Sigitas Geda. DAUGIAU NEVAIDINSIU SOFOKLIO. – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 142 p.

       Kas yra aktorius be kaukės? Tikrasis žmogus, kurį kaukė buvo paslėpusi, ar kaip tik – paprastas veidas, maskuojantis giliąją žmogaus esmę, kurią vaidinimo metu buvo išreiškusi kaukė? Kai senieji europiečiai, užsidėję ritualines kaukes, prieš tūkstantmečius garbino Deivę Motiną ir jos sūnų, vegetacijos Dievą (Dionisą), kaukė jiems reiškė sakraliąją tikrovę, o ne apgaulę. Nusiimti tokią kaukę – tai iš šios tikrovės išeiti, nusileisti į netikrą žemiškąjį lygmenį. Iš šių ritualų – kaukėtoji Eschilo ir Sofoklio drama.
       Kai Sigitas Geda pradeda savo naują rinkinį žodžiais „Pagalios! Mano spektaklis jau baigės“, pagalvoji ne apie modernų ar postmodernų aktoriaus (ar autoriaus) meną. Atmintis prišaukia ankstesnes eiles:

       Guliu po žydinčiom slyvom,
       Senovinių dramų
       Veikėjas.

       Prieš trisdešimt metų šitomis eilutėmis prasidėjo S. Gedos eilėraštis „Žydinti slyva Snaigyno ežere“. Įspūdingas tekstas, kurį skaitant atrodo: štai kalboje vyksta dingęs priešistorinis ritualas, archajiškojo baltų pasaulio misterija. Kuriantysis, įgijęs kažkokių nesuvokiamų galių, ją tikrai prikelia ir pats joje veikia. Kalba ekstatiškai perkelia ir leidžia atsidurti netgi ne mitiniame, bet mito pradžios laike, pasaulio įsčiose, pirminiame ovale, iš kur galima viską perkurti arba iš naujo atkurti. Jeigu buvo duota ten sugrįžti ir išbūti, tai tikrai vedė kažkuris iš baisiųjų poezijos angelų.
       Kokiu tonu ir kokia potekste dabar tariama raktinė naujo rinkinio frazė? „Daugiau nevaidinsiu Sofoklio“ (taip vadinasi ir knyga, ir pirmasis jos eilėraštis)? Puiki dailininkė Deimantė Rybakovienė šįkart sukūrė pabrėžtinai akies neviliojantį, tamsų, lyg krešulio spalvos knygos viršelį. Knyga pradedama sunkiu kalbėjimu. Nejaugi dabar turėsime patikėti, kad visa kūryba buvo tik paprastas vieno sezono, nieko nepakeitęs, išliekančios šviesos nepalikęs spektaklis, kurio aktorius vaidino veikėją, o ne buvo tikrovės dalyvis, ir dabar gali atsisakyti to vaidmens kaip apdaro? „<...> sugrįžti į viešbutį iš pigios kavinukės, / atsigulti ir užsikloti, / tokia buvo jau mane vaidinusio aktoriaus misija“ (p. 5). Man pasirodė, tarsi jau pačioje rinkinio pradžioje dionisijų atnašavimo dalyvis ar senovinės dramos veikėjas nusiimtų ritualinę kaukę ir sakytų: susipažinkit, štai toks tas tikrasis aš, grįžkit į buitinę realybę ar postrealybę, o visa kita... „Tepailsi ir jūsų širdis! Raudoni šviesuliai, / kuriuos išlošiau, tėra mano gyvenimo atlygis <...> // Mano laimė buvo pralošti, jūsų – sužeisti <...>“ (p. 6). Aišku, už šio teksto girdėsim „Strazdą“: „Buvo paukštis – nebuvo... / Gal visai netiesa / Tie sapnai apie Būtį, / Ta Raudona Šviesa.“ Smingančios eilutės, smingantis „Strazdo“ post scriptum, ir vis dėlto: atrodo taip, lyg aktorius po gero spektaklio išeitų į sceną atsiskaityti dėl savo kančios su žiūrovais ir palinkėti – labanaktis jums šiame banaliam, nulėpusiam ir nebeatgimsiančiam pasauly („Radarai jau išsijungė, / bet ausys ir medžiai lapsėjo“). Katarsio ritualų nuo šiol jau nebebus. Bet juk nei misterijos, nei geri spektakliai taip nesibaigia. Lauki gal tylos, gal sarkastiško juoko, gal griaunančio kirčio, gal fragmento briaunos, gal maldos prieš tuštumą, gal apskritai nieko, bet tik ne natūralizmo.
       Stipriai poetiškai suspindinčių tekstų šiame S. Gedos rinkinyje tikrai yra, ir labiausiai įspūdį iš jų šįkart man paliko chtoniškojo pasaulio mistika, sakytum – tamsioji maginė lyrika, kaip eilėraštyje „Viskas dėjosi lyg mėnesienoj“ (p. 44), kur laidojant mirusius mėlynos žibuoklės pražysta tarsi nuodingi girios grybai. Puikiai užslėptas žaidimas nuslopintu chtoniškumu eilėraštyje „Polinkis į šveplumą“ (p. 56): staiga supranti, kad šnypščiančia, gyvatiška kalba sakomi pabaigos žodžiai – „teesie, būčiau, Viešpatie, taręs / tavo vardas ir koja basa“ – dviprasmė malda su tamsiu geluonim. Tamsioji mistinė etimologija – eilėraštyje „Naktis yra tai, kas ateina“ (p. 86). Vis dėlto rinkinio poetinės sistemos požiūriu šitie mano įsiminti eilėraščiai – daugiau atskiri fragmentai, knygoje jie išsklaidomi, o ne telkiami į pagrindinį toną. Rinkinio paantraštė įspėja: „Eilės visokio ūpo“.
       S. Gedos kūryboje autodekonstrukcija, net itin rizikinga, nėra naujas judesys, taip pat – ir griaunančios savo pačios sukurtus kosmosus kalbos brutalumas. Tas žinojimas galėtų bent kiek balansuoti įspūdį netgi po ekstremaliausių šios knygos „išsiardymų“, keiksmų ir nonsensų, skirtų savo paties ankstesnėms mitologinėms ir kultūrinėms kaukėms sunaikinti. „Laiškelis Kleopui Jurgelioniui“ ir kiti „meiliaraščiai“ kvailybe verčia anksčiau žadintą lietuvių poezijos erosą: „Užkelk man kojas ant krūtinės, / jau tie padangių zuikiai-puikiai, / o visa kita – tai žydrynės / ir eina mums abiems čia puikiai...“ (p. 69). Paties autoriaus kurta kultūrinių aliuzijų stilistika tyčia verčiama tuščiu panaudoto inventoriaus vardijimu, autoparodija: „Apyžlibiuos klipuos, Kleopatros dulksnoj / ir dalykuos / – slankos, patrankos, Egiptas“ (p. 36). Daug kur Sofoklio kaukes nusiėmusį S. Gedą kaip savo sekėją dabar galėtų atpažinti ir G. Patackas, o kai kur – gal net pasijustų nukonkuruotas: „Ko taip žiūri? Gulkis, kale, / Jei ne aš, tai ir mergautai. / Atsisveikink vainikėlį, / Ko taip žiūri? Gulkis, kale...“ (p. 72). Ar tai čia tas ars poetica, kuris dabar deklaruojamas kaip natūralumas, nevaidyba? Ar taip turi skambėti poezija, kurios siekiama: „Parašyti eilėraštį, kad smogtų per smegenis. Kad smogtų ir / smigtų kaip virtuvinis peilis beraštės naguos“ (p. 25). Taigi kad beraštės. Ch. Baudelaire'as, kad ir į kokius socialinius ir metafizinius pragarus leidęsis, kad ir su kokia jų publika tapatinęsis, savo rašto tenai nepamesdavo. Moderniam poetui galbūt neišvengiamai reikia pereiti per žodžio pragarus, betgi esmė – uždavinys jo nepamesti, žiauriausiam rate nepaleisti Vergilijaus rankos.
       Autodekonstrukcija S. Gedos kūryboje iki šiol veikė kaip sistema – tai ir yra tikros poezijos paradoksas. Taip pat – ir mito paradoksas. Archajiškos deivės ir dievai, su kuriais buvo bendraujama ir per graikų misterijas, visada turėjo ambivalentiškas, dvigubas – kūrimo ir griovimo – galias. Anot M. Gimbutienės, senųjų europiečių Deivė Paukštė būdavo vaizduojama ir kaip sniego baltumo gulbė, ir kaip mirtį nešanti pelėda. Ir Senojo Testamento Viešpats, pasak Talmudo, dešine ranka sėja meilę, kaire – rūstybę, blogis – Jo, o ne puolusio angelo, kūrinys. Yra šimtarankių dievų, šimtaveidžių; sukurta tvarka ir gyvybė ardoma, išardyta – prikeliama, atstatoma; taip vyksta kosmoso ir žmogaus augimas. Tą archajiško mitinio rato sistemą S. Geda vertė savo originalios modernistinės, nuolat transformuojamos ir atsinaujinančios poetikos varikliu; ritualinis dekonstrukcijos ir kilimo judesių mainymasis išryškėja ir garsiajame „Babilono atstatyme“, ir netgi patyrinėjus atskirų vėlyvesnių eilėraščių mikrolygmenį.
       Tačiau daugelyje naujo rinkinio eilėraščių šios sistemos, atrodo, yra atsisakoma, ir todėl pagal S. Gedos kūrybos kontekstą jį jau galima vadinti antisisteminiu. Naujas poetinis kodas – nusiimti kaukę iki natūralistinio atvirumo, iki autoparodijos – anaiptol nesvetimas šiuolaikinei lietuvių literatūrai, ypač prozai. Anot J. Sprindytės, viena pagrindinių skirčių, kurią posovietinė lietuvių literatūra išardė, tai ribos tarp „vieša“ ir „intymu“ jausmas. Kai ko, ką šioje knygoje randame, tik kaukės nusiėmimu nepavadinsi, netikslu. Žemėn metami paskutiniai poezijos „balti drabužėliai“. Kad būtų aišku, cituoju:

      
       Kalba geriausiuose rinkinio eilėraščiuose tebeturi atpažįstamą S. Gedos galią, bet ji tampa absoliučiai vienkryptė, be atstatomojo judesio. Poezijos galia virsta tik įgyta jėga. Vienaranke dievybe. Lieka tik tiesus kalbos smeigimas žemėn, žemyn, su brutaliu chtonišku žodynu, vyriško dominavimo tvirtinimu: „Amžinos yra žmonių klaidos! Dievas ardo, žmogus / restauruoja, lipdo kaip bitės. Neklauso, nemato, kad Dievas / jau duoda ženklus: kaskitės žemėn! / O jie – daužo, šiukšlina kosmosą! Amžinos paleistuvystės! / Amžinos bobos, amžinas pačios dideliausios Bobos / ieškojimas, kyšuliai, iškišimai ir perkišimai“ (p. 31). Vienkryptis tampa ir laikas, vis gausinant apokalipsės, prasidedančio „geležinio pavasario“, o ne cikliškumo ženklus: „Volungės buvo žvalios, dar / skrido lėktuvai, – alkoholis išplito / kraujagyslėm, pakol atsibudo / Baudėjas“ (p. 7). Skraidymas lėktuvais tarp Europos miestų, juose parašyti tekstai – vienas šio rinkinio leitmotyvų – irgi ima atrodyti lyg kokia apokaliptinė būsena, apdujusių žmonių bėgimas į orą nuo savo žemės prieš trakštelint dangaus ir požemių jungikliams. Paskutinis rinkinio eilėraštis užrašytas ant lėktuvo bilieto. Negaliu atsikratyti minties, kad jame parodijuojamas garsus M. Martinaičio eilėraštis „Aukojimas“ („– – – už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo / pasirašyk tris kartus“), ar bent šio autoriaus poetika. S. Gedos eilėraščio pradžia: „Prisiekiu – tuopos lapu / ir tuo – tekančiu vandeniu“. Tačiau toliau apverčiamos visos atgimimo, atsinaujinimo reikšmės: prisiekinėjama „gatvių sliekais“, „savo dantim, kuriuos išnešiojo pelės“, „kastuvu ir kirmėle“ (p. 135). Keistą įspūdį palieka ir tekstas „Gruzija. Batumis prieš lietų“ (paantraštė „dekonstrukcija 1976 08“). Kirba įtarimas, kad suvulgarinant vaizdyną čia parodijuojamas T. Venclovos eilėraštis „Padėkos diena“: „Nurudusiais dykynių vakarais / Danguj siaubingų smirdalų pripilta“ (p. 42).
       Kas tai – bilieto grąžinimas poezijai, savo poetinei kartai ir Dievui? Bet juk iš tiesų knygos pabaigoje atsisakoma ir rašto, ir gyvybės pradmenų: „Nereikia man jokio rašto, skruzdės, moliūgo, / nereikia man jokių priesaikų melo!“ (p. 135). Tai kokia kalba, jei jau ne poezijos, gyvybės atsinaujinimo ir rašto, paliekama šitam pasitinkamam finalui? Deja:

      
       Kai kurių lietuvių modernistų likimas – kaip senos kultūros dievų, patekusių į naują kultūros ir religijos sistemą. Tie, kurie turi savo globojamas specifines sferas, nišas, dar gali jose apsisaugoti, naujoje sistemoje surasti vietą, nors ir ne tokią aukštą. Etninio papročio niša, kad ir labai ironiškai transformuota, nuo svetimo epochos diktato saugo Marcelijų Martinaitį; kultūros ženklų sfera, kad ir virtusi kelionių vadovų rašymu, nuo autodestrukcijos postmoderniajame laike saugo Tomą Venclovą. Tačiau kas atsitinka su tomis dievybėmis, kurių mitinę funkciją – misteriškojo sacrum globą – naujoji sistema iš viso panaikina? Tuomet jos gali virsti tik žemėpačiais. Tada joms nebereikia kaukių.
       Būsiu atviras, aš tebegalvoju, kad štai kas tikrai nebuvo suvaidinta:

      
       Taip pat galvoju, kad prie šio taško – solsticijos – kada nors turės ir vėl atsisukti lietuvių poezijos ratas.