Būdamas paauglys perskaičiau bene tik dvi anuometinių lietuvių prozininkų knygas, kurių šviesaus, energiją kurstančio poveikio iki šiol neužmiršau, veikiausiai ir nebeužmiršiu, – Jono Mikelinsko apsakymų rinkinį „Senis po laikrodžiu“ (1960) ir Romualdo Lankausko apysaką „Klajojantis smėlis“ (1960). Iš šių knygų į jauną širdį ir protą padvelkė jautri psichologija, neįprasta estetika, savita tėvynės ir žmogaus likimo samprata.
       Laikas bėga…
       Balandžio 3 d. Romualdui Lankauskui suėjo 75-eri, gegužės 6 d. Jonui Mikelinskui – 85 metai. Abu rašytojai jubiliejus pasitiko santūriai, negirdėjau, kad būtų rūpinęsi „itin iškilmingai“ juos atšvęsti.


       Romualdo Lankausko dvasios jėga

       Slapto pokalbio susitikome 1989 01 30, pirmadienį, „Minsko“ parduotuvės pastate buvusioj „Kulinarijoj“, kur žmonės galėdavo ir apsipirkti, ir arbatos ar kavos išgerti. Diena buvo apsiniaukusi, dulksnojo, žmonės vaikščiojo šlapiais batais. Purvas ant grindų, pagiringų alkoholikų slankiojimas R. Lankauskui nepatiko. „Eime, čia pat yra paštas, ramesnė vieta.“ Pašte jis man pasakė: steigiame tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centrą, tam Lietuvoje turime suburti mažiausiai dvidešimties žmonių iniciatyvinę grupę, ją galėtų sudaryti „rimti rašytojai, niekada nepakenkę kolegoms, išpažįstantys PEN Chartiją ir šiek tiek mokantys kurią nors užsienio kalbą, geriausia – anglų.“ Perskaičiau Chartiją, išverstą į lietuvių kalbą. Popieriaus lape jau buvo gal dešimties rašytojų (taip pat ir J. Mikelinsko) parašai. Pasirašiau ir aš.
       Man, tada keturiasdešimtmečiui žmogui, R. Lankauskas buvo paslaptinga figūra. Gyveno atsiribojęs nuo tarybinių rašytojų. Nors okupacinei valdžiai visi rašytojai buvo tarybiniai, taip pat ir jis, tačiau pabrėžtu atsiribojimu R. Lankauskas darė ypatingo – stiprios, nekompromisinės dvasios – žmogaus įspūdį. Pašte paprašiau, kad nuo paauglystės išsaugotoj knygoj „Klajojantis smėlis“ įrašytų autografą. Apžiūrėjęs apšiurusį, drėgmės ir pelėsių apgraužtą mėlyną – geltoną – oranžinį viršelio aplankalėlį, R. Lankauskas (jis juk ir dailininkas!) tarė: „Kaip tapybiškai laikas šią knygą apgadino.“ Buvo estetas iki kaulų smegenų, tačiau gebėjo būti veiklus organizatorius, griežtas ideologas. Pirmame iniciatyvinės grupės susirinkime (1989 02 23) pareiškė: jeigu mes pavėluosim, TSRS įsteigs kelis sovietinius PEN centrus, kuriuos valdys valstybiškai, o ne pagal Chartiją.
       Prisimenu R. Lankauską Paryžiuj 1989 05 06 (beje, J. Mikelinsko 67-ąjį gimtadienį). Prie viešbučio išsiskyrėme. Mūsų – turistų – grupė grįžo namo, R. Lankauskas patraukė į Nyderlandus, į Mastrichtą (šiame mieste įvykusiame kongrese Lietuvių PEN centras 1989 05 11 buvo priimtas į Tarptautinį PEN klubą). Žinojau, kokia kebli buvo R. Lankausko padėtis: pinigai, dokumentai kelionei į trečią šalį buvo tik mintyse, niekas negarantavo, jog jie bus gauti. Tačiau R. Lankauskas oriai ir beveik ramiai papsėjo pypkę.
       Jeigu būtume pavėlavę įsteigti savarankišką Centrą, užleidę nišą sovietinei struktūrai, mes nebūtume padarę to, ką padarėme, tarkim, kad ir 1991 m. sausį. Į Tarptautinio PEN klubo būstinę Londone mūsų išsiųstas kiekvienas faksas tuojau pat atsidurdavo 112 nacionalinių PEN centrų 84 pasaulio valstybėse. Per kelias valandas šie centrai paragindavo savo šalių parlamentus, vyriausybes, prezidentus paremti lietuvių tautos laisvės siekį.
       R. Lankausko pastangomis (slapta veikė ir Lietuvoje, ir užsienyje) pirma dar okupuotos Lietuvos organizacija – rašytojų – išsiveržė iš TSRS gniaužtų ir įsiterpė į pasaulinę organizaciją, joje iki šiol sėkmingai veikia.


       Nepalenkiamasis papà Mikelinskas

       Papà „titulas“ buvo prilipęs amerikiečių rašytojui Ernestui Hemingway'ui. Aš ir brolis Povilas vaikystėj pápa vadindavom tėvą. Jonas Mikelinskas 1963–1968 m. dirbo Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu – ugdė jaunųjų literatų gebėjimus, reiklumą, darbštumą, kantrybę. Prisimenu, paskambinau jam pavasarį: „Gal jau perskaitėt mano noveles?“ – „Dar ne. Paskaaammmbinkit rudenį.“ Rudenį paskambinau: „Gal jau?“ – „Dar ne. Paskaaammmbinkit pavasarį.“ Tačiau iš tiesų kūrinėlius būdavo perskaitęs. Paslapčia nuo autoriaus siūlydavo noveles redakcijoms spausdinti. „Kad tos novelės dar žalios“, – sakydavo redaktoriai. „Žalios, – pripažindavo J. Mikelinskas. – Tačiau jų autorius ateity bus rimtas rašytojas, tik dabar reikia jį palaikyti.“
       J. Mikelinskas padėjo parengti pirmąsias knygas Bitei Vilimaitei, Eugenijui Ignatavičiui, Sauliui Šalteniui, Leonidui Jacinevičiui, Romualdui Granauskui, Broniui Radzevičiui, Viktorui Brazauskui, Rimantui Šaveliui, daugeliui kitų, taip pat ir man bei mano broliui Povilui. Šiai rašytojų kartai įtvirtinant literatūroje novatorišką kūrybą, J. Mikelinsko „gabių autorių atradimai, gerų pranašysčių jiems išsipildymai“ tapo legenda.
       Mums J. Mikelinskas buvo ne tik pirmas patarėjas ir užtarėjas, bet ir laikysenos okupacijos sąlygomis pavyzdys. Gyvenime – orus, elegantiškas ir nuoširdus europinės kultūros žmogus. Kūryboje – subtilus meninės raiškos meistras, tvirtas amžinų vertybių išpažinėjas ir nekompromisinis savo galva suprastos tiesos bei teisingumo gynėjas. Toks J. Mikelinskas išliko iki šiol. Ir jeigu dabar būtų steigiamas Europos prisiekusiųjų teismas, Lietuva nedvejodama galėtų J. Mikelinską į jį deleguoti.
       Prieraišumą prie J. Mikelinsko kartkartėm sau paaiškinu ir tuo, jog mano literatūrinis krikštatėvis yra tik vienuolika dienų vyresnis už mano mamą – abu gimė tais pačiais 1922 metais, tą patį gegužės mėnesį. Šiltu dėmesiu man dažnai atsakydavo ir J. Mikelinskas. Dabar nesuskaičiuočiau, kiek dienų, vakarų mudu kalbėjomės, diskutavom, filosofavom, į lankas nuklydom ir sugrįžom, visuomenėj kartu veikėm. Papà Mikelinskas – manau esąs sąžiningas taip vadindamas garbų prozos kūrėją, kietos poleminės eseistikos virtuozą.
       „Ceremonijų knygos“ (2002) viename skyrelyje (p. 261) rašiau:

       Keliaujame į Europą. Per Maskvą. Izmailovo viešbučiuose nėra mineralinio vandens. Ponas M. [taigi J. Mikelinskas – aut. past.] klaidžioja koridorių labirintais. Europoje jam sueis šešiasdešimt septyneri metai. Tą dieną aplankysime Leonardo da Vinčio kapą Klod Liusė abatijos bažnyčioje. Pietausime Orleane, stikliniame restorane „Le Ser“, palmių sode. Vakare: Fontenblo, Verdeno aikštė, kapinės bukų, liepų, ąžuolų, platanų miške, dvi eglės, dvi spygliuotos dvasios, akmens plokštė, žydi našlaitės prie akmeny iškaltų raidžių O. V. L. Milašius. 

       Įdomi jungtis: Oskaras Milašius, kaip ir J. Mikelinskas, gimė gegužės mėnesį (1877 05 28), ir mes šiemet minime jo 130-ąsias gimimo metines.
       „Ceremonijų knygos“ (ten pat): „Atlikta. Prieš mus tik ateitis. Kupini pelnyto, įsisąmoninto džiaugsmo, mes žengiame į antrąjį – aukos – tyrumo tarpsnį.“ Pastarasis sakinys: Oskaro Milašiaus antkapy prancūzų kalba iškaltų žodžių lietuviška parafrazė. Kažką esmingo sako ne tik jubiliatams, visiems žemės keleiviams.


       Kodėl neužmiršau?

       Iš tiesų – kodėl neužmiršau R. Lankausko „Klajojančio smėlio“, J. Mikelinsko „Senio po laikrodžiu“, nors šias knygas perskaičiau bene tik į penkioliktus metus stryktelėjęs?
       Atsakymas, manau, paprastas: šių dviejų – savitų, labai skirtingų charakterių – žmonių kūryba septintą ir aštuntą XX a. dešimtmetį buvo avangardinė lietuvių prozoje.
       R. Lankausko novelių rinkinys „Kai nutyla trompetas“ (1961), romanai „Vidury didelio lauko“ (1962), „Tiltas į jūrą“ (1963), apysaka „Džiazo vežimas“ (1971); J. Mikelinsko apysakos „Trys dienos, trys naktys“ (rink. „Lakštingala – pilkas paukštis“, 1969), „Anonimas“, „Laukinė obelis“, romanas „Genys yra margas“ (1976) ne tik tapo anų dešimtmečių klasika, tačiau ir paveikė lietuvių prozos kūrybą taip, jog šio poveikio avangardiškumą tebejaučiame ir XXI a. pradžios prozos kūryboje.
       Kai rašytojų kūriniai net du ar tris dešimtmečius yra tavo dėmesio centre, neužmiršti ir anksčiau parašytų, kuklesnių šių autorių knygų.
       Apskritai lietuvių prozos klasika ateityje gali tapti pastaraisiais dešimtmečiais J. Mikelinsko, R. Lankausko parašytieji, šiame rašinyje nepaminėtieji kūriniai.