ erdvėje), randasi įdomių polifoninių sąskambių. Nors jų tikėtis leidžia jau pats knygos pavadinimas „Sambalsiai“, paėmus į rankas sunkią ir „svarios“ apimties knygą, kyla abejonė dėl pernelyg plataus ir daugybėje straipsnių išsklidusio turinio vienybės, kurios dažnai trūksta straipsnių rinktinėms. Nepaisant pirminių nuogąstavimų, skaitant išlieka malonus visumos pojūtis, kylantis dėl temos ir problemos požiūriu preciziškai suskirstytų knygos dalių. Knygos autorius vienija bendras mąstymo laukas, kuriame tam tikri dalykai visiems ypatingai rūpi. Daugelį knygoje apmąstytų temų „pokalbyje“ į savo intelektualinio rūpesčio akiratį įtraukia ir profesorė V. Daujotytė-Pakerienė, kelia tuos pačius filosofinius klausimus: „Žmogus eina keliu, tikėdamasis, kad sudėtingi dalykai jam atsakys į būties klausimą: kas esu? ką galiu žinoti? ko galiu tikėtis? kam aš gyvenu?“ (p. 447). Palyginkime: „Filosofijos šia pasaulio pilietine prasme laukas galėtų būti nužymėtas šiais klausimais: 1. Ką galiu žinoti? 2. Ką privalau daryti? 3. Ko drįstu tikėtis? 4. Kas yra žmogus?“ (T. Sodeika, p. 18). Surežisuotos sutapties įtarimus sklaido knygos sudarytoja D. Čiočytė: „Kalbinama Daujotytė-Pakerienė tarsi reaguoja į knygos straipsniuose svarstomas problemas (iš tiesų apie tuos straipsnius dar nežinodama)“ (p. 14). Sudėtingi filosofiniai klausimai, apipinami teoretizuotais svarstymais apie atsakymų galimybę (T. Sodeika, „Apie Emanuelio Kanto antropologijos logiką“), profesorės yra sprendžiami esmingai ir paprastai: „Žmogus eina, tikėdamasis labai sudėtingų atsakymų. <...> Ir be šito kelio, be šitos iliuzijos, kad atsakymai yra sudėtingi, jis negalėtų grįžti prie lyg savaime, netikėtai pasirodančio prasmės horizonto. Prasmė yra čia pat, jei ji iš viso yra. Ji yra mažuose daiktuose“ (p. 447).

       Prasmės klausimas arba problema yra apmąstoma daugelyje pokalbio dialogų. Kalbėjimas apie literatūrą iš tiesų yra kalbėjimas apie prasmę: praradus savyje glaudžiamą prasmės „švytėjimą“ tekstas praranda kalbos dovaną. Individualus mąstymo kelias, tikros, išjaustos pozicijos kalbėjime apie literatūrą kyla ne iš sąmoningo žinojimo ar poreikio teoretizuoti, bet greičiau iš metafizinio įtikėjimo akimirksnio, kad taip yra. Giliai įsišaknijęs tikėjimas, kad tai, kas jaučiama, yra unikalu, suteikia valią ir būtinybę išsisakyti. Išsisakymas kalba profesorei V. Daujotytei-Pakerienei sutampa su intymios, asmeninės patirties atskleidimu: „Tai visiškai intuityvus kelias. Turbūt turėjau drąsos remtis tuo, ką pati jaučiau, patyriau, turėjau savyje kaip duotis ir duotybes. <...> Jei literatūra matoma kaip sterilus tekstas, su kuriuo galima atlikti tam tikras operacijas, man tai yra nepakankama“ (p. 459). Tad ir „Sambalsių“ skaitytojas turėtų į pokalbį įsilieti šitaip – su individualia asmenine patirtimi.