Paklausti, kaip įsivaizduoja rašytoją, literatūrinės kūrybos procesą ar šios profesijos specifiką, žmonės vardija įvairias ypatybes, dėlioja prieštaringus akcentus. Antai net patys kultūrinės veiklos dalyviai, Lietuvos muziejų darbuotojai, apibūdindami literatus svyruoja tarp vertinimų „elitiniai“, „profesionalūs“, „reikalingi“, „nuskurdę“, arba mano, jog poetai yra emocingesni, mažiau savimi pasitikintys, didesni idealistai ir žymiai jaunesni nei kiti rašytojai, kurie atrodo ramesni, tvarkingesni, sėkmingesni menininkai¹.
       Rašytojo ir literatūros įvaizdį visuomenėje veikia daugybė veiksnių: kūryba, menininkų elgsena, viešos kalbos, leidėjų reklama, kritikų atsiliepimai, skaitytojų skoniai, kultūros tradicija ir kt. Svarbus vaidmuo tenka vadinamajai plačiajai (plataus adresato) žiniasklaidai. Anot literatūros sociologo Itamaro Even-Zoharo, net ir nekultūrinio profilio periodika yra kultūros institucija tuo požiūriu, jog palaiko literatūrą kaip sociokultūrinę veiklą, prisideda formuojant šio lauko normas, įteisina ir populiarina vienus dalykus, kritikuoja ar atmeta kitus² (pavyzdžiui, tam tikrą kūrybos sampratą, stilistiką, žanrus, konkrečius autorius ir pan.).
       Nagrinėti rašytojų įvaizdžius šioje spaudoje ne tik smalsu, bet ir aktualu. Periodika užima plačią viešosios erdvės teritoriją ir yra svarbi jungiamoji grandis tarp literatūros rašymo ir vartojimo sferų. Ji turi užtektinai galios daryti įtaką rašytojo socialiniam įvaizdžiui, profesijos reputacijai, visuomenės nuomonei apie meną bei menininkus; pasitelkusi žodinę ar vaizdinę retoriką ji gali manipuliuoti vertinimo perspektyvomis, siūlyti reiškinius traktuoti vienokiu, o ne kitokiu būdu³. Tai teritorija, kurioje vyksta skirtingų kultūros ideologijų varžytuvės (pavyzdžiui, populiariosios ir „aukštosios“), rengiamos atviros ar paslėptos reklaminės akcijos, realizuojamos literatūros „viešųjų ryšių“ kampanijos, įtvirtinamos knygų mados. Rašytojų pasirodymų spaudoje scenografija ir siužetai yra vienas iš lakmuso popierėlių, rodančių, kokią vietą visuomenė skiria savo menininkams.
       Kokie rašytojų įvaizdžiai egzistuoja poros pastarųjų metų Lietuvos ne kultūrinėje periodikoje – dienraščiuose, savaitraščiuose, regioniniuose laikraščiuose, moterims skirtuose žurnaluose? Leidiniai, kuriuose būna skelbiami tekstai apie rašytojus, daugialypiai: nevienodi jų orientyrai (politika ir ekonomika, laisvalaikio pramogos ar kurios nors srities specialistų spauda), skirtingi (bent teoriškai tokie turėtų būti) informacijos pateikimo principai analitiniuose dienraščiuose ir populiariuose žurnaluose. Šįkart atskirai neanalizuojant vidinių žiniasklaidos skirtumų, norima pamatyti bendrą viešų diskursų apie rašytojus vaizdą, pasižiūrėti, kiek ši profesija sulaukia dėmesio, kokios būna spaudos intencijos kalbinti literatus, kurie rašytojų veiklos aspektai dažniausiai ir labiausiai pabrėžiami, kokios rašinių temos ir problemos vyrauja. Žinoma, rašytojų pristatymo spaudoje atmosferą kuria ne tik žurnalistai, bet ir individualios kviečiamų menininkų pozicijos (tarp mėgstamiausių – Jurga Ivanauskaitė, Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė, Juozas Erlickas, Vytautas V. Landsbergis, esama pokalbių ir su Renata Šerelyte, Kęstučiu Navaku, Alvydu Šlepiku, Petru Dirgėla, Daiva Čepauskaite, Dovile Zelčiūte ir kt.). Tačiau šiai analizei svarbu ne tiek konkrečios pavardės, kiek įvaizdžių paletė, pateikiama žmonėms, skaitantiems įvairią Lietuvos spaudą.
       Priešingai kartais pasigirstantiems menininkų apgailestavimams, jog Lietuvos žiniasklaida visiškai abejinga kultūrai, ignoruoja šiuolaikinę lietuvių kūrybą, nesuteikia rašytojui tribūnos savo mintims išreikšti, spaudos leidinių bibliografijos liudija palyginti dažną literatų rodymąsi periodikoje. Bibliotekų kataloguose ieškant įrašų apie įvairius autorius, pasirodo gausios nuorodos į leidinius „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Respublika“, „XXI amžius“, „Veidas“, „Ekstra“, „Kauno diena“, „Klaipėda“, „Moteris“, „Žmonės“, „Šeimininkė“, „Valstiečių laikraštis“. Apie lietuvių literatus rašo netgi „Cosmopolitan“, „Policija“, „Sveikata ir grožis“, „Meilės istorijos“, „Atleisk“ ir pan. Dominuoja interviu žanras, taip pat pasitaiko proginių jubiliejinių rašinių bei vadinamųjų „mokslo populiarinimo“ straipsnių apie ryškias literatūros istorijos figūras (pavyzdžiui, Antaną Baranauską, Vincą Kudirką, Vincą Mykolaitį-Putiną ir kt.). Be to, ne vienas rašytojas bendradarbiauja su plačiąja spauda teikdamas jai įvairaus pobūdžio tekstus – nuo politikos komentarų iki satyrų (pavyzdžiui, R. Šerelytės publicistiniai, eseistiniai rašiniai „Lietuvos žiniose“, Rimvydo Stankevičiaus rengiami pokalbiai „Respublikoje“, nuolatiniai Violetos Šoblinskaitės, Gasparo Aleksos ir Almos Karosaitės tekstai „Šeimininkės“ rubrikoje „Mozaika“, Tomo Staniulio straipsniai „Moteryje“, Kazio Sajos užrašai „Valstiečių laikraštyje“, po kuriais leidinys, beje, prideda prierašą: „Pastaba: už rašytojo pareikštas mintis redakcija neatsako“⁴). Tad žodis „rašytojas“ ir šios profesijos žmonės neabejotinai patenka į plačiąją spaudą, tik vaizdavimo aplinkybės bei pavidalai galbūt priimtini ne visiems literatūros atstovams.


       Rašytojai be knygų: visuomenės „įžymybės“ ir gyvenimo „ekspertai“

       Pasak rašytojos Margaret Drabble, per pastaruosius keturis dešimtmečius rašytojai buvo paversti viešais atlikėjais: jie pasirodo festivaliuose, knygynuose, radijo ir televizijos laidose, mokyklose, universitetuose ir pan. XIX a. ir XX a. pradžioje didžiumos žinomų ir garbinamų autorių išvaizda, asmenybės įpročiai ir privatus gyvenimas dažniausiai buvo privatūs ir mažai pažįstami plačiajai publikai, o dabar daugybė dalykų tapo vieši. Rašytojai, anot M. Drabble, jaučiasi prarandą savo tapatybę, nebežinantys, kas esą – intelektualai, juokdariai, skaitovai, menininkai ar estrados artistai⁵.
       Šiandieninė Lietuvos spauda rašytojams dažnai suteikia visuomenės „įžymybės“ ir įvairių gyvenimo sričių „eksperto“ vaidmenį. Publikuojama daugybė tekstų (nuo kelių puslapių apimties iki trumputės replikos paraštėje), kuriuose rašytojai pristatomi be jų knygų paminėjimo ar apskritai be literatūrinės temos. Auditorijai jie rodomi pirmiausia kaip žmonės su svariu, „garsenybės“ statusą suteikiančiu simboliniu kapitalu (šis gali būti sukauptas dėl profesinės sėkmės, populiarumo tarp skaitytojų ar tiesiog gautas su vis dar sociume išliekančiu palankumu menams), kaip truputį egzotiškos sferos, mažiau įprasto „gyvenimo būdo“ ar ekstremalios patirties pavyzdžiai. Toks rašytojo vaizdinys ypač būdingas populiariesiems žurnalams. Štai diskutuojant, ką vyrai mano apie moteris, nuomonės teiraujamasi ir rašytojo M. Ivaškevičiaus⁶. Poetas Benediktas Januševičius kviečiamas atsakyti į klausimą: „Ką darytumėte, jei Jūsų žmona susižavėtų turtingas vyriškis?“⁷ Dalia Jazukevičiūtė pristatoma kaip „fatališka moteris, daužanti vyrams širdis ir laužanti likimus“⁸, o Edmundas Malūkas, žurnalo apibūdinimu, „pašėlęs moterų numylėtinis“, dalyvauja pokalbyje „Jie grįžo pas buvusias žmonas“⁹. L. S. Černiauskaitė skiltyje „Meilės ekspertizė“ pasakoja savo išgyvenimus¹⁰, Gintaras Beresnevičius su šypsena atsakinėja į temos „Seksas ir melas“ klausimus¹¹, o Saulius Šaltenis rubrikoje „Stiliaus metamorfozės“ inventorizuoja įvairiais savo gyvenimo periodais vilkėtus drabužius¹². Tokiais atvejais spaudai nerūpi rašytojo kūryba, naujos knygos, domimasi pirmiausia jo privačiu gyvenimu, požiūriu į savo paties bei kitų žmonių asmeninius santykius. Rašytojai prilyginami kitoms visuomenės, o tiksliau – spaudos iškeliamoms „garsenybėms“, ir pastatomi greta sportininkų, aktorių, dainininkų, politikų ar verslininkų.
       Pasakodami apie pasirinktus rašytojus, kaip apie išskirtines asmenybes, periodiniai leidiniai naudojasi populiariajai kultūrai būdingais „įžymybių“ įvaizdžio konstravimo principais. Rašinių herojai, nepriklausomai nuo to, ar jie reikšmingų literatūrinių premijų laureatai, ar debiutuojantys studentai, ar garbaus amžiaus populiarių romanų tiražuotojai, apdovanojami epitetais „garsus“, „gerai žinomas“, „pripažintas“, „populiarus“, „kultinis“ (šis būdvardis ne kartą atsiranda, pavyzdžiui, prie S. Parulskio pavardės¹³), ar bent jau „vienas garsiausių (iškiliausių, talentingiausių) dabarties lietuvių rašytojų“, kurio romanas yra „viena perkamiausių lietuvių autorių knygų“. Nors naudojamais superliatyvais siekiama skaitytoją įtikinti, kad spaudoje kalbinami iškiliausi žodžio meno meistrai, realios autorių gradacijos literatūrinės kokybės požiūriu nėra. Rašytojų atrankos ir vertinimo kriterijai plačiojoje spaudoje yra ne literatūriniai, bet socialiniai, susiję ne su individualia literatūrine pozicija, bet pirmiausia su populiarumu (tikru ar žurnalistų išgalvojamu).
       Linkstama pateikti sėkmingas menininko karjeros istorijas, ypač akcentuojant, jog pakviesto autoriaus kūryba puikiai vertinama kolegų bei pelningai parduodama. Pavyzdžiui, „Moters“ žurnalo skaitytojoms Arnas Ališauskas pristatomas kaip paklausus ir produktyvus poetas: pirmoji knyga „mikliai išgraibstyta, netrukus pasirodys antroji“¹⁴. Jei tikėtume populiariąja Lietuvos spauda, susidarytų vaizdas, jog šalies gyventojai aktyviai domisi literatūra, be galo mėgsta poeziją, pasinaudojant Ramūno Gerbutavičiaus fraze – „Prie knygų ir rašytojų – įvairiausių kartų skaitytojų eilės“ (tiesa, ši tezė „Lietuvos ryte“ buvo pagrįsta spūstimis knygų mugėje)¹⁵.
       Ypač laisvalaikio žurnalai paretušuoja rašytojų likimus, pagražina socialinę padėtį, kasdienybę. Pasak Martino Conboy, eksploatuodami „įžymybes“, šie leidiniai pateikia tam tikrus lūkesčių rėmus, kuriuose pasirodo idealizuotos žmonių gyvenimo versijos, o tikroviškų žmonių popkultūrai priklausančioje spaudoje nėra¹⁶. Didžiuosiuose moterų žurnaluose tarp ryškiaspalvių reklamos tekstų ir vaizdų kartkartėmis išnyra puslapio dydžio rašytojų portretinės nuotraukos ir interviu. Pavyzdžiui, L. S. Černiauskaitė „Cosmopolitan“ skyriaus „Žvaigždės“ rubrikoje „Jauna. Žavi. Veikli“ pristatoma lakoniška ir žaisminga greitakalbe pagal tipišką šio leidinio herojų modelį: „Graži, protinga, nebijo permainų ir nenuleidžia rankų net ištikta didelių nemalonumų. Rytą pradeda Tibeto arbata, lediniu vandeniu ir pratimais pilvo presui stiprinti“¹⁷.
       Kita vertus, nors toks schemiškas visuomenės „įžymybės“ įvaizdis, paviršutiniškas rašytojo asmens bei kūrybos vaizdavimas yra įsitvirtinęs plataus adresato spaudoje, vis dėlto jis ne vienintelis. Dalyje leidinių, net jei rašytojas pristatomas bemaž neminint literatūros ir jo knygų, nesiknaisiojama po jo privataus gyvenimo kertes, o prašoma pakomentuoti bendresnius visuomenės procesus, istorinius įvykius arba pasidalyti jų sukeltais asmeniniais potyriais. Pavyzdžiui, save „Lietuvos moterų savaitraščiu“ tituluojantis leidinys „Šeimininkė“ teiraujasi „gerai žinomų mūsų visuomenėje žmonių“, kokią įtaką jų gyvenimui padarė, ką pakeitė, kokias mintis sukėlė potvynis Naujajame Orleane¹⁸. Arba Naujųjų metų proga prašoma papasakoti, kuo įsimintini buvo praėjusieji¹⁹. Tokiose situacijose rašytojai funkcionuoja kaip asmenybės, kurių nuomonė vertinama kaip įdomi ir visuomenei svarbi, kurių kompetencija ir įžvalgomis galima pasitikėti. Jiems suteikiama moralinė teisė aiškinti gyvenimo reiškinius, nes jie geba giliai justi pasaulį ir pojūčius išreikšti žodžiu. Geriausiais atvejais tokie bendresnio pobūdžio tekstai pasiekia dalykišką toną ir intelektualesnį turinį (pavyzdžiui, ramus ir išmintingas pokalbis su Vanda Juknaite apie žmogiškąją stiprybę „Lietuvos žiniose“, skiltyje „Žmonės“²⁰).


       Rašytojai su knygomis: premijų laureatai, debiutantai
       ir bestselerių autoriai

       Nepaisant žiniasklaidoje populiarėjančio literatų, kaip visuomenės „įžymybių“, vaidmens, pretekstas apie juos rašyti spaudoje dažniausiai yra knygos. Dienraščiai, savaitraščiai, mėnesiniai žurnalai daugiausia dėmesio skiria trims rašytojų grupėms: operatyviai reaguoja į literatūros debiutantus (ypač pristatomus turtingų leidyklų); bendrauja su skirtingos vertės bestselerių autoriais; skelbia palyginti išsamius straipsnius apie pagrindinių literatūrinių premijų laureatus bei jų kūrybą. Tiesa, populiariesiems žurnalams, net ir pabrėžus, kad proga susitikti yra nauja knyga, būdinga dėmesį sutelkti į asmenį, o ne kūrybą. Pavyzdžiui, spauda pastebėjo išleistą Sonatos Paliulytės poezijos rinkinį, tačiau rašinių turinį sudarė privačios gyvenimo istorijos pasakojimas (plg. antraštę: „Meilė man teko kaip narkotikas“²¹). Šiuo požiūriu kur kas konstruktyvesni ir labiau rašytojo literatūrinę veiklą, jo kaip autoriaus reikšmę akcentuoja kultūros priedai dienraščiuose. Pavyzdys gali būti „Lietuvos ryto“ priedas „Mūzų malūnas“, kuriame kalbinami įvairių estetinių pakraipų, generacijų, skirtingo populiarumo ir kūrybos lygio autoriai, pirmiausia aptariami literatūriniai dalykai, bandoma atskleisti individualias konkretaus autoriaus kūrybos ypatybes.
       Nors „Mūzų malūnas“ taip pat daro ekskursų į biografijas, privačią asmens sferą, profesionalesnis požiūris į literatūrą ir jos autorius išryškėja lyginant su kitais „Lietuvos ryto“ puslapiais, kuriuose rašytojo profesija ir konkretūs tekstai tampa veikiau medžiaga „pikantiškoms“ istorijoms. Kaip kraštutinį komišką atvejį galima cituoti didžiausiame šalies dienraštyje atsidūrusį pasakojimą apie moterį iš Lazdijų, pristatytą kaip rašytoją. Esą jos romanas (net neišleistas, tik atspausdintas kompiuteriu) Lazdijų mieste ir jo apylinkėse per kelias savaites tapo „bestseleriu“, „keliauja iš rankų į rankas“, bibliotekoje sudaryta laukiančiųjų eilė, tiek jaunimas, tiek vyresnieji „skaito ir naktimis, kad kuo greičiau duotų juo pasimėgauti ir kitiems“, viena moteris dėl to net atsiprašė dienai iš darbo (atitinkamos ir skilčių antraštės, pavyzdžiui, „Knyga graibstyte graibstoma“²²). Žurnalistė, pasirinkusi straipsnio objektu Kaimo rašytojų sąjungos narę Zuzaną Urbonaitę, nekalba apie regioninės kultūros ar meilės romanų žanro specifiką, jai rūpi tik skandalingai išryškinti erotinę situacijos pusę. Pateikiamas siužetas apie šešiasdešimt aštuonerių metų moterį, drįsusią sukurpti „erotinį“ romaną su išplėtotomis intymiomis scenomis, kuriuo „drovioji Lazdijų visuomenės dalis“ „baisisi“, o kita – apimta skaitymo manijos.
       Erotika, kaip tekstų apie rašytojus ir knygas raktažodis, dažnai eksploatuojama plataus adresato spaudoje. Patys rašytojai, ypač turintys žurnalistinio darbo patirties, veikiausiai ir jų įvaizdį kuriantys leidėjai, šį principą naudoja saviems tikslams – per tariamai sensacingas privataus gyvenimo detales siekiama tapti matomu, žinomesniu, perkamesniu ir pan. Ryškus pastarojo meto pavyzdys – laikraščių istorijos ir interviu apie Zitą Čepaitę. Tokio diskurso centre – rašytojo tipas, kuriam priimtina „garsinimosi“ taktika ir sutartis su žiniasklaida, kai mainais už intymius portreto štrichus susiderama būti dažniau paminėtam. Anot Z. Čepaitės, „kitaip informaciniame triukšme gali būti neišgirstas“²³. Norėdama tai įrodyti, autorė prisipažįsta: „Kai viename laikraštyje pasirodė straipsnis, kuriame papasakojau apie savo intymius išgyvenimus, sulaukiau net penkių televizijų kvietimų dalyvauti laidose“²⁴.
       Z. Čepaitės poelgis inspiravo keletą plataus adresato spaudos diskusijų apie rašytoją viešumoje, kontroversiškas priemones formuoti savo įvaizdį, kaupti dviprasmiškos vertės simbolinį kapitalą. Antai savaitraštis „Šeimininkė“, reaguodamas į Z. Čepaitės viešus išsipasakojimus, paprašė kultūros žmonių įvertinti, „ar egzistuoja etikos ribos, kurių nevalia peržengti rašytojui siekiant savo kūrinio reklamos?“²⁵ Publikacijos autoriai (Ugnė Barauskaitė, Stanislovas Abromavičius, Algimantas Baltakis, Lolita Varanavičienė ir kt.) nepritarė tokiam savireklamos būdui ir jį vertino kaip kraštutinį atvejį.
       Anot Andrew Wachtel, konkrečioje visuomenėje egzistuojantį socialinį literatūros bei rašytojų prestižą atskleidžia plačiosios žiniasklaidos požiūris į literatūrines premijas²⁶ – ar apie jas praneša televizija, radijas, laikraščiai; ar jos aptariamos pirmuose puslapiuose, ar nukeliamos į pabaigą. Lietuvos spauda nuo didžiųjų dienraščių iki regioninių leidinių dėmesingai seka premijų dalybas (todėl premijos, ypač nacionalinės, yra vienas tiesiausių kelių „rimtosios“ literatūros autoriams patekti į plataus adresato periodiką) bei ryškiausius literatūrinius renginius. Svarbiausias premijas – Lietuvos nacionalinę, Rašytojų sąjungos, Poezijos pavasario ir kt. – mini didžiuma spaudos. Retkarčiais publikuojami literatūrinių renginių aprašymai (pavyzdžiui, vakarai Rašytojų klube, Maironio lietuvių literatūros muziejuje ar Kauno menininkų rūmuose, Lietuvos rašytojų sąjungos konferencijos ir t. t.). Atpasakojant rašytojų kalbas ar kritikų pranešimus viešumoje atsiranda profesionalesnis, literatūrinius aspektus įtraukiantis diskursas apie autorius. Tik stambesniuose leidiniuose šioms žinioms skiriamas didesnis plotas, o mažesniuose, regioniniuose, naujienos apie rašytojus prišliejamos prie kitų informacijos sričių. Pavyzdžiui, žinia apie premiją ir buvusius bei naujausią laureatą pateikiama tarp kitų naujienų rubrikoje „Savaitė Lietuvoje ir pasaulyje“, kur šalia spausdinamas tekstas apie skolinimosi procedūrą, informacija žemdirbiams ir istorija apie krūtų augimą skatinančią liemenėlę²⁷.
       Kadangi plačioji žiniasklaida vadovaujasi kitais kriterijais nei literatūros kritikai, paiso pirmiausia numanomų skaitytojų interesų ar pasiduoda leidėjų pageidavimams, ji lygia greta ir panašia retorika pristato tiek nacionalinės premijos laureatus, tiek pramoginės lektūros autorius, literatūros mėgėjus ar debiutantus. Rašytoju vadina visus, ką nors parašiusius ar išleidusius, – todėl viešumoje literatūros sferai priskiriami ir rašytojo įvaizdžių paletę papildo knygas publikavę popdainininkai, verslininkai, lakūnai, kaliniai ir t. t. Su pristatomų vardų įvairove skaitytojai sužino skirtingiausių versijų, kodėl, kaip ir kam rašytojai rašo. Vaizdiniai svyruoja nuo rašymo kaip verslo ar pramogos iki sunkaus darbo, gelminių žmogiškos patirties refleksijų, filosofinių būties apmąstymų. Antai, kaip teigiama „Respublikos“ priede „Julius“, Rimantas Šavelis rašo pagal principą – „perteikti kitiems tai, ką pats patyrė pasaulyje“²⁸; „Lietuvos rytas“ cituoja Stasį Jonauską: „Poezija padeda gyventi. <…> Ji ugdo stoišką ramybę, ramų santykį su pasauliu“²⁹. Priklausomai nuo bendraujančių asmenybių (klausinėjančio žurnalisto ir atsakinėjančio rašytojo), plačiojoje spaudoje kartais pasirodo išsamesnių, analitiškesnių, intelektualesnių tekstų apie rašytoją ir literatūrą. Toks, pvz., R. Stankevičiaus pokalbis su Juozu Apučiu ir Aidu Marčėnu „Respublikoje“, kur pašnekovai kalba „ne apie laurus, o apie išbrauktus metus, rašytojo pareigas ir jų „pomirtinį gyvenimą“³⁰. Parengti įvairesni klausimai leidžia geriau atsiskleisti rašytojams, išryškinti dviejų kūrėjų pasaulėžiūros skirtumus, menininko vietos sociume supratimą.
       Tačiau gilesnį, problemiškesnį kūrybos suvokimą bei sudėtingesnę teksto retoriką kiekybiškai užgožia paviršutiniški rašytojų viešieji pavidalai. „Cosmopolitan“, pristatydamas savo veikliąsias autores „žavuoles“, rašymą vaizduoja kur kas paprasčiau, kaip lengvą žaismą, pramogą: „Kai Justinai baigėsi meilė, ji pradėjo rašyti knygą“³¹. Pagal vyraujančią populiariųjų leidinių interpretaciją, rašytoju tapti gana paprasta, pripažinimą įgyti galima greitai, o juo vėliau būti visai smagu. Tereikia įsiklausyti į savo ambicijas („ar tikrai galiu parašyti knygą?“), brūkštelti elektroninį laišką leidyklai, o paskui „linksmintis“ susitikinėjant su žurnalistais ir skaitytojais. Toks paviršutiniškas viešas diskursas apie rašytojus pastaruoju metu tampa kone modeliu pristatant literatūros debiutantus. Antai „Respublikos“ priedas „Brigita“ supažindina su dar viena „jaunąja rašytoja“, kuri išleido romaną po grįžimo iš užsienio, ilgai skatinta tėvų bei kamuota depresijos. Jai rašymas „tėra savęs išbandymas, dar vienas saviraiškos būdas“, ir ji „nežino, ar susies su šia veiklos sritimi tolimesnį savo gyvenimą“³².
       Plačioji spauda mėgsta ieškoti atitikmenų, sąsajų tarp rašytojo biografijos ir kūrinių, vaizduoti jį kaip turiningos, išskirtinės, net ekstremalios patirties turintį ir jos nuolat ieškantį žmogų. Akivaizdžiausias pavyzdys – straipsniai apie „bestselerių autorių“ E. Malūką. Štai „Valstiečių laikraštis“ jam pristatyti pasitelkia frazes „nuoga patirtis“, „kuitėsi šiukšlyne“, „siužetų ieško realybėje“³³ ir pan. Priduriama, jog rašytoju įmanoma tapti grynai iš komercinių paskatų („pirmiausia jis į knygų rašymą žiūrėjo kaip į verslą, kuriam reikia mažiausiai investicijų – tik popieriaus ir pieštuko“³⁴).
       Regioninė spauda gana akylai stebi savo kraštiečių karjerą ir, pasitaikius progai (premija, jubiliejus), spausdina straipsnius ar interviu. Taip pat kalbina tuos, kurie atvyksta į kraštą su paskaita ar nauja knyga. Pvz., „Klaipėda“ rašo apie Juozą Šikšnelį, Gintarą Grajauską, Romualdą Lankauską, gyventi atsikėlusį Vytautą P. Bložę, viešintį Sigitą Gedą ir t. t. Kartu regioniniai laikraščiai nemažai informuoja apie vietinius literatus ir pateikia jų, kaip gana aktyvios bendruomenės, įvaizdį (šie autoriai pagarbiai kalba apie literatūrą, siekia „pašvęsti“ jai savo gyvenimus, išreikšti jausmus ir idėjas). Pavyzdžiui, rašinys pavadinimu „Kapitonas tapo rašytoju“ pasakoja apie buvusį jūrininką, kurį „apsėdo“ knygų rašymas, ir dabar jis kasdien po šešias valandas praleidžia prie kompiuterio, kurdamas prozą apie keliones jūra³⁵.
       Bene populiariausia periodikos figūra J. Ivanauskaitė, atitinkanti abu spaudą dominančius kriterijus – ir publikos mėgstama, populiari, ir Nacionalinės premijos laureatė. Ji labai dažnai kalbinama, plačiai domimasi kiekviena nauja knyga. Išsamiuose pokalbiuose žurnalistai konstruoja „drąsios moters“, „netradicinės maištaujančios asmenybės“, neriančios „į egzistencijos ir kūrybos gelmes“, lietuviams atveriančios tolimus kraštus, reputaciją³⁶. Pati rašytoja savo atsakymuose gana proporcingai subalansuoja asmeninio gyvenimo plotmę ir mintis apie literatūrą. Iš vieno į kitą interviu pasikartojantys jos teiginiai apie kūrybos procesą, skirtingą prozos ir poezijos rašymą („proza – šachtininko darbas. Keliesi 8 valandą ir visą dieną rašai“, „eilėraštis tarsi nukrinta iš dangaus, o tu jį užrašai, ir viskas“³⁷), spėtina, daro poveikį įsivaizduojamam rašytojo portretui skaitytojų sąmonėje, galbūt veikia skaitytojų lūkesčius ir pasirinkimus.