Otto Weiningeris – austrų filosofas, kultūrologas – gimė 1880 m. Vienoje žydo ir vengrės šeimoje. Universitete studijavo filosofiją ir psichologiją. 1900 m. pradėjo rašyti knygą „Lytis ir charakteris“. Veikalas laikomas Vienos moderno klasika. 1903 m. spalio 4 d. nusišovė. Spausdiname knygos aštuntą skyrių.


 

       Iš vokiečių k. vertė Linas Rybelis

 

 
Pradžioje šis pasaulis buvo Atmanas žmogaus pavidalu. Jis apsidairė aplink ir, be savęs, daugiau nieko neišvydo. Jis pirmas ištarė: „Esmi“. Taip atsirado žodis „Aš“. Todėl ir nūnai paklaustasis pirmiausia sako „Aš esu“ ir tik tada ištaria savo vardą.

 

 

 
Brihadaranjaka Upanišada, I, 4, 1

 
       Daugelį principinių psichologijos ginčų lemia individualūs ginčo dalyvių charakterių skirtumai. Kaip jau buvo minėta, šičia charakterologijai tenka svarbus vaidmuo: kol vienas teigia savyje randąs viena, kitas – kita, ji turėtų išmokyti, kodėl vieno žmogaus savistaba nesutampa su kito, ar bent parodyti, kuo dar visi į pokalbį įsitraukę asmenys tarpusavyje skiriasi. Iš tiesų aš nematau jokio kito kelio labiausiai ginčytiniems psichologiniams klausimams išsiaiškinti. Psichologija yra patirtim grindžiamas mokslas, todėl bendrybė joje neturi eiti pirma atskirybės, kaip užindividualiuose norminiuose logikos ir etikos moksluose; priešingai, psichologijos išeities tašku turi būti atskiras žmogus. Nėra jokios empirinės bendrosios psichologijos; ir buvo klaida griebtis tokios psichologijos be vienalaikio diferencinės psichologijos tyrinėjimo.
       Tokie sunkumai kyla dėl dvilypės psichologijos padėties tarp filosofijos ir pojūčių analizės. Kad ir iš kur būtų kilę psichologai, jie visad pretenduoja į visuotinį savo rezultatų pagrįstumą. Tačiau vargu ar kada nors be charakterologinių skirtumų tyrinėjimų pavyks visiškai aiškiai atsakyti į tokius esminius klausimus kaip šie: ar aktyvus pagavos veiksmas, sąmonės spontaniškumas slypi pačiame pojūtyje, ar ne?
       Lyčių psichologijai taikomu charakteriologijos tyrimu atskleisti tegu ir nedidelę tokių amfibolijų dalį yra pagrindinis šio veikalo uždavinys. Kita vertus, skirtingos „Aš“ problemos traktuotės išplaukia ne tiek iš psichologinių lyčių skirtumų, kiek, visų pirma,
nors ir ne išimtinai1, iš individualių talentingumo skirtumų.
       Būtent charakteriologiškai įmanoma nustatyti tokį Hume'o ir Kanto skirtumą, kokį aš galiu nustatyti tarp dviejų žmonių,
kurių vienas tobulybe laiko Makarto2 ir Gounod, kitas – Rembrandto ir Beethoveno kūrinius. Kaip tik tokius žmones aš pirmiausia imsiu skirti pagal jų talentingumą. Ir šiuo atveju taip pat leistina, netgi būtina skirtingai vertinti nuomones apie „Aš“, jeigu jos išplaukia iš labai skirtingų, didžiai gabių žmonių. Nėra jokio išties iškilaus žmogaus, kuris nebūtų įsitikinęs savojo „Aš“ egzistavimu; žmogus, neigiantis savąjį „Aš“, negali būti iškilus3.
       Šis teiginys plėtojant mintis įgis nepaneigiamai būtino argumento galią, ir, juo remiantis, bus tiriamas ir grindžiamas aukštesnis genijaus nuomonių vertingumas.
       Nėra ir negali būti jokio iškilaus žmogaus, kuriam nors kartą gyvenime nebūtų atėjusi akimirka – ir apskritai, kuo gabesnis jis yra, tuo anksčiau ji ateina, –
kai jis visiškai įsitikina savuoju „Aš“ tikriausia to žodžio prasme4. Įrodymui palyginkime trijų nepaprastai genialių, nors ir labai skirtingų, žmonių išpažinimus.
      
Jeanas Paulis5 autobiografinėje apybraižoje „Teisybė iš mano gyvenimo“ pasakoja:
       „Niekad nepamiršiu man apsireiškusios savimonės pradžios; niekam šito nepasakojau, bet gerai menu tos akimirkos vietą ir laiką. Kartą priešpiet – dar visai mažytis – stovėjau mūsų namo prieduryje ir žvelgiau kairėn į mūsų malkinę. Staiga lyg žaibas iš dangaus mane nutvieskė vidinė šviesa ir nuo tada nepaliauja švytėjusi: „Aš esu!“ Tenai manasis „Aš“ pirmąsyk ir amžiams išvydo save. Vargu ar čia galima manyti, kad atmintis klysta, nes jokio kito žmogaus pasakojimas negalėjo susimaišyti su slapčiausioje sielos šventovėje patirtais išgyvenimais, kurių naujovė tokioms kasdienėms antraeilėms aplinkybėms suteikė tvarumo“.
       Akivaizdu, kad apie panašų išgyvenimą pateikia ir Novalis savo „Mišraus turinio fragmentuose“:
       „Paaiškinti šio fakto neįmanoma, jį reikia patirti pačiam. Tai „aukščiausios rūšies“ faktas, ir jis būna skirtas tik iškiliam žmogui; tačiau žmonės privalo siekti jį sukelti savyje. Filosofavimas yra prakilnioji savityra, tikrasis savęs apreiškimas, empiriškojo „Aš“ pakylėjimas iki idealiojo „Aš“. Filosofavimas yra visų kitų apreiškimų pagrindas; ryžtas filosofuoti yra empiriškajam „Aš“ skirtas reikalavimas įsigilinti savęsp, pabusti ir tapti Dvasia“.
       Schellingas savo mažai žinomo jaunystės veikalo „Filosofinių laiškų apie dogmatizmą ir kriticizmą“ VIII skyriuje tą patį reiškinį aptaria tokiais giliais ir gražiais žodžiais: „Visiems mums... būdingas užslėptas, nuostabus polinkis iš laiko kaitos grįžti į mūsų vidinę, dvasinę, visos išorybės atsikračiusią savastį ir ten po nekintamybės pavidalu stebėti tai, kas mumyse amžina. Ši žiūra yra giliausias, tikriausias patyrimas, nuo kurio priklauso viskas, viskas, ką mes žinome ir manome apie antjuslinį pasaulį. Ši žiūra įtikina mus, kad kažkas iš tikrųjų egzistuoja ir kad visa kita tiktai atrodo, nors ir visam tam ir taikome aną žodį „egzistuoja“. Ji skiriasi nuo juslinės žiūros tuo, kad ji užgema iš laisvės ir yra svetima bei nežinoma bet kuriam kitam individui, kurio laisvė, prislėgta veržlios objektų galios, bemaž nepajėgi pažadinti sąmonės. Tačiau net ir neturintys savistabos laisvės žmonės patiria kažką panašaus, tarpines būsenas, kurioms esant jie nujaučia savo būtį. Esama tam tikro gilaus pojūčio, kurio mes nesuvokiame ir veltui stengiamės išugdyti savyje.
Jį aprašė Jacobis6... Ši intelektuali žiūra atsiranda tuomet, kai mes liaujamės sau buvę objektu, kai mes, panirę į save, save stebinčią savastį sutapatiname su stebiniu. Šią žiūros akimirką mums išnyksta laikas ir trukmė: ne mes esame laike, bet laikas, arba tiksliau – ne jis, o gryna, absoliuti amžinybė yra mumyse. Visas pasaulis pradingsta mūsų žiūroje, o ne mes pradingstame objektyvų pasaulio žiūroje“. Imanentas, pozityvistas tikriausiai juoksis iš apgauto apgaviko, filosofo, kuris teigia patyręs tokius išgyvenimus. Ką gi, nieko čia nepadarysi. Bet ir nėra reikalo. Tačiau aš visai nepritariu nuomonei, kad šitas „prakilniausias faktas“ visiems genialiems žmonėms pasireiškia mistiniu subjekto ir objekto vientisumu, vienovės išgyvenimu, kaip tatai aprašo Schellingas. Ar tatai yra nedalūs išgyvenimai, kurių dualizmas yra įveikiamas dar gyvam esant, kaip liudija Plotino ir indų mahatmų pavyzdžiai, ar tik aukščiausios išgyvenimų intensifikacijos (Intensifikationen), iš esmės nesiskiriančios nuo visų kitų dalykų – to mes nenagrinėsime, taip pat nei teigdami, nei neigdami, ar įmanomas subjekto ir objekto, laiko ir amžinybės sutapimas – Dievožiūra žmogui gyvam esant. Pažinimo teorijos požiūriu nieko neišplaukia iš savojo „Aš“ išgyvenimo (Erlebnis), ir lig šiol dar niekas nėra mėginęs pritaikyti išgyvenimą sisteminei filosofijai kurti. Todėl šį „aukštesniosios prigimties“ faktą, kuris kiekvienam pasireiškia skirtingai, aš noriu vadinti ne savojo „Aš“ pajauta, o „Aš“ kaip įvykis (Ich-Ereignis).
       „Aš“ kaip įvykį supranta kiekvienas iškilus žmogus.
Nesvarbu, ar savąjį „Aš“ jis patirs ir suvoks save7 pamilęs moterį – mat iškilus žmogus myli stipriau negu eilinis žmogus, – ar priešingai, suvokdamas savo kaltę, jis pakils iki tauresnio pažinimo savo tikrosios esmės, kurią išdavė ir atgailauja tą padaręs (juk ir kaltę iškilus žmogus suvokia aštriau ir kitaip negu eilinis žmogus); nesvarbu, ar, suvokęs „Aš“, jis susilies su visata, atsiduos Dievožiūrai visame kame, ar greičiau jam apsireikš šiurpinantis gamtos ir dvasios dvilypumas pasaulyje ir pažadins jame išganymo ir vidinio stebuklo poreikį – „Aš“ kaip įvykis, mąstančiajam nedalyvaujant, užgema kartu su pasaulėžiūros branduoliu. Juk pasaulėžiūra nėra visa apimanti sintezė, kurią mokslo jaunystės dienomis, sėdėdamas už rašomojo stalo didžiulės bibliotekos viduryje, atliko koks nors nepaprastai uolus vyras. Pasaulėžiūra yra patyrimai ir kaip visuma gali būti aiški ir nedviprasmė, nors atskiros detalės kol kas lieka neaiškios ir prieštaringos. „Aš“ kaip įvykis yra visos pasaulėžiūros, t. y. visapusiškos pasaulėvokos pagrindas. Ir menininkui tas galioja ne mažiau negu filosofui. Nors ir kaip radikaliai pasaulėžiūros skirtųsi viena nuo kitos, joms visoms, – kiek jos vertos pasaulėžiūros vardo8, – būdingas vienas bruožas; tai, ką perteikia „Aš“ kaip įvykis, tikėjimas, nesvetimas kiekvienam iškiliam žmogui, įsitikinimas, jog egzistuoja kažkoks „Aš“ arba siela, stovinti vieniša visatos akivaizdoje ir stebinti visą pasaulį.
       Nuo „Aš“ kaip įvykio apskritai prasideda sielos gyvenimas, net jei šį gyvenimą dažnai trikdo baisiausias iš jausmų – mirties jausmas.
       Norėčiau pridurti, kad dėl šios priežasties, o ne vien dėl dvasingo požiūrio į ligšiolinius kūrinius, mes pabrėžiame, kad iškilūs žmonės visais atžvilgiais yra apdovanoti didžiausia savivoka. Kalbėti apie didžiųjų žmonių „kuklumą“, tarsi jie nežinotų juose slypinčių turtų, – didžiausia klaida. Nėra tokio iškilaus žmogaus, kuris nesuvoktų savo skirtumo nuo kitų (nebent depresijos metu, kai ankstesnis ryžtas palankiai save vertinti tarsi nuslopsta), kuris nelaikytų savęs įžymiu, jei tik jis yra šį tą sukūręs, ir, žinoma, kuris iš tuštybės ar garbės troškimo nepervertintų savęs. Schopenhaueris kėlė save gerokai aukščiau už Kantą. Jei Nietzsche vadino „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ giliausia knyga pasaulyje, tai šitaip jis elgėsi iš nusivylimo tylinčiais žurnalistais ir iš poreikio juos padirginti – pripažinkim, ne iš pačių tauriausių paskatų.
       Bet vienas teiginys apie iškilių žmonių kuklumą yra teisingas: iškilūs žmonės nėra pasipūtę. Pasipūtimas ir savimonė yra didžiausios priešingybės, tad jų nederėtų – kaip dažniausiai atsitinka – painioti. Kuo daugiau žmogus turi arogancijos, tuo mažiau turi savimonės. Pasipūtimas, be abejo, yra dirbtinė priemonė, kuria, pažeminus kitų orumą, teigiama sava savimonė, kartais netgi pirmąsyk suvokiamas savasis „Aš“. Be abejo, čia kalbama apie nesąmoningą, fiziologinį įžūlumą; tyčiniu grubumu gali pasižymėti ir kultūringas žmogus, kai jam tenka susidurti su menkystomis, kad šitaip apgintų savo garbę.
       Visiems genialiems žmonėms yra būdingas tvirtas, visiškas, asmeniškai įrodymų nereikalaujantis įsitikinimas savo sielos buvimu. Seniai laikas galų gale liautis juokingai įtarinėti teologijos propaganda kiekvieną, kuris kalba apie sielą kaip apie kažkokią hiper-empirinę realybę. Tikėjimas siela toli gražu nėra prietaras ar tiesiog visos dvasininkijos naudojama viliojimo priemonė. Menininkai, net tokie ateistai kaip Shelley, nesimokę nei filosofijos, nei teologijos, kalba apie savo sielą ir tiki, jog žino, ką jie nori tuo pasakyti. O gal kas mano, kad „siela“ jiems yra bereikšmis, tuščias, gražus žodis, kurį jie kartoja vienas paskui kitą ir nieko nejaučia? Kad didis menininkas vartoja pavadinimus, neturėdamas aiškaus supratimo apie jais žymimus dalykus, šiuo atveju apie aukščiausiąją realybę? Tačiau imanentinis empirikas, grynasis fiziologas visus šiuos samprotavimus privalo laikyti arba tuščiais paistalais, arba vadinti Lukrecijų vieninteliu didžiu poetu. Nors daug piktnaudžiaujama žodžiu „siela“, tačiau neabejotina, kad iškilūs menininkai, kalbėdami apie savo sielą, puikiai žino, ką daro. Jie, kaip ir didieji filosofai, turi ribinį aukščiausios realybės jausmą – jausmą, kuris Hume'ui buvo svetimas.
       Kaip jau buvo minėta, o dabar bus greit įrodyta, mokslininkas stovi žemiau filosofo ir menininko. Pastarieji nusipelno genijaus vardo, mokslininkas – niekada. Be to, kaip liudija šis veikalas, jei genijui teikiama pirmenybė prieš mokslininką, vadinasi, jo požiūris į tam tikrą problemą laikomas svaresniu už mokslininko nuomonę. Ar mes turime tam teisę? Ar genijus gali atverti tokius dalykus, kurie mokslininkui nepasiekiami? Įžvelgti tokią gelmę, kurios mokslininkas nė nepastebi?
       Tapo aišku, pagal idėją genijus yra universalus. Visais atžvilgiais genialus žmogus (kaip būtinybės padiktuota išmonė) yra gyvai, be galo artimai, fataliai su viskuo susijęs. Mes įsitikinome, kad genialumas yra visuotinė apercepcija ir kartu tobula atmintis, absoliutus nelaikiškumas. Tačiau apercepcija privalo būti gimininga apercepcijuojamam dalykui. Paprastai pastebime, suprantame ir suvokiame tik tai, kas mums bendra. Galiausiai genijus, kad ir kokia sudėtinga asmenybė jis būtų, mums atsiskleidė kaip intensyviausias, gyvybingiausias, sąmoningiausias, nuosekliausias ir darniausias „Aš“. „Aš“ yra centrinis punktas, percepcijos vienovė, visos įvairovės „sintezė“.
       Taigi genijaus „Aš“ savyje yra visuotinė percepcija, begalinę erdvę apimantis taškas: iškilus žmogus aprėpia visą pasaulį, genijus – tai gyvasis mikrokosmas. Jis nėra marga mozaika ar dirbtinis visad baigtinio cheminių elementų skaičiaus junginys; ne tokia buvo IV skyriaus aiškinimų apie jo vidinę giminystę su daugeliu žmonių ir dalykų prasmė. Ne, genijus yra viskas. Visi psichiniai reiškiniai siejasi su mūsų „Aš“ ir per mūsų „Aš“, šis tarpusavio saitas yra tiesiogiai išgyvenamas, o ne įtraukiamas į mūsų dvasinį pasaulį atkakliomis mokslo pastangomis (
mat mokslas, reikia pripažinti, yra susijęs daugiausia su išoriniais dalykais9), ir visuma eina anksčiau už jos sudedamąsias dalis; genijus, kuriame „Aš“ yra tarsi visybė, kaip visybė, aprėpia žvilgsniu visą gamtą ir visų būtybių veiklą, visur regi sąryšius ir nekuria vientisos struktūros iš atskirų šukių. Todėl iškilus žmogus negali būti empirinis psichologas, renkantis tik atskirybes ir savo veido prakaitu mėginantis jas sulipdyti asociacijomis, trajektorijomis ir t. t. Taip pat jis negali būti ir vien fizikas, kuris pasaulį mato kaip atomų ir molekulių derinį.
       Remdamasis visumos idėja, kuria nuolat gyvena, genijus suvokia kiekvienos dalies prasmę. Todėl viską, kas egzistuoja jame ir anapus jo, jis vertina šiuo požiūriu, todėl viskas jam – ne laiko funkcija, bet didingos ir amžinos minties išraiška. Todėl genialus žmogus yra ir gilus žmogus, ir gilus tiek, kiek yra genialus. Todėl jo nuomonė yra svaresnė už visas kitų nuomones. Kadangi jis kuria iš savo visuminio „Aš“, apimančio savy visą pasaulį, o kiti žmonės niekada iki galo nesuvokia savo tikrojo „Aš“, jam viskas prasminga, viskas turi reikšmę, viskas nuolat matoma kaip simbolis. Kvėpavimas jam nėra vien ploniausiomis kraujo kapiliarų sienelėmis vykstanti dujų apykaita, dangaus mėlis jam nėra vien poliarizuota, atmosferos neskaidrumų išsklaidyta ir atspindėta saulės šviesa, o gyvatės nėra vien bekojai ropliai be pečių juostos ir galūnių. Jeigu mes surinktume visus mokslinius atradimus ir priskirtume vienam vieninteliam žmogui, jeigu viską, ką išskirtinio mokslo labui nuveikė
Archimedas ir Lagrange'as10, Johannesas Mülleris11 ir Karlas Ernstas von Baeris12, Newtonas ir Laplace'as, Konradas Sprengelis13 ir Cuvier, Tukididas ir Niebuhras14, Friedrichas Augustas Wolfas15 ir Franzas Boppas16 ir dar daugelis kitų žymių žmonių, per savo trumpą gyvenimą būtų nuveikęs vienas vienintelis žmogus, net ir tuomet jis vis tiek nebūtų nusipelnęs genijaus vardo.
       Tačiau ir dabar dar nepasiekėme giliausios esmės. Mokslininkas suvokia reiškinius jusliškai, iškilus žmogus arba genijus – reikšmiškai. Jūra ir kalnai, šviesa ir tamsa, pavasaris ir ruduo, kiparisas ir palmė, balandis ir gulbė jam yra simboliai, juose jis ne tik nujaučia, bet ir mato kai ką gilesnio. Valkirijų skrydis jam nėra vien slėgio nulemti oro srautai, o stebuklingoji ugnis nėra vien oksidacijos procesai. Ir tai jam įmanoma todėl, kad jo išorinis pasaulis gausiais ir tvirtais ryšiais siejasi su vidiniu pasauliu; maža to, išorinis gyvenimas atrodo kaip ypatingas jo vidinio gyvenimo atvejis; pasaulis ir „Aš“ jame susilieja, tad savo patirties jam nereikia rišti dalimis pagal dėsnius ir taisykles. Priešingai, netgi didžiausias eruditas krauna viena specialybę prie kitos, bet nesukuria visumos. Todėl didis mokslininkas ir atsiduria už didžio menininko ar didžio filosofo.
       Visatos begalybę atitinka genijaus širdies begalybė; jo vidinis pasaulis aprėpia chaosą ir kosmosą, visą atskirybę ir bendrybę, visą įvairovę ir vienovę. Jei šiais apibrėžimais mes daugiau pasakėme apie genialumą negu apie genialios kūrybos esmę, jei meninės ekstazės, filosofinės sampratos, religinio nušvitimo būsena tebelieka mįslinga kaip ir anksčiau, jei tuo mes išaiškinome tik sąlygas, o ne pačią iš tiesų genialios kūrybos eigą, tai vis dėlto kaip galutinį genijaus apibrėžimą būtina pateikti tokią ištarą:
       Genialiu galima vadinti žmogų, turintį sąmoningą ryšį su pasaulio vienove. Tai, kas tikrai dieviška žmoguje, ir yra genialumas.
       Didingą mintį apie žmogaus sielą kaip apie mikrokosmą, giliausią Atgimimo filosofijos palikimą, nors ji aptinkama jau Platono ir Aristotelio raštuose, vėlesnieji mąstytojai visiškai užmiršo Leibnizui mirus. Lig šiol ji galiojo vien genijaus sąvokai, tačiau anie mąstytojai taikė ją ir žmogaus prigimčiai apskritai.
       Tačiau šis neatitikimas tėra tariamas. Visi žmonės genialūs, ir joks žmogus nėra genialus. Genialumas – tai idėja, prie kurios vienas priartėja tuomet, kai kitas atsidūręs nuo jos toli, vienas pasiekia ją greit, o kitas galbūt tik gyvenimo pabaigoje.
       Genialiu pripažįstame praregėjusį ir kitiems akis atveriantį žmogų. Ir jeigu jie paskui išmoksta matyti jo akimis, tai įrodo, kad jie tik stovėjo prieš duris. Net vidutinis žmogus gali būti netiesiogiai su viskuo susijęs; jo visumos idėja tėra tik nuojauta, jis nesugeba susitapatinti su ja. Tačiau jam nėra atimta galimybė šią tapatybę patirti kitiems padedant ir taip susidaryti bendrą vaizdą. Pasaulėžiūra sujungia jį su visata, išsilavinimas – su jos atskiromis dalimis; nėra nieko, kas jam būtų visiškai svetima; simpatijos saitas sieja jį visais pasaulio dalykais. Nieko panašaus nenutinka gyvūnams ar augalams: jie riboti, žino ne visus, o tik vieną elementą, jie apgyvendino ne visą pasaulį, o ten, kur jie visuotinai paplitę, jie patenka valdžioje žmogaus, kuris nustato jiems visur tą pačią vienodą funkciją. Jie gal ir turi šiokį tokį supratimą apie saulę ir mėnulį, tačiau tikrai ne apie „žvaigždėtą dangų“ ir „moralės dėsnį“. Pastarasis kyla iš žmogaus sielos, kurioje slypi visuotinumas, kuri gali viską suvokti, nes pati savaime yra viskas: žvaigždėtas dangus ir moralės dėsnis, kurie iš esmės yra tas pat. Kategorinio imperatyvo universalumas yra visatos universalumas, pasaulio begalybė – tik dorovinio valios akto begalybės atvaizdas.
              Apie žmogų kaip mikrokosmą mokė dar Empedoklis, galingasis magas iš Agrigento:

gaihi men gar gaian opwpamen, udati d¢udwr,
aiqeri d¢aiqera dion, atar puri pur aidhlon,
storghn de storghi, neikoV de te neikei lngrwi17

      
      
Ir Plotinas: Ou gar an pwpote eiden ofttalmoV hlion hlioeidhV mh gegenhmenoV18, kurio mintį Goethe laisvai perteikė šiuo garsiu ketureiliu:

Jei saulėta nebūtų akis,
Ar ji saulę regėti galėtų?
Jei Dievybės tavy neslypėtų dalis,
Ar Dievybė tave pakerėtų?

      
       Žmogus yra vienintelė būtybė,
toji gamtos būtybė, kuri yra susijusi su visais jos dalykais.
       Žmogus, kurio saitas ne su atskirais, keliais ar dauguma dalykų, bet su visais pasiekė aiškumo ir didžiausio sąmoningumo, kuris savarankiškai mąsto apie viską, – vadinamas genijumi. Tas, kuriame ši galimybė yra potenciali, kuriame galima sužadinti susidomėjimą viskuo, tačiau savo noru domisi tik keletu dalykų, yra tiesiog žmogus. Leibnizo teorija (gan retai teisingai suprantama), kad net žemesniosios monados yra pasaulio atspindys, išreiškia tą pačią mintį. Genialus žmogus gyvena patirdamas visuotinio sąmoningumo, visumos suvokimo būseną; net ir paprastame žmoguje glūdi pasaulio vienovė, bet ji nepabunda iki kūrybinio sąmoningumo. Vienas gyvena aktyviai, kitas – nesąmoningai susijęs su visata; genialus žmogus yra aktualus, paprastas žmogus – potencialus mikrokosmas. Tik genialus žmogus yra tobulas žmogus; žmogaus būtis, žmogiškumas (Kanto požiūriu), dunamiV potencialiai slypintis kiekviename žmoguje, genijuje pasireiškia visu pajėgumu, virsdamas aktualybe, energeia.
       Žmogus yra visuma ir todėl nėra tiesiog visumos dalis, priklausoma nuo kitų dalių; jis nėra gamtinio dėsningumo įstatytas į kurią nors vietą; jis pats yra visų dėsnių įkūnijimas ir kaip tik todėl yra laisvas, nes ir visata kaip visuma yra nepriklausoma, o ne lemta. Iškilus žmogus yra tas, kuris nieko nepamiršta, nes neužsimiršta, nes užmiršimas yra pavaldus funkcinei laiko įtakai ir todėl nėra laisvas ir etiškas; jis nėra tas, kurį kaip vaiką išmeta viena istorinio sąjūdžio banga, o kita nuskandina, nes viskas, visa praeitis ir visa ateitis jau glūdi jo dvasinio žvilgsnio amžinybėje; jo nemirtingumo suvokimas yra stipriausias, nes mintis apie mirtį jo nebaugina; jis aistringai susisieja su simboliais ar vertybėmis, viską vertindamas ir aiškindamas ne tik savyje, bet ir anapus savęs; kartu jis yra laisviausias, išmintingiausias, dorovingiausias žmogus ir todėl ypač sunkiai kenčia nuo to, kas jame yra dar nesąmoninga, dar chaosas, dar lemtis.
       O koks yra didžiųjų žmonių dorovinis santykis su kitais žmonėmis? Juk tai vienintelė forma, kuria, visuomenės nuomone, gali pasireikšti moralė, nes nemoralumą mes siejame tik su baudžiamuoju kodeksu! Kita vertus, ar tik ne šičia žymiausi žmonės pademonstravo itin abejotinus savo charakterio bruožus? Argi jie dažnai neužsitraukdavo įtarimų už baisų nedėkingumą, nuožmų šiurkštumą, piktybinę gundytojo klastą?
       Kuo didesnis yra menininkas ir mąstytojas, tuo negailestingiau jis lieka sau ištikimas, šitaip apvildamas lūkesčius tų, su kuriais jį sieja laikina dvasinių interesų giminystė ir kurie, nesugebėdami vėliau sekti jo skrydžiu aukštyn, nori erelį pririšti prie žemės (
Lavateris19 ir Goethe). Štai todėl didieji žmonės ir buvo apšaukti nemoraliais. Friederikės iš Zezenheimo likimas Goethe'ę jaudino daugiau – nors tai jo kaltės nemažina, – negu ją pačią, ir nors jis, laimei, nutylėjo tiek daug, jog mūsų amžininkams, manantiems, kad visiškai perprato lengvabūdiškąjį olimpietį, iš tiesų į rankas nubyrėjo tik kelios jo būdo kruopelės iš nemirtingosios Fausto dalies, vis dėlto mes galime neabejoti, kad jis pats kuo tiksliausiai žinojo jam tenkantį kaltės mastą ir užtektinai dėl to gailėjosi. Ir kai pavydūs kliautininkai, nesupratę nei Schopenhauerio atsižadėjimo mokslo, nei nirvanos prasmės, priekaištauja filosofui, kad jis itin atkakliai gynė savo teisę į nuosavybę, tai į jų šunišką amsėjimą neverta nė atsakyti.
       Taigi teiginys, kad iškilus žmogus pats sau yra labiausiai moralus, yra įrodytas: jis nesileis, kad jam įpirštų svetimą sampratą ir kartu užgniaužtų jo „Aš“; jis nepasiduos kito nuomonei pasyviai~ – svetimas „Aš“ ir jo pažiūros jam liks kažkas absoliučiai skirtinga, – ir jei jau kartą jis patyrė įtaką, tai mintis apie tai jį skaudins ir baugins. Kartą sąmoningai sumelavęs, jis šią naštą nešiosis drauge visą gyvenimą ir negalės prabėgom nusipurtyti jos tarytum „Dionisas“. Bet genialūs žmonės skausmingiausiai kenčia nuo kitiems ištarto melo, apie kurį jie sužinojo vėliau ir apie kurį tuomet nenutuokė, arba nuo melo, kuriuo jie suklaidino pačius save. Todėl kiti žmonės, kur kas giliau nugrimzdę į melą ir neteisybę, ir nejaučiantys šio tiesos poreikio, menkai supranta tikrą didžiųjų asmenybių nuomonę ir įnirtingą kovą su „gyvenimo melu“.
       Išskirtinis žmogus – tai tas, kuriame belaikis „Aš“ paima viršų, kuris siekia savo vertę pakelti inteligibilaus „Aš“, moralinės ir intelektualios sąžinės akivaizdoje. Pirmiausia jis puikuojasi prieš patį save: jam kyla poreikis padaryti įspūdį (imponieren) pačiam sau (savuoju mąstymu, elgsena ir kūryba). Tokia puikybė yra būdinga genijui: jis pats suvokia savo vertę ir atpildą ir nekreipia dėmesio į kitų nuomonę, nes šita užuolanka (Umweg) jam nėra būtina save aukščiau vertinti. Tačiau ši puikybė vargu ar girtina: asketiškos prigimties natūros (Pascalis) nuo jos smarkiai kenčia, bet įveikti jos nepajėgia. Vidinę puikybę visados lydi puikybė prieš kitus, tačiau jos abi nuolat kovoja tarpusavyje.
       Ar šis primygtinis pareigos sau akcentavimas neapsunkina vykdyti pareigos kitų atžvilgiu? Ar šių dviejų sąvokų tarpusavio santykis nėra toks, kad jei lieki ištikimas sau, tai sulaužai ją kitų atžvilgiu?

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1