Svarstymams apie praėjusiais metais išleistas knygas redakcija pasiūlė šiuos klausimus:
       1. Pernai minėjome Nepriklausomybės penkiolikos metų sukaktį. 1932-aisiais, kai tokią pačią sukaktį pasitiko tarpukario Lietuva, knygynuose pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, Balio Sruogos drama „Milžino paunksmė“, Igno Šeiniaus „Kuprelis“ (galutinė redakcija), Jono Kossu-Aleksandravičiaus rinkinys „Eilėraščiai“. Klasikinės knygos. O kuo, Jūsų nuomone, literatūros gyvenime galėtų išsiskirti 2005-ieji? Kokias knygas laikytumėte svarbiausiomis? Ar būtų tokių, kurių reikšmė atlaikytų lyginimą su 1932-aisiais?
       2. Kurios iš naujų prozos knygų Jus asmeniškai įtraukė? Kiek pernykštėje lietuvių prozoje, eseistikoje būta autentiškos patirties atvėrimų, gero stiliaus pavyzdžių, kiek – vis profesionalesnio gebėjimo kurti patrauklią literatūrinę produkciją „vienam sezonui“, kiek – savitikslių žaidimų? Gal labiau pasistūmėta „vidutinio europietiško romano“ link?
       3. Į „Geriausių 2005 m. knygų“ penketuką nepateko nė viena poezijos knyga: ekspertams pasirodė per sunku palyginti poezijos ir prozos kūrinių vertę. Jūsų nuomone, kokius naujus eilėraščių rinkinius derėtų priminti geriausių knygų rinkikams? Kokiais vertės kriterijais savo nuomonę pagrįstumėte? Ar neatrodo, kad, net ir kritikų dėmesiui persikeliant į prozą ir esė, lieka vis daugiau deramai neįvertintų, „prapuolančių“ poezijos knygų?
       4. Lietuvoje 2005-aisiais ypač gausėjo populiarių romanų pasiūla. Debiutuoja vis nauji autoriai, ieškoma vis sudėtingesnių, nenuvalkiotų temų (nuo gimdymo psichologijos iki „nacizmo žmogišku veidu“), gimsta naujos „literatūros žvaigždės“. Ar sekate šią romanistiką, jos fermentavimosi procesą, kaip ją vertinate, ar kas nors „užkabina“? Gal tradicinė kritika turėtų daug aktyviau stebėti ir vertinti šių tekstų raidą?
       5. Tiek Lietuvoje, tiek kitur Rytų Europoje ne vienas kritikas sako ilgįsis literatūros, stipriai įsikibusios į tikrovę, į istorinę situaciją, į realų šiandieninio žmogaus gyvenimą. Teigiama, kad po „laisvės šoko“, „išsikalbėjimo terapijos“ literatūra turi atsigręžti į realistinę reiškinių analizę. Lenkų rašytojas Stanisławas Lemas tvirtina, kad šiandien literatūrai svarbiau prisiminti „rupios duonos skonį“, o ne toliau eksperimentuoti su savo forma. Ar, prisimenant 2005-ųjų knygas, tokį receptą ateičiai siūlytumėte ir Jūs? O gal ką nors kito?


       RENATA ŠERELYTĖ

       1. 2005-ieji literatūriniame gyvenime išsiskyrė tuo, kad į geriausios knygos rinkimus buvo įjungtas „liaudies balsas“ (LTV akcija „ Geriausios 2005 m. knygos rinkimai“). Situacija priminė nacionalinės Eurovizijos atrankos turus, kur ypač aiškiai buvo pabrėžiama, kad ekspertų, žinovų balsai nieko nereiškia, viską lemia žiūrovai. Taigi ir šiuo atveju viską nulėmė „žiūrovai“, reklaminis įdirbis, „piaras“, paslankus vartotojiškas mentalitetas ir savikritikos bei estetinio skonio stoka. Žodis „geriausias“ nebetenka savo loginės prasmės, tampa pakaitalu, netgi savotiška prieštara, apibūdinančia ne tai, kas iš tiesų padaryta meistro rankos, o kas ryškiausia, perkamiausia, kas labiausiai traukia vartotojo akį ir atitinka jo mentalitetą.
       Turint omeny tą televizinį ažiotažą, kurio fone iš penkių kandidačių buvo išrinkta populiariausia 2005 m. knyga (J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“), ekspertų balsavimas ir jų kandidato išrinkimas (R. Rastausko „Kitas pasaulis“) nesulaukė beveik jokio viešo dėmesio. O kadangi viešoji nuomonė iš tiesų galingas dalykas, susidaro įspūdis, kad R. Rastausko knyga pralaimi J. Ivanauskaitės romanui ne tik viešųjų ryšių, bet ir teksto kokybės atžvilgiu. Kad intelektualios esė – nepakankama atsvara iš publicistinio podirvio išaugusiam (ir net spėtam pakrikštyti „filosofiniu“) romanui.
       Rimta atsvara žiūrovų išrinktai knygai („Miegančių drugelių tvirtovei“) tiek dėl amžinų estetikos dalykų, tiek dėl humanistinių išpažinimų laikyčiau J. Apučio noveles „Vieškelyje džipai“ ir R. Klimo „Maskvos laiką“, iš poezijos – A. E. Puišytės rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“.
       Šios trys knygos bulvarėjančios, į vidutinį vartotoją nutaikytos literatūros fone atlieptų 1932 m. Nepriklausomybės aidą kaip geriausių literatūrinių tradicijų tąsa ir kūrėjo balso autentiškumo paliudijimas.
       2. Asmeniškai labiausiai įtraukia žanras – novelė, mažoji forma, kuri devalvuoto žodžio ir neįmanomai storų romanų epochoje turi galimybę išlikti skaidria, koncentruota pasakojimo, įvykio, refleksijos forma, savo grynumu priartėdama prie poezijos. Be to, ir 2005-ųjų literatūriniai atradimai daugiausia sietini su šia mažąja forma. Užtenka prisiminti J. Apučio novelių knygą „Vieškelyje džipai“, L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmą“, A. Šlepiko „Lietaus dievą“, S. Parulskio „Miegą ir kitas moteris“ (neretą šios knygos esė galima priskirti novelistikai). Vaizdą papildo ir E. Ignatavičiaus apsakymų rinktinė „Obelis Katedros aikštėje“, ir P. Venclovo „Susapnuoti gyvenimai“ . Keista, kad savito ir įdomaus autoriaus bei solidžios jo knygos nepastebėjo ne tik „liaudies balsas“, bet ir ekspertai – manyčiau, P. Venclovo knyga galėjo pretenduoti į 2005 m. dvyliktuką. Niūriu vizijų įtaigumu, kurio nemaskuoja joks poza virtusios ironijos ir sarkazmo šešėlis, jis gerokai lenkia J. Ivanauskaitę, o depresyvios amžiaus krizės ženklų (jeigu jau juos laikytume kūrinio privalumais) šio autoriaus knygoje tikrai daugiau nei „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Be to, pasakotojas P. Venclovo knygoje kur kas mažiau egocentriškas.
       Nepastebėtas (kol kas?) lieka R. Klimo romanas „Maskvos laikas“, labai turtingas ir įvairus savo potekstėmis, pasakojimo alternatyvomis, pasakotojo metamorfoze, istorinių sąsajų amžinumu. Šio teksto kūrimo būdai šaukte šauktųsi gyvos išmintingo skaitytojo reakcijos – žodžio „intelektualus“ sąmoningai nevartoju, nes intelektualūs skaitytojai kartais ima kelti baimę ir nuostabą, savo dėmesio objektu pasirinkdami itin vidutiniškus tekstus. Paskui, kai ima juos interpretuoti ir savo pasvarstymus publikuoti, pasidaro dar baisiau, o kadangi intelektą gerbiu, padarau išvadą, kad tai aš esu kvaila ir nieko nesuprantu. Nebesinori nieko rašyti, o dar labiau – skaityti.
       Kalbant apie autentiškos patirties atsivėrimus, tai galima pritaikyti bene visoms knygoms (ko vertas jau vien A. Urbonaitės romanas!..). O štai jeigu užsiminsime apie gerą stilių – panašu, kad bus neklydęs G. Flaubert'as, sakęs, kad stilius – tai žmogus. Žurnalistinis rašymas kaip savotiška agresija, kaip terorizmas, kaip globalus sarkazmas, nepaisantis jokių tabu, kad ir kokie subtilūs jie būtų – manyčiau, taip reiktų apibūdinti „Posūkyje – neišlėk“ autorę ir jos kūrybinį credo. A. Šlepiko „Lietaus dievas“ gražiausias savo tyliu, egzistenciškai persmelkiančiu mažo miestelio gyvenimo vaizdavimu, autentiškais personažais, nors stilius kai kuo melodramiškas, o viena kita situacija (pavyzdžiui, kai kapinių angelas griūdamas prispaudžia berniuką) – lyg iš meksikietiško serialo, žūtbūt siekiančio sugraudinti. L. S. Černiauskaitės „mažoji forma“ dar neįgavusi tvirtų kontūrų (dalijasi į pjesės ir apysakos apimties tekstus, be to, pjesėse labai ryškus novelės struktūrinis stuburas, jose svarbesnė personažo saviraiška, nei skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimas). Tačiau kalbėsenos vitališkumo, sakinio spalvos, gaivališkos poetikos ir neformalios „artumo“ jausmo deklaracijos jaunos autorės kūryboje nuneigti negalima. Gražios ir S. Parulskio esė – novelės, ypač tos, kuriose blyksteli to „artumo jausmo“ (tėvo – vaikų paralelė) atšvaitai, be to, šis autorius jau turi susiformavusį originalų stilių.
       O šiaip daugelį literatūros faktų tikrai galima vadinti pasistūmėjimu „vidutinio europinio romano“ link. Nauja galbūt tai, kad į grožinę literatūrą ateina vis daugiau rašymo technikos išmokusių žmonių – žurnalistų (A. Urbonaitė, J. Banys, E. Černiauskaitė, L. Jegelevičius ir kt.). Regis, autoriai suvokia, kas yra kūrinio forma, struktūra, kaip megzti siužetą, formuoti kulminacinius taškus, bet savito, unikalaus stiliaus visgi stinga. Gal toks reikalavimas – stiliaus originalumas – šiuolaikinių europietiškų romanų kūrėjams ir nebekeliamas. Nesvarbus jiems patiems.
       Matyt, dėl to tie romanai tokie nepakeliamai stori ir juose tiek daug nereikalingų žodžių. J. L. Borgesas, sakęs, kad nėra romano, kuris nesutilptų į tris puslapius, veikiausiai pašiurptų iš siaubo.
       3. Tai, kad į geriausių 2005 m. knygų penketuką nepateko nė viena poezijos knyga – dėsninga, nes susidaro toks įspūdis, kad galvota ne apie knygos vertę, o apie kontingentą, kuris už tas knygas balsuos. Kadangi didžioji tautos dalis šiandien pasitenkina kupletine („čiastuškų“) poezija, kuri skamba šiuolaikinio demimondo susibūrimuose (pvz., A. Valinsko tekstai – „alaus danguje nėra“ ir pan.), nėra ko tikėtis, kad tūlas balsuotojas bus perskaitęs, tarkim, kad ir apysaldį S. Paliulytės „P. S.“ (apie A. E. Puišytę ar T. Venclovą nė nešneku). Nors nereta poezijos knyga šiandien išlaiko tai, ko trūksta prozai, ypač stambiajai – nepretenzingą autentiką, ramias detales, guodžiantį teksto minimalizmą ir reljefiškumą, žodžio koncentraciją. Savita G. Dabrišiaus knyga „Sviest akmenuką“. Pasirodė įdomių jaunųjų poetų rinkinių – išskirčiau M. Buroko „Būsenas“ ir J. Butkytės „Voratinkliais apsigobusias“. Savo kartelės nenuleido jaunieji „klasikai“ – A. Marčėnas ir D. Kajokas. O ypač verta paminėjimo (ir įtraukimo į geriausių knygų rinkimus) – solidi, sudarymo preciziškumu išsiskirianti A. E. Puišytės eilėraščių rinktinė „Palaimink žodį ir aidą“. Poezija, kuri nesitaiko su plokščiu šiandieninio gyvenimo ir žiniasklaidos paviršiumi, madingu viešojo, politinio ir kriminalinio gyvenimo būdu, su tuo, kas stelbia ir skurdina žmogaus, kaip Dievo kūrinio, sielą ir protą.
       Poezijos knygos prapuola, pradingsta tarp šiandieninių realijų, aktualijų, faktų, nes jos kalba ne apie politinių skandalų burbulus, nedemostruoja demimondo „žvaigždžių“ apatinių – jos visada žingsniu toliau amžinybės link. Dingta jos ir tarp madingų kūrinių ir devalvuotų žodžių srauto – taip atsitinka, ko gero, ne dėl susilpnėjusio kritikų dėmesio poezijai, o tiesiog dėl visuomenės poreikių pasikeitimo, jų suprimityvėjimo. Netgi išlikti „grynu“ poetu yra be galo sunku. Juk poetas, parašęs kad ir netikusį romaną (kaip atsitiko G. Grajauskui), turi šansą išgarsėti. O toks grynuolis kaip J. Strielkūnas?.. Argi galima įsivaizduoti, kad jis kada imsis romano?.. Ar J. Strielkūno „romanai“ nesudėti į puikias jo eilėraščių knygas?
       Poetinė kalba, matyt, yra tokia struktūra, kuri kur kas labiau stabdo banalią kalbinę raišką nei proza (išskyrus grafomanus, kuriems visi kalbos stiliai yra įkandami).
       Šiaip dar norėčiau prisiminti knygą, kuri irgi nebuvo ekspertų išskirta, – Palemono Dračiulos „Atminties kriaukšles“, jungiančią humoristinę poeziją ir prozą. Ši knyga priminė ne J. Erlicką, bet V. Šimkų, jo nemirtingas „Bites pabėgėles“. Ir faktą, kad mūsų padangėje, užkariaujamoje plokščio televizinio humoro, gerų humoro tekstų autorius keičia anekdotų ir „čiastuškų“ atlikėjai, amerikietiškas („daužyk galvą į sieną“) humoras, ir trapi lietuviškos satyrinės ir humoristinės prozos bei poezijos tradicija šiandien aiškiai neatlaiko šito globalaus spaudimo.
       4. Tai, kad atsiranda vis daugiau naujų autorių ir jų sukurtų knygų, nestebina. Toks jau rinkos ir gyvenimo dėsnis – jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla, ir net perviršis. Be to, kiekvienai laisvai asmenybei labai svarbu save išreikšti, o ar tos raiškos formos adekvačios, galvos kvaršinti nebūtina.
       Šiek tiek keista, kad toji saviraiškos forma dažniausiai – romanas, lyg kitokių žanrų nebūtų. Matyt, čia vėlgi kaltas greito pripažinimo (jei ne kritikų, tai savo aplinkos žmonių ir tam tikrų „ekspertų“) ir populiarumo troškimas. Be to, jaunam pradedančiajam rašytojui romanas nebėra prozininko brandos požymis (kaip kad buvo sovietmečiu). Kūrinio vertė, jo branda nebeakcentuojama.
       Gerokai didesnę nuostabą kelia kai kurie rašymai apie literatūrą. Galima tuos rašymus vadinti literatūros kritika, galima – interpretacijomis, bet kartais ima ir susidaro įspūdis, kad dirbtinai propaguojamas koks nors literatūros reiškinys ar faktas.
       Gerbdama profesorės J. Baranovos darbštumą, geranoriškumą ir erudiciją, visgi buvau gerokai nustebinta jos, kaip literatūros kritikės(?), pastarojo meto rašiniais apie J. Ivanauskaitės ir A. Urbonaitės romanus. Pirmiausia keistas kūrinių pasirinkimas (ką filosofė galėjo įdomaus surasti tokiuose vienmačiuose kūriniuose?..), antra vertus, susimąsčiau, ar literatūros ir filosofijos santykis šiuo atveju yra vaisingas. Žodis – kaip spalva, garsas, molis, akmuo – gaivališka medžiaga, kuriai svarbiausia suteikti formą, ir formos kūrimo procesas yra ganėtinai gaivališkas, nepaklūstantis schemų ir idėjų diktatui, pasirenkantis savieigą. Literatūros logika – ne filosofijos logika, ir žodis čia – daugiau ne sąmonės, o pasąmonės atspindys. Didžias idėjas gali atspindėti ir labai prastas literatūros kūrinys, o iš pažiūros „beidėjis“ tekstas – išreikšti tai, kas neišsakoma. Taigi jei gerbiama profesorė dviejuose popsiniuose romanuose ieškojo filosofinių idėjų – sakyčiau, gražu, bet ar tai atperka akivaizdžius teksto kaip meninės visumos trūkumus?.. J. Baranovos tekstuose man stinga literatūrinio konteksto (ne filosofinio!.. – jo užtenka), literatūros istorijos ir teorijos pamatinių dalykų išmanymo. Dabar atrodo, kad A. Urbonaitė ir J. Ivanauskaitė – moterų prozos viršūnė. Tarsi neturėtume nei moterų klasikių, nei puikių, bet primirštų šiuolaikinių rašytojų (E. Mikulėnaitės, D. Urnevičiūtės, kurių apysakos „Ona“ ir „Leona“ priklausytų moterų rašytojų aukso fondui ir meninio teksto branda ir raiška gerokai pranoktų profesorės analizuotas autores). Jeigu filosofę jaudina „moteriško“ Niekio tema ar froidizmo atšvaitai moterų prozoje, ar J. Ivanauskaitė bei A. Urbonaitė yra geriausi pavyzdžiai?.. Bent jau man J. Aputis vienoje novelėje (apie tūlą žmogelį, kuriam žmona, apimta to „Niekio“, nei iš šio, nei iš to šluotražiu išdūrė akis) moters neviltį ir sielos tuštumą yra išreiškęs kur kas subtiliau ir pagaviau.
       Kritiškai mąstantis žmogus, aišku, patrauks pečiais, sužinojęs, kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ – filosofinis, o „Posūkyje – neišlėk“ – froidistinis romanas. Bet kaipgi patiklūs autoritetų gerbėjai? Ar šiuo atveju kritika, geros širdies ir kilnių intencijų skatinama, neatlieka meškos paslaugos?
       5. Toji tikrovė, kurioje šiandien murkdomės (politiniai skandalai, globalaus pasaulio įvykiai, nebenatūraliu, pervertintu tapęs mass media vaidmuo), sakyčiau, adekvati ir toms literatūrinėms formoms, kurias atspindi 2005 m. literatūros panorama. Į ją natūraliai įsilieja ir atradimais troškę tapti (bet netapę) literatūriniai „išsišokimai“ (G. Grajausko „Erezija“), ir madingo europietiško romano modelio įtvirtinimas (J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“), ir subtilūs, žaismingi bėgančio laiko fiksavimai (K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“), ir išlaikytos humanistinės pozicijos (J. Apučio „Vieškelyje džipai“). Ir „rupi duona“ (A. Zurba, R. Granauskas), ir saldus limonadas, ir dar daug kas, kas vienam gomuriui – delikatesas, o kitam – bjaurastis…
       Taigi ir receptų nesiūlysiu, nes žinau, kad dėl skonio nesiginčijama.


       VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

       Gražiai pastebėta – anoj Lietuvoj po penkiolikos metų literatūroje įvyko svarbių dalykų: ir visuose žanruose, be paminėtų romano, dramos, lyrikos argumentų pridurčiau dar ir novelistiką – jau išleistas P. Cvirkos rinkinys „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, A. Vaičiulaičio „Vakaras sargo namelyje“... Nereiktų užmiršti ir kritikos – kiekvienas ko nors vertas to baro darbininkas yra išleidęs ar planuoja išleisti kritikos knygą. Paminėsiu tik K. Korsaką, vienmetį su B. Brazdžioniu. Artėja šimtmečiai... 1932 m. J. Radžvilo slapyvardžiu išeina K. Korsako knyga „Straipsniai apie literatūrą“.
       Literatūra yra ir mąstymas apie literatūrą. Literatūra yra ir literatūros skaitymas. Anoj Lietuvoj, kuriai tebuvo skirta tik du dešimtmečiai, daug mąstyta apie skaitymą, skųstasi dėl to, bandyta padėtį gerinti. Knygų spinta buvo tapusi kultūrinių refleksijų objektu. Kai tik šis baldas įsigyvens mūsų namuose ir butuose, literatūros krizė baigsis, – taip svarstė ir V. Mykolaitis-Putinas. Ne bet kur – Lietuviškos Kultūros Kongrese, įvykusiame 1935-ųjų pavasarį. Įpareigojantis pavadinimas: „Mūsų literatūros ugdymo problemos“. Dabar toks pranešimo pavadinimas „nepraeitų“. Pamąstykime – kodėl.
       V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tebėra europinio masto kūrinys, vertimais vis dar lenkiantis populiariausius nūdienos autorius. Jo akivaizdoje prisieina galvoti ir apie šiandienos euroromanus, ir apie vidutinišką europietišką romaną.
       Kuo literatūroje išsiskiria 2005-ieji? Reaguodama į anuo laiku dažnas kalbas apie knygų spintas, sakyčiau, kad tai metai, kai jauni inteligentai (ne filologai, ne humanitarai, kurių vis mažiau ir kurie vis pilkesni ir liūdnesni) pradėjo nebepirkti knygų lentynų, o vyresni išmeta savo sekcijas...
       Bet metai neblogi ir prozai, ir poezijai, nors nemažą dalį jos energijos dabar yra perėmusi esė. Blogiau su drama – apsidžiaugiau, kad „Nemunas“ dar išspausdino šmaikštų K. Sajos draminį tekstą „Kenčiantis Jovas“. Kokių galimybių turi drama, kokių galimybių, kokių dar neatskleistų resursų. Apie tai galvojau ir žiūrėdama V. Masalskio režisuotą vokiečių rašytojo dramaturgo (po romano „Kvepalai. Žudiko istorija“ vadinto literatūros vunderkindu) P. Süskindo groteskišką ir tragišką pjesę „Kontrabosas“... Kaip peršviečiamas pasaulis, kaip matoma matoma būti trokštanti menininko figūra.
       Simptomiška, kad geriausios knygos laurus Lietuvių literatūros ir tautosakos mokslininkai atidavė R. Rastauskui už esė knygą „Kitas pasaulis“. Pelnytai. Pelnytas ir dėmesys K. Navakui. Nenusižengti estetikai arba geram skoniui buvo, yra ir bus svarbu. Geras gyvenimas kultūroje susijęs su geru stiliumi.
       Simptomiška, kad į „Geriausių 2005 m. knygų“ penketuką nepateko nė viena poezijos knyga. Bet pateko poetų... Beje, gana netrumpas reklaminis radijo ir televizijos laikas buvo naudojamas pernelyg standartiškai. Be mąstymo apie šias knygas, be analizės. Kodėl į nuošalę nuo geriausių kelio lyg ir pasitraukia poezija? Ne dėl savo kaltės – greičiausiai per retas arba per grubus buvo atrankos tinklas. Reikėtų ir šilkinio. Man daug kas iš praėjusių metų poezijos patiko: A. Baltakio žiemavietė, M. Buroko būsenos, G. Dabrišiaus akmenukai, D. Kajoko nuovargis, V. Kukulo Judas, J. Liniausko instinktas, A. Marčėno pasauliai, V. Rudžiansko miesteliai... Gražu matyti kartu: pasauliai ir miesteliai... Labai atidžiai skaičiau S. Stacevičių – „Juodoji“. Gal ir geriausia, arti priėjusi prie žmogaus, nenusigręžusi nuo grožio, kad ir koks menkas, kad ir koks juodas jis būtų.
       Daug ko dar neskaičiau – reiktų susirasti O. Jautakienę, nes kažkurį ankstų rytą B. Rupeikos laidoj išgirdau įdomų jos tekstą apie aslą... Dar V. Vaitkevičių – man patiko jo eilėraščiai, parašyti beveik prieš keturiasdešimt metų. V. Skripką – jis pradėjo rašyti nieko nenorėdamas pasiekti. T. Marcinkevičiūtę – vien todėl, kad taip drąsiai, taip neišradingai rinkinį pavadino: „Dėkoju už alyvas“. Gaila, kad į talpią rinktinę „Amžino rūpesčio pieva“ Just. Marcinkevičius sudėjo ir naujus eilėraščius, gražių ir įdomių yra tarp jų. Bet kas suseks, atrinks, jei datų nėra... Rinkinys yra patikimiausi naujų eilėraščių namai. V. Mykolaičio-Putino poetinėje chronologijoje formaliai trūksta rinkinio, sudaryto iš eilėraščių, kurie užbaigia pirmąjį Raštų tomą, – „Vakarėj žaroj“. Gerai, kad Rašytojų sąjungos leidykla jį kartu su „Būties valanda“ ir „Langu“ išleido – tiesa, dar 2004-aisiais.
       Kad ir kaip žiūrėtum, eilėraščiams vis dar saugiau. Sunkiau, bet ir saugiau. Mažiau pagundų tapti bestseleriais. Nors prie išskirtinių 2005 m. literatūrinių “įvykių“ reiktų priskirti „Krontos“ bandymą komercinėmis, reklaminėmis priemonėmis padaryti poetą. Reikšminga laikau įtūžusio S. Parulskio reakciją (rodos, svetainėje „Omni“). Estetinis jausmas yra vienas labiausiai pažeidžiamų. Įsižeisti, net įtūžti dėl estetikos yra garbinga. To mus yra pamokinęs A. J. Greimas.
       Apie romaną kalbėti sudėtinga. Jis labiausiai išmuštas iš vėžių. Daugiausia teikiantis pagundų praturtėti, tapti žinomais ir žinomomis. Tikiuosi, kad ką nors esminga man ir kitiems apie romanus pasakys J. Sprindytė – vis atsimenu jos straipsnį „Lošti iš romano“. Parašyti gerą romaną įmanoma tik nenorint nieko nustebinti, niekam įtikti, nesiekiant pataikyti į koją... Šiandien tai – didelis sunkumas. Jį stengiasi pakelti V. Martinkus apysakų knygoje „Šuns mazgas“. V. Martinkus nusipelno ir dėkingumo, kad parengė spaudai R. Klimo romaną „Maskvos laikas“, mano supratimu, vieną įdomesnių – iš tų, kurie negreit ir nelengvai parašomi.
       Kokia nors tūkstantmečio premija iškelia iki tol nežinotą autorių, per metus galintį išleisti keturis romanus...
       Tebesu prisirišusi prie pasakojimo, kaip gero stiliaus kalbėjimo apie žmones ir jų gyvenimą. Tokio pasakojimo, individualiai ir netikėtai atnaujinto, daugiau pastebėjau novelėse (J. Apučio „Vieškelyje džipai“). Patiko A. Šlepiko „Lietaus dievas“ – labiausiai dėl to, kad pasakojimo interesas susietas su kitais. Ir dėl to, ir dėl itin gražiai, muzikaliai, metaforiškai įprasminto vieno motyvo džiaugdamasi skaičiau P. Dirgėlos „Arklių romansus“. Vietą literatūroje turėtų susikurti A. Jakučiūnas („Servijaus Galo užrašai“). Vėl išlyga – kol kas teperskaičiau tik dalį prozos. Laukiu vasaros...
       Turbūt dar reiktų atkreipti dėmesį į pokalbių žanrą. Tai gyvas dalykas, jei tik gebama paklausti ir nebijoma atsakyti rizikuojant suklysti. Gera yra J. Ivanauskaitės knyga „Švelnūs tardymai: interviu“. Įdomios ir J. Stauskaitės provokacijos, skaitytos „Kultūros baruose“, išleistos jau šių metų data. Reiktų laukti V. Juknaitės knygos – tokių pokalbių kaip jos su S. Kuzma ar J. Ivanauskaite apskritai reta. Žmonių ir jų likimų siužetai – nelengva juos nei išgaudyti, nei iššaudyti. Labai paprasti – kaip nežmoniškai paprastas yra pats Jo Didenybė gyvenimas. Kai tą supranti (o supranti negreit; tad pageidautina, kad rašytojai gyventų ilgai, nors nebūtinai laimingai... o šį pavasarį neapleidžiantis skaudumas dėl gabiausių, talentingiausių), tai pasidaro aišku, kad visos šokiruotės tėra vienadienės rokiruotės. Tik nereikia (nors ir galima, nes nedraudžiama) maišyti žanrų: detektyvas turi ieškoti ypatingesnių temų, koks trileris (nežinau, ar jų jau turime) šokiruoti, gąsdinti, remtis ne estetikos, o baimės galimybėmis, nors baimės estetika irgi yra. Kol yra literatūra, gali ir turi būti tai, kas yra su ja, aplink ją, už jos. Literatūra maitina ne tik save.
       Dabar turime daug laisvės, tad ir laisvės – nelaisvei. Kas dabar svarbiausia rašytojui?
       Išsaugoti savo sielą – jautrų, tobulą, vienintelį kūrybos instrumentą.