A.Mackaus poetinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Elegijos“ (1950), pasirašytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Jame poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį. Gimtosios žemės pasiilgimas, Vilniaus vaizdinių nuotrupos, brangūs vaikystės prisiminimai, svajonės ir kasdienybė yra dažni šio rinkinio eilėraščių motyvai. Tai dar gana konvencionali, beveik „brazdžioniška“ religinės tematikos poezija, išreiškianti visus įprastus tikinčiojo tremtinio jausmus.

VIDURDIENIO GRĮŽIMAS

Vidurdienį, kada pavargę saulės spinduliai sukrinta man po kojų
ir vėjas taip nedrąsiai šiurena vystančius lapus,
grįžtu aš mintimis, nors mintys jau pavargę,
grįžtu į prarastus namus.

Ir aš, bijodamas prikelt užmigusius nakty šešėlius,
duris, kaip tolimą ir nerealų sapną, drebančia ranka veriu.
O taip seniai užvėriau jas išeidamas į nežinios kelionę,
tarytumei vartus į neregėtą saulės karaliją.

Dabar vidurdienis. Ir ūžia fabriko mašinos, pakyla vėl pirmadieniai nauji
sakydami: "Pabaik dainuot! Užversk neprirašytą lapą
ir vėlek uždaryk gimtų namų duris".

Aš uždarau, nes mano sugrįžimas buvo trumpas, kaip po kojų kritęs spindulys.
Ir mintys greit užgeso, kaip dangaus aukštybėj geso saulė išdidi.
Paliko tuščias ir neprirašytas baltas lakštas ir... aš, ir fabriko mašinų ūžesys.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



TAVE ATSIMENU

Atsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.
Atsigulu į žemę šiltą, šiltą
ir amžinai miegu, miegu...

Ir rodosi: širdis nepaprastai ramiai suplaktų
(Jei būtų nors lašelyje gyva!),
bet jos ramybės niekas nesuprastų,
net mylimoji, per mirtį tapus artima.

Atsimenu aš, Vilniau, Tavo bokštus,
saulėleidį ir Tauro kalną vakare,
kai žaisdavom kariais, gyvenimu ir laime sotūs;
tik buvom per maži, kad gintumėm Tave.

O būtumėm Tave kaip kūdikiai apgynę:
iš sniego pastatytumėm aukštas pilis.
Prikeltumėm iš dulkių Gediminą,
kad laisvėje sroventų Vilnelė ir Neris!

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



TĖVIŠKĖ

LAUKAI

Laukai po sniego antklodėm pabalę
vadina grįžt mane...
Kada pabaigsiu tremtinio nedalią
ir jus išvysiu realybėj, ne sapne?

Gimti laukai, jūs brangesni už viską:
už svetimus pavasarius, už deimantus žibius.
Iš jūsų akmenėlių džiaugsmas tryška,
iš jūsų juodžemio nauji daigai pabus!

MIŠKAI

Atsimenu aš jūs siūbavimą, žalieji tėviškės miškai:
lyg nepalaužti milžinai viršūnės medžių kyla,
čia vėl linguojate, tarytum vygėj,
kai pamotė - audra dainuoja viesulų lopšinę.

Saulėleidžio spalvų rausvoj harmonijoj,
begarsėje maldoj paskęsdavo ir ąžuolai, ir uosiai.
Koplyčios varpas Requiem giedojo;
ir klaupdavos miškai - nakties vienuoliai.

ŠALTINIS

Tyras, kaip kūdikio siela po krikšto,
šaltinio mylimas vanduo.
Ar tavimi aš troškulį alpinsiu
saulėtą dieną grįžęs iš lankos?

Kaip paukštis, gūžtą tarp šakelių susisukęs,
vanduo šaltinio ilgesingai supas.
Ir kuždasi su lapais nebyliais
taip neišsakomai, vėsiai, vėsiai...

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



UŽSIMIRŠIMAS

Einu aš: rodos, gatvė Gedimino, pažįstami veidai,
ir niekas žydinčio dangaus kraštelio neužstoja.
O ten antai
baltuoja Katedra - ramybės uostas žemės odisėjoj.

Pasveikina tie patys medžiai,
už kurių vaikystėj pasislėpę šmėklomis, vaiduokliais žaidėm,
ir, rodos, vėl pasipila būriai draugų,
ir, rodos, vėl mes krykštaujam ir juokiamės
tarp skambančiųjų Katedros varpų.

Paskiau mes kopiame, karaliais žaist, į Gedimino kalną,
paliesti akmenis šventus.
Šventragio slėnio šimtamečiai medžiai
šakų šešėlius meta ant veidų.
Pavargstame ir sėdamės ant gyvo mūro pailsėti,
akis užmerkiam: kaip puiku!
Ateina mylimas birželio vėjas
ir šviečia saulė viršum vaikiškų,
bet mąstymuos paskendusių galvų.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



RAMYBĖ PAKALNĖJ

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai,
ir pamiškių lūšnose kirtėjai dalgį kala.
Nusileisk į pakalnę: stebuklingai -
saulė spinduliais nubarstė nežvyruotą jų kelią.

Ramybė tokia, kai žvelgiu į rugpjūčio pakalnę:
varpos pribrendę, lyg ašaros sunkios,
ant žemės aukuro grūdais auksiniais laša,
ir laimės visiems pakanka.

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai
ir į mėlyną dangų stiebias rugiagėlės melsvos.
Nusileisk į pakalnę: ten tavo namai,
kad tu nors grūdas būtum pribrendusios varpos.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



ŽIEMOS EILĖS

Ant žemės krenta balto pūko snaigės,
suminga, kur užkliūva jų sparnai.
Ir ten jau žaidžia ledo žvaigždės
ties mano pirkios langu... Ir tenai:

suskamba vakaro tyloj varpelis,
žiemos varpelis, jaunas ir skardus.
Girdi sielos pavasarį jame čiurlenant
ir tekant sidabrinę srovę po ledu.

Paskiau apsninga žalią pirkios stogą:
iškyla angeliška sniego baltuma
ir viskas, rodosi, džiaugsmu žėruoja -
naktis žvaigždėta ar ateinanti diena.

Ir rodosi toliau, kad šaukia tas varpelis
tave gyveniman kitan.
Tik nežinai, kur ves didysis rogių kelias
ir kas grąžins atgal... O kas? ..

O kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto,
benamius kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins?
Tik Tu, Didysis žemės ir dangaus Valdove,
kurs krintančioje snaigėje esi.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



GIMTASIS ŽIBURYS

Didi šviesa mane į žemę šaukia,
šviesa, kur išvedė pasaulin kūdikio verksme:
gimtų namų mažyčio žiburėlio,
nespėjusio many užgest, liepsna.

Jo spinduliai, vadindami sugrįžt,
per visą žemę driekias.
Jo spinduliai nušviečia kelią jau pražilusioj nakty
ir paliečia akis sudrėkusias...

Eini, eini be galo ir be krašto -
išeiti, rodos, ir gimei.
Auksinė saulė spindulius nors žarsto,
bet tu jų nematei ir nematysi...
Benamio sunkų kelią nušvies gimtieji žiburiai.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



RŪPESTĖLIS

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas,
prie Tavęs suklupti pakeleiviai renkas.

Iš visų šalelių, iš visų naktužių
susirinks keleiviai, radę savo gūžtas.

Kris po žemės kojom visuose dirvonuos
į namus sugrįžę arti baigt artojai.

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas,
prie Tavęs suklupti pakeleiviai renkas.

Išbučiuoti veidą ir nuplauti kraują,
ir karštai priglausti gimtos žemės saują.

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas,
prie Tavęs suklupti išblaškyti renkas.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



MŪSŲ ŽINGSNIAI

Nuo Nemuno iki Atlanto skamba mūsų žingsniai -
tautos, skaudžiam likimui pasmerktos.
Nuo Kauno iki Sibiro ir Kazakstano
benamių vieniši kapai rymos.

Nuo rytmečio aušros iki žvaigždės vakarės
mes veltui ieškome šviesos!
Ir saulė mums vidurdienį užtemo,
ir nesušilti mums prie svetimojo židinio liepsnos.

Ar dar ilgai klajosim po pasaulį
tartum turtingi elgetos keliuos?
Ar dar ilgai mes šauksime ir žadinsim
kažką vidur nakties gūdžios?

Ir kas per duobkasiai surinks mūs kaulus
nuo Niujorko, Melburno ir Maskvos?
Kas eis ieškoti mus po Alpių kalnus,
kai vėjas ten ir audros vien kvatos?

Tu išvedei į tolimą kelionę -
neklausėme: "Kodėl?" ir nei: "Už ką?"
Su kruvina širdim prisiėmėm karionę,
kad būtų su Tavim, o Viešpatie, taika!

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



DAUG KARTŲ

Prabėgo daug naktų, praėjo daug šešėlių,
daug kartų apsiniaukė svetimas dangus.
Penki pavasariai atėjo ir nuėjo:
ir nei vienam pavasary neatėjai, tėvyne, Tu.

Daug kartų krito baltos, lyg tėvynėj dienos, snaigės,
daug kartų žemės purvą dengė jos.
Į mano širdį paskutiniam smūgiui taikės
aštrieji ašmenys prailgusios kančios.

Daug kartų nepažįstamais garsais kalnų tekėjo upės,
daug kartų pynės jų tekėjimas su žūstančių šauksmais.
Bet kiekvienoj bangoj ne temstantis Nevėžis supės,
ir kiekvienam šauksme šaukei, benami, tu!

Daug kartų krito rudeny pavargę medžių lapai,
daug kartų šaltį kentė rudenio miškai.
Tik rudenio rudojoj akvarelėj
tėvynės anė trupinio nesuradai.

O kiek prabėgs liūdnų pavasarių pro žemę;
kiek upių mūs skausmu ir sielvartu tekės?!
Kas suramins kančioj benamio širdį, amžinai neramią,
ir išsvajotu mostu grįžt pakvies?!

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



MANO ŽEMĖS PAUKŠČIAI

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant mėlyno dangaus skliautų.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
čiulbėdami ar melsdamies aplėkdavo laukus,
nes jų gyvenimas, kaip ir žmogaus kelionė, yra nežinomai trapus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį jie skrenda dideliais būriais,
kad niekas ilgoje kelionėj nepalaužtų,
kad širdį atgaivintų tėviškės sapnais.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant svetimo dangaus kelių.

*

Ar gali nenorėt į gimtą žemę grįžt žmogus?

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



PASKUTINĖS ŠVIESOS

Atsimenu: kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
šešėliai šoko virpesy ant tėviškės laukų.
Jų kibirkštis į savo širdį, lyg šaltinio srovę, sėmiau
ir žemę ašarų suvilgytomis lūpomis bučiavau.
Kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
Tave kaip deimantą prie Baltijos mačiau.
O paskutiniai mano žemės žiburiai,
lyg devynių dangaus auksinių saulių pasaka,
mirgėjo neramiai.

Ar jūs mane pasveikinsit sugrįžtant iš kelionės,
ar šviesit virš kalnų kaip kelrodė žvaigždė?
Ar mirštantieji žiburiai dirvonuose mirgės,
kai grįšiu po didingos nevilties?

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



VARDAS TRIJUOSE KRYŽIUOSE

Aš nemaniau, kad liks tenai tik vardas įrašytas
mažute vaikiška ranka.
Aš nemaniau, kad liks tas vakaras vėlyvas
nebeužgyjančia žaizda.

Ar dar atsimenat mane, Trys Kryžiai,
kai Jūs ramybę žaisdamas drumsčiau?
Nerūstaukit: tada mes buvome karžygiai,
šiandien - kovojame kiekvienas sau,
šiandieną savo vardą dulkėse rašau.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



UŽMIRŠIMAS

Iš žemės, kurios krantą Baltija skalauja,
kurioj Rambynas senas ir didus,
aš užmiršau paimti nors smėlynų saują:
kad ja sušildyčiau kapus...

kapus toli nuo liūdinčio beržų peizažo,
toli nuo bręstančių rugių.
Aš neturiu nė grumsto mažo -
ir mano pelenams gulėti bus klaiku
toli nuo liūdinčio beržų peizažo.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



EINANTIEMS IŠ ŽEMĖS

Kas einate iš žemės, eikit rudenį,
kad jūs galėtumėt įminti paskutines pėdas
į arimą,
šąlantį ir liūdintį.

Kas einate iš žemės rudenį,
giliai įminkit paskutines pėdas
ir praradimo liūdesį.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



MĖLYNASIS KASPINAS

Kiekvieną žydintį pavasarį mes bėgdavom
prie atsibudusio upelio krašto
ir nešdavom laivus ir klegesį, ir skiedras
į mūsų vaikišką pavasarį.
Mes trokšdavom, kad mūs laivai
laimėtų mėlynąjį kaspiną.

O tolimas ir vaikiškas gimtų namų pavasari!
Kaip greit sudužo pirma upokšnyje Titanika.
Kaip greitai liūdesys įsiskverbė į mūs gyvenimą
ir laimėjo mėlynąjį kaspiną.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



KAM?

Kam atėjai šiandien į pilką žemę, kūdiki?
Kam nešviesa žiauri turės paliesti mėlynas akis?
Juk visos tavo kūdikiškos mintys ir svajonės
pirmų žaislų sudužime numirs:

kažin kur didelėj kovoj sukris švininiai kareivėliai,
kažko į prarają kaladžių miestai grius;
į karstą virs lopšys... Kai atsigrįši vėlei -
baisi kančia uždengs žydriąsias kūdikio akis.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



AR IŠDRĮSI?

Ar tu išdrįsi, eidamas pro žemės tamsą,
paimti šviesą į pavargusias rankas?
Nes ji yra liepsna. Tikra liepsna negęsta niekad,
bet paliesta nudegina rankas.

Ar tu išdrįsi ją paimti, kad sudegtų rankos,
bet kad matytųs užmiršti ir einami keliai.
Kad vėl vaidentųsi beribis skausmo laukas,
kurį jau lopšyje nešei.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



VAIKYSTĖ

Auksinėj karietoj pravažiavo baltos vaikystės dienos
su daugybe tarnų ir lekajų.
Keturi žirgai jas nešė viesulais
į tolimą nepažįstamą šalį.

Niekuomet negrįš auksinė karieta tuo pat vieškeliu -
tik apsiniaukę bus svetimi dangūs.
Kaip rudenio ryto migla aukštybėn kils dulkių debesys,
ir juose paskęs vaikystės atminimai brangūs.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



VAIKYSTĖS MIEGAS

Ar jūs atsimenat vaikystės miegą
be rūpesčių, atodūsių ir be sapnų?
Kai viskas, kas nėra tyla, palieka
jūs kambarį ir greit išeina iš namų.

Aplinkui jus sustoja - eit, kas ėjo,
uždaro motina bais' atsargiai duris.
Už lango tik kvatoja kvailas vėjas,
tik kartkartėms šviesos šešėlis siena nusiris.

Ar nenorėtumėt sapnuot vaikystės miegą
kaip pasaką gražiausią iš fantazijos šalies?
Užmiršti viską, kas nemiela,
užmiršt plakimą nevilties -
ir vėl miegot vaikystės miegą
pas gimto namo užsklęstas duris.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



SKAUSMAS

Norėjau aš priglausti visą žemę
su lobiais: auksu ir anglim,
bet dienos buvo neįžvelgiamai užtemę -
išroviau skausmą su šaknim.

Šiandien jis auga užmirštos vaikystės soduos
ir siekia Viešpatį šakom.
Pilni, pilni skausmų aruodai,
ir akys tvinsta ašarom žvilgiom.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



MOTINAI

Surasim vieną kartą nuostabų pasaulį, mama,
toli nuo žemės ir dienų tėkmės baisios.
Mes pastatysim mažą iš keistų gintarų laimės namą,
ir mums per daug bus neaprėpiamos šviesos.

Ant stalo rasime gėlių mažutę puokštę
nedūžtančio kristalo vazoj.
Ir, paskutines ašaras nušluostę,
regėsime, kaip leidžias uždanga ant žemės kruvino ekrano.

O ten kažin kas šauks dar: "Mama, mama!"
Sudegusių namų pilkuosius pelenus žarstys,
keliaus per žemės klaikumą beprasmę, ir nevilties
bedugnėn links gyvenimo svirtis.

Iš amžinų fontanų trykš gyvybės eleksyras,
žiedai Mefisto rankoje nevys...

Ir vieną vakarą, gal svetimą, vėlyvą,
atidarysime į nuostabų pasaulį, motina, duris!

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



SVAJOTOJAI

Mes einame į tyrlaukius, kur nė žolė neauga,
į dykumas, į tundras, į Sacharą.
Mes einame svajonių parsinešti
į mūs sunkaus gyvenimo oazę.

Mes nešam viską, kas gražu ir šventa,
ko dar žmogaus ranka nepalietė žiauri
ir neišliejo pragarišką kerštą
baisi, ne žodžiais, tik darbais išreiškiama mintis.

Mes einam atsinešti sau galėjimą gyventi
iš ten,
kur mirtį neretai suranda karavanai dideli,
kur tiktai mulai ir kupranugariai
išeiti gali dykumų kely.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



LAIŠKAI

          Skiriu A. M.

Yra laiškai, laiškai kaip talismanas
laimingai bėgusių dienų,
o tas gyvenimas toks drumzlinas ir nepramatomas
tarp liūdesio ir skausmo vandenų.

Yra laiškai, laiškai, kuriuos neši kaip talismaną
pro bombas, vėją ir audras.
Tartum gyvybės ritmas jųjų žodžiai Tau į širdį plakas,
kurių pasauly niekas nesupras.

Yra laiškai. Ir juos neši per kraujo tvaną
lyg šventą, šventą talismaną.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



ŠEŠĖLIAI IR MEILĖ

Mes žaidžiam žmonėmis,
ir žmonėmis galingais.
Mes žaidžiam vakarais tyliais
arba vidurnakčiuos giliuos, kada suminga žvaigždės
ir kai matyt ženklai ateinančios audros.

Dažnai išjojame narsiais kareiviais
į žūtbūtinę kovą su gyvais žmonėms,
bet dar dažniau mes pasivertę vėju
pabarškiname rudenį į mylimos duris.

Ir jeigu mylima neišsigąstų
ir neuždegtų kambary šviesos,
gal vėl šešėly meilė suliepsnotų
kaip kitados.

Mes žaidžiam žmonėmis ir žaidžiame karaliais,
kada suminga žvaigždės danguje.
Ir rudenį tik žaidžiam meile,
kai jūs - kovojate ir mirštate už ją.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



AKMUO

Riedėt pavargęs nuo aukščiausio kalno,
sustojo pailsėt po samanom tiktai.
Praeiviai gulintį negailestingai spardo
ir keikia jį piktai.

Šiandieną akmenys pasaulyje visam į akmenis atvirto:
puikiausi rūmai vien griuvėsių apleista krūva.
Tenai, kur sklidinos sidabro taurės dužo ir žvangėjo,
šiandieną kaukia pririštas šuva.

Žmogaus širdis kadais (matyti!) akmeniu buvojus -
šiam amžiui liko vėl akmuo,
tik niekas jos nespardo kojomis,
nors žmogiška širdis - riedąs akmuo.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



POETO PLUNKSNA

Ant stalo jo pavargus ilsis plunksna
iš po sunkiųjų nemigo naktų.
Kada svajonės nemige pabunda,
kaip didelė esi, poeto plunksna, tu!

Ir meilę, širdgėlą tu moki išsakyti,
ir verkt su vėjo ošimu.
Jaunatvišku klegėjimu pavasarin išskristi,
aplink nors šalta ir tamsu.

Jūs ilsitės abu po nemigo nakties pavargę:
poetas ir metalo plunksna, laistyta krauju,
kol vėl mintis pasibeldžia į jūs pastogę
ir žadina užmigusius miegu saldžiu.

Tada pakylat jūs iš purvinosios žemės,
išeidami naujų svajonių parsinešt,
ir prirašytais lapais grįžtate į žemę
sapnų takais klajoti žmones vest.

Kaip didelė esi, poeto plunksna!
Žvaigždynams, saulei tu ne per maža!
Tik skaudžiai tu poeto širdį virpini,
kada krenti iš rankų tardama: "Gana!"

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



FABRIKE

Rūstaus metalo sukas ratai
dulkėti, purvini.
Trumpa diena, su saule ir su rytu,
begarsiai praeini.

Įsisuka svajonė tarp grandinių -
daina suskamba neišsakomai kimi.
Tarp ūžesio mašinų metalinių
svajonėse paskęst imi.

Iškyla miestai, lygumos sapnuotos,
Taurakalny karaliais vėl žaidi.
Baltutės sniego pilys paauksuotos
ir Užvingio šilai nakty juodi.

Tyliai ištrauki sulankstytą lapą
svajones ir sapnus ir Vilnių užrašyt,
ir paslaptis visas, kur slepia
begalio ilgesio širdis.

Bet sutraška ir krinta grandys...
Rūstaus metalo ratai vėl iškyla
dulkėti, purvini...
Svajonės mirštančios begarsį šauksmą
grandinių lūžime girdi.

Ir praslenka šešėliai tamsūs
auksinių dulkių alkani.
Trumpa diena, su saule ir su rytu,
begarsiai praeini.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



ILIUSTRACIJA IŠ "ARS AMANDI"

Jis tuoj nueis
ir tars tuoj
paskutinį žodį:
pratars, ir ašara
ant tavo veido
užrašys.
Geltonos kasos
ir ilgesiu pasruvę akys
jo veidą migloje,
tarytumei pro pilką šydą,
pamatys.
Priglausk jau paskutinįkart
prie jojo savo veidą
ir įsidėk paveikslą jo akių
į jauną širdį,
kad neštum per audras,
per rudenį ir vėją
jį -
savo mažą brolį
širdy.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



TYLA

Medžių šakose sumigs pavargę paukščiai,
vėjas į bedugnę nusiris,
užsidegs žvaigždelės danguje taip baugščiai
ir į miglą eis gimtasis pagirys.

Širdyje suplaks gyvybė paskutinį kartą,
kraujas gyslose atšals ir sukrešės,
paskutinį žodį, iš širdies išrautą,
užrašyti lapan stingstą rankos sieks.

Ten jau bus sužibę paslaptingų miestų,
kaip bažnyčių žvakės, tylūs žiburiai,
kad tylos beribės niekas neišplėštų,
augs ant mano kapo kadugiai.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



KAPŲ PAVĖSIS

Tylus kapų pavėsis,
išsaugotas aukštųjų medžių.
Kiekvienas sąnarys atvėsęs,
kiekvienam ištarta: "Atleidžiu".

Aš pasiilgau žemėje pavėsio,
ramaus kapų pavėsio -
čia niekas miegančios ramybės neišplėšia.
Tik aš norėčiau rasti tą pavėsį
kažkur toli... Pagėgiuos.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



GLUOSNIAI

Prie upelio, kur, romantiką pamėgę, gluosniai
vandenin sumerkdavo šakas,
suskambėjo burtų žodis
ir žiedais nubėgo per pavasario lankas.

Bėgo, ir nubėgo, ir daugiau negrįžo:
mažo upelio vėsumą gluosniai saugoti paliko.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



RUDENS DAINA

Aplink ruduo. Ir pilkas rudenio dangus
Užnuodijo tau širdį.
Išeik, išeik!
Tave vilioja tie takai, kuriais nuskrido paukščiai
Nuskrisk su jais!
Gyvenimą, kaip pralaimėtoją, parmesk po kojom
Ir eik ir eik!
Į amžinų pavasarių ir amžinų svajonių šalį
Nueik, nueik!
Teplakas rudenio pavargę lietūs -
Ne tu su jais!
Teapsidrabsto žemė rudenio purvais
Juodais, juodais!
Nukritę lapai praeiviams sušnara po kojų -
Nukris ir jie su jais!
O tu, palikęs rudenį ir tolį,
Išeik, išeik!
Tik rudenio bevilčiai lietūs
Šnarės, šnarės!
Ir tau širdies gelmėj pasaulio sielvartą
Kalbės, kalbės!

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



RUDENS VAIKAI

Kai ateina minkštas ir švelnus pavasaris
ir tartum maži stebuklai kalas pumpurai,
aš esu praėjęs žalią vasarą
ir matau, kaip žaidžia pakelėse rudenio vaikai.
Nesikalkit! Nesikalkite, žiedai, į saulės šviesą:
verčiau likite žalsvom dėmelėm ant šakų, -
į jūsų bundančią ir bręstančią gyvybę tiesia
rankas
būriai rudens vaikų.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



KASDIENĖ DUONA

Sunki, juoda kasdienė mūsų žemės duona,
žudikė mūs svajonių ir sapnų.
Aukštai padangės mėlynuoja,
o aš kasdienės duonos atsinešt einu.

Iš dulkių, iš aliejų ir iš ratų
iškrinta duonos trupiniai.
Renki. Ir niekas čia tavęs nemato,
ir tu pro pilką langą nematai,
kad nužydėjo mėlyni dangaus skliautai.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.



AR AŠ GALIU?

Ar aš galiu išeit iš žemės,
kad žemė - liūdesys?
Ar aš galiu išeit iš žemės,
kad aš - to liūdesio dalis?

Ar aš galiu rašyti džiaugsmą,
jeigu gili kančios raidė
yra žodelyje trumpiausiam?
Ar aš galiu rašyti džiaugsmą,
jei liūdesys yra gegužyje ir sausy?

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.