Mitologinė verifikacija

       Įvedus krikščionybę, lietuvių mitologijos aprašuose nebelieka galingų kosminių dievų, kalančių Saulę ar užmetančių ją į dangų, išnyksta Artemidei ir Dianai prilygstančios Žvorūnos-Medeinos figūros, Perkūnas lieka velniukų šaudytoju, o ne Dievų rikiu. Tačiau kas vyko toliau? Kas vyko, kai oficiali lietuvių religija prarado struktūrinį organizacinį pamatą, ideologijos pobūdį, kai tarsi nebebuvo žmonių, kurie ją sąmoningai permąstytų ir tęstų?
       Nebeliko oficialaus Mindaugo panteono, kosminių suverenių dievų. XV a. nebėra vienalaikių šaltinių apie to meto reliktinę ar tebesitęsiančią pagonybę: dienos realijas užstoja nesenos reminiscencijos apie krikštą ir pasakojimai apie senus „praėjusius“ tikėjimus. Balsai apie tai, kad jie dar jokiu būdu „ne praėję“, pasigirs tik XVI a. sulig Reformacijos banga ir jėzuitų atvykimu. Galbūt XV a. akį rėžti turėjęs neatitikimas tarp oficialios ideologijos apie Krikšto triumfą ir kaimo gyvensenos, tikrai nedaug pakitusios, galėjo būti teisinamas tuo, kad dar tebegyvena pagonimis gimusi karta ir jų vaikai, kad laikas viską sudėlios į vietas. Bet išaušus XVI a. pasirodė, kad reikalai visai kitokie. Pasipylė ir protestantų, ir katalikų pranešimai apie pagonybės reliktus. Todėl „imtasi priemonių“ – gausintas parapijų tinklas, atsikviesti jėzuitai, protestantiškų bendruomenių kovą su prietarais intensyvino pastoriai.
       Padėtis ėmė keistis, ir negalėjo likti nepakitusi, tačiau Lietuvoje ir Žemaitijoje šie pokyčiai buvo labai vėlyvi. Šiuo požiūriu mums ypač svarbios Motiejaus Strijkovskio (1547–1586/1593) užfiksuotos Lietuvos ir visos LDK tautų ir genčių tikėjimų apybraižos. Istorikas, poetas, karys, kanauninkas, lenkas, susiejęs gyvenimą su LDK ir su simpatija žvelgęs į Lietuvą ir jos praeitį, sukūrė lenkų kalba Karaliaučiuje pasirodžiusį istorinį veikalą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (1582). Jame mitotyriniu ir etnologiniu požiūriu esama neįkainojamos informacijos. Ilgą laiką gyvenęs Vilniuje ir Žemaitijoje, kaip karys apkeliavęs daugybę šalių, jis ilgą laiką stebėjo lietuvių ir žemaičių gyvenimą. Kaip pats atsargiai prasitaria, kartais ne tik girdėjęs ar apklausęs mačiusiuosius, bet ir tiesiogiai stebėjęs ritualus ar šventes. Medžiaga neįkainojama dėl to, kad tai, ką M. Strijkovskis rašo apie žemaičių ir lietuvių tikėjimus ir papročius, tuoj, po kelių mėnesių ar metų, ims kisti, mutuoti, prasidės kova. Prūsijoje ji jau vyko, tačiau Lietuvoje tradicinė pagonybė nelabai trukdoma išsilaikė iki pat XVI a. aštuntojo devintojo dešimtmečio. M. Strijkovskis užfiksavo lietuvių ir žemaičių panteoną – tokį, koks jis buvo savaime susiklostęs po krikšto, bajorams ir miestiečiams perėjus į krikščionybę, eliminavus žynius ir šventuosius centrus. Tačiau tradicija tęsėsi. Tai, ką aprašė M. Strijkovskis, buvo paskutinė autentiška Lietuvos senosios religinės tradicijos fotografija; po jo (ir, be abejo, Jono Lasickio) visos rekonstrukcijos ir aprašymai jau fiksavo misijų paveikto kaimo pasaulėžiūrinį kraštovaizdį. Be to, kiti aprašinėtojai rėmėsi ir M. Strijkovskiu, ir J. Lasickiu, ir vienas kitu, tad autentiškas žvilgsnis buvo nebeįmanomas, kiekvienas tyrinėtojas ieškodavo to, ką tikėdavosi rasti „pagal raštus“. M. Strijkovskio pateikiama medžiaga yra gausi ir dar kaip reikiant nepanaudota. Čia apžvelgsime vieną temą: M. Strijkovskio pateiktą lietuvių ir žemaičių dievų sąrašą. Mėginsime patikrinti jo autentiškumą ir spręsti, ar tai sąrašas, ar panteonas, taip pat – kokią religinę mitologinę viziją, kokį pasaulėvaizdį jis atspindi.


       Prūsų dievai ir Prūsijos lietuvių dievai XVI a.

       Kaip teigia Norbertas Vėlius, „svarbiausiuoju iš vėlyvesniųjų lietuvių mitologijos šaltinių reikia laikyti M. Strijkovskio „Kroniką“, nors reikia pridurti: joje esama nemažai nesusipratimų, bet ji nuo to netampa mažiau vertinga, nes, palyginti su J. Lasickio žemaičių dievų sąrašu, M. Strijkovskio tekstas yra daug nuoseklesnis, tvarkingesnis, o autorius – neabejotinai geriau informuotas.
       M. Strijkovskis savo dievus pradeda vardyti jau po legendinių „Kronikos“ dalių. Maždaug panašia eilės tvarka kaip ir Janas Dlugošas, bet gal pagal savą modelį, jis pirmiau dar aptaria prūsų religinės praktikos dalykus, iškeldamas Petro Dusburgiečio minimą Romovę ir Krivį, kurį laiko bendru lietuviams ir prūsams „pagonių vyskupu“.
       Tikriausiai, remdamasis „Sūduvių knygele“ (BRMŠ II 128–129, 143–144) ir 1530 m. Sambijos vyskupų sinodo nutarimais, mininčiais prūsų tebegarbinamus dievus (BRMŠ II 159–160), prieš tai jis išdėsto prūsų dievų sąrašą. Pastarąjį jis, beje, vadina „Lietuvių, žemaičių, latvių ir prūsų dievais“ ir jame pateikia dešimties dievų vardus, o jo pabaigoje prideda barstukus ir markopolius (Parstuki... Markopole), kuriuos Sinodo pranešimas praleidžia, tačiau „Sūduvių knygelė“ priskiria tai pačiai dievų eilei, nors palieka juos dievų sąrašo pabaigoje. Tad M. Strijkovskis aiškiai suvokia hierarchinį skirtumą tarp skirtingiems lygmenims priklausančių dievų-suverenų ir mitinių būtybių. Šiuo požiūriu jis kritiškas, derina šaltinius ir atrenka, jo manymu, autentiškesnius variantus, atlieka tam tikrą redukciją.
       Tarp „prūsiškų“ sąrašų ir to, ką iš šių šaltinių M. Strijkovskis atrenka, yra ir kitų skirtumų. Sinodo dokumentas išvardija dešimt prūsų dievų, tačiau tarp jų nepamini Pergrubrijaus, kuris žinomas „Sūduvių knygelei“, kuri išvardija keturiolika garbinimo objektų, tarp kurių yra ir Pikulas, Peckols – pragaro ir tamsos dievas bei Pokolai, Pockols – skraidančios dvasios arba velniai (BRMŠ II 144). Juos Sinodo nutarimų autoriai įvardija Pecols ir Pocols, pirmas dievas čia atitinka Plutoną, antras vardas apibendrinamas daugiskaita – kaip skraidančios pykčio dvasios, Furiae. M. Strijkovskio „bendrajame“ sąraše lieka tik Poklius, Poklus, kuris apibūdinamas kaip „pragaro, debesų, užtemimų ir skrajojančių dvasių, arba velnių dievas“ – taigi M. Strijkovskis į vieną figūrą sujungia du vaizdinius iš prūsiškų šaltinių.
       Pergrubrijaus „Sinodo“ nutarimai nemini. Jį kaip septintąjį mini „Sūduvių knygelė“: tai dievas, auginantis lapus ir žolę (BRMŠ II 144). M. Strijkovskis į „bendrąjį“ sąrašą Pergrubrijų įtraukia, tačiau labai plačiai pasakoja apie jį kaip apie žemaičių dievą – tiesa, žemaičių, gyvenančių Prūsijoje „iki pat Karaliaučiaus“ (BRMŠ II 549). Čia jis pateikia medžiagą kaip lietuvišką-žemaitišką, tik didelę jos dalį perima iš prūsiškų šaltinių.
       Atrodytų, dar XVI a. viduryje prūsai Mažojoje Lietuvoje dar turėjo vyrauti prieš žemaičius – net ir priėmus prielaidą, kad žemaičių kėlimasis anapus Nemuno turėjo tokius didelius mastus, kaip tikina M. Strijkovskis. Bet Sinodo nutarimai nemini Pergrubrijaus, ir išties kyla klausimas, kodėl? Kad Sembos ir Pamedės vyskupams šitoks dievas, garbinamas jų paklydusių ganomųjų, dar nebuvo žinomas? Pats M. Strijkovskis pateikia netgi tokias prūsų žemaičių kalbamas maldeles: „O Wespocie Dewe musu Pergrubrios“ (BRMŠ II 549). Invokacija tikrai ne prūsiška. Tad galima manyti, kad Pergrubrijus vis dėlto galėjo būti lietuvių-žemaičių dievas ir M. Strijkovskis, išbraukęs jį iš prūsiško panteono, pasielgė visiškai teisingai? Beje, Jonas Maleckis-Sandeckis savo laiške Jurgiui Sabinui taip pat įrašo į panteoną Pergrubrijų, tik jis vis dėlto naudojosi „Sūduvių knygele“ kaip pirminiu šaltiniu ir pats aprašomosiose vietose nėra buvęs, o visą laiką praleidęs Elko apylinkėse (kaip pagrįstai teigia I. Lukšaitė – BRMŠ II 200).
       Galimas dalykas, kad Pergrubrijaus atveju susiduriame su žemaičių-lietuvių persikėlėlių atsineštu dievu, o ne su prūsiška realija, nors visai tikėtinas ir prūsų bei lietuvių pagonybės Mažojoje Lietuvoje sinkretizmas. Jo galutinius rezultatus vėliau fiksuoja M. Pretorijus – apie 1670 m. dviejų kilčių dievybės liejasi. Deja, šis Mažosios Lietuvos „vidinio sinkretizmo“ klausimas dar nėra pernelyg tyrinėtas. M. Strijkovskis įsitikinęs, kad Pergrubrijų į Mažąją Lietuvą atnešė žemaičiai. Kita vertus, tai nereiškia, kad jo ar kokio kito artimo dievo patys prūsai iki tol negalėjo žinoti. Be to, yra ir trečia galimybė – žemaičiai savo kalba galėjo garbinti ir prūsų dievą.
       Puškaitis ar Pušaitis, kurį plačiai pristato „Sūduvių knygelė“ ir J. Maleckis-Sandeckis, Prūsijos vyskupų nutarimuose neminimas kaip ir Pergrubrijus. Tai svarbus sritinis dievas, kuriam paklūsta visos žemesniosios mitinės būtybės, bet M. Strijkovskis jį eliminuoja iš „Lietuvių, žemaičių, sembų, latvių bei prūsų dievų“ sąrašo, nors palieka jo tradiciškai globojamus barstukus ir markopolius. Puškaitį M. Strijkovskis aprašinėja jau pagal specifinį lietuvių ir žemaičių dievų kontekstą, nors dažnai remiasi prūsiškais šaltiniais. Tačiau atrodo, kad M. Strijkovskis Pušaitį irgi laikė labiau lietuvišku nei prūsišku dievu, nors tai, kad jo garbinimas paplitęs nuo Kuršo iki Prūsijos gilumos, jam abejonių nekėlė (p. 547). Mums dėl Pušaičio identiteto dar teks apsispręsti.
       Vis dėlto M. Strijkovskis buvo įsitikinęs, kad baltų gentys, kilusios iš bendro kamieno, laikėsi vienodų tradicijų, plg.: „Lietuviai ir senieji prūsai, žemaičiai, kuršiai, latviai, jotvingiai <...> laikėsi vienodų papročių ir pagal stabmeldžių kultą atlikinėjo tokias pačias apeigas“ (BRMŠ II 542). Kad skirtumų, ir stiprių, būta, mums abejonių nekyla, tačiau ir M. Strijkovskis tai nujaučia, o išankstiniai bendrumo argumentai reikalingi tam, kad neaiškios etninės priklausomybės reiškiniai būtų priskirti bendrai visiems baltams, universalizuojami. Kai M. Strijkovskis turėdavo pakankamai medžiagos, jis tokias skirtis pabrėždavo. Todėl jis ir pateikia „bendrąjį“ baltišką panteoną, į kurį įtraukia, kaip minėta, ir lietuvių, ir žemaičių, ir sembų, ir latvių, ir prūsų dievus:
       1. Ukapirmas, Okopirnos, dangaus ir žemės dievas.
       2. Svaikstikas, šviesos dievas.
       3. Aušlavis, nepagalinčiųjų, sveikųjų ir ligonių dievas.
       4. Autrimpas, jūros, tvenkinių, kūdrų ir ežerų dievas.
       5. Patrimpas, upių ir visų tekančių vandenų dievas.
       6. Gardaitis, Gardoajtis, laivų dievas, garbinamas jūreivių ir žvejų.
       7. Pergrubius, Pergubius [kitur bus Pergrubrijus], žolių, vaistažolių, ir daržovių dievas.
       8. Pilvytis, Pilwitos, dievas, teikiantis turtą ir pripildantis klojimus.
       9. Perkūnas, žaibų, griausmo, sniego ir lietaus dievas
       10. Poklius, pragaro, debesų, užtemimo ir skrajojančių dvasių, arba velnių dievas.
       Taip pat buvo garbinami dar barstukai ir markopoliai – mažyčiai žmogeliukai (BRMŠ II 512, 545).
       Šitą „bendrabaltišką“ išklotinę turime atsiminti prieš imdamiesi lietuvių dievų sąrašo. Juolab kad jis toliau bus pateikiamas remiantis būtent šia struktūra.
       Turime atsižvelgti, jog M. Strijkovskis į sąrašą yra įtraukęs – jo manymu – ir tuos lietuviams bei žemaičiams bendrus dievus, kuriuos jis praleis pateikdamas antrąjį sąrašą. Į tą aplinkybę dėmesį atkreipia ir N. Vėlius: „Šalia dievų, kurie žinomi visiems baltams („lietuviams, žemaičiams, sambiams, latviams ir prūsams“) ir kurie yra paimti iš senųjų prūsų šaltinių, M. Strijkovskis nurodo 16 neva tik lietuvių ir žemaičių garbinamų dievų“². Tai tenka turėti omenyje ir atlikti tam tikrą distinkciją.
       Kaip tikrai prūsiškus turime priimti Okopirmą, Svaikstiką, iš dalies Aušlavį, tipišką prūsišką Autrimpo ir Patrimpo diadą. Gardaitis irgi buvo aktualiausias jūreiviams, taigi – Sembos prūsams, kuršiams ar žemaičiams, užsiimantiems žūkle Baltijoje, bet jo kilmė yra prūsiška. Kad ir kaip būtų, jis baltams tapo profesiniu jūreivių ir žvejų dievu. Pergrubrijų tikriausiai turime įtraukti į prūsų–žemaičių–lietuvių panteoną, nes M. Strijkovskis vėliau aprašinės šiam dievui skirtas lietuviškas apeigas ir šventes (BRMŠ II 516, 549), – bet vykstančias Prūsijoje, kur greta jo vardijami ir kiti jau prūsiški dievai. Pilnutis arba Pilvytis, regis, yra prūsų dievas, kaip ir M. Strijkovskio Poklius.
       Aiškiai „bendrabaltiškas“ tėra Perkūnas. Jį garbino ir prūsai, ir latviai, ir lietuviai. O Pergrubrijaus ir Puškaičio klausimas lieka atviras. Galimas dalykas, jie „bendrabaltiški“, tačiau gali būti ir prūsiški. Lieka daryti pagrįstą prielaidą, kad M. Strijkovskio aprašytu metu, apie XVI a. vidurį, sinkretizacijos procesai buvo tiek pasistūmėję, kad iš Mažosios Lietuvos kilę duomenys nėra patikimi nei prūsų, nei lietuvių senųjų religijų rekonstrukcijai. Plg. N. Vėliaus teiginį: „Pavasario šventę (skirtą dievui Pergrubriui) jis aprašinėja daugiau remdamasis prūsų šaltiniais, o rudens (skirtą Žemininkui) – žemaičių ir lietuvių“³. Tačiau jei vidinės pagonybės konvergencijos procesai ir vyko, vis dėlto ir lietuvių bei žemaičių mitologija yra visiškai atskiras, autentiškas reiškinys, ir nei J. Lasickio, nei M. Strijkovskio pristatoma lietuvių mitologinė sistema jokių ryškesnių prūsiškų įtakų neliudija. Prūsai ar jotvingių likučiai į Lietuvą kraustėsi daug anksčiau, prieš kelis šimtmečius; dabar procesai vyko atvirkštine kryptimi.


       M. Strijkovskio dievų sąrašo struktūra
 

       M. Strijkovskis savo antrame sąraše išvardija tokius dievus, kurie garbinami vien tik Lietuvoje.
       1. Prakorimas, Prokorimos, įžymiausias dievas.
       2. Rūgutis, Ruguczis, rūgščių ir raugintų patiekalų dievas.
       3. Žemininkas, Ziemennik, žemės dievas, siejamas su žalčiais.
       4. Krūminė, Kruminie Pradziu Warpu, teikianti javus.
       5. Lietuvonis, Lituwanis, kuris lietų duoda.
       6. Chaurirari, žirgų ir karo dievas.
       7. Sutvaras, Sotwaros, visokių galvijų dievas.
       8. Šeimos dievas, Seimi Dewos, šeimynos dievas.
       9. Upinis dievas, Upinis Dewos, turėjo savo galioje upes.
       10. Bubilas, medaus ir bičių dievas.
       11. Dzidzis Lado – didysis dievas, kurio švenčių apeigos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 25 d., jos būdavo atliekamos karčemose, o merginos ir moterys, susiėmusios už rankų, šokdavo ratelius, giedodamos „lado, lado, lado, Didis musu Dewie!“ Taip ir dabar tebedaroma Lietuvoje, Žemaitijoje, Livonijoje ir Rusijoje.
       12. Gulbis, Gulbi Dzievos, kiekvieno žmogaus genijus, geroji dvasia, angelas sargas.
       13. Ganiklis, Goniglis Dziewos, girinis piemenų dievas.
       14. Swieczpunscynis, [Šventpaukštinis?] dievas, kurio žinioje buvo vištos, žąsys, antys ir visi kiti paukščiai, tiek naminiai, tiek laukiniai, jam aukų neaukodavo, sakydavo, kad tai – lakiojantis dievas.
       15. Kelių dievas, Kielu Dziewos, jo maldaudavo pagalbos kelionės metu, nuo namų iki namų.
       16. Pušaitis, Puškaitis, Puszajtis, žemės dievas, gyvenantis tarp šeivamedžio krūmų, kuriam aukota ir melstasi vakarais ties šeivamedžiu. Jo valdžioje yra barstukai, maži žmogeliukai, požemio nykštukai (BRMŠ II 512–514, 546–547).
       Šie dievai labai stipriai skiriasi nuo prūsiškos šakos dievų, jie išdėstyti nelabai aiškia seka, ir šioji nėra aiškiau motyvuota – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad M. Strijkovskis sąrašą pradeda remdamasis prūsiška analogija, – į priekį nori iškelti dievą, atitinkantį prūsiškąjį Okopirmą, t. y. pirmąjį ir svarbiausiąjį. Tačiau toliau jam analogijų stinga – akivaizdu, kad Svaikstiko, Aušlavio atitikmenų jis neranda, tai prūsų religijos specifika. Su jūra nesusijusiems lietuviams nebuvo žinomos jūrininkų dievybės arba jos pasirodo kitokiais pavidalais – kaip Ežeriniai, Upiniai ir pan.
       Bet geriau įsigilinus, M. Strijkovskis dėsto medžiagą pagal tam tikrą vidinę struktūrą. Po Prakorimo jis mini Rūgutį, rūgimo dievą. Lyg ir neatrodytų, kad tai tinkama vieta tokiai periferinei dievybei, tačiau vargu ar tai išties mitologinė pašalė. Lietuvių žemdirbiui – valstietiškas panteonas kaip tik čia iškyla – rūgimas, rauginimas yra ne vien maisto konservavimo priemonė (beje, anais laikais labai aktuali), bet ir proceso, virsmo dievybė (plg. A. J. Greimą), kuri pradeda derlingumo dievybių sąrašą. Po Rūgučio eina Žemininkas ir Krūminė Pradžių Varpų – valstiečių gyvensenai reikšminga dievų pora, derlingumo dievai. Derlingumo tema vardijant išlaikoma ir toliau – Lietuvanis, lietaus dievas, yra atmosferos tvarkytojas, ir be santaikos su juo Lietuvos klimato sąlygomis derliui kyla didelių pavojų. Už šio dievo galima įžiūrėti ir Perkūną, nes dar Vytauto laikais Perkūno buvo meldžiama, kad jis sulaikytų debesis ar lietų. Šiame sąraše Perkūno nėra. Galbūt M. Strijkovskis manė, kad Perkūno čia nereikia, kadangi jis paminėjo jį anksčiau, „bendrabaltiškame“ sąraše. Arba Lietuvonis ir yra tas pats Perkūnas, įvardijamas pagal savo kaip atmosferos, lietaus – tvarkytojo funkcijas. Po aukščiausio dievo, derliaus ir konservavimo dievybių įvardijamas kitas svarbiausias vaisingumo lėmėjas – lietų teikiantis dievas, be kurio negalima nei laiku pasėti, nei laiku nuimti derliaus. Galimas dalykas, kad toks dievas lietuviams buvo seniau žinomas, o gal jis atsirado kaip savarankiškumą įgijusi Perkūno epifanija.
       Toliau minimas Chaurirari atrodo išties vietoje – tai ypatingos egzistencinės įtampos, karo dievas, kuriam priskiriami ir žirgai. Šiam dievui aukotos užaugusios vištos, stiprūs gaidžiai, tikintis, kad šitokie veisis ir arkliai. Prašant taikos, jam melstasi užkrosnyje atsisėdus ant balno. M. Strijkovskis jį laiko antikinio Marso atitikmeniu. Vardas užrašant labai iškreiptas ir jo rekonstrukcija problemiška (W. Mannhardtas čia įžiūrėjo Karorių, „kariauninką“). Tyrinėtojai apskritai sutinka, kad tai, tegu ir klaidingai užrašytas, lietuvių karo dievo vardas. Paskui eina Sutvaras ar Sotvaras, kurio žinioje yra visi galvijai; taigi tai dievas, kuris vis dar tebesirūpina žemdirbio ūkio globa, ir įterptas išsyk po Chaurirari, žirgus ir karą jungiančios dievybės. Sutvaras galėtų būti giminingas lietuvių Velniui, bet kol kas mes tokių galingų dievų suverenų, kaip aprašyti XIII–XIV a., nematome; čia jau jie gali būti tik įtariami už kai kurių eufemizmų (Dievas/Andajus už Prakorimo, Perkūnas už Lietuvonio...). Bet dievų išdėstymo tvarka tarsi visiškai suprantama ir motyvuota.
       Aštuntas – Šeimos ar Šeimynos – dievas, apima vieno kiemo, vienos sodybos šeimos ir šeimynykščių gerus santykius, t. y. socialinės sferos globėjas. Tačiau jo globojama sritis – ne valstybė, ne gentis, ne parapija, o viena konkreti sodyba ir joje drauge gyvenantys ir dirbantys žmonės. Pagrindinis ir vienintelis socialinis vienetas, išnyrantis šiame apraše, yra šeimyna.
       Devintas dievas, Upinis, matyt, globoja ne tik upes, bet ir žvejybą jose, t. y. čia jau išeinama iš namų ūkio erdvės ir pereinama į medžioklės-žūklės semantiką, peržengiama kiemo/sodybos ir dirbamo lauko teritorija. Čia pat eina ir Bubilas, kurio globoje turėtų būti bitės ir medus, tarsi desertas dešimtoje vietoje; beje, turėtina omenyje, kad bitininkystė dar ir tais laikais turbūt labiau buvo susijusi su drevininkyste nei su aviliais, laikomais prie namų.
       Šis dešimtukas yra pakankamai nuoseklus ir jį būtų galima tyrinėti kaip atskirą visetą. M. Strijkovskis čia nesustoja, jis pateikia labai logišką tęsinį, tačiau suklumpa ties viena fantazija.
       M. Strijkovskis mini „Didįjį Dievą“, kuriam aukoti kaplūnai, o jo šventės švęstos nuo gegužės 25 iki birželio 25 d. karčemose. Merginos ir moterys pievose ir gatvėse, susiėmusios už rankų, šokdavusios ratelį, giedodamos gailiu balsu kartodavo: „Lado, Lado, didis mūsų Dieve!“ Šitaip, pasak M. Strijkovskio, ir jo laikais tebedaroma Lietuvoje, Žemaičiuose, Livonijoje ir Rusioje. Vis dėlto toks „Didysis Lado“ vargu ar autentiškas, nors, tarkime, T. Narbutas „Lado“ laikė didžiosios deivės Lados, Ladonos vardu. Dar XIX a. pastebėta (S. Stanevičius, LM I 96, W. Mannhardtas, LPG 340), kad „Lado“ čia yra ne Dievo vardas, o priedainis, nes tokie žodžiai išties pasikartoja dainose, be to, tas „lado“ gali būti slaviškos kilmės. N. Vėlius su tam tikromis išlygomis pripažįsta, kad tokios lietuvių deivės klausimas dar nėra išspręstas. Bet lietuvių mitologijos šaltiniai jokio Lado ar Lados nemini, – tuo metu kiti M. Strijkovskio paminėti dievai arba turi giminaičių lietuvių panteone, pasirodo kituose dievų sąrašuose, arba bent jau galimi nesunkiai etimologizuoti. Lado šaltiniuose nėra, ir tenka pripažinti, kad M. Strijkovskis iš priedainio padarė dievą, bet klaida nėra beprasmė, nes atskleidžiama, kad per ankstyvos vasaros ritualus (Rasos, Joninių) giesmėmis ar dainomis buvo šlovinamas Dievas. Tai arba Prakorimas, arba krikščioniškasis, arba tiesiog XVI a. viduryje vis dar ganėtinai sinkretiškas, kaip ir J. Lasickio aprašytas Aukštėjas Visagistis, kuriame galėjo lietis ir krikščioniški, ir archajiški vaizdiniai, įsiterpę į folklorą, šiuo atveju – į dainas.
       Gulbis, Gulbi Dzievos, tikriausiai kildintinas iš „gelbėti“, nors galima ir „gulbės“, paukščio prasmė; tai asmeninis kiekvieno žmogaus dievas, matyt, artimas romėniškajam Genijui ar krikščionių Angelui Sargui. Didesnių abejonių jis nekelia, tiesiog, pasibaigus mitologinei sodybos ir pamiškės inventorizacijai, išvardijus dešimt artimiausių derliaus ir ūkio dievų globėjų, prisimenamas ir patsai asmuo, kuris turi savo nuosavą dievą. Tai įdomi mitologinė figūra, bet pakankamai gerai žinoma ir Sibire, ir Babilonijoje, tad lietuviškojo Gulbio autentiškumu abejoti neverta. Gulbiui skirtos aukos – moterys aukodavo vištytes, vyrai baltus romytus gaidžius; taigi tai dievas, turintis nustatytą kultą.
       Dievas Ganiklis, primenantis antikinį Fauną ar Paną, yra klasikinis piemenų dievas, išvedantis mus jau į miško ganyklas. Taigi M. Strijkovskis tiesiog plečia akiratį nuo sodybos iki miško ganyklų. Romijant eržilus, jaučius, ožius, kitus gyvulius, Ganikliui būdavo aukojami jų pautai; piemenys šias aukas jam dėdavo ant didelio akmens, sakydami: „Kaip tas akmuo kietas, nebylus ir nejudrus, taip o dieve mūsų Goniglis, vilkai ir plėšrieji žvėrys tenepajuda, idant jie negalėtų pakenkti tavo globai pavestiems gyvuliams“. M. Strijkovskis jį lygina su satyrais ir faunais, išties faunai ar satyrai antikinėje tradicijoje pasižymėjo ypatinga lytine potencija; jam aukojami gyvulių pautai primintų atitinkamą atributiką. Faunas yra romėnų girių, ganyklų, gyvūnų dievas, galintis santykiauti ir su gyvūnų, ir su moterų patelėmis, jam skirtomis apeigomis, luperkalijomis, siekta nuo avių bandų atbaidyti vilkus. Taigi Fauno funkcijos idealiai atitinka Ganiklio reikšmę.
       Vardo etimologija ne iki galo aiški; tai gali būti arba Ganiklis, t. y. piemenų dievas, nuo „ganyti“, arba „Ganyklos dievas“, ganymo vietos dievas. Jis išveda mus jau į girią; dievai, kurie globoja sodyboje laikomus gyvulius, pasirūpina jais ir ganykloje ar miške; globa nenutrūksta.
       Toliau turime gana keistą, bet visiškai logišką funkciją turintį dievą kebloku vardu. Swieczpunscynis galėtų būti atkuriamas kaip Šventpaukštinis – visų paukščių, ir naminių, ir laukinių, dievas. Įdomu, kad tai figūra, kuriai nereikia (neverta?) aukoti, mat jis yra „lakiojantis dievas“. Valstiečio psichologijai, matyt, labiau buvo priimtini „stacionarūs“ dievai. O kad jis pasirūpins naminiais paukščiais, tikriausiai buvo numanoma tarsi savaime aiškus dalykas; mūsų stebimoje išklotinėje čia tarsi šoktelima į orą, – ne tik į naminių paukščių, bet ir į skrajojančių laukinių paukščių erdvę. Tai dievas, kuris pažįstamas, tačiau neturi kulto, kadangi jam neaukojama; tokių dievų apstu J. Lasickio dievų sąraše.
       Kelių dievas, globojantis žmones kelionėje „nuo namų iki namų“, irgi įsitaiso M. Strijkovskio sąraše. Kol kas autorius vis tolo nuo sodybos į pamiškę, paupius, paskui užfiksavo skraidantį dievą ir dabar pasiekia kelius. Kelių dievas globoja žmogų, kuris iš sodybos išsiruošia kelionėn. Tai nėra saugus užsiėmimas, ir sodybos žmogui ji visada turėjo būti tam tikras sukrėtimas; prisimintina, kad keliai visada buvo plėšikų veiklos zona, ir kelionė netgi iki artimiausio turgaus buvo pavojinga net XIX a. bei XX a. pr. (prisiminkime Tadą Blindą, plėšiką Rickų).
       Dabar eilė Pušaičiui/Puškaičiui, žemės dievui, pūškuojančiam, garbinamam girioje prie šeivamedžio ir ten gyvenančiam. Jo globoje yra mitologiškai marginalios, bet valstiečiui reikšmingos būtybės – barstukai, markopoliai, kaukai etc. Puškaitis M. Strijkovskio sąraše jau užbaigia žvilgsnio judėjimą nuo sodybos dievų iki paupių, pamiškių, ganyklų ir iki pat girios, kur chtoniškame, žemutiniame aukšte viešpatauja Puškaitis.
       Taigi M. Strijkovskio dievų sąrašas yra ne tik struktūrą turintis ir logiškas dievybių vardijimas. Ar jį tikrai galima laikyti panteonu? Jei XVI a. Vidurio Lietuvos pagonybės panteonu – tai neabejotina. Anksčiau, XIII–XIV a., į kulto centrą galėjo būti išrinkti ir įtvirtinti kiti dievai. Nei Teliavelio, nei Žvorūnos/Medeinos čia nematome. Sodyboje gyvenant jie neaktualūs, nes susiję su medžiokle, to meto feodalo privilegija, ir kalvyste bei kosminio masto organizaciniais veiksmais, tokiais, kaip Saulės nukalimas. Tai kariaunos dievai, į viršų kopiančių amatininkų profesionalų galbūt irgi išpažįstami, bet XVI a. viduryje amatininkai profesionalai koncentruojasi miestuose ir yra krikščionys. Vietose likę kalviai tebeturi savas tradicijas, kurios vis dėlto turėtų būti siejamos su jų pačių kalvystės ar metalurgijos mitologija, bet jų garbinami dievai nepatenka į bendrą žemdirbišką panteoną. Tai – logiška, išsami, sutvarkyta sodybos dievų sistema, leidžianti saugiai gyventi nuo sodybos iki pat miško, tačiau neatrodo, kad į ją įeinama pernelyg giliai, nes nei Girinio, nei Medeinos čia nematome. Ganiklis vis dėlto nėra girios globėjas. Ir santykis su mišku iš šio panteono atrodo greičiau epizodiškas. Nieko keisto, nes XVI a. girios – jau nebe tie senieji girių masyvai; įsivyravęs pramoninis kirtimas, medžiokle girioje užsiima didikai. Taigi M. Strijkovskio dievų sąrašas yra tvarkingas, išplėtotas, logiškas XVI a. valstiečio panteonas. Sąlygiškas panteonas, kurį mes kol kas aptarėme pagal dievų veiklos sritis.
       Iš šio sąrašo tenka pašalinti Dzidzį Lado, atsiradusį per nesusipratimą ir tikrai čia pasirodantį visai nelogiškai. Vietoje jo, žinoma, minėtinas Perkūnas, jeigu tik jis neslypi už Lietuvonio. Beje, net ir tokiu atveju manytina, kad XVI a. viduryje Lietuvonis yra jau susiformavusi Perkūno hipostazė, kuri virto realiu lietaus dievu. Kulto požiūriu iš sąrašo tenka eliminuoti Šventpaukštinį – nes jam neaukota. Dzidzį Lado bei Šventpaukštinį išėmus ir sugrąžinus Perkūną, turime penkiolikos dievų panteoną. Visiškai tikėtina, kad Lietuvos persikėlėliai Prūsijoje perėmė kelis arba netgi daugelį prūsų dievų. Taip pat įmanu, kad, tarkime, Žemaitijoje šis sodybos panteonas galėjo atrodyti kitaip. Bet čia turime aiškią sistemą, be kosminio masto, bet tenkinančią valstiečio religinės globos poreikius ir atitinkančią sodybos mentalinį-religinį horizontą. Bet lieka pagrindinis neaiškumas – šio dievų sąrašo santykis su visa lietuvių mitologijos tradicija, su tikruoju panteonu. Galime pripažinti, kad tai galbūt lietuvių valstiečių išsirankiotų dievų komplektas, kuris logiškai sudarytas pagal dievų globojamas sritis, ir dar nelabai aišku, ar tą sisteminimą atliko M. Strijkovskis, ar patys valstiečiai. Ar tai – lietuvių panteono pavidalas, ilgaamžės tradicijos XVI a. tąsa?