Neįmanoma kalbėti apie pirmosios XX a. pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, spaudą ar literatūrą apeinant Liudo Giros fenomeną – ryškią, netgi ekscentrišką asmenybę, literatūrologams ir kitiems tyrinėtojams pateikiančią jei ne mįslių, tai bent jau akibrokštų. Ir vis dėlto šiandien apie L. Girą beveik nekalbama. Tarpukariu buvęs vienas produktyviausių lietuvių poetų, publicistų, literatūros kritikų ir recenzentų, vertęs, sudarinėjęs ir redagavęs įvairius literatūros rinkinius, antologijas bei žurnalus, nuolatos ėjęs vienokias ar kitokias aukštas pareigas aktyvus visuomenės veikėjas neišvengiamai minimas kontekstuose, kai kalbama apie kitų asmenybių veiklą, kūrybą¹, anuometinę spaudą, tačiau pats išsamesnių tyrinėjimų vis dar laukia. Ir šiandien tebegalioja dar 1974 m. Kosto Doveikos teiginys jo monografijos apie L. Girą pratarmėje: „Įvairiapusė ir spalvinga L. Giros asmenybė, daugiašakė jo veikla, savita kūryba nusipelno išsamių tyrinėjimų. Tačiau ligi šiol stambesnio masto mokslinių darbų apie jį dar nėra pasirodę“².
       Tokius vertinimus greičiausiai skatina vis dar gajūs sovietiniai mitai ir apskritai bet kokio reiškinio, siejamo su sovietine praeitimi, fobija. Juk pagaliau ir vienintelėje L. Girai skirtoje minėtoje monografijoje bei Valentino Gustainio atsiminimuose³ šis rašytojas vaizduojamas kaip nuoširdus, nors ir ne iš karto atradęs „teisingą“ kelią, komunistas. Atrodo, kad tik nedaugelis, galinčių susipažinti su gausia L. Giros archyvine medžiaga, žino, kokios iš tiesų efemeriškos buvo šio žmogaus ideologinės pažiūros. Tebelieka mįsle, kaip, keičiantis valdžioms, L. Gira sugebėdavo prie jų ne tik pritapti, bet ir eiti aukštas valstybines pareigas. Sunku nuspręsti, kuo būtų galima kaltinti šį žmogų – ideologiniu naivumu, patiklumu ar prisitaikėliškumu? Pagaliau čia ir neketinama teisti rašytojo, kuris, kaip pasirodė V. Gustainiui, ateitį „atspėjo savo poetinės i n t u i c i j o s  vizijomis, jei taip iš anksto net savo laikrodį sugebėjo suderinti su Maskvos laiku“⁴. Šio rašiniu tikimasi sugriauti dar vieną sovietinį mitą, primenant kai kuriuos sovietmečiu neviešintus L. Giros kūrybos momentus.


        „Italia Nuova“: rašymo priežastys ir prielaidos

       1935 m. lapkričio 1-ąją „Akademike“ pasirodė L. Giros poemos „Italia Nuova“, liaupsinančios fašistinę Italiją, fragmentas⁵. Prierašas prie kūrinio skelbia, kad poema jau „skaityta Ž. Ū. Akademijos korp. „Jaunoji Lietuva“ surengtame vakare“. Kūrinys vienaip ar kitaip jau minėtas dviejose knygose⁶, tačiau norėtųsi tokį L. Giros kūrybinės biografijos faktą aptarti kiek plačiau.
       Nors Lietuvoje buvo publikuota tik viena poemos dalis, archyvuose išliko septynios daugiau ar mažiau sutvarkytos „Italia Nuova“ giesmės. Teiginys „Akademike“, jog spausdinama aštunta poemos giesmė, greičiausiai yra klaidingas, nes paties L. Giros mašinraštiniame ir ranka taisinėtame kūrinio variante ta pati dalis pažymėta kaip septintoji⁷. Tarp rankraščių galima aptikti ir keletą aštuntos dalies pirmųjų strofų, tačiau ši dalis nebaigta ir visiškai nesutvarkyta⁸. L. Giros užmojis parašyti fašistinei Italijai poemą liko iki galo neįgyvendintas. Pasak Eugenijaus Škliaro, ją turėjo sudaryti net keturiolika giesmių⁹. Taigi autoriaus užmojų būta nemenkų.
       Dar įdomesnis turėjo būti pats kūrinio rašymo procesas, kurį, deja, dabar galima tik įsivaizduoti. Atrodo, kad, dar rašant poemą, ją iš karto imasi versti artimas L. Giros bičiulis E. Škliaras. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) archyve yra išlikęs pirmų dviejų „Italia Nuova“ dalių E. Škliaro vertimas, kuris įdėtas greta mašinraštinio varianto ir redaguotas paties L. Giros ranka. E. Škliaras ne tik išvertė dvi pirmąsias poemos dalis, bet ir nuo 1920 m. gruodžio dirbdamas „Сегодня“ korespondentu, greičiausiai labai pagelbėjo L. Girai platinti vertimus Rygos rusakalbėje spaudoje. Todėl nebaigtos poemos fragmentai beveik tuo pačiu metu pasirodo ne tik lietuvių („Akademikas“, 1935 m. lapkričio 1 d.), bet ir užsienio spaudoje. Vertimai (tiesa, kiek kitokie, nei likusieji archyve) išspausdinami: 1935 m. gruodžio 29 d. – „Сегодня“ (pirma poemos dalis)¹⁰; 1936 m. vasario 1 d. – „Для Вас“ (antra giesme)¹¹. Tai rodo bičiulių norą, jog su dar tik rašoma poema kuo greičiau susipažintų visa rusakalbė Europa, nes to meto „Сегодня“ buvo platinama ne tik Rytu Europos šalyse, bet ir Paryžiuje.
       Atrodo, kad tikslas buvo pasiektas. Jau 1936 m. sausio mėnesį paties L. Giros redaguojamose „Literatūros naujienose“ pasirodo niekieno nepasirašytos dvi žinutės. Pirmoje – „Rygos „Siegodnia“ apie L. Giros poemą“ – Lietuvos skaitytojams pranešama, kad Latvijoje išspausdinta dar rašomos poemos pirma dalis. Tiek pati L. Giros poema, tiek E. Škliaro vertimas įvertinti palankiai. Antroje žinutėje – „Italų spauda apie L. Giros poemą“ – pranešama, kad „Italijos dienraščiai „Il Popolo di Roma“ (š. m. I. 2) ir Milano „Il Popolo d'Italia“ paskelbė žinias apie L. Giros rašomą poemą „L' Italia Nuova“¹².
       Nežinia, kodėl šis dviejų žymių Lietuvos tarpukario veikėjų darbas sustojo. L. Gira dėl kažkokių priežasčių arba taip ir nebaigė rašyti dar septynių numatytų „Italia Nuova“ dalių, arba nusprendė poemą sutrumpinti, o E. Škliaras nevertė likusių penkių jau parašytų giesmių (arba apie tai neišliko duomenų). Taip pat galima tik spėlioti, kodėl Lietuvoje buvo išspausdinta tik septinta poemos dalis, o kitos taip ir liko nepaskelbtos, kodėl užsienio spaudoj pasirodė daugiau „Italia Nuova“ fragmentų nei autoriaus tėvynėje (gal tai priklausė nuo honorarų dydžio?).
       Įdomu būtų išsiaiškinti ir šio kūrinio rašymo motyvus bei tikslus. Jį skaitant peršasi dvi išvados. Pirmiausia susidaro įspūdis, kad odę fašistinei Italijai ir jos kultūros, meno, ideologijos garsenybėms galėtų rašyti tik Italiją įsimylėjęs, šventai jos idealais įsitikinęs profašistinių pažiūrų žmogus. Nors niekada iki tol nebuvęs Italijoje, rašytojas, regis, buvo gerai susipažinęs jei ne su pačia šalies kultūra, tai bent jau su geografija, politiniais idealais. Poemoje tiesiog žerte žeriamos istorijoje vietą išsikovojusių italų pavardės, paminėta daug Italijos miestų. Pvz.:

      
       Skaitant šias eilutes gali atrodyti, jog, būdamas nacionalistas, L. Gira netgi įžvelgė paralelių tarp Lietuvos ir Italijos istorinės praeities („Suskaldytą tiek šimtmečių juk valdė – / Italiją kas, rodėsi, tik nori“.). Juk fašistinės idėjos pirmiausia ir apeliavo į tautinius jausmus – tad gal iš čia ta lietuvių poeto meilė Benito Mussolinio Naujajai Italijai?
       Antroji prielaida galėtų būti, kad Italija rašytojui kelia simpatijas kaip jo senelės gimtinė. Tai poemoje ne kartą pabrėžiama:

    
       Arba:

      
       Rašydamas tokio pobūdžio poemą L. Gira pasinaudoja painia savo kilmės istorija (kurią jis pats taip sunarpliojo, jog iki šių dienų nėra visiškai aišku, kas buvo jo tėvai ir seneliai). Rašytojo sūnus Vytautas Sirijos Gira teigė, kad jo seneliai iš tiesų turėjo ryšį su Italija: „Mano senelė, tėvo motina, kalbėjo su juo itališkai: 1863 metų sukilėlio, emigravusio į Italiją, duktė, tėvo motina buvo gimusi Genujoj. Kadaise tai buvo aristokratiška šeima“¹³. Sunku šiuos faktus patikrinti, bet L. Gira juos tiesiogiai įpina į poemą:

      
       Visgi šis primityvus asmeniškumas ir patosas vietomis skamba dirbtinai ir retkarčiais panašėja veikiau į farsą nei į tikrais išgyvenimais pagrįstą kūrinį. Bet kokius poemos „Italia Nuova“ atsiradimą galinčius gaubti mitus geriausiai išsklaido L. Giros amžininkai. V. Gustainis savo atsiminimuose pasakoja: „Apie 1935/37 metus Kaune Italijos diplomatinis atstovas Lietuvai pasiuntinys Giovanni Amadori oficialiai paskelbė, kad Italijos vyriausybė yra numačiusi išmokėti gerą piniginę p r e m i j ą  (sumos tiksliai jau nepamenu) tam Lietuvos rašytojui ar poetui, kuris parašys geriausią veikalą apie naująją f a š i s t i n ę  Italiją. Nežinau, kas tuo skelbimu susidomėjo, kas iš ano meto rašytojų bent pagalvojo, kaip tą premiją laimėti? Tačiau Liudas Gira tai tikrai ta galima fašistinės Italijos vyriausybės premija susidomėjo“¹⁴.
       Žinant L. Giros asmenybę, toks faktas veikiau viską paaiškina, nei nustebina – rašytojas nuolatos jautė piniginius nepriteklius, būdavo įklimpęs į skolas. V. Gustainis jo padėtį apibūdino kaip „d e s p e r a c i j ą ,  vedančią į katastrofą“¹⁵.


       Menas menui ar kūryba ideologijai? L. Giros poema meniniu požiūriu

      
       Kaip šiandien turėtų būti vertinama L. Giros „Italia Nuova“ lietuvių literatūros kontekste? Kokia jos vieta lietuvių literatūros istorijoje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia reikėtų kiek galima atsiriboti nuo išankstinių ideologinių nusistatymų ir pažvelgti į poemą meniniu požiūriu.
       Pirmas dalykas, krintantis į akis skaitant visas „Italia Nuova“ giesmes, yra tai, kad poetiniu požiūriu kūrinio dalys yra nelygiavertės. Visais atžvilgiais stipresnės yra pirmos keturios poemos dalys, o kitos tolydžio eina vis prastyn. Tai galima pateisinti kūrinio nebaigtumu. Mašinraščio variante penktoji poemos dalis, kuri skirta labiau Lietuvai nei Italijai, dar yra gausiai redaguota ranka. Tad galima manyti, jog jei L. Gira būtų turėjęs daugiau laiko, neskubėjęs ir tęsęs darbą, šiandien „Italia Nuova“ tekstas būtų kiek kitoks.
       Vertinant formaliuoju požiūriu, matyti, kad kurdamas tekstą L. Gira stengėsi išlaikyti vieningą kūrinio struktūrą. Kiekvieną iš septynių „Italia Nuova“ giesmių sudaro dvylika strofų. Be to, kiekvienos dalies paskutinės dvi strofos rimavimo būdu skiriasi nuo pirmųjų dešimties: poemoje vyraujantį kryžminį rimavimo būdą kiekvienos giesmės pabaigoje pakeičia gaubiamasis. Čia išimtimi tampa tik antroji teksto dalis, kurios paskutinė strofa surimuota ne gaubiamuoju, bet gretutiniu būdu.
       Kūrinyje vyrauja moteriškas rimas, kuris poemai suteikia ne tik vientisumo, bet kartu ir monotonijos įspūdį. Pirmos keturios „Italia Nuova“ dalys su keliomis išimtimis yra iš tiesų skambios, daugiau ar mažiau paklūstančios eilėdaros reikalavimams. Nereikėtų pamiršti, kad L. Gira apie eilėdarą yra parašęs teorinį veikalą. Autorius moka nustebinti parinkdamas nebanalų, dažnai netgi netikėtą rimą. Neretai ypač originalūs itališkų, dažniausiai tikrinių, ir lietuviškų žodžių sąskambiai, pavyzdžiui:

      
       Arba:

      
       Taip pat:

      
       Tačiau ką tik paminėtieji eiliavimo technikos pliusai virsta trūkumais, kai autoriui nepavyksta atrasti gražaus sąskambio tarptautiniams ar italų kalbos tikriniams žodžiams. Apskritai pernelyg gausus garsių Italijos vietų, miestų, pavardžių ar net lotyniškų bei itališkų posakių vartojimas vietomis apsunkina tekstą, neretai pakvimpantį grafomanija. Aiškiausiai šie trūkumai išryškėja trijose paskutinėse poemos dalyse, ypač septintojoje, kuri meniniu požiūriu atrodo silpniausia. Pavyzdžiui:

      
       Skaitant tokį tekstą norėtųsi diskutuoti ir dėl jo žanro. Nors pats L. Gira „Italia Nuova“ pavadino poema, iš tiesų ji rašoma pasitelkiant odės stilistiką.
       Kita vertus, „Italia Nuova“ skaitymas reikalauja ir skaitytojo kompetencijos – bent jau elementarios nuovokos apie italų kalbą: pvz., žinant, jog Brescia turėtų būti tariama kaip breša, paaiškėja, kad rimas breša – neš jau, yra pakankamai skambus. Bet net italų kalbos mokėjimas ne visuomet gelbsti poemos kokybę. Neretai dėl rimo L. Gira aukoja žodžio kirtį, taip pat kai kada gana nemotyvuotai trumpina žodžius:

      
       Šioje strofoje skaitytojas yra priverstas net du žodžius (didybe ir kurta) kirčiuoti netaisyklingai. Arba kitas pavyzdys, kur visiškai nemotyvuotai trumpinamas žodis akyse:

      
       Idealistiškai piešdamas Italijos vaizdą, be gražių įvaizdžių, poemos kalbinį lygmenį L. Gira puošia įvairiais archaizmais (pvz., vygė, apžlibęs, varsos), kurie tekstui teikia savitą koloritą, ypač tais atvejais, kada kalbama apie Lietuvos praeitį. Šen bei ten pasitaiko ir tarmybių (sesuva, žiūro) – jų netikėtas skambesys šiandieninį skaitytoją priverčia stabtelti.
       Tačiau įdomiausias yra idėjinis „Italia Nuova“ lygmuo. Jau ne kartą iš visumos išskirtose pirmose keturiose poemos dalyse L. Gira, atrodo, bando sukurti Italijos, kaip Eldorado šalies, įvaizdį. Pats prisipažindamas, kad niekada nėra ten buvęs („Tavęs, Italija, nesu aš niekad matęs, / Ir nežinau, kada ar bematysiu...“), kūrinyje autorius iš matytų paveikslų („Aš juos vien iš paveikslų tepažįstu“), skaitytų knygų, motinos pasakojimų tarsi mozaiką dėlioja savo svajonių šalies vaizdą. Ir jei ne fašizmui skirtos strofos, pirmąsias kelias „Italia Nuova“ dalis galėtume palaikyti vos ne peizažinės lyrikos pavyzdžiu. Reikia pripažinti, kad tokių deklaratyvių fašistinės Italijos propagandai skirtų intarpų poemoje tėra vienas kitas, bet kaip sąmoningai dėliojami autoriaus akcentai jie labai ryškūs. Tai ypač pasakytina apie septintą poemos dalį, kuri visais atžvilgiais yra silpniausia. Joje ne tik daugelyje vietų šlubuoja eilėdara, bet taip pat daugiausia deklaratyvumo, propagandos. Kodėl kaip tik ši giesmė buvo išspausdinta „Akademike“, aptarsime vėliau.
       Trumpam sugrįžkime į poemos pirmąją pusę, kur L. Gira ne tik aukština Italiją, bet ir bando išvesti paralelių tarp šios legendinės pietų šalies ir Lietuvos. Reikia pripažinti, kad meniniu požiūriu tai skamba netgi originaliai:

      
       Kita vertus, anafora, kuri ne kartą panaudojama konstruojant tekstą, L. Gira išgauna literatūrinės pasakos stilistiką:

      
       Atrodo, kad L. Gira bando lietuvių literatūroje sukurti mitologizuotą Italijos įvaizdį: svajonių šalį su vynuogių alėjom, kurios didybę nuo Romos laikų, nuo Cezario ir Kaligulos tęsia Garibaldis, kurioje gyveno Dante ir Petrarca, kurioje daug meno („Ten menui viskas, viskas ten iš meno“), gražių miestų, narsių didvyrių. Ir visgi negalima nepaminėti, kad beveik visas šis Italijos – kaip kultūros šalies – vaizdas kuriamas per neiginį, į pirmą vietą iškeliant gražiausią legendą – fašizmą:

      
      Net atsiribojus nuo ideologinių aspektų, vertinant „Italia Nuova“ reikia pripažinti, kad meniniu požiūriu kūrinys nėra stiprus. Finansiškai suinteresuotam L. Girai svarbiausia buvo įgyvendinti deklaratyviąją, netgi propagandinę poemos pusę, tad meninei raiškai tobulinti pritrūko dėmesio. Aišku, kad L. Giros kalbos prieš literatūros utilitarizavimą ir pasiryžimas kurti meną menui, deklaruotas 1913–1914 m. „Vaivorykštėje“, 1935 m. jau neturėjo reikšmės.


       Keletas žodžių apie „Akademiko“ ideologiją

       Be jau minėtų dviejų žinučių „Literatūros naujienose“¹⁶, „Italia Nuova“ pasirodymas to meto lietuvių spaudoje nesulaukė atgarsių. Atrodo, kad savo nuomonę turėję L. Giros kolegos ją pasilaikė sau. Atsiminimuose galima aptikti vienareikšmį V. Gustainio požiūrį į tokią situaciją: „Pagalvojęs, kad šį kartą jį vilioja ne fašizmas iš esmės, o paskelbtos p r e m i j o s  miražas, prisiminiau, <...> kiekvienas mokslininkas, menininkas ir laikraštininkas, kuris vaikosi pinigo, pavirsta niekšeliu – skarmalium. Pamaniau, kad pinigo perspektyva laužo poetą“¹⁷. Kita vertus, poemos specifiškumas skatina pasidomėti ir „Akademiko“ ideologinėmis bei politinėmis pažiūromis, juolab kad jame buvo išspausdinta deklaratyviausia ir meniniu požiūriu silpniausia L. Giros kūrinio dalis. Žinoma, šiandien vargu ar įmanoma atsakyti į klausimą, ar septintą giesmę iš visos pateiktos poemos pasirinko tuometinis „Akademiko“ redaktorius Mykolas Jasėnas, ar ją redakcijai pasiūlė pats autorius, tačiau jau pats tokio kūrinio išspausdinimo faktas leidžia įtarti, kad „Akademikas“ buvo profašistinių pažiūrų.
       1933 m. programiniame straipsnyje skelbęs, kad „reguliariai kas dvi savaiti lankydamas skaitytoją nenugalimu ryžtumu kels tautinės kultūros idėją, kviesdamas į idėjinės kūrybos kovą alei vieną lietuvį“¹⁸, 1935 m. „Akademikas“ jau buvo susiformavęs kaip aiškiai profašistinis žurnalas. Jo sumanytoja ir leidėja korporacija Neo-Lithuanus kovos už tautiškumą pavyzdžiu laikė B. Mussolinio Italiją. Toks požiūris į autoritarinį režimą nekenkė ir tuo metu Lietuvą valdžiusiems tautininkams, regis, labai palaikiusiems tiek pačius neolituanus¹⁹, tiek jų studentišką iniciatyvą kurti savo žurnalą. Tame pačiame pirmajame numeryje sveikindamas naujai įsikūrusį žurnalą tuometinis prezidentas Antanas Smetona rašė: „Studentui teks susidurti su visuomenės ir politikos gyvenimu. Reikia, vadinasi, ir čia pasiruošti. Bet kaip? Ne iš brošiūrų, ne iš įvairių lapelių, o iš rimtų raštų semtis teoretinių žinių. Kas yra kapitalizmas, socializmas, komunizmas, anarchizmas, nacionalizmas, fašizmas ir kiti izmai, galima ką-ne-ką nugirsti ir iš profesorių, bet galima pasiskaityti ir gausingoje mokslininkų literatūroje“²⁰.
       Atrodo, kad žurnalo leidėjai ne tik patys nusprendžia išsiaiškinti, bet ir kitiems parodyti, kas tokie yra tie izmai, ir „Akademike“ tiesiog pilte pasipila įvairių straipsnių, skirtų fašizmo ir komunizmo palyginimams (jie, žinoma, visuomet atskleidžia fašizmo privalumus), B. Mussolinio raštų ištraukų ir jų aiškinimo ar tiesiog įspūdžių iš kelionių po Italiją aprašymų.
       Iš tiesų dėsninga, kad jauni Lietuvos nacionalistai pasirenka kaip tik profašistinę ideologiją. Dar ne taip seniai iš carinės Rusijos gniaužtų ištrūkusiai ir savo nacionalinę tapatybę tebekuriančiai Lietuvai imperialistinės kaimynės komunizmo idėjos asocijavosi su tautiškumo sunaikinimu. O fašistinė ideologija priešingai – rėmėsi tautiškumo sąvoka. Reikėtų pažymėti, kad „Akademikas“ skyrė Italijos ir Vokietijos fašizmo atmainas, pavyzdžiu iškeldamas B. Mussolinio kuriamą Italiją ir griežtai kritikuodamas rasistinius hitlerininkų užmojus. Štai keletas teiginių iš vieno aktyviausių „Akademiko“ bendradarbių Zenono Blyno, dar pasirašinėjusio Vetusio slapyvardžiu, straipsnio, kur Lietuva pristatoma pasauliui ir kuris esą buvo išspausdintas prancūziškame „Il Secolo Fascista“ ir perspausdintas „Akademike“: „Mes [lietuviai] neigiame komunistinę doktriną, kuri nuvestų pasaulį į sugriuvimą. Mes užginčijame dar labiau rasistinei Vokietijai teisę kalbėti apie jos kultūrinę dominaciją Baltijoje. <...> Mes giname mūsų žemę prieš rasistinius ekspansionizmo numatymus; mes giname Europą nuo Vokietijos padidėjimo pavojaus, kuri, nugalėjusi Lietuvą, išplėstų savo valdymą Pabaltyje ir sukurtų sau ekspansijos galimybę į Rusiją. Mūsų kova yra kova už Europos sąjungą prieš germanų ekspansijonistines užgaidas, prieš griaunančią antiromėnišką dvasią“²¹.
       Po skaudžių istorijos pamokų šis studentiškas idealizmas ir užmojai ginti Rusiją ir visą Pabaltijį nuo hitlerinės Vokietijos atrodo graudžiai. Tačiau tokiame kontekste visiškai kitaip atrodo ir L. Giros „Italia Nuova“, – ne tik giedojusi odę fašistinei Italijai, bet ir ieškojusi joje atramos lietuviškam tautiškumui, bandžiusi skaitytojų sąmonėje sužadinti pasididžiavimą buvusia savo šalies galybe:

      
       Šioje vietoje taip ir lieka L. Giros atminimą persekiojantis klausimas: ar pats rašytojas buvo naivuolis, šventai įtikėdavęs, o paskui taip pat greitai nusivildavęs vis naujomis jį pasiekdavusiomis idėjomis, ar naivi buvo jį supanti aplinka, su pasigardžiavimu prarydavusi kiekvieną šio visuomenės veikėjo metamorfozę? Atrodo, kad tokie klausimai visai netrikdė paties poeto, kuris su tokiu pat užsidegimu, kaip 1935 m. rašydamas „Italia Nuova“, 1937 m. jau darbavosi sudarinėdamas visą „Literatūros Naujienų“ numerį, skirtą SSSR dvidešimtmečiui, jos mokslui, literatūrai, kinematografijai, vaizduojamiesiems menams ir muzikai aptarti, redakcijos vardu teigdamas, kad „dabar turime progą susipažinti su mūsų draugingo ir taikingo kaimyno kultūrinio gyvenimo barais“²². O tame pačiame laikraštyje nepasirašyto straipsnio „Nėra to blogumo, kuris neišeitų į gera: Akademikas“ apie fašistus“ autorius jau džiaugėsi, kad Sandro Voltos paskvilis apie Lietuvą ir lietuvį atnešė ir šiokios tokios naudos: „Tasai fašistinio laikraštininko straipsniapalaikis geriau už dešimtį aštrių antifašistinių straipsnių pakirto itališkojo fašizmo kulto šaknis lietuvių visuomenėje“²³.


       ______________

 
       ¹ L a v r i n e c  P .  Tarp trijų savivokos kraštinių: Eugenijaus Škliaro tapatumo konfigūracija // Darbai ir dienos. – 2003. – Nr. 34. – P. 191–211.
       ² D o v e i k a  K .  Liudas Gira. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 5.
       ³ G u s t a i n i s  V .  Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – Kaunas: Spindulys, 1991.
       ⁴ Ten pat. – P. 202.
       ⁵ G i r a   L .  Poemos „Italija Nuova“ VIII giesmė // Akademikas. – 1935. – Lapkričio 1. – Nr. 16–17 (52–53). – P. 364.
       ⁶ D o v e i k a  K .  Liudas Gira. – P. 29. G u s t a i n i s  V .  Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – P. 196–202.
       ⁷ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyrius (toliau – LLTI RS). – F.13–102.
       ⁸ LLTI RS. – F.13–103.
       ⁹ Г и р а  Л .  Italia Nuova. Поэма / Перевод с литовского Е. Шкляра // Сегодня. – 1935. – № 358. – 29 декабря. Perspausdinta: http://www.russianresources.lt/archive/Shkliar/ Shkliar_15.html. Už vertingą nurodymą, kad rusiškų Rygos dienraščių publikacijos yra pateikiamos internete, dėkoju Kristinai Sakalavičiūtei.
       ¹⁰ Ten pat.
       ¹¹ Г и р а  Л .  Italia Nuova. Поэма / Перевод с литовского Е. Шкляра. Песнь вторая // Для Вас. – 1936. – № 5 (111). – 1 февраля. – С. 15. Perspausdinta: http://www.russianresources.lt/ archive/Shkliar/Shkliar_16.html
       ¹² Literatūros naujienos. – 1936. – Sausio 15. – Nr. 1–2 (39–40). – P. 7.
       ¹³ Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 312. Cit. iš: D o v e i k a  K .  Liudas Gira. – P. 9.
       ¹⁴ G u s t a i n i s  V .  Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – P. 198.
       ¹⁵ Ten pat. – P. 197.
       ¹⁶ Literatūros naujienos. – 1936. – Sausio 15. – Nr. 1–2 (39–40). – P. 7.
       ¹⁷ G u s t a i n i s  V .  Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. – P. 199.
       ¹⁸ Ką duos Akademikas? // Akademikas. – 1933. – Sausio 20. – Nr.1 (priešlapis).
       ¹⁹ „Akademike“ gausu A. Smetonos ir kitų aukštų to meto pareigūnų Neo-Lithuanus korporacijai skirtų pasveikinimų įvairių sukakčių proga.
       ²⁰ S m e t o n a  A .  Savo žodžiu // Akademikas. – 1933. – Sausio 20. – Nr. 1. – P. 1.
       ²¹ B l y n a s  Z .  Romos avangardas // Akademikas. – 1935. – Birželio 1. – Nr. 10 (46). – P. 249.
       ²² SSSR 20 metų // Literatūros naujienos. – 1937. – Nr. 11–12 (66–67). – P. 1.
       ²³ Nėra to blogumo, kuris neišeitų į gera: Akademikas“ apie fašistus // Literatūros naujienos. – 1937. – Nr. 8 (63). – P. 7.