Besijuokiantis Donelaitis
Profesorių Algimantą RADZEVIČIŲ kalbina literatūrologas
Eugenijus ŽMUIDA
– Jūsų monografija „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“, 2005 metais išleista Kaune, gerokai nustebino. K. Donelaitis čia iškyla kaip Renesanso epochos atstovas, o jo kūryba, ypač poema „Metai“ – kaip reprezentuojanti būdingiausias renesansinės pasaulėjautos savybes. Tai drąsi ir netikėta idėja, kurią Jūs išplėtojate ir nuodugniai pagrindžiate. Kada ir kaip ši idėja pirmąkart Jus aplankė?
– Mano, šiandien jau vyresniosios, o gal ir senosios, lietuvių literatūrologų kartos atstovo, pažiūros ir nuostatos formavosi veikiamos kone vienintelio anuo metu legaliai prieinamo autoritetingo šaltinio – praėjusio amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmetyje rusų literatūros moksle vykusių reikšmingų, ne vienu atveju revoliucingų pokyčių, kurių esmę sudarė sovietmečiu įsitvirtinusių normatyvinių literatūros tyrinėjimo schemų bei apriorinių vertinimo dogmų ardymas, vulgarių sociologinių ir siaurų politinių meninės kūrybos traktavimo postulatų vieton keliąs pačios grožinės literatūros prigimties diktuojamus etinius, estetinius bei poetinius interpretavimo kriterijus. Iš esmės tai buvo kokybiškai naujų teorinių ir istorinių literatūros tyrimo pagrindų formavimas, savo ištakomis susisiekiąs su G. Hegelio estetikos teorija. Šią sovietinės literatūrologijos reformą tuo metu vykdė jaunas, veržlus ir talentingas rusų humanitarų būrelis, susitelkęs Maskvos M. Gorkio pasaulinės literatūros institute, parengusiame tris kapitalinius, ano meto sąlygomis novatoriškus „Literatūros teorijos“ tomus (1962–1965), nuo 1972 m. leidusiame tęstinius teorinių studijų rinkinius „Kontekstas“. Tuomet su dideliu susidomėjimu sekiau iškilusių drąsių ir originalių tyrinėtojų Vadimo Kožinovo, Georgijaus Gačevo, Sergejaus Bočarovo, taip pat vyresniųjų jų kolegų Michailo Bachtino, Aleksejaus Losevo, Dimitrijaus Lichačiovo darbus, kurie inspiravo naujoviško, autentiškesnio bei objektyvesnio ir lietuvių literatūros tyrinėjimo prielaidas, leidžiančias gilintis į sovietmečiu ignoruotą imanentišką, meninę jos raidą, praskleidžiančią visuotinės literatūros istorijai būdingų bendrų procesų ir raidos dėsningumų savitą raišką, kurią lemia ne vulgariai ir primityviai suvokiami išoriniai ekonominiai ir socialiniai, klasiniai ir politiniai faktoriai, o vidinė, net ne viešoji, juolab ne oficialioji, fasadinė, bet gelminė dvasinė tautos kultūra, pati jos jausena, mąstysena ir gyvensena, kurią irgi formuoja istorija, bet kuri kinta nepalyginamai lėčiau negu minėtos išorinės gyvenimo aplinkybės. Tų patirtų nestandartinių literatūrologinių įspūdžių ir impulsų pirmasis tiesioginis rezultatas ir buvo dar 1979 ir 1980 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbti straipsneliai „Ar buvo Renesansas lietuvių literatūroje?“ ir „Donelaičio pasakėčių poetika“, kurių „eretiškos“ tezės buvo toliau plėtojamos knygelėje „Literatūros kryptys: metodologiniai aspektai“ (1990) ir daug stambesnėje monografijoje „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai: probleminiai svarstymai“ (1997), kol išsikristalizavo į 2001 m. užbaigtą specialią studiją „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“.
– K. Donelaičio „Metų“ groteskas (kaip ir F. Rabelais kūrybos), liaudiškumas, vietomis vulgarus, dialogiškumas ir daugelis kitų bruožų dabar skaitančiam Jūsų knygą rodosi akivaizdūs ir nekeliantys didesnių abejonių. Juokingų vietų poemoje, žinoma, visi pastebėjo ir anksčiau, bet niekam neatėjo į galvą, kad juokas sudaro poemos gelminį pagrindą, kaip ir mintis sieti K. Donelaitį su Renesansu, nors buvo problema, kuriai epochai jį priskirti. Šiuo požiūriu „Metai“ buvo tikras neišspręstas galvosūkis. Dabar Jūsų studija pateikia raktą, kuris iš esmės turi naujai atverti poemos visumą: į daugybę probleminių vietų atsakoma vientisa hipoteze, kuri paaiškina diskurso „keistumus“ ir atskleidžia tikrąją kūrinio vertę. Ar jį tyrinėjusių pirmtakų išvaikščioti keliai kiek nors padėjo moksliniame darbe, ar tik trukdė? Kokia kliūtis šiandien trukdo suprasti K. Donelaitį?
– Nagrinėti K. Donelaičio bylą, spręsti jo kūrybos mįslę paskatino jau beveik porą šimtmečių apimančios gausios, bet labai margos ir prieštaringos pirmojo lietuvių literatūros klasiko palikimo interpretacijos, siejusios jį su kone visomis Europos kultūros epochomis ir jų literatūros kryptimis nuo antikos iki Švietimo (Apšvietos) ir dar toliau, iki pat klasikinio realizmo imtinai, išskyrus tik Renesansą. K. Donelaitį ėmiau sieti su Renesansu ne todėl, kad niekas šia linkme dar nebuvo bandęs skverbtis, maža to, aprioriškai atmetė pačią tokios sąsajos galimybę, bet daugiausia todėl, kad pirmojo lietuvių klasiko kūryba tipologiškai, struktūriškai ir istoriškai (bet ne chronologiškai) atitiko ir reprezentavo tą fundamentalią sinkretinę, o istoriškai tarpinę, pereinamąją iš viduramžių į naujuosius amžius būseną, Ją išgyveno, tik dėl susidėjusių skirtingų objektyvių aplinkybių ne tuo pat metu, visi Europos kraštai, kai formavosi jų tautinės literatūros gimtosiomis kalbomis, o ilgaamžė sakytinė tų tautų kūryba transformavosi į rašytinius, bet struktūriškai ir stilistiškai dar nediferencijuotus, todėl universalius sinkretinius pavidalus. Tuo galima paaiškinti, kodėl šiame Renesanso epochoje susidariusiame pirminiame, bet kartu ir pamatiniame Naujųjų amžių tautinių literatūrų branduolyje, kuriam lietuvių kultūros plėtroje visapusiškiausiai atstovauja K. Donelaičio kūryba, jos interpretatoriai surasdavo įvairių krypčių pradmenis bei tendencijas, kurios, atplėštos nuo kitų, irgi jau egzistuojančių užuomazgų ir absoliutizuotos, būdavo mechaniškai prijungiamos prie jau subrendusių vėlesnių epochų Europos literatūros krypčių. Didžiausia donelaitikos yda ir laikyčiau neistorišką pirmojo lietuvių klasiko palikimo traktuotę, ignoruojančią objektyvų visuotinės literatūros istorijos dėsnį, liudijantį, kad įvairių Europos tautų rašytinė ir kitokia meninė kūryba plėtojosi pereidama tas pačias istorinės raidos stadijas, kurios apibūdinamos kultūrinių epochų ir meninių krypčių sąvokomis, nors jų pavidalai buvo ne tik tautiškai saviti, bet ir dėl nevienodai palankių istorinių sąlygų iškildavo chronologiškai ne tuo pačiu metu. Pirmojo lietuvių klasiko kūrybai, kaip, beje, ir visai lietuvių literatūros istorijai, būdavo aklai taikomi tuo metu jau daug toliau nužengusios Vakarų literatūros masteliai, pagal kuriuos savita lietuvių grožinės literatūros pirmtako kūryba, norom nenorom, atrodydavo daugiau ar mažiau epigoniška, jei ne iš dangaus, tai iš svetimų padangių nukritusi, atsieta nuo ją pagimdžiusios autochtonų lig tolei sukauptos turtingos sakytinės – mitologinės ir folklorinės, ir dar tik besiformuojančios rašytinės, daugiausia ne meninės, o retorinės patirties. Žvelgiant iš tuometinės, dažniausiai dargi iš šiandieninės Europos literatūros pasiektų meninių aukštumų, net ir genialaus pirmojo lietuvių poeto kūryba, nepaisant visų apriorinių liaupsių jos atžvilgiu, galop pasirodydavo esanti gana primityvi, didaktiška, retoriška ir pan.
– Tiesą sakant, skaitydamas Jūsų monografiją, joje randu ne vieną, bet dvi knygas. Nuodugniai – išsamiai ir motyvuotai – grįsdamas savo pagrindinę idėją ir skleisdamas ją įvairiais rakursais, Jūs ne tik visiškai naujai aptariate K. Donelaičio tekstus, bet ir parašote teorijos vadovėlį. Ne kartą remiatės fundamentalia Michailo Bachtino studija „François Rabelais ir viduramžių bei Renesanso liaudies kultūra“. Kiek Jums padėjo šio mokslininko teoriniai darbai?
– Mano monografija nėra literatūros teorijos vadovėlis, bet joje nagrinėjamų K. Donelaičio kūrybos problemų teorinį argumentavimą bei įprasminimą išties laikyčiau esmine, gal net pagrindine darbo dimensija. Kartu noriu pabrėžti, kad nesivadovauju normatyvinės literatūros teorijos postulatais ir kriterijais; maža to, su jais bent jau potekstėje polemizuoju, teigdamas, jog visos literatūros formos ir jų struktūros, visi žanrai ir stiliai istoriškai evoliucionuoja, prisiderindami prie paties literatūros turinio pokyčių. Tokie literatūros formos lūžiai bei transformacijos itin akivaizdžios pereinamosiose kultūros ir meno epochose, kokia ir buvo Renesansas. Monografijoje ryškinamas K. Donelaičio meninio mąstymo formų bei būdų virsmas, mitinių ir ypač tautosakinių jų pavidalų transformacijos į naujas rašytinės literatūros kokybes tampa svarbiu pirmojo lietuvių klasiko kūrybos renesansiškumo argumentu. Taigi savo monografijoje operuoju ne normatyvinės, o istorinės poetikos kategorijomis. Žinių ir patirties istorinės poetikos klausimais sėmiausi iš šioje srityje daug nuveikusių rusų mokslininkų, tarp kurių iškili vieta priklauso ir Michailui Bachtinui bei jo minimai studijai apie F. Rabelais kūrybą, kurioje galima įžvelgti nemažai giluminių, tipologinių analogijų su mūsų humanisto palikimu, nors istoriškai jie visiškai nepanašūs. M. Bachtino studija man pirmiausia buvo pasirinktos tyrimo krypties perspektyvumo patvirtinimas.
– Panašu, kad išjudinti knygoje suręstą minties piramidę nebus lengva, nors galima spėti, jog atakų bus. Ar jūs pats tikite monumentalumu, ar yra silpnesnių, pažeidžiamų vietų šiame statinyje?
– K. Donelaičio kūrybos tyrimo fundamentalumą, o tiksliau – įvairiapusišką, visuminį jo pobūdį lėmė paties klasiko, kaip grožinės lietuvių literatūros pradininko ir pagrindėjo, mąstysenos ir vaizduosenos sinkretinis universalumas, būdingas ne tik Renesanso literatūrai, menui, bet ir visai kultūrai. Renesansinis K. Donelaičio palikimas reprezentuoja ilgaamžės tradicinės liaudies kultūros, kurioje susipina tiek pagoniški mitologiniai reliktai, tiek krikščioniškoji etika, tiek turtingos sakytinės liaudies kūrybos tradicijos, tiek ir pati veržliai kintanti lietuvininkų kaimo realybė, įvairialypį virsmą į sekuliarizuotą ir pragmatizuotą naujųjų amžių kultūros tipą bei meniškai sudėtingesnį rašytinės kūrybos lygmenį, todėl ne tik apimti, bet ir tolygiai giliai išgvildenti šį sudėtingą ir lig šiol netyrinėtą procesą, aišku, vienam autoriui sunkiai įmanoma. Pastangos nubrėžti kuo išsamesnį paties mūsų klasiko suręstos išoriškai paprastos, bet vidujai komplikuotos, keliaaukštės piramidės planą pareikalavo stambios šios monografijos apimties, bet neabejoju, kad erdvės papildyti, o gal ir pakoreguoti šio plano brėžinius yra dar nemaža.
– Vienas vyravusių stereotipų buvo pastorių K. Donelaitį laikyti moralistu ir didaktu, poemoje ieškant šios hipotezės patvirtinimo. Bet atidus „Metų“ perskaitymas, ypač pasakotojo pozicijos ir vaidmens analizė, pateikiama Jūsų darbe, panaikina moralisto ir didakto skraistę, kuria mūsų klasikas buvo apvilktas. Jūs, vertindamas K. Donelaičio kūrybą, ne tik sugriaunate vieną rimčiausių nuostatų, bet netgi pateikiate priešingą – siūlote į „Metų“ pasakotoją žiūrėti kaip į šelmišką ir net padaužišką visažinio ir neklystančio mentoriaus bei retoriaus parodiją. Ar čia nesama kito kraštutinumo pavojaus?
– „Metų“ pasakotojo šelmiškumas ir paties pasakojimo padaužiškumas nėra demonstratyvus, kaip įprasta mūsų laikais. Tai daugeliu atvejų sąmoningai slepiamas, meniškai užšifruotas vaizdų paradoksalumas, kurį tiksliau vadinti vaizdavimo žaismingumu ir išdaigiškumu. Įvairių Europos kraštų ir skirtingų autorių kūryboje visa persmelkiantis renesansinis komizmas reiškėsi nevienodu intensyvumu ir savitais etniniais pavidalais, daugiausia ateinančiais iš tų kraštų folkloro. K. Donelaičio groteskas, pagrindinis viso renesansinio komizmo raiškos būdas, yra lietuviškai santūrus ir kuklus (gal dėl to liko beveik nepastebėtas), labai skirtingas tiek nuo prancūziško F. Rabelais tiesmukumo bei aštrumo, tiek nuo ispaniškų M. de Cervanteso mistifikacijų. K. Donelaitis daugiausia išradingai operuoja ir lietuvių folklorui būdinga paradoksalia ironija, kai „taip“ reikia suprasti „ne“, ir atvirkščiai. Drįsčiau manyti, kad tokį ironizavimo būdą mūsų poetas mėgo ir realiame gyvenime. Antai viename išlikusiame šmaikščiame savo laiške, smulkiai atkuriančiame neseną bičiulių viešnagę jo namuose, autorius įvadinėje dalyje randa reikalo užsiminti apie savo seną amžių ir nusilpusią atmintį („…kiek dar galiu prisiminti…“). Ši numanoma išdaiga tolimesniame laiško tekste patvirtinama tikriausiai tyčiniais tariamai nusilpusios savo atminties riktais: Vergilijaus „Eneida“ pavadinama Homero „Iliada“, o jo paties „Metų“ centrinis personažas Pričkus – Krizu. Jau nekalbame apie tai, kad laiške nurodomas paradoksaliausias „Metų“ situacijas – praturtėjusio Krizo veidmainišką skundą dėl neįmanomo samdinių ėdrumo, visų būrų nepaliaujamą bei nežmonišką raudojimą dėl mirusio amstroto – pats autorius čia rimčiausiu tonu pateikia kaip tikrai buvusias. Tokį įslaptintą išdaigišką ir paradoksalų žaismingumą mėgo ne tik Renesanso rašytojai, bet ir įžymūs dailininkai. Manyčiau, kad ir pastaruoju metu daug diskusijų sukėlusį vadinamąjį da Vincio kodą freskoje „Paskutinė vakarienė'' (kaip ir paslaptingąją „Mona Lizos“ šypseną), galima traktuoti kaip subtilią išdaigą ar sąmojingą minklę...
– Jūs įrodote, kad K. Donelaitis ne tik įvykdo perversmą poetikoje, transformuodamas sakytinę kalbą į rašytinę, pirmąkart pateikdamas meninių priemonių tobulus pavyzdžius, bet ir tai, jog „Metai“ tapo „lyg koks universalaus ir fundamentalaus mito atvejis rašytinėje lietuvių kultūroje, padėjęs tautiško meninio pasaulėvaizdžio pamatus visai klasikinei lietuvių literatūrai“ (p. 203). Vis dėlto, ar išties K. Donelaičio „Metai“ turėjo tokios svarbos formuojantis lietuvių literatūrai? Ar ji būtų pasukusi kitu keliu, jei ne šis kūrinys? Reikia atsiminti, jog poema buvo vėlai išspausdinta, mažai žinoma XIX a. ir net XX a. pradžioje, tad gal mūsų pirmtako veikalas daugiau patvirtina bendrą lietuvių pasaulėvokos ir literatūros tendenciją, negu jai suteikia pamatą?
– Pabrėždamas fundamentalią K. Donelaičio kūrybos, ypač jo „Metų“ reikšmę lietuvių literatūros istorijoje, pirmiausia turiu omenyje jo kaip rašytinės etninės, ir ne tik estetinės bei poetinės, bet ir etinės lietuvių kultūros pradininko vaidmenį. Dėl savo genialumo pirmojo lietuvių klasiko kūryba įvairiapusiškai absorbavo ir į naują kokybę meniškai transformavo ilgaamžę sakytinę lietuvių liaudies kūrybos patirtį, kuria rėmėsi ir K. Donelaičio pirmtakai Mažojoje Lietuvoje, ir jo nežinoję bei neskaitę vėlesni tos epochos autoriai, gyvenę jau ne Mažojoje, o Didžiojoje Lietuvoje, į kurią XIX a. pradžioje persikėlė renesansinės etninės lietuvių kultūros bei literatūros plėtra (vadinamasis „lituanistinis sąjūdis“). Tuometiniams Vilniaus universiteto studentams ir auklėtiniams – ne tik žemaičiams Simonui Daukantui, Simonui Stanevičiui, bet ir Adomui Mickevičiui – jau buvo žinoma ir labai vertinama ką tik Liudviko Rėzos Karaliaučiuje išleista ir į vokiečių kalbą išversta K. Donelaičio poema, taip pat ir jo pasakėčios. K. Donelaičio genijus buvo įkvepiantis ir skatinantis pavyzdys šių Didžiosios Lietuvos humanistų kūrybai; S. Stanevičius neatsitiktinai savo šešias pasakėčias išleido viena knyga su šešiais šio žanro K. Donelaičio kūriniais, tikriausiai pats parašė ir leidinio pratarmę, kurios autorystę su renesansišku žaismingumu paslėpė po pramanytu pseudonimu „J. J. V. Lietuvis nuo Šventosios upės krašto“. Didžiosios Lietuvos literatūros ir visos kultūros plėtra etninio Renesanso vaga istoriškai buvo būtina ir neišvengiama, ji vyko ir be savų ar svetimų autoritetų pavyzdžio, bet meninė K. Donelaičio kūryba, kurios aukštumų nepasiekė kiti ne tik Renesanso epochos lietuvių autoriai, atitiko ir puoselėjo ne vieno jų kūrybinius siekius.
– Jūsų darbe gana dažnos nuorodos į F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, M. de Cervanteso „Don Kichotą“, netgi W. Schakespeare'o kūrybą šiek tiek trikdo. Vis dėlto K. Donelaičio tekstas labai netolygus. Ar ne per drąsu kelti tokias paraleles? Vienoje gretoje atsiduria ką tik iš tautosakos beiškopiantys kūriniai ir pasaulinės literatūros šedevrai. Štai esate linkę ir J. W. Goethe's „Faustą“ laikyti vokiečių Renesanso literatūros viršūne.
– Per visą savo monografiją aš plėtoju mintį apie pirmojo lietuvių klasiko renesansinės kūrybos etninį savitumą, pirmiausia ieškodamas tipologinių jos bendrumų su kaimyninių Vidurio Europos kraštų Renesanso literatūra, kuri čia dėl nepalankių istorinių aplinkybių jei ne iškilo, tai subrendo vėliau negu Vakaruose. Įžymieji Pietų ir Vakarų Europos Renesanso literatūros šedevrai – F. Rabelais, M. de Cervanteso, W. Schakespeare'o kūriniai mano studijos koncepcijoje figūruoja kaip ryškiausi ir universaliausi humanistinės etikos, estetikos ir poetikos modeliai, kurių ne atitikmenų, o analogijų, savo meniškumu bei užmoju, žinoma, neprilygstančių šių genijų kūrybai, įžvelgiu ir K. Donelaičio „Metuose“, nepakartojamuose savo etniškumu, kuris yra pamatinis visų, tarp jų ir pačių žymiausių, meninių Europos Renesanso kūrinių matmuo. Kita kertinė mintis, kurią plėtoju savo studijoje, yra požiūris, kad Renesansas, jo kultūra, literatūra ir visas menas įvairiuose Europos kraštuose yra savitas ne tik savo etniniu pobūdžiu, bet ir istoriškai nevienodu raiškos metu. Nuomonė apie tai, kad J. W. Goethe's „Faustas“ apibendrino ir vainikavo dar XVI a. iškilusios, bet dėl nepalankių istorinių sąlygų nelengvai brendusios vokiečių Renesanso literatūros plėtrą, sutinkama ir autoritetinguose visuotinės literatūros istorijos veikaluose. Laikydamasis požiūrio, kad Renesansas daug vėliau negu Vakaruose galutinai subrendo ne tik kultūringiausioje Vidurio Europos šalyje – ilgai nesuvienytoje Vokietijoje, bet ir kitoje didžiausioje to regiono valstybėje – pakrikusioje Lenkijoje, bandau įteigti išties negirdėtą „ereziją“ apie A. Mickevičiaus „Pono Tado“ renesansiškumą. Tad natūralu, kad tarp tų dviejų galiūnų įsiterpusi ir nuo jų priklausoma mažytė Lietuva, kaip ir daugelis kitų nedidelių ir nelaisvų Vidurio Europos tautų, niekaip negalėjo anksčiau už anuos išgyventi savo etninio atgimimo epochos...
– Renesanse atgijęs neoplatonizmas reiškėsi pažiūra į gamtą kaip į Dievo suteiktą gėrybę: pasaulis suvokiamas kaip dievybės apraiška. Donelaičio poemoje dieviškumo ir gamtiškumo sąsaja akivaizdi. Žmogus K. Donelaičio „Metuose“ yra neatskiriama gamtos dalis, o buities ir būties klausimai, ne kartą iškylantys būrų pokalbiuose, sudaro nedalomą, nors ir neįprastą mums, vienovę. Šis būties ir buities neatskiriamumas, iki šiol kaip ir nepastebėtas, Jūsų iškeltas ir filosofiškai motyvuotas, tampa raktu į poemos pasaulį. Gal atskleistumėte, kaip priėjote prie šios įžvalgos: ar iš pradžių K. Donelaičio tekste įžvelgėte būties ir buities samplaikos nedalomumą, ar iš teorinių aukštumų žvelgdamas pastebėjote, jog „Metai“ yra kuo puikiausiai įkūniję neoplatonizmo ir natūrfilosofijos idėjas?
– Semantiškai – būtinį, tarptautiniu žodžiu – egzistencinį, o struktūriškai – sinkretinį „Metų“ etikos pobūdį suvokiau ir iškėliau ankstesnėje monografijoje „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai“ pateikdamas kondensuotą poemos turinio charakteristiką. Ten pabrėžiau, kad „Metų“ būras (kaip, beje, ir pats Renesanso žmogus bei svarbiausias herojus ir kitose tos epochos Europos literatūrose) dar sudaro vienovę su visomis trimis jį supančiomis egzistencinėmis sferomis – su gamta, su agrarine bendruomene ir su dievybe, todėl šios sferos „Metų“ personažų ir paties poemos autoriaus yra matuojamos universaliais egzistenciniais, pirmine prasme filosofiniais, genetiškai mitologiniais parametrais. Raktu į gelminę poemos koncepciją tapo suvokimas, kad skirtingų metų laikų gamta poetui nėra peizažas, būrų gyvenimo fonas, netgi ne kasdieninė jų darbų aplinka, o savarankiškas, pagrindinis kūrinio herojus, visos būrų egzistencijos pamatas, kartu ir gyvenimo mokytoja, ir jo vertinimo kriterijus. Taip gamtą suvokė antikos ir viduramžių žmonės, toks suvokimas liko būdingas ir Renesansui, ypač stipriai ir ilgai – agrarinėse šalyse, daugiausia sudariusiose Vidurio Europos regioną. Šį natūralų, savaiminį senovės žmogaus pasaulėvaizdį jau antikos filosofai pakėlė į teorinių apibendrinimų plotmę, o jos pagonišką tradiciją, remdamiesi krikščioniškąja etika, toliau plėtojo Renesanso filosofija. Mano pažintis su ja, įgyta rašant specialią monografiją apie K. Donelaičio kūrybą, suteikė galimybę anksčiau išskirtas egzistencines lietuvininkų būrų gyvenimo sferas įvardyti atitinkamomis filosofinėmis antropocentrizmo, neoplatonizmo ir natūrfilosofijos sąvokomis. Neoplatonizmas buvo gamtos sudievinimo apraiška, pirminis panteizmo pavidalas. Renesanso epochoje jis iškilo anksčiau už natūrfilosofiją, nes ankstyvasis Renesansas buvo glaudžiau susijęs su viduramžiais įsitvirtinusia krikščionybės doktrina, antikinį politeizmą pakeitusia monoteistine religija. Neoplatonizmas, ypač savo mistiniu panteizmu, buvo krikščionybei artimesnis negu natūrfilosofija, propagavusi natūralistinį panteizmą – gamtą kaip savaiminę vertybę. Natūrfilosofija, brandaus Renesanso pasaulėžiūra, vyrauja ir „Metuose“. Neoplatonizmas akivaizdesnis tik „Pavasario linksmybėse“, bet Dievas, būrų vadinamas „dangiškuoju mūsų tėtučiu“, teikia jiems visokeriopą pagalbą ir paramą gamtos dovanomis per visą poemą (sūnišku Selmo kreipiniu į Jį kūrinys ir užbaigiamas). Toks visą poemą persmelkiantis ne tik personalizuoto, bet ir labai sužmoginto, humanizuoto Dievo, nors ir nematomo, bet nuolatinio būrų reikalų ir rūpesčių dalininko, vaizdinys man leido prieiti išvadą, kad antropocentrizmas – humanistinės Renesanso pasaulėžiūros pamatas – apima net ir donelaitiškąją Dievo sampratą, pagal kurią aukščiausiasis viduramžių viešpats ir griežtas teisėjas tampa maloningu globėju ir rūpestingu tėvu, kurio reikia ne bijoti, o pasitikėti ir mylėti.
– Renesanso literatūros žmogus dar nėra visiškai atsiskyręs nuo kolektyvo, dar nėra literatūrinis herojus dabartine prasme. Tai pereinamojo laikotarpio figūra, žyminti folklorinio tipažo virsmą literatūriniu charakteriu. Tačiau įdėmiai įsiskaitydamas į poemos veikėjų dialogus, kurie yra pagrindinė jų charakterizavimo ir paveikslų kūrimo priemonė, atrandate dar vieną klasifikavimo galimybę – temperamentų tipus. Nuosaikaus būdo Selmas – melancholiškas charakteris, Pričkus iš esmės yra flegmatikas, nenuspėjamas ir impulsyvus Lauras atstovautų cholerikams, o impulsyvus ir šelmiškas Enskys – sangvinikams. Atitinkamai pasiskirsto ir būrai „nenaudėliai“: smarkusis Dočys yra akivaizdus cholerikas, Plaučiūnas pasižymi sangviniko temperamentu, Slunkius yra aiškus flegmatikas, o jo šešėlyje tūnantis Palėda greičiausiai laikytinas melancholiku. Kaip priėjote šios įžvalgos? Minite klasikinį pavyzdį – melancholiką Don Kichotą ir jo ginklanešį sangviniką…
– Žmogaus individualumas ir gyvenime, ir literatūroje pirmiausia ir istoriškai anksčiausiai išryškėjo kaip įgimtų psichinių savybių sfera, apibūdinanti gaivališkų, nesąmoningų emocinių individo refleksų ir impulsų raiškos būdą, pavadintą temperamentu, kurio keturis pagrindinius tipus pirmasis išskyrė dar senovės graikų gydytojas, Europos medicinos tėvas Hipokratas, nors savo temperamentu žmonės tikriausiai skyrėsi nuo neatmenamų laikų. Tačiau literatūroje ir visame mene (tikriausiai ir praktiniame gyvenime) šis pirminis ir pradinis žmogaus individualumas nesusilaukė dėmesio nei antikoje, nei viduramžiais, nes atskiras individas tuomet būdavo suvokiamas ir vertinamas tik kaip bendruomenės narys, kurio vertę bei reikšmę lėmė kaip tik kuo glaudesnis ir adekvatesnis, vieningesnis (o ne konfliktiškesnis) ryšys ne tik su kolektyvinės gyvensenos bei elgsenos normomis, bet ir su mąstysenos bei jausenos tradicijomis. Viduramžiais ne tik vadinamieji eretikai, bet ir kitokie išsišokėliai buvo laikomi nenormaliais ar net pavojingais žmonėmis, vertais sudeginti ant laužo. Individualumas imta laikyti ne blogybe, ne žmogaus yda ar silpnybe, o, priešingai, jo vertybe ir stiprybe tik Renesanso metu, kai pačioje tikrovėje žmogus ėmė formuotis kaip atskiras pasaulis, ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip individualybė, nors senoviško suvokimo atgarsiai dar buvo stiprūs ir šioje pereinamojoje kultūrinėje epochoje, ypač agrariniuose Vidurio Europos kraštuose, kur bendruomeninės gyvensenos tradicijos buvo labai stiprios ir išsilaikė ilgiau negu Vakaruose. Tai akivaizdu ir K. Donelaičio „Metuose“, kur bendruomeniškumui atstovauja ir gina visi „viežlybieji“ būrai, bet jau ne fanatiškai, ne viduramžiškai, o tolerantiškai, t. y. renesansiškai: kaimo bendruomenės išsišokėlių, vadinamųjų „nenaudėlių“, čia niekas nesikėsina išvaryti ar kaip nors kitaip skriausti; atvirkščiai, net ir dvaro ar miesto ponams tarnauti išėjusieji laikomi vaikais paklydėliais ar trečiaisiais broliais kvaileliais, kuriuos reikia paprotinti ir susigrąžinti į gimtąją pastogę.
Renesanso laikais Europoje labai suintensyvėjo pirminė, etinė visuomenės (Lietuvoje – ir vyraujančios agrarinės bendruomenės) diferenciacija, todėl ir tos epochos literatūroje veikėjai pirmiausia ir daugiausia yra charakterizuojami bei individualizuojami etiniu aspektu („viežlybieji“ ir „nenaudėliai“ būrai „Metuose“). Pirminę psichologinę savo veikėjų individualizaciją pagal skirtingus temperamentus K. Donelaitis tikriausiai pateikė subtiliai ir jautriai reaguodamas į Mažojoje Lietuvoje prasiskleidusią Renesanso epochos dvasią, kreipusią dėmesį ne tik į atskiro individo humanistinę vertę, bet ir į jo asmens savitumą, į jo elgsenos ypatingumą. Šiai mūsų klasiko įžvalgai galėjo turėti įtakos ir anksčiau sukurti įžymūs Europos Renesanso literatūros kūriniai, kurių herojai pirmąkart visuotinės literatūros istorijoje buvo individualizuoti minėtu temperamento aspektu. „Don Kichotas“ čia yra labai akivaizdus, bet anaiptol ne išskirtinis atvejis („temperamentingi“ ir F. Rabelais, ir W. Schakespeare'o herojai), kuris man leido intuityviai pastebėtą K. Donelaičio personažų individualizaciją minėtu aspektu traktuoti kaip specifinį renesansinio žmogaus vaizdavimo ypatumą, davusį pradžią psichologinei individualizacijai naujųjų amžių Europos literatūroje.
– Parašyti tokią solidžią studiją – titaniškas darbas, kuriam reikia daug laiko, susikaupimo, ramybės ir mokslinės aistros – dalykų, kurių dažnai pritrūksta šiandieniniam žmogui, net mokslininkui. „Einamieji“ darbai dažnai trukdo atsidėti rimtam darbui, dar blogiau – dažnai atsitinka, kad idėja ir vizija taip ir išblėsta, nesulaukusi savo meto. Štai Jūs savo didžiąsias knygas parašote jau baigęs mokslininko ir dėstytojo karjerą, tarytum tiesiogiai nebedalyvaudamas akademiniame gyvenime, atsiskaitydamas, vaizdžiai tariant, tik prieš amžinybę. Norisi Jus pasveikinti už išsaugotą ištikimybę savo idėjoms ir ryžtą bei ištvermę jas įkūnijant. Ir kartu paklausti, kokia kryptimi toliau dirba Jūsų ištreniruotas intelektas – kokios studijos vėl būtų galima tikėtis?
Galimybę atsidėti moksliniam darbui, kurį laikiau ir laikau svarbiausiu savo gyvenimo pašaukimu, man suteikė įgyta laisvė. Pirmiausia – buitinė: išėjimas į pensiją ir išsivadavimas iš varginančio bei sekinančio dėstytojo darbo, kurį sukandęs dantis vilkau dvidešimt penkerius metus. Atsirado laiko realizuoti senus sumanymus ir viltis, ne mažesnės reikšmės turėjo atgauta politinė ir ideologinė, kultūrinė ir intelektualinė visos mūsų tautos laisvė. Galimybė laisvai, savarankiškai ir kūrybiškai mąstyti ir nevaržomai raštu dėstyti netradicinį, neįprastą, net ir eretišką požiūrį į įvairius gimtosios literatūros reiškinius tiesiog neleido paleisti plunksnos tegu jau ir iš silpstančios rankos. Galutiniams kūrybiniams polėkiams ir sumanymams realizuoti stinga tik vienos laisvės – galimybės viešai paskelbti, išspausdinti didesnės apimties tyrinėjimus. Leidykloms literatūrologiniai leidiniai netinkami, nes nepelningi, o ir išleisti jie retai teskaitomi, dar rečiau viešai aptariami. Tai kelia apmaudą, nors neatima ryžto dirbti. Rusena viltis, kad netradicinis, „eretiškas“ žvilgsnis į lietuvių literatūros kelius ir kryžkeles sudomins jaunąją mūsų literatūrologų kartą, kurios neslegia praeities kupra. Tai skatina dirbti, nors laiko ir sveikatos limitas senka. Dabar brendu per XIX a. ir XX a. pradžios lietuvių literatūrą, trokšdamas vėliau pasiekti ir praėjusio amžiaus pabaigą, bet tai priklausys jau ne tik nuo manęs.
Profesorių Algimantą RADZEVIČIŲ kalbina literatūrologas
Eugenijus ŽMUIDA
– Jūsų monografija „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“, 2005 metais išleista Kaune, gerokai nustebino. K. Donelaitis čia iškyla kaip Renesanso epochos atstovas, o jo kūryba, ypač poema „Metai“ – kaip reprezentuojanti būdingiausias renesansinės pasaulėjautos savybes. Tai drąsi ir netikėta idėja, kurią Jūs išplėtojate ir nuodugniai pagrindžiate. Kada ir kaip ši idėja pirmąkart Jus aplankė?
– Mano, šiandien jau vyresniosios, o gal ir senosios, lietuvių literatūrologų kartos atstovo, pažiūros ir nuostatos formavosi veikiamos kone vienintelio anuo metu legaliai prieinamo autoritetingo šaltinio – praėjusio amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmetyje rusų literatūros moksle vykusių reikšmingų, ne vienu atveju revoliucingų pokyčių, kurių esmę sudarė sovietmečiu įsitvirtinusių normatyvinių literatūros tyrinėjimo schemų bei apriorinių vertinimo dogmų ardymas, vulgarių sociologinių ir siaurų politinių meninės kūrybos traktavimo postulatų vieton keliąs pačios grožinės literatūros prigimties diktuojamus etinius, estetinius bei poetinius interpretavimo kriterijus. Iš esmės tai buvo kokybiškai naujų teorinių ir istorinių literatūros tyrimo pagrindų formavimas, savo ištakomis susisiekiąs su G. Hegelio estetikos teorija. Šią sovietinės literatūrologijos reformą tuo metu vykdė jaunas, veržlus ir talentingas rusų humanitarų būrelis, susitelkęs Maskvos M. Gorkio pasaulinės literatūros institute, parengusiame tris kapitalinius, ano meto sąlygomis novatoriškus „Literatūros teorijos“ tomus (1962–1965), nuo 1972 m. leidusiame tęstinius teorinių studijų rinkinius „Kontekstas“. Tuomet su dideliu susidomėjimu sekiau iškilusių drąsių ir originalių tyrinėtojų Vadimo Kožinovo, Georgijaus Gačevo, Sergejaus Bočarovo, taip pat vyresniųjų jų kolegų Michailo Bachtino, Aleksejaus Losevo, Dimitrijaus Lichačiovo darbus, kurie inspiravo naujoviško, autentiškesnio bei objektyvesnio ir lietuvių literatūros tyrinėjimo prielaidas, leidžiančias gilintis į sovietmečiu ignoruotą imanentišką, meninę jos raidą, praskleidžiančią visuotinės literatūros istorijai būdingų bendrų procesų ir raidos dėsningumų savitą raišką, kurią lemia ne vulgariai ir primityviai suvokiami išoriniai ekonominiai ir socialiniai, klasiniai ir politiniai faktoriai, o vidinė, net ne viešoji, juolab ne oficialioji, fasadinė, bet gelminė dvasinė tautos kultūra, pati jos jausena, mąstysena ir gyvensena, kurią irgi formuoja istorija, bet kuri kinta nepalyginamai lėčiau negu minėtos išorinės gyvenimo aplinkybės. Tų patirtų nestandartinių literatūrologinių įspūdžių ir impulsų pirmasis tiesioginis rezultatas ir buvo dar 1979 ir 1980 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbti straipsneliai „Ar buvo Renesansas lietuvių literatūroje?“ ir „Donelaičio pasakėčių poetika“, kurių „eretiškos“ tezės buvo toliau plėtojamos knygelėje „Literatūros kryptys: metodologiniai aspektai“ (1990) ir daug stambesnėje monografijoje „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai: probleminiai svarstymai“ (1997), kol išsikristalizavo į 2001 m. užbaigtą specialią studiją „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“.
– K. Donelaičio „Metų“ groteskas (kaip ir F. Rabelais kūrybos), liaudiškumas, vietomis vulgarus, dialogiškumas ir daugelis kitų bruožų dabar skaitančiam Jūsų knygą rodosi akivaizdūs ir nekeliantys didesnių abejonių. Juokingų vietų poemoje, žinoma, visi pastebėjo ir anksčiau, bet niekam neatėjo į galvą, kad juokas sudaro poemos gelminį pagrindą, kaip ir mintis sieti K. Donelaitį su Renesansu, nors buvo problema, kuriai epochai jį priskirti. Šiuo požiūriu „Metai“ buvo tikras neišspręstas galvosūkis. Dabar Jūsų studija pateikia raktą, kuris iš esmės turi naujai atverti poemos visumą: į daugybę probleminių vietų atsakoma vientisa hipoteze, kuri paaiškina diskurso „keistumus“ ir atskleidžia tikrąją kūrinio vertę. Ar jį tyrinėjusių pirmtakų išvaikščioti keliai kiek nors padėjo moksliniame darbe, ar tik trukdė? Kokia kliūtis šiandien trukdo suprasti K. Donelaitį?
– Nagrinėti K. Donelaičio bylą, spręsti jo kūrybos mįslę paskatino jau beveik porą šimtmečių apimančios gausios, bet labai margos ir prieštaringos pirmojo lietuvių literatūros klasiko palikimo interpretacijos, siejusios jį su kone visomis Europos kultūros epochomis ir jų literatūros kryptimis nuo antikos iki Švietimo (Apšvietos) ir dar toliau, iki pat klasikinio realizmo imtinai, išskyrus tik Renesansą. K. Donelaitį ėmiau sieti su Renesansu ne todėl, kad niekas šia linkme dar nebuvo bandęs skverbtis, maža to, aprioriškai atmetė pačią tokios sąsajos galimybę, bet daugiausia todėl, kad pirmojo lietuvių klasiko kūryba tipologiškai, struktūriškai ir istoriškai (bet ne chronologiškai) atitiko ir reprezentavo tą fundamentalią sinkretinę, o istoriškai tarpinę, pereinamąją iš viduramžių į naujuosius amžius būseną, Ją išgyveno, tik dėl susidėjusių skirtingų objektyvių aplinkybių ne tuo pat metu, visi Europos kraštai, kai formavosi jų tautinės literatūros gimtosiomis kalbomis, o ilgaamžė sakytinė tų tautų kūryba transformavosi į rašytinius, bet struktūriškai ir stilistiškai dar nediferencijuotus, todėl universalius sinkretinius pavidalus. Tuo galima paaiškinti, kodėl šiame Renesanso epochoje susidariusiame pirminiame, bet kartu ir pamatiniame Naujųjų amžių tautinių literatūrų branduolyje, kuriam lietuvių kultūros plėtroje visapusiškiausiai atstovauja K. Donelaičio kūryba, jos interpretatoriai surasdavo įvairių krypčių pradmenis bei tendencijas, kurios, atplėštos nuo kitų, irgi jau egzistuojančių užuomazgų ir absoliutizuotos, būdavo mechaniškai prijungiamos prie jau subrendusių vėlesnių epochų Europos literatūros krypčių. Didžiausia donelaitikos yda ir laikyčiau neistorišką pirmojo lietuvių klasiko palikimo traktuotę, ignoruojančią objektyvų visuotinės literatūros istorijos dėsnį, liudijantį, kad įvairių Europos tautų rašytinė ir kitokia meninė kūryba plėtojosi pereidama tas pačias istorinės raidos stadijas, kurios apibūdinamos kultūrinių epochų ir meninių krypčių sąvokomis, nors jų pavidalai buvo ne tik tautiškai saviti, bet ir dėl nevienodai palankių istorinių sąlygų iškildavo chronologiškai ne tuo pačiu metu. Pirmojo lietuvių klasiko kūrybai, kaip, beje, ir visai lietuvių literatūros istorijai, būdavo aklai taikomi tuo metu jau daug toliau nužengusios Vakarų literatūros masteliai, pagal kuriuos savita lietuvių grožinės literatūros pirmtako kūryba, norom nenorom, atrodydavo daugiau ar mažiau epigoniška, jei ne iš dangaus, tai iš svetimų padangių nukritusi, atsieta nuo ją pagimdžiusios autochtonų lig tolei sukauptos turtingos sakytinės – mitologinės ir folklorinės, ir dar tik besiformuojančios rašytinės, daugiausia ne meninės, o retorinės patirties. Žvelgiant iš tuometinės, dažniausiai dargi iš šiandieninės Europos literatūros pasiektų meninių aukštumų, net ir genialaus pirmojo lietuvių poeto kūryba, nepaisant visų apriorinių liaupsių jos atžvilgiu, galop pasirodydavo esanti gana primityvi, didaktiška, retoriška ir pan.
– Tiesą sakant, skaitydamas Jūsų monografiją, joje randu ne vieną, bet dvi knygas. Nuodugniai – išsamiai ir motyvuotai – grįsdamas savo pagrindinę idėją ir skleisdamas ją įvairiais rakursais, Jūs ne tik visiškai naujai aptariate K. Donelaičio tekstus, bet ir parašote teorijos vadovėlį. Ne kartą remiatės fundamentalia Michailo Bachtino studija „François Rabelais ir viduramžių bei Renesanso liaudies kultūra“. Kiek Jums padėjo šio mokslininko teoriniai darbai?
– Mano monografija nėra literatūros teorijos vadovėlis, bet joje nagrinėjamų K. Donelaičio kūrybos problemų teorinį argumentavimą bei įprasminimą išties laikyčiau esmine, gal net pagrindine darbo dimensija. Kartu noriu pabrėžti, kad nesivadovauju normatyvinės literatūros teorijos postulatais ir kriterijais; maža to, su jais bent jau potekstėje polemizuoju, teigdamas, jog visos literatūros formos ir jų struktūros, visi žanrai ir stiliai istoriškai evoliucionuoja, prisiderindami prie paties literatūros turinio pokyčių. Tokie literatūros formos lūžiai bei transformacijos itin akivaizdžios pereinamosiose kultūros ir meno epochose, kokia ir buvo Renesansas. Monografijoje ryškinamas K. Donelaičio meninio mąstymo formų bei būdų virsmas, mitinių ir ypač tautosakinių jų pavidalų transformacijos į naujas rašytinės literatūros kokybes tampa svarbiu pirmojo lietuvių klasiko kūrybos renesansiškumo argumentu. Taigi savo monografijoje operuoju ne normatyvinės, o istorinės poetikos kategorijomis. Žinių ir patirties istorinės poetikos klausimais sėmiausi iš šioje srityje daug nuveikusių rusų mokslininkų, tarp kurių iškili vieta priklauso ir Michailui Bachtinui bei jo minimai studijai apie F. Rabelais kūrybą, kurioje galima įžvelgti nemažai giluminių, tipologinių analogijų su mūsų humanisto palikimu, nors istoriškai jie visiškai nepanašūs. M. Bachtino studija man pirmiausia buvo pasirinktos tyrimo krypties perspektyvumo patvirtinimas.
– Panašu, kad išjudinti knygoje suręstą minties piramidę nebus lengva, nors galima spėti, jog atakų bus. Ar jūs pats tikite monumentalumu, ar yra silpnesnių, pažeidžiamų vietų šiame statinyje?
– K. Donelaičio kūrybos tyrimo fundamentalumą, o tiksliau – įvairiapusišką, visuminį jo pobūdį lėmė paties klasiko, kaip grožinės lietuvių literatūros pradininko ir pagrindėjo, mąstysenos ir vaizduosenos sinkretinis universalumas, būdingas ne tik Renesanso literatūrai, menui, bet ir visai kultūrai. Renesansinis K. Donelaičio palikimas reprezentuoja ilgaamžės tradicinės liaudies kultūros, kurioje susipina tiek pagoniški mitologiniai reliktai, tiek krikščioniškoji etika, tiek turtingos sakytinės liaudies kūrybos tradicijos, tiek ir pati veržliai kintanti lietuvininkų kaimo realybė, įvairialypį virsmą į sekuliarizuotą ir pragmatizuotą naujųjų amžių kultūros tipą bei meniškai sudėtingesnį rašytinės kūrybos lygmenį, todėl ne tik apimti, bet ir tolygiai giliai išgvildenti šį sudėtingą ir lig šiol netyrinėtą procesą, aišku, vienam autoriui sunkiai įmanoma. Pastangos nubrėžti kuo išsamesnį paties mūsų klasiko suręstos išoriškai paprastos, bet vidujai komplikuotos, keliaaukštės piramidės planą pareikalavo stambios šios monografijos apimties, bet neabejoju, kad erdvės papildyti, o gal ir pakoreguoti šio plano brėžinius yra dar nemaža.
– Vienas vyravusių stereotipų buvo pastorių K. Donelaitį laikyti moralistu ir didaktu, poemoje ieškant šios hipotezės patvirtinimo. Bet atidus „Metų“ perskaitymas, ypač pasakotojo pozicijos ir vaidmens analizė, pateikiama Jūsų darbe, panaikina moralisto ir didakto skraistę, kuria mūsų klasikas buvo apvilktas. Jūs, vertindamas K. Donelaičio kūrybą, ne tik sugriaunate vieną rimčiausių nuostatų, bet netgi pateikiate priešingą – siūlote į „Metų“ pasakotoją žiūrėti kaip į šelmišką ir net padaužišką visažinio ir neklystančio mentoriaus bei retoriaus parodiją. Ar čia nesama kito kraštutinumo pavojaus?
– „Metų“ pasakotojo šelmiškumas ir paties pasakojimo padaužiškumas nėra demonstratyvus, kaip įprasta mūsų laikais. Tai daugeliu atvejų sąmoningai slepiamas, meniškai užšifruotas vaizdų paradoksalumas, kurį tiksliau vadinti vaizdavimo žaismingumu ir išdaigiškumu. Įvairių Europos kraštų ir skirtingų autorių kūryboje visa persmelkiantis renesansinis komizmas reiškėsi nevienodu intensyvumu ir savitais etniniais pavidalais, daugiausia ateinančiais iš tų kraštų folkloro. K. Donelaičio groteskas, pagrindinis viso renesansinio komizmo raiškos būdas, yra lietuviškai santūrus ir kuklus (gal dėl to liko beveik nepastebėtas), labai skirtingas tiek nuo prancūziško F. Rabelais tiesmukumo bei aštrumo, tiek nuo ispaniškų M. de Cervanteso mistifikacijų. K. Donelaitis daugiausia išradingai operuoja ir lietuvių folklorui būdinga paradoksalia ironija, kai „taip“ reikia suprasti „ne“, ir atvirkščiai. Drįsčiau manyti, kad tokį ironizavimo būdą mūsų poetas mėgo ir realiame gyvenime. Antai viename išlikusiame šmaikščiame savo laiške, smulkiai atkuriančiame neseną bičiulių viešnagę jo namuose, autorius įvadinėje dalyje randa reikalo užsiminti apie savo seną amžių ir nusilpusią atmintį („…kiek dar galiu prisiminti…“). Ši numanoma išdaiga tolimesniame laiško tekste patvirtinama tikriausiai tyčiniais tariamai nusilpusios savo atminties riktais: Vergilijaus „Eneida“ pavadinama Homero „Iliada“, o jo paties „Metų“ centrinis personažas Pričkus – Krizu. Jau nekalbame apie tai, kad laiške nurodomas paradoksaliausias „Metų“ situacijas – praturtėjusio Krizo veidmainišką skundą dėl neįmanomo samdinių ėdrumo, visų būrų nepaliaujamą bei nežmonišką raudojimą dėl mirusio amstroto – pats autorius čia rimčiausiu tonu pateikia kaip tikrai buvusias. Tokį įslaptintą išdaigišką ir paradoksalų žaismingumą mėgo ne tik Renesanso rašytojai, bet ir įžymūs dailininkai. Manyčiau, kad ir pastaruoju metu daug diskusijų sukėlusį vadinamąjį da Vincio kodą freskoje „Paskutinė vakarienė'' (kaip ir paslaptingąją „Mona Lizos“ šypseną), galima traktuoti kaip subtilią išdaigą ar sąmojingą minklę...
– Jūs įrodote, kad K. Donelaitis ne tik įvykdo perversmą poetikoje, transformuodamas sakytinę kalbą į rašytinę, pirmąkart pateikdamas meninių priemonių tobulus pavyzdžius, bet ir tai, jog „Metai“ tapo „lyg koks universalaus ir fundamentalaus mito atvejis rašytinėje lietuvių kultūroje, padėjęs tautiško meninio pasaulėvaizdžio pamatus visai klasikinei lietuvių literatūrai“ (p. 203). Vis dėlto, ar išties K. Donelaičio „Metai“ turėjo tokios svarbos formuojantis lietuvių literatūrai? Ar ji būtų pasukusi kitu keliu, jei ne šis kūrinys? Reikia atsiminti, jog poema buvo vėlai išspausdinta, mažai žinoma XIX a. ir net XX a. pradžioje, tad gal mūsų pirmtako veikalas daugiau patvirtina bendrą lietuvių pasaulėvokos ir literatūros tendenciją, negu jai suteikia pamatą?
– Pabrėždamas fundamentalią K. Donelaičio kūrybos, ypač jo „Metų“ reikšmę lietuvių literatūros istorijoje, pirmiausia turiu omenyje jo kaip rašytinės etninės, ir ne tik estetinės bei poetinės, bet ir etinės lietuvių kultūros pradininko vaidmenį. Dėl savo genialumo pirmojo lietuvių klasiko kūryba įvairiapusiškai absorbavo ir į naują kokybę meniškai transformavo ilgaamžę sakytinę lietuvių liaudies kūrybos patirtį, kuria rėmėsi ir K. Donelaičio pirmtakai Mažojoje Lietuvoje, ir jo nežinoję bei neskaitę vėlesni tos epochos autoriai, gyvenę jau ne Mažojoje, o Didžiojoje Lietuvoje, į kurią XIX a. pradžioje persikėlė renesansinės etninės lietuvių kultūros bei literatūros plėtra (vadinamasis „lituanistinis sąjūdis“). Tuometiniams Vilniaus universiteto studentams ir auklėtiniams – ne tik žemaičiams Simonui Daukantui, Simonui Stanevičiui, bet ir Adomui Mickevičiui – jau buvo žinoma ir labai vertinama ką tik Liudviko Rėzos Karaliaučiuje išleista ir į vokiečių kalbą išversta K. Donelaičio poema, taip pat ir jo pasakėčios. K. Donelaičio genijus buvo įkvepiantis ir skatinantis pavyzdys šių Didžiosios Lietuvos humanistų kūrybai; S. Stanevičius neatsitiktinai savo šešias pasakėčias išleido viena knyga su šešiais šio žanro K. Donelaičio kūriniais, tikriausiai pats parašė ir leidinio pratarmę, kurios autorystę su renesansišku žaismingumu paslėpė po pramanytu pseudonimu „J. J. V. Lietuvis nuo Šventosios upės krašto“. Didžiosios Lietuvos literatūros ir visos kultūros plėtra etninio Renesanso vaga istoriškai buvo būtina ir neišvengiama, ji vyko ir be savų ar svetimų autoritetų pavyzdžio, bet meninė K. Donelaičio kūryba, kurios aukštumų nepasiekė kiti ne tik Renesanso epochos lietuvių autoriai, atitiko ir puoselėjo ne vieno jų kūrybinius siekius.
– Jūsų darbe gana dažnos nuorodos į F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, M. de Cervanteso „Don Kichotą“, netgi W. Schakespeare'o kūrybą šiek tiek trikdo. Vis dėlto K. Donelaičio tekstas labai netolygus. Ar ne per drąsu kelti tokias paraleles? Vienoje gretoje atsiduria ką tik iš tautosakos beiškopiantys kūriniai ir pasaulinės literatūros šedevrai. Štai esate linkę ir J. W. Goethe's „Faustą“ laikyti vokiečių Renesanso literatūros viršūne.
– Per visą savo monografiją aš plėtoju mintį apie pirmojo lietuvių klasiko renesansinės kūrybos etninį savitumą, pirmiausia ieškodamas tipologinių jos bendrumų su kaimyninių Vidurio Europos kraštų Renesanso literatūra, kuri čia dėl nepalankių istorinių aplinkybių jei ne iškilo, tai subrendo vėliau negu Vakaruose. Įžymieji Pietų ir Vakarų Europos Renesanso literatūros šedevrai – F. Rabelais, M. de Cervanteso, W. Schakespeare'o kūriniai mano studijos koncepcijoje figūruoja kaip ryškiausi ir universaliausi humanistinės etikos, estetikos ir poetikos modeliai, kurių ne atitikmenų, o analogijų, savo meniškumu bei užmoju, žinoma, neprilygstančių šių genijų kūrybai, įžvelgiu ir K. Donelaičio „Metuose“, nepakartojamuose savo etniškumu, kuris yra pamatinis visų, tarp jų ir pačių žymiausių, meninių Europos Renesanso kūrinių matmuo. Kita kertinė mintis, kurią plėtoju savo studijoje, yra požiūris, kad Renesansas, jo kultūra, literatūra ir visas menas įvairiuose Europos kraštuose yra savitas ne tik savo etniniu pobūdžiu, bet ir istoriškai nevienodu raiškos metu. Nuomonė apie tai, kad J. W. Goethe's „Faustas“ apibendrino ir vainikavo dar XVI a. iškilusios, bet dėl nepalankių istorinių sąlygų nelengvai brendusios vokiečių Renesanso literatūros plėtrą, sutinkama ir autoritetinguose visuotinės literatūros istorijos veikaluose. Laikydamasis požiūrio, kad Renesansas daug vėliau negu Vakaruose galutinai subrendo ne tik kultūringiausioje Vidurio Europos šalyje – ilgai nesuvienytoje Vokietijoje, bet ir kitoje didžiausioje to regiono valstybėje – pakrikusioje Lenkijoje, bandau įteigti išties negirdėtą „ereziją“ apie A. Mickevičiaus „Pono Tado“ renesansiškumą. Tad natūralu, kad tarp tų dviejų galiūnų įsiterpusi ir nuo jų priklausoma mažytė Lietuva, kaip ir daugelis kitų nedidelių ir nelaisvų Vidurio Europos tautų, niekaip negalėjo anksčiau už anuos išgyventi savo etninio atgimimo epochos...
– Renesanse atgijęs neoplatonizmas reiškėsi pažiūra į gamtą kaip į Dievo suteiktą gėrybę: pasaulis suvokiamas kaip dievybės apraiška. Donelaičio poemoje dieviškumo ir gamtiškumo sąsaja akivaizdi. Žmogus K. Donelaičio „Metuose“ yra neatskiriama gamtos dalis, o buities ir būties klausimai, ne kartą iškylantys būrų pokalbiuose, sudaro nedalomą, nors ir neįprastą mums, vienovę. Šis būties ir buities neatskiriamumas, iki šiol kaip ir nepastebėtas, Jūsų iškeltas ir filosofiškai motyvuotas, tampa raktu į poemos pasaulį. Gal atskleistumėte, kaip priėjote prie šios įžvalgos: ar iš pradžių K. Donelaičio tekste įžvelgėte būties ir buities samplaikos nedalomumą, ar iš teorinių aukštumų žvelgdamas pastebėjote, jog „Metai“ yra kuo puikiausiai įkūniję neoplatonizmo ir natūrfilosofijos idėjas?
– Semantiškai – būtinį, tarptautiniu žodžiu – egzistencinį, o struktūriškai – sinkretinį „Metų“ etikos pobūdį suvokiau ir iškėliau ankstesnėje monografijoje „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai“ pateikdamas kondensuotą poemos turinio charakteristiką. Ten pabrėžiau, kad „Metų“ būras (kaip, beje, ir pats Renesanso žmogus bei svarbiausias herojus ir kitose tos epochos Europos literatūrose) dar sudaro vienovę su visomis trimis jį supančiomis egzistencinėmis sferomis – su gamta, su agrarine bendruomene ir su dievybe, todėl šios sferos „Metų“ personažų ir paties poemos autoriaus yra matuojamos universaliais egzistenciniais, pirmine prasme filosofiniais, genetiškai mitologiniais parametrais. Raktu į gelminę poemos koncepciją tapo suvokimas, kad skirtingų metų laikų gamta poetui nėra peizažas, būrų gyvenimo fonas, netgi ne kasdieninė jų darbų aplinka, o savarankiškas, pagrindinis kūrinio herojus, visos būrų egzistencijos pamatas, kartu ir gyvenimo mokytoja, ir jo vertinimo kriterijus. Taip gamtą suvokė antikos ir viduramžių žmonės, toks suvokimas liko būdingas ir Renesansui, ypač stipriai ir ilgai – agrarinėse šalyse, daugiausia sudariusiose Vidurio Europos regioną. Šį natūralų, savaiminį senovės žmogaus pasaulėvaizdį jau antikos filosofai pakėlė į teorinių apibendrinimų plotmę, o jos pagonišką tradiciją, remdamiesi krikščioniškąja etika, toliau plėtojo Renesanso filosofija. Mano pažintis su ja, įgyta rašant specialią monografiją apie K. Donelaičio kūrybą, suteikė galimybę anksčiau išskirtas egzistencines lietuvininkų būrų gyvenimo sferas įvardyti atitinkamomis filosofinėmis antropocentrizmo, neoplatonizmo ir natūrfilosofijos sąvokomis. Neoplatonizmas buvo gamtos sudievinimo apraiška, pirminis panteizmo pavidalas. Renesanso epochoje jis iškilo anksčiau už natūrfilosofiją, nes ankstyvasis Renesansas buvo glaudžiau susijęs su viduramžiais įsitvirtinusia krikščionybės doktrina, antikinį politeizmą pakeitusia monoteistine religija. Neoplatonizmas, ypač savo mistiniu panteizmu, buvo krikščionybei artimesnis negu natūrfilosofija, propagavusi natūralistinį panteizmą – gamtą kaip savaiminę vertybę. Natūrfilosofija, brandaus Renesanso pasaulėžiūra, vyrauja ir „Metuose“. Neoplatonizmas akivaizdesnis tik „Pavasario linksmybėse“, bet Dievas, būrų vadinamas „dangiškuoju mūsų tėtučiu“, teikia jiems visokeriopą pagalbą ir paramą gamtos dovanomis per visą poemą (sūnišku Selmo kreipiniu į Jį kūrinys ir užbaigiamas). Toks visą poemą persmelkiantis ne tik personalizuoto, bet ir labai sužmoginto, humanizuoto Dievo, nors ir nematomo, bet nuolatinio būrų reikalų ir rūpesčių dalininko, vaizdinys man leido prieiti išvadą, kad antropocentrizmas – humanistinės Renesanso pasaulėžiūros pamatas – apima net ir donelaitiškąją Dievo sampratą, pagal kurią aukščiausiasis viduramžių viešpats ir griežtas teisėjas tampa maloningu globėju ir rūpestingu tėvu, kurio reikia ne bijoti, o pasitikėti ir mylėti.
– Renesanso literatūros žmogus dar nėra visiškai atsiskyręs nuo kolektyvo, dar nėra literatūrinis herojus dabartine prasme. Tai pereinamojo laikotarpio figūra, žyminti folklorinio tipažo virsmą literatūriniu charakteriu. Tačiau įdėmiai įsiskaitydamas į poemos veikėjų dialogus, kurie yra pagrindinė jų charakterizavimo ir paveikslų kūrimo priemonė, atrandate dar vieną klasifikavimo galimybę – temperamentų tipus. Nuosaikaus būdo Selmas – melancholiškas charakteris, Pričkus iš esmės yra flegmatikas, nenuspėjamas ir impulsyvus Lauras atstovautų cholerikams, o impulsyvus ir šelmiškas Enskys – sangvinikams. Atitinkamai pasiskirsto ir būrai „nenaudėliai“: smarkusis Dočys yra akivaizdus cholerikas, Plaučiūnas pasižymi sangviniko temperamentu, Slunkius yra aiškus flegmatikas, o jo šešėlyje tūnantis Palėda greičiausiai laikytinas melancholiku. Kaip priėjote šios įžvalgos? Minite klasikinį pavyzdį – melancholiką Don Kichotą ir jo ginklanešį sangviniką…
– Žmogaus individualumas ir gyvenime, ir literatūroje pirmiausia ir istoriškai anksčiausiai išryškėjo kaip įgimtų psichinių savybių sfera, apibūdinanti gaivališkų, nesąmoningų emocinių individo refleksų ir impulsų raiškos būdą, pavadintą temperamentu, kurio keturis pagrindinius tipus pirmasis išskyrė dar senovės graikų gydytojas, Europos medicinos tėvas Hipokratas, nors savo temperamentu žmonės tikriausiai skyrėsi nuo neatmenamų laikų. Tačiau literatūroje ir visame mene (tikriausiai ir praktiniame gyvenime) šis pirminis ir pradinis žmogaus individualumas nesusilaukė dėmesio nei antikoje, nei viduramžiais, nes atskiras individas tuomet būdavo suvokiamas ir vertinamas tik kaip bendruomenės narys, kurio vertę bei reikšmę lėmė kaip tik kuo glaudesnis ir adekvatesnis, vieningesnis (o ne konfliktiškesnis) ryšys ne tik su kolektyvinės gyvensenos bei elgsenos normomis, bet ir su mąstysenos bei jausenos tradicijomis. Viduramžiais ne tik vadinamieji eretikai, bet ir kitokie išsišokėliai buvo laikomi nenormaliais ar net pavojingais žmonėmis, vertais sudeginti ant laužo. Individualumas imta laikyti ne blogybe, ne žmogaus yda ar silpnybe, o, priešingai, jo vertybe ir stiprybe tik Renesanso metu, kai pačioje tikrovėje žmogus ėmė formuotis kaip atskiras pasaulis, ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip individualybė, nors senoviško suvokimo atgarsiai dar buvo stiprūs ir šioje pereinamojoje kultūrinėje epochoje, ypač agrariniuose Vidurio Europos kraštuose, kur bendruomeninės gyvensenos tradicijos buvo labai stiprios ir išsilaikė ilgiau negu Vakaruose. Tai akivaizdu ir K. Donelaičio „Metuose“, kur bendruomeniškumui atstovauja ir gina visi „viežlybieji“ būrai, bet jau ne fanatiškai, ne viduramžiškai, o tolerantiškai, t. y. renesansiškai: kaimo bendruomenės išsišokėlių, vadinamųjų „nenaudėlių“, čia niekas nesikėsina išvaryti ar kaip nors kitaip skriausti; atvirkščiai, net ir dvaro ar miesto ponams tarnauti išėjusieji laikomi vaikais paklydėliais ar trečiaisiais broliais kvaileliais, kuriuos reikia paprotinti ir susigrąžinti į gimtąją pastogę.
Renesanso laikais Europoje labai suintensyvėjo pirminė, etinė visuomenės (Lietuvoje – ir vyraujančios agrarinės bendruomenės) diferenciacija, todėl ir tos epochos literatūroje veikėjai pirmiausia ir daugiausia yra charakterizuojami bei individualizuojami etiniu aspektu („viežlybieji“ ir „nenaudėliai“ būrai „Metuose“). Pirminę psichologinę savo veikėjų individualizaciją pagal skirtingus temperamentus K. Donelaitis tikriausiai pateikė subtiliai ir jautriai reaguodamas į Mažojoje Lietuvoje prasiskleidusią Renesanso epochos dvasią, kreipusią dėmesį ne tik į atskiro individo humanistinę vertę, bet ir į jo asmens savitumą, į jo elgsenos ypatingumą. Šiai mūsų klasiko įžvalgai galėjo turėti įtakos ir anksčiau sukurti įžymūs Europos Renesanso literatūros kūriniai, kurių herojai pirmąkart visuotinės literatūros istorijoje buvo individualizuoti minėtu temperamento aspektu. „Don Kichotas“ čia yra labai akivaizdus, bet anaiptol ne išskirtinis atvejis („temperamentingi“ ir F. Rabelais, ir W. Schakespeare'o herojai), kuris man leido intuityviai pastebėtą K. Donelaičio personažų individualizaciją minėtu aspektu traktuoti kaip specifinį renesansinio žmogaus vaizdavimo ypatumą, davusį pradžią psichologinei individualizacijai naujųjų amžių Europos literatūroje.
– Parašyti tokią solidžią studiją – titaniškas darbas, kuriam reikia daug laiko, susikaupimo, ramybės ir mokslinės aistros – dalykų, kurių dažnai pritrūksta šiandieniniam žmogui, net mokslininkui. „Einamieji“ darbai dažnai trukdo atsidėti rimtam darbui, dar blogiau – dažnai atsitinka, kad idėja ir vizija taip ir išblėsta, nesulaukusi savo meto. Štai Jūs savo didžiąsias knygas parašote jau baigęs mokslininko ir dėstytojo karjerą, tarytum tiesiogiai nebedalyvaudamas akademiniame gyvenime, atsiskaitydamas, vaizdžiai tariant, tik prieš amžinybę. Norisi Jus pasveikinti už išsaugotą ištikimybę savo idėjoms ir ryžtą bei ištvermę jas įkūnijant. Ir kartu paklausti, kokia kryptimi toliau dirba Jūsų ištreniruotas intelektas – kokios studijos vėl būtų galima tikėtis?
Galimybę atsidėti moksliniam darbui, kurį laikiau ir laikau svarbiausiu savo gyvenimo pašaukimu, man suteikė įgyta laisvė. Pirmiausia – buitinė: išėjimas į pensiją ir išsivadavimas iš varginančio bei sekinančio dėstytojo darbo, kurį sukandęs dantis vilkau dvidešimt penkerius metus. Atsirado laiko realizuoti senus sumanymus ir viltis, ne mažesnės reikšmės turėjo atgauta politinė ir ideologinė, kultūrinė ir intelektualinė visos mūsų tautos laisvė. Galimybė laisvai, savarankiškai ir kūrybiškai mąstyti ir nevaržomai raštu dėstyti netradicinį, neįprastą, net ir eretišką požiūrį į įvairius gimtosios literatūros reiškinius tiesiog neleido paleisti plunksnos tegu jau ir iš silpstančios rankos. Galutiniams kūrybiniams polėkiams ir sumanymams realizuoti stinga tik vienos laisvės – galimybės viešai paskelbti, išspausdinti didesnės apimties tyrinėjimus. Leidykloms literatūrologiniai leidiniai netinkami, nes nepelningi, o ir išleisti jie retai teskaitomi, dar rečiau viešai aptariami. Tai kelia apmaudą, nors neatima ryžto dirbti. Rusena viltis, kad netradicinis, „eretiškas“ žvilgsnis į lietuvių literatūros kelius ir kryžkeles sudomins jaunąją mūsų literatūrologų kartą, kurios neslegia praeities kupra. Tai skatina dirbti, nors laiko ir sveikatos limitas senka. Dabar brendu per XIX a. ir XX a. pradžios lietuvių literatūrą, trokšdamas vėliau pasiekti ir praėjusio amžiaus pabaigą, bet tai priklausys jau ne tik nuo manęs.