Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas.
Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji, tai yra – žmonės be žemės. Ir jei jau norime tą savęs pasivadinimą dar toliau nagrinėti, buvo tai taip pat labiausiai nuskriaustos kūrėjų kartos pasisakymas, žmonių, kurie ryžosi tęsti istorijos jiems uždėtą naštą – tęsti lietuvių rašto tradiciją. Ir Algimantas tai darė niūriu ir kietu užsispyrimu, metęs studijas ir pašventęs tikra to žodžio prasme visą savo laiką lietuviškam žodžiui, savo kartos balsui, savo kartos tikėjimui, savo kartos žmogiškam ir tautiniam išpažinimui.(Henrikas Nagys)
ANTANUI ŠKĖMAI
Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
bet piktą džiaugsmą numirti.
Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio:
pavasary saulužė ištekėjo
už svetima kalba prašnekusio mėnulio.
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę:
vidurnakty išslinko mergina
slapta sumalt padienio darbo grūdus.
Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme:
kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių
ir dūžta atsimušę į cementą vakare.
Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais:
į šviną puolė išbadėjus mergina,
netekus ašarų išverkti savo daliai.
Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai:
pelėsių kronikon ir išnykimo daton
surinko žilas Vilniaus antikvaras.
Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai:
į prievartą paklojo Marija -
į krikštą - savo kūno liemenį.
Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon:
netekus žado, klupo negrė Marija,
suspaudus ankštą amuletą rankom.
Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių:
dainuoja sausrą negrė Marija lelijų,
ledo ir lietaus kalba.
Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose neblunkantis koliažas:
su saule atsikėlė mergina,
su sauluže atsigulė į patalą.
Mirtis yra prieš juodą arba baltą
alyvų kalną ir ugnies pamokslą:
dainavus sausrą, gimdo Marija
į mirtį, kaip išnykusį gamtovaizdį.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
I
Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.
Aštraus, aštraus!
Aš noriu tik aštraus
per Dievo smurtą
susapnuotą kūną
į sapno vėsumą skalaujančio
likimo smūgio.
Staigios, staigios!
Aš noriu tik staigios,
šaltos kaip ledas
mėnesienos kilpos
ant skausmo nesuvokusios,
sutraiškytos galvos.
Juodos, juodos!
Aš noriu tik juodos,
mėnulio plaštakom
į sapną apimtos,
į Dievo masę
dūžtančios avarijos.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
II
Žemyno balsas meldžiasi keliautojų,
žemyno balsas šaukias avantiūros.
Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska
mirties sezoną pakeliu į lūpas.
Turėjai gimti, torso, iš lietaus ir jūros,
turėjai būt sidabras, gipsas ir vanduo.
Lyties prisikėlimo aktui kruvinam
žemyno torso - džiaugsmą akmenėjantį
grąžinkite į šiaurės mėnesieną.
Likimine ranka išraižytam žemėlapy
žemyno balsas šaukiasi ekskursijos,
žemyno balsas stiebiasi iš ūkanų,
žemyno balsas auga iš Nedievo.
Šaltos, šaltos, aš noriu tik šaltos,
žalios rugsėjo mėnesienos
ir vario plokštėje - intaglio -
žemėlapio, į kraują įsiliejusio.
Pilkos, pilkos, aš noriu tik pilkos
rugsėjo saulės pakylėjimo
ir atvožtajam kaulų rezginy
žemėlapio, iš kraujo išsiliejusio.
Žemyno balsas puola į keliautojus,
žemyno balsas leidžias avantiūron.
Lyties prisikėlimo aktui kruvinam
turėjai gimti, torso, iš lietaus ir jūros.
Žemyno balsas, tapęs kūnu ir lytim,
prieš aktą paryčiui isteriškai suspiegia:
varinėj plokštėje - intaglio -
įnirtęs Dievas ritualo vidury
atšaukia masei numestą išganymą.
Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska
mirties sezoną grąžinu į Dievą.
Neimsiu kasdienybės konkretumo,
neimsiu vynuogės išnokusio ovalo.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
III
Marija lyčiai sutvertoji
Marija kilus iš tiesos
Marija negre
kruvinoji
puta išplaukia ant bangos
Marijai kūno plotas
sučaižytas liemuo
Marijai vardas duotas
Marijai gims vanduo
Marija mirčiai pasikloji
aštriais bizūnais užplakta
Marija Afrikos pilnoji
Marija džiaugsmui išduota
Marija sveiko oro
Marija duok lietaus
Marija kūną kloja
Marija iš Sūnaus
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
IV
Nesimeldei į kasdienybės konkretumą,
į vynuogės išnokusį ovalą,
ir taip mirties sezoną sutinku
kaip įmestą prieš uždangą finalą.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
MIRTIŠKOJI
Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija Ten vaikšto mirtis
Jie renkasi vyrus Marija Ir kirviais iškirtusi duobę
įsako ilsėtis Marija
Vidurnakčiais atneša laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Liepsnojančioj saulės laidoj
šaukiasi gaisro kaimynai
Įsako tylėt ir ištarti įsako Marija
Motina liko viena
Iš darbo tėvas negrįžo
Tarnaitė seniai ištekėjo
Kai baigėsi karas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labanakt Marija
Kasyklose kasa anglis Ir užkasa
plaukus Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Užkimę balsai
dainuoja kaip Nemunas plaukia Ir skaito
vidurnakčiais laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Į vėstančio vakaro lietų
ji dairos išlyjančio veido
Liepsnojančioj saulės laidoj
tėvas iš darbo negrįžo
Kaip Nemunas plaukia dainuoja per naktį Marija
Seno apsiausto sagas
kelionei siuva Marija
Ir laukia pavargusių žingsnių
į laiptus duris atsivėrus
ir laukia pilkoj atvirutėj
labanakt iš Vilniaus Marija
Plantacijų šmaikštūs bizūnai prakerta
odą Marija Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija Ten stovi mirtis
Ji geria ir geria degtinę Nuo saulės akis prisidengus
ji moteris renkas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
Ji siunčia labanakt Marija
Paliepia sukąsti dantis
rėkti įsako Marija
Kad Lenkija dar nepražuvo pilkoj atvirutėj Marija.
Šmaikštūs bizūnai rašai
gyvatėmis čaižo Marija
Į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija
Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Ten geria mirtis
Dainuoja kaip Nemunas plaukia Pilkoj atvirutėj
iš Lomžos
labanakt dainuoja Marija
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
V
Ne miegui miegoti susirenkam
į miegamuosius,
ne sapnui supilti atsinešam
smėlį ant kūnų.
Marija paliko gyva.
Ji peraugo kapą.
Bronzinio pieno pilna
žemėta Marijos krūtinė.
Švietė jos dantys balti,
kai klojote patalą mirčiai.
Degė jos akys ugnim
nuo židinio atšvaisto karšto.
Ne sapnui sapnuoti susirenkam
į miegamuosius,
bet mirčiai patirti sukrintam
į paruoštą guolį.
Marija daugiau nemiegojo,
šeimos amuletą įvėrus
į prakirstą kaklą,
ir dvasios langan nesibeldė,
prašydamos rūbo ir maisto.
Išmaldą sau pasilikot,
jų krašto kalbos neišmokę.
Gėrėt iš kaukolių
degančią kavą naktim.
Dvokia audros išmesta
žuvis ant ežero kranto.
Zvimbia ir zvimbia
musės įkyrios per naktį.
Mūsų lytis atbaigta:
vaikams nebeturime žemės.
Išlaidota mūsų šeima išsiskirstys
į kaulus ir dulkes.
Tėvas balsu išraudos palikimą,
paliktą Vilniaus bažnyčioj.
Siurbias ir siurbias drėgmė
į tuščią šeimos sarkofagą.
Mes kalbame nykstančiais žodžiais
merdinčios mūsų kalbos.
Pilas vanduo į laivus -
jais išplaukė mūsų šeima.
Tuščioj, išardytoj krantinėj
niekas nelaukia sugrįžtant.
Mes kalbam išgelbėtais žodžiais
mirusios mūsų kalbos.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
VI
Rytoj mes tave išlydėsim
į taikią numirusių tautą:
mes šnekame mirčiai skirtąja,
bizūnais kapota kalba.
Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkit jo mirtį:
pirštais jis buvo suvokęs
aklųjų raidyną - egzilę.
Numirusioj rankoj suspauski
ir mūsų išbrinkusį delną:
mes sklaidom ir sklaidom
ir sklaidom archyvinio sapno putas.
Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkit jo mirtį:
grįždamas nebesugrįžo,
negrįždamas neatsigrįžo.
Rytoj mes tave išlydėsim
iš skaudžių nesąmonių laivo:
tai mes pasiliekam dairytis
žemėlapiuos prarasto laiko.
Buvę valstybės piliečiai,
įsidėmėkit jo mirtį:
kūnas pavirto į žodį,
ne žodis pavirto į kūną.
Sklaidome sapno putas
apsamanojusiom rankom,
pikto pavydo šauksmais
išlydime tolstantį plaustą.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
RAUDIŠKOJI
1
Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto.
Lygiai septintą valandą ryto
mirtis reikalinga pagarbos.
Septintą valandą ryto
civilinės gvardijos vyrai
užkėlė į miestą vartus;
lygiai septintą valandą ryto,
juodais apsiaustais apsigaubę,
civilinės gvardijos vyrai
užrakino į miestą vartus.
Ir lygiai septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
trompetės miestui paskelbė
raudoną kraujo fanfarą.
Septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
privalėjo budėt
civilinės gvardijos vyrai,
nes valstybė nesužinojo,
kur palaidotas Lorca.
Ir lygiai septintą valandą ryto
ginkluoti civilinės gvardijos vyrai -
lygiai septintą valandą ryto
ispanų valstybės vardu -
klausinėjo, kur palaidotas Lorca,
nes lygiai septintą valandą ryto
po mirties atsikelia žodis.
Ir lygiai septintą valandą ryto
privačioj audiencijoj
popiežius priėmė Dievą,
nes lygiai septintą valandą ryto
valstybė dar nežinojo,
kur palaidotas Lorca.
Septintą valandą ryto
tirštėjantį kraujo fanfarą,
lygiai septintą valandą ryto,
uždengė žodis.
Ir lygiai septintą valandą ryto,
iškilus veriančio žodžio fanfarui,
tikėjimų reprezentantai
trompetėm ir trombom paskelbė -
Dievo nėra! -
ir ta proga pasveikino popiežių.
Tai buvo septintą valandą ryto.
Lygiai septintą valandą ryto
popiežius atšaukė Dievą,
ir septintą valandą ryto
civilinės gvardijos vyrai
atkėlė miesto vartus,
nes valstybė nesužinojo,
ar palaidotas Lorca.
Tai buvo septintą valandą ryto.
Lygiai septintą valandą ryto
nemirtingumo fanfarą
už vartų paskelbė trompetės.
Ir lygiai septintą valandą ryto,
ir nelygiai septintą valandą ryto
atšauktas Dievas paskelbė
Lorcos prisikėlimą.
Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
ir nelygiai septintą valandą ryto,
lygiai nelygų rytą
ir lygiai septintą valandą ryto.
2
Ir aš nenoriu matyt
liemens neberandančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
suploto kūno erdvės.
Ir aš nenoriu matyt
šakotai suskilusio veido,
ir aš nenoriu matyt
nutraukto riešo raumens.
Ir aš nenoriu matyt
sutraiškytų, irstančių kojų,
ir aš nenoriu matyt
nulaužto kūno liemens.
Ir aš nenoriu matyt
koliažan sudėstyto kūno,
ir aš nenoriu matyt
išjungto kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
šiurpaus pavydo sprendimo,
ir aš nenoriu matyt
iškreiptos būtinumo raidės.
Ir aš nenoriu matyt
mirties suprastinto braižo,
ir aš nenoriu matyt
į svetur išmetimo žinios.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo tuštėjančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
jų finalinio šauksmo krypties.
Ir aš nenoriu matyt
baimės, kur būta drąsumo,
ir aš nenoriu matyt
triumfuojančios meistro mirties.
Ir aš nenoriu matyt
pleiskanom trupančio kaulo,
ir aš nenoriu matyt
absurdo, kur būta prasmės.
Ir aš nenoriu matyt
meistro supančiotų rankų,
ir aš nenoriu matyt
išjungiamo kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
kumštin suaugusio delno,
ir aš nenoriu matyt
užspaudžiamo skausmo krypties.
3
Aš norėčiau, kad čia susirinktų
stiprūs lietuviai kaimiečiai
ir plačiom likiminėm rankom
ąžuolo karstą sukaltų.
Aš norėčiau, kad čia susirinktų
naivūs kaimo bernai
ir išvežtų ąžuolo karstą
neprijaukintais žirgais.
Mes neatvošime dangčio,
neprisiliesim koliažo!
Svaigsta - vašku ir vainikais
palinkus galva.
Mes nepakelsim šio kūno
ir neišnešime karsto!
Sunkiai minkštasuolin sėdas
užspringus kalba.
Aš norėčiau, kad čia susirinktų
senos lietuvės raudotojos
ir stambiom įgudusiom ašarom
priverktų ašaruves.
Aš norėčiau, kad čia susirinktų
lankstūs prityrę medžiotojai
ir, pusnim lėtai išklampoję,
atsektų pėdas šernų.
4
Kritai į negyvą gamtovaizdį
konkretaus pasimatymo rytą.
Išsilenkė siela iš kūno
septintą valandą ryto.
Nepranešiau kraujo žinios -
susitikote lygiai iš ryto;
kraują išjungė mirtis
septintą valandą ryto.
Dabar iš tikrųjų žinai,
ar baigiasi kūno egzilė.
Rengiesi vainikų pavėsy
suvokti nemirtingumą.
Neištariau kraujo žinios -
esi ir būsi negyvas.
Nulaužto kūno liemens
- - - neatpažino.
Ryšius su gyvąja gamta
nutraukei nedavęs sprendimo:
ar kūnui užbaigti siela
už kūną išeina egzilėn.
Dabar tu esi kaip laivas,
užplaukęs ant seklumos:
nuskuba upė pro šalį, nekeitus
neklaidingumo vagos.
Dabar tu esi išvengęs
egzilės beprotiškumo:
įteikei dokumentus
monarchinei santvarkai.
Dabar tu eisi pilietis,
suradęs nemirtingumo,
prisiekęs ištikimybę
monarcho karūnai.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
VII
Tolsta mūsų egzilė,
tolsta mūsų kalba.
Žilvine, Žilvinėėli,
bespalvė plyšta puta.
Kraujo neišmatuosi,
skausmo neišdalinsi.
Žilvine, Žilvinėėli,
ką pasirinksi?
- Kas yra duota, kas yra išrinkta?
- Žemė duota, mirtis išrinkta.
- Kas yra duota, kas yra išrinkta?
- Nieko neduota, tik viskas išrinkta.
Į Eglės pasaką grįžta puta.
Žilvine, Žilvinėėli!
Tai tiek ir tebuvo duota,
tai tiek ir tebuvo skirta.
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
TRIUMFALIŠKOJI
Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai numirę neatsigrįš,
alkūnėm griaučius parėmę.
Šiaurės mėnulio šiaurės akis
spindės virš buvusio kūno.
Kaulus surinks, bet jų nesudės
kaip žodžio - raidės prie raidės.
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Moterys šauks lyties kaip lietaus
lygioj išdžiūvusioj žemėj.
Kaulai balti sausroj sutrupės
į smulkią vasaros dulkę.
Dulkes surinks, bet jos neuždengs
sutraiškyto kūno liemens.
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai daugiau negrįš į namus.
Už laiko laikrodžiam plakant
pulso ritmu, tuščiuos kambariuos
bus nakčiai klojamos lovos.
Niekas negrįš, bet visa išnyks,
duris aklinai uždarys.
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta
Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
PASTABOS
CHAPEL В
1961.IX.13-14. Jamaica Ave., New York, N.Y. Laidotuvių direktoriaus pastatas: „Po vienu stogu dvi koplyčios". Pirmoji koplyčia pažymėta užrašu Chapel A, antroji – Chapel B. Šioje pašarvotas ir Antanas Škėma.
1961.IX.13-14. Jamaica Ave., New York, N.Y. Laidotuvių direktoriaus pastatas: „Po vienu stogu dvi koplyčios". Pirmoji koplyčia pažymėta užrašu Chapel A, antroji – Chapel B. Šioje pašarvotas ir Antanas Škėma.
MIRTIŠKOJI
Modelio ieškotina Paul Celan Todesfuge:
“Schwarze Milch der Fruehe wir trinken sie abends
wir trinken sie mittags und morgens
wir trinken sie nachts wir trinken und trinken...”
Modelio ieškotina Paul Celan Todesfuge:
“Schwarze Milch der Fruehe wir trinken sie abends
wir trinken sie mittags und morgens
wir trinken sie nachts wir trinken und trinken...”
RAUDIŠKOJI
"A las cinco de la tarde.
A las cinco en punto de la tarde...
Ir tolimesnėse Raudiškosios vietose atliepia Federico Garcia Lorca Llanto por Ignacio Sanchez Mejias tematinės ritminės detalės, iš dalies – nuotaikos ir struktūros visuma. Pirmosios dalies „penkta valanda po piet" čia tapo „septinta valanda ryto". Automobilio katastrofa, kurioje žuvo Antanas Škėma, įvyko apie septintą iš ryto.
"A las cinco de la tarde.
A las cinco en punto de la tarde...
Ir tolimesnėse Raudiškosios vietose atliepia Federico Garcia Lorca Llanto por Ignacio Sanchez Mejias tematinės ritminės detalės, iš dalies – nuotaikos ir struktūros visuma. Pirmosios dalies „penkta valanda po piet" čia tapo „septinta valanda ryto". Automobilio katastrofa, kurioje žuvo Antanas Škėma, įvyko apie septintą iš ryto.
...bespalvė
„Nėra pieno putos. Nėra kraujo putos. Yra...
– Žilvinėėli!“ (Antanas Škėma, „Žilvinėėli".)
„Nėra pieno putos. Nėra kraujo putos. Yra...
– Žilvinėėli!“ (Antanas Škėma, „Žilvinėėli".)
TRIUMFALIŠKOJI
Dylan Thomas And Death Shall Have No Dominion antifrazė.
“And death shall have no dominion.
Dead men naked they shall be one
With the man in the wind and the west moon;
When their bones are picked clean and the clean bones gone,
They shall have stars at elbow and foot;
Though they go mad they shall be sane,
Though they sink through the sea they shall rise again;
Though lovers be lost love shall not;
And death shall have no dominion”.
Dylan Thomas And Death Shall Have No Dominion antifrazė.
“And death shall have no dominion.
Dead men naked they shall be one
With the man in the wind and the west moon;
When their bones are picked clean and the clean bones gone,
They shall have stars at elbow and foot;
Though they go mad they shall be sane,
Though they sink through the sea they shall rise again;
Though lovers be lost love shall not;
And death shall have no dominion”.
