Alis Balbierius. TROBELĖ ANT DEBESIES. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – 104 p.
Įdomu, kai menininkas yra daugialypis: ir fotografas, ir poetas, ir dar eseistas – tada galima lyginti įvairias jo meno perspektyvas, galimybes, žaismes. Todėl kaip iššūkį priėmiau Alio Balbieriaus naują eseistikos knygą „Trobelė ant debesies“. Knygos viršelis (dailininkė Aistė Lapinskaitė) tiesiogiai susijęs su pavadinimu: trobelė, žolės ir debesys atsispindi vandenyje, toks įspūdis, jog trobelė pakibusi tarp dangaus ir žemės: ji arba pakils į orą, arba panirs į vandenį su visu dangum. Iš pavadinimo ir viršelio aiškėja dvi galimos prasmės: trobelė ant debesies – kaip pasaka, arba kaip greitai išsisklaidanti, graži, bet trapi iliuzija. Kaip tik toks nepatvarus, nestabilus ir laikinas yra ir A. Balbieriaus esė „aš“, dažnai prabylantis „mes“ vardu, kadangi jam rūpi net tik jo paties, bet visuomenės interesai, skauduliai ir mažyčiai norai – neabejotinai skaidrūs ir labai gražūs: išvengti tuštumos ir netikrumo („Sterilėjantis pasaulis“), užbrėžti nykstančias privatumo ribas („Privatumo entropija“), atrasti ir išsaugoti savo tapatybę („Pamestų sielų laikas“) bei pasistatyti trobelę ant debesies, nes „debesys yra visuotiniai. Neprivatizuoti. Neapmokestinti“ (p. 60).
Kita vertus, iš tekstų dažnai susidaro įspūdis, jog A. Balbieriaus „aš“ apmąsto aplinkinį pasaulį, bet tarytum laikosi distancijos, jis tik stebėtojas, per kitus realizuojantis savo suvokimą, pasaulėžiūrą ir poziciją, kuri ne visada yra aiški. Vienas ar kitas faktas esė iš pradžių vertinamas negatyviai, bet pabaigoje paaiškėja, kad yra priešingai, pvz., „Didžioji apleisties kunigaikštystė“ pasakotoją „ir gelia, ir slegia“, kuria ištisą vienatvės kompleksą, tačiau lygiai taip pat apleistis per daug sterili, kad būtų tikra, ir kartu „daugiaveidė, daugiaprasmė, daugiavertė“ (p. 15), jos neįmanoma ir nenorima išsižadėti.
A. Balbieriaus esė, be įvairiapusių požiūrio taškų, išsiskiria dar ir faktų, idėjų gausa, kuri neretai užgožia paties autoriaus originalų požiūrį. Atrodo, jog A. Balbierius stengiasi pateikti visas įmanomas vieno ar kito analizuojamo dalyko perspektyvas, pvz., esė „Apie fobijas“ vardijamos kone visos baimės, kokios tik gali būti:
<....> turtuolis dreba dėl savo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Vargšas – kad rytoj neturės duonos kąsnio. Beveik visi baiminasi, kad valdžia vėl ką nors bloga sugalvos – padidins mokesčius, akcizus, ką nors apribos, uždraus ar apgaus. Daugybė žmonių pilni baimės, kad rytoj gali netekti kad ir menkai apmokamo darbo. Pagyvenę, solidūs vyrai baiminasi impotencijos, seksualios damos – ankstyvo klimakso... (p. 11).
Su autoriumi negali nesutikti – visos šitos baimės egzistuoja, bet... Esė žanras pirmiausia susijęs su asmeniškumu, tad kyla klausimas, kokių baimių iš visos šitos gausybės fobijų turi pats pasakotojas, kaip jas reflektuoja savo sąmonėje ir pasąmonėje, kaip iš jų vaduojasi, galiausiai ką jos duoda kūrybiniam procesui, brandai, savianalizei, nes tik žinoti, kad visos šitos fobijos egzistuoja, kuriančiam žmogui nepakanka. Dažnai autoriui pritrūksta originalesnės metaforos ar vaizdinio, kai kurios temos koreliuoja su kitų literatūros ir kultūros tyrinėtojų – A. Tereškino („Kūnas: begalybės link“, „Privatumo entropija“), J. Baudrillard'o („Sterilėjantis pasaulis“), V. Kinčinaičio („Vaizdų griūties laikai“) ir kt. – mintimis.
Geriausios A. Balbieriaus esė „Trobelėje ant debesies“ yra tos, kur aiškus savęs reflektavimas, realizuojama sava, o ne apibendrinta, visuotinė patirtis, kur bandoma įvardyti save, rasti vietą pasaulyje. Kadangi knygoje dairausi patirties refleksijos, galiu būti apkaltinta, jog neriu į mirusio, anot R. Barthes'o, autoriaus ieškosenos bedugnę, tačiau turiu omenyje autentišką požiūrį, kuris ateina tik iš patirties, net jei ta patirtis tėra fikcija. Dėl šių priežasčių stipriosios A. Balbieriaus esė yra „Traktato „Kaip įveikti beraštę dieną“, kurio niekada neparašysiu, įvadas“, „Topofobija“ ir „Indas“.
Visos pasirinktos esė nukreiptos į save, jose nebijoma atvirai prisipažinti, kad esi žvangantis varis, skambantys cimbolai, toks pat netobulas kaip aplinkiniai. Autorius labai dažnai kalba sarkastiškai ir kandžiai, o emocijas ne sako, bet išrėkia:
Aš tiesiog nekenčiu tų savo beraščių dienų, kai kaukolė spengia lyg speigas, vietoj smegenų aidi tuščia erdvė. Tada ir išlenda keisčiausios asociacijos, deja, 99,9 procento jų niekada neužrašoma. Ir nieko nėra šlykščiau už tas beraštes dienas, jei esi rašytojas ar bent tokį vaidini, arba bent bandai juo tapti, šlaistaisi tuščias ir beviltiškas – lyg prarasto laiko išnara (p. 64).
Tekstas imponuoja nuoširdumu, intriga, kuri taip pat gali būti fikcija. Vis dėlto įdomu tai, jog autorius, kitose esė pateikęs daug tikslių faktų ir atrodęs visažinis, ima ir suklysta teigdamas, jog nėra parašyta knygos ar straipsnio, kaip įveikti beraštę dieną. Lotte Rienecker ir Peter Stray Jorgensen knygoje „Kaip rašyti mokslinį darbą“ yra skyrius „Rašymo negalė“, kuriame aprašoma daugybė būdų, kaip įveikti beraštę dieną, savaitę ar mėnesį. Tačiau A. Balbierius net neskaitęs šios knygos savo esė pateikė puikiausią išsigelbėjimo perspektyvą – beraštę dieną reikia apgauti: „Šįsyk apgavau savo beraštę dieną, parašydamas šį tolimą nuo bet kokios tobulybės iliuzijos tekstą. Tarkim, kad tai buvo viena iš išeičių, galbūt ir ne pati blogiausia“ (p. 67). Tikriausiai kur kas sunkiau būtų apgauti ir įveikti bekraštę dieną.
A. Balbieriaus esė neįprastas yra dalykų, realiai neturinčių erdvės, suerdvinimas, įforminimas. Erdvę įgyja jausmai, nuotaikos, emocijos, net patirtys. Esė „Topofobija“ savastis ir baimė apibrėžiama kaip topografinė kūno ir sielos sintezė – fizinė ar geografinė vieta šiuo atveju išnyksta, praranda bet kokią vertę, o intuityvus erdvės pojūtis tampa dominuojančia pozicija, leidžiančia autoriui reflektuoti ir paaiškinti daugelį savo patirties aspektų:
Tos vietos, į kurias bijau įžengti, kažkur manyje. Tuose begaliniuose ir neaprėpiamuose kraštuose, pasauliuose ar net paralelinėse visatose, kurios slypi mano pasąmonės ir nesąmoningumo lygmenyse (p. 74).
Įerdvinus žmogaus sielą, įmanoma įerdvinti ir patį žmogų – „esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo“, – teigia autorius esė „Indas“ (p. 89). Žmonės – tai daugybė amforų, kurių sielų topografinėse vietose vyksta įmanomybės ir neįmanomybės difuzija. Žmogaus identifikacija, anot autoriaus, ir yra susijusi su šiomis topografinėmis sielos vietomis, kurios gal nežinomos jam pačiam, bet jos, be abejonės, yra. Pametus sielą, žmogaus tapatybė darosi neaiški, o jo siela mutuoja, reinkarnuoja į įvairius kitus pavidalus ir lūžta arba išteka iš suformuoto indo („Pamestų sielų laikas“).
Įkūnyta siela arba įsielintas kūnas tokiu atveju praranda aptakų amforos pavidalą, nes „siela yra efemeriškiausia gyvybės dalis“ (p. 31). Apskritai A. Balbieriaus kūryboje – ne tik eseistikoje, bet ir poezijoje – indas yra kosminė būties erdvės ir laiko forma. Prisimenu jo eilėraštį iš poezijos rinkinio „Strazdo anatomija“:
Iš kur teka laikas?
Jei žinotų įsimylėjėliai,
užkimštų tą indą.
Vadinasi, jei laikas, kaip ir žmogaus siela, gali ištekėti iš indo, o siela yra įforminta kūne, tai besiveržiantis iš savo formos laikas ir žmogus yra panašūs. Išorinė indo forma sutampa su žmogaus vidujybe, pvz., kaltė turi sarkofago formą, kuri „visada skiria gyvuosius nuo tų, kurie tik apsimeta, kad yra gyvi“ (p. 29), o mirties baimė ir tuštuma yra įkūnyta kaukolės formoje („Kaukolės gyvena ilgiau“).
„Sterilėjančiame pasaulyje“, kuriame, anot autoriaus, dominuoja ištuštėjimai, fobijos, privatumo ribų išnykimas, susvetimėjimas ir sumaterialėjimas, įkūnyta siela ir įsielintas kūnas privalo turėti saugią ir jaukią „trobelę ant debesies“, kuri gali būti bet kokios formos, tačiau būtinai nepametama kaip siela ir nepralošiama gyvenimo kazino. „Trobelė ant debesies“ – tai imperija su imperatoriumi. Tavo ir mano imperija.