Audinga Peluritytė.
Pokalbį pradėsiu Mariaus Ivaškevičiaus mintimi, kuri įrašyta knygos „Liučė čiuožia“ viršelyje: šios knygos autorė – tai būsima pirmo ryškumo žvaigždė, kuriai nereikės ieškoti savo skaitytojo, skaitytojai ją susiras patys. Iš tikrųjų Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstai – ne vienadienė literatūra. Visgi jie lengvai skaitomi (žvilgsnis „čiuožia“ puslapiais), įtraukia į problemų ratą, magnetizuoja. Kaip susiradai literatūrą, kada gimei kaip kūrėja ir pasakei sau: „Noriu būti rašytoja“?

       Laura Sintija Černiauskaitė. Kai kažkokia jėga mane išmetė į šitą pasaulį, ji nenurodė, ką turėčiau jame nuveikti. Mano tėvai į Vilnių atvažiavo iš skirtingų Lietuvos kampelių, čia studijavo, susitiko, įsimylėjo, ir šitaip atsiradome mudvi su sese. Esu tas pasiklydęs miesto vaikas, kuris nuolat ilgisi gamtos.
       Rašyti pradėjau vaikystėje, mėgindama išlieti įgimtą nerimą, ir paaiškėjo, kad rašymas tam tinka. Per moksleivių atostogas atvykdavau pas močiutes arba tetą su dviem storais sąsiuviniais: į vieną rašydavau išgalvotas istorijas, o kitas būdavo atsarginis. Suaugę stebėdavosi, kodėl vaikas, užuot bėgęs į kiemą, užsidaro ir kažką rašinėja. Savo užrašų ilgai niekam nerodžiau, baisiai pykdavau, jei suaugę smalsaudavo ar kaulydavo paskaityti. Tų istorijų dar ir nelaikiau literatūros kūriniais. Svarbesnis buvo pats rašymo procesas. Kiek atsimenu, persikeldavau į kitą tikrovę, ir ten jaučiausi laisvesnė, saugesnė, ne tokia susikausčiusi ir suvaržyta, be to, ten buvau padėties šeimininkė. Iš esmės toks rašymo akstinas – jeigu jį apskritai įmanoma kaip nors apčiuopti ir paaiškinti – išliko nepakitęs. Taip pat ir kūrimo mechanizmas. Rašydama aš gyvenu.

       A. P. Esu ne kartą girdėjusi solidžių kalbininkų nuomonę, kad rašytojams, gimusiems ir augusiems Vilniuje, stinga įgimto kalbos jausmo, kad jiems sunku „prisijaukinti“ kalbą. Ar turėjai kada rūpesčių dėl kalbos, ar sunku buvo ją „prisijaukinti“? Skaitant tavo tekstus kalba atrodo paklusnus kūrybos įrankis, lengvai tau pasiduodanti materija, bet ar tikrai taip yra? Daugelis šiuolaikinių tavo kartos rašytojų neretai prasitaria apie tą problemišką santykį su kalba. Tai pasakytina apie M. Ivaškevičiaus, Renatos Šerelytės ir kitų autorių pirmąsias knygas. Žinome, kad gyvas kalbos jausmas – pirma tikros literatūros sąlyga, o naujausioje lietuvių literatūroje kūrėjų santykis su kalba dažnai darosi labai komplikuotas, nenuspėjamas. Kartais toks menininko ir kalbos santykis atveria originalius estetinius, filosofinius klausimus. Ryškus pavyzdys yra M. Ivaškevičiaus „Istorija nuo debesies“: atrodo, kad autorius susiduria su kalba kaip su kažkokiu nuostabiu fenomenu ir intuityviai gaudo jos vidinę, slaptą logiką. Kartais pradedi nebesuprasti – kur vyrauja logika, kur – atsitiktinumas, o kur – tikri estetiniai sprendimai. Ar prozininkė L. S. Černiauskaitė pasiduoda kalbiniam atsitiktinumui, žodžio žaismei, ar priešingai – tramdo ir varžo save? Kaip pasiekiamas tas „čiuožimo“ kalba efektas?

       L. S. Č. Mano santykis su kalba taip pat gana konfliktiškas, ypač rašant juodraštį. Stengiuosi, kad prieš tekstui patenkant į viešumą to konfliktiškumo nesijustų – nesinaudoju juo kaip kokių nors prasmių kūrimo priemone. Todėl tikrai malonu girdėti, kad skaitytojai mano tekstu kartais gali ir ,,čiuožti“. Nes pats rašymo procesas, deja, į čiuožimą nė iš tolo nepanašus. Greičiau tai yra klupinėjimas. Dažnai pasijuntu bejėgė, kai mėginu išrašyti viduje susikaupusį išgyvenimų gniutulą, kai neberandu tam išrašymui tinkamos žodinės raiškos. Tada kyla įspūdis, kad kalba man darosi svetima, kad klaidžioju kažkur šalia ir niekaip nepatenku į jos lauką. Tai sukelia kankinančias nepasitenkinimo savimi būsenas. Mano literatūrinė kalba formavosi iš knygų, beje, daugiausia – iš verstinių. Jokiomis tarmėmis apskritai nešneku, vienintelis mano sąlytis su jomis – grynai teoriškas, atsiradęs per dialektologijos paskaitas Vilniaus universitete. Sutinku, kad tai riboja, sintetina kūrybinę kalbą. Tačiau literatūra yra kažkas daugiau nei vien tik kalba ar žodžiai. Ir tas intuityviai pritraukiamas kažkas daugiau spontaniškai įsismelkia į kalbą, apsigyvena žodinėse formose. Ypač tai aišku dabar. O rašant pirmąją knygelę santykis su kalba, žinoma, buvo daug lengvabūdiškesnis. Kaip vaiko santykis su žaislu: žaislas yra įdomus, tu jo dar nebijai, gali visaip juo manipuliuoti. Tas intuityvus, laisvas žaidimas kalbine medžiaga turi ir pliusų, ir minusų. Didžiausias jo privalumas yra tai, kad neribojamas išankstinių nuostatų bei literatūrinių konvencijų gali netyčia parašyti kokį nenuglaistytą jaunatvišką šedevrą, kurio galbūt ir pats neįvertini, – nei žinai, ką su juo daryti, nei jautiesi visateisiu jo autoriumi.

       A. P. Per susitikimą su Vilniaus universiteto studentais Vanda Juknaitė tvirtino, kad kone visi į lietuvių filologiją stojantys studentai, bent jau jos kartos ir jos kurso, planavo būti rašytojais. Ir rašė. Kviesdavosi ją į savo kambarėlį ir skaitydavo savo kūrybą kaip didžiausią paslaptį. Kurso draugų daug, ir V. Juknaitė mintyse kartodavo: „Ačiū Dievui, aš nerašau, ačiū Dievui, aš nerašau, aš nebūsiu rašytoja!“ O jie buvo įsitikinę: „Mes būsime rašytojai!“ Tačiau dabar tų rašytojų kaip ir nėra. Kai kurie jų ėmėsi vertimų, kiti tapo redaktoriais, leidėjais, kritikais – kaip Valentinas Sventickas, o V. Juknaitė iš viso kurso liko vienintelė tikra rašytoja. Knygoje „Išsiduosi. Balsu“ (2002) galima rasti jos samprotavimų apie kūrybą: kas yra menas ir kas – ne. Anot V. Juknaitės, menas yra būtina tiesa, stiprus poreikis kažką pasakyti, ko nebegalima ištylėti. Kol gali tylėti – tylėk, bet jeigu tylėti nebegalima, tada prasideda tiesos sakymas, kuris ir yra menas. O menas kaip žaidimo forma yra lyg ir antrarūšė kūrybinė veikla. Kokią meno formuluotę ar koncepciją esi pasirinkusi tu – ar tai troškimas išsakyti tiesą, savo jėgų patikrinimas, ar tai malonumas ir estetinis žaidimas? Ar tiesos sakymas ir žaidimas yra nesuderinami kūrybos keliai?

       L. S. Č. V. Juknaitė yra tiesos sakytoja, tiesos „išrėkėja“. Tos gyvenimiškos, skaudančios tiesos, kuri svarbi visų pirma jai pačiai, taip pat ir kitiems žmonėms, net asocialiems vaikams, kuriems rašytoja aukojasi. Knygoje „Išsiduosi. Balsu“ niekas neišlaužta iš piršto, ten viskas ištraukta iš tikro gyvenimo, išskaudėta ir suspausta iki tokios įtampos, kad tekstas net spengia. V. Juknaitė atsako už kiekvieną savo žodį, jos kelias yra sąmoningos rašytojos kelias. Pagaliau čia prisideda ir autoriaus brandos veiksnys. To dar negaliu pasakyti apie save. Save kaip rašytoją imu suvokti tiktai dabar. Dažnai pirminis rašymo impulsas tiesiog pagauna kaip gūsis, staiga nei iš šio, nei iš to pasilieja tekstas – tik spėk rašyti. O paskui visa tai ilgai skaitau ir bandau išsiaiškinti, apie ką čia visa tai ir kodėl... Tie pirminiai ,,išsiliejimai“ išsirutulioja iki kūrinio, ir tik rašymo procese man ima aiškėti, ką noriu pasakyti, nors, tiesą sakant, dažnai net pabaigusi kūrinį nesuvokiu, ką jis šneka, ir tik oda bėgiojantys šiurpuliukai signalizuoja, jog visame tame ,,kažkas yra“. Kūrybiniai impulsai sužadina kažkokius gaivalus, o pats kūrybinis procesas yra tarytum jų sutramdymas, suvaldymas.

       A. P. Fotografai, dailininkai labai paprastai pareiškia: „Aš esu dailininkas“, nors būna, jog tas dailininkas tik vieną kitą akciją ar instaliaciją yra padaręs. Bet jis aiškiai žino, kas jis yra, kuo užsiima, kokia jo profesija. Save menininkais drąsiai vadina daugybė Lietuvoje grojančių, dainuojančių, Eurovizijoje debiutuojančių žmonių. Savo pomėgio jie nė kiek nesidrovi net tada, kai jiems ne per geriausiai sekasi. O rašytojo profesija yra labai neapibrėžta, dar neaiškesnė – poeto. Atrodo, jei žmogus pasako „esu rašytojas“, tai jis lyg giriasi. Šiandien visi yra raštingi, labai daug kas galėtų save vadinti rašytoju ar rašytoja. Ar jums rašytoja būti yra garbinga, ar esate linkusi slėptis „po lapais“?

       L. S. Č. Garbinga? Idėjiškai – galbūt. Bet kai manęs konkrečiai paklausia, ką gyvenime veikiu, liežuvis neapsiverčia prisipažinti, jog esu rašytoja. Atrodo, niekas nepatikės – kaip tokia blondinė, amžina studentė, išsiskirianti spalvotomis kojinėmis ir šokčiojančia eisena, žodžiu, nerimta būtybė gali parašyti ką nors vertinga? Tad kukliai sušnibždu, kad ,,studijuoju lietuvių filologiją“ , ir tai atrodo panašiau į tiesą. Bet pastaruosius metus verčiu save rėžti tiesą į akis ir, kuo giliau nustūmusi kompleksus, drąsiai smalsuoliams išrėžiu: rašytoja. Tik meluočiau teigdama, kad šis žodis man suteikia vertės ar saugumo. Greičiau yra atvirkščiai.

       A. P. Savaitraštyje „Nemunas“ skaitėme Rimvydo Stankevičiaus samprotavimus apie kūrybos drąsą: drąsą būti savimi, išeiti į šviesą, kalbėti ir žinoti, kad iš tikrųjų turi ką pasakyti. Nes, kaip rašo R. Stankevičius, galima visą gyvenimą likti su mintim, kad nieko daugiau už Maironį, už visus tuos senelius ir nepasakysi. Ar tu save specialiai drąsini, ar priešingai – tramdai, kad ko nors nepasakytum per daug? Štai dažnai tenka girdėti, kad Jurga Ivanauskaitė yra labai drąsi rašytoja. Ar rašytojo drąsa yra kažkoks iššūkis, ar natūrali kuriančiojo būsena?

       L. S. Č. Galiu atsakyti tik apie save – man atvirumas ir gyvenime, ir kūryboje yra natūrali būsena. Gyvenime to mokiausi ilgai ir skausmingai, gal ir tebesimokau. O kūryboje... Kai verdi kūrybos procese, generuoji veikėjus, jų konfliktų ir susitikimų laukus, nėra laiko galvoti apie savo drąsą. Paskui ateina kitas, išėjimo į viešumą etapas – publikavimas. Nors jau rašydama imu jausti, kiek ir kaip galima atsiverti, kad būtų rašoma literatūra, o ne dienoraštinio tipo išpažintis. Jei tikrai kuri, o ne verkšleni ir ne išlieji emocijas, tai savo kūrybą gali nešti ir į viešumą. Tik jau pasirodžius publikacijai dažnai susigriebiu, kad yra dar ir atsakomoji skaitytojų reakcija, o ji gali būti nepalanki ar net priešiška, todėl turiu būti pasiruošusi pačiam blogiausiam. Kritikos visada bijojau, mane lengva sugniuždyti, priverst suabejoti savimi, bet, visa laimė, ir atsitiesiu greitai. Kritikos kol kas sulaukiu švelnios, draugiškos, nors sumaištį kartais sukelia ir toks geranoriškumas. Be to, esu linkusi pasinaudoti protingais patarimais ir „padepresavusi“ rašau sau toliau.

       A. P. Man patiko Laimanto Jonušio mintys, kad rašytojai, kurie rašo dėl ko nors ar kam nors, jaučiasi reikalingi. Iš tikrųjų jie reikalingi tik tam tikram laikotarpiui, tam tikrai situacijai, atitinka tam tikras ideologijas, todėl negali patirti rašymo kaip malonumo; rašytojo išbandymas prasideda tik tuomet, kai jis ima rašyti taip, kad patiktų pats sau. Antai Vladimiras Nabokovas rašė taip, kad jam pačiam būtų įdomu, tada jo tekstas tapo įdomus ir kitiems. Lakštingala, kuri negali nečiulbėti, pirmiausia negalėti nečiulbėti sau, o ne kitiems. Romantinės bei tautinės ideologijos lietuvių rašytojas yra nuolat nukreiptas į kitus, jo „čiulbėjimas“ suvokiamas kaip kūrybinė pareiga, o ne kaip negalėjimas nerašyti. Nors iš tikrųjų pareiškimas „aš negaliu nerašyti“ skamba keistokai, lyg kokia asmeninė pretenzija.

       L. S. Č. Pritariu L. Jonušiui. Tik gal nėra blogai būti reikalingam vienam laikotarpiui, būti visuomeniškam, kažkaip apčiuopiamai naudingam (suprantu ir tą slaptą, garbėtroškos padiktuotą norą įsirašyti į klasikus). Gal rašytojas, kuris jaučiasi reikalingas čia ir dabar, kaip idėjinis lyderis, išgyvena intensyvesnį, pilnavertiškesnį gyvenimą? Neužsidaro vien savo kūryboje? O po mirties, atvirai kalbant, mums bus nei šilta, nei šalta, – ar studentės prakaituos studijuodamos mūsų šedevrus. Manau, kad būti trumpalaikiu autoriumi nėra jokia gėda, tik svarbu neapgaudinėti savęs. Apie save galiu pasakyti tiek, kad apskritai apie tai negalvoju, nepriklausau intelektualams, visuomenininkams, neužsibrėžiu grandiozinių idėjinių programų, tiesiog paklūstu minėtiems kūrybos gaivalams. Ar man įdomu būti tokiai? Nuo savęs nepabėgsi, ir tokios savęs aš nesirinkau. Bet principas – ,,rašyti, kad patiktum sau“ – man intuityviai labiau pažįstamas. Gal tik pakoreguočiau: rašau, kad ištverčiau save. Kad pailsėčiau nuo savęs, pagyvenčiau kažkokį lygiagretų gyvenimą. „Įdomumo“ kategorija čia netinka.

       A. P. Esu girdėjusi gandus, kad tavo apysaka „Penkiolikmetė“ iš knygos „Liučė čiuožia“ yra parašyta kaip tik penkiolikmetės autorės. Ar anksčiau – tuo metu, kai ta apysaka buvo tik parašyta – neužteko drąsos jos publikuoti? Juk ta penkiolikmetė stebina ir savivoka, ir drąsiais poelgiais. Kiek čia kūrybos drąsos, o kiek – patirties?

       L. S. Č. Pirma, to 1992-aisiais mašinėle „atbelsto“, paaugliškai egzaltuoto, subjektyvaus ir vietomis tiesiog juokingo kūrinėlio publikuoti dar jokiais būdais nebuvo galima. Net ir kūriniu jį vadinti galima tik sąlygiškai. Teisi buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Mackevičienė, kuri, perskaičiusi tuometinę ,,Penkiolikmetę“, korektiškai patylėjo. Jos įvertinimas buvo suprastas teisingai ir, be abejonės, skausmingai. Todėl „Penkiolikmetės“ tekstas nugulė į stalčių ir išniro iš jo dugno tik 1999-aisiais, kai atsitiktinai jį aptikau tvarkydama senus popierius. Tada pagalvojau, kad gerokai jį pataisius, o tiksliau – kone perrašius, – šis kūrinys gali rasti savo skaitytoją. Žinojau ir buvau tam pasiruošusi, jog apysakos heroję tapatins su manimi, bet priėmiau tai kaip savotišką intrigą. Iš tikrųjų apysakoje aprašytas mergaitės gyvenimas labai skiriasi nuo mano tuometinio, greičiausiai susikūriau jį kaip paralelinį, kokį pati norėčiau išbandyti, bet niekada nebūčiau drįsusi. Tikiu, kad skaitant „Penkiolikmetę“ gali susidaryti autobiografiškumo įspūdis, ir tai man kažkodėl net truputį patinka – bene čia pasireiškia koks koketavimas su skaitytoju?..

       A. P. Bet šioje apysakoje aiški ne tik penkiolikmetės, bet ir brandesnio žmogaus patirtis, kuri į penkiolikmetės laikotarpį jau leidžia žvelgti iš tam tikros distancijos.

       L. S. Č. Distancija atsirado jau taisant kūrinį. Iš pradžių jos nebuvo, ir tai, matyt, buvo rimčiausias apysakos trūkumas. Iš tikrųjų „Penkiolikmetė“ nėra man būdingas, tipiškas kūrinys, todėl ne itin mėgstu, kai mano kūrybą pristato kaip tik nuo šios apysakos.

       A. P. Ar rašai dienoraštį?

       L. S. Č. Dabar jau ne. Rašiau beveik dešimt metų, nuo 1993-iųjų, šiemet prieš Kalėdas pusę tų sąsiuvinių išmečiau – panorau jų atsikratyti kaip nereikalingo balasto. Dabar nejaučiu jokio poreikio dienoraščiui, turbūt nustojau būti sau tiek įdomi... Bet kokius kilusius impulsus, apmąstymus, idėjas kreipiu į kūrybą.

       A. P. Donaldas Kajokas nustebino prisipažindamas, kad kiekvieną rytą porą valandų rašo dienoraštį, o jo esė yra dienoraščių santrauka, lyg ir svarbesnių minčių koncentracija. Tai truputį keista, – regis, tikras rašytojas gali save visiškai realizuoti ir be dienoraščio, ypač toks kūrėjas kaip D. Kajokas. Arba Alfonsas Nyka-Niliūnas – šiandien jo dienoraščiai skaitomi gal net godžiau nei lyrika, o juk juose nieko lengvo, bent jau nieko lengviau paskaitomo nei jo poezija.

       L. S. Č. Neatsakau sau į klausimą kodėl, bet esė žanro kažkodėl nevertinu – nemėgstu jo nei skaityt, nei pati rašau. Gal todėl, kad generuodamas apmąstymus, pastebėjimus esi per daug arti savęs. Gyvendama ir taip nuo savęs pavargstu, kad dar dauginti save šitokiu būdu man, atvirai tariant, koktu. Man rašymas yra savotiška išnykimo forma, lyg nirvana. Gal D. Kajokas nirvaną pasiekia kitaip, medituodamas savo esė? Kitas dalykas: ne sykį mėginau sutelkti save kasdienos užrašams, tokioms literatūrinėms pratyboms formai palaikyti, kad išsiugdyčiau tam tikrą rašymo įgūdžių mechanizmą, kuris „juodo nesirašymo“ dienom padėtų lengviau nusigauti iki kūrybinio proceso. Štai, pavyzdžiui, „nutveri“ gatvėje kokią nereikšmingą detalę – įskilusią šaligatvio plytą, garsą, frazę, ant prekystalio trumpam sustingstančias kažkieno rankas – bet ką, parsineši tai namo ir brūkšteli kelių eilučių eskizą. Arba, tarkim, po šito pokalbio imu ir aprašau dėstytojos Audingos portretą. Sudėliotą iš kelių sakinių ir nebūtinai atitinkantį jos, kaip realaus asmens, esmę. Šiuo požiūriu dienoraštis ar užrašai padeda neapkiausti, stimuliuoja vaizduotę ir ugdo rašymo įgūdžius.

       A. P. Kokią įtaką tavo literatūrinei kūrybai daro studijos universitete? Teorija padeda rašymo praktikai, ar yra kaip nors kitaip?

       L. S. Č. Studijos universitete tiesiogiai kūrybai įtakos nedaro. Bet čia gaunu nemažai žinių, ir kas ypač svarbu – tik įstojus į universitetą man ėmė atsiverti lietuvių literatūros klasika tokia, kokia ji, tikiuosi, ir yra. Čia išmokau skaityti lietuvių klasikus be išankstinės egzaltacijos (būdingos mokyklų pedagogams), be patriotinio užsiangažavimo, išgrynintu, nauju žvilgsniu, kuriuo ir tegalima pagauti teksto unikalumą. Staiga man pasidarė įdomu. Ėmiau suvokti Žemaitę ar Salomėją Nėrį kaip realiai gyvenusius asmenis, su savo rūpesčiais ir paslaptimis. Iki tol šios kūrėjos man egzistavo kaip erzinančios, nieko bendro su manimi ir tikrove neturinčios figūros, pakylėtos ant kažkokio neegzistuojančio pjedestalo. O kur dar visas būrys autorių, apie kuriuos vidurinėje nė negirdėjau – Pulgis Andriušis, Birutė Pūkelevičiūtė, Dalia Urnevičiūtė... Negana to – ir save ėmiau suvokti kaip literatūros dalyvę, pratęsėją. Ir dar, tiesiog anekdotinė situacija, – vos tik imuosi rašyti kursinį darbą, vaizduotė tiek suaktyvėja, kad viską metu ir nukreipiu ją į kūrybą. Taigi esu neuoli, amžinai vėluojanti atsiskaityti studentė.

       A. P. O koks jausmas, kai tavo parašytą kūrinį pastato teatre, žiūri žiūrovai, aptarinėja kritikai?

       L. S. Č. Visiška ekstazė.

       A. P. Ekstazė?

       L. S. Č. Daugiau ir neturėčiau ko pridurti. Jeigu šnekame apie jausmą, įspūdį. Tai būtų galima palyginti su jausmu motinos, kuri, užauginusi savo vaiką, stebi gražiausias jo gyvenimo akimirkas – kai vaiko laimė jau priklauso ne nuo mamos, o nuo kitų. Ką tokiu atveju išgyvena motina? Nerimą – šito jausmo motinos neatsikratys turbūt niekada. Nerimą, kad jos vaikas būtų laimingas, mylimas, kad jam pasisektų, kad žmonės jam būtų geri. Jos vaikas jau subrendęs ir stipriai skiriasi nuo to mažiuko, kuris tapendavo įsikibęs į jos ranką, bet visgi jis yra ta pati, iš jos išplaukusi gyvybė. Ir motinos džiaugsmas, kad vaikas išaugo, kad ėmė pats gyventi pasaulyje, yra begalinis. Šitaip esu į gyvenimą paleidusi ,,Kumeliuką“ ir „Liučę“. Su kitomis pjesėmis buvo truputį lengviau... Ypač man artimas pasirodė prieš metus matytas „Liučės“ pastatymas Maskvoje.

       A. P. Santykis su žodžiu rusų teatro mene yra kitoks nei lietuvių, tai svarbu turėti omeny.

       L. S. Č. Jis tikrai kitoks. Matyt, čia lemia ir aktorinės mokyklos. Mažai ką žinau apie tuos jaunus rusų aktorius, bet mane maloniai nustebino, kaip organiškai jie elgėsi su poetiniu tekstu, kaip laisvai ir nuoširdžiai jame gyveno: be patoso, be riksmo – tokie tyliai tragiški. Kaip tik tokius ir matau savo personažus. O lietuvį, kuris linkęs tragedijas išgyventi viduje ir neranda joms plastinės raiškos – išskyrus atvejus, kai negatyvių emocijų perviršius išliejamas destruktyviai, riksmu ar smurtu, – „Liučės“ poetika trikdo. Tada, kad nenukryptum į nemalonų sentimentalumą, turi ironizuoti. Sutinku ir su tokiu požiūriu. Kuo įvairesnės interpretacijos, tuo erdviau išsiskleidžia teksto daugiasluoksniškumas.

       A. P. O kaip Jus susiranda režisieriai? Jūs kaip nors su jais bendradarbiaujate, bendraujate, ar jie tiesiog išsirenka jūsų pjesę? Keliai į teatrą būna skirtingi.

       L. S. Č. Mano pradžia – konkursai. Laimi jame – tavo veikalą pastato. Kiti tave jau vėliau susiranda, šitaip ir susipažįstame. Tačiau tie kontaktai ir išlieka darbiniai, jie ne tiek familiarūs, kad paskui jau galėtum užsikarti režisieriui ant sprando kaip jo „draugas“, linkęs įsižeisti, jei tavo kūrinio nepasirenka. Kiek pastebėjau, tokių familiarių santykių kratosi abi pusės. Tiesą sakant, dramaturgija man yra daugiau žaidimas, nežinia, ar jį tęsiu. Parašytos septynios pjesės, kam įdomu, tegu stato. Norėčiau labiau subręsti kaip prozininkė, ką tik baigiau pirmąjį romaną, kuris žiemos pabaigoje turėtų pasirodyti knygynuose. O gyvenime teko nemažai blaškytis ir „žaisti“ – po vidurinės mokyklos buvau įstojusi į Muzikos akademiją studijuoti televizijos režisūrą. Man pačiai tai buvo staigmena. Antroji staigmena, tik nemaloni, ištiko netrukus, kai suvokiau, jog įstojau visai ne ten, kur buvo mano vieta. Prastūmiau metus, bet Akademijoje gautos žinios pravertė vėliau, rašant pjeses.

       A. P. Kaip pasirenki kūrybos žanrą? Supratau, jog drama tau lyg koks tarpinis žanras. Nuo jos eini prie apysakos, apsakymo. O eilėraščiai?

       L. S. Č. Eilėraščius pradėjau rašyt prieš porą metų. Gal aplenkim tą temą.

       A. P. Gerai, apie eilėraščius – ne. Apie prozą. Kas pirmas pasibeldžia: personažas, idėja ar siužetas? Iš kur jie atsiranda? Ar iš kažkokių neapibrėžtų, vaizduotės perdirbtų patirčių, kaip Ernesto Hemingway'aus kūryboje, ar tiesiai iš gyvenimo traukiami vaidmenys, kaip Stendhalio, o gal jie susirandami laikraščių skyreliuose, kriminalinėse kronikose? Ar jautiesi atsakinga už savo herojų likimą ir ar tokia atsakomybė turi prasmės? Pavyzdžiui, vienų autorių kūryboje herojai žūsta, kiti autoriai juos puoselėja, veda iš knygos į knygą, lydi globiančiu žvilgsniu. Galbūt taip į kūrybą perkeliamas asmeniškas požiūris į pasaulį, į save, į gyvybę? Ar nėra taip, kad suicidinius polinkius turintys rašytojai nepasižymi harmoninga pasaulio jausena? O kaip su savo prozos bei dramų personažais elgiasi L. S. Černiauskaitė? Ar juos myli, ar suvokia kaip gyvus, ar tai tik šešėliai, autorės sumaniai tampomos už virvučių popierinės lėlės, kurias bet kada galima nublokšti už scenos, į gyvenimo užkulisius?

       L. S. Č. Personažai į kūrybą ateina patys. Ateina iš mano pačios gelmių, kurių iki galo nepažįstu, nes nepasiekiu. Manęs dažnai klausia, ar kuriant personažus praverčia konkretūs prototipai, ir visada atsakau – ne. Bet iš tiesų tos psichologinės struktūros, kurios apsireiškia sąmonės lauke kaip būsimų kūrinių personažai ir reikalauja būt išrašytos, yra sudėliotos iš daugybės tikrovėje pažintų žmonių, patirtų situacijų, konfliktų, taip pat jos kyla ir iš manęs pačios. Noriu tik pasakyti, jog nevaldau jų kūrimo sąmoningai – jos išsirutulioja savaime, užgimsta kažkokiose pasąmonės prieblandose. O toliau – ir paprasta, ir sudėtinga. Nes toji apsireiškusi psichologinė struktūra, kuri kartais išryškėja pamažu, lyg koks negatyvas, o kartais užgriūva kaip užbaigtas, kvėpuojantis elementas, atsineša su savimi konfliktą ir dažnai prisikviečia kitus veikėjus, kurie taip pat prisistato su savo problemomis. Tas kiekvieno veikėjo atsineštas konfliktas pareikalauja tam tikrų santykių, o santykiai – erdvės, aplinkybių. Šitaip atsiranda fabula, šitaip audžiamas kūrinys. Taigi išeitų, jog personažai jau viską atsineša su savimi. Svarbiausia – kaip galima tiksliau juos pajusti, užčiuopti, o tam būtina užleisti jiems savo sąmonėje kaip galima daugiau skaidrios (išlaisvintos nuo manęs pačios) erdvės, kad jie ten laisvai gyventų ir leistųsi išrašomi. Toks darbas reikalauja didelės koncentracijos ir savotiško savęs išsižadėjimo, – ne visada lengva pasiekti tą skaidrumo ir nusiasmeninimo būseną, kai jau galima be trikdžių retransliuoti personažus, dirbtinai jų nestumdant, neverčiant jų gyventi prieš savo prigimtį. Kartais nutinka ir taip, kad nustoju įsiklausyti į tuos personažus ir imu juos prievartauti – taip nutiko ir rašant minėtą romaną. Jaučiau, kad laužiu personažus pasielgti ne taip, kaip reikalautų jų psichinė sandara, o jie, žinoma, priešinasi. Rezultatas – silpna kūrinio pabaiga. Dėkui Dievui, kad spėjau jį laiku pasiimti iš leidyklos ir perrašyti.
       Su personažu turi būti ypač sąžiningas, priimti jį kaip savarankišką struktūrą, be išankstinių nuostatų, ir neturėti jam jokių pretenzijų. Tam tikru požiūriu tai panašu į meilę savo vaikams – jie skriaudžia vieni kitus, o tu turi išlikti objektyvus, nemylėti vieno kurio labiau už kitą. Tai, ką čia mėginu perteikti, yra siekiamybė – tokias pozicijas išlaikyti pavyksta toli gražu ne visada. Prieš įsijaučiant į rašymo procesą turi kiekvieną kartą susitraukti iki minimalaus taškelio, o tai reiškia – pasitraukti nuo savo asmeninių problemų ir požiūrių. Egocentriškai sąmonei tai – skausmingas trenažas. Bet man, kaip asmenybei, tai ir išsigelbėjimas – jei nerašyčiau, turbūt išprotėčiau nuo susireikšminimo, išcentruotos sąmonės aktyvumo ir vaizduotės pertekliaus. Rašymas man suteikia kryptingumo, konstruktyvumo, neleidžia per ilgai koncentruotis į save. Todėl kai manęs klausia, kuo gyvenime užsiimčiau, jei nerašyčiau – tikrai nerandu ką atsakyti, nes rašymas man – ir psichoterapija, ir apsivalymas, ir ryšio su kosmosu palaikymas.

       A. P. Savo patirtimi tu iliustruoji tai, ką Jurijus Lotmanas yra formulavęs teoriškai ir abstrakčiai: literatūros kūrinio veikėjas, įkūnijantis veiksmą, judėjimą, dinamiką, įkūnija ir kūrinio siužetą, kuris savo ruožtu keičia, įveikia kūrinyje vaizduojamojo pasaulio schemą, praplečia, transformuoja jo ribas. Siužetas, anot J. Lotmano, suteikia galimybę atsiskleisti personažų charakteriams, paaiškina pasaulio sanklodą, struktūrą. Iš tikrųjų charakteris yra tarsi genetinis prozos kūrinio branduolys, kuriam išsiskleidus paaiškėja svarbios žmogaus ir pasaulio sambūvio tiesos, atsiskleidžia motyvai, rezultatai, priežastingumai. Gerame literatūros kūrinyje paaiškinama žmogiškoji patirtis. Abstrakčiai svarstant, to tarsi ir pakanka, bet kiekviename konkrečiame prozos kūrinyje ši patirtis atsiskleidžia kitaip – nurodo seno pasaulio ribas ir projektuoja naują patirties horizontą.

       L. S. Č. Gerai, kad yra teoretikai, tokie kaip J. Lotmanas, kurie paaiškina ir tarytum patvirtina šių kūrybos procesų realumą. Rašydama visas teorijas stengiuosi pamiršti, nustumti į šalį, kad jos netrukdytų. Paskui, tarkim, šlifuojant ir struktūrinant tekstą, kai kas iš tų teorinių žinių praverčia. Tas antrinis, racionalus prisėdimas prie teksto yra sunkiausias. Kaip tik tada išmoksti save disciplinuot, kartais tenka save kaip ožką už pavadžio kasryt atvest ir pasodint prie kompiuterio, nors galva – tuščia, ir apskritai nieko galvoti nesinori. Tada įteiginėju sau, kad privalau rašyti bet ką, nebūtinai tęsti pradėtą kūrinį – tiesiog pralaužti ledus. Jei galva medinė, rašau: ,,Medis medis, mano galvoje pūva medis, kelios tonos trūnijančių kelmų, norėčiau juos išsiimti, gal kartu išsitraukčiau ir dėdės Charmso rutulį“. Šitaip pamažu įsivažiuoji, pašalini visą tą „medieną“ ir grįžti prie kūrinio. Nes jeigu vien sėdėčiau ir laukčiau palankaus vėjo rašymui, tai tikrai sutrūnyčiau.

       A. P. Ar kaip nors sieji save su savo karta? Ar jautiesi esanti kartos žmogumi? Kaip atpažįsti ir kaip pasirenki kūrybos autoritetus? Susidaro įspūdis, kad jaunoji prozininkų karta neidentifikuoja, neatpažįsta savęs kaip kartos. Tarp poetų visada jaučiamas stipresnis solidarumas, virstantis tai meilės ženklais (kaip aš myliu Sigitą Parulskį, kaip aš myliu Aidą Marčėną, o aš – Donaldą Kajoką, Antaną A. Jonyną, Daivą Čepauskaitę), tai netikėtomis diskusijomis tarp oponentų (Vaidotas Daunys – S. Parulskis). Lietuvių literatūroje nuo Maironio laikų literatūros epicentru yra poetas – tai jis tautą buria, tai šauklį ar žynį įkūnija, tai autsaiderio pozicijas gina. Poetas iki šiol kuria literatūrinio gyvenimo bendruomenę (bent iki pastarojo dešimtmečio), jis įkūnija mentalinį branduolį, aplink kurį klostosi įvairios nuomonės ir pozicijos. O prozininkai yra tarsi kokie vienišiai, gyvena sau po vieną, yra visiškai atskiri. Ypač jaunieji prozininkai.

       L. S. Č. Mes nebeturime jokio mus suburiančio idėjinio motyvo, gal todėl sunkiai suvokiame save kaip kartą. Tai už mus padarys kiti, atėję po mūsų, ir tik iš būtinybės įvardyti mus kaip reiškinį. Mes patys nekvaršiname sau dėl to galvos. Juk kartą vienija ne tik laikas, bet ir tam tikri politiniai visuomeniniai procesai. Iš tikrųjų mano kartos menininkai labiau linkę laikytis po vieną, nesivelti į jokius sambūrius – nebent prie vieno stalo alaus bokalui „Trečiame brolyje“. Žinant netolimą istorinę praeitį, tokia padėtis yra natūrali – mano kartos žmonės dar spėjo paragauti tarybinės prievartos, paskanduoti su pionieriais ir pažygiuoti priverstinėse „Žaibo“ rikiuotėse. Mes su genais paveldėjome tėvų įtampą ir maištavimą prieš santvarką. Tik mūsų maištas kitokio pobūdžio – mes tebejaučiame pasibodėjimą bet kokiu kolektyviniu veiksmu, bet kokia idėjine egzaltacija. Tai laikina padėtis. Tikiu, kad kartos po mūsų jau bus laisvos nuo šito geno.

       A. P. Ar su savo kartos kūrėjais kaip nors bendrauji? Ar jauti, pavyzdžiui, kad M. Ivaškevičius savo dramos struktūromis būtų kažkiek artimas tau? Nors, žinoma, jis yra kitoks.

       L. S. Č. Jis yra visiškai kitoks. Ir kūrinių struktūra, ir stilistika, ir sąmoningai postmodernia laikysena. Aš, priešingai, linkstu į klasikinį saiką, klasikines vertybes ir formas, tik man ne visada tai pavyksta.

       A. P. Šiuolaikinio žmogaus ir šiuolaikinio pasaulio santykio problema: ar tarp jų įmanoma darna? Ar įmanomas nuoseklus klasikinis tekstas, galintis tai pranešti? Pavyzdžiui, V. Juknaitė sako, kad savo apysakai „Stiklo šalis“ suteikė tokią struktūrą, kuri atitinka šiuolaikinio žmogaus fragmentuotą sąmonę. Kad šiuolaikinis žmogus lyg ir negali rašyti klasikinio kūrinio, nors pati V. Juknaitė yra parašiusi ir „Šermenis“, išties klasikinį romaną apie postmodernią, absurdišką epochą. Bet, kita vertus, mes atsisukame į kokį Antaną A. Jonyną arba į Aidą Marčėną ir matome, kad jie puikiausiai rašo sonetus. Vadinasi, klasikinė struktūra tinka ir fragmentuotai sąmonei. Tai ar įmanomas tas nuoseklus klasikinis tekstas, ar dabar tinkamiausia tiktai fragmentuota citatų literatūra? Aplinkui mus viskas yra taip susiskaidę, suskilę. Apie kokį nors vientisumą kalba tik vienas kitas kūrėjas – D. Kajokas, Marcelijus Martinaitis, dar A. Marčėnas, R. Stankevičius. Ar literatūra turi teigti harmoningą pasaulio visumą, darną – bent kaip galimybę? Ar literatūra turi turėti kokį nors tikslą, siekiamybę ir intenciją? Pavyzdžiui, V. Daunys sakė, kad būtinai turi turėti. Ir ar ta intencija turėtų būti harmoninga, ar atvirkščiai – neharmoninga? Ar Pablo Picasso „Gernika“ yra harmoningas paveikslas, ar ne? Ar kūrėjas turi būti prieš ką nors įsipareigojęs – prieš tikrovę, kūrėją, Dievą?

       L. S. Č. Šiuolaikinis žmogus mažai kuo skiriasi nuo antikinio. Iš esmės. Postmodernumas yra tik forma, jis nedeklaruoja jokių vertybių. Tai būdas pakrikusiai, kaip mėgstama pabrėžti, – šiuolaikinei sąmonei išreikšti ir apsivalyti. Sužaisti susinaikinimą, vakuumą, pragarą. Bet kiekvienas iš mūsų, kad ir kokiomis postmoderniomis formomis varijuotų, esybės gelmėse yra užkoduotas siekti harmonijos. Be šito kodo mūsų sąmonė tuoj pat subyrėtų, ir vadinamoji postmodernumo dvasia išsipildytų iki galo. Tačiau taip neįvyksta. Pažiūrėkime į pačius jauniausius mūsų poetus, kad ir Luką Miknevičių. Jo autoritetai yra tie patys D. Kajokas, A. Marčėnas, R. Stankevičius. Jaunimas intuityviai grįžta prie pozityvių, konstruktyvių kūrybos formų. Postmodernumas, manding, yra hermetiškas, savitikslis, laikinas reiškinys. Jis išseks.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1