Česlovas
Vos tik Juodgirių apylinkėse liovėsi bombardavimas ir dangų virš Lomsargio vienkiemio, išniekintą vokiečių „Meseršmitų“, nuo krašto iki krašto aptraukė šiltu griausmingų vasaros debesų veltiniu, atgijęs Česlovas, nelaukdamas Viešpaties, valdančio visas sausras ir visus lietus, malonės, pasikinkė į naujutėlį, prieš pat karą pirktą vežimą savo mylimiausią bėriukę ir kaip nugalėtojas, susigrąžinęs teises į žemę, nežinia dėl kokių nuodėmių atimtą rusų, patraukė į pievą, kad spėtu laiku suvežti po patikimu klojimo stogu brangų, dosnioje birželio saulėkaitoje jau pradžiūvusį turtą. Nuo tų tolimų laikų, kai tėvas kumetis pirmą kartą pasiėmė jį, dar mažą, į šienapjūtę, Česlovui visam laikui įsirėžė į atmintį tas nuostabus, svaiginantis džiūstančio šieno kvepėjimas, tarsi primenantis tirštą ir sodrų iš septynių lauko gėlių ir septynių žolių paruošto naminio antpilo kvapą. Jau tada jam patiko stebėti gudriai bruzdančius vabaliukus, išvytus iš įprastų vietų ir per šienavimą netekusius brangių stiebelių, slaptų urvelių ir priedangų; patiko valandų valandas stebėti drąsių žiogelių nepabaigiamus akrobatinius šuolius ir klausytis migdančio bičių, iki vėlaus vakaro renkančių iš kiekvieno vėdryno ir iš kiekvienos ramunės savo saldžiąją duoklę, dūzgimo.
Tokią palaimą jis jautė ir paskui, kai kas vasarą kumečiaudavo pas pasiturinčius ūkininkus ir kai nutaręs vesti persirpusią Pranę, vyresnę už jį penkeriais metais, gavo iš jos tėvų daugiau kaip dešimt hektarų kraičio pelkėtos laimės.
Dar prieš karą Česlovas, būdavo, iškinkys ramią bėriukę ir paleis ją pasiganyti, o pats, atlaisvinęs storą neišdirbtos odos diržą su varine sagtimi ir atmetęs į šalis sunkias valstietiškas rankas, pasitelš ant šieno pradalgės ir žvengiant arkliui, švilpaujant paukščiams ir dūzgiant lopšinę bitėms užsnūs vaikiškai laimingas ir besišypsantis. Tik čia jis, padaręs vaisingą ir puoselėjamą lyg pavainikį savo žemę, sapnavo gražiausius gyvenime sapnus. Jo laukiniuose, kaip jis meiliai juos vadino, nerūpestinguose ir greitai prabėgančiuose sapnuose kitų žmonių, išskyrus jį patį, nebuvo – nei greičiau negu jis senstančios Pranės, nei jos giminaičio Tado Tarailos, kartais aplankančio jų sodybą tik dėl visoje Lietuvoje garsaus Lomsargio medaus, nei tylenės Eliševos, kurią pats žydų Dievas atsiuntė jam neatlygintinai padėti; ir jo paties dažnai sapnuose nebūdavo, tačiau šiuose keistuose ir kerinčiuose regėjimuose jis niekada nesijausdavo kaip tikrovėje su žmonėmis – atstumtas ir vienišas: išdidūs ir liūdni arkliai be atlygio suprato ir guosdavo jį; išgąsdintos gražuolės kurapkos, kildamos iš lizdų, draugiškai mojuodavo jam sparnais iš aukštybių; nuostabios nečionykštės gėlės kuždėjo jam tai, ko jis per visą gyvenimą nebuvo išgirdęs nei iš kunigo, nei iš moters; šmižinėjančios benamės pelės, vis atsitrenkiančios į jį, skundėsi savo karčia dalia ir primindavo jo neseną valstietišką praeitį. Lomsargiui su jais buvo ramu ir gera, jis pats buvo tarsi jų padermės, toks pats Dievo kūrinys, gal tik ne geresnis, o blogesnis. Jis galėjo su jais susikalbėti be žodžių – judesiu ar žvilgsniu, atodūsiu ar dejone. Gal todėl Česlovas visada pyko ant tų, kurie jį žadindavo ir išskirdavo su jais. Dažniausiai dėl to kliūdavo jo žmonai Pranei, kuri paprastai po vidurdienio, vidury kokio nors nepakartojamo sapno atnešusi į pievas puodynę ką tik pamelžto pieno ir kietai virtų kiaušinių arba suvyniotos į skepetą ruginės duonos su naminės dešros griežinėliais, garsiai jį pašaukdavo.
Lomsargis nubusdavo, sprogdindavo į ją savo didžiules melsvas akis ir dar ne visai išsibudinęs duodavo jai velnių.
– Ir ką tu taip sapnuoji, kad tavęs žadinti negalima? – priekaištaudavo įsižeidusi Pranė. – Turbūt ištvirkauji sapne.
– Ištvirkauju, ištvirkauju, Pranute. Meilužių juk turiu gyvą galą. Bitės ir kurapkos, vėdrynai ir kumelės, – juokaudavo Česlovas. – Jie mane myli, ir aš jiems tuo pačiu atsilyginu.
Pranė netikėjo nė vienu jo žodžiu, manydama, kad visais savo juokeliais jis stengiasi nuslėpti nuo jos tiesą: vyras pačiame gražume, o, tik pamanykit, kažkokius niekus sapnuoja. Sapalionės, ir tiek! Ji pavyduliavo jo visiems: ir bitėms, ir paukščiams, ir arkliams, ir kūdroje nardantiems išverstakiams karpiams – juos tai jis išties myli, dėl jų, o ne dėl jos pasauly gyvena ir tik vienas Aukščiausiasis žino, kas jam brangesnis – žmogus ar gyvulys, arklys ar tikroji žmona, ant kurios jis kaip pamišęs rėkia, užuot ligi žemės nusilenkęs už viską, ką jis, plikabambis, turi. Širdy ji negailestingai vainojo ir keikė Česlovą, bet gyvenime atleisdavo jam ir nežabotą grubumą, ir deginančio pykčio proveržius, aiškindama juos tuo, kad taip ir nepagimdė jam nei dukters, nei sūnaus. Jeigu jie turėtų vaikų, jis nebėgtų nuo jos į pievas pas arklius ir kurapkas ir nesapnuotų bičių ar gėlių, o gulėtų sau troboj po minkštu apklotu ąžuolinėje, kaimo staliaus sumeistrautoje lovoje ir knarktų kaip garvežys. Viskas dėl to, kad nėra vaikų. Ko tik Pranė nedarė, kad pastotų: ir pinigų galybę gydytojams išleido; ir pas garsią žiniuonę į Šiaulius buvo nuvažiavusi; ir klūpodama prieš Švenčiausiąją Mariją atkakliai, kiek jėgos leido, meldėsi; ir kažkokius stebuklingus, padedančius pastoti viralus slapta nuo vyro gėrė. Bet jos įsčios liko tuščios kaip saulės išdeginta ir piktžolėm apžėlusi dykvietė už kaimo, o metai vis ėjo, ir viltis, kad ji padovanos Česlovui įpėdinį, kuriam galima bus ir reikės perduoti viską, kas užgyventa, – sodybą, žemę, arklides, karvides, klojimą, – vyto kartu su ja.
Kai Pranė negaluodavo, maistą į pievas atnešdavo Eliševa, kuri jo nežadindavo, tik atsisėsdavo nuošalėj ir žvalgydamasi aplink ramiai laukdavo, kol Česlovas nubus.
Lomsargis galėjo ir šiandien po bombardavimo ramiai nusnūsti pievoje, tačiau to nepadarė ne todėl, kad artėjo audra, bet tik kad galvą lyg spygliai badė mintys, kurių neišrausi ir nesutrypsi. Jis mąstė ne apie besikeičiantį orą, net ne apie palaimintą šieną, o apie tai, kas jam labiausiai rūpėjo, – apie ligotą Pranę, likusią pas senus gimines Užnemunėj, ir apie Eliševą, kuriai dabartinės permainos galėjo baigtis neišvengiama žūtimi. Dar iki karo besislapstantis nuo sovietų Tadas Taraila buvo davęs jam paskaityti Vokietijoj spausdintą lapelį, kuriame dori ir Tėvynę mylintys broliai lietuviai buvo karštai raginami, kai tik Lietuvą išvaduos vokiečiai, „karšta geležimi išdeginti visą bolševikų ir žydų padermę ir vieną kartą visiems laikams išvalyti šalį nuo šio užkrato“. Nuo pat pirmos dienos, kai abejingame permainoms lietuviškame danguje pasirodė vokiečių bombonešiai, Česlovas kiekvieną mielą dienelę atkakliai ir su baime klausė savęs, kur dėti vienkiemy apsigyvenusią žydę? Užsiraus ant kokio nors aršaus „Lietuvos valytojo“, ir tie kaipmat nudės ją. Pranė – lietuvė, jos nėr dėl ko persekioti; pasivartys pas dėdę ant senos, dar carinės sofos, nusipurtys visas baimes, pataisys sveikatą, ir po savaitėlės jis nuvažiuos jos parsivežti į Juodgirius, o štai ką daryti su trefna Eliševa? Lomsargis, Tėvynę mylintis lietuvis, niekaip negalėjo suvokti, kodėl Lietuvoje reikia karšta geležimi išdeginti visus žydus – juk visi niekada nebūna teisūs ar kalti. Ar dėl to, kad kai išdegins, Lietuva taps stipresnė ir turtingesnė? Ką ji pridės prie savo garbės ir šlovės, jeigu koks niekšas šiaip sau ims ir nugalabys Eliševą ar paleis į ją visą apkabą? Argi niekuo nekaltos žydės mirtis padarys laimingesnį bent vieną lietuvį? Ir kaip susieti tai, kas parašyta tame per rankas einančiame Tarailos lapelyje, tai, kas parašyta maldaknygėje, ir tai, ką jis, pamaldus Česlovas Lomsargis, kiekvieną sekmadienį girdi per mišias bažnyčioje. Dievas, atrodo, niekam neprisakė naikinti ištisų genčių, juk ne veltui Jis sakė savo tarnams: „Nežudyk“. Bet maža ko Jis jiems prišnekėjo nepagalvojęs. Tarnai tam ir tarnai, kad ne Aukščiausiojo klausytų, bet kokio nors galvažudžio.
Česlovo mintys mėtė pėdas kaip medžiotojų užkluptas žvėriukas, kol jis nenusitvėrė vienintelės galimybės kaip nors apginti savo samdinę ir galbūt save patį nuo tykančios nelaimės – pamėginti pervilioti ją iš persekiojamųjų genties į tą gentį, kurios niekas nepersekioja. Jis ir anksčiau rimtai mąstė apie tai, kaip, jeigu Hitleris įveiks Staliną, pervilioti Eliševą į savo tikėjimą, nors nelabai tikėjo tuo sumanymu. Juk anksčiau jai prieš akis lyg švyturys skęstančiam laivui mirguliavo Palestinos alyvų giraitės ir Jeruzalės kalnai, ir traukti ją į savo pusę nebuvo prasmės. Bet tai buvo iki karo, ligi netvarkingo Raudonosios armijos atsitraukimo, ligi šių krauju kvepiančių lapelių, iš anksto atspausdintų Berlyno ar Tilžės spaustuvėse.
Žinoma, galima būtų viską užbaigti be galvos skausmo: nieko nelaukiant išsiųsti Eliševą į Miškinius, pas tėvą Gedalję Bankvečerį ir seserį Reizelę – tegul giminės ir jos simpatija, duobkasys Jokūbas, ja rūpinasi. Bet kažkas sulaikydavo Lomsargį nuo šito žingsnio, trukdė jam taip pasielgti, tramdė jo ryžtą. Jis ir pats sau nemokėjo paaiškinti, kodėl taip pynėsi ir priešinosi vienas kitam jo jausmai. Jie vis kuždėdavo jam: „Kol kas nevaryk Eliševos, nesiųsk jos pas tėvą ir seserį, tokius pat bejėgius kaip ji, leisk likti jai vienkiemyje, paslėpk nuo piktų žvilgsnių“. Kas tai buvo – naudos siekimas, prieraišumas, o gal slaptas nuodėmingas potraukis? Lomsargis išties jau neįsivaizdavo savo gyvenimo vienkiemyje be jos – išeis paryčiais, apsidairys, o Eliševos-Elenutės ir pėdos ataušusios, nesigirdi balso, neliepsnoja vėjy jos rudi plaukai, neskimbčioja kibirai vėjo nugairintose, švelniu pūkeliu padengtose rankose.
Apie tai, kaip apsaugoti Eliševą nuo „degintojų“ ir „valytojų“, Česlovas mąstė be perstojo.
Galvojo jis apie ją ir nušienautoje pievoje, tvoskiančioje svaiginamais kvapais, rūpestingai keldamas šakėmis šieną ir kraudamas jį tarsi gyvą padarą į vežimą. Debesys glaudėsi arčiau žemės, kažkur už pievų jie jau visiškai susiliejo su medžių viršūnėmis, su jų kupliomis lajomis. Kumelė vis kilnojo galvą ir neramiai žvilgčiojo į drėgmės pritvinkusį dangų, kuris grasino tuoj tuoj pratrūksiąs pirmąja liūtimi ant bombų išraustos žemės. Nelaukdamas, kol Eliševa atneš užkąsti, Lomsargis užsiropštė ant pasostės ir meiliai, kone giminiškai paragino bėriukę, kurios ir vardas buvo krikščioniškas – Stasė, Stanislova. Iš jo tono Stasė suprasdavo, kur ir kaip jai judėti, žingine ar risčia, į vienkiemį ar į Miškinius; ji greit pagaudavo jo nuotaiką, akimoju suprasdavo, kada jis blaivus, o kada paėmęs; kartais nekviečiama prieidavo prie jo, nuvargusio ar susierzinusio, ir kaip lipšni moteriškė baksnodavo šeimininkui į krūtinę. Jis gailėdavo jos ir kinkydavo tik per šventes, kai važiuodavo į pamaldas ir į miestelį, arba per šienapjūtę ir rugiapjūtę.
– Ko tu taip prie jos prilipai? – kartą paklausė Pranė, niekada nepritarusi jo meilei kam nors, išskyrus jai, ir kenčianti ne tik nuo kepenų ligos, bet ir nuo klausimų, kaitinusių jos kraują.
– Aš mokausi iš jos.
– Ko, jei ne paslaptis? Man atrodo, tai ji iš tavęs turėtų mokytis.
– Mokausi žmogumi būti. Kaip manai, nuo ko visas blogis žemėj? Nuo arklių ir karvių, nuo avių ir sparnuočių? Nuo mūsų, protingų dvikojų padarų. Arklys prieš arklį niekada karu neis, jeigu važnyčiotojas neprivers; kiškis iš pavydo nenuskriaus avies, kad neturi tokių prabangių kailinių ir kad jį šildo ne kailis, o kojos; žvirblis neapkaltins visom mirtinom nuodėmėm lakštingalos tik todėl, kad ji čiulba, o jis – čirškia... O žmonės? Žmonės, Pranyte, už dešimt arų viens kitam gerklę perkąs, tuščioj vietoj iškoneveiks ir įskųs bet kam, kad tik patys išsigelbėtų.
Pranė neprieštaraudama klausėsi ir mąstė, kur jis prisirinko tokių gudrybių, kurios kaskart jai keldavo žiovulį.
Kai sodyba jau buvo čia pat ir už pakelės medžių galėjai įžiūrėti ant stogo besistiebiantį tarsi tušu nupieštą žirgelį, nuo artimiausio debesies ant Stasės karčių nukrito pirmieji stambūs lašai.
– Greičiau, Stasyte, greičiau! – meldė Lomsargis.
Kumelė, nuovokiai sužvingusi, pasileido risčia, ir netrukus Lomsargio žvilgsnis sužvejojo dryžuotame lietaus plote penkiasienę trobą ir basą Eliševą, kuri galvotrūkčiais nuo slenksčio puolė prie klojimo, kad atlapotų duris prieš bėriukę ir Česlovą.
Audra tarsi laukė, kada vežimas įriedės į klojimą, ir sulaukusi driokstelėjo ant vienkiemio iš peties.
– Suspėjom, ačiū Dievui, suspėjom, – džiūgavo Česlovas. – Ačiū, Stasyte, ačiū, Elenyte!
Kumelė pakinkavo galva, o neįprastai tyli ir liūdna Eliševa suskubo padėti iškrauti jam kaupiną vežimą.
– Ko tu, mieloji, nosį nukabinai? – jau troboj prie padengto stalo susirūpinęs paklausė Lomsargis. – Lyg kas tave pakeitė, – tęsė jis, nepradėdamas valgyti. – Kas atsitiko, kol manęs nebuvo?
– Nieko.
– Visai visai nieko?
Ji nieko nesakė, sėdėjo prieš Lomsargį panarinusi galvą ir gėdydamasi savo melo.
– Ir vis dėlto? – Česlovas, įrėmęs žvilgsnį, laukė tiesaus ir teisingo atsakymo.
– Nutariau iš jūsų išeiti.
– Kur?
– Pas tėvą, pas seserį. Dievas man neatleis, jeigu čia liksiu. Neatleis, jeigu prie jų neprisijungsiu, – pakartojo ji, kreipdamasi ir į Lomsargį, ir į Aukščiausiąjį.
Už lango daužėsi audra. Žaibai ugninėmis rykštėmis plakė trobos stogą, griaustinio dundėjimas kilnojo sienas, liūtis nuguldė visas obelis ir nebaudžiama siautėjo sodybą puošusių senų guobų šakose.
– Ar tu, Elenyte, esi tikra, kad jiems viskas gerai? – iškošė Lomsargis. – Gal man iš pradžių reikėtų ten nuvažiuoti ir apsižvalgyti, išsiaiškinti. Iš mūsų užkampio jeigu kas ir matosi, tai tik pelkė su tilvikais. Pati žinai, kokie laikai atėjo jūsiškiams. Nelabai pasmarkausi. O man kaip tik reikia užsukti pas kleboną neatidėliotinu reikalu... Pyk nepyk, bet vienos tavęs į Miškinius jokiu būdu neleisiu. Ir nemėgink manęs pergudrauti. Neklausysi – pririšiu kaip užsispyrusią ožką prie tvoros.
Jis nusišypsojo, bet šypsena buvo kupina kančios, niūrų veidą perkreipė grimasa, įtarios akys piktai žybtelėjo iš po samanotų, tarpuaky suaugusių antakių.
– Kai grįšiu, viską smulkiai papasakosiu – ir apie tėvą, ir apie sesutę, ir net apie tavo kavalierių Jokūbą, – pasakė Česlovas ir ėmė triukšmingai srėbti ataušusius barščius.
– Gal pašildyti?
– Nereikia, tiks ir tokie.
Jis ištuštino dubenėlį, noriai sukirto mėgstamas kiaulės kojas ir sunkiai kildamas nuo stalo netikėtai paklausė:
– O tu, Elenyte, ar moki žegnotis?
– Ne, – nusigando ji.
– Tuoj aš parodysiu, kaip tai daroma, – sududeno Česlovas ir keletą kartų paskubomis persižegnojo. – Dabar tu. Drąsiau, drąsiau.
Eliševa sumirksėjo, sušniurkščiojo, akys staiga paplūdo ašaromis.
– Nesidrovėk! Pabandyk! Nuo to dar niekas nemirė, – paragino ją Lomsargis. – Rodau dar kartą. Viskas labai paprasta: suglaudi dešinės rankos pirštus ir pridedi prie kaktos, paskui – prie krūtinės, tada vedi prie kairio peties, prie dešinio...
– Negaliu, negaliu...
Ir Eliševa pravirko.
– Na, ko tu? Ko? Jeigu nori šiais beprotiškais laikais išlikti, išmesk iš galvos visus „negaliu“. Suprantu, tai ne tavo tikėjimas, gal tu apskritai į jokį Dievą netiki, bet šiandien kitos išeities tau nėra. Juk žmogus tiki, kol jis gyvas, o ne atvirkščiai – gyvas, kol tiki. Dėliok nedėliojęs, bet gyvenimas, kaip čia pasakyti, svarbesnis už tikėjimą, kad ir kieno jis būtų – mūsų ar jūsų. Gerai, kad tu nors į žydę nepanaši, – nosis ne su kuprele, o kaip bulbikė, plaukai ne suodžiais, rūdimis dažyti, ir kalbi mūsų kalba geriau už mus pačius. Jeigu ryt nelis, važiuosiu į Miškinius ir užsuksiu pas taviškius į Žvejų gatvę.
Eliševa su siaubu klausėsi Lomsargio, neprieštaravo, nors jai ir buvo koktūs jo dorybingi pamokymai. Koks gyvenimas be tikėjimo? Tikėjimo, kaip ir odos, nepakeisi.
Rytojaus dieną, Lomsargio džiaugsmui, padangė nurimo: saulė įsiplieskė kaip anksčiau, ir šviesa pamažu grąžino viską į vietas: sode atsitiesė audros pažemintos obelys, atsigavo iš gilaus alpulio senos guobos, paukščiai, išsislapstę nuo griaustinio ir žaibų savo jaukiuose lizdeliuose, pradėjo valytis plunksnas.
Atkuto susiruošęs į kelionę ir Česlovas. Jis apsivilko kostiumą, kurį pasiuvo nagingasis Gedaljė Bankvečeris, apsiavė blizgančius aulinius batus, pasisukiojo prieš veidrodį, susišukavo nepaklusnius plaukus ir patenkintas savimi šūktelėjo priemenėje triūsiančiai Eliševai, kuri jo pasiruošimą stebėjo su sunkiai paaiškinamu priešiškumu, nes visiškai nesuprato, kodėl jis taip skuba į Miškinius, o ne į Užnemunę, pas sergančią Pranę, apie kurią nė karto per šias dienas neužsiminė, tarsi jos visai nebūtų buvę.
– Vakare grįšiu, – patikino jis Eliševą. – Tu nežiopsok, būk atidi. Aplink visokie tipai ir tipeliai šlaistosi.
– Gerai, – linktelėjo Eliševa.
– Kad tau nieko nenutiktų, noriu palikti sargybinį.
– Sargybinį?
Česlovas įkišo ranką į savo beveik nedėvėto išeiginio švarko kišenę ir sunkia lyg geležinis kūjis ranka iš ten ištraukė sidabrinį kryželį.
– Nešiok jį, prašau, ir jokiu būdu nenusiimk. Net miegodama. Aš jį kadaise, metų prieš dvidešimt, šventoj vietoj – Kalvarijoj – Pranutei pirkau. Jis iš tikro sidabro. Deja, jai laimės neatnešė. Gal tau atneš.
Lomsargis priėjo prie apstulbusios Eliševos ir lėtai apjuosė jos kaklą slidžia kaip gyvačiukė grandinėle.
– Prieik prie veidrodžio ir pasižiūrėk. Man atrodo, tas kryželis tau tinka. Dievaž tinka! Dabar tu kaip iš akies traukta lietuvė!
Bet Eliševa nesijudino. Atrodo, ji įaugo į grindis – jeigu pamėgins žengti nors mažą žingsnelį prie seno apsilaupiusia amalgama veidrodžio masyviais ąžuoliniais rėmais, atplėšti nuo lentos kojas, tai neteks jų amžiams ir taps invalide.
Lomsargis švelniai, neįkyriai stengėsi įtikinti ją, jog tikslas, kurio jis siekia, yra kilnus – apsaugoti ją ir save nuo didelės nelaimės, bet jo motyvai, matyt, ne ramino, o dar labiau draskė jos sielą...
– Kai viskas pasikeis, ir mes, Dievas duos, gyvensim be rusų ir be vokiečių, – ramino jis, – tu vėl galėsi būti kaip buvusi, ir galbūt net išsipildys tavo svajonė – atsisveikinti su Lietuva. O kol kas... kol kas, nori to ar ne, teks užmiršti ne tik Palestiną, bet ir savo vardą ir pavardę. Užsirašyk ant kaktos, kad nuo šios dienos tu daugiau ne Eliševa Bankvečer, o pametusi traukiny visus savo dokumentus Elenutė Ramašauskaitė iš Darbėnų, mano giminaitė, mano netikro brolio Dominyko Ramašausko, išvežto pernai birželį į Sibirą, duktė. Kad ir kas į vienkiemį ateitų, su kuo tu lauke ar miško laukymėj susitiktum, tu – katalikė Elenutė Ramašauskaitė.
Jis išėjo į kiemą, sunkiai kaip meška nužirgliojo į arklides, išsivedė iš ten pailsėjusią bėriukę, pasikinkė ją į vežimaitį, juodavusį po medine stogine (juo, o ne vežimu per šventes ir kitas svarbias dienas visada vykdavo į Miškinius ar į Raseinius), ir pravažiuodamas pro gimtuosius langus garsiai atjaunėjusiu balsu šūktelėjo:
– Lauk manęs, Ramašauskaite!
Jis laukė, kad, kaip būdavo įprasta Juodgiriuose, kas nors pamos pravažiuojančiajam ranka, bet šįkart kartūninė užuolaida nė nesujudėjo.
Vos tik nutilo ratų trinksėjimas, Eliševa nusiėmė kryželį ir pasidėjo ant delno, tarsi sverdama savo talismaną ir svarstydama, kur jį paslėpus, kad prireikus iškart būtų galima užsikabinti. Nesumąsčiusi nieko geriau, nutarė apvynioti jį aplink raktų, kuriuos visada turėjo su savim, ryšulį. Visą dieną ji nešiojosi juos, eidama į karvidę, arklidę, lipdama į rūsį, ir atidžiai įsiklausydavo į visus garsus, žadančius netikėtą pavojų. Išgirdusi Rekso lojimą, proskyna važiuojančios mašinos dundesį ar išgąsdintų varnų kranksėjimą, Eliševa tuoj susigūždavo ir užsimesdavo Pranės kryželį.
Kad greičiau ateitų vakaras, kai žadėjo grįžti Česlovas, Eliševa griebdavosi bet kokio darbo – šlavė kiemą, valė vištidę, ilgiau nei paprastai melžė karvę, šėrė nepasotinamus paršelius, į tvenkinį ėdriesiems karpiams pribarstė pernykščių nemaltų grūdų, skalbė, džiaustė ant tvoros skalbinius, surinko audros nudraskytas senos guobos šakas, nepaliaujamai galvodama apie tėvą ir Reizelę. Ji kaltino save, kad silpnavališkai nusileido Česlovo įkalbama ir liko vienkiemyje, užuot buvusi su savaisiais Žvejų gatvėje. Jie, ko gero, laiko ją dezertyre, išdavike ir, matyt, yra teisūs – atseit nutarė, kad geriau slėptis užkampy, toliau nuo vokiečių, pas svetimus žmones, negu kartu su jais pasitikti likimą, ir išmainė Palestiną į kryžių.
Eliševa nė akimirkos neabejojo, kad Lomsargis grįš su blogomis žiniomis arba valstietiškai, mužikiškai pagudraus, išsisuks miglotomis užuominomis ir lyg tarp kitko pridurs: „Nesaldu taviškiams, nesaldu, ką ir kalbėti, pati žinai, kokie laikai jūsų genčiai atėjo, priešui nelinkėtum. Svarbiausia – neskaičiuok varnų, Ramašauskaite, ir nežiopsok“. Ir viskas, ir daugiau nė žodelyčio. Kas daug ir gražiai šneka, pasak maldaknygės, tas sėja ir aria tuščiai.
Vakarop Eliševą sutrikdė Rekso skalijimas. Šuo stojosi piestu, šiepė aštrius negailestingus dantis ir draskėsi reikalaudamas paleisti jį nuo grandinės.
Elenutė Ramašauskaitė akimirksniu užsidėjo Pranės kryželį ir išslydo iš seklyčios į kiemą.
Jos pasirodymas tik dar labiau suerzino šunį. Jis blaškėsi kaip pasiutęs ir lojimu šaudė visą apylinkę.
Dar buvo šviesu, ir Elenutė staiga pamatė, kad prie sodybos šlubčiodamas ir ramstydamasis išsilaužta lazda artėja vyras raudonarmiečio uniforma.
Rusas, suprato ji. Ačiū Dievui, ne vokietis. Ačiū Dievui! Vokiečiai po vieną lietuviškais pašaliais nešliaužioja.
Kai jis praėjo obelų sodą, apėjo klojimą ir nuklibikščiavo prie šulinio, jau galėjai jį aiškiai matyti – aukštas, plikai skusta galva, juodais tankiais antakiais, atsagstyta suplėšyta raudonarmietiška palaidine, krūtinė apžėlusi juodais garbanotais lyg avelės gaurais, kairė koja su auliniu batu, o dešinė pėda iki čiurnos apmuturiuota kruvinu skuduru.
Elenutei pasirodė pažįstama ne tik jo uniforma, bet ir išvaizda. Ir staiga sunerimusi atmintis pakuždėjo jai, kas užklydo į vienkiemį...
Juk tai tas pats tankistas gruzinas juodu kaip Stalino ūsai šepečiu, kreivomis kaip pjautuvas ant raudonos vėliavos kojomis, tas gruzinas, kuris atkako į vienkiemį su tuščia aliuminine gertuve ir paprašė vandens: ji dar palaikė jį žydu raudonarmiečiu.
– Vaser! Vaser!
Dieve, tik jo čia trūko! Lomsargis neapsidžiaugs jį radęs ir vargu ar leis pasilikti. Juk tai jis su savo draugužiais per mokymus visus Česlovo žiemkenčius savo raudonaisiais vėžliais išrausė.
Kai sužeistasis priėjo prie trobos, apdujęs Reksas pratrūko dar smarkiau, bet staiga seniokiškai užsikosėjo, užkriokė ir pagaliau, praradęs balsą, ėmė inkšti.
– Ša! – riktelėjo ant jo Elenutė. – Tai ne vagis ir ne plėšikas.
– Labas, – netikėtai pasakė tankistas, matyt, per pusantrų tarnybos metų išmokęs vienintelį lietuvišką žodį. Išsikankinęs, apžėlęs pilkais lyg šerno dygliais, jis vos vos laikėsi ant kojų ir baimingai žvalgėsi.
Elenutė staiga įsivaizdavo, kaip po triuškinančio tankų bataliono subombardavimo jis išsiropštė iš degančio tanko ir gelbėdamasis nuo lendančių iš visų plyšių vokiečių atsiliko nuo saviškių ir pasiklydo Juodojoj girioj; kaip alkanas klaidžiojo po ją, misdamas neprinokusiomis uogomis ir šaknimis, kaip malšindamas nepakeliamą troškulį gėrė iš kur ne kur blyksinčių balučių ir pelkviečių ir kaip bejėgis, kraujuojančia koja, krisdavo ant samanų ar kupstų ir užmigdavo bukliu trumpu miegu.
– Labas, – draugiškai atsakė Elenutė ir pataisė kryželį ant kaklo. – Vaser?
Tankistas dėkingai linktelėjo.
Ji privedė jį prie šulinio, ir jis puolė godžiai kaip žvėris gerti tiesiai iš puskubilio, apsipildamas šalta srove ir gaikčiodamas iš nuovargio ir malonumo.
– Jeigu nebūtum sužeistas, aš tau ir pirtį iškūrenčiau. Pirtį iškūrenčiau. Supranti?
Tankistas papurtė galvą ir sumurmėjo:
– Čcheidzė aš... Vachtangas... Vachtangas, – pakartojo jis, džiaugdamasis savo vardo skambesiu, ir padundeno ilgais pirštais krūtinę, apžėlusią juodais garbanotais gaurais. – Vachtangas.
– Kaip su tavim, Vachtangai, susikalbėti: tu lietuviškai nesupranti, o aš gruziniškai – nė žodelio...
Sužeistasis nusišypsojo liūdnomis akimis ir vėl panardino neskustą sulysusį veidą į puskubilį ir ilgai nekėlė iš vandens galvos.
Eliševa mindžikavo vietoj, nesugalvodama, kur jį dėti. Į klėtį, prigrūstą pavalkų, instrumentų, maišų su trąšomis? Ant šieno, kur dieną naktį knibžda vabalai ir pelės? Į kamarą? Ten, ko gero, tiks – ten trys įstiklinti langeliai, gultai su šieno prikimštais čiužiniais, valgomasis stalas su ąžuoliniais suolais. Į trobą jo neatsivesi – Lomsargis nepakęs. Duok Dieve, kad tik Česlovas neįširstų – pamatys rusišką uniformą ir kaipmat išvys lauk. Gerai būtų iki jam grįžtant perrengti šitą Vachtangą kokiais nors civiliais drabužiais.
– Tau būtinai reikia persirengti ir pavalgyti. Pasistengsiu ką nors rasti. O tu pagulėk.
Pasiraususi Lomsargių drabužių spintoje, ji ištraukė panešiotus flanelinius marškinius ir kelnes nutrintu užpakaliu, suieškojo priemenėj porą senų bukanosių batų su nutrauktais raišteliais, – jais Lomsargis paprastai braidydavo po purvyną ir mindavo silosą, – įdėjo į pintinėlę duonos, lašinių, sūrio ir nuskubėjo į kamarą.
Kol sužeistasis persirenginėjo ir tingiai kramtė duoną su lašiniais, ji stovėjo prie mažučių kamaros langelių, ant kurių žaidė nedrąsūs saulės zuikučiai, ir mąstė apie keistus žmogaus likimo vingius. Tik prieš mėnesį šitas jaunas ir sveikata trykštantis Vachtangas buvo laimingas ir apie nieką negalvojantis užkariautojas. Prieš mėnesį jis, kaip ir Aronas Dudakas, nesusimąstydamas su džiaugsmu vykdė visus savo kraštiečio, vado ir mokytojo Stalino įsakymus. Prieš mėnesį jis tvirtai tikėjo, kad savo tanku atvežė čia, į šitą užkampį, į šitą vargingą, nesvetingą kraštą ne bėdas, ne kančias, bet laimę ir gerovę.
Elenutė stengėsi suprasti, kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti? Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, jog, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, bet žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus. Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu kieno – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?
Beldimas į kamaros duris pertraukė jos mintis. Ji suprato – galima įeiti.
Plačiais, ant jo kaip maišas kabančiais Lomsargio marškiniais, jo kelnėmis, kurios augalotam gruzinui buvo per trumpos, vienu suvarstytu dešinės, nesužeistosios, kojos batu jis buvo panašus į daržo baidyklę. Vachtangas linktelėjo pliką, pagal statutą pulko kirpėjo nuskustą galvą, ir gerkliniu balsu pratarė:
– Maldoba!
Elenutė suprato, kad jis sako gruziniškai „ačiū“.
– Nėr už ką. Atvažiuos šeimininkas, jis, atrodo, šiek tiek moka lenkiškai, jis ir nutars, ką su tavim daryti. – Ji judesiais parodė važiuojantį vežimą, balsu – pasagų kaukšėjimą ir arklio žvengimą. – O dabar ilsėkis!
– Maldoba!
– Tavo daiktus aš paimsiu. Lietuva dabar kitokią uniformą vilki.
Elenutė sugriebė jo palaidinę, kelnes, autus ir vienintelį aulinį batą, išnešusi už klojimo padegė. Aitrūs degančio audeklo ir odos dūmai lėtai nuplaukė Juodosios girios link.
Grįžusi į trobą ji nespėliojo, kaip Česlovas pasielgs su priklydusiu tankistu, nors rūpestis dėl jo laikinai net išstūmė jos neramias mintis apie tėvą ir Reizelę. Ji norėjo, kad Lomsargis jo neišvytų. Šito nelaimingo gruzino likimas buvo kažkuo panašus į jos, – gal tuo, jog visiškai priklausė nuo kitų malonės, ar tuo, jog atplėšti nuo gimtųjų namų ir pasmerkti benamių klajonėms, gal viskuo kartu.
Kai Elenutė pradėjo ruošti Lomsargiui vakarienę, nuo kryžkelės iki virtuvės staiga atsklido linksmas pratisas bėriukės žvengimas, ir netrukus Lomsargio vežimaitis įriedėjo į kiemą, bet nesustojo, kaip paprastai, prie slenksčio, o įvažiavo po stogine.
Blogas ženklas, dingtelėjo Elenutei, ir ji neapsiriko.
Česlovas įėjo į pirkią, nusivilkęs švarką pakabino jį į spintą ir tylėdamas puolė atidarinėti ir uždarinėti stalo ir komodos stalčius, apžiūrinėti seklyčioj visas lentynas ir lentynėles, o priemenėj – rakandus, kol surado pjaustinėtą pypkę ir šilkinį maišelį su senų seniausio tabako likučiais.
– Juk jūs nerūkote, – stengėsi jį prakalbinti Elenutė.
– Iki šiol nerūkiau. Bet kartais be dūmo, kaip ir be stikliuko, neapseisi. – Jis prikimšo pypkę ir čikštelėjo degtuką. – Kas per velniava! Dabar vos tik kur išvažiuosi, ir nuotaikos – kaip nebūta!
Elenutė iš paskutiniųjų tvardėsi, kad tik neužduotų jam svarbiausio klausimo – ar gyvi tėvas ir Reizelė? Jeigu Česlovas pats nieko nepasakoja, vadinasi, prasti popieriai.
– Gyvi tavieji, gyvi, – jis pralenkė ją atsakydamas ir giliai užsitraukė dūmą. – Bet...
– Kas – bet? – dusliai sušnabždėjo ji.
– Jų nėra namuose.
– Tai kodėl sakote, kad jie gyvi?
– Man tas vikrusis pameistrys pasakė.
– Juozas?
– Turbūt Juozas. Ir Miškiniuose atsiradęs Tadukas, Pranės giminaitis, tą patį patvirtino: visi miestelio žydai gyvi.
– Bet jų nėra namie, – nenuleisdama nuo jo akių sumurmėjo Elenutė.
– Taip, – jis nedrįso jai meluoti, bet ir tiesos sakyti nenorėjo. Išpūtęs melsvų dūmų žiedelį, Lomsargis įsistebeilijo į jos kryžiuką ir staiga pakeitė temą: – Antradienį pas mus atvyks klebonas. Jo garbei reikia paruošti pietus – iškepti žąsį. Dvasiškasis tėvas labai mėgsta žąsieną. Girdi?
– Girdžiu, girdžiu. Antradienį pas mus atvažiuos klebonas. – Elenytė atgavo kvapą ir atsiduso: – Jūsų Tadukas ar pameistrys Juozas nepasakė, kur jie?
– Kas?
– Visi žydai. Jeigu gerai supratau, jie dar gyvi, bet jau be vardų... Kaip ta jūsų žąsis, kurią klebono atvykimui reikia papjauti ir iškepti, arba kaip jūsų kiaulės, kurios pagal paprotį bus paskerstos Kalėdoms.
– Nerūstink, Ramašauskaite, savo kalbomis Viešpaties Dievo. Tadukas pasakė, jog visus žydus atskyrė nuo lietuvių, kad išsiųstų darbams į Lenkiją ar į Vokietiją, kaip mūsiškius keturiasdešimtaisiais. Aš, tiesa, suspėjau paklausti Taduko, kodėl visus be išimties siunčia, kodėl žydai negali dirbti ten, kur dirbo? Juk Miškiniai liks be gydytojo, be kirpėjų ir be siuvėjų. Tadukas nieko neatsakė, – Lomsargis vėl prikimšo pypkę ir atsidusęs tarė: – Ką ir sakyti, netvarka! Juk kaltų visada mažiau negu nekaltų. Štai tokie popieriai. Bet mes su tavim negalim nieko pakeisti, tik tyliai piktintis ir dėl kitų gėdytis ir prašyti Viešpatį atleidimo.
– O jums nėra dėl ko gėdytis. Jūs juk nieko neatskyrėte, atvirkščiai, žydę priglaudėte. Už tai galima ir galvos netekti...
– Gėda dėl tokių kaip jūsų pameistrys. Žmogus, kuris ramiai miega ant pasisavintų dar šiltų svetimų pagalvių, kada nors nubus ant iki baltumo įkaitintų žarijų. Taip sako pranašė Mikalda, – pasakė Česlovas ir tuoj pat nutraukė: – Gana, gana karksėti ir širdį draskyti, verčiau sėskim vakarieniauti.
Ji padavė vakarienę, bet pati prie stalo nesėdo. Stovėjo jam už nugaros ir žiūrėjo, kaip jis, tyliai besipiktinantis ir jausdamas gėdą, smagiai taršo kiaušinienę su spirgais, tarsi nieko baisaus nebūtų nutikę už dešimties varstų nei jos tėvui, Gedaljei Bankvečeriui, tiek kartų siuvusiam Lomsargiui, nei jos draugui Jokūbui, darbščiam šienpjoviui, nei tiems žydams, kurie per turgaus dienas šurmuliuodavo prie jo vežimo ir pirkdavo bulves ir kopūstus, obuolius ir medų, grūdus ir linus.
Jis sako: „Reikia džiaugtis – juk kol kas jų nenugalabijo, tik paėmė ir atskyrė nuo kitų žmonių“. Didžiulės atsisveikinimo ašaros ritosi jos skruostais, bet Elenutė-Eliševa nesišluostė jų, nenubraukė, nes apraudojo pati save.
– Neverk, – neatsisukdamas tarė jis. – Sėsk ir suvalgyk ką nors. Gal po taurelę serbentų užpiltinės?.. Už tai, kad visi sveiki ir gyvi grįžtų namo.
Jis atsikėlė, atnešė pradėtą butelį ir taureles ir pakartojo jam patikusį tostą:
– Už tai, kad visi sveiki ir gyvi grįžtų namo – ir tavo tėvas, ir tavo sesuo, ir gydytojas Pakelčikas, ir kirpėjas Kovalis...
– Ir Pranė, – pridūrė ji.
– Ir Pranė, žinoma, – pakartojo jis ir maktelėjęs taurelę paklausė: – Kodėl tu apie nieką nepasakoji? Kryželį visą laiką nešiojai ar užanty slėpei?
– Nešiojau.
– Ar niekas nebuvo užsukęs?
Ji patylėjo ir staiga tiesiai ir lengvai pasakė:
– Buvo.
– Jokūbas?
– Ne. Kitas. Ne vietinis.
– Lietuvis ar žydas? Turbūt žydas. Juk jūsiškiai... bėgliai... dabar miškuose ir vienkiemiuose pavieniui ir būreliais slankioja ir prieglobsčio ieško...
– Ne jūsiškis ir ne žydas.
– Tai kas?
– Gruzinas. Iš tankų poligono už kanapių lauko. Sužeista koja. Tas pats, su šalmu, kuris buvo čia atėjęs keturiasdešimtaisiais... tuomet jūsų nebuvo. – Ir kad iškart atsakytų į visus klausimus, Elenutė išpoškino: – Dabar jis kamaroj guli. Jo uniformą aš sudeginau... Tik diržą palikau... Jūs atleiskite – negalėjau išvaryti... negalėjau...
– Šeimininkei nėr ko atsiprašinėti, – reikšmingai pasakė Lomsargis.
– Šeimininkei? – Jo dviprasmiški žodžiai ne nudžiugino, o skaudžiai ją užgavo: – Valkatai! Bėglei! Penktam vandeniui nuo kisieliaus! – Ir tarsi norėdama užglaistyti savo žodžius tęsė: – Tas kalnietis kalba tik savo kalba. Gal jūs lenkiškai su juo susikalbėsit?
– Lenkiškai aš ne kalbu, o čirškauju... Tegul guli.
Ji džiaugėsi, kad Lomsargis nesupyko ant jos už savavaliavimą, bet jai pasirodė, jog jis tarsi išperka prieš ją kažkokią kaltę.
Rytą jie kartu nuėjo į kamarą. Elenutė, be maisto, pasiėmė ir baltos marškos pūliuojančiai žaizdai perrišti, o Česlovas – stiprios naminukės dezinfekcijai. Vachtangas snūduriavo ant išgulėto čiužinio, kartkartėm suvaitodamas. Išgirdęs žingsnius, jis sunkiai praplėšė akis ir atsisuko į įėjusiuosius.
– Sveikas, drauge Staline! – nusišaipė Lomsargis.
– Čcheidzė, – išstenėjo sužeistasis.
– Kažkodėl tu ne su kiteliu, kaip tavo vyriausiasis vadas, bet su mano palaikiais marškiniais, – pasakė šeimininkas laužyta lenkų kalba.
– Čcheidzė, – atkakliai kartojo tankistas. – Vachtangas.
Jį krėtė šaltis. Įtraukęs į pečius skustą galvą, jis stengėsi suvaldyti įkyrų šiurpulį, bet jam niekaip nesisekė.
– Gurkštelk! Sušilsi, – Česlovas, ištraukęs kamštį, ištiesė butelį sužeistajam.
Tankistas kilstelėjo, porą kartų springdamas gurkštelėjo ir nusviro atgal ant čiužinio.
Elenutė pasilenkė prie jo, praplovė žaizdą, perrišo marška, pridėjo prie Vachtango kaktos ranką ir pasakė:
– Dega kaip ugnis.
Nuo kiekvieno jos prisilietimo prie kojos Vachtangas šūkčiojo kaip išgąsdintas nakties paukštis, į kurį jis išties kažkuo panėšėjo – gal žvitriomis, bukliomis akimis, gal pakreipta maža galva ir paprastais rūsčios ir čaižios lyg kleketavimas kalbos garsais.
– Bijau, kad nuo naminukės ir virtų svogūnų draugo Stalino kraštiečio žaizda neužsitrauks, – tarė Česlovas, kai jie išėjo. – Negraži ji... Negraži... Aplink pamėlusi, visa koja iki pat pirštų ištino... Kad tik kraujo užkrėtimas neprasidėtų. Jį reikėtų gydytojui parodyti. Be jo niekaip neišsikapstys. Bet kur dabar gydytoją rasi? Pakelčiko nėra. O ligi kito ir per parą nenusigausi.
– Jaunas! Gal išsikapstys, – pralemeno Elenutė.
– Man su juo tąsytis nėr kada. Pranės važiuoju. Jeigu jis ištemps iki antradienio, parodysim jį klebonui. Jis iki seminarijos porą metų studijavo mediciną. Jeigu ne, Lietuvos žemė atleis jam už tai, kad jis ją išrausė tanko vikšrais, ir priims į savo glėbį. Žemė geresnė ir teisingesnė už mus. Ji priglaudžia visus ir neklausinėja mirusiojo, iš kur jis ir kokio tikėjimo.
– O Pranės jūs kada važiuosite?
– Šeštadienį, iš pat ryto. Kelias tolimas. Mano mieloji turbūt laukia nesulaukia manęs.
Kaip tarė, taip ir padarė – šeštadienį išvažiavo.
Elenutė negirdėjo jo išvažiuojant. Kai ji atsikėlusi pravėrė langus, Lomsargio kieme jau nebuvo, ir pirmąkart per tuos gyvenimo vienkiemyje metus jai pasidarė iš tikrųjų baisu. O jeigu tas Vachtangas numirs? Juk nuo kraujo užkrėtimo išsigelbėjimo nėra. Jeigu Lomsargis užtruks, ką ji darys su negyvėliu?
Dėl tos ją persekiojančios baimės Elenutė nerado vietos. Tik pamelš karvę ir lekia į kamarą, paduos arkliams avižų – ir strimgalviais dumia ten pat, pašers amžinai alkanus paršelius – ir šast po langeliu, pasistiebs ant pirštų galų ir žvilgčioja į vidų, ar jis dar kvėpuoja, ar ne.
Ačiū Dievui, juda, pukši, žiovauja, kartais, remdamasis lazda, atsikelia nuo gulto ir klibikščiuoja į tupyklą. Pagailėjusi jo Elenutė atnešė seną kibirą, kad galėtų bet kuriuo metu be rūpesčių nusišlapinti vietoje.
– Čia si si, – paaiškino ji.
– Si si, – pakartojo Vachtangas.
Ji eidavo pas jį triskart per dieną, atsisėsdavo prie lovos ant taburetės ir pusbalsiu imdavo pasakoti ir įtikinėti, kad jis dar pamatys savo Gruziją. Ten turbūt jo laukia nesulaukia motina ir tėvas, seserys ir broliai, kurių, žinoma, niekas niekados nuo nieko neatskirs ir neišveš darbams nei į Lenkiją, nei į Vokietiją. Elenutė tikėjo, kad kol pasakoja ir gydo viltimi, nieko bloga jam nenutiks; jis nemirs, o ims taisytis. Kai baigsis šitas visuotinis pamišimas, ši begalinė kruvina nesantaika, Vachtangas Čcheidzė nusigaus į savo gimtąjį kalnų kaimelį ir vėl augins vynuoges ar skins arbatą, gers vyną, dainuos „Suliko“ ir šauniai tryps lezginką, kaip tuose laiminguose tarybiniuose filmuose, kuriuos šeštadieniais rodydavo turgaus aikštėj Miškiniuose.
Elenutei atrodė, kad jis ją supranta ir nuo to supratimo šviesėja jo niūrus veidas ir kažką šnabžda karščio išdžiovintos lūpos.
Kai jai nusibosdavo pasakoti, ji imdavo žydiškai niūniuoti, drąsindama save ir nugindama tylą, kurią laikė mirties pranaše.
Nors be perstojo prižiūrimas ir globojamas kalnietis nesitaisė – jis prasmegdavo į nebūtį, karščiuodamas kliedėjo, gruziniškai kuždėdavo kažkokius žodžius, lyg ką kviesdamas, nesikeldavo nuo čiužinio nusilengvinti, ir Elenutė vis dažniau gūždavosi nuo įkyrios ir šventvagiškos minties, kad tik mirtis gali jį išvaduoti iš visų beprasmių ir žeminamų kančių. Vienas visame pasaulyje, atstumtas, be kalbos, užkariautojas, nors ir ne su tankisto šalmu ir raudonarmiečio palaidine su skiriamaisiais ženklais, bet valstietiškomis kelnėmis ir marškiniais – kam jis tolimame ir nedraugingame vienkiemyje reikalingas? Česlovas – ne biblinis Nojus ir jo vienkiemis – ne laivas su septyniomis poromis švariųjų ir septyniomis nešvariųjų. Jis šį tankistą puošniais kaip Stalino ūsais pakenčia ne todėl, kad yra toks jautrus ir geraširdis, o tik todėl, kad nori įtikti jai, naujai pakrikštytai Elenutei Ramašauskaitei, dar sykį pasipuikuoti prieš ją savo pakantumu. Nors šis gruzinas ir tarnauja šėtonui, jis, Česlovas, kaip krikščionis, nelinki jam mirties – tegu gyvena ir klesti, bet ilgalaikio prieglobsčio tegu nesitiki.
Globodama Vachtangą Elenutė staiga suvokė galvojanti apie šį nelaimėlį daugiau nei apie tėvą ir seserį Reizelę.
Be tikslo slampinėdama po kiemą ar varydama rykšte į aptvarą žąsis, o vištas, vedinas uloniško gaidžio, – į vištidę, ji kartojo vaikystėje išmoktas karštas ir atkaklias maldas, kuriomis kreipdavosi į Dievą, kad Jis, Visagalis ir Gailiaširdis, padėtų jos artimiesiems – juk ir Jį, Žydą, kartu su jais atskyrė nuo visų ir išvežė darbams ar į Lenkiją, ar į Vokietiją. Žąsys ir vištos pasukdavo į ją laibus kaklus ir savo gagenimu bei kudakavimu draugiškai jai pritardavo.
„Ga ga ga! Ko ko ko!“ – meldė jos dangų.
Ruošdamasi susitikimui su Prane ir klebonu, ji, nepaklusdama Lomsargiui, nutarė nusiimti nuo kaklo sidabrinį kryželį ir kur nors paslėpti. O jeigu Pranė jį pamačiusi pasipiktins, pradės triukšmauti – atseit kvailys, dar žmonai gyvai esant, išdovanoja tai, kas jai priklauso? Šiandien padovanojo žydei kryželį, o rytoj, žiūrėk, – ir žemę, ir gyvulius, ir pievas?
Kaip Elenutė ir buvo maniusi, šeimininkai atvažiavo kartu su klebonu, išvaizdžiu vyru su akiniais raginiais rėmeliais ir nedideliu lagaminėliu. Iš po ilgos sutanos, kurią jis eidamas vis kilsteldavo, kyšojo blizgantys senoviški batai. Blyškus papurtęs veidas pasirodė Elenutei pažįstamas, bet ji niekaip neprisiminė, kur būtų jį mačiusi.
Lomsargis atvedė kleboną į seklyčią, pasodino prie stalo, uždengto baltutėle staltiese, ir pristatė garbingam svečiui savo mokinę:
– Elenutė Ramašauskaitė.
Eliševa nusilenkė.
– Daug esu apie tave, mano dukra, girdėjęs gero, – plonyčiu moterišku balsu prašneko ganytojas. – Aš juk pamenu tave visai mažą. Taip, taip, mažą, tik kiek didesnę už šitą suolą. Tu bėgiodavai po kambarį Žvejų gatvėje ir trukdydavai savo tėvui mane matuoti. Tavo tėvas, atrodo, vardu Gedaljė.
– Gedaljė, – tarė nustebusi Eliševa.
– Jis buvo geras siuvėjas. Tai jis man pasiuvo sutaną. Ne šitą, ne šitą, o tą, kurią jau seniai sunešiojau… Tada aš buvau ne toks kaip dabar – plonas, be akinių ir be plikės… ir susijaudinęs mikčiodavau… Net ambonoje… Gerai, kad tave sutikau, kad tu čia, pas gerus žmones. – Paskutinius žodžius jis ištarė beveik kaip palaiminimą.
Pranė padėjo ant stalo molinį ąsotį giros, išpieštus puodelius, dubenį sūrio gabaliukų ir pasakė:
– Išgerkit, dvasiškasis tėve, giros. Tokios jums dar neteko ragauti. Elenutė užraugė.
Klebonas paragavo giros ir tęsė:
– Tylu pas jus… Ne taip, kaip aplinkui… Aplinkui – kraujas ir ašaros. Žmonės pamiršo savo gelbėtoją Jėzų Kristų…
Jis staiga nutilo, žvilgtelėjo į Česlovą, į Pranę, tarsi laukdamas jų kokios pagalbos, ir Elenutei šmėstelėjo mintis, kad atvažiavo jis ne tam, jog pasimėgautų kepta žąsim, paragautų giros ar perskaitytų pamokslą apie gerus žmones, ne tam, kad geru žodžiu paminėtų siuvėją Gedalję Bankvečerį, bet tam, kad ją pakrikštytų.
Krikštatėviai pagarbiai tylėjo, ir klebonui neliko nieko kita, tik pačiam pranešti Elenytei apie savo netikėto atvykimo priežastį.
– Mano dukra! – pasisuko jis į Elenytę. – Kadaise Romos seminarijoje pas profesorių Frančeską Madzinį mokiausi tavo protėvių kalbos ir istorijos, skaičiau jų šventas knygas ir vienoje jų radau posakį, kurį atsimenu iki šiol, nors praėjo keturiasdešimt metų: „Kas išgelbės vieną sielą, tas išgelbės pasaulį“. Ar nesupainiojau, mano dukra?
– Ne.
– Dėkoju. Dar tada, jaunystėje, maniau, kad sunkiais laikais dievai turi ne trukdyti, bet padėti vienas kitam. Dabar mūsų Dievo – Jėzaus Kristaus – eilė. Mūsų išsigelbėjimo ir Jo šlovės vardan sakau tau – ateik pas mus!
Ji klausėsi klebono, ir jai atrodė, kad viskas daroma ne dėl jos, o dėl kažko kitko. Dėl gyvenimo, dėl išsigelbėjimo – skambėjo ausyse. Ar tai gyvenimas, kai dėl jo reikia išsižadėti, išduoti, atsisakyti to, kas tau brangu? Jeigu tai išgelbėjimas, tai nuo ko? Nuo savo sąžinės, nuo savo tėvo ir motinos?
– Elenutė – protinga mergina, – nepatenkintas jos tylėjimu ir su kažkokiu netinkamu iškilmingumu pasakė Česlovas: – Man atrodo, ji sutinka. – Ir kiek luktelėjęs pridūrė: – Man atrodo, ji jau pas mus atėjo.
– Tik nevisprotis gali to atsisakyti, – įsiterpė į pokalbį bambeklė Pranė. – Seniai visus žydus reikėjo pakrikštyti, tada niekas nebūtų jų lietęs, ir Stalino nebūtų buvę, ir karo…
– Dvasiškasis tėvas žadėjo tau, Elenute, ir dokumentus Ramašauskaitės pavarde išrūpinti, – primygtinai spaudė Lomsargis.
Klebonas ištraukė iš savo kelioninio lagaminėlio visus būtinus reikmenis ir pradėjo krikštijimo apeigas.
Kol jis tepė Eliševai kaktą aliejumi, brėžė ant jos pirštais kryžių, krapnojo galvą švęstu vandeniu ir monotoniškai, prisimerkęs nuo nematomos šviesos, skaitė maldą, už lango nusileido saulė, bet vis dar buvo vasariškai šviesu; kieme skardėjo „aleliuja“ – gageno žąsys, giedojo gaidys, tvarte mykė karvė, pakraigėj švysčiojo kregždės, bet pro triukšmą ir daugiabalsį gaudesį Eliševa Bankvečer – Elenutė Ramašauskaitė staiga aiškiai išgirdo duslų tėvo Gedaljės Bankvečerio bosiuką, kai jis seniai, prieš daug metų, ją, mažą mergaitę rusvomis kaselėmis, apstulbino keistu klausimu:
– Ką tu, Ševočka, darysi, – paklausė tėvas, – kai mes, kaip tavo močiutė Pesia, numirsim? Ar verksi?
– Ne, neverksiu…
– Kodėl? Mes juk tave taip mylėjom… taip mylėjom… O tu nė ašarėlės neišliesi?
– Aš mirsiu anksčiau, nei jūs visi… Aš mirsiu pirmoji.
Tada ji nieko nežinojo apie mirtį. Bet šiandien jai išties norėjosi mirti pirmai. Anksčiau nei visi…
Atlikęs krikšto apeigas klebonas pasveikino naujai atsivertusiąją, padėkojo Lomsargiams už vaišingumą ir nelaukdamas žąsies, kurią turėjo iškepti pietums, išskubėjo namo.
– Tikėjomės, kad jūs pas mus nakvosite, – nusiminė Pranė.
– Norėčiau jūsų rojuje pabūti, tačiau savo avelių negaliu palikti be priežiūros, – pasakė jis. – Prašom atleisti.
– Atleidžiam, atleidžiam, – subruzdo Lomsargis. – Tik gal prieš išvykdamas jūs dar vieną sielą išgelbėtumėt? Jūs ne tik ganytojas, bet kone gydytojas. Užklydo pas mus sužeistas raudonarmietis… Stačiatikis. Gruzinas, Stalino kraštietis.
– Štai kaip! – šūktelėjo klebonas. – Labai įdomu, labai įdomu. Nė vieno gruzino, be Stalino, ir tai tik laikraštyje, per visą gyvenimą nesu matęs. Kas jam?
– Labai silpnas, labai, – tarė Lomsargis ir kreipėsi į Elenutę: – Nubėk į kamarą, pavalyk ten kiek ir gerai išvėdink. Mes tuoj ateisim. Jeigu dvasiškasis tėvas jam nepadės, tai nors suteiks komuniją.
Kol Elenutė sulakstė į kamarą, Pranė surinko klebonui lauktuvių: į naują pintinę įdėjo didelį ąsotėlį medaus, sūrį su kmynais, rausvą skilandžio gabalą.
– Valgykite, dvasiškasis tėve, į sveikatą. Ir atvažiuokite, kai bus obuolių, aviečių…
Staiga į trobą ašarodama įbėgo Elenutė.
– Jam jau nieko nereikia! – sušuko ji. – Jis jau atkentėjo… pasikorė ant kablio… Dieve, Dieve, kodėl aš jam tą triskart prakeiktą kareivišką diržą palikau? Kam?
Tą patį vakarą bežadį pakaruoklį Vachtangą Čcheidzę, kuriam gailestingoji Pranė tyru šaltinio vandeniu nuprausė veidą ir šiurkščiu audeklu apdengė liesas kojas, palaidojo pamiškėje.
Lomsargis kartu su atsivertėle Elenute Ramašauskaite iškasė priemolyje kapo duobę, kur ir nuleido jaunąjį Vachtangą Čcheidzę viename iš karstų, kuriuos iš anksto sau buvo pasiruošę Česlovas ir Pranė ir saugojo palėpėj, kartkartėm nubraukdami drėgnu skuduru dulkes ir rūpestingai purkšdami kažkokiu skysčiu nuo klastingų kinivarpų.
Dvi nedidukės ūksmingos eglaitės lieknais kaip Vachtango Čcheidzės liemenimis ir senas aprasojusiais akiniais klebonas, kuris ne dėl mirusiųjų, bet dėl gyvųjų visur ir visada, laidotuvėse ir atminuose, vestuvėse ir krikštynose, stengėsi sutaikyti ir suartinti dievus, kartu meldėsi prie kitatikio.
Vos tik Juodgirių apylinkėse liovėsi bombardavimas ir dangų virš Lomsargio vienkiemio, išniekintą vokiečių „Meseršmitų“, nuo krašto iki krašto aptraukė šiltu griausmingų vasaros debesų veltiniu, atgijęs Česlovas, nelaukdamas Viešpaties, valdančio visas sausras ir visus lietus, malonės, pasikinkė į naujutėlį, prieš pat karą pirktą vežimą savo mylimiausią bėriukę ir kaip nugalėtojas, susigrąžinęs teises į žemę, nežinia dėl kokių nuodėmių atimtą rusų, patraukė į pievą, kad spėtu laiku suvežti po patikimu klojimo stogu brangų, dosnioje birželio saulėkaitoje jau pradžiūvusį turtą. Nuo tų tolimų laikų, kai tėvas kumetis pirmą kartą pasiėmė jį, dar mažą, į šienapjūtę, Česlovui visam laikui įsirėžė į atmintį tas nuostabus, svaiginantis džiūstančio šieno kvepėjimas, tarsi primenantis tirštą ir sodrų iš septynių lauko gėlių ir septynių žolių paruošto naminio antpilo kvapą. Jau tada jam patiko stebėti gudriai bruzdančius vabaliukus, išvytus iš įprastų vietų ir per šienavimą netekusius brangių stiebelių, slaptų urvelių ir priedangų; patiko valandų valandas stebėti drąsių žiogelių nepabaigiamus akrobatinius šuolius ir klausytis migdančio bičių, iki vėlaus vakaro renkančių iš kiekvieno vėdryno ir iš kiekvienos ramunės savo saldžiąją duoklę, dūzgimo.
Tokią palaimą jis jautė ir paskui, kai kas vasarą kumečiaudavo pas pasiturinčius ūkininkus ir kai nutaręs vesti persirpusią Pranę, vyresnę už jį penkeriais metais, gavo iš jos tėvų daugiau kaip dešimt hektarų kraičio pelkėtos laimės.
Dar prieš karą Česlovas, būdavo, iškinkys ramią bėriukę ir paleis ją pasiganyti, o pats, atlaisvinęs storą neišdirbtos odos diržą su varine sagtimi ir atmetęs į šalis sunkias valstietiškas rankas, pasitelš ant šieno pradalgės ir žvengiant arkliui, švilpaujant paukščiams ir dūzgiant lopšinę bitėms užsnūs vaikiškai laimingas ir besišypsantis. Tik čia jis, padaręs vaisingą ir puoselėjamą lyg pavainikį savo žemę, sapnavo gražiausius gyvenime sapnus. Jo laukiniuose, kaip jis meiliai juos vadino, nerūpestinguose ir greitai prabėgančiuose sapnuose kitų žmonių, išskyrus jį patį, nebuvo – nei greičiau negu jis senstančios Pranės, nei jos giminaičio Tado Tarailos, kartais aplankančio jų sodybą tik dėl visoje Lietuvoje garsaus Lomsargio medaus, nei tylenės Eliševos, kurią pats žydų Dievas atsiuntė jam neatlygintinai padėti; ir jo paties dažnai sapnuose nebūdavo, tačiau šiuose keistuose ir kerinčiuose regėjimuose jis niekada nesijausdavo kaip tikrovėje su žmonėmis – atstumtas ir vienišas: išdidūs ir liūdni arkliai be atlygio suprato ir guosdavo jį; išgąsdintos gražuolės kurapkos, kildamos iš lizdų, draugiškai mojuodavo jam sparnais iš aukštybių; nuostabios nečionykštės gėlės kuždėjo jam tai, ko jis per visą gyvenimą nebuvo išgirdęs nei iš kunigo, nei iš moters; šmižinėjančios benamės pelės, vis atsitrenkiančios į jį, skundėsi savo karčia dalia ir primindavo jo neseną valstietišką praeitį. Lomsargiui su jais buvo ramu ir gera, jis pats buvo tarsi jų padermės, toks pats Dievo kūrinys, gal tik ne geresnis, o blogesnis. Jis galėjo su jais susikalbėti be žodžių – judesiu ar žvilgsniu, atodūsiu ar dejone. Gal todėl Česlovas visada pyko ant tų, kurie jį žadindavo ir išskirdavo su jais. Dažniausiai dėl to kliūdavo jo žmonai Pranei, kuri paprastai po vidurdienio, vidury kokio nors nepakartojamo sapno atnešusi į pievas puodynę ką tik pamelžto pieno ir kietai virtų kiaušinių arba suvyniotos į skepetą ruginės duonos su naminės dešros griežinėliais, garsiai jį pašaukdavo.
Lomsargis nubusdavo, sprogdindavo į ją savo didžiules melsvas akis ir dar ne visai išsibudinęs duodavo jai velnių.
– Ir ką tu taip sapnuoji, kad tavęs žadinti negalima? – priekaištaudavo įsižeidusi Pranė. – Turbūt ištvirkauji sapne.
– Ištvirkauju, ištvirkauju, Pranute. Meilužių juk turiu gyvą galą. Bitės ir kurapkos, vėdrynai ir kumelės, – juokaudavo Česlovas. – Jie mane myli, ir aš jiems tuo pačiu atsilyginu.
Pranė netikėjo nė vienu jo žodžiu, manydama, kad visais savo juokeliais jis stengiasi nuslėpti nuo jos tiesą: vyras pačiame gražume, o, tik pamanykit, kažkokius niekus sapnuoja. Sapalionės, ir tiek! Ji pavyduliavo jo visiems: ir bitėms, ir paukščiams, ir arkliams, ir kūdroje nardantiems išverstakiams karpiams – juos tai jis išties myli, dėl jų, o ne dėl jos pasauly gyvena ir tik vienas Aukščiausiasis žino, kas jam brangesnis – žmogus ar gyvulys, arklys ar tikroji žmona, ant kurios jis kaip pamišęs rėkia, užuot ligi žemės nusilenkęs už viską, ką jis, plikabambis, turi. Širdy ji negailestingai vainojo ir keikė Česlovą, bet gyvenime atleisdavo jam ir nežabotą grubumą, ir deginančio pykčio proveržius, aiškindama juos tuo, kad taip ir nepagimdė jam nei dukters, nei sūnaus. Jeigu jie turėtų vaikų, jis nebėgtų nuo jos į pievas pas arklius ir kurapkas ir nesapnuotų bičių ar gėlių, o gulėtų sau troboj po minkštu apklotu ąžuolinėje, kaimo staliaus sumeistrautoje lovoje ir knarktų kaip garvežys. Viskas dėl to, kad nėra vaikų. Ko tik Pranė nedarė, kad pastotų: ir pinigų galybę gydytojams išleido; ir pas garsią žiniuonę į Šiaulius buvo nuvažiavusi; ir klūpodama prieš Švenčiausiąją Mariją atkakliai, kiek jėgos leido, meldėsi; ir kažkokius stebuklingus, padedančius pastoti viralus slapta nuo vyro gėrė. Bet jos įsčios liko tuščios kaip saulės išdeginta ir piktžolėm apžėlusi dykvietė už kaimo, o metai vis ėjo, ir viltis, kad ji padovanos Česlovui įpėdinį, kuriam galima bus ir reikės perduoti viską, kas užgyventa, – sodybą, žemę, arklides, karvides, klojimą, – vyto kartu su ja.
Kai Pranė negaluodavo, maistą į pievas atnešdavo Eliševa, kuri jo nežadindavo, tik atsisėsdavo nuošalėj ir žvalgydamasi aplink ramiai laukdavo, kol Česlovas nubus.
Lomsargis galėjo ir šiandien po bombardavimo ramiai nusnūsti pievoje, tačiau to nepadarė ne todėl, kad artėjo audra, bet tik kad galvą lyg spygliai badė mintys, kurių neišrausi ir nesutrypsi. Jis mąstė ne apie besikeičiantį orą, net ne apie palaimintą šieną, o apie tai, kas jam labiausiai rūpėjo, – apie ligotą Pranę, likusią pas senus gimines Užnemunėj, ir apie Eliševą, kuriai dabartinės permainos galėjo baigtis neišvengiama žūtimi. Dar iki karo besislapstantis nuo sovietų Tadas Taraila buvo davęs jam paskaityti Vokietijoj spausdintą lapelį, kuriame dori ir Tėvynę mylintys broliai lietuviai buvo karštai raginami, kai tik Lietuvą išvaduos vokiečiai, „karšta geležimi išdeginti visą bolševikų ir žydų padermę ir vieną kartą visiems laikams išvalyti šalį nuo šio užkrato“. Nuo pat pirmos dienos, kai abejingame permainoms lietuviškame danguje pasirodė vokiečių bombonešiai, Česlovas kiekvieną mielą dienelę atkakliai ir su baime klausė savęs, kur dėti vienkiemy apsigyvenusią žydę? Užsiraus ant kokio nors aršaus „Lietuvos valytojo“, ir tie kaipmat nudės ją. Pranė – lietuvė, jos nėr dėl ko persekioti; pasivartys pas dėdę ant senos, dar carinės sofos, nusipurtys visas baimes, pataisys sveikatą, ir po savaitėlės jis nuvažiuos jos parsivežti į Juodgirius, o štai ką daryti su trefna Eliševa? Lomsargis, Tėvynę mylintis lietuvis, niekaip negalėjo suvokti, kodėl Lietuvoje reikia karšta geležimi išdeginti visus žydus – juk visi niekada nebūna teisūs ar kalti. Ar dėl to, kad kai išdegins, Lietuva taps stipresnė ir turtingesnė? Ką ji pridės prie savo garbės ir šlovės, jeigu koks niekšas šiaip sau ims ir nugalabys Eliševą ar paleis į ją visą apkabą? Argi niekuo nekaltos žydės mirtis padarys laimingesnį bent vieną lietuvį? Ir kaip susieti tai, kas parašyta tame per rankas einančiame Tarailos lapelyje, tai, kas parašyta maldaknygėje, ir tai, ką jis, pamaldus Česlovas Lomsargis, kiekvieną sekmadienį girdi per mišias bažnyčioje. Dievas, atrodo, niekam neprisakė naikinti ištisų genčių, juk ne veltui Jis sakė savo tarnams: „Nežudyk“. Bet maža ko Jis jiems prišnekėjo nepagalvojęs. Tarnai tam ir tarnai, kad ne Aukščiausiojo klausytų, bet kokio nors galvažudžio.
Česlovo mintys mėtė pėdas kaip medžiotojų užkluptas žvėriukas, kol jis nenusitvėrė vienintelės galimybės kaip nors apginti savo samdinę ir galbūt save patį nuo tykančios nelaimės – pamėginti pervilioti ją iš persekiojamųjų genties į tą gentį, kurios niekas nepersekioja. Jis ir anksčiau rimtai mąstė apie tai, kaip, jeigu Hitleris įveiks Staliną, pervilioti Eliševą į savo tikėjimą, nors nelabai tikėjo tuo sumanymu. Juk anksčiau jai prieš akis lyg švyturys skęstančiam laivui mirguliavo Palestinos alyvų giraitės ir Jeruzalės kalnai, ir traukti ją į savo pusę nebuvo prasmės. Bet tai buvo iki karo, ligi netvarkingo Raudonosios armijos atsitraukimo, ligi šių krauju kvepiančių lapelių, iš anksto atspausdintų Berlyno ar Tilžės spaustuvėse.
Žinoma, galima būtų viską užbaigti be galvos skausmo: nieko nelaukiant išsiųsti Eliševą į Miškinius, pas tėvą Gedalję Bankvečerį ir seserį Reizelę – tegul giminės ir jos simpatija, duobkasys Jokūbas, ja rūpinasi. Bet kažkas sulaikydavo Lomsargį nuo šito žingsnio, trukdė jam taip pasielgti, tramdė jo ryžtą. Jis ir pats sau nemokėjo paaiškinti, kodėl taip pynėsi ir priešinosi vienas kitam jo jausmai. Jie vis kuždėdavo jam: „Kol kas nevaryk Eliševos, nesiųsk jos pas tėvą ir seserį, tokius pat bejėgius kaip ji, leisk likti jai vienkiemyje, paslėpk nuo piktų žvilgsnių“. Kas tai buvo – naudos siekimas, prieraišumas, o gal slaptas nuodėmingas potraukis? Lomsargis išties jau neįsivaizdavo savo gyvenimo vienkiemyje be jos – išeis paryčiais, apsidairys, o Eliševos-Elenutės ir pėdos ataušusios, nesigirdi balso, neliepsnoja vėjy jos rudi plaukai, neskimbčioja kibirai vėjo nugairintose, švelniu pūkeliu padengtose rankose.
Apie tai, kaip apsaugoti Eliševą nuo „degintojų“ ir „valytojų“, Česlovas mąstė be perstojo.
Galvojo jis apie ją ir nušienautoje pievoje, tvoskiančioje svaiginamais kvapais, rūpestingai keldamas šakėmis šieną ir kraudamas jį tarsi gyvą padarą į vežimą. Debesys glaudėsi arčiau žemės, kažkur už pievų jie jau visiškai susiliejo su medžių viršūnėmis, su jų kupliomis lajomis. Kumelė vis kilnojo galvą ir neramiai žvilgčiojo į drėgmės pritvinkusį dangų, kuris grasino tuoj tuoj pratrūksiąs pirmąja liūtimi ant bombų išraustos žemės. Nelaukdamas, kol Eliševa atneš užkąsti, Lomsargis užsiropštė ant pasostės ir meiliai, kone giminiškai paragino bėriukę, kurios ir vardas buvo krikščioniškas – Stasė, Stanislova. Iš jo tono Stasė suprasdavo, kur ir kaip jai judėti, žingine ar risčia, į vienkiemį ar į Miškinius; ji greit pagaudavo jo nuotaiką, akimoju suprasdavo, kada jis blaivus, o kada paėmęs; kartais nekviečiama prieidavo prie jo, nuvargusio ar susierzinusio, ir kaip lipšni moteriškė baksnodavo šeimininkui į krūtinę. Jis gailėdavo jos ir kinkydavo tik per šventes, kai važiuodavo į pamaldas ir į miestelį, arba per šienapjūtę ir rugiapjūtę.
– Ko tu taip prie jos prilipai? – kartą paklausė Pranė, niekada nepritarusi jo meilei kam nors, išskyrus jai, ir kenčianti ne tik nuo kepenų ligos, bet ir nuo klausimų, kaitinusių jos kraują.
– Aš mokausi iš jos.
– Ko, jei ne paslaptis? Man atrodo, tai ji iš tavęs turėtų mokytis.
– Mokausi žmogumi būti. Kaip manai, nuo ko visas blogis žemėj? Nuo arklių ir karvių, nuo avių ir sparnuočių? Nuo mūsų, protingų dvikojų padarų. Arklys prieš arklį niekada karu neis, jeigu važnyčiotojas neprivers; kiškis iš pavydo nenuskriaus avies, kad neturi tokių prabangių kailinių ir kad jį šildo ne kailis, o kojos; žvirblis neapkaltins visom mirtinom nuodėmėm lakštingalos tik todėl, kad ji čiulba, o jis – čirškia... O žmonės? Žmonės, Pranyte, už dešimt arų viens kitam gerklę perkąs, tuščioj vietoj iškoneveiks ir įskųs bet kam, kad tik patys išsigelbėtų.
Pranė neprieštaraudama klausėsi ir mąstė, kur jis prisirinko tokių gudrybių, kurios kaskart jai keldavo žiovulį.
Kai sodyba jau buvo čia pat ir už pakelės medžių galėjai įžiūrėti ant stogo besistiebiantį tarsi tušu nupieštą žirgelį, nuo artimiausio debesies ant Stasės karčių nukrito pirmieji stambūs lašai.
– Greičiau, Stasyte, greičiau! – meldė Lomsargis.
Kumelė, nuovokiai sužvingusi, pasileido risčia, ir netrukus Lomsargio žvilgsnis sužvejojo dryžuotame lietaus plote penkiasienę trobą ir basą Eliševą, kuri galvotrūkčiais nuo slenksčio puolė prie klojimo, kad atlapotų duris prieš bėriukę ir Česlovą.
Audra tarsi laukė, kada vežimas įriedės į klojimą, ir sulaukusi driokstelėjo ant vienkiemio iš peties.
– Suspėjom, ačiū Dievui, suspėjom, – džiūgavo Česlovas. – Ačiū, Stasyte, ačiū, Elenyte!
Kumelė pakinkavo galva, o neįprastai tyli ir liūdna Eliševa suskubo padėti iškrauti jam kaupiną vežimą.
– Ko tu, mieloji, nosį nukabinai? – jau troboj prie padengto stalo susirūpinęs paklausė Lomsargis. – Lyg kas tave pakeitė, – tęsė jis, nepradėdamas valgyti. – Kas atsitiko, kol manęs nebuvo?
– Nieko.
– Visai visai nieko?
Ji nieko nesakė, sėdėjo prieš Lomsargį panarinusi galvą ir gėdydamasi savo melo.
– Ir vis dėlto? – Česlovas, įrėmęs žvilgsnį, laukė tiesaus ir teisingo atsakymo.
– Nutariau iš jūsų išeiti.
– Kur?
– Pas tėvą, pas seserį. Dievas man neatleis, jeigu čia liksiu. Neatleis, jeigu prie jų neprisijungsiu, – pakartojo ji, kreipdamasi ir į Lomsargį, ir į Aukščiausiąjį.
Už lango daužėsi audra. Žaibai ugninėmis rykštėmis plakė trobos stogą, griaustinio dundėjimas kilnojo sienas, liūtis nuguldė visas obelis ir nebaudžiama siautėjo sodybą puošusių senų guobų šakose.
– Ar tu, Elenyte, esi tikra, kad jiems viskas gerai? – iškošė Lomsargis. – Gal man iš pradžių reikėtų ten nuvažiuoti ir apsižvalgyti, išsiaiškinti. Iš mūsų užkampio jeigu kas ir matosi, tai tik pelkė su tilvikais. Pati žinai, kokie laikai atėjo jūsiškiams. Nelabai pasmarkausi. O man kaip tik reikia užsukti pas kleboną neatidėliotinu reikalu... Pyk nepyk, bet vienos tavęs į Miškinius jokiu būdu neleisiu. Ir nemėgink manęs pergudrauti. Neklausysi – pririšiu kaip užsispyrusią ožką prie tvoros.
Jis nusišypsojo, bet šypsena buvo kupina kančios, niūrų veidą perkreipė grimasa, įtarios akys piktai žybtelėjo iš po samanotų, tarpuaky suaugusių antakių.
– Kai grįšiu, viską smulkiai papasakosiu – ir apie tėvą, ir apie sesutę, ir net apie tavo kavalierių Jokūbą, – pasakė Česlovas ir ėmė triukšmingai srėbti ataušusius barščius.
– Gal pašildyti?
– Nereikia, tiks ir tokie.
Jis ištuštino dubenėlį, noriai sukirto mėgstamas kiaulės kojas ir sunkiai kildamas nuo stalo netikėtai paklausė:
– O tu, Elenyte, ar moki žegnotis?
– Ne, – nusigando ji.
– Tuoj aš parodysiu, kaip tai daroma, – sududeno Česlovas ir keletą kartų paskubomis persižegnojo. – Dabar tu. Drąsiau, drąsiau.
Eliševa sumirksėjo, sušniurkščiojo, akys staiga paplūdo ašaromis.
– Nesidrovėk! Pabandyk! Nuo to dar niekas nemirė, – paragino ją Lomsargis. – Rodau dar kartą. Viskas labai paprasta: suglaudi dešinės rankos pirštus ir pridedi prie kaktos, paskui – prie krūtinės, tada vedi prie kairio peties, prie dešinio...
– Negaliu, negaliu...
Ir Eliševa pravirko.
– Na, ko tu? Ko? Jeigu nori šiais beprotiškais laikais išlikti, išmesk iš galvos visus „negaliu“. Suprantu, tai ne tavo tikėjimas, gal tu apskritai į jokį Dievą netiki, bet šiandien kitos išeities tau nėra. Juk žmogus tiki, kol jis gyvas, o ne atvirkščiai – gyvas, kol tiki. Dėliok nedėliojęs, bet gyvenimas, kaip čia pasakyti, svarbesnis už tikėjimą, kad ir kieno jis būtų – mūsų ar jūsų. Gerai, kad tu nors į žydę nepanaši, – nosis ne su kuprele, o kaip bulbikė, plaukai ne suodžiais, rūdimis dažyti, ir kalbi mūsų kalba geriau už mus pačius. Jeigu ryt nelis, važiuosiu į Miškinius ir užsuksiu pas taviškius į Žvejų gatvę.
Eliševa su siaubu klausėsi Lomsargio, neprieštaravo, nors jai ir buvo koktūs jo dorybingi pamokymai. Koks gyvenimas be tikėjimo? Tikėjimo, kaip ir odos, nepakeisi.
Rytojaus dieną, Lomsargio džiaugsmui, padangė nurimo: saulė įsiplieskė kaip anksčiau, ir šviesa pamažu grąžino viską į vietas: sode atsitiesė audros pažemintos obelys, atsigavo iš gilaus alpulio senos guobos, paukščiai, išsislapstę nuo griaustinio ir žaibų savo jaukiuose lizdeliuose, pradėjo valytis plunksnas.
Atkuto susiruošęs į kelionę ir Česlovas. Jis apsivilko kostiumą, kurį pasiuvo nagingasis Gedaljė Bankvečeris, apsiavė blizgančius aulinius batus, pasisukiojo prieš veidrodį, susišukavo nepaklusnius plaukus ir patenkintas savimi šūktelėjo priemenėje triūsiančiai Eliševai, kuri jo pasiruošimą stebėjo su sunkiai paaiškinamu priešiškumu, nes visiškai nesuprato, kodėl jis taip skuba į Miškinius, o ne į Užnemunę, pas sergančią Pranę, apie kurią nė karto per šias dienas neužsiminė, tarsi jos visai nebūtų buvę.
– Vakare grįšiu, – patikino jis Eliševą. – Tu nežiopsok, būk atidi. Aplink visokie tipai ir tipeliai šlaistosi.
– Gerai, – linktelėjo Eliševa.
– Kad tau nieko nenutiktų, noriu palikti sargybinį.
– Sargybinį?
Česlovas įkišo ranką į savo beveik nedėvėto išeiginio švarko kišenę ir sunkia lyg geležinis kūjis ranka iš ten ištraukė sidabrinį kryželį.
– Nešiok jį, prašau, ir jokiu būdu nenusiimk. Net miegodama. Aš jį kadaise, metų prieš dvidešimt, šventoj vietoj – Kalvarijoj – Pranutei pirkau. Jis iš tikro sidabro. Deja, jai laimės neatnešė. Gal tau atneš.
Lomsargis priėjo prie apstulbusios Eliševos ir lėtai apjuosė jos kaklą slidžia kaip gyvačiukė grandinėle.
– Prieik prie veidrodžio ir pasižiūrėk. Man atrodo, tas kryželis tau tinka. Dievaž tinka! Dabar tu kaip iš akies traukta lietuvė!
Bet Eliševa nesijudino. Atrodo, ji įaugo į grindis – jeigu pamėgins žengti nors mažą žingsnelį prie seno apsilaupiusia amalgama veidrodžio masyviais ąžuoliniais rėmais, atplėšti nuo lentos kojas, tai neteks jų amžiams ir taps invalide.
Lomsargis švelniai, neįkyriai stengėsi įtikinti ją, jog tikslas, kurio jis siekia, yra kilnus – apsaugoti ją ir save nuo didelės nelaimės, bet jo motyvai, matyt, ne ramino, o dar labiau draskė jos sielą...
– Kai viskas pasikeis, ir mes, Dievas duos, gyvensim be rusų ir be vokiečių, – ramino jis, – tu vėl galėsi būti kaip buvusi, ir galbūt net išsipildys tavo svajonė – atsisveikinti su Lietuva. O kol kas... kol kas, nori to ar ne, teks užmiršti ne tik Palestiną, bet ir savo vardą ir pavardę. Užsirašyk ant kaktos, kad nuo šios dienos tu daugiau ne Eliševa Bankvečer, o pametusi traukiny visus savo dokumentus Elenutė Ramašauskaitė iš Darbėnų, mano giminaitė, mano netikro brolio Dominyko Ramašausko, išvežto pernai birželį į Sibirą, duktė. Kad ir kas į vienkiemį ateitų, su kuo tu lauke ar miško laukymėj susitiktum, tu – katalikė Elenutė Ramašauskaitė.
Jis išėjo į kiemą, sunkiai kaip meška nužirgliojo į arklides, išsivedė iš ten pailsėjusią bėriukę, pasikinkė ją į vežimaitį, juodavusį po medine stogine (juo, o ne vežimu per šventes ir kitas svarbias dienas visada vykdavo į Miškinius ar į Raseinius), ir pravažiuodamas pro gimtuosius langus garsiai atjaunėjusiu balsu šūktelėjo:
– Lauk manęs, Ramašauskaite!
Jis laukė, kad, kaip būdavo įprasta Juodgiriuose, kas nors pamos pravažiuojančiajam ranka, bet šįkart kartūninė užuolaida nė nesujudėjo.
Vos tik nutilo ratų trinksėjimas, Eliševa nusiėmė kryželį ir pasidėjo ant delno, tarsi sverdama savo talismaną ir svarstydama, kur jį paslėpus, kad prireikus iškart būtų galima užsikabinti. Nesumąsčiusi nieko geriau, nutarė apvynioti jį aplink raktų, kuriuos visada turėjo su savim, ryšulį. Visą dieną ji nešiojosi juos, eidama į karvidę, arklidę, lipdama į rūsį, ir atidžiai įsiklausydavo į visus garsus, žadančius netikėtą pavojų. Išgirdusi Rekso lojimą, proskyna važiuojančios mašinos dundesį ar išgąsdintų varnų kranksėjimą, Eliševa tuoj susigūždavo ir užsimesdavo Pranės kryželį.
Kad greičiau ateitų vakaras, kai žadėjo grįžti Česlovas, Eliševa griebdavosi bet kokio darbo – šlavė kiemą, valė vištidę, ilgiau nei paprastai melžė karvę, šėrė nepasotinamus paršelius, į tvenkinį ėdriesiems karpiams pribarstė pernykščių nemaltų grūdų, skalbė, džiaustė ant tvoros skalbinius, surinko audros nudraskytas senos guobos šakas, nepaliaujamai galvodama apie tėvą ir Reizelę. Ji kaltino save, kad silpnavališkai nusileido Česlovo įkalbama ir liko vienkiemyje, užuot buvusi su savaisiais Žvejų gatvėje. Jie, ko gero, laiko ją dezertyre, išdavike ir, matyt, yra teisūs – atseit nutarė, kad geriau slėptis užkampy, toliau nuo vokiečių, pas svetimus žmones, negu kartu su jais pasitikti likimą, ir išmainė Palestiną į kryžių.
Eliševa nė akimirkos neabejojo, kad Lomsargis grįš su blogomis žiniomis arba valstietiškai, mužikiškai pagudraus, išsisuks miglotomis užuominomis ir lyg tarp kitko pridurs: „Nesaldu taviškiams, nesaldu, ką ir kalbėti, pati žinai, kokie laikai jūsų genčiai atėjo, priešui nelinkėtum. Svarbiausia – neskaičiuok varnų, Ramašauskaite, ir nežiopsok“. Ir viskas, ir daugiau nė žodelyčio. Kas daug ir gražiai šneka, pasak maldaknygės, tas sėja ir aria tuščiai.
Vakarop Eliševą sutrikdė Rekso skalijimas. Šuo stojosi piestu, šiepė aštrius negailestingus dantis ir draskėsi reikalaudamas paleisti jį nuo grandinės.
Elenutė Ramašauskaitė akimirksniu užsidėjo Pranės kryželį ir išslydo iš seklyčios į kiemą.
Jos pasirodymas tik dar labiau suerzino šunį. Jis blaškėsi kaip pasiutęs ir lojimu šaudė visą apylinkę.
Dar buvo šviesu, ir Elenutė staiga pamatė, kad prie sodybos šlubčiodamas ir ramstydamasis išsilaužta lazda artėja vyras raudonarmiečio uniforma.
Rusas, suprato ji. Ačiū Dievui, ne vokietis. Ačiū Dievui! Vokiečiai po vieną lietuviškais pašaliais nešliaužioja.
Kai jis praėjo obelų sodą, apėjo klojimą ir nuklibikščiavo prie šulinio, jau galėjai jį aiškiai matyti – aukštas, plikai skusta galva, juodais tankiais antakiais, atsagstyta suplėšyta raudonarmietiška palaidine, krūtinė apžėlusi juodais garbanotais lyg avelės gaurais, kairė koja su auliniu batu, o dešinė pėda iki čiurnos apmuturiuota kruvinu skuduru.
Elenutei pasirodė pažįstama ne tik jo uniforma, bet ir išvaizda. Ir staiga sunerimusi atmintis pakuždėjo jai, kas užklydo į vienkiemį...
Juk tai tas pats tankistas gruzinas juodu kaip Stalino ūsai šepečiu, kreivomis kaip pjautuvas ant raudonos vėliavos kojomis, tas gruzinas, kuris atkako į vienkiemį su tuščia aliuminine gertuve ir paprašė vandens: ji dar palaikė jį žydu raudonarmiečiu.
– Vaser! Vaser!
Dieve, tik jo čia trūko! Lomsargis neapsidžiaugs jį radęs ir vargu ar leis pasilikti. Juk tai jis su savo draugužiais per mokymus visus Česlovo žiemkenčius savo raudonaisiais vėžliais išrausė.
Kai sužeistasis priėjo prie trobos, apdujęs Reksas pratrūko dar smarkiau, bet staiga seniokiškai užsikosėjo, užkriokė ir pagaliau, praradęs balsą, ėmė inkšti.
– Ša! – riktelėjo ant jo Elenutė. – Tai ne vagis ir ne plėšikas.
– Labas, – netikėtai pasakė tankistas, matyt, per pusantrų tarnybos metų išmokęs vienintelį lietuvišką žodį. Išsikankinęs, apžėlęs pilkais lyg šerno dygliais, jis vos vos laikėsi ant kojų ir baimingai žvalgėsi.
Elenutė staiga įsivaizdavo, kaip po triuškinančio tankų bataliono subombardavimo jis išsiropštė iš degančio tanko ir gelbėdamasis nuo lendančių iš visų plyšių vokiečių atsiliko nuo saviškių ir pasiklydo Juodojoj girioj; kaip alkanas klaidžiojo po ją, misdamas neprinokusiomis uogomis ir šaknimis, kaip malšindamas nepakeliamą troškulį gėrė iš kur ne kur blyksinčių balučių ir pelkviečių ir kaip bejėgis, kraujuojančia koja, krisdavo ant samanų ar kupstų ir užmigdavo bukliu trumpu miegu.
– Labas, – draugiškai atsakė Elenutė ir pataisė kryželį ant kaklo. – Vaser?
Tankistas dėkingai linktelėjo.
Ji privedė jį prie šulinio, ir jis puolė godžiai kaip žvėris gerti tiesiai iš puskubilio, apsipildamas šalta srove ir gaikčiodamas iš nuovargio ir malonumo.
– Jeigu nebūtum sužeistas, aš tau ir pirtį iškūrenčiau. Pirtį iškūrenčiau. Supranti?
Tankistas papurtė galvą ir sumurmėjo:
– Čcheidzė aš... Vachtangas... Vachtangas, – pakartojo jis, džiaugdamasis savo vardo skambesiu, ir padundeno ilgais pirštais krūtinę, apžėlusią juodais garbanotais gaurais. – Vachtangas.
– Kaip su tavim, Vachtangai, susikalbėti: tu lietuviškai nesupranti, o aš gruziniškai – nė žodelio...
Sužeistasis nusišypsojo liūdnomis akimis ir vėl panardino neskustą sulysusį veidą į puskubilį ir ilgai nekėlė iš vandens galvos.
Eliševa mindžikavo vietoj, nesugalvodama, kur jį dėti. Į klėtį, prigrūstą pavalkų, instrumentų, maišų su trąšomis? Ant šieno, kur dieną naktį knibžda vabalai ir pelės? Į kamarą? Ten, ko gero, tiks – ten trys įstiklinti langeliai, gultai su šieno prikimštais čiužiniais, valgomasis stalas su ąžuoliniais suolais. Į trobą jo neatsivesi – Lomsargis nepakęs. Duok Dieve, kad tik Česlovas neįširstų – pamatys rusišką uniformą ir kaipmat išvys lauk. Gerai būtų iki jam grįžtant perrengti šitą Vachtangą kokiais nors civiliais drabužiais.
– Tau būtinai reikia persirengti ir pavalgyti. Pasistengsiu ką nors rasti. O tu pagulėk.
Pasiraususi Lomsargių drabužių spintoje, ji ištraukė panešiotus flanelinius marškinius ir kelnes nutrintu užpakaliu, suieškojo priemenėj porą senų bukanosių batų su nutrauktais raišteliais, – jais Lomsargis paprastai braidydavo po purvyną ir mindavo silosą, – įdėjo į pintinėlę duonos, lašinių, sūrio ir nuskubėjo į kamarą.
Kol sužeistasis persirenginėjo ir tingiai kramtė duoną su lašiniais, ji stovėjo prie mažučių kamaros langelių, ant kurių žaidė nedrąsūs saulės zuikučiai, ir mąstė apie keistus žmogaus likimo vingius. Tik prieš mėnesį šitas jaunas ir sveikata trykštantis Vachtangas buvo laimingas ir apie nieką negalvojantis užkariautojas. Prieš mėnesį jis, kaip ir Aronas Dudakas, nesusimąstydamas su džiaugsmu vykdė visus savo kraštiečio, vado ir mokytojo Stalino įsakymus. Prieš mėnesį jis tvirtai tikėjo, kad savo tanku atvežė čia, į šitą užkampį, į šitą vargingą, nesvetingą kraštą ne bėdas, ne kančias, bet laimę ir gerovę.
Elenutė stengėsi suprasti, kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti? Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, jog, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, bet žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus. Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu kieno – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?
Beldimas į kamaros duris pertraukė jos mintis. Ji suprato – galima įeiti.
Plačiais, ant jo kaip maišas kabančiais Lomsargio marškiniais, jo kelnėmis, kurios augalotam gruzinui buvo per trumpos, vienu suvarstytu dešinės, nesužeistosios, kojos batu jis buvo panašus į daržo baidyklę. Vachtangas linktelėjo pliką, pagal statutą pulko kirpėjo nuskustą galvą, ir gerkliniu balsu pratarė:
– Maldoba!
Elenutė suprato, kad jis sako gruziniškai „ačiū“.
– Nėr už ką. Atvažiuos šeimininkas, jis, atrodo, šiek tiek moka lenkiškai, jis ir nutars, ką su tavim daryti. – Ji judesiais parodė važiuojantį vežimą, balsu – pasagų kaukšėjimą ir arklio žvengimą. – O dabar ilsėkis!
– Maldoba!
– Tavo daiktus aš paimsiu. Lietuva dabar kitokią uniformą vilki.
Elenutė sugriebė jo palaidinę, kelnes, autus ir vienintelį aulinį batą, išnešusi už klojimo padegė. Aitrūs degančio audeklo ir odos dūmai lėtai nuplaukė Juodosios girios link.
Grįžusi į trobą ji nespėliojo, kaip Česlovas pasielgs su priklydusiu tankistu, nors rūpestis dėl jo laikinai net išstūmė jos neramias mintis apie tėvą ir Reizelę. Ji norėjo, kad Lomsargis jo neišvytų. Šito nelaimingo gruzino likimas buvo kažkuo panašus į jos, – gal tuo, jog visiškai priklausė nuo kitų malonės, ar tuo, jog atplėšti nuo gimtųjų namų ir pasmerkti benamių klajonėms, gal viskuo kartu.
Kai Elenutė pradėjo ruošti Lomsargiui vakarienę, nuo kryžkelės iki virtuvės staiga atsklido linksmas pratisas bėriukės žvengimas, ir netrukus Lomsargio vežimaitis įriedėjo į kiemą, bet nesustojo, kaip paprastai, prie slenksčio, o įvažiavo po stogine.
Blogas ženklas, dingtelėjo Elenutei, ir ji neapsiriko.
Česlovas įėjo į pirkią, nusivilkęs švarką pakabino jį į spintą ir tylėdamas puolė atidarinėti ir uždarinėti stalo ir komodos stalčius, apžiūrinėti seklyčioj visas lentynas ir lentynėles, o priemenėj – rakandus, kol surado pjaustinėtą pypkę ir šilkinį maišelį su senų seniausio tabako likučiais.
– Juk jūs nerūkote, – stengėsi jį prakalbinti Elenutė.
– Iki šiol nerūkiau. Bet kartais be dūmo, kaip ir be stikliuko, neapseisi. – Jis prikimšo pypkę ir čikštelėjo degtuką. – Kas per velniava! Dabar vos tik kur išvažiuosi, ir nuotaikos – kaip nebūta!
Elenutė iš paskutiniųjų tvardėsi, kad tik neužduotų jam svarbiausio klausimo – ar gyvi tėvas ir Reizelė? Jeigu Česlovas pats nieko nepasakoja, vadinasi, prasti popieriai.
– Gyvi tavieji, gyvi, – jis pralenkė ją atsakydamas ir giliai užsitraukė dūmą. – Bet...
– Kas – bet? – dusliai sušnabždėjo ji.
– Jų nėra namuose.
– Tai kodėl sakote, kad jie gyvi?
– Man tas vikrusis pameistrys pasakė.
– Juozas?
– Turbūt Juozas. Ir Miškiniuose atsiradęs Tadukas, Pranės giminaitis, tą patį patvirtino: visi miestelio žydai gyvi.
– Bet jų nėra namie, – nenuleisdama nuo jo akių sumurmėjo Elenutė.
– Taip, – jis nedrįso jai meluoti, bet ir tiesos sakyti nenorėjo. Išpūtęs melsvų dūmų žiedelį, Lomsargis įsistebeilijo į jos kryžiuką ir staiga pakeitė temą: – Antradienį pas mus atvyks klebonas. Jo garbei reikia paruošti pietus – iškepti žąsį. Dvasiškasis tėvas labai mėgsta žąsieną. Girdi?
– Girdžiu, girdžiu. Antradienį pas mus atvažiuos klebonas. – Elenytė atgavo kvapą ir atsiduso: – Jūsų Tadukas ar pameistrys Juozas nepasakė, kur jie?
– Kas?
– Visi žydai. Jeigu gerai supratau, jie dar gyvi, bet jau be vardų... Kaip ta jūsų žąsis, kurią klebono atvykimui reikia papjauti ir iškepti, arba kaip jūsų kiaulės, kurios pagal paprotį bus paskerstos Kalėdoms.
– Nerūstink, Ramašauskaite, savo kalbomis Viešpaties Dievo. Tadukas pasakė, jog visus žydus atskyrė nuo lietuvių, kad išsiųstų darbams į Lenkiją ar į Vokietiją, kaip mūsiškius keturiasdešimtaisiais. Aš, tiesa, suspėjau paklausti Taduko, kodėl visus be išimties siunčia, kodėl žydai negali dirbti ten, kur dirbo? Juk Miškiniai liks be gydytojo, be kirpėjų ir be siuvėjų. Tadukas nieko neatsakė, – Lomsargis vėl prikimšo pypkę ir atsidusęs tarė: – Ką ir sakyti, netvarka! Juk kaltų visada mažiau negu nekaltų. Štai tokie popieriai. Bet mes su tavim negalim nieko pakeisti, tik tyliai piktintis ir dėl kitų gėdytis ir prašyti Viešpatį atleidimo.
– O jums nėra dėl ko gėdytis. Jūs juk nieko neatskyrėte, atvirkščiai, žydę priglaudėte. Už tai galima ir galvos netekti...
– Gėda dėl tokių kaip jūsų pameistrys. Žmogus, kuris ramiai miega ant pasisavintų dar šiltų svetimų pagalvių, kada nors nubus ant iki baltumo įkaitintų žarijų. Taip sako pranašė Mikalda, – pasakė Česlovas ir tuoj pat nutraukė: – Gana, gana karksėti ir širdį draskyti, verčiau sėskim vakarieniauti.
Ji padavė vakarienę, bet pati prie stalo nesėdo. Stovėjo jam už nugaros ir žiūrėjo, kaip jis, tyliai besipiktinantis ir jausdamas gėdą, smagiai taršo kiaušinienę su spirgais, tarsi nieko baisaus nebūtų nutikę už dešimties varstų nei jos tėvui, Gedaljei Bankvečeriui, tiek kartų siuvusiam Lomsargiui, nei jos draugui Jokūbui, darbščiam šienpjoviui, nei tiems žydams, kurie per turgaus dienas šurmuliuodavo prie jo vežimo ir pirkdavo bulves ir kopūstus, obuolius ir medų, grūdus ir linus.
Jis sako: „Reikia džiaugtis – juk kol kas jų nenugalabijo, tik paėmė ir atskyrė nuo kitų žmonių“. Didžiulės atsisveikinimo ašaros ritosi jos skruostais, bet Elenutė-Eliševa nesišluostė jų, nenubraukė, nes apraudojo pati save.
– Neverk, – neatsisukdamas tarė jis. – Sėsk ir suvalgyk ką nors. Gal po taurelę serbentų užpiltinės?.. Už tai, kad visi sveiki ir gyvi grįžtų namo.
Jis atsikėlė, atnešė pradėtą butelį ir taureles ir pakartojo jam patikusį tostą:
– Už tai, kad visi sveiki ir gyvi grįžtų namo – ir tavo tėvas, ir tavo sesuo, ir gydytojas Pakelčikas, ir kirpėjas Kovalis...
– Ir Pranė, – pridūrė ji.
– Ir Pranė, žinoma, – pakartojo jis ir maktelėjęs taurelę paklausė: – Kodėl tu apie nieką nepasakoji? Kryželį visą laiką nešiojai ar užanty slėpei?
– Nešiojau.
– Ar niekas nebuvo užsukęs?
Ji patylėjo ir staiga tiesiai ir lengvai pasakė:
– Buvo.
– Jokūbas?
– Ne. Kitas. Ne vietinis.
– Lietuvis ar žydas? Turbūt žydas. Juk jūsiškiai... bėgliai... dabar miškuose ir vienkiemiuose pavieniui ir būreliais slankioja ir prieglobsčio ieško...
– Ne jūsiškis ir ne žydas.
– Tai kas?
– Gruzinas. Iš tankų poligono už kanapių lauko. Sužeista koja. Tas pats, su šalmu, kuris buvo čia atėjęs keturiasdešimtaisiais... tuomet jūsų nebuvo. – Ir kad iškart atsakytų į visus klausimus, Elenutė išpoškino: – Dabar jis kamaroj guli. Jo uniformą aš sudeginau... Tik diržą palikau... Jūs atleiskite – negalėjau išvaryti... negalėjau...
– Šeimininkei nėr ko atsiprašinėti, – reikšmingai pasakė Lomsargis.
– Šeimininkei? – Jo dviprasmiški žodžiai ne nudžiugino, o skaudžiai ją užgavo: – Valkatai! Bėglei! Penktam vandeniui nuo kisieliaus! – Ir tarsi norėdama užglaistyti savo žodžius tęsė: – Tas kalnietis kalba tik savo kalba. Gal jūs lenkiškai su juo susikalbėsit?
– Lenkiškai aš ne kalbu, o čirškauju... Tegul guli.
Ji džiaugėsi, kad Lomsargis nesupyko ant jos už savavaliavimą, bet jai pasirodė, jog jis tarsi išperka prieš ją kažkokią kaltę.
Rytą jie kartu nuėjo į kamarą. Elenutė, be maisto, pasiėmė ir baltos marškos pūliuojančiai žaizdai perrišti, o Česlovas – stiprios naminukės dezinfekcijai. Vachtangas snūduriavo ant išgulėto čiužinio, kartkartėm suvaitodamas. Išgirdęs žingsnius, jis sunkiai praplėšė akis ir atsisuko į įėjusiuosius.
– Sveikas, drauge Staline! – nusišaipė Lomsargis.
– Čcheidzė, – išstenėjo sužeistasis.
– Kažkodėl tu ne su kiteliu, kaip tavo vyriausiasis vadas, bet su mano palaikiais marškiniais, – pasakė šeimininkas laužyta lenkų kalba.
– Čcheidzė, – atkakliai kartojo tankistas. – Vachtangas.
Jį krėtė šaltis. Įtraukęs į pečius skustą galvą, jis stengėsi suvaldyti įkyrų šiurpulį, bet jam niekaip nesisekė.
– Gurkštelk! Sušilsi, – Česlovas, ištraukęs kamštį, ištiesė butelį sužeistajam.
Tankistas kilstelėjo, porą kartų springdamas gurkštelėjo ir nusviro atgal ant čiužinio.
Elenutė pasilenkė prie jo, praplovė žaizdą, perrišo marška, pridėjo prie Vachtango kaktos ranką ir pasakė:
– Dega kaip ugnis.
Nuo kiekvieno jos prisilietimo prie kojos Vachtangas šūkčiojo kaip išgąsdintas nakties paukštis, į kurį jis išties kažkuo panėšėjo – gal žvitriomis, bukliomis akimis, gal pakreipta maža galva ir paprastais rūsčios ir čaižios lyg kleketavimas kalbos garsais.
– Bijau, kad nuo naminukės ir virtų svogūnų draugo Stalino kraštiečio žaizda neužsitrauks, – tarė Česlovas, kai jie išėjo. – Negraži ji... Negraži... Aplink pamėlusi, visa koja iki pat pirštų ištino... Kad tik kraujo užkrėtimas neprasidėtų. Jį reikėtų gydytojui parodyti. Be jo niekaip neišsikapstys. Bet kur dabar gydytoją rasi? Pakelčiko nėra. O ligi kito ir per parą nenusigausi.
– Jaunas! Gal išsikapstys, – pralemeno Elenutė.
– Man su juo tąsytis nėr kada. Pranės važiuoju. Jeigu jis ištemps iki antradienio, parodysim jį klebonui. Jis iki seminarijos porą metų studijavo mediciną. Jeigu ne, Lietuvos žemė atleis jam už tai, kad jis ją išrausė tanko vikšrais, ir priims į savo glėbį. Žemė geresnė ir teisingesnė už mus. Ji priglaudžia visus ir neklausinėja mirusiojo, iš kur jis ir kokio tikėjimo.
– O Pranės jūs kada važiuosite?
– Šeštadienį, iš pat ryto. Kelias tolimas. Mano mieloji turbūt laukia nesulaukia manęs.
Kaip tarė, taip ir padarė – šeštadienį išvažiavo.
Elenutė negirdėjo jo išvažiuojant. Kai ji atsikėlusi pravėrė langus, Lomsargio kieme jau nebuvo, ir pirmąkart per tuos gyvenimo vienkiemyje metus jai pasidarė iš tikrųjų baisu. O jeigu tas Vachtangas numirs? Juk nuo kraujo užkrėtimo išsigelbėjimo nėra. Jeigu Lomsargis užtruks, ką ji darys su negyvėliu?
Dėl tos ją persekiojančios baimės Elenutė nerado vietos. Tik pamelš karvę ir lekia į kamarą, paduos arkliams avižų – ir strimgalviais dumia ten pat, pašers amžinai alkanus paršelius – ir šast po langeliu, pasistiebs ant pirštų galų ir žvilgčioja į vidų, ar jis dar kvėpuoja, ar ne.
Ačiū Dievui, juda, pukši, žiovauja, kartais, remdamasis lazda, atsikelia nuo gulto ir klibikščiuoja į tupyklą. Pagailėjusi jo Elenutė atnešė seną kibirą, kad galėtų bet kuriuo metu be rūpesčių nusišlapinti vietoje.
– Čia si si, – paaiškino ji.
– Si si, – pakartojo Vachtangas.
Ji eidavo pas jį triskart per dieną, atsisėsdavo prie lovos ant taburetės ir pusbalsiu imdavo pasakoti ir įtikinėti, kad jis dar pamatys savo Gruziją. Ten turbūt jo laukia nesulaukia motina ir tėvas, seserys ir broliai, kurių, žinoma, niekas niekados nuo nieko neatskirs ir neišveš darbams nei į Lenkiją, nei į Vokietiją. Elenutė tikėjo, kad kol pasakoja ir gydo viltimi, nieko bloga jam nenutiks; jis nemirs, o ims taisytis. Kai baigsis šitas visuotinis pamišimas, ši begalinė kruvina nesantaika, Vachtangas Čcheidzė nusigaus į savo gimtąjį kalnų kaimelį ir vėl augins vynuoges ar skins arbatą, gers vyną, dainuos „Suliko“ ir šauniai tryps lezginką, kaip tuose laiminguose tarybiniuose filmuose, kuriuos šeštadieniais rodydavo turgaus aikštėj Miškiniuose.
Elenutei atrodė, kad jis ją supranta ir nuo to supratimo šviesėja jo niūrus veidas ir kažką šnabžda karščio išdžiovintos lūpos.
Kai jai nusibosdavo pasakoti, ji imdavo žydiškai niūniuoti, drąsindama save ir nugindama tylą, kurią laikė mirties pranaše.
Nors be perstojo prižiūrimas ir globojamas kalnietis nesitaisė – jis prasmegdavo į nebūtį, karščiuodamas kliedėjo, gruziniškai kuždėdavo kažkokius žodžius, lyg ką kviesdamas, nesikeldavo nuo čiužinio nusilengvinti, ir Elenutė vis dažniau gūždavosi nuo įkyrios ir šventvagiškos minties, kad tik mirtis gali jį išvaduoti iš visų beprasmių ir žeminamų kančių. Vienas visame pasaulyje, atstumtas, be kalbos, užkariautojas, nors ir ne su tankisto šalmu ir raudonarmiečio palaidine su skiriamaisiais ženklais, bet valstietiškomis kelnėmis ir marškiniais – kam jis tolimame ir nedraugingame vienkiemyje reikalingas? Česlovas – ne biblinis Nojus ir jo vienkiemis – ne laivas su septyniomis poromis švariųjų ir septyniomis nešvariųjų. Jis šį tankistą puošniais kaip Stalino ūsais pakenčia ne todėl, kad yra toks jautrus ir geraširdis, o tik todėl, kad nori įtikti jai, naujai pakrikštytai Elenutei Ramašauskaitei, dar sykį pasipuikuoti prieš ją savo pakantumu. Nors šis gruzinas ir tarnauja šėtonui, jis, Česlovas, kaip krikščionis, nelinki jam mirties – tegu gyvena ir klesti, bet ilgalaikio prieglobsčio tegu nesitiki.
Globodama Vachtangą Elenutė staiga suvokė galvojanti apie šį nelaimėlį daugiau nei apie tėvą ir seserį Reizelę.
Be tikslo slampinėdama po kiemą ar varydama rykšte į aptvarą žąsis, o vištas, vedinas uloniško gaidžio, – į vištidę, ji kartojo vaikystėje išmoktas karštas ir atkaklias maldas, kuriomis kreipdavosi į Dievą, kad Jis, Visagalis ir Gailiaširdis, padėtų jos artimiesiems – juk ir Jį, Žydą, kartu su jais atskyrė nuo visų ir išvežė darbams ar į Lenkiją, ar į Vokietiją. Žąsys ir vištos pasukdavo į ją laibus kaklus ir savo gagenimu bei kudakavimu draugiškai jai pritardavo.
„Ga ga ga! Ko ko ko!“ – meldė jos dangų.
Ruošdamasi susitikimui su Prane ir klebonu, ji, nepaklusdama Lomsargiui, nutarė nusiimti nuo kaklo sidabrinį kryželį ir kur nors paslėpti. O jeigu Pranė jį pamačiusi pasipiktins, pradės triukšmauti – atseit kvailys, dar žmonai gyvai esant, išdovanoja tai, kas jai priklauso? Šiandien padovanojo žydei kryželį, o rytoj, žiūrėk, – ir žemę, ir gyvulius, ir pievas?
Kaip Elenutė ir buvo maniusi, šeimininkai atvažiavo kartu su klebonu, išvaizdžiu vyru su akiniais raginiais rėmeliais ir nedideliu lagaminėliu. Iš po ilgos sutanos, kurią jis eidamas vis kilsteldavo, kyšojo blizgantys senoviški batai. Blyškus papurtęs veidas pasirodė Elenutei pažįstamas, bet ji niekaip neprisiminė, kur būtų jį mačiusi.
Lomsargis atvedė kleboną į seklyčią, pasodino prie stalo, uždengto baltutėle staltiese, ir pristatė garbingam svečiui savo mokinę:
– Elenutė Ramašauskaitė.
Eliševa nusilenkė.
– Daug esu apie tave, mano dukra, girdėjęs gero, – plonyčiu moterišku balsu prašneko ganytojas. – Aš juk pamenu tave visai mažą. Taip, taip, mažą, tik kiek didesnę už šitą suolą. Tu bėgiodavai po kambarį Žvejų gatvėje ir trukdydavai savo tėvui mane matuoti. Tavo tėvas, atrodo, vardu Gedaljė.
– Gedaljė, – tarė nustebusi Eliševa.
– Jis buvo geras siuvėjas. Tai jis man pasiuvo sutaną. Ne šitą, ne šitą, o tą, kurią jau seniai sunešiojau… Tada aš buvau ne toks kaip dabar – plonas, be akinių ir be plikės… ir susijaudinęs mikčiodavau… Net ambonoje… Gerai, kad tave sutikau, kad tu čia, pas gerus žmones. – Paskutinius žodžius jis ištarė beveik kaip palaiminimą.
Pranė padėjo ant stalo molinį ąsotį giros, išpieštus puodelius, dubenį sūrio gabaliukų ir pasakė:
– Išgerkit, dvasiškasis tėve, giros. Tokios jums dar neteko ragauti. Elenutė užraugė.
Klebonas paragavo giros ir tęsė:
– Tylu pas jus… Ne taip, kaip aplinkui… Aplinkui – kraujas ir ašaros. Žmonės pamiršo savo gelbėtoją Jėzų Kristų…
Jis staiga nutilo, žvilgtelėjo į Česlovą, į Pranę, tarsi laukdamas jų kokios pagalbos, ir Elenutei šmėstelėjo mintis, kad atvažiavo jis ne tam, jog pasimėgautų kepta žąsim, paragautų giros ar perskaitytų pamokslą apie gerus žmones, ne tam, kad geru žodžiu paminėtų siuvėją Gedalję Bankvečerį, bet tam, kad ją pakrikštytų.
Krikštatėviai pagarbiai tylėjo, ir klebonui neliko nieko kita, tik pačiam pranešti Elenytei apie savo netikėto atvykimo priežastį.
– Mano dukra! – pasisuko jis į Elenytę. – Kadaise Romos seminarijoje pas profesorių Frančeską Madzinį mokiausi tavo protėvių kalbos ir istorijos, skaičiau jų šventas knygas ir vienoje jų radau posakį, kurį atsimenu iki šiol, nors praėjo keturiasdešimt metų: „Kas išgelbės vieną sielą, tas išgelbės pasaulį“. Ar nesupainiojau, mano dukra?
– Ne.
– Dėkoju. Dar tada, jaunystėje, maniau, kad sunkiais laikais dievai turi ne trukdyti, bet padėti vienas kitam. Dabar mūsų Dievo – Jėzaus Kristaus – eilė. Mūsų išsigelbėjimo ir Jo šlovės vardan sakau tau – ateik pas mus!
Ji klausėsi klebono, ir jai atrodė, kad viskas daroma ne dėl jos, o dėl kažko kitko. Dėl gyvenimo, dėl išsigelbėjimo – skambėjo ausyse. Ar tai gyvenimas, kai dėl jo reikia išsižadėti, išduoti, atsisakyti to, kas tau brangu? Jeigu tai išgelbėjimas, tai nuo ko? Nuo savo sąžinės, nuo savo tėvo ir motinos?
– Elenutė – protinga mergina, – nepatenkintas jos tylėjimu ir su kažkokiu netinkamu iškilmingumu pasakė Česlovas: – Man atrodo, ji sutinka. – Ir kiek luktelėjęs pridūrė: – Man atrodo, ji jau pas mus atėjo.
– Tik nevisprotis gali to atsisakyti, – įsiterpė į pokalbį bambeklė Pranė. – Seniai visus žydus reikėjo pakrikštyti, tada niekas nebūtų jų lietęs, ir Stalino nebūtų buvę, ir karo…
– Dvasiškasis tėvas žadėjo tau, Elenute, ir dokumentus Ramašauskaitės pavarde išrūpinti, – primygtinai spaudė Lomsargis.
Klebonas ištraukė iš savo kelioninio lagaminėlio visus būtinus reikmenis ir pradėjo krikštijimo apeigas.
Kol jis tepė Eliševai kaktą aliejumi, brėžė ant jos pirštais kryžių, krapnojo galvą švęstu vandeniu ir monotoniškai, prisimerkęs nuo nematomos šviesos, skaitė maldą, už lango nusileido saulė, bet vis dar buvo vasariškai šviesu; kieme skardėjo „aleliuja“ – gageno žąsys, giedojo gaidys, tvarte mykė karvė, pakraigėj švysčiojo kregždės, bet pro triukšmą ir daugiabalsį gaudesį Eliševa Bankvečer – Elenutė Ramašauskaitė staiga aiškiai išgirdo duslų tėvo Gedaljės Bankvečerio bosiuką, kai jis seniai, prieš daug metų, ją, mažą mergaitę rusvomis kaselėmis, apstulbino keistu klausimu:
– Ką tu, Ševočka, darysi, – paklausė tėvas, – kai mes, kaip tavo močiutė Pesia, numirsim? Ar verksi?
– Ne, neverksiu…
– Kodėl? Mes juk tave taip mylėjom… taip mylėjom… O tu nė ašarėlės neišliesi?
– Aš mirsiu anksčiau, nei jūs visi… Aš mirsiu pirmoji.
Tada ji nieko nežinojo apie mirtį. Bet šiandien jai išties norėjosi mirti pirmai. Anksčiau nei visi…
Atlikęs krikšto apeigas klebonas pasveikino naujai atsivertusiąją, padėkojo Lomsargiams už vaišingumą ir nelaukdamas žąsies, kurią turėjo iškepti pietums, išskubėjo namo.
– Tikėjomės, kad jūs pas mus nakvosite, – nusiminė Pranė.
– Norėčiau jūsų rojuje pabūti, tačiau savo avelių negaliu palikti be priežiūros, – pasakė jis. – Prašom atleisti.
– Atleidžiam, atleidžiam, – subruzdo Lomsargis. – Tik gal prieš išvykdamas jūs dar vieną sielą išgelbėtumėt? Jūs ne tik ganytojas, bet kone gydytojas. Užklydo pas mus sužeistas raudonarmietis… Stačiatikis. Gruzinas, Stalino kraštietis.
– Štai kaip! – šūktelėjo klebonas. – Labai įdomu, labai įdomu. Nė vieno gruzino, be Stalino, ir tai tik laikraštyje, per visą gyvenimą nesu matęs. Kas jam?
– Labai silpnas, labai, – tarė Lomsargis ir kreipėsi į Elenutę: – Nubėk į kamarą, pavalyk ten kiek ir gerai išvėdink. Mes tuoj ateisim. Jeigu dvasiškasis tėvas jam nepadės, tai nors suteiks komuniją.
Kol Elenutė sulakstė į kamarą, Pranė surinko klebonui lauktuvių: į naują pintinę įdėjo didelį ąsotėlį medaus, sūrį su kmynais, rausvą skilandžio gabalą.
– Valgykite, dvasiškasis tėve, į sveikatą. Ir atvažiuokite, kai bus obuolių, aviečių…
Staiga į trobą ašarodama įbėgo Elenutė.
– Jam jau nieko nereikia! – sušuko ji. – Jis jau atkentėjo… pasikorė ant kablio… Dieve, Dieve, kodėl aš jam tą triskart prakeiktą kareivišką diržą palikau? Kam?
Tą patį vakarą bežadį pakaruoklį Vachtangą Čcheidzę, kuriam gailestingoji Pranė tyru šaltinio vandeniu nuprausė veidą ir šiurkščiu audeklu apdengė liesas kojas, palaidojo pamiškėje.
Lomsargis kartu su atsivertėle Elenute Ramašauskaite iškasė priemolyje kapo duobę, kur ir nuleido jaunąjį Vachtangą Čcheidzę viename iš karstų, kuriuos iš anksto sau buvo pasiruošę Česlovas ir Pranė ir saugojo palėpėj, kartkartėm nubraukdami drėgnu skuduru dulkes ir rūpestingai purkšdami kažkokiu skysčiu nuo klastingų kinivarpų.
Dvi nedidukės ūksmingos eglaitės lieknais kaip Vachtango Čcheidzės liemenimis ir senas aprasojusiais akiniais klebonas, kuris ne dėl mirusiųjų, bet dėl gyvųjų visur ir visada, laidotuvėse ir atminuose, vestuvėse ir krikštynose, stengėsi sutaikyti ir suartinti dievus, kartu meldėsi prie kitatikio.