Aidas Marčėnas. EILINĖ: RINKTINIAI EILĖRAŠČIAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 2006. – 243 p.
I
Aidui Marčėnui – 46 metai. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Šulinys“ jis išleido 1988-aisiais. Po jo – dar šešis rinkinius ir knygą vaikams. Yra parašęs savitų literatūros apžvalgų ir recenzijų. Jo eilėraščiai patenka į antologijas, verčiami į kitas kalbas, noriai analizuojami literatūros tyrinėtojų, įtraukti į mokymo ir studijų programas. Patinka skaitytojams. 2005 m. poetas tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Pernai išleido originaliai pavadintą rinktinę „Eilinė“.
Tai spartaus kūrybinio augimo ir brandos dėmenys.
Jau gal nusibodo aiškinimai, kad mes labai ilgai savo rašytojus vadiname jaunaisiais, augančiais ir panašiai. Taigi – žiūrint su kuo lygintume. Charles'is Baudelaire'as negyveno ilgiau nei A. Marčėnas. Vytautas Mačernis (Viktorijos Daujotytės neseniai pavadintas jauniausiu mūsų klasiku) žuvo sulaukęs dvidešimt trejų. Salomėjos Nėries kūrybai išleisti prireikė tritomių Raštų, apie ją parašyta kelios monografijos, o gyveno ši poetė mažiau nei 41 metus.
Rinktinė, aprėpianti 1988–2005 m. paskelbtus kūrinius, yra tinkamas objektas bandymui apibendrinti.
Bet pirmiau apie tai, kaip ji sudaryta.
II Paprastai sudaryta. Poetas išsirinko, jo nuomone, svarbesnius kūrinius iš visų septynių knygų ir sudėjo tokia seka, kokia rinkiniai buvo išleisti. Kiek kurio rinkinio eilėraščių pateko į rinktinę? Rašau rinkinio pavadinimą, išleidimo metus, į „Eilinę“ įtrauktų tekstų skaičių:
„Šulinys“ 1988 28
„Angelas“ 1991 51
„Dulkės“ 1993 39
„Metai be žiogo“ 1994 26
„Vargšas Jorikas“ 1998 60
„Dėvėti“ 2001 62
„Pasauliai“ 2005 50+451
Gretinant su kitų poetų rinktinėmis, – išsiskiria nemažas debiutinio rinkinio eilėraščių kiekis. Proporcijos – žiūrint toliau – suteikia žinių apie tai, kurias knygas pats poetas labiau vertina (šis sprendimas netiktų visai kitokios sandaros rinktinėms, pavyzdžiui, kai kuriamos naujos kompozicijos iš įvairaus laiko kūrinių).
A. Marčėnui smagu pajuokauti2. Visus rinktinės skyrių pavadinimus jis užrašė vienodai, su priešdėliu iš. Ir užrašė didžiosiomis nubraukęs kabutes, pavyzdžiui: IŠ ŠULINIO. Koks įspūdis? Paprastumo: iš knygos išrinkau eilėraščius rinktinei. Kartu ši forma kuria papildomų reikšmių, tarkim – IŠ DULKIŲ. Pamatome, kad vyrauja trumpi daiktavardiniai pavadinimai. Proginiuose sveikinimuose mokytojai mėgsta sudėti rišlų tekstą iš knygų antraščių. Užmeskite akį į A. Marčėno antraščių stulpelį. Šis tas išeina.
Rinktinių eilėraščių knygos pavadinimas – „Eilinė“ – irgi su šypsena. Kokių reikšmių primetė poetas tam žodžiui? Pavertė jį individualiu trumpiniu: vietoj eilėraščių (eilių) rinktinė – Eilinė. Galima versti ir kitaip, pagal analogijas: pinti – pintinė, eiliuoti – eilinė. Žinoma, pirmiau ateina į galvą reikšmė „rinktinė tarp rinktinių“, taigi eilinė. Dar girdėjau šmaikštaujant, kad poetas šaukiasi recenzijos pavadinimo „Neeilinė eilinė“.
„Autoriaus žodyje“ pats poetas pamini S. Spielbergo filmą „Gelbstint eilinį Rajeną“ ir ryškina gelbėjimą – poezija galinti išgelbėti žmogų, taigi ir pasaulį. Rūstaus filmo siužetas, įtrauktas į semantiką netikėtai, gal kiek mistifikuojant, visgi pasako, kad poezijai A. Marčėnas kelia labai rimtas užduotis. Ir dar pabaigos žodyje jis rašo, kad rusiškai knygą vadinti reikėtų ne „Riadovaja“, o „Stichija“. Taip jis mus grąžina prie pradžioje minėtų reikšmių, prideda stichiškumo semantiką ir suteikia galimybę juokais atskirti skiemenį: stichi-ja. Čia jau mano savivalė. Leidžianti pasakyti, kad aš A. Marčėno lyrikoje yra labai ryškus.
Retesnis pavadinimas yra jaukas. Užkibau kaip visi. Bet leidausi kalbėti apie jį dar ir dėl to, kad pasakyčiau, jog savo poezijoje A. Marčėnas su kai kuriais žodžiais elgiasi panašiai. Prašom, pavyzdžiui, pažiūrėti į žodžius menas ir melas eilėraštyje „Į akis“ (p. 199).
III
Taigi mėginimas bendrinti.
Pažiūrėkime užsimerkę.
Kas visų pirma ateina į galvą, prisimenant A. Marčėno poezijos skaitymo įspūdžius?
Užsimerkus gerai girdėti ritmai, intonacijos, kalbos melodija. Ritmų bangos aiškiausios, kai eilėdara kanoniška. Kanonai A. Marčėnui artimi. Bet jo ir verlibrai ritmiški. Skaitydamas balsu ritmą „išmojuoja“ ranka (mačiau ne kartą). Bangavimą išsaugo perkėlimų (enjambement) atvejais, – kai poetinės frazės tąsa keliasi į kitą eilutę ir kitą strofą. Kartais – net į kitą (ciklo) eilėraštį. Ritmas gali išlikti, kai „praryjami“ arba padauginami skiemenys, kai įterpiamos pauzės. Ritmas labai svarbus A. Marčėno poezijai pajausti. Skamba gal kiek patetiškai, bet tiesa, ir tebus ji pakartota: ritmą lemia žmogaus širdies plakimas, alsavimas, eigastis, „smegenų girgždėjimas“ (A. Marčėno ištartas įvaizdis). Ko iš jo neatimsi. Šitai ir nulemia, ką poetas ima sau iš eilėdaros repertuaro, iš skaitymo patirčių, iš standartų. Jie, žinoma, yra, – kaip iš laiko tolių ir ilgametės vartosenos ateinanti pagalba ir kartu kaip niveliacijos grėsmė. Pasakyk taip, kad būtum tarp visų ir kartu vienas, atpažįstamas. A. Marčėnas yra atpažįstamas. Be to, kas čia jau sakyta, jį gali būti paveikęs pomėgis klausytis dabartinės muzikos (ne kartą yra prisipažinęs, kad skiria jai daug laiko). Gebėjimas naudotis ritmo komplikacijomis išsaugant mūšos įspūdį, – tikrai gali būti šiuolaikinės muzikos paveiktas.
Antras ypatumas – jis turi Dievo dovaną savitai jungti gyvenimo konkretybes, bendrinantį mąstymą ir individualius vaizdinius, kurie vadinami poezijos paslaptimi, praregėjimais, nušvitimais ir kitokiais skambiais žodžiais. Ir tos jungtys laisvos, paslankios, šiaip žmogui nė už ką nenuspėjamos (panašu būtų nebent į Sigito Gedos poetinį diskursą). Konkretybė paprastai tėra viso eilėraščio lašelis, – šiek tiek matomas ar tik nujaučiamas, rašant susigėręs į teksto smėlį. Ir visgi konkretusis kūrinio postūmis nepaprastai svarbus. Dėl jo eilėraštis atrodo poetą ištikęs, būtinas. Šį nujautimą neseniai patvirtino pats A. Marčėnas: „Aš iki šiol žinau, kur, kaip ir kodėl atsirado kiekvienas tekstas. Man tos jų atsiradimo aplinkybės yra net įdomesnės už tai, kas juose parašyta žodžiais ir pauzėmis“3.
Toliau dėl konkretybių. Jos nulemia stiprų įspūdį – A. Marčėnas yra šito krašto ir šio laiko poetas. Kad ir koks visuotinis yra eilėraščio vaizdas, jis bus sukibęs arba su Vilniumi (šiuo požiūriu „Metrikų“ ciklo autoriniai komentarai ypač iškalbūs), arba su vaikystės patyrimais Maišymuose (kaimas Lazdijų r., kur vasarodavo „pas tetukę“), arba su kirvarpa, grikšinčia senuose sienojuose Medžiuškių kaime (Ignalinos r., ten turi namelį), arba su bičiulio mesta fraze (Roberto Danio posakis „mirtis yra kvaila mintis“ inspiravo eilėraštį „Giraitė“).
Trečia mintis, tuojau ateinanti į galvą, yra apie svarbiausius jo poezijos motyvus. Kad jie išryškėtų, reikia prislopinti – tiek, kiek reikia, – eilėraščių meninio veiksmo konkretumus. Ir tada iškyla tokie išgyvenimų centrai: meilė ir draugystė, mirtis, būties tekamumas, gamtos ir miesto ratas, kūryba kaip žmogaus pasireiškimas. Taigi – klasikiniai lyrikos motyvai. Išsilaikyti ir savaip atrodyti tęsiant daug metų plėtojamas temas – jau gerai. Dabar madingiau, „šiuolaikiškiau“ būtų maišyti literatūros rūšis, žanrus, mėtyti publikai netikėtumų, kitoniškumą. Ištikimybė lyrikos, kaip literatūros rūšies, esmei – tylesnis, bet rimtesnis kelias. Ir patikimesnis (išlikimo požiūriu).
Žinoma, minėdamas vyraujančius A. Marčėno kūrybos motyvus, labai juos subendrinau. Yra ryškiai individualizuotų atšakų. Pavyzdžiui: šiandieninis žvilgsnis į vaiko dienas, į sovietmečio marazmus, raiškios angelo ir vargšo Joriko linijos, poetiniai „pasikalbėjimai“ su kūrybos bendražygiais, Vilniaus bardo motyvas, poezijos ir mirties sąsajų konceptas ir t. t.
Ketvirta. Tradicijos ir modernios poetinės kalbos natūralus susiliejimas, panašus į skaidrią akvarelę.
Jokia naujiena – daugelis gabių jaunų žmonių savąją kalbą kūrė įsitempę, protestuodami prieš nepriimtiną frazeologiją, intonavimą, žodyną. A. Marčėno pirmosios knygos „Šulinys“ eilėraščiuose tokio protestavimo ženklų nėra. Kas žino, gal konfliktavimo būta (kitaip sunkiai sektųsi paaiškinti visgi gaivaus kalbėjimo įspūdį), tik jo pėdsakai formuojant debiutinę knygą galėjo likti už jos ribų kaip „atliktas darbas“ (reikia prisiminti, kad pirmajam rinkiniui eilėraščius poetas atrinko „iš kokio tūkstančio“). Norėdamas pasitikrinti savo įspūdžius, dar kartą atsiverčiau Vytauto Kubiliaus, tikrai įdėmaus ir jautraus poezijos tyrinėtojo, knygą ir įsitikinau, kad prieš gerą dešimtmetį jis vertino labai panašiai: „Marčėno eilėraščiai, išaugę ant tradicinių lyrikos pamatų, yra persmelkti nuolat kintančios poetiškumo pajautos <…>“. Ir dar: „Antikonformistinė laikysena, stūmusi aštuntojo dešimtmečio jaunuosius poetus į maištingą neviltį ir psichologinę destrukciją, išveda Marčėną į pozityvų veiksmą: „reikia kantriai pamatą ręsti“ ir statyti namus. Jo eilėraščių rinkiniuose „Šulinys“ (1988), „Angelas“ (1991), „Dulkės“ (1993) vyrauja pasaulio visumos ir būties pilnatvės jutimas, kaip ir D. Kajoko lyrikoje“4.
Tradicijos ir permainų apytaka tapo ryškiu A. Marčėno kūrybos ypatumu, raminamai veikiančiu šiuolaikinės poezijos proceso dalyvius. Jam simpatizuoja skirtingų kartų ir braižų poetai ir kritikai, juo domisi kitų menų kūrėjai, jis turi nemažą skaitytojų būrį (knygos išperkamos).
Kas norėtų pavaizduoti A. Marčėną pirmiausia kaip tradicijų sargybinį, turėtų prisiminti jo rašytas literatūros apžvalgas – sustabarėjimo nykuma jose yra vienas svarbiausių kritikos taikinių.
Kad būtų gyva, nauja, įdomu, – šiam poetui labai rūpi. Štai trys sonetų vainikai, sudarantys vientisą ciklą „Metrikai“. Šiandieniniai skaitytojai, užgulti eklektiškų meno formų ir žanrų mišrainių, gal jau bus net primiršę klasikines formas ir sunkiai bepatikės, kad modernus poetas laikosi kanono. Ir tokio, kuris reikalauja ypatingo meistriškumo, amato įgūdžių, ištvermės. Dėl minėtų aplinkybių nesidrovėdamas priminsiu, kad sonetas yra keturiolikos eilučių eilėraštis (jo ritmikos, rimavimo, strofų skaidos schema ypatinga), o sonetų vainiką sudaro penkiolika sonetų, ir paskutinis jų (magistralas) „daromas“ jungiant visų sonetų pirmąsias eilutes. A. Marčėnas laikosi kanono5 ir šiek tiek modernizuoja jį. „Sutaupo“ vieną eilutę: pirmo (ir tolimesnių) soneto baigiamosios eilutės nekartoja antro pradžioje (ir toliau taip), taigi toji eilutė „aptarnauja“ du sonetus. Dėl to poetinės formos manieringumas nekyšo, yra pridengtas. Bet, pakartosiu, kanono elementai nesunyksta, yra sunkioji jo dalis – magistralai (skambantys, beje, laisvai ir gražiai). Antra – šiame cikle jis neskaido sonetų strofomis. Taip stiprinamas poetinio pasakojimo junglumas, šiuo atveju reikalingas, nes visi trys „Metrikų“ tekstai – pagal kūrybinę užduotį – panašūs į poemas. Ryškiausias būtų trečias „pažeidimas“, bet iš tiesų jis niekaip nesusijęs su kanonu, – tai visų trijų vainikų pabaigoje spausdinami komentarai, smagia prozos kalba aiškinantys tekstuose minimas realijas, kai kuriuos įvaizdžius, biogramas.
Penkta žodžių sauja – apie tai, kas A. Marčėno kūryboje problemiška. Didelė tekstų sankaupa ryškina ir abejonių kėlusius ypatumus.
Viešuose pokalbiuose A. Marčėnas ne kartą sakė, kad poezijos rašymas yra darbas. Paprastai priduria, kad geriausia, kai darbas ir pašaukimas sutampa. Tikrai sveikos mintys, nors mūsų šalelėje ne visi tokie kultūringi, kad jas nuoširdžiai vertintų rimtai.
Nemažai rašančio, retai kuo kitu beužsiimančio poeto kūryboje pasitaiko mechanikos, išmoktų arba pamėgtų serijinių sprendimų. Improvizacijos asmeniškų poezijos autoritetų temomis, savotiški „perdirbimai“ uždaro eilėraštį literatūros kabinete. Kelia nerimo poezijos apie poeziją perteklius. Kolegos tokiais eilėraščiais paprastai domisi, juos noriai komentuoja kritikai, man jie irgi įdomūs, yra labai gražių. Bet tokių eilėraščių vaizdai ir žodžiai retai išeina į didesnes erdves (durys yra užkaltos – savaip perfrazuoju puikų eilėraštį „Užkaltos durys“, kuris aptariamas problemas yra užfiksavęs ir išsprendęs). Šios pastabos nereikia suasmeninti, – tiesiog kartoju tai, ką sako literatūros teorija ir istorija, nelabai čia ką pakeisi. A. Marčėno bėda yra ir familiarumų – pernelyg individualių, paprastai žaismingų, – pomėgis. Kitokio kodo (tarkim, baltakiško) poezijoje jie visai nekliūtų. Čia kliūva dėl to, kad įsiterpia į būties pojūčių bangavimą, egzistencinio liūdesio melodijas, paslapties atsivėrimo ekstazę.
Šešta: harmonijos siekiamybė. Be abejo, lengviausia ją „rodyti“ cituojant šiam gestui artimus posakius, na, pavyzdžiui:gal tiesa kad per šimtmečius lieka
ta vienybės skaidra <…>
(„Baltas mėnulis“, p. 121)
Cituojant ir akcentuotus klausimus:negi nieko nelieka daugiau
(Ten pat)
Tokių vaizdų (žodžiai būtų vis kiti) galėtume iš „Eilinės“ pažerti daugybę. Tekančio laiko, vienybės, skaidros poetinė semantika kartotųsi, nors įvaizdžiai būtų įvairūs. Kokiu nors būdu kartotųsi ir dvejonė (gal), ir klausimas (antroji citata), ir niekas. Tai harmonijos „pagal Marčėną“ dažni palydovai.
Tačiau yra svarbesnė savybė už visa, ką galima demonstruoti citatomis.
Tai pojūtis, kad jo poezijos sukurtame pasaulyje yra dieviškoji tvarka ir kad jo poetinis kalbėjimas su tąja darna susiliečia.
Suprantu, kad teiginys panašus į gyvatę, ryjančią savo uodegą. Bet šis mitologinis ženklas, panašus į tam tikrą apskritimą, ratą, nemažai (tiesa, metaforiškai) pasako apie lyrikos galias. Yra begalė apytakos procese dalyvaujančių ląstelių, formuojančių tą ratą ir kartu jo sukamų. Poezija šį reiškinį irgi gali „nufotografuoti“. Štai „Vienaeilis be pabaigos“:tikiu ir sujuda kalnas
ir jeigu nesujuda kalnas
netikiu kad tikiu
(p. 41)
Kategoriška kalba apie kūrybą pridaro visokių bėdų. Kita vertus, – kai nesakai tvirtai, lieki neišgirstas. Tad štai. Galėtų būti sakoma, kad kone kiekvienas rašytojas nori harmonizuoti ir humanizuoti pasaulį, – kitaip jis nė nesiimtų plunksnos. Tokį teiginį sunkoka nuginčyti. Tada lieka keistos, bet paprastos ir suprantamos sąvokos daugiau ir mažiau. Poezija gali „suplėšyti“ pasaulį ir demonstruoti, kaip atskalos daužosi arba kad jos jau negali jungtis (iš praeities – Salys Šemerys, iš dabarties – Romas Daugirdas, Gytis Norvilas, Neringa Abrutytė). Gali poezija sutapti su pasiutusiu pasaulio sūkuriu (Sigitas Geda). Ir gali joje būti ryškesnis harmonijos judesys (iš anksčiau – Henrikas Radauskas, Justinas Marcinkevičius, dabar Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas).
Tiek tegalima pasakyti. Ir nuolankiai sutikti su kontrargumentais. Tarkim, iš A. Marčėno eilėraščių galima be vargo išrankioti dramatiškų ir tragiškų išgyvenimų epizodus ir teigti visai ką kitą. Mirtis yra vienas dažniausių jo poezijos žodžių. Įprastas kasdieninis galvojimas šios aplinkybės niekaip nesietų su šviesiu darnos pojūčiu. Bet ramus esmingas mąstymas žmogaus atėjimą ir išėjimą priskiria pasaulio tvarkai. Filosofė Jūratė Baranova atkreipė dėmesį į eilėraščio „Aš sėdėjau prie knygos“ žodžius: „Kas poezija man? Kas minties ir mirties vienuma?“ (p. 113). Atidžiai pažvelgusi į minties ir mirties kaimynystę A. Marčėno eilėraščiuose, padarė išvadą, kad poezija jam – „tiltas, nutiestas tarp mirusių ir gyvųjų. Tai tarsi laikinųjų pokalbis su amžinybe“6.
Eilėraštis yra išgyventos būsenos žodinė mirtis, įsiliejanti į gyvenimo ir literatūros tąsą.
Harmonijos siekiamybė suartina poetą su krikščioniško tikėjimo tiesomis. Knygos „Angelas“ apmąstymuose poetas ir kritikas Liudvikas Jakimavičius pabrėžė, kad A. Marčėno poezijoje „jungiasi kuriančios Dievybės ar Absoliuto idėja su žmogaus sielai skirtu vaidmeniu Didžiojoje egzistencijos dramoje“7. Dar jam svarbus atrodo „pats ėjimas į šviesą ir nuskaidrėjimą, į nušvitimo akimirką“.
Pastarųjų metų A. Marčėno eilėraščiai unikaliai supina atmintiną tradiciją, šiandieninę frazeologiją, intelektines interpretacijas, tyrą ir prisiskaitymo apnuodytą jausmą, gyvai nupieštą buities smulkmeną ir būties pojūtį. Poetinės kalbos požiūriu pasiekiama ypatingų subtilumų – mūsų laiko sumaištys, grožio ilgesys, pasišaipymai iš gražmenų įsilieja į niuansuotas mirguliuojančias metaforas. Yra stiprus gyvo šiuolaikinio kalbėjimo įspūdis, vienodai veikiantis ir savo asmeniškumu, ir tuo, kas gali rūpėti visiems.
1 Knygos Pasauliai sudėtis ypatingesnė. Ją sudaro keturi eilėraščių skyriai (iš jų į rinktinę pateko 50, taigi daugiau negu pusė eilėraščių) ir ciklas „Metrikai“. Šį ciklą (į rinktinę jis visas įtrauktas)
sudaro trys sonetų vainikai, kiekvienas po 15 sonetų, taigi iš viso – 45. Dar aštuoni rinktinės puslapiai skirti šio ciklo realijų komentarams.
2 „Šypsena yra viena gražiausių distancijos formų“, – rašė Kęstutis Navakas, perskaitęs rinkinį „Pasauliai“. Žr.: Nemunas. – 2005. – Kovo 10–16. – P. 10.
3 Iš Aido Marčėno atsakymų į Ramūno Gerbutavičiaus klausimus. Žr.: Poetas eiles kurtų net ir negyvenamoje saloje // Lietuvos rytas: Mūzų malūnas. – 2006. – Spalio 17. – P. 1.
4 K u b i l i u s V . XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 645–647.
5 Tai ne tik formos kanonas. Apie A. Marčėno poezijos sonetiškumą V. Daujotytė parašė atskirą straipsnį. Žr.: D a u j o t y t ė V . Esė apie poeziją ir esimą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2001. – P. 97–96.
6 B a r a n o v a J . Poezijos prijaukinimas // Literatūra ir menas. – 2006. – Spalio 13. – P. 4, 22.
7 J a k i m a v i č i u s L . Ir „literatūra“, ir ne. – Metai. – 1992. – Nr. 2. – P. 90.