Paskola

       Tai lėlės gyvena už mus maitinamos sielom iš užmiršto nepanaudoto rezervo
       joms uodegos auga be skausmo iškart su skardinėm galuos kad bėgti galėtų genamos tik aštraus garso be botago „kur“ ir „kada“
       kad atsakymais lyg mikrofonais užkimštos burnos į pasaulį bylotų retais traukuliais
       ir kaskart atsiskirtų šešėliai nuo kūnų lyg grobis šunims kurį šie nulaižo dėl kelio skaistumo
       šilko juostom jausmai supančiotų kojas jei pataikyt mėgintume į svetimas pėdas kad atrodytų – praėjo bevardis ir vienas


       Žinia

       Tai bus vėliau kai plaukdami ant laiko pleišto užsėsim amžinybės lauko bandomąjį sklypą neišdidaus gyvenimo eskizais
       kai paukščiai skrendantys į šiaurę pasimaus ant beasmenių sakinių ir musėmis nusės ant metalinių tulpių
       kad rūdis išnešiotų tarsi medų ant nebegrįžtančių draugų veidų – jie susilietų ir trumpo sujungimo kibirkštis nuneštų žinią į jau tuščią kamerą
       kur pozom įvairiom išmoksime sutilpt į niekad lyg Atlantidą paskandintą meilės išskyrų


       Neskęstantys

       Jau turbūt nebėra šitos upės – jos krantai susijungė į grotas pro kurias dar matom tačiau taip tarsi būtumėm kosmose ir iškvėpto laiko garai lyg trauka reaktyvinė dar labiau stumtų nuo mūsų žaislų
       kuriuos radom kadaise tarsi kontūrus neregėtos planetos
       tarsi degintų žolę po kojom ir dulkės sušaudytų liepas kaip
       neskęstančių atvaizdus negyvojoje jūroj

       Žiemos pradžia

       Virš galvos jau nelinksta šaka nesikėsina į nimbą ir kelias iš miego prikeltas mintis išrasojusias ant pakaušio
       ir eini vis kvailyn – juk daugiau nėra kur nes pasaulio krašte susitinka ir mylis neišsipildantys norai
       ir gimsta iškamšos moterų vienatinių kurios tave išsinešė dalim ir pasitraukė kiek į šoną nelankomam muziejuj
       kad liktų vietos juodraščiui gyvenimo kuris nuo perrašymo tobulėjo vis labiau ir darės panašus į nulį
       ir siurbė į save jaustukų šleifą sudūlėjusį


       Riedantys

       Kai riedame lyg buteliai per baro plokštumą neužkabinę nieko kas sudužti leistų
       kai palubėj o gal galvoj sukas ventiliatorius ir tamsą suplaka iš prieblandos lyg antraščių spaudos
       ir tarsi švilpia vieną žodį – „nebesusitiksim“ – kuris kaskart pataiko į tarpuakį ir kreipia žvilgsnį vis atgal
       ir gal per klaidą pažadina prispaustą prie krūtinės klaidą kuri
       suspurda tarsi triušis ir išnyksta žolėje


       Tarpstotė

       Jautiesi beveik amžinas nes beveik nesi
       aplinkui džiūsta medžiai lyg anketos duomenys artėja pelkės iš kairės ir dešinės lyg priešo armija bebalsė ir nebeliko to kuris galėjo apžaist baroku pralaimėjimą lyg sausumą ant plausto
       praeina metai o gal dešimt retėja oras vis labiau jo vietą pamažu užpildo žodžiai
       iš jų tau tinklą audžia voras išleisdamas į laisvę protą beformiais krešuliais
       ir juos kaip kilimą kažkas išdulkina paskutiniais „kam“ ir „kodėl“


       Įsižeminimas

       Nors pro įskilusius akinius matom dažniausiai svarbiausias žvaigždes nors išliekam įkalinti dievo ir velnio regos laukuose tarp tranšėjų starto ir finišo
       kaip musės visatoj kurioms kažkodėl nutūpt nevalia kurios sugeria triukšmą tarsi nektarą jį paverčia bespalviais nuodais ir pratrūksta drėgme lyg vaivorykštės kopėčiom (kai padeda saulė)
       link žemės nugulėtos pernelyg ryškių vilčių kad taptų dėsnio išimtim
       kur grįžta sielos po mirties ištiesintos Prokrusto lovoj
       ir kur vis tiek pritrūko vietos


       Išsiskyrimas

       Pasiliekantis užsikrauna liūto dalį naštos ir blaškosi aplink centrinį paštą
       žodžių galūnėm lyg šluotelėm išvalo aikštelę siužetiniam vingiui ir apriša liežuvį petnešom raišteliais batų kurie masažuoja ir sielą ir kartais apsaugo nuo aido
       iš šonkaulio konstruoja herojų detektyvo bet tai nepadeda kaip ir tada kai gėris lipdomas iš blogio neradus žaliavos kitos
       todėl akis lyg dvi žuvis laike užkonservuoja
       kad pabaiga tarsi nuotaka ištekėtų už sodo vartelių į kitą pasaulį ir apmėtytų žiemą rudens obuoliais


       Atminties revizija

       Užmirškim kaip paukšteliai čiulba iš balkono stiprintuvų
       jiems pritaria žemaitės ir aukštaičio akto triukšmas iš juodalksnio viršūnės
       ant sniego šoka utėlės ir mes jas bergždžiai siunčiame kita bet ta pačia kryptim
       mėginam nulaižyt nuo lango šerkšno gėlę ir tarsi ašarą ją stumiame į kalną kur vis blefuoja laimės žiburys kol krentančią kometą sugauna kelnės pasklisdamos atsišaukimais apie kitą šviesmetį
       kaip elnio ragai ant ledo lyties jūrą pasiekia


       Plyšys

       Kaip girgžda nesutepti vakaro vyriai
       tarsi būčiau išlikęs
       plyšy tarp šešėlių kuriuos jau suspėjo apdergt šunys ir katės
       dar nenupieštas neaprašytas nenubalsuotas nepalydėtas naktipuodžių trenksmo dar nesurinktas savanorių į butelių rezginę
       žvalgyčiaus į dangų mirkdamas šuliny šalia jau nuskendusios moters ir ridenčiau kibirkštį šaltą per jos sėdmenis šlaunį
       ir įtempčiau dugno septintąją stygą ir belsčiau į septintąjį pragarą
       kuris tik už kampo – Maloniojoje gatvėj – pritvinkęs rašytojų vėlių

       Vaizdo papildymas

       Ruduo. Beveik statiškas. Vidury pievos stovi (guli, klūpo) nėščia moteris. Bet to maža. Šalia jos – daug obelų. Ant jų – daug obuolių. Ir vienas rengiasi kristi žemyn.
       Ir to per mažai. Dar nepakenktų supratimas, kad jausmas lyg kontrabandininkas lenda į neužtarnautą horizontą. Tarp supratimo ir moters atsiranda ryšys, kuris išlaisvina slėpiningas jėgas, kurios panaudojamos kaip kuras amžinajam varikliui.
       Gal jau užtenka. Moteris pradeda gimdyti. Pribuvėja – praleistoj įžangoj užtroškusi moralė.


       Klausimas 

       Cukrinis mėnuo virš Jordano upės kur skęsta baltos avys nes viename krante tik pliusas o kitam – tik minusas
       jos nepasiekia dugno lyg būtų sąvaržėlėmis pritvirtintos prie tekančio vandens
       kuris iš lėto išskalauja turinį ir formą
       o netektį tarsi juokingą temą dovanoja klounams neregiams
       ir kelia klausimą prieš srovę lyg metalinį vamzdį –
       ar verta žaist ką nors rimtai išskyrus kvailį?