Panteonas ar sąrašas?

       Į šį klausimą reikia atsakyti aiškiai – tai panteonas, visų svarbiausių dievų visuma; jiems lietuviai XVI a. ir aukojo Suprantama, lokalinės jo variacijos visiškai įmanomos, bet šis sąrašas, kaip matėme, turi savo vidinę logiką, aprėpia žemdirbio kosmosą, išdalija jį dievams globėjams. Nors visą laiką ir sakėme, kad jis tolimas XIII–XIV a. panteonui, tačiau gali būti traktuojamas kaip „žemutinė“ to panteono dalis.
       Be to, pirma panteono dalis neabejotinai sukurta pagal tą patį modelį, kaip buvo rikiuojami oficialūs lietuvių kariaunos dievai – trys vyriškos figūros ir deivė. Pirmieji sąrašai mini Andajų / Nunadievį, Perkūną / Diveriksą, Teliavelį / Kalvį ir Žvorūną / Medeiną, o pagal valstietišką versiją (pradėjus nuo Prakorimo) seka Rūgutis, Žemininkas, Krūminė. Tad pradinė ketverto struktūra atpažįstama, nors dievai pasikeitę, išskyrus aukščiausiąjį pirmapradį Dievą ir Perkūną, kuris dėl perdėto M. Strijkovskio įmantrumo į šį sąrašą neįtraukiamas, nors ir yra labai svarbus. Taigi neaišku, kur įtraukti tarp penkiolikos dievų Perkūną? Beje, kalbant apie M. Strijkovskio trejetą pabrėžtina ir tai, kad pirmoji Rigvedos triada – Indra, Agnis ir Soma – visiškai dera su jo pasirinkta dėstymo tvarka, tad gal vis dėlto M. Strijkovskis aprašo jau esamą stacionarią struktūrą, – Rūgutis labai tiksliai atitinka indoarišką poziciją.
       Greta Žvorūnos minimas Zuikių dievas M. Strijkovskio panteone gal būtų panašus į Ganiklį. Kiti dievai rikiuojasi pagal savitą teritorinę logiką, pradedant nuo sodybos ir einant link pakraščių, grakščiai užbaigiant Kelio dievo įvaizdžiu.
       Kitos figūros dalijasi į kelias grupes, kurių viena yra tarsi nauja, lokalinė, ar neaiškios kilmės (Šventpaukštinis, Lietuvonis...), o kita turi aiškius antikinius ar Rigvedų atitikmenis. Reiktų vis dėlto laikyti, kad Lietuvonis pernelyg įsiskverbęs į Perkūno veiklos teritoriją ir kad tai turbūt tas pats Perkūnas. Sutvaras ar Sotvaras, jei jį interpretuosime „kūrimo“, „tvėrimo“ prasme, gali būti ir ankstesniosios kartos Dievo kūrėjo vardas, eufemizmas, po kuriuo jis kaip gyvulių globėjas slepiasi XVI a. Galėtume čia įžvelgti ir Velnią (folklore irgi pasaulio kūrimo bendraautorių) – tad čia gali būti ir Saturnas, kuris Lacijuje irgi globojo žemdirbystę, tiesa, ne gyvulininkystę. Sunku identifikuoti Žemininką, nes tai vėl daugiau eufemizmas nei „tiesioginis vardas“; bet jo sąsajos su žalčiais, požemiais gali nurodyti ir specifinį atvejį: Apoloną, gimusį požemiuose ir giminingą pelėms. Prūsų sąrašuose Žemininką atitinka Patrimpas.
       Dabar pažvelkime į šį sąrašą vien per antikinio panteono prizmę, papildytą keliais labai aiškiais indoariškais atitikmenimis:

      
       Ir dar pridėkime XIII–XIV a. minimus „trūkstamus“ personažus:

      
       Gali būti, tai buvo svarbesnieji lietuvių dievai. Teliavelis tapo profesine kalvių dievybe, nors Tawals dar tebemini J. Lasickis. Medeina atkrito, kai medžioklė tapo ponaujos užsiėmimas (nors Medeiną J. Lasickis mini kaip miško deivę, tai gali būti ir Medeinis). Tai tolesnių tyrinėjimų kryptis, ir darbo lieka dar geram tūkstantmečiui. Reziumuojant tarkime: M. Strijkovskio sąrašas – egzistavusios struktūros perteikimas su kai kuriais papildymais ir nuklydimais, bet ta struktūra vis dėlto buvo panteonas, visa apimanti svarbiausiųjų dievų sistema. Kai kurie jų tebeturi stiprias indoariškas šaknis, kai kurie – jau perdirbti, neatpažįstami, nunykę, bet visus tuos dievus reikia tyrinėti pavieniui ir paskui nustatyti jų giminystės ryšius, pasakose atkurti mitus. Dievų panteonas buvo, ir M. Strijkovskis jį aprašė, o ne sukūrė iš atskirų teofanijų fragmentų. Pernelyg jis nuoseklus.
       Taigi svarbiausia išvada – M. Strijkovskio pateikta dievų sistema turėtų būti nagrinėjama kaip tradicinio archajinio lietuvių panteono XVI a. tolimesnė raiška.

 
       SANTRUMPOS

       BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Nuo seniausių laikų iki XV a. pab. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
       BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. XVI a. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001.
       BRMŠ III – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. XVII a. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003.
       BRMŠ IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. IV. XVIII a. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2005.
       LM I – Lietuvių mitologija. T. Parengė N. Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995.
       LM II – Lietuvių mitologija. T. 2. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mintis, 1997.
       LM III – Lietuvių mitologija. T. 3. Sudarė N. Vėlius ir G. Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.
       LPG – Mannhardt W. Letto-Preussische Gotterlehre. Riga, 1936.

 


       ______________

       ¹ V ė l i u s  N .   Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – Vilnius: Mintis, 1986. – P. 9–42, 26.
       ² Ten pat. – P. 26.
       ³ Ten pat. – P. 27.
       ⁴ G r e i m a s  A .  J .  Tautos atminties beieškant. – Vilnius, Chicago, 1989. – P. 223–224.
       ⁵ N a r b u t a s  T .  Lietuvių tautos istorija. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 85.
       ⁶ G r e i m a s  A .  J .  Tautos atminties beieškant. – P. 226–227.
       ⁷ U s a č i o v a i t ė  E .  Augimo samprata senojoje lietuvių kultūroje. – Vilnius: Versus aureus, 2005. – P. 184.
       ⁸ G r e i m a s  A .  J .  Tautos atminties beieškant. – P. 432–433.
       ⁹ N a r b u t a s  T .  Curcho ir ožio vaidmenys prūsų religinėje sąrangoje // Prūsijos kultūra. – Vilnius: Academia, 1994. – P. 149–155.
       ¹⁰ P u h v e l  J .  Lyginamoji mitologija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 66–67.
       ¹¹ N a r b u t a s  T .  Lietuvių tautos istorija. – P. 64.
       ¹² Ten pat. – P. 211.
       ¹³ Ten pat. – P. 74.
       ¹⁴ Ten pat. – P. 95–98.
       ¹⁵ Ten pat. – P. 95.
       ¹⁶ G i m b u t i e n ė  M .  Baltai priešistoriniais laikais. – Vilnius: Mokslas, 1985. – P. 161.
       ¹⁷ G r e i m a s  A .  J .  Tautos atminties beieškant. – P. 418.
       ¹⁸ T o p o r o v  V .  Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. – Vilnius: Aidai, 2000. – P. 328–332.
       ¹⁹ N a r b u t a s  T .  Lietuvių tautos istorija. – P. 65–69.
       ²⁰ T o p o r o v  V .  Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. – P. 332.
       ²¹ G r e i m a s  A .  J .  Tautos atminties beieškant. – P. 269–274.
       ²² N a r b u t a s  T .  Lietuvių tautos istorija. – P. 80–81.
       ²³ Ten pat. – P. 129–130.
       ²⁴ V ė l i u s  N .  Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 88.
       ²⁵ N a r b u t a s  T .  Lietuvių tautos istorija. – P. 128.
       ²⁶ G r e i m a s  A .  J .  Tautos atminties beieškant. – P. 42–46.
       ²⁷ T o p o r o v a s  V .  Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. – P. 12–30.