b_145_216_16777215_00_txt_images_stories_navakas_isgyven.jpeg       Kęstutis Navakas. IŠ GYVENIMO GARSTYČIŲ BEI KRIENŲ: POKŠTAI – EILIUOTI IR NE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 112.

 

       Kęstutis Navakas, iki amžių sandūros metų išleidęs tik dvi knygas („Krintantis turi sparnus“, 1988, ir „Pargriautas barokas“, 1996), XXI amžiuje dirba itin produktyviai ir sėkmingai: 2003 m. išėjo poezijos rinkinys „Žaidimas gražiais paviršiais“, o autorius tapo Poezijos pavasario laureatu, 2005 m. esė knygą „Gero gyvenimo kronikos“ lydėjo J. Lindės-Dobilo premija, 2006-uosius žymi eilėraščių rinkinys „Atspėtos fleitos“ ir Jotvingių bei Nacionalinė premijos. Tačiau, regis, kad po Nacionalinės premijos K. Navakas užmigo ant laurų – 2007 m. išleista pokštų knyga „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ pretenduoja nebent į „Dviračio žinių“ apdovanojimą, kuris teikiamas už politinius eiliukus. K. Navako knyga – apie kultūros ir literatūros politiką: dažnai minimos autoritetingiausių ir naudingiausių literatūros politikų pavardės. Kitaip sakant, autorius žino, su kuo turi reikalą.

       Knygos viršelis, kuriame pavaizduota subtili šašlykinė, apeliuoja į smagų pasilinksminimą kepant šašlykus ir užkandant juos garstyčiomis bei krienais. Linksminantis, laukiant, kol iškeps šašlykai, neapsieinama ir be alkoholio, todėl pristatinėjant rinkinį Vilniaus knygų mugėje garstyčios su krienais buvo nemokamai dalijamos alaus bokale. Išlenkus burnelę patraukia dainuoti, todėl visų knygos dalių pavadinimai yra muzikiniai: „Giesmės bei raudos“, „Mazurkos bei polonezai“, „Simfonijos bei oratorijos“, „Priedas. Du gaideliai“. Kita vertus, parinkdamas skyrių pavadinimus K. Navakas prašovė pro šalį. Simfonija, oratorija, giesmė, rauda, polonezas – rimtojo žanro muzikos kūriniai. K. Navako „pokštuose“ rimtumo ir solidumo (net ir nerimta poezija gali būti solidi) – per aguonos grūdą, tad vertėjo skyrius vadinti taip: 1) Rusiškos talalinės, 2) Džiazo improvizacijos, 3) Užstalės dainos, 4) Užstalės kalbos. Gal autorius turėjo sumanymą pavadinti skyrius priešingai jų tematikai, sukurti paradokso, netikėtumo įspūdį, tačiau pats pasiklydo savo sumanymo labirintuose, neįsigilino į paminėtų muzikos žanrų subtilybes ir pavadinimai tapo tarsi nuleisti iš dangaus ar priklijuoti nelimpančia etikete. „Giesmių ir raudų“, „Simfonijų bei oratorijų“ skyriuose eilėraščių ritmika, rimai ir tematika yra vienodi, tad būtų įdomu žinoti, pagal kokius kriterijus autorius eilėraščius priskyrė giesmėms ar raudoms, simfonijoms ar oratorijoms, juk tiek vieni, tiek kiti muzikiniu žanriniu požiūriu kūriniai yra visiškai skirtingi. Vis dėlto poetas apsidraudė ir pasiteisino. Kad nebūtų kritikų ir skaitytojų apšauktas lengvabūdiškumu poezijoje ir supopsėjimu, jau knygos pradžioje perspėja: „Pokštai – eiliuoti ir ne.“ Neva paliekama pasirinkimo laisvė: skaitytojas, žinodamas, kad prieš jį yra pokštų knyga, neturi tikėtis aukšto meninio lygio ar įmantrios kalbos refleksijos.

       Skaitant „Giesmių bei raudų“ („Rusiškų talalinių“) skyrių, trūksta tik gitaros – laukiant, kol iškeps šašlykai, prasideda stygų brązginimas ir linksmos dainelės, kurių pagrindinis akcentas – skambi akustika, lengvai plaukiantis rimas, nesudėtinga konstrukcija, rimuojant neieškoma subtilių derinių. Kitaip sakant, rimavimas pritaikomas girtėjančiam liežuviui, kad nekliūtų, nekibtų, nesiveltų žodžiai burnoje: „Iš ryto žiū – kas gyvas, kas negyvas – / išeiname pro kambario duris, / kur storas, ilgas Džojos objektyvas / visus mus alei vieno padarys“ („Giesmė apie Džoją Barysaitę“, p. 11) arba: „visą naktį snigo / žemė tvirtai sverdi / štai draugai nusmigo / tai su kuo man gerti“ („Happy New Year“, p. 13). K. Navakas, brązgindamas rusišką talalinę, stengiasi apdainuoti kuo daugiau žmonių, kad nė vienas neliktų nuskriaustas, todėl jau į pirmą rinkinio eilėraštį „Giesmė apie rašytojų sąjungą“ (p. 6) sukrauna net trisdešimt pavardžių, rimuodamas pagal pavardės reikšmę ar aliteracijas ir asonansus: „Jonausko Jonis Brazdžionio Džonis / Marčėno šienas jaunoms pižonėms / nustok Nastopka! kiek jaunas ūši?/ graibyki Graibų bučiuoki Bučį.“ Kyla klausimas, kas iš to, kur yra literatūros kaip literatūros, o ne kaip masiniam skoniui pataikaujančių bulvarinių skaitalų vertė? Juk daug kas eiliuoja apie savo draugus bendruose pasisėdėjimuose, bet ar tai yra verta knygos ir ar rodoma pagarba skaitytojui, kuris visų išvardytų autoriaus pavardžių gali ir nežinoti. Didžiausias nesusipratimas pirmame skyriuje yra „Orų prognozė. Rasta tuteišių žemėj“ (p. 15), parašytas neva tuteišių kalbos dialektu: „I dūra stūme jys toliau, aš jam sakiau: davaj ka, / Paymki vodka stykline ir eika pas mane“ (p. 15). Žargoninė paauglių kalba nedaro įspūdžio literatūriniame tekste, nes nereflektuojama, skamba pigiai ir lėkštai. Autoriaus prognozė – „I ora toj paėzijoj ni tiek da pribildės da / Paėtai i grafomanai pri giltonos obels“ – tampa pražūtinga pačiam sau: atvirai šaipydamasis iš grafomanijos, pats pradeda balansuoti ties jos riba.

       „Mazurkos bei polonezai“ („Džiazo improvizacijos“) – geriausias „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ skyrius, kuriame parodijuojama kolegų kūryba, improvizuojama citatų motyvais – eilėraštis tampa pretekstu, sužadinančiu įspūdį, kuriamas fiktyvus intertekstualumas. Nors K. Navakas vėl negrimzta į subtilių rimų paieškas, angažuojasi ironijai ir pasišaipymui, kai kurie eilėraščių improvizacijos paradoksai priverčia suklusti, palieka gerą įspūdį, pvz., V. Gedgaudo eilėraštyje minimas užpučiamas krūtis K. Navakas interpretuoja kaip ugnį, kurios „užtektų keturioms kiaušinienėms“ („Lyg per tardymą“, p. 25), D. Kajoką paverčia generaliniu Vilniaus banko direktoriumi, sakančiu sekretorei utiutiu („Trečia klajoko para“, p. 36), D. Čepauskaitę – vazų, puodų, maišiukų, sriubos pūtėja, „antrąja degtuko puse“ („Pučiamieji“, p. 48), o J. Ivanauskaitės daiktus paverčia šėliojančiais alkoholikais („Geri namai“, p. 50). Vis dėlto K. Navakas eiliuodamas pasineria į žodžių žaismę ir plaukia ne semantikos ir konotacijų giluma, bet sąskambių paviršiumi.

       „Simfonijos bei oratorijos“ („Užstalės dainos“) – pats chaotiškiausias ir nesuvokiamiausios motyvacijos skyrius. Skaitant susidaro įspūdis, jog gerokai apgirtę šašlykų valgytojai dainuoja išvis apie nieką, kas tik šauna į galvą ir kiekvienas sau. Kultūrinės eilėraščių nuorodos („Į El Paso“, p. 54), Maironio citata „Lietuva – mielesnė už sveikatą“ („Nemuno ir Neries pokalbis Kauno Santakoje apie svarbius dalykus“, p. 67), Mefistofelio, Fausto („Faustas. Trečioji dalis“, p. 68), Arkangelo Gabrieliaus („Redakcijų šviesa“, p. 71) paminėjimas nekuria jokių universalesnių reikšmių ir nieko nesako. Tai nėra net ir paprasčiausia vieno ar kito kultūrinio įvaizdžio transformacija, viskas, kas iš jo lieka, tėra vardas, mestelėtas be motyvacijos ir prasmės. Kita vertus, gal tokiu būdu autorius stengiasi pasirodyti novatoriškas ir postmodernus, neva drąsiai kalbantis apie viską ir visaip, nejausdamas atsakomybės kalbai kaip poetinei išraiškai ir patirties refleksijai. Įdėdamas kultūrines nuorodas, autorius visiškai nesirūpina, ar jos pasiteisina, ir palieka jas tiesiog kabėti tekste.

       Paskutiniame skyriuje „Priedas. Du gaideliai“ („Užstalės kalbos“) publikuojami keturi prozos kūriniai apie A. A. Jonyną ir J. Erlicką. Įdomu būtų išsiaiškinti, kodėl jie vieninteliai yra pagerbtieji tarp daugiau kaip trijų šimtų rašytojų? Gal tai koks literatūrinės politikos sąskaitų suvedinėjimas? Šios motyvacijos skaitytojui labiausiai ir trūksta. Kita vertus, iš tekstų „Tokie juokeliai“ (p. 94), „Draugo Juozo maišiukas“ (p. 98) ir „Labai dalykiškas laiškutis“ (p. 102) galima prieiti prie išvados, kad K. Navakui šmaikštauti geriau sekasi prozos, ne poezijos tekstu – čia angažuojamasi ne ties sąskambiais, bet ties kalba, reikšmėmis. Kandama skaudžiai, bet taikliai, subtiliai: „...o kartais susiduriame su tiesiog neapsakomo šiurpumo faktais: Tik staiga avelė – pirst / aš į Nemunėlį – virst. Tačiau laiku ateina pasišvilpiniuodama atomazga arba šuns balsu į mėnulį pakyla eilėraščio moralas. Moralo daug, moralas puikiai dera prie materialo, ir knygelės skaitytojas sugeba patirti bent šešis katarsius per naktį“ (p. 95).

       K. Navakas, tikėjęsis sukurti knygą, „iš kurios galima skaniai bei nebaudžiamai pasijuokti“ (p. 94), paskendo tarp hermetiškų juokų ir užstrigo pelkėjančiame jų paviršiuje. Garstyčių bei krienų bėręs kolegoms, nepagalvojo apie savo knygos tekstų skonį.