1818 m. Vilniuje satyrinis Nenaudėlių (Šubravcų) draugijos laikraštėlis „Gatvės žinios“ išspausdino tokį straipsnelį:

       Knygų, atrastų Grafo..., literato mėgėjo, bibliotekoje, sąrašas.
       „Tobulasis partizanas, arba lengvas būdas laimėti dailiąją lytį“; apvilkta avino oda.
       Maloningojo Pono Grafo „Namų šlovė“, padėta ant atskiro raudonmedžio pulto, nuolat atversta, kad kiekvienas žinotų apie Maloningojo Pono kilnumą.
       „Šūvis iš po furgono“, istorinis rankraštis, Maloningojo Pono ranka, galva ir širdimi parašytas 1812 metais.
       „Griausmingo balso trimitas, arba Grafas Achilas, Grafas Bucentauras, Grafas Tėvynės Viltis“. Eilėraštis vardinių proga, parašytas tėvų jėzuitų.
       „Medžiokliada“: 82 giesmių didaktinė poema su paaiškinimais, nepaprastai brangus veikalas.
       Šimtas paryžietiško įrišimo knygų, pavadinimu „Enciklopedija“: šias knygas sudaro tušti lapai, nei spausdinti, nei prirašyti, ir tai yra mėgstamiausia Maloningojo Pono lektūra. <…>

      
       Įdomu, ką anuometiniai Vilniaus šmaikštuoliai pasakytų apie šiandienines mūsų asmenines bibliotekas. Vis dėlto asmeninė biblioteka – toks intymus dalykas, beveik kaip miegamasis, tad verčiau pasidairyti po viešesnes erdves – mūsų knygynus. Tokia mintis kilo visiškai atsitiktinai, dykinėjant vasaros popietę. Užsukau į vieną Vilniaus knygynų pasidomėti profesine – lituanistikos, literatūros mokslo ir kritikos – lektūra. Tikėjausi – kaip per atostogas – maloniai šį tą pavartinėti, šį tą paskaitinėti kad ir stovėdama. Mūsų knygynuose gali daugių daugiausia pritūpti savo patogumui, skaitytojui nėra vietos prisėsti, knygas pas mus reikia skubiai įsigyti, pirkti ir pirkti, o ne hedonistiškai vartinėti ir skaitinėti. Nėra čia ko, knyga – prekė, atėjai, tai pirk. Tačiau užsukusi į tą knygyną neturėjau progos net pritūpti – kelis kartus apsukau dvi nedideles sales – kurgi mano knygos? Negali būti, kad literatūros mokslo leidiniai Lietuvoje nebebūtų publikuojami, o tuo labiau, kad jų neįsigytų vienas pagrindinių ir seniausių sostinės knygynų. Kur jos pasiklydo? Literatūros mokslo, kritikos ar lituanistikos skyrelio tame knygyne nebuvo. Bandžiau logiškai nuspėti, kur man reikalingos knygos galėtų būti padėtos. Galiausiai nusprendžiau atidžiai apžiūrėti visas lentynas ir pasijutau tarsi Alisa veidrodžių karalystėje.

       Jau nekalbėsiu apie tai, kad vasariškieji knygyno „Top 10“ atrodė tarsi šiuolaikiškas „Gatvės žinių“ satyros vertas variantas. Gal iš tiesų toks tautiečių literatūrinis skonis, dėl jo dabar ir nesiginčysiu. Kur kas esmingesnis dalykas man pasirodė knygyno interjeras, knygų išdėstymas, suskirstymas į skyrelius ir lentynas. Kaip kiekviena užpildyta erdvė – ir knygyno vidus yra kažkam skirtas, kreipiasi į skaitytoją, yra sudarytas jo patogumui. Knygyne knygos juk neslepiamos, o išdėstomos taip, kad galima būtų jas rasti. Jos bent turėtų būti paskirstomos remiantis ta logika, pagal kurią, tikimasi, jų ieškos skaitytojas pirkėjas. Knygynų interjeras yra mažytė mūsų kultūrinės nuovokos išklotinė, mūsų kultūrinis „Feng Shui“, deja, neišdėstytas vienoje perkamiausių šio vasaros „topo“ knygų – „Feng Shui per penkias minutes“. Kažkodėl man penkių minučių tikrai nepakako perprasti lituanistinių knygų paskirstymo knygyne principų. Štai skyrelyje „Knygos dovanojimui“ šalia meno albumų, grybų, kačių ir šunų enciklopedijų aptikau faksimilinę „Knygą nobažnystės krikščioniškos (1653)“ ir M. Daukšos „1599 Postilė ir jos šaltiniai“, antologiją „Gratulatio Vilnae“ ir XVIII a. rankraštinio kūrinio publikaciją „Bukolikos, arba Piemenų eilės apie Vilnių“. Norėčiau gauti „Postilę“ dovanų, ką ir sakyti. Gal ir gera mintis siūloma pirkėjui – knygos gražios, brangios, ir kodėl gi nepasiskaičius laisvalaikiu kokiems įstaigų vadovams jubiliejaus proga gautų XVI a. pamokslų ar XVII a. psalmių vertimo. Gal ir skaito, jei jau toks skyrelis yra, ką gali žinoti.

       Tikėjausi, ko ieškau, surasti skyrelyje „Humanitariniai mokslai“. Radau – Ž. Liauksmino raštus prie E. Lévino „Etikos ir begalybės“ ir A. Lingio „Pavojingų emocijų“; G. Beresnevičiaus esė rinkinį „Vilkų saulutė“ šalia M. Buberio „Dialogo principo“; M. Bachtino „Autorių ir herojų“ šalia knygelės „Psichologija, psichinė sveikata ir joga“. Skyriuje „Filosofija“ aptikau bent vieną man aiškų ir logišką knygų sudėjimo šalia principą – R. Pavilionio „Prieš absurdą“ kartu su A. M. Pavilionienės „Lyčių drama“. „Istorijos“ lentynose – Cz. Miłoszo „Išvyka į dvidešimtmetį“ ir dviejų literatūros vertėjų T. Četrausko ir K. Berthelio pokalbių knyga „Atspindžiai“. Ką gi, logiška – pastarosios knygos nugarėlėje juk parašyta: „Epocha, apie kurią kalbama knygoje, jau tampa istorija“.

       Savo ieškomas lituanistikos ir literatūros kritikos knygas, visiškai praradusias tapatybę, atradau, kur mažiausiai tikėjausi, išsklaidytas dviejuose skyreliuose – „Vadovėliai, švietimas“ ir „Kalbotyra“. Sunku buvo patikėti, kad A. Baranausko ir kitų lietuvių literatūros klasikų akademiniai raštai, A. Nykos-Niliūno dienoraščiai, V. Maciūno rinktinių raštų romas, V. Daujotytės monografija apie Putiną ir naujausia knyga apie S. Nėrį yra moksleiviams skirti vadovėliai. Kaip ir tuo, kad serijos „Senoji Lietuvos literatūra“ paskutinis tomas „Istorijos rašymo horizontai“ – kalbotyros veikalas.

       Išeidama iš knygyno dar spėjau pastebėti, kad grožinės literatūros salėje lietuvių autorių knygos yra nukeltos į tolimiausias lentynas ir įkurdintos prie galinio išėjimo šalia skyriaus „Modernus antikvariatas“.

       Toks lituanistinių literatūros, mokslo ir kritikos knygų išdėstymas knygyno interjere byloja, kad tas, kas jas taip paskirstė, neįsivaizduoja tų knygų adresato kaip aiškiai atpažįstamos skaitytojų grupės. Atrodo, nebesuvokiamas poreikis skaityti tokias knygas. Kas gi skaitys A. Baranausko ir Vaižganto raštus, jei ne mokytojų priversti moksleiviai? Kur daugiau lituanistika gali būti reikalinga, jei ne mokykloje, ir kaip kitaip ji gali būti, jei ne privalomai, diegiama. Šiame knygyne lituanistika neįsivaizduojama kaip savaiminga, atskira kultūrinių, intelektualinių, humanitarinių interesų sritis. Guosdama save, kad tai atsitiktinumas, apėjau kitus svarbiausius Vilniaus knygynus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kitur nebuvo jau taip blogai, bet apskritai – nieko ypač džiuginančio. Pavyzdžiui, viename knygyne apsidžiaugiau pamačiusi atskirą lentyną „Literatūros mokslas“, bet jame buvo sudėta ne tik šios srities ir kalbotyros (tiek jau to, sena filologijos giminystė), bet... ir lietuvių poezijos knygos! J. Degutytės dvikalbis eilėraščių rinkinys šalia „Žemaičių rašybos“. Arba dar viena lietuvių kultūrinio „Feng Shui“ detalė: mėgėjiškos poezijos knygelė (atsitiktinai atsiverčiau vieną posmą: „Taip noris kartais priklausyt nuo svajų, / Pasiaust su rudenio audrom, / Dainuot pašėlusias dainas Havajų, / Pridengt nusvirusias šakas kasom“) šalia A. J. Greimo studijos „Apie netobulumą“, dar vienas grafomaniškas poezijos leidinėlis – ir A. Marčėno „Pasauliai“. Eilių knyga „Lakštingalų upeliai (poemos, epopėja)“ liečiasi nugarėlėmis su kažin kaip priklydusiu Ch. Baudelaire'o rinkiniu „Piktybės gėlės“. Dar kitame knygyne lietuvių poezija gan vykusiai išskirta, nors ir toliausiame kampe šalia vaikų literatūros, gilesnėje nišoje, kurią galima pamatyti tik priėjus arčiau. Čia greta „Poezijos pavasario“ almanachų galima aptikti atminimų (folkloro žanro) knygą „Ir dega širdys ugnimi“. Ir argi neteisinga tokia atminimų kaimynystė su poezija: „Man brangus tas žydras dangus / Ir brangi ta padangė svajinga, / Ne upelis srovus, ne vėjelis švelnus / Tavo žodžiai į širdį man sminga“. Lituanistika ir literatūros mokslas – bevardžiame skyrelyje tarp „Filosofijos“ ir „Ekonomikos“. Kitur pirmame aukšte – “Grožinė literatūra“, kur iš lietuvių autorių aptikau vienintelę J. Ivanauskaitę. Visa kita lietuvių literatūra – rūsy, po laiptais, kartu su literatūros mokslu ir senaisiais spaudiniais. Nėra čia ko lįsti į viešumą. Į tarpą prie lietuvių autorių knygų lentynos įmanoma prasisprausti po vieną – bet negi kas apgula tas knygas, užklysta vienas kitas, tai gali ir pasistengti. Kiek labiau pradžiugino knygynas naujausiame prekybos centre – jis vienintelis turi skyrelį „Lituanistika“, jau vien dėl to neminėsiu tam tikrų jo trūkumų. Bet įdomiai paskirstyta lietuvių grožinė literatūra: naujesnė dideliame skyriuje „Grožinė literatūra“ pramaišiui su užsienio autoriais, o specialiame skyrelyje „Lietuvių literatūra“ – seniau išėjusios ir neišpirktos lietuvių autorių knygos. Tas pats „Modernus antikvariatas“.

       Paprastai knygas perku mažame Universiteto knygyne, kuris toks įprastas, beveik kaip namų biblioteka. Ši vasariška ekskursija po didžiųjų miesto knygynų sales iškalbingai atkreipė dėmesį į tai, kad ir daugumoje jų, o ne tik skaitant Lietuvos „dienraščius“ ar žiūrint televiziją, galima patirti kreivo veidrodžio efektą, kai nesinori tikėti, jog atspindys atitinka atspindimąjį. Kad ir čia – knygų, literatūros, kultūros erdvėje – mano specializuotoji sąmonės orientacija ir poreikiai gerokai prasilenkia su kolektyvinės lietuvių savivokos (ar to, kas ja laikoma, siūloma laikyti) „interjerais“. Atrodo, kurgi kitur, jei ne lietuviškame knygyne aš, lietuvių literatūros skaitytoja, turėčiau jaustis „tikslinė auditorija“, o ne opozicinė mažuma – juk kaip tik šias knygas ir nuolat skaitau, ir įsigyju, ir ne tik „dovanoms“. Galiu ir minkštasuolio trūkumą pamiršti. Bet knygynų interjerai man siūlo pamiršti vis dar egzistuojant pačią lituanistiką. „Skaitant“ knygynų erdves matyti, kad lituanistikos sritis Lietuvos kultūroje anaiptol nėra joks nacionalinio intereso dalykas, kaip idealiai galima būtų įsivaizduoti ir norėti, joks mūsų kultūros centras ar kitiems humanitariniams mokslams lygiavertė profesinių interesų sritis. Lituanistika pasitraukė į bendruomeninės sąmonės šešėlį, galbūt ir į kolektyvinę pasąmonę. Tokį santykį su lituanistinėmis knygomis teįmanoma suvokti dvejopai: arba jis staiga pasidarė visiškai iracionalus, arba visiškai tamsuoliškas. Lituanistikos dalykas ir jo kūrėjai bei dalyviai nebelaikomi nei komerciniais, nei kultūriniais, nei netgi siauresnio profilio profesiniais subjektais. Tai individai, praradę tapatybę ir vietą kultūros interjere. Atrodo, geriausiu atveju jų vieta – modernus antikvariatas prie galinio išėjimo.

       Įdomu tai matant atsiminti ne tokius jau senus laikus, kurie garsėjo daugiatūkstantiniais grožinės lietuvių literatūros ir lituanistinių mokslo bei kritikos knygų tiražais. Ne tik poezija buvo masiškai perkama; pavyzdžiui, V. Zaborskaitės monografijos „Maironis“ antrasis leidimas (1987) – 30 000 egzempliorių. Knygų apie anuomet mažiau populiarius autorius – J. Žėkaitės „Šatrijos Ragana“, R. Mikšytės „Silvestras Valiūnas“ tiražai – 5000 egzempliorių – vis tiek daugiau nei dešimt kartų prašoka dabartinį įprastą mokslinės monografijos egzempliorių kiekį. Tai prisimenu anaiptol ne su kokia nors nostalgija – tokia situacija negali pasikartoti, ir geriau jau nepasikartotų, kaip ir ją lėmusios aplinkybės. Bet norisi klausti, kur dingo tos daugiatūkstantinės lituanistikos gerbėjų minios? Juk iš jų neabejotinai yra kilę ir dabartinių knygynų darbuotojai, vadybininkai, kurie jau nebesuvokia, kokioje lentynoje padėti lituanistinę monografiją, kokiai auditorijai ji skirta. Ar tie tūkstančiai egzempliorių tikrai ne blogiausių, nebūtinai perdėm ideologizuotų knygų išties nesukūrė nė menko papildomo lietuvių kultūrinės savivokos sluoksnelio, kuris jau nebeišnyktų kaip dūmas, kurio nebūtų galima taip lengvai nubraukti pasikeitus laikams? Bet galbūt tie tiražai išties reiškė ką kita, nei autentišką domėjimąsi sava kultūra, ką kita, nei paprastas kasdienis skaitymo įprotis? Gal iš tiesų tos knygos buvo tik fetišai, daiktiniai simboliai, nurodantys į nesamą, trokštamą, aukštesnę tikrovę, kurios sovietmečiu emocingai ilgėjomės, bet kurios siekti buvo per sunku? Gal išties perskaityti knygas anuomet buvo daug sunkiau, nei dabar gali atrodyti?

       Toks įspūdis, kad lietuvių kultūra tam tikrais atžvilgiais tebegyvuoja gamtiniu ritmu. Keičiasi metų laikai, kažkas išnyksta, kažkas išdygsta, ratas apsisuka – ir negi tai prisiminsi. Vėl viskas prasideda iš naujo, tarsi anksčiau nieko tokio nebūtų patirta. Kultūrinių interjerų liudijamas santykis su mūsų literatūra ir kritika atrodo taip, tarsi būtų veikiamas archajiško archetipinio elgesio, susijusio su laiko virsmo išgyvenimu. Vienas galimas atsakas į laiko ribą tradicinėse bendruomenėse, kaip teigia religijotyrininkas M. Eliade, yra „dievybės (herojaus) pažeminimas“, to, kuris viešpatauja, nužengimas į požemius ir pragarus. Ir šiuo atveju – tai, kam anksčiau buvo skirta, regis, tiek daug pasitikėjimo, dvasingumo pastangų, staiga pasitraukia į sąmonės šešėlį, tarsi išnyksta iš tikrovės. Ir netgi nesąmoningai iš jos trinama. Literatūros istorija žino tokius „banguojančius“ kai kurių lietuvių literatūros autorių recepcijos atvejus – pavyzdžiui, Maironio. Tačiau atrodo, kad šiuo metu visa lituanistika yra patekusi į tokio mitinio laiko ritmą. Jei iš tiesų taip, tai herojus ar dievybė mite pažeminami, kad atsinaujintų, atgimtų ir grįžtų. Bet galbūt šios situacijos priežastis – tik tamsuoliškumas, silpnos kultūros, nesukuriančios išliekamųjų imperatyvų, negalia. Tuomet yra šioks toks pasirinkimas: gal vis dėlto verta paieškoti tinkamos vietos pasimetusioms mūsų kultūroje knygoms, nelaukiant mitinės herojaus grįžimo šventės?