Andrius Jakučiūnas. SERVIJAUS GALO UŽRAŠAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 198 p.servijau.jpg


       Gudrūs buvo senovės graikai ir romėnai, išmanė ne tik karybos, bet ir filosofijos reikalus, prirašė daug traktatų ,,Apie sielą“ ir perdegę žlugo. Kas iš to, kad europietiškos kultūros pamatai buvo pastatyti ant Platono ir Aristotelio palikimo, o literatūros užuomazgos išdidžiai siejamos su Homero ir Vergilijaus vardais. Dėl tam tikrų lūžių antikinė paradigma transformavosi, išsklido daugelio nacionalinių literatūrų pavidalais; mirusi ji keistai tarsi fosilija sustingo aukščiausioje savo vystymosi pakopoje, palikusi savotišką pertrūkį istorijoje ir grynojo aukso amžiaus pabaigos žymes.
       Nesutinku su kultūrinėje aplinkoje sklandančiomis nuomonėmis, kad šis Andriaus Jakučiūno romanas tėra pagal antikinio stiliaus imitacijas sukurptas pastišas; čia ir klasikinis išsilavinimas kaip pirštu prikišamas, lyg nebūtų aplinkui gerų rašytojų, dailininkų, aktorių, kunigų ir matematikų, vien tyri ir ,,svetimomis“ realijomis nesusitepę lituanistai. Klasikinis išsilavinimas išties yra dalykas rimtas, jį turėjo F. Nietzsche ir kiti panašūs pranašai, bet tai nebūtinai įspraudžia rašantįjį į siaurai apibrėžtą ir neišbrendamą temų ar problemų lauką. A. Jakučiūno ,,Servijaus Galo užrašai“ man atrodo itin savarankiškas, lietuvių literatūros proceso taisyklių per daug nepaisantis kūrinys, įdomus ir netikėtas bandymu iš esmės pakeisti ne tik įprastą nacionalinį erdvėlaikį, bet ir perimti kito mentaliteto ypatumus, struktūruoti naratyvą pagal visai kitus, antikinės retorikos, dėsnius, persikūnyti į senovės romėnų berniuko (vėliau – jaunuolio) gyvenimo bei lytinio brendimo specifiką. Pagrindinį veikėją ištikusi negalia primena G. Grasso romano ,,Skardinis būgnelis“ herojaus ypatingąsias galias; tai lyg Sokrato, lyg Demosteno tipas, kurio kūne su fizine negalia telpa išskirtinė siela. Literatūra prie jo vis grįžta – romantinė tradicija su ryškiaisiais V. Hugo personažais, lietuvių beletristika – daugmaž su Vaižganto, Lazdynų Pelėdos, I. Šeiniaus, I. Simonaitytės ir kitų įtvirtintais negalios pažymėtųjų paveikslais.
       Iš antikinės kultūros atplaišų dėliojamas pasaulis A. Jakučiūno tekste atgyja, ima pulsuoti natūraliomis, šiandieniniam žmogui suprantamomis aistromis, priartina amžinus, bet savita kalba ištariamus meilės ir prisirišimo, kūrybinių ambicijų, lemties neišvengiamumo klausimus. Skaitytojas įtraukiamas į nuoseklų dienoraštinį pasakojimą, kartais neva atsainiai tėkštelint svarbias siužeto dalis (,,tiesa, pamiršau pasakyti...“) – tirštą, nuotykingą, jausmų savianalize grįstą Servijaus naratyvą. Pranašiški berniuko sapnai, tampantys užkoduotais pranešimais, kaip elgtis arba kas turi įvykti, turi šiokį tokį žiupsnį mistikos ir atveria transcendentinį romano rakursą. Gražūs autoriaus valia atliekami triukai su kauleliais bei laiškais, įspūdinga figūrėlių lipdyba iš plunksnų ir vištašūdžių (išlaikomas ironiškas autoriaus nuotolis), psichologiškai motyvuoti santykiai su motina ir giminaičiais, mylimuoju, draugais bei priešais. Vis dėlto mistiškoji uždanga nėra ligi galo atskleidžiama, dievai lieka neišaiškinti, paslaptingos likimo galios veikimo aplinkybės irgi neaiškios. Belieka spėlioti – turėjo atsitikti taip ar kitaip, prasmė šiokia ar anokia, autoriaus tiesiogiai neproteguojama. Matyt, tai sąmoningas siekis kurti keliasluoksnę prasmę, nors šiaip jau prisilaikoma pabrėžtinai konkretaus ir aiškaus kalbėjimo stiliaus.
       Į prozos korpusą inkrustuoti poezijos gabalėliai vykusiai pamėgdžioja antikinę rašymo manierą, suteikia tekstui skaidraus lengvumo, kelia šypseną ir stebina meistrišku autoriaus gebėjimu imituoti. Silpnesnės romano vietos jungia asmeninės poetikos formulavimo principus, savikritišką eilėraščio juodraščio virtuvę, paauglio filosofinius svarstymus:

       Sielvartavau prisiminęs mudviejų su Arijumi poezijos varžybas – kaip tada taikliai man sekėsi dėstyti žodžius ir mintis, kaip sėkmingai ranka nutverdavo net menkiausią dvasios virptelėjimą! Šiuo metu gi manyje nebuvo nė kruopelės literatūros, daugių daugiausia galėjau imtis narplioti kokį nors filosofinį kazusą. Pavyzdžiui, sykį įsisvarsčiau, kas yra eilėraštis. Sakykime, aš įsmeigiu į žemę ietį ir ritmingai pabarškinu ją kokiu nors gelžgaliu – ar negalėčiau tada tvirtinti, kad perskaičiau eilėraštį? O kurgi žodžiai, paklausite, koks gi, Servijau, eilėraštis be žodžių? Sutinku, atsakysiu – eilės be žodžių gali skambėti keistai, tačiau kas iš jūsų gali įrodyti, kad kiekvienas tos ieties dzingtelėjimas man pačiam nereiškia kokio nors žodžio arba dalyko, kuris su visai neišreiškiamas žodžiais? Sakykime, jeigu dinnnn... man reikštų žodį ,,norėti“, dannnn... – žodį ,,maistas“, o diiiii...n – ,,labai“, išeitų, kad aš visgi kalbu žodžiais, tik ne tokiais, kokius supranta dauguma, kita vertus, kas iš jūsų pasigirtų, kad gali klausytis ir suprasti poeziją etruskiškai? (p. 91)

       Nepaisant to, kad šie kiek eseistiniai intarpai atrodo naivoki, jie lieka įdomūs ne tik dėl estetinių jaunuolio kriterijų įvardijimo, bet ir kaip nuoširdus brendimo bei savistabos dokumentas, įtaigus dienoraštis, keliantis švelnias skaitytojo simpatijas kūrybingam Romos berniukui. A. Jakučiūno tekste nėra tuščio ir nereikalingo mėgavimosi gamtos ar miesto scenografijų aprašais, dėmesys čia koncentruojamas į jausmus ir išgyvenimus, su jais susijusius įvykius, vertybių rikiuotes. Stipriausi romano bruožai yra psichologinis siužeto karkasas, meninės vaizduotės žaismas ir klasicistinė detalių tapyba. Tekstas konstruojamas puikiai išmanant antikinio rašymo figūras, įtikinamai vaizduojama ir specifinė tos kultūros berniuko seksualumo istorija, sinkretiškai jungiami krikščionybės ir pagoniškų religijų motyvai, charakterizuojant hokitų tikėjimo praktiką ir svarbiausius postulatus. Aliuzijos į aprašomuoju istoriniu laiku vis labiau įsigalinčią krikščionybę autoriaus išgalvotoje hokitų sektoje gana ryškios (ypač per simbolius – žuvis, vynuogynas ir kt.); nors veikėjų sąmonėje vyrauja romėniška hedonistinė pasaulėžiūra, kuri, galima sakyti, įčiulpta su motinos pienu, romane ji jungiama su monoteizmui būdingu mesianizmu, krikščionybei (ir kai kurioms filosofinėms mokykloms) artimus pavidalus įgaunančiais taurumo ir garbės prioritetais. Nustebau, radusi ir spėjamą J. Biliūno ,,Laimės žiburio“ intertekstą (ar bent laimės kalno archetipą) Varono (toks savotiškas hokitų Mozė ar Abraomas) regėjime:

       Vieną vakarą, kamuojamas ypač smarkių abejonių, Varonas patyrė tokį regėjimą: priešais jo akis iškilo nepaprasto didumo sniego kalnas, kurio viršūnė siekė patį dangų, o papėdė buvo taip žemai ir kelias apačion toks status, kad Varonui ėmė svaigti galva. Viršutinė to kalno dalis buvo nušviesta skaisčiausios šviesos, o apatinė skendėjo tamsybėse. Iš ten sklido žmonių aimanos, dejonės ir pagalbos šauksmai, tuo tarpu viršuje buvo girdėti nuostabiausia muzika, nuo kurios Varono širdis virpėjo iš laimės (p. 148).

       Apreiškimų aprašai gan buitiški, be privalomojo sentimentalumo ir dievybės poetizavimo, stebimi tarsi iš laiko perspektyvos. Autorius myli savo veikėjus, tačiau jį galima įtarti ir švelniai ironiška nuostata, sąmoningu ar intuityviu savo autorinės valios gretinimu su demiurgiškąja funkcija. Biblinė aksioma (,,Pradžioje buvo Žodis“), kalbą išpažįstanti kaip pasaulio tvėrimo priemonę, čia suformuoja kiek angažuotos filologinės savivokos modelį. Verbalinė metafizikos identifikacija tikrovėje virsta gramatinėmis struktūromis:

       Staiga galvoje gimė keista mintis – o būtent, kad Dievas, jei tik jis yra visagalis ir visažinis, pajėgus suvokti tik indikatyvą ir imperatyvą, bet jokiu būdu ne konjunktyvą! Juk visa tai, kas būtų, būtų buvę arba galės būti ateityje, jam yra aiškiai žinoma, todėl konjunktyvas nustoja egzistuoti savarankiškai ir tampa daugių daugiausia neženkliu indikatyvo papildu! Kad jis negali suvokti to paprasto, jaudinančio nežinojimo, svajonės, kuri mirtingą žmogų taip dažnai iškelia į padebesius! Ir, kita vertus, vartodamas indikatyvą, žmogus veržiasi į dievišką sferą, siekia paglemžti iš Dievo jo ypatingumą! Tokiu atveju gramatika, skirtingai nei visos geometrinės figūros, yra tobula, kadangi sujungia tai, kas dieviška, ir tai, kas žmogiška! (p. 72)

       Išradingi ir šmaikštūs Servijaus samprotavimai, turtingas to meto kultūrinis akiratis, poeto gyslelė ir kalbos bei pasaulio paralelių teorija galutinai įtvirtina skaitytojo simpatijas: tariamojo pranašo Arijaus, kuriam paskutinėje knygos dalyje rašoma ištisa apologija, portretas smarkiai nublanksta, nors irgi turi išskirtinės asmenybės žavesio. Skirtumas tarp portreto ir autoportreto literatūroje, matyt, smarkiai veikia skaitytojo įsivaizdavimus: Servijus Galas yra protagonistas, jo dienoraštinis pasakojimo būdas suteikia naratyvui intymumo ir emocinių pagavų, o Arijus piešiamas vos keliais bruožais, be jokios jo vidinio gyvenimo introspekcijos, sąmoningai kliaujantis tik išoriniu įspūdžiu, kalbant legendų intonacijomis:

       Arijaus klausė, ar jis nežinąs būdų pagerinti ir sutaurinti žmogaus sielą. Pranašas atsakė niekada nieko panašaus negirdėjęs, tačiau puikiai žinąs, ko nieku gyvu negalima daryti su siela. Tada jo vėl klausė, koks gi būtų tas draudžiamasis dalykas. Arijus atšovė, jog sielos – gink Dieve! – negalima liesti pirštais, juk visiems esą aišku, kad liesti netikrus dalykus yra nesąmonė (p. 199).

       Arijus, taip ar kitaip Sokrato pokštų metodus mėgdžiojantis, atrodo panašesnis į šablonišką kokio šventraščio ar filosofijos istorijos figūrą negu į gyvą veikėją. Ir pati knygos struktūra kiek primena religinės doktrinos paminklą: Servijaus pasakojimas lyg ir su laiminga pabaiga nutrūksta, toliau seka neva dokumentinė medžiaga, liudijimai ir faktai, pateikti kaip trumpieji pasakojimai, neretai priartėjantys prie anekdoto:

       Hokitas Marcelas buvo labai neturtingas ir dėl to kentėjo. Negandas ir nepriteklius jis paprato skaidrinti vynu, todėl aplinkiniai laikė jį nepataisomu girtuokliu. Dažnai jis prisigerdavo tiek, kad nepajėgdavo atpažinti net artimiausių žmonių. Kartą jis be sustojimo gėrė metus ir dar keturis mėnesius. Atgavęs sąmonę, vyras suprato, kad per tuos metus ir keturis mėnesius, nors ir nieko neatsiminė, suspėjo labai praturtėti, pasistatyti namą, vesti ir susilaukti įpėdinio. Įsitikinęs savo laime, žmogus džiaugsmingai pagarbino Dievą ir visokeriopos naudos teikėją vyną, kurio dėka iš skurdžiaus tapo turtuoliu (p. 162).

       Tokie trumpieji pasakojimai, kažkuo panašūs į G. Beresnevičiaus komiškas miniatiūras, atskleidžia šiuolaikinio romano (net jei jis tvirtai suręstas, su siužetu) fragmentiškumą, simptomišką prozos smulkėjimą iki minimalių formų. A. Jakučiūnas, dar su savo pirmąja knyga ,,Sokrato gyvenimas ir mirtis“ (1999) visiems įsiminęs kaip neosiurrealistas ar dekonstruktorius, dabar įsitvirtina kaip intelektualus ir gana produktyvus rašytojas, gebantis operuoti daugiakultūrėmis aliuzijomis ir randantis savitą, originalų matymo ir matavimo atskaitos tašką. Gal kažkam jis atrodytų novatorius, bet atsižvelgiant į visą postmodernųjį diskursą reiktų pripažinti, kad ne ypač. Vis dėlto vertinu atskirus literatūros kūrinius ne vien už inovacijų diegimą. Smagus romanas, kuris prašosi paimamas į rankas ne tik dėl savo patrauklaus viršelio (norėjau parašyti – veido), bet ir dėl įsidėmėtinos prozos kokybės.