Jugendas kaip meno srovė siejasi su XX a. pradžios bendrąja pasaulėvoka: su pasipriešinimu ar pritarimu A. Schopenhaueriui, F. Nietzsche'i; su monistine pasaulėžiūra, vitalizmo idėjų sklaida, intuicijos reikšme. XX a. pradžioje neoromantizmo, impresionizmo, simbolizmo, jugendo srovės išreiškė anticivilizacines nuostatas (antiistorizmą, amžinus, ritmingai pasikartojančius dalykus), aktualino mitus ir mitines figūras, vaizdavo kasdienybei tolimus pasaulius, egzotiškas salas, teikė didelę reikšmę sapnui, pasąmonei. Visoms XX a. pradžios meno srovėms būdinga atgimstanti Renesanso dvasia (erotikos, gyvenimo džiaugsmo, stipraus žmogaus kultas).
       Žavėjimasis biosfera ir organiniu pasauliu – jugendo teritorija. Jugendas iškelia idėją, kad tai, kas gamtiška, yra esmingai gražu. Domimasi gamtos formomis, joje ieškoma grožio ir harmonijos, laisvės ir visa ko ryšio idėjos. Su neįprastu dėmesiu vaizduojami moliuskai, kriauklės, mikroorganizmai, gėlės. Kiekviena gyvybės forma suvokiama turinti savito grožio. Viena iš izotopijų – gyvybės prasiveržimo iš negyvų formų, išsiskleidimo, suvešėjimo, klestėjimo vaizdavimas.
       Pražystančios gamtos motyvą, kurį kritika XX a. pradžios lietuvių neoromantikų kūryboje kildina iš romantizmo¹, labiau vertėtų sieti su jugendui svarbiausią reikšmę turinčia gyvybės ir gamtiškumo adoracija. Pagrindiniu jugendo vaizdavimo objektu (ar instrumentu) tampa augalijos ir gyvūnijos pasaulis. Mėgstamiausia jugendo gėlė – lelija, perimta iš italų Renesanso (Boticceli), prerafaelitų, Tolimųjų Rytų meno. Jai suteikiamas svarbus vaidmuo, nes ji, būdama vandens augalas, simboliškai sujungia pagrindines kosmoso sferas: dangų, žemę, vandenį. Anot J. B. Metzlerio, tai, kas susiję su vandeniu – „vandens lelijos, gulbės, tvenkinys“ – turi reikšti „gyvenimo ratą, kosminį visumos jausmą“².
       Lietuvių poezijoje į gamtos stebėjimą atsigręžia jaunasis Kazys Binkis. „Utose“ jis stilizuoja jugendo rytietiškąją madą. Šio ciklo eilėraštyje „Mauruoto liekno viduryje“ paslaptingo, tamsaus, mauruoto liūno fone vaizduoja leliją ir kaip grožio apraišką, ir kaip iš pirminių gamtos elementų išaugusią formą. Eilėraštyje „Obelų žiedai“ stebimi krintantys obelų žiedai – tuščiame fone jie, įspūdžio išdidinti, atrodo nepaprastai dekoratyvūs. Tylus, lengvas ir grakštus žiedlapių judesys primena snaigių kritimą. Snaigės, obelų žiedai, ir metaforinis asociatyvus palyginimų narys – plaštakės yra skirtingos gamtos formos, bet kartu ir panašios siluetu, spalva, judesiais. Iš šios formų sanpynos kuriamas estetizuotas regėjimas ir išlaikoma visa ko sąryšio gamtoje idėja.
       Eilėraščio „Šilkasparniai debesėliai“ objektas – taip pat pasigrožėjimą sukelianti gamtos forma: šilkasparniai debesėliai, gimę iš okeano bangų, atpūsti vėjo, panašūs į baltas bures, į baltas gulbes, „dangaus krikštole plaukioja“. Kuriamas itin skaidrus, beveik permatomas vaizdas, vartojama ankstyvajam jugendui būdinga spalvinė gama (šviesiai mėlyna ir balta), lengvas, grakštus ritmas. Paralelėse ir palyginimuose (dangus – okeanas, debesėliai – baltos burės, baltos gulbės) atpažįstame potekstėje slypintį dangaus ir žemės, dangaus ir marių tarpusavio atspindžio vaizdinį. Dangus nusakomas „žemiškuoju“ plaukiojančių baltų gulbių peizažu. Sukuriamas simetriškas, reiškinių pavidalus transformuojantis atspindys (baltos gulbės – vandenyje, balti debesėliai – dangaus mėlynėje).
       Nesąmoningai, t. y. kartu su vaizdo kliše perimtus, monistinės pasaulėžiūros principus nurodo ne tik numanomas simetriškumas, bet ir vandens (bei gulbės) motyvas, turintis visa ko pradžios, sąryšio, vaisingumo semantiką: debesėliai kaip atskira gyvybės forma atsiranda iš vandens stichijos („Tyros bangos okeano / Juos pagimdė, išaugino“), plaukia dangumi, o paskui neaišku, kur pranyksta („Ar jie tyrlaukiuos sutirpsta, / Ar gelmėse vandenyno...“) vėl įsilieję į visumą. Eilėraštyje išlaikoma gyvybės rato simbolika, reiškiniai paklūsta didžiajam gamtos dėsniui: randasi iš visumos ir į ją grįžta. Pasirodo ir XX a. pradžios stilistiniu topu virtę pamąstymai: kas tai? iš kokios formos išaugo? į kokią formą pavirs?
       Jugendiškasis vaizdas K. Binkio poezijoje išlieka ilgam ir įterpiamas į kitą meninę sistemą. Avangardiniame eilėraštyje „Vėjavaikis“ išlaikytos jugendo vaizdinijos klišės (balti paukščiai mėlyname danguje), japonizmai (gervės), šviesos įspūdis (skaistus debesų kelias). Eilėraščio vaizdas punktyriškai primena japonų šilko piešinius – gervių figūros grakščiai išsidėsčiusios mėlynai balto dangaus ir debesų bangų fone.
       Jugendo aspektu ypač įspūdingas eilėraštis „Žalumo banga“. Eilėraščio pradžioje išskaičiuojamos pražydusios gėlės („Ant kalno tulpės, / Pakalnėj ievos, Miške žibutės / Šilkinės žydi“). Atrodytų, kad tai naivioji gamtinė lyrika. Tačiau eilėraštis nėra naiviai peizažinis. Jo realistinis, konkretus vaizdas susijęs su gamtamoksliniu XX a. pradžios kontekstu – jugendo pamėgtąja botanika. Ne vienoks ar kitoks peizažas, ne jo konkretybė čia svarbiausia, o žydėjimas kaip gyvybės apraiška, kuria džiaugiamasi. Gyvybės džiaugsmas išreiškiamas amžiną gamtos ritmą primenančiais bangos (žalumo banga), jūros (gyvybės jūra) motyvais.
       Gamtos žydėjimas yra kaitos ženklas, nuolat besikeičiančio ir amžinai atsinaujinančio organinio pasaulio forma. Kas valandą kitas, kas valandą naujas pasaulis, jo įvairovė apibūdinama žydėjimo margumu („Man visas pasaulis – pražydęs gėlynas“, – eil. „Eidama pasiimk su savim vainikus“). K. Binkio lyrikoje žydinti gamta gyvena savo „jaunystę“. Dažnas žydinčių augalų ir upelio pokalbis reiškia flirtą, džiaugsmingą gyvų esybių bendrumą.
       K. Binkio susižavėjimas augalija, pavasariu, jaunyste – esmingai su jugendu besisiejančios temos. Žydėjimo tematika permeta lieptą į žmogaus pasaulį, vitaliniu pagrindu suartina žemės ir žmogaus gyvybę. Žydėjimu išreiškiama kaitos idėja, kuriai paklūsta visa gyvastis. Pavasario, žiedų vaizdais kalbama apie gyvybės jėgą. Ši gyvybė pilna erotikos, svaigulio („Žali dvelkimai <...> / Po jauną žemę / Sapnus nešioja... // Sapnai tie skleidžias <...> Jausmus vylingus / Aplinkui sėja“, – eil. „Žalumo banga“).
       Gėlių, ypač skinamų, pinamų, motyvą plačiai vartoja moderniosios poezijos atmaina – romansas. K. Binkis perima amžiaus pradžioje išpopuliarėjusią rusų, lenkų romansų stilistiką. Jo tekstams būdingas idiliškas, dažnai erotizuotas gamtos vaizdas. Liaudies dainas imituojančiuose, o iš tikrųjų romansiniuose eilėraščiuose poetas susieja moters ir gėlės figūras. Moteris itin efemeriška, gamtiška, „vainikais visa apsipynus, / Apsisiautus auksiniais plaukais“, – lyg kokia gamtos dvasia (eil. „Aš skrajoju linksma po beržynus“). Elgesys su gėle sukuria ištisą flirto siužetą: skindama gėles ir puošdama jomis savo aplinką moteris išbando vyro meilę („Gėlės iš šieno“), gėlė primena buvusią mylimąją, išeinančios mylimosios prašoma pasiimti ir gėlių vainikus.
       Į jugendo kontekstą šiuo požiūriu įtrauktina ir K. Binkio sudaryta antologija „Vainikai: naujesniosios poezijos antologija“ (1921). Jos pavadinimas turi nemažai literatūrinių aliuzijų: tai ir jaunųjų kūrėjų poezijos „žiedai“, ir asociacija su įsimintu Maironio pavasario vaizdiniu („vainikų eilė pirmutinė“), ir su jugendo poetiką reprezentuojančiu S. Zweigo poezijos rinkinio pavadinimu „Ankstyvieji vainikai“ (1907). Gėlių vainikas yra tipiška jugendo emblema. Ji sukaupusi savyje svarbias idėjas: visa ko supintumą, dalies ir visumos santykį, gyvo ir negyvo vienovę. Nuskintos gėlės reprezentuoja gyvybės mirtį, vainikas – žiedą, supintą į ornamentą, žiedų estetinę formą, amžiną gyvybės ratą. Vanduo (lašas, jūra, banga) ir gėlė tampa populiariais XX a. pradžios meno simboliais – ornamentais: vandens fontanais, kaskadomis, gėlių vainikais, girliandomis. Svarbu pažymėti, kad XX a. pradžios jugendo estetikoje gyvybę reprezentuoja ne tik natūralus augalijos būvis, mimetiškai perkeltas į meną, o gyvybės meninės, estetinės formos. Tad supintos gėlės tampa populiariausia ornamentų dalimi.
       Manytina, kad šis stilius gėlių žydėjimo motyvais Lietuvoje išsiskleidė gana plačiai. Kadangi nebūta stiprios jugendo refleksijos, meninės savimonės, tad ir minėti motyvai nebuvo suvokti šios srovės kontekste; jie buvo suprantami kaip bendroji mada arba kaip tradicinės gamtinės lyrikos vaizdinija. Tačiau gėlių motyvai K. Binkio kūryboje ir ypač trečiojo ketvirtojo dešimtmečio poezijoje (S. Nėries, A. Miškinio, B. Brazdžionio floristinės figūros) nėra gryni folklorizmai. Jie atspindi XX a. pradžios jugendo topiką ir poetiką. Gausūs gėlių meniniai vaizdai, svaigus žydėjimas išlieka ir simbolis, ir dekoras visą trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį. Manydami, kad šis motyvas liudija tik lietuvių poezijos infantilų mimetizmą, nubrauktume nuo jos neploną XX a. pradžios europinės kultūros sluoksnį. Būtent gėlių figūros ir ornamentai yra itin madingi XX a. pradžios meniniai štampai, kurie lietuvių lyrikoje funkcionuoja kaip labai stipri nacionalinės tradicijos ir moderniosios literatūros aktualijų sąsaja.
       Jaunystės adoracija, angažavimasis gyvenimo džiaugsmui, judėjimui tuo metu buvo itin avangardiniai dalykai. K. Binkio futuristiniai eilėraščiai daugeliu atžvilgių taip pat yra jugendiški. Kritika yra pabrėžusi K. Binkio poezijos avangardizmo savitumą. B. Ciplijauskaitės teigimu, K. Binkio poezijoje dinamiką demonstruoja ne civilizacija, o gamta; dinamikos vaizdiniai imami iš organinio pasaulio (gulbės, gervės, vėjas). Judesiu ir jo greičiu K. Binkis išreiškia gamtos gyvastingumą, jėgą, patį gyvybės buvimo būdą³. Gamtiškumo sluoksnis laikomas K. Binkio futuristinės poezijos specifika arba tradiciškumu futuristiniame kontekste⁴. Tačiau įmanomas ir kitoks požiūris – gyvenimo ir vitalizmo kultas, gamtos gyvastingumo adoracija, pačios gamtos dinamika leidžia futuristišką K. Binkio poeziją perskaityti jugendo kontekste. Ypač jį atitinka žavėjimasis pavasariu, pumpuro jėga, kur sutampa energija ir grožis. Vėliau keturvėjininkišku kodu K. Binkis perrašys ne ką kitą, o jugendiškąją pavasario (debesėlių, gėlių žydėjimo, atkuntančių vabalų) temą. Jugendo motyvai avangardinėje K. Binkio poezijoje tampa parodijuojama medžiaga (pavasaris pagal Maironį, Donelaitį). Eilėraštyje „Botanika“ apie egzotiškas gėles, skurstančias Berlyno botanikos sode, rašoma ironiškai, humoristiškai. Kaip ir apie vabalus...
       Vakarų jugendo vitalizmo idėjos buvo siejamos ir su maištu prieš buržuazinę moralę (pvz., F. Wedekindo dramoje „Pavasario pabudimas“). Panašaus pobūdžio vitalizmas įžvelgtinas ir avangardizmo klasika tapusiuose K. Binkio eilėraščiuose, kur maišto pagrindas yra ne ideologija, o sveika jaunystė, sprogdinanti gyvenimo jėga („Galvon suaugę baras profesoriai, / Kad vietoms gabus, bet nerimtas. / O man – kur pažiūriu – visur pavasariai, / Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas“, – eil. „Galvon suaugę baras profesoriai“). Maištas, kyląs iš gaivalingumo, iš jėgų pertekliaus, K. Binkio poezijoje bus buvęs lieptas tarp jugendo ir avangardinių meno srovių, tačiau jis iš tradicijos priskirtas vien tik avangardizmo teritorijai. Pažvelgus iš jugendo meno pozicijų, K. Binkis taptų svarbi ir įdomi figūra skirtingų XX a. pradžios meno srovių byloje.
       Balio Sruogos poezija išreiškia kitą jugendo bruožą – jutimų adoraciją, sensualų santykį su pasauliu. Lietuvių poezijos interpretacijose iki šiol gana mažai kalbėta apie jutiminį suvokimą. Daugelį XX a. pradžios reiškinių priskyrus steriliam simbolizmui ar neoromantizmui, jutiminis aspektas liko neišryškintas. Gamtiškas gyvenimo džiaugsmas B. Sruogos lyrikoje išsakomas jaunystės svaiguliu, pavasariškais jausmais, oniriniais elementais, erotine tematika ir emblematika. Įdomu B. Sruogos poeziją perskaityti kaip tik erotinių reikšmių požiūriu.
       Prisiminkime XIX a. dekadentizmo ir XX a. pradžios literatūros kurtus erotikos pavidalus – A. Strindbergas, S. Przybyszewskis susitelkia ties seksualumo metafizika ir mistika, ties fatališkos, demoniškos meilės vaizdavimu⁵. B. Sruogą domina ne žudantys, nevaisingi geismai, ne tamsusis iracionalumas, o žmogaus prigimties dalyvavimas didžiojoje gamtos misterijoje, kuriančioji iracionali gyvenimo jėga.
       Gamtiškumu pagrįsta erotika – XX amžiaus pradžios lietuvių lyrikos bruožas. Jau minėtos jugendo emblemos – vandens lelijos, gulbės, tvenkinys, parkai, – anot J. B. Metzlerio, „išreiškia ir <...> dionisiškąjį mėgavimąsi, atpalaiduotų troškimų karalystę“⁶. A. Böcklino paveiksluose vanduo ir gulbės, F. Zelgerio nuomone, yra juslinio džiaugsmo simboliai⁷. Gulbė B. Sruogos poezijoje išties yra daugiau erotizuoto juslingumo, moteriškumo emblema nei transcendencijos simbolis.
       Atpalaiduotų troškimų karalystė B. Sruogos poezijoje išskleidžiama vandens motyvais. Ankstyvosios B. Sruogos kūrybos pasaulėjauta pagrįsta akvatine vaizduote. Vandenų peizažas poeto eilėse neorientuotas į mimetiškąjį santykį su tikrove, netampa vaizdavimo objektu. Vandens ornamentas čia ženklina ne tikrovės formas, o dvasios būsenas. „Jūra“ yra ne žemiškojo reiškinio, o žmogaus būties, jo vidinio kosmoso vaizdinys. Stichija vaizduojama ne išoriškai, o tarsi iš vidaus, – kaip subjekto būties ir veiksmų erdvė. Subjektas yra emociniuose vandenyse. Nardymas jausmuose prilygsta nardymui bangose, plaukimui. Vandens įspūdis, pats buvimo būdas (stichija), įvairios jo formos (verdenė, mėlynos bedugnės, bangos, audra, sūkurys, gelmė, verpetas) sudaro kalbančiojo pasaulėjautos emblematiką, išreiškia sielos dinamiką, jausmų sūkurį: jūruoja ir užšąla visi skausmai, dainos sklinda verpetais („Ta siela nerimsta... / Lyg jūra bangioji, / Lyg balti verpetai“, – eil. „Saulėleidžio giesmės“, I d.). Vidinė būsena (neramybė, jausmo kilimas ir plėtotė, gaivalingumas ir valia bei pastanga) apibūdinama kelionės laivu, irklavimo, plaukimo, besiskleidžiančių burių vaizdais. Plaukiančios valties ar irklininko figūros simbolizuoja nardymą gyvenimo pojūčiuose („Mūsų valtelė – / Šventas siekimas <...> / Mūsų valtelė – / lengvas mojimas / angelo sparno“, – eil. „Mes neužmigom“). Ne tik subjektas, bet ir visa visata suvokiama kaip vandens formos. Visuotiniam ritmui, „sūpavimuisi“ jausmuose ir būtyje apibrėžti randami neįprasti žodžiai: nežinomoj šaly dausų diegai bei godonės jūruoja. Su marių audros vaizdu sietina aistra, emociniai sukrėtimai ir išlydžiai („Pradžiugsiu tik audros prakeiktam siutime“, – eil. „Saulėleidžio giesmės“, IV d.).
       B. Sruogai vandens erdvinė vaizduotė – itin intymi. Vanduo – viso gyvojo pasaulio pagrindas, gyvybės substancija, erotinis pradas. Į šį prasmių lauką pakliūva ir sulčių bei vyno motyvas („Pabučiuok sultingą žemę – / Būk kartu... / Joj verdenės sultis semia – / Semk ir tu!“, – ciklo „Ūkana“ eil. „Rymastis“).
       Ritmas – jugendo autorių naujai atrastas pastovusis visatos dėsnis – B. Sruogos poezijoje išreiškia ne tiek radimosi ir nykimo procesą, kiek gyvasties buvimo būdą. Pagrindinė vandens funkcija jo lyrikoje – judėjimas, bangavimas, dinamika kaip gyvybės išraiškos forma. Taip sukuriamas euritmiškas būties įspūdis, akvatine vaizduote išreiškiami visatos ir sielos intymūs sąlyčiai. Šiuo požiūriu net lapų supimasis eilėraštyje „Supasi, supasi lapai nubudinti“ giminingas vandens bangavimui. Vėjas tampa bangų įspūdžio pakaitalu. G. Bachelard'o nuomone, vandenų supimosi pojūtis, tapęs patirties centru, yra viena iš lopšinės svajonių („Iš keturių elementų tik vanduo gali liūliuoti“⁸). Vieną gražiausių B. Sruogos eilėraščių galime perskaityti psichoanalitiniu vandens svajonių ir ritmo aspektu: ir kaip lopšinės variantą, kaip intymios vaizduotės poetinę raišką, ir kaip vandens sūpavimo įspūdžio perkėlimą kitiems visatos reiškiniams. Vanduo ir jo formos poetui yra moters-gamtos atitikmuo. Poeto lyrikoje jūros, audros, plaukimo vaizdai tampa intymios būties topografija. Burės, vilnys, verpetai lydi subjektą erotinėje kelionėje.
       B. Sruoga kuria ne konkretų peizažą, o jo ornamentą. Iš dangaus ir jūros kūnų sąryšio kuriamas nekonkretus, naujas formas ir matmenis turintis, su natūralia gamta nesisiejantis piešinys. Jame ryški judesio elipsė, susiliejimai. Stichijų susijungimo gestui būdinga ne tiesi linija, t. y. ne kosminė vertikalė-horizontalė, o lenktos linijos. Su gamtos stichijomis subjektas jungiasi pirmiausia įsiliedamas į jos pačios formas ir judesius (sūkurys, lingavimas, sūpavimasis, vyniojimasis). Išoriniame vaizdiniame lygmenyje ryškinama bangos, lanko, sūkurio forma.
       Antimimetiškai suvokiama erdvinė vaizduotė grindžiama ypatingu juslingumu. Eilėse išskleidžiamas ne loginis, abstraktus mąstymas apie erdvę, o individualus, jutiminis santykis su ja. Dangaus ir žemės sąsajos pasirodo kaip momentiniai judesiai („...Ir bangų viršūnės baltos / Vinginas žaibais, / Bures išpūstas, iškeltas / Puošia spinduliais“ – ciklo „Vėtra“ II d.), emociniai išlydžiai („Kam tik vienos baltos bangos myli dangų su žaibais!..“ – ciklo „Vėtra“ III d.). Bangų sąlytis su dangaus sfera yra jausmo viršūnių, ekstazės emblema. Dangus ir jūra neatspindi vienas kito, o tarsi yra vienas kitame. Plaukiama ne į geografinius tolius, o į aukštąsias patirties akimirkas. Visa apimantis jausmas, jaunystės svaigulys, išreikštas akvatine vaizduote, turi dangaus konotacijas. Erotinė tema B. Sruogos poezijoje dažnai reiškiama pinant folklorinius ir jugendo motyvus bei emblemas: rūta, neprarasdama tradicinių prasmių, pakliūva į jugendiškąjį gamtos formų sąsajų lauką; laumės juosta, nupinta iš radastų, atitinka banguotą liniją, ornamentą, girliandą.
       B. Sruogos eilių subjektas labiausiai atitinka XX a. pradžioje gamtiškumą reprezentavusią figūrą – Paną. Ši identifikacija ryškėja iš jutiminių reakcijų, erotinių įspūdžių tarsi kokia mozaika. Lyrinio subjekto figūra apima jaunystės grožį, gaivališką gamtiškąją žmogaus prigimtį, jausmų įtampą ir akimirkos šventiškumo pojūtį („Jurginą nuraškęs, / Beržais išsikaišęs, / Ir žvaigždėms, uždegusioms dangų gyvybės / Ugnim – nepavydžiu...“ – eil. „Saulėleidžio giesmės“ I d.). Galime jausti B. Sruogos vaizduotės traukos centrus: K. Hamsuno „Paną“, jugendo žurnalą „Panas“ ir A. Böcklino paveikslų įtaigą. Panas A. Böcklino kūryboje yra centrinė figūra, priešinga civilizacijai – civilizacijos griūva, o jis išlieka. F. Zelgeris Paną gretina su Satyru iš F. Nietzsche's „Tragedijos gimimo“ (1872) ir teigia, kad naudojant šią figūrą tapyboje buvo kuriamas laisvo, sveiko, kultūros nesugadinto, nesusvetimėjusio žmogaus provaizdis⁹. Manytina, kad šiam figūrų tipui galėtų priklausyti ir Faunas. Visų jų prasmių laukas panašus: erotiškumas, gamtiškumas, vyro ir moters paslaptingo, metafizinio ryšio poetizavimas. Antikos mituose jugendo kūrėjai atpažįsta gamtiško, natūralaus gyvenimo sampratą. B. Sruogos lyrikoje šį erotizuotą gamtiškumą išreiškia ne konkretūs Pano ar Fauno personažai, o pats kalbantysis, tiesiogiai nesitapatindamas nė su vienu personažu.
       B. Sruoga bus neabejotinai perėmęs ir jugendo „anakreontinių“ motyvų, šokio ir sūpavimosi tematiką. Judėjimas, sūpavimasis tokio tipo eilėraščiuose paverčiamas tema ir forma – išreiškiamas rimu, ritmu, paralelizmais (eilėraštyje „Supasi supasi lapai nubudinti“ sutampa vaizdai ir ritmas). Tokiame kontekste turėtume matyti ir K. Binkio poetines formas (trioletai, rondo, utos), kurios pačios savo pavidalais nurodo visko susipynimą, radimąsi, plėtotę ir sugrįžimą į pradžią (prisimintini čia ir H. von Hofmannsthalio trioletai).
       XX a. pradžios meną sužavi gyvybės, natūralumo, gamtiškumo idėjos. Lietuvių literatūros tradicijai jugendas pirmiausia pasiūlo pavasario ir jo reprezentacijų poetiką, gyvybės gamtiškumo idėjos poetinę sklaidą. K. Binkio, B. Sruogos poezijoje temų ir motyvų lygmeniu besiskleidžiąs jugendas sutapo su jaunatviškais modernumo ieškojimais. Akivaizdu, kad XX a. pradžios lietuviškojo jugendo kūriniuose vyrauja šviesioji pasaulėjautos pusė, – K. Binkio ir B. Sruogos lyrikoje gamtiškumas, vitalinė gyvenimo samprata (juslingumas, gyvenimo svaigulys, dinamika) postuluojami beatodairiškai ir džiugiai. M. Wallisas aptardamas lenkų jugendą teigia, kad Rytų Europoje labiau orientuojamasi į sveiką gaivalą, į pirmaprades gyvybės formas; čia esą daug mažiau nei Vakarų Europos mene dekadentiškų gyvybės perversijų, nesveikumo¹⁰. Tokią mintį palaikytų ir lietuviškojo XX a. pradžios literatūrinio jugendo tyrinėjimai. Kadangi lietuvių literatūroje daug mažiau būta fin de siécle motyvų, tai kaip priešprieša „amžiaus pabaigos“ jausenai mažiau pastebėtas, silpniau kritikų reflektuotas liko ir pats jugendas.

       ____________
       ¹ J u r g u t i e n ė  A.  Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 86.
       ² M e t z l e r  J.  B.  Literatur Lexicon. Begriffe und Definitionen. – Stuttgart: Hrsg. von Günter und Irmgard Schweikle, 1990. – S. 228.
       ³ C i p l i j a u s k a i t ė   B.  Literatūros eskizai. – Vilnius–Kaunas: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992. – P. 3–9.
       ⁴ Z ü r c h e r  Ch.  Lietuvių avangardo pavasaris. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 76.
       ⁵ P r a z   M.  L i e b e,  T o d  u n d  T e u f e l. Die schwarze Romantik. – München: Deutschentaschenbuchverlag, 1994. – S. 198–200.
       ⁶ M e t z l e r  J.  B.  Literatur Lexicon. Begriffe und Definitionen. – S. 228.
       ⁷ Z e l g e r  F.  Arnold Böcklin. Die Toteninsel. – Frankfurt am Mein: Fischer Taschenbuch Verlag, 1991. – S. 38.
       ⁸ B a c h e l a r d  G.  Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 240.
       ⁹ Z e l g e r  F.  Arnold Böcklin. – S. 22–23.
       ¹⁰ W a l l i s  M.  Jugendstil. – Dresden: Verlag der Kunst, 1982. – P. 120.